Labai įdomūs mūsų tautos šviesuolio Vydūno pamąstymai apie blaivybę. Kokios aktualios šios mintys ir šiandien, tiesa?
Kur jujų dvasia
Kartą buvau draugijoje tam tikrų žmonių: teisėjų, gydytojų, mokytojų, kunigų. Atlikęs bendro savo darbo dalį, vienas jųjų pasakė: „Reiks dabar stiprinti dvasią“. Visi tai suprato. Buvome viešbutyje. Manė tasai žmogus, kad reikia dabar ko nors išgerti. Pažvelgęs į mane, paklausė: „O ko jūs liepsite atnešti?“ Atsakiau: „Mano dvasia savaime stipri ir be gėralo“. Nuėjo jisai ir grįžo su pilnu stiklu. Bet buvo suerzintas. Sakė, norėdamas mane pašiepti: „Tai čia turiu dabar dvasios!“ Kiti juokėsi. Sakiau: „Mano dvasia manyje“. Naujas juoksmas. Ir minėtas žmogus buvo dabar tikrai įtūžęs. Suriko: „Ar tai manote – aš neturįs dvasios?“ – „Manau, kad man nėra reikalinga tos dvasios, kuri gėrale!“ – „Bet jūs savo žodžiais į mane taikėte!“ Vėl juoksmas. Ir mano priešas, staiga nutilęs, atsisėdo prie kitų ir stiprino savo dvasią.
Bet jis buvo teisybę pasakęs. Gėrale yra dvasia. Ir ji, įpilta į gerklę, ima ir pavergia žmogaus dvasią. Tūliems tai kaip tik tinka. Turi būti, jie yra tokie vergai, kad neiškenčia nebūdami pavergiami. Dargi tiki esą tad stiprinami. (…)
Žmogaus dvasia nedidėja ir nestiprėja apsisunkindama kitomis „dvasiomis“. Galingiausia ji visuomet yra viena būdama blaiviame kūne.
„Jaunimas“ (1913, vasario nr., p. 13-15)
ruvi 