Autorius: Ruvi

Pamokantys pasakojimai

Spręskite..

Kartą mokiniai paklausė Mokytojo – ką jiems daryti, kai susiduria su sunkumais gyvenime, ir kodėl kartais taip sunku būna juos išspręsti.
Mokytojas paprašė pripilti į stiklinę šiek tiek vandens ir palaikė ją ištiestoje rankoje:
– Jūs matote, kad vandens stiklinėje nedaug, ir jei aš trumpai laikysiu ją rankoje, aš nieko namalonaus nepajusiu. Bet jei aš laikysiu šią stiklinę ilgai, ranka pavargs, galiausiai nutirps ir pradės skaudėti, nes rankos raumenys persitemps.. o vandens stiklinėje liks tiek pat..
Mokiniai sukluso, o Mokytojas pastatė stiklinę ant stalo ir tęsė:
– Taip ir su gyvenimo problemomis: tik pradėkite nuolat apie jas galvoti, ir jos bus nuolat su jumis ir kankins jus iki skausmo. O jei, kaip tą stiklinę, pastatysite ant stalo, pažiūrėję įvertinsite ir nuspręsite, ką toliau darysite – problemos jūsų nebekankins. Problemų nereikia nešiotis su savimi, jas reikia spręsti..

Laimė

Žmonės daug nusidėdavo ir tuo užrūstino Olimpo dievus. Jie nusprendė pamokyti žmones ir susirinko pasitarti, kokiu būdu tai geriau padaryti. Galiausiai nusprendė paslėpti laimę – kad žmogus jos ieškotų, o atradęs vertintų.. Tačiau kur?
– Paslėpsime ją danguje, kad kuo ilgiau jos ieškotų.
– Netinka, nes žmonės išras skraidančias mašinas ir jas pasieks.
– Tada slėpsime giliai po žeme.
– Ne, žmonės sugalvos žemes rausiančias mašinas ir greitai suras laimę..
– Paslėpsime ją kitoje planetoje!
– Nuskris ir ten..
Tuomet vyriausias Olimpo dievas tarė:
– O mes paslėpsime laimę giliai žmogaus širdyje!. Ieškodami išorėje, jie tikrai nesusipras, kad laimė – juose..
..Taip ir ieško iki šiol žmonės laimės.. ir tik atkakliausi atranda 🙂 ..

Buskite!

Kai Buda tapo Nušvitusiuoju, savo paties nuostabai, jis padarė paprastą išvadą:
– Neįtikėtina! Reiškia, aš nuo gimimo buvau nušvitęs, o visos šitos grandinės ir pančiai tebuvo.. sapnas!
Ir nuo to laiko, kai jo paklausdavo, ką daryti ir kaip atsikratyti ydų, jis atsakydavo visiems vienodai:
– Buskite. Būkite sąmoningi.
Klausydamas Budos patarimų žmonėms jo mokinys Ananda paklausė:
– Mokytojau, žmonės pas tave ateina su įvairiausiais ir labai skirtingais klausimais, o tu visiems jiems atsakai vienodai. Kad ir šiandien: ir nuo pykčio, ir nuo godumo, ir nuo apsivalgymo tu jiems davei tą patį patarimą.. Kaip tai suprasti?
Buda atsakė:
– Taip, jų ydos skiriasi, kaip skiriasi sapnai, kuriuos sapnuoja skirtingi žmonės. Bet jei jie ateis pas mane patarimo, kiekvienam patarsiu pirmiausiai pabusti ir tapti sąmoningu: nustoti sapnuoti gali tik pabudęs, ir tik pabudęs gali tapti sąmoningu..

Aplinkybės mus ar mes aplinkybes?

Jauna mergina skundžiasi savo tėvui:
– Tėve, mano gyvenimas toks sunkus.. toks įspūdis, kad nuolat plaukiu prieš srovę.. Aš pavargau, ką man daryti?
Vietoje atsakymo tėvas pastatė ant viryklės tris vienodo dydžio puodus su vandeniu. Į vieną įdėjo morką, į kitą – kiaušinį, o į trečią įbėrė kavos. Po kiek laiko ištraukė iš verdančio vandens morką ir kiaušinį, o į puodelį įpylė kvapnią kavą iš trečio puodo.
– Kas pasikeitė? – paklausė jis dukters.
– Morka ir kiaušinis išvirė, o kava ištirpo vandenyje, – kiek nustebinta klausimo, atsakė duktė.
– Ne, mano vaike, tai tik paviršutinis žvilgsnis. Pažiūrėk į buvusią tvirtą morką: pabuvojusi verdančiame vandenyje, ji pasidarė minkšta. Skystas ir trapus kiaušinis pasidarė kietas. Išoriškai jie nepasikeitė, jie tik pakeitė savo struktūrą, paveikti vienodų nepalankių sąlygų – verdančio vandens. Taip ir žmonės: stiprūs išoriškai gali išskysti ir nusilpti ten, kur trapūs ir švelnūs tvirtėja..
– O kava? – paklausė duktė.
– O, tai įdomiausia! Kavos milteliai visiškai ištirpo naujoje priešiškoje aplinkoje ir net pakeitė ją: pavertė verdantį vandenį nuostabiu aromatingu gėrimu.. Gyvenime, vaike, yra ypatingi žmonės, kurie nesikeičia veikiami aplinkybių – jie keičia pačias aplinkybes ir paverčia jas kažkuo nuostabiu.. tuo pačiu gaudami vertingą patirtį ir žinias.. Taigi, nuspręsk pati: leisi aplinkybėms ir toliau tave veikti, ar pati jas kursi..

(autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Gražaus artėjančio savaitgalio visiems! 😀

Apie planus, režimą ir rutiną

Daugelyje dvasinio tobulėjimo praktikų tai būtina – turėti ir rašyti didelių ir smulkių darbų planą ir laikytis tam tikro režimo. Kažkodėl man tai ilgai kėlė pasipriešinimą, o kadangi esame meistrai teisinti savo įsitikinimus, tai ir aš sau tokį atradau – visiems žinomą: “jei nori prajuokinti Dievą, papasakok jam savo planus..“ Nuolat užduodavau šį klausimą seminaruose (pastiprinimui su patarle), kol kartą atsirado puikus dėstytojas, kuris man labai paprastai viską išaiškino.

Nors iš pirmo žvilgsnio tai tarsi prieštarauja spontaniškam kūrybiškumui ir laisvei, tačiau laikytis tam tikro režimo savidisciplinai ir turėti aiškų suvokimą, ko gyvenime siekiame, yra būtina. Bet atrodytų, kiekvienas žmogus turi žinoti savo tikslus – juk gyvena, kažko siekia? Pasirodo, dažnai tai tėra regimybė, nes va būtent dėl savidisciplinos trūkumo ir prarandame aiškumą, ko gi mes siekiame gyvenime ir panyrame į gyvenimo automatizmą ir rutiną.

Klaidina dar ir tai, kad rutiną daugelis suvokiame kaip kasdienybę ir savaime suprantamą dalyką. O išsigelbėjimo nuo jos ieškome išoriniuose dalykuose – viskame, kas galėtų suteikti kažkokių ryškesnių išgyvenimų. Tai tarsi normalu – rutina kaitaliojama su pramogomis. Tada kas yra tas gyvenimas? Bėgimas nuo rutinos? Iš kur ji, kas ją sukuria?

Žvilgtelėkime į žodyną: “rutina – ilgą laiką nekitęs, dažnai pasenęs įprotis arba veiklos būdas; šabloniškumas, sustabarėjimas.“ Tai yra gyvenimo būdas, kai esame progreso, naujovių priešininkai ir kabinamės už senų ribojančių įpročių ar veiklos. Sunku patikėti, kad žmogus sąmoningai rinktųsi tokį gyvenimo būdą, dažniausiai į jį “įvažiuojame“ automatiškai, kai neturime aiškių planų ar prioritetų gyvenime, kai nėra savidisciplinos.

Paklaustas apie gyvenimo tikslus gyvenime, dažnas pasimeta ir negali atsakyti. Taip yra dėl to, kad įsisukame į rutiną gyvenime, kuri įtraukia į nesąmoningą gyvenimo būdą, ir tada mes bėgame lyg voverės rate. Tuomet ir laikas bėga greitai, ir pramogos pabosta, nes mažai kas begali nustebinti ar nudžiuginti. Sugrįžti į sąmoningumą ir padeda režimas ir bent minimalus planavimas.

Pradėti siūloma nuo atliktų per dieną darbų analizės. Kai gyvename rutinoje, atrodo, kad gyvenimas pilkas ir nieko ypatingo nepadarome. Tačiau surašius atliktus dienos darbus, dažnas maloniai nustemba, kiek naudingų darbų dienos bėgyje atlieka.. Bėda tik tame, kad gyvendami rutinoje, nepastebime jų ir nemokame jais pasidžiaugti: viskas lyg savaime suprantama ir įprasta..

Žmogaus gyvenimo potencialas yra tarsi beformė būties būsena, kuriai kiekvienas žmogus – sąmoningai arba ne – suteikia formą. Sąmoningam gyvenimo potencialo aktyvavimui reikalingi du elementai: aiškus ketinimas ir energija. Be šių dviejų sudedamųjų dalių žmogaus gyvenimo potencialas yra chaotiškoje būsenoje, beformis, neapibrėžtas ir neaiškus.

Mes dažnai manome, kad gyvenimo potencialas išryškėja ar atsiranda sudėtingose gyvenimo situacijose, bet jis yra mumyse nuo pat gimimo. Būtent liūdesys, nepasitenkinimas gyvenimu, nepasitikėjimas savimi pasireiškia tuomet, kai mes neišnaudojame savo gyvenimo potencialo. Ir atvirkščiai: kai jaučiamės žvalūs, kūrybingi ir pasitikintys savimi, mes pilnai manifestuojame savo gyvenimo potencialą.

Bet tam pirmiausiai reikia turėti tikslus ir ketinimus, todėl juos labai naudinga kartas nuo karto ne tik peržiūrėti, pakoreguoti ar užsibrėžti, bet ir užsirašyti. Tai motyvuoja ir atneša aiškumą gyvenime. Planai ir prioritetai gyvenime keičiasi, ir tam, kad gyventume sąmoningai ir kūrybiškai, mes turime žinoti, ko siekiame. Siekiant tikslų praverčia režimas, kuris pratina prie savidisciplinos, be kurios gyvenime apskritai sunku kažką pasiekti.

Kodėl tai svarbu? Todėl, kad įsisukę į rutiną ir gyvenimo automatizmą, mes ne tik gyvename lyg pakibę, bet ir nesąmoningai atliekame daug veiksmų, kurie gali balansuoti tarp atidėliojimo arba kažko “pernelyg“. Nefiksuodami savo gyvenimo tikslų ir nesekdami gyvenimo ritmo, galime ir apsileisti arba, pavyzdžiui, pradėti pernelyg daug valgyti..

Kiekvienas esame gimęs kažkam labai svarbiam, ir tai neturi nieko bendra su standartais ar šablonais. Tas “kažkas“ yra kiekvieno mūsų širdyje 🙂 . Todėl, manau, patarlė apie tai, kad prajuokintume Dievą savo planais, yra sukurta tų, kurie gyvena rutinoje: tuomet išties gyvenimas bėga, blykčioja ir atrodo nevaldomas..

Ką jūs apie tai manote?

Apie pasirinkimus

Ar visuomet sąmoningai darome pasirinkimus gyvenime? Tokius, kurie eina iš širdies ir padaro mūsų gyvenimą įdomų ir prasmingą? Jei to nedarome, tai mūsų gyvenimą apsprendžia išorinės aplinkybės, į kurias mes tegalime reaguoti – tuomet gyvenimas atrodo nevaldomas ar apspręstas likimo.. Tuo tarpu jau mokslininkai įrodė, kad kiekviename iš mūsų gyvena genijus, tik vieni žmonės jį visapusiškai išskleidžia, o kiti nedrįsta jo pažadinti..

Tai tarsi sėkla-užuomazga kiekviename žmoguje, kuriai užaugti ir išsiskleisti reikalingas mūsų sąmoningas postūmis ir pastovus dėmesys. Gyvenime mes galime veikti dviem būdais: iš centro (sąmoningi asmeniniai pasirinkimai), arba veikiami periferijos (prisitaikymas prie išorinių sąlygų). Pirmuoju atveju mes esame atsakingi savo gyvenimo šeimininkai, antruoju – esame visiškai valdomi aplinkybių, kurios kartais gali suteikti tik laisvės iliuziją.

Socialinės tradicijos per amžius buvo formuojamos taip, kad slopintų žmogaus individualumą ir kūrybiškumą. Tam yra daug priežasčių: istorinės, politinės, visuomenės sąmoningumo – tai taip pat grupelių žmonių sąmoningų pasirinkimų ir veiksmų rezultatas. Šiandien galime pasidžiaugti tuo, kad visuomenė padidėjusio informacinio srauto dėka sparčiai sąmonėja. Žmonės supranta, kokį potencialą turi savyje ir nori jį atskleisti – tai prigimtinis kiekvieno poreikis.

Tačiau išorinė informacija taip pat skiepija ir labai daug nerimo, kurį įsileidę netenkame pasitikėjimo savimi. Tuomet pasiduodame išoriniam poveikiui ir nedrįstame daryti savarankiškų pasirinkimų. Na, o pasirinkimai, siūlomi iš išorės ar padaryti už mus, visada bus ne tai, ko mums reikia, jie neatneš tikro džiaugsmo ir vidinio pasitenkinimo, nes jie ne mūsų, kokie nuostabūs jie beatrodytų..

Tuomet ir užklupusios nesėkmės atrodo nepakeliamos ir sunkiai išsprendžiamos, jų priežastis sunku suprasti ir pakeisti, jos mažai nuo mūsų ir priklauso. Tokiu atveju dažniausiai iš nevilties kuriame išorinius priešus ir gaištame laiką, kovodami su jais, nes iš esmės to sugalvoto mūšio laimėti negalime. Pradedame gyventi nuostatomis: “o ką aš galiu pakeisti.., aš nieko negaliu.., tikiuosi, kad viskas išsispręs.., norėčiau, kad būtų geriau.., vienas lauke ne karys..“ ir pan.

Tokios nuostatos visiškai uždaro mūsų vidines jėgas ir kūrybinį potencialą. Tampame niūriais prisitaikėliais, o gyvenimas spalvinasi tamsiomis spalvomis.. Savo nerimu jungiamės prie daugybės kitų nerimaujančių (televizija, žiniasklaida), ir į savo pasąmonę lyg magnetu pritraukiame viso pasaulio nerimą. Ar gali niūrios mintys kurti šviesią ateitį, žadinti kūrybiškumą ir entuziazmą? Žinoma, ne.

Todėl, jei nenorime jungtis į išorines primetamas programas, pirmiausiai prisiminkime, kad mes patys esame savo gyvenimo pradžių pradžia ir valdymo centras. Tik iš šio centro gali sklisti impulsai, galintys pakeisti ir harmonizuoti mūsų gyvenimą, nes tik mes patys žinome, kas mums yra geriausia. Todėl tarkime sau “taip“, grįžkime į save, įsiklausykime, ko gi mes iš tiesų norime šiame gyvenime, kam esame talentingi ir gabūs.

Kai mes darome savarankiškus sprendimus, aplinkybės mūsų jau nebeveikia, mes patys kuriame tas aplinkybes. “Aš norėčiau“ ir “aš renkuosi“ – du skirtingi suvokimai, įtakojantys mūsų gyvenimą. Jei mes norime kažko, įtakoti aplinkos, tai jau ne mūsų noras. Asmeninis pasirinkimas – tai tas, kuris ateina iš širdies, tai gilus troškimas, kurio siekiame, nežiūrint į jokias išorines aplinkybes. Mes tiesiog jaučiame, kad tai yra tikra.

Galiausiai mūsų vidiniai polinkiai ir talentai visvien pasireiškia gyvenime pomėgiais, tereikia išdrįsti veikti plačiau. Tai nereiškia, kad turime eiti ir versti savo gyvenimą aukštyn kojomis, tereikia užduoti sau klausimus – ką ir kaip norėtume daryti šiame gyvenime, kas mums atneša džiaugsmą. Yra toks energijų sąveikos dėsnis: kai mes tampame koncentruota (centru) spinduliuojančia energija (jėga), mes iš išorės pritraukiame tokias pačias energijas (panašus pritraukia panašų), kurių pagalba (sąveika) kuriame tokią realybę, kokį impulsą siunčiame iš centro.

Viskas išties paprasta, tereikia tapti tuo jėgos centru, bet tam reikia tą jėgą sukaupti, nes, kaip žinome, silpni impulsai neveikia, jie tiesiog išsisklaido. Taigi, supraskime pirmiausiai savo tikruosius troškimus ir kaupkime jėgą jų realizacijai: kai troškimas bus aiškus ir stiprus, būtinai ateis ir atitinkami impulsai iš išorės, kurių dėka suprasime, kokia linkme judėti siekiant savo tikslų.

Todėl pradžiai nusimeskime kiautus ir išorinius apribojimus ir mokykimės daryti savo pasirinkimus. Išmokime pasirinkti pirmiausiai smulkmenose – taip įgysime pasitikėjimo. Pradžiai “pasitreniruokime“ su smulkesniais (bet mūsų!!), sąmoningai pasirinktais norais: ką norime valgyti, kaip šiandien apsirengti, ką norime veikti laisvalaikiu, su kuo norime, su kuo nenorime bendrauti ir pan. Supraskime – tam, kad išmoktume daryti svarbius gyvenimo pasirinkimus, turime pamatyti pasirinkimo įgyvendinimo mechanizmą kasdieniniuose smulkiuose pasirinkimuose.

Būkime lankstūs: pasirinkimai gali keistis ir nebūtinai būti iš karto grandioziniai, nepamirškime ir atsakomybės už savo veiksmus ir gyvenimą. Pamatę, kad mes patys galime lengvai valdyti savo gyvenimą, išdrįsime (būtinai!!) užsibrėžti ir napoleoniškus tikslus 🙂 ! Prisimenate: ir ilgiausias kelias prasideda nuo pirmo žingsnio.. Apsižvalgykime aplink: pasaulyje apstu pavyzdžių, kai žmonės net be specialaus išsilavinimo ar pasirengimo, tik entuziazmo ir begalinio tikėjimo savimi jėga pasiekdavo neįtikėtinų rezultatų, neatsižvelgdami į aplinkinių reakcijas..

Taigi, pirmyn – buskime, žadinkime kiekvienas savo prigimtinius talentus ir kūrybinę jėgą. Tik mūsų asmeniniai pasirinkimai iš širdies gilumos gali iš mažos pasitikėjimo savimi sėklelės užauginti nuostabų genijaus žiedą. Išdrįskime tik pasirinkti – patys, be įtakos. Tuomet būsime laimingi ir rodysime užkrečiantį pavyzdį aplinkiniams, ir bus dar daugiau laimingų žmonių, iš kurių tik ir gali gimti laiminga visuomenė 😀 ..

Namai namučiai..

Tai kiekvieno žmogaus ramybės, bendravimo su artimaisiais ir poilsio oazė. Rytiečiai teigia, kad žmonės patys kuria savo namų energetiką, namų dvasią. Tai mūsų sukurta vidinė atmosfera, kuri gali veikti teigiamai, o gali ir kelti įtampą. Šiuolaikiniame pasaulyje namų atmosferai daro poveikį ir televizija bei radijas, be to, į namus dažnai “atsinešame“ slegiančių minčių apie darbą, nepasitenkinimą dėl smulkių ar stambesnių incidentų..

Mūsų emocijomis persisunkia visa namų erdvė ir veikia mus. Visi pastebėjome, kad įėjus į vienus namus, juose norisi būti, o iš kitų norisi kuo greičiau ištrūkti: tai namų energetika mus traukia arba atstumia. Namuose, kur žmonės draugiški, geranoriški, vyrauja jaukumas, ir atvirkščiai, jei namuose baramasi, iš pykčio trankomos durys, tvyro įtampa. Net tyla namuose gali būti raminanti arba slegianti.

Taigi, verta apie tai pagalvoti ir sąmoningai kurti jaukumą namuose, nes jokia išorinė prabanga jo sukurti negali. Todėl į namus – tik su gera nuotaika, su džiaugsmu dėl susitikimo su artimaisiais. O dienos įvykius – gal kartais ir nemalonius, ramiai aptarkime, išsivirę kvapnios arbatos. Gyvenimas margas, bet mes turime galimybę rinktis, kam atiduoti savo energiją – pozityvo ar negatyvo auginimui. Kokie mes, tokia ir mūsų aplinka..

Ne visada pavyksta prastą nuotaiką palikti už durų, todėl nuo senų laikų žmonės įvairiais būdais stengėsi kurti savo gerą namų dvasią. Slenkstis, namų durys yra namų pradžių pradžia, todėl ji buvo ypatingai prižiūrima. Senovės Romoje priešais namų duris buvo klojama mozaika, vaizduojanti grandine pririštą šunį. Tai buvo tarsi įspėjimas įsibrovėliams ir piktoms mintims.

Įvairiose šalyse virš durų ar ant jų buvo piešiami įvairūs atbaidantys simboliai ir ženklai, burtažodžiai arba žodžių kombinacijos. Paplitęs užrašas C.M.B, kuris dabar šifruojamas kaip trijų karalių pirmosios vardų raidės, iš tiesų turėjo kitą pirminę prasmę. Tai palaiminimas “Christus Mansionem Benedicat“, kuriuo buvo suteikiamas palaiminimas namams. Tokią pačią užduotį atlieka ir mandalos bei kabinami ant durų įvairūs vainikai.

Labai svarbus ir “tarpininkas“ tarp vidaus ir išorės – buto prieškambaris. Čia mes paliekame viską, ką atsinešėme iš lauko: batus, paltus, rankines, portfelius, o taip pat visas mintis, kurių dar nepalikome už durų. Labai svarbu, kad jame vyrautų tvarka, kad jis nebūtų užgriozdintas nenaudojamais daiktais. Nuo to, kas mus pasitinka įėjus į namus, labai priklauso mūsų nuotaika: tvarka ir jaukumas visuomet gerai nuteikia.

Čia galime pakabinti smagias atostogų, pačių fotografuotas gražias nuotraukas ar patinkančius paveikslėlius – tai visada pakels ūpą, įėjus į namus. Galime užrašyti ir įrėminti nuotaiką pakeliantį ar jumoristinį užrašą, pakabinti vaikų piešinių. Visada noriai grįšime namo, jei prieškambaris pasitiks mus tvarka ir jaukumu, kuriuos palaikys visi šių namų gyventojai.

Apie atskiras namų dalis parašysiu plačiau atskirai, o dabar apie tai, kas gerina mūsų namų atmosferą. Kardinaliausiai, žinoma, namų remontas, bet jo juk nedarome dažnai ir tik tam, kad gerintume namų atmosferą. Todėl yra paprastenis būdas – tvarkos magija, ir tam nereikia didelių pastangų, tik įprasti susidėti viską į vietas, o savo buitį organizuoti taip, kad kiekvienas daiktas turėtų savo vietą.

Negatyvią namų energiją puikiai neutralizuoja vanduo, todėl taip jauku išsiplovus namus. Išsivalius namus, galime uždegti žvakę ar pasmilkyti smilkalus – jie veikia tol, kol jaučiamas kvapas. Mūsų protėviai namus pasmilkydavo eglių spyglių dūmais arba džiovintu kiečiu, o sunkesniais atvejais, kai namuose kas nors susirgdavo ar namuose gyvendavo nuožmus pikčiurna, patalpas išrūkydavo degintu gintaru.

Namų energetiką gerai veikia ir medžio gabaliukai – jie sugeria negatyvią energiją į save. Tinka beržo, eglės ir ąžuolo nedideli gabalėliai. Stabilizuoja namų aplinką pušies, topolio, liepos medžio gabaliukai. O štai klevas, ieva, riešutmedis ir šermukšnis sugeba negatyvią energiją transformuoti į pozityvią, todėl juos naudinga išdėlioti ten, kur yra ligoniai. Šiuos medžio gabaliukus reikia keisti, senuosius sudeginti arba išmesti.

Namų erdvę harmonizuoja graži muzika, taip pat.. grojimas mušamaisiais instrumentais, tam tinka ir nedideli būgneliai. Tradiciniai kiniški oro varpeliai gali išsklaidyti energiją pačiose įvairiausiose vietose, todėl juos galime kabinti visur, kur tik jaučiame, kad reikia. Jie taip pat harmonizuoja į namus patenkančią energiją, todėl tinka kabinti ir prieškambaryje. Erdvės valymui tinka ir įvairūs neutralūs (kalnų krištolas, citrinas, rožinis kvarcas..) nenušlifuoti kristalai.

Feng Shui tvirtinimu, visi daiktai prisisotina ta energija, kuri aplink juos vyrauja. Todėl būkime atidūs meno dirbiniams, suvenyrams, statulėlėms, gobelenams, ypač atvežtiems iš svečių šalių. Jei turime kokį nors daiktą, kurį padovanojo dvasios mokytojas, šis daiktas ir toliau spinduliuos jo energiją. Žmogui, kuriuo žavimės, priklausęs daiktas atneša į mūsų namus pozityvią energiją. Nuostabūs energijos šaltiniai ir gamtos objektai – akmenukai, šakelės, lapai.

Visame pasaulyje nuo seno egzistuoja įvairiausi apsaugantys namus mistiniai simboliai. Juos piešdavo ant popieriaus (mandalos), siuvinėdavo, išdroždavo, gamindavo iš molio ar metalo. Jie buvo naudojami buitiniams rakandams papuošti, įvairiems namų drožiniams, audimų raštuose, rūbų ir puošybos detalėse. Dažniausiai naudojami buvo šie:

Apskritimas – vienas iš pačių seniausių ir galingiausių simbolių, išreiškiantis amžinybę, vienybę ir tobulybę. Trikampis – piramidžių jėgos, Šventosios Trejybės simbolis, stipri apsauga. Kvadratas – stabilumo ir jėgos, klestėjimo, gausos simbolis. Kryžius – pats seniausias pasaulyje talismanas, simbolizuojantis amžiną gyvenimą ir aukščiausių jėgų apsaugą nuo pikto.

Begalybės simbolis – ant šono gulinti aštuoniukė, amžinybės, gausos simbolis, turintis stiprų poveikį. Žvaigždės – simbolizuoja protą, kūrybą, sėkmę įvairiose veiklos sferose. Spiralė – išminties simbolis. Raudona, juoda arba balta spiralė teikia stiprią apsaugą nuo neigiamo poveikio. Kaip matome, tai ne tik gražūs raštai ar detalės, tai gilią prasmę turintys simboliai..

Mūsų namai yra mūsų išraiška, ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar bus juose jauku ir gera. Mylėkime juos, puoselėkime, tuomet į juos bus visada smagu sugrįžti. Ir nesvarbu, kaip mes save namuose išreikšime, svarbu, kad tai būtų įtakota meilės – juk mūsų namų dvasia, mūsų namai-namučiai – yra mūsų kūrinys 😀 ..

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂

Kaltės jausmas

Psichologų teigimu, tai vienas iš labiausiai asmenybę griaunančių jausmų. Kaltės jausmas – įtampos ir streso priežastis. Ir nors tai plačiai žinoma, pasaulyje yra daugybė jaučiančių kaltę žmonių. Kodėl taip yra? Todėl, kad taip esame pratinami iš mažens, kai vaiko auklėjimo schema yra kaltė-bausmė-atleidimas. Keista, bet kaltės jausmas dažnai asociojuojamas su savotišku gėriu, nuolankumu.

Iš tiesų tai yra neurotinis elgesys, kurį daugelis žmonių priima kaip normalų. Tuo tarpu kai žmogus jaučiasi kaltas, juo lengviau manipuliuoti. Šalia kaltės jausmo visuomet yra bausmės poreikis, kuris arba išprovokuojamas iš šalies, arba pasireiškia depresija, nepasitikėjimu savimi, neadekvatumo jausmu, galiausiai įvairiais fiziniais negalavimais. Išeitis – mokytis adekvačiai vertinti savo klaidas ir neįsivelti į taip įprastą kaltės jausmą ir savigraužą.

Visapusiškam asmenybės vystymuisi labai svarbus praeities patirties suvokimas ir įsisavinimas. Jausdami kaltės jausmą už savo padarytus poelgius, mes nesimokome iš praeities. Savigrauža, gėda ar apmąstymai apie savo netobulumą trukdo keistis ir įvertinti klaidas. Neįmanoma gyventi praeitimi, nuolat graužtis dėl jos, ir tuo pačiu kūrybiškai gyventi dabartyje. Mūsų protas nepajėgus būti dviejuose realybėse iškart ir atspindi tai, į ką sukoncentruotas mūsų dėmesys dabar.

Kiekvienas mūsų poelgis yra įtakotas mūsų tuometinio (jei turime omeny praeities klaidą) ar dabartinio (jei tai dabartis) suvokimo. Mes visada darome pasirinkimą, nulemtą mūsų suvokimo lygmens. Mūsų poelgiai – tai priemonės išreikšti savo būseną ir patenkinti savo poreikius. Jie moko mus pažinti save ir aplinkinius. Jei mes trokštame dalykų, kurie priverčia mus kentėti, tai tos kančios priežasčių suvokimas išmokys mus trokšti tokių dalykų, kurie atneš mums džiaugsmą.

Todėl pasinėrimas į kaltės jausmą yra savo klaidų ignoravimas: vietoje to, kad jas taisytume, mes tarsi mėgaujamės kančia, jausdamiesi kalti. Tai aukos, savanoriško kankinio pozicija. Tai per didelė kaina, todėl turime pažiūrėti tiesiai į savo klaidas ir jų sukeltas problemas ir spręsti jas, imtis konkrečių veiksmų, kad pakeistume situaciją. Atleiskime sau (jei jaučiame kaltę), ir ženkime į dabartį su pozityviomis mintimis ir noru keistis į gera. Augdami džiaugsme, mes augame žymiai greičiau ir efektyviau. Tuo tarpu savigraužoje galime skendėti visą gyvenimą ir nepajudėti nė žingsnio į priekį.

Pažvelkime, kaip nepastebimai įsitraukiame į gyvenimą su kaltės jausmu, kuris pradeda įtakoti mūsų elgesį. Specialistai išskiria šias pagrindines kaltės formas:

Tėvai – vaikai. Tėvai dažnai naudoja kaltės jausmą kaip vaikų kontrolės priemonę. To pasekoje vaikas susikuria elgesio sistemą, skirtą patenkinti visų pirma aplinkinių reikalavimus. Kad išvengtų bausmės ir kaltės jausmo, vaikas kalba ir daro tai, ko iš jo nori kiti, kaskart pagal rezultatus užtvirtindamas sau, kad tik tokiu atveju jis patiks svarbiems jam žmonėms. Taip išugdomas poreikis daryti kitiems gerą įspūdį.

Vaikas – tėvai. Vaikai stebėdami labai greitai mokosi, ir.. savo elgesyje taip pat gali pradėti taikyti manipuliacijos kaltės jausmu modelį. Jis gali sakyti savo tėvams: “ jūs manęs nemylite.., o mano draugo tėvai jam tai leidžia..“ ir pan. Vaikas pastebi, kad tai jam gali padėti pasiekti tai, ko jis nori, todėl gali labai sėkmingai perimti iš savo tėvų tokį manipuliavimą.

Visuomenės įteigiamas kaltės jausmas. Skiepijamas dar mokykloje, kai nesigilindami į problemos priežastis, pedagogai apeliuoja į kaltės jausmą. Visuomenės formuojamas kaltės jausmas priverčia rūpintis tuo, ką kiti pagalvos apie mūsų poelgius. Mes lygiuojamės į kitus, nuolat tariamės ir pasitiksliname, kad tik ko neįskaudintume, ir taip paskęstame savo kaltės ir “netobulumo“ jausme, nes visiems įtikti ir atitikti yra neįmanoma. Galiausiai priimame į savo gyvenimą diktuojamas normas, nes kaltės jausmas darosi per sunkus, ir paprasčiau būti “kaip visi“ – dažnas pasirenkame šį atitikimą, aukodami savo teisę būti savimi.

Religinė kaltė. Dauguma tradicinių religijų teigia, kad žmogus yra nuolat kaltas ir nuodėmingas. Ydinga ir nuodėmės atitaisymo forma – atleidimas per tarpininką ir “bausmės“ už nuodėmę suteikimas, tegul ir maldos forma. Tačiau retas šventikas paneigs, kad mes mokomės iš klaidų, ir tik pilnai jas suvokę. Kaltės jausmas čia visiškai nenaudingas, tereikia noro ištaisyti tas nuodėmes ir klaidas ir jų nekartoti.

Paties žmogaus užsidedamas kaltės jausmas. Mes pradedame kaltinti save, kai pažeidžiame savo ar moralines visuomenės nuostatas, tarsi norėdami (sau pačiam pirmiausia) įrodyti, kad gailimės dėl savo poelgių. Suprasti ir išgyventi savo elgesio pasekmes yra teisinga, bet negalima dėl to nuolat graužtis – savigrauža riboja ir neleidžia gyventi pilnaverčio gyvenimo, ir vietoje klaidų taisymo pasirenkame begalinę graužatį.

Kaltė per meilės jausmą. Labai populiari manipuliavimo forma tarp sutuoktinių ar gyvenimo partnerių. Viena dažniausių frazių: “ Jei tu mane mylėtum..“ , antroji jos pusė dažnai nutylima: “ ..padarytum tai ir tai dėl manęs“. Iš tiesų tai atviras manipuliavimas, kuriuo žmogus kaltinamas, kad nepadarė kažko, ko kitas labai troško. Sukeltu kaltės jausmu partneris tarsi “baudžiamas“. Dažnai tai stengiamasi “pastiprinti“ ir praeities “prasižengimais“.

Pasidavę kaltės jausmui, mes nemokame atleisti ne tik sau, bet ir kitiems. Jei norime gyventi pilnavertį gyvenimą, turime atsikratyti kaltės jausmo. Kaip minėjau aukščiau, jį atsekti nėra paprasta, nes jis turi daug išraiškos formų – nuo liūdesio iki depresijų ir nešiojamo savyje pykčio. Galime peržiūrėti šias dažniausiai pasitaikančias kaltės jausmo formas ir pamatyti, ar neturime kaltės jausmo, įtakojančio mūsų elgesį.

Na, o jei aptiksime, ryžtingai su juo skirkimės, nes jis tikrai niekuo mums nepadeda. Kaltės jausmas padaro mus praeities kaliniais ir neleidžia imtis pozityvių veiksmų dabar. Puosėlėdami kaltės jausmą, mes atsiribojame nuo atsakomybės už savo šiandieninį gyvenimą, ir kaltindami praeitį, paverčiame save auka. Be to, jausdami kaltę, mes tampame lengvai išnaudojami, todėl mumis gali manipuliuoti. Ar tai gali atnešti laimę? Tikrai ne..

Ką jūs apie tai manote?

Vasaros žolynėliai

Tai laikas, kai galime pasirinkti vaistažolių ir prieskoninių daržovių atsargas žiemai. Pačių surinkti žolynai visuomet mielesni – juk žinome, kur juos renkame ir kaip paruošiame. Įvairūs tyrinėjimai patvirtino, kad vaistažolės ir priekoniai yra ypač maistingi ir netgi vertingesni už daugelį auginamų daržovių. Gamtoje auga daugybė žolynėlių, kurių stiebus, lapus, sėklas, šakniastiebius mūsų protėviai naudojo maistui, organizmui stiprinti ir vaistams.

Dažnai nepelnytai juos pamirštame. Augdami natūraliai, miško ar lauko augalai turi daug apsauginių maisto ir mineralinių medžiagų, vitaminų ir baltymų. Todėl ir pasėtoms darželiuose vaistažolėms patariama suteikti kuo natūralesnes augimo sąlygas: neperlaistyti ir netręšti daug papildomai, tada augalas išauga stiprus ir turi daugiau vertingų savybių, nei perdėtai puoselėjamas.

Fitoterapeutai pataria rinkti tik gerai pažįstamas populiarias vaistažoles ir prieskonius, o mažiau pažįstamas ar stipresnio poveikio įsigyti vaistinėje ir dėl jų vartojimo pasikonsultuoti. Natūralus nebūtinai reiškia silpną ar nekenksmingą, kai kurios vaistažolės turi labai stiprų poveikį, todėl mažiau žinomų geriau apskritai nevartoti. Augalų šaknys paprastai renkamos per jaunatį, o antžeminės augalų dalys – per pilnatį.

Kada renkami žolynai? Paprastai ryte, jie turi būti sausi – jei renkame lapus ar žiedus. Jei šaknis – tai iškastos jos švariai nuplaunamos standžiu šepetėliu. Lapai ar žiedai prieš džiovinimą neplaunami. Negalima augalų džiovinti saulėje. Jei norime, kad žolynėliai neturėtų šieno kvapo, prieš džiovinant juos trumpai (ne ilgiau kaip minutę) pakaitinkime orkaitėje. Labai tinka džiovinimui rėtis, kuris pastatomas taip, kad dugnas vėdintųsi.

Galime ir ant patiesto švaraus popieriaus paskleisti džiovinamas žoleles, jas nuolat apversdami. Jei didesnis kiekis – kai iš vienos pusės apdžiūva, ant viršaus klojame kitą popierių ir apverčiame. Apačioje buvusį popierių nuimame, kad išdžiūtų kita pusė. Paprastai paskleistas žoles pakanka pavartyti, ir per kelias dienas jos išdžiūva. Tuomet visiškai išdžiuvusius žalumynus sutriname rankomis ir supilame į stiklainius arba metalines dėžutes.

Jei norime, kad kvapas būtų stipresnis, galime arbatai skirtas žoleles fermentuoti. Tai atliekama gana paprastai: į švariai išplautą sausą stiklainį standžiai prikemšame sausų (neplautų) vaistažolių. Jis turi būti pilnas, uždarome dangteliu. Prikimštą stiklainį apvyniojame šiltai – geriausia vilnoniu dekiu – ir pastatome į šiltą vietą 3 dienoms. Paskui stiklainį atidarome, iškrečiame ant švaraus popieriaus susifermentavusias vaistažoles ir išdžioviname, išdžiuvusias sudedame į stiklainius.

Augalų šaknys džiovinamos panašiai kaip ir lapai, tik prieš tai kruopščiai nuplaunamos ir susmulkinamos 1-2 centimetrų gabaliukais. Patiesiame švarų popierių arba įdedame į rėtį, dažnai vartome, kad nepradėtų pelyti. Jei ilgai ir sunkiai džiūva, galime pabaigti džiovinti orkaitėje. Išdžiuvusius šaknų gabaliukus galime sumalti ir sudėti į stiklainius ar metalinius indelius.

Neprisirinkime žolynų per daug, juos geriausia sunaudoti iki sekančio sezono, nes ilgai laikomos vaistažolės pamažu netenka savo savybių. Visi vaistiniai augalai arbatai naudojami saikingai, be to, jas reikia nuolat kaitalioti. Rinkime tik mėgiamas vaistažoles, tas, kurių kvapas ir skonis mums patinka – tai ženklas, kad jos mums tinka. Jei nėra kitokių nurodymų, rinkime lapus ir žiedus. Kiekvienuose namuose turėtų būti arbatų nuo peršalimo, uždegimų, kosulio ir imunitetą stiprinančių. Jei jų turėsime, šaltuoju periodu būsime saugesni, o ir cheminių vaistų bei įvairių preparatų su natūraliais priedais reikės mažiau.

Dabar liepų žydėjimo metas, todėl būtinai prisirinkime žiemai liepžiedžių – renkame pažiedes su lapeliais – tai puiki priemonė nuo peršalimo. Tam taip pat tinka ir aviečių lapai bei stiebai – jie sumažina karščiavimą, skatina prakaitavimą. Šios arbatos kvapnios ir skanios, todėl patinka daugeliui. Susirgus stiprina organizmą erškėčių žiedai, juodųjų serbentų lapai, petražolių nuoviras, kmynų sėklų antpilas.

Pasirinkime ir raminančių bei pusiausvyrą atstatančių arbatų: kvapniųjų melisų ir mėtų, jonažolių. Valerijono šaknis veiksminga, tačiau daugelio nemėgiama dėl aitraus kvapo. Turėkime ir priešuždegiminių žolelių – ramunėlių (jos taip pat veikia ir raminančiai) bei medetkų žiedų. Nuo kosulio ir peršalimo pagelbėja čiobrelių arbata. Toksinus ir šlakus iš organizmo galime pavalyti kraujažolėmis, liepų žiedais, jonažolėmis ir medetkomis.

Ir, žinoma, nepamirškime vietinių prieskonių, kurie ne tik pagardina maistą, bet ir padaro jį sveikesniu bei praturtina įvairiomis naudingomis medžiagomis bei vitaminais. Visi prieskoniniai augalai gerina virškinimą (ypač kartaus skonio), daugelis jų turi gydomųjų ir organizmą stiprinančių savybių. Būtinai žiemai sudžiovinkime petražolių, krapų, raudonėlio, mairūno, baziliko, gelsvės lapų – tai bus mūsų pačių paruošti, be jokių cheminių priedų prieskoniai.

Kokius žolynus žiemai džiovinate jūs? Gal pasidalinsite, kaip ruošiate žoleles žiemai, gal darote kokius vaistažolių mišinius ar skanias arbatas iš žolelių? Pasidalinkite, bus ne tik įdomu, bet ir naudinga daugeliui 🙂 .

Auksinės mintys

… Gyvenimas labai paprastas: ką mes atiduodame, tai ir gauname. Tik mes patys atsakingi už visus įvykius mūsų gyvenime, kokie jie bebūtų. Kai tik įsileidžiame harmoniją ir balansą į savo sąmonę, visa tai pradeda atsikartoti ir mūsų gyvenime. Mūsų mintys – visa ko pradžia ir mes visada galime jas keisti norima linkme. Mes turime daugybę pasirinkimų, apie ką galvoti, o mūsų pasąmonė pažodžiui priima viską, kuo mes tikime, kaip gyvenimo programą.

…Sveika sąmonė – tai pozityvi sąmonė. Pozityvumas – prigimtinė kiekvieno žmogaus sąmonės būsena. Negatyvios mintys lyg virusas pažeidžia sąmonę ir iškreipia pasaulio suvokimą. Tai lyg liga, nuo kurios reikia būtinai gydytis pozityviu mąstymu, kitaip negatyvios mintys taps mūsų gyvenimo programa ir mūsų realybe. Nuo gerų minčių galvos neskauda, o įtakoti gerų minčių poelgiai atneša džiaugsmą ir pilnatvę.

…Metafizinis požiūris – tai žengimas už fizinės realybės ribų ir priartėjimas prie psichinės fizinio reiškinio priežasties. Žmogaus gyvenime tai reikštų minčių analizę. Jei gyvenime nesiseka, reiškia, žmogus kabinasi už negatyvių ribojančių įsitikinimų. Kad juos pakeistume, turime keisti savo mintis. Į sugniaužtą kumštį jau nieko neįdėsi, todėl jei norime keisti savo gyvenimą, turime atsiverti naujoms pozityvioms mintims ir naujoms galimybėms.

…Kai mes suaugame, mes turime polinkį atkurti emocinę mūsų vaikystės atmosferą. Jeigu mus nuoširdžiai mylėjo vaikystėje, tai ir suaugę mes mylime save ir žmones, ir skleidžiame meilę savo gyvenime. Ir atvirkščiai – jei nepatyrėme vaikystėje šilumos, mes nemokėsime jos dovanoti sau ir aplinkiniams. Kai tai suvokiame, galime mokytis mylėti, tą daryti niekada nevėlu, nes meilė ir gebėjimas mylėti stebuklingai keičia bet kurį gyvenimo tarpsnį.

.. Gausa tai ne tik daiktai ar pinigai, tai sveikata, bendravimas, galimybės, bendradarbiavimas ir džiaugsmas dėl savirealizacijos. Daugeliui su žodžiu “gausa“ siejasi kraštutinumai ar perteklius, bet tai yra klaidingas suvokimas. Žmogus turi gyventi gausoje, jis taip sukurtas, apsižvalgykite aplink, į gamtą – ten niekas nieko nestokoja. Gausos principas byloja: visiems visko užtenka, nes gausa – ne pinigai, o vidinė žmogaus būsena.

… Nepriteklius yra ne tik mąstymo trūkumas ar nesuvokimas, tai yra negatyvi dvasinė būsena, kuri parodo Visatos dėsnių nepaisymą ir savęs žlugdymą. Kertinis gausos energijos pritraukimo principas – pasitikėjimas savimi ir nuolatinis gausos energijos stiprinimas pozityviomis mintimis. Labai svarbus momentas – atsisakyti negatyvių minčių ir pavydo. Taip pat nepamirškime, kad negatyviai nusitekę žmonės šalia labai greitai sumažina mūsų pozityvią gausos energiją..

…Gausos suvokimas prasideda mūsų galvose, mūsų mintyse. Kai tik padarome pasirinkimą gyventi gausoje, mes pajungiame savo vidines jėgas (kurios pritraukia išorines) savo pasirinkimo realizavimui. Būtent gausos pasirinkimas yra kertinis, visa kita yra tik priemonės ir instrumentai. Labai svarbu kaupti, nuolat palaikyti gausos energiją savo mintimis ir įsitikinimais, kad tai taptų jėga.

…Nepamirškime, kad tik asmenybės gali kurti savo gyvenimą, todėl stiprinkime pasitikėjimą savimi, orumą, meilę sau, kitaip visi troškimai kels vidinius prieštaravimus ir neįgaus jėgos realizacijai. Būtinai reikia turėti konkrečius tikslus, jokių “gerai būtų.., jeigu.., kada nors..“. Neturi būti jokios kovos, viską turime pasiekti lengvai, pagal savo įsitikinimus. Mes laisvi, visus apribojimus sau užsidedame patys. Vietoje apribojimų pradėkime mąstyti pozityviai.

…Būkime dėkingi už viską savo gyvenime, net už atrodančias smulkmenas ar kasdieninius dalykus. Dėkingumu išreiškiame pritarimą gyvenimui ir pritraukiame sėkmę ir gausą į savo gyvenimą. Kiekvieną rytą pradėkime nuo pozityvaus nusiteikimo: meilės sau, savo artimiesiems, dėkingumo gyvenimui ir nusiteikimo gerai dienai. Kur mūsų mintys, ten ir mūsų energija, todėl įpraskime fiksuotis į gėrį ir grožį..

.. Mes patys padarome savo gyvenimą sudėtingą, dažnai stengiamės daryti tai, kas neįmanoma.. Užsiemę tais sudėtingumais, dažnai praeiname nepastebėję pasiekiamų dalykų.. O juk reikalingi dalykai yra paprasti, o sudėtingi – nereikalingi..

…Pradinis jėgos taškas – visada dabartiniame momente. Kiekviena mintis kuria mūsų ateitį. Energija – tai gyvenimo procesų palaikymo instrumentas, ji yra neutrali, mes patys savo mintimis suteikiame jai vienokį ar kitokį atspalvį, o kartu ir atitinkamą gyvenimo kryptį.

… Gera nuotaika mūsų širdyse visada yra mūsų rankose. Gyvenimo džiaugsmas yra tame, kad galime nuolat tobulėti. Vidinis grožis yra mūsų mintys: švarios, pozityvios, nuo to priklauso ir išorinis grožis, nes vidus veikia išorę. Suprask ir valdyk savo mintis, tuomet tapsi Kūrėju.. Juokas – greičiausias būdas pajusti savo dvasią, o šypsena – angelo bučinys 🙂 ..

(Mintys iš įvairių paskaitų, parinko ruvi.lt)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

Origami: pakuotės dovanoms

Visada smagu gauti originaliai supakuotą dovanėlę. Origami, popieriaus lankstymo menas, be daugybės nuostabių lankstinių, siūlo patiems pagaminti dovanai pakuotę. Tai tikrai nesunku, tereikia truputį pasipraktikuoti. Galime išlankstyti iš spalvoto popieriaus štai tokias dėžutes:

Čia lengvesnis ir greitesnis būdas:

Ir dovanų dėžučių pavyzdžiai, tereikia įjungti savo vaizduotę, ir galite pasigaminti įvairiausių:

O čia truputį sudėtingesnis, bet labai įdomus variantas:

Kaip matome, visai nesunku, tiesa? 🙂 Toks pačių pagamintas įpakavimas tikrai suteiks šilumos dovanai ir nudžiugins žmogų, kurį norite pasveikinti 😀 . Pabandykite 😉 ..

Iš vaikystės su kauke?

Nemažai psichologų rašė apie tai, kaip vaikystės patirti išgyvenimai veikia mūsų tolimesnį gyvenimą. Viena iš tokių autorių – kanadietė Liz Burbo – ji parašė knygą “Penkios traumos“. Parašyti paskatino praktika – dirbdama ji pastebėjo, kad didelė dalis žmogaus įsitikinimų susiformuoja vaikystėje, ir dažniausiai įtakoti stiprių neigiamų išgyvenimų, kurie glūdi pasąmonėje.

Kaltinti savo tėvus beprasmiška, bet jei mes juos kaltiname – tai ženklas, kad nepakankamai vertiname save. Juk pilnaverčiui, pasitikinčiam savimi žmogui nekils net mintis kažką kaltinti dėl savo pilnavertiškumo.. Žmogui nelengva pripažinti savo pyktį ant tėvų, todėl suaugus tas pyktis paprastai perauga į bendravimo ribojimą su tėvais, nenorą su jais bendrauti. Ar tai gali būti išeitis? Tikrai ne.. O ir apsimetinėti ar vaidinti šiltus santykius – taip pat ne išeitis.

Natūrali, harmoninga kiekvienam žmogui būsena – būti savimi. Tačiau augdami mes pradedame pastebėti, kad buvimas savimi sukelia suaugusių žmonių nepasitenkimą. Vaikystėje dažniausiai padarome išvadą, kad būti savimi negerai, neteisinga, kad reikia būti tokiu, kokiu nori mus matyti suaugę žmonės. Tai nemalonus “atradimas“, todėl natūraliai sukelia pykčio protrūkius vaikui.

Ir tokie pykčio protrūkiai gali būti dažni, nes prisitaikyti vaikui tenka nuolat – galiausiai ir suaugusių jie priimami kaip neatsiejama vaikų augimo dalis.. Pykčio (protesto) priepuolius jie vadina “vaikiškomis“, “paauglių“ krizėmis – tai tapo norma, įprastais terminais. Ir.. daugybė būdų, kaip su tuo kovoti.. Suaugusiems tai normalu, o vaikui nenatūralu ir priešiška. L.Burbo teigia, kad jei vaikui leidžiama būti savimi – jis elgsis natūraliai ir niekuomet nesukels jokių “krizių“.

Deja, tokių vaikų beveik nebūna, nes auklėjimo šablonai labai stiprūs ir siejami su atitikimu (stereotipams) ir paklusnumu. Nuo pat kūdikystės vaikai statomi į rėmus, vietoje to, kad harmoningai augtų, kad būtų išmintingai nukreipiami bei vystomi jų charakterio ypatumai, būdo bruožai (juk nė vienas negimsta piktybiškai nusiteikęs), pastebimi talentai ir trūkumai..

Paprastai vaikai išgyvena vystymosi keturis etapus: pirmasis – būties džiaugsmas, buvimas savimi; antrasis – pergyvenimai dėl to, kad būti savimi negalima; trečiasis – krizės periodas, protestas; ketvirtasis – kad išvengtų pergyvenimų, vaikas nusileidžia reikalavimams ir galiausiai pradeda kurti iš savęs asmenybę, kuri atitinka suaugusiųjų reikalavimus.

Daugelis žmonių įklimpsta trečiame etape ir visą gyvenimą yra nusiteikę priešiškai prieš bet ką, kas jį slopina, yra pikti ir kritiški jo atžvilgiu. Na, o trečiame ir ketvirtame etapuose mes sukuriame savyje naujas asmenybes ir kaukes, dažniausiai keletą – jos mums yra lyg apsauga nuo skausmo, kurį patyrėme, išgyvendami antrąjį vaikystės etapą. Tas kaukes užsidedame visada, kai norime apsiginti.

L.Burbo išskiria penkias pagrindines vaikystės traumas: atstūmimo, apleidimo, pažeminimo, išdavystės, neteisingo elgesio. Kiekviena patirta psichologinė trauma turi savo kaukes. Kuo gilesnė vaikystės trauma, tuo didesnę kančią ji sukelia, tuo stipriau (norėdamas apsisaugoti) žmogus suauga su savo nešiojama kauke. Kaip analogiją autorė siūlo pavyzdį su žaizdos užklijavimu maskuojančios spalvos pleistru: jos niekas nemato, nes ji užklijuota, bet kažkam prilietus, ją skauda..

Ir pagrindiniai požymiai, pagal kuriuos galime atpažinti tas mūsų dėvimas kaukes:

1. Kai aktyvuojama atstumtojo trauma, mes dedamės bėglio kaukę. Ši kaukė padeda palikti arba išvengti žmonių ar situacijų, kurie, mūsų manymu, gali mus atstumti. Panikos ir bejėgiškumo baimė skatina tapti nepastebimu, mažiau matomu, užsidaryti savyje, nekalbėti ir nedaryti nieko, kas paskatintų pasijusti atstumtu. Tai nepilnavertiškumo, menkumo, savęs nevertinimo kaukė.

2. Apleistojo trauma verčia dėtis priklausomo kaukę. Ji paverčia mažu vaiku, reikalaujančiu dėmesio – žmogus nuolat skundžiasi, verkšlena, visiems paklūsta, nes netiki, kad gali veikti savarankiškai. Ši kaukė verčia imtis visokių gudrybių ir manipuliacijų, kad žmogaus nepaliktų vieno ir kad jis susilauktų kuo daugiau dėmesio.

3. Kai aktyvuojama pažeminimo trauma, žmogus dedasi mazochisto kaukę. Ji leidžia, paminus save, galvoti tik apie kitus (kad pamiršti savo poreikius), atrodyti geru, visada pasiruošusiu padėti, net tiems, kuriems to nelabai reikia, viršijant savo galimybes.. Tai daroma tam, kad pasijusti naudingu, reikalingu, nuolat užsiėmusiu – taip maskuojama baimė būti pažemintu.

4. Išgyvendami išdavystės traumą, dedamės kontroliuojančio kaukę, kuri paverčia mus įtariais, nepatikliais, skeptiškais, atsargiais, valdingais ir nekantriais. Taip tarsi parodome, kad esame stiprūs ir neleisime savęs kvailinti ar išnaudoti. Ši kaukė verčia gudrauti, meluoti, kad neprarastume stipraus žmogaus reputacijos, todėl visais įmanomais būdais yra demonstruojama “stiprybė“.

5. Jei patiriame neteisingo elgesio traumą, dedamės rigidiško (sustingusio) kaukę. Ji suteikia šaltumą, griežtumą, sausumą. Ši kaukė stumia siekti tobulybės (kad įrodyti ją kitiems), todėl žmogus dažnai patiria pyktį, nekantrumą, kritikuoja save, priekaištauja ir yra sau pabrėžtinai griežtas.

Šios kaukės dedamos kaskart, pajutus nerimą, nesaugumą ar pavojų. Kadangi beveik visas šias vaikystės traumas patiriame, tai ir kaukes nuolat kaitaliojame, priklausomai nuo situacijos: jos nesąmoningai, automatiškai ištraukiamos iš gilių pasąmonės užkaborių. Pagrindinis požymis, kad esame su kauke – elgesys iš baimės: bijome kažko deramai neatlikti, bijome prarasti mylimų žmonių dėmesį ar meilę, neįtikti, nuvilti ir pan…

Liz Burbo teigia, kad ilgai nešiodami kaukes, mes suaugame su jomis, ir mūsų kūnas įgauna dominuojančiai kaukei būdingas formas.. Žinoma, tai jos asmenine praktika paremta teorija, bet tiesos joje yra.. Kiekviena metodika labiausiai tinka ją sukūrusiam žmogui, visi susidomėję ja, turi tai filtruoti savo pojūčiais: tinka ar ne. Kitaip tai bus lyg svetimas nepatogus rūbas.. Visada teisingiau pritaikyti formulę, kuri tinka jums asmeniškai, nes kiekvienas žmogus yra unikalus.

Gerai (jei taip galima pasakyti), kad vienodinimo, šiuo atveju – auklėjimo šablonai lėtai keičiasi, todėl galime atsekti jų dėsningumus ir poveikius. Ir, žinoma, juos taisyti, ir tapti galiausiai Savimi tikruoju bei gyventi savo unikalų, kūrybingą gyvenimą. Prisimenate laimingos visuomenės “formulę“ – iš laimingų žmonių laiminga visuomenė? Labai dažnai tai, kas mums trukdo džiaugtis gyvenimu ir būti laimingais – yra giliai vaikystėje. Tapę suaugusiais, kiekvienas galime tai pakeisti.

Ką sudomino, galite paskaityti L.Burbo knygą “Penkios traumos“. Ką jūs apie tai manote?