Autorius: Ruvi

Jei žmogaus kūno svoris normalus, jis yra sveikas, pozityviai mąstantis ir besidžiaugiantis gyvenimu, tuomet jo mityba, mąstymo ir gyvenimo būdas yra jam teisingi. Bet jei pastebime, kad pilnėjame, pavalgius traukia prisnūsti, nieko nesinori daryti, jaučiame įvairius sveikatos sutrikimus, nuotaikų pokyčius – dažniau apatiją ar pyktį – turėtume atkreipti dėmesį pirmiausiai į savo mitybą.

Kai maitinamės sąmoningai, subalansuotai pagal savo kūno poreikius, tuomet gauname visas reikalingas medžiagas normaliam kūno funkcionavimui. Kai maisto kiekis viršija skrandžio virškinimo galimybes, kai maistas nekokybiškas, chemizuotas – visuomet atsiranda sutrikimai, kurie galiausiai išprovokuoja įvairius susirgimus. Taisyklė paprasta: kai neviršijame, nenuodijame, tai ir neperkrauname, ir nėra ko valyti: viskas organizme funkcionuoja optimaliai ir į sveikatą.

Jei mūsų išoriniai energijos šaltiniai yra oras, vanduo ir kietas maistas, tai peržvelkime trumpai, kaip mes jais naudojamės – ar visapusiškai ir pilnavertiškai, ar sąmoningai? Pradėkime nuo oro – neveltui senieji mokymai jį vadina gyvybine energija, ore yra reikalingi kūnui junginiai ir mikroelementai. Teisingas, praturtinantis gyvybinėmis medžiagomis kvėpavimas yra diafragminis – taip kvėpuoja kūdikiai, o ilgainiui dėl sėdimo gyvenimo būdo mes įprantame kvėpuoti plaučių viršūnėlėmis, paviršutiniškai. Taigi, yra ką taisyti, nes kvėpavimas – pradžių pradžia..

Dėl būtino vandens kiekio nuomonės vis keičiasi. Ilgai buvo teigiama (pvz., Vydūno ir kitų to meto mokslininkų), kad perteklinis vandens kiekis organizme yra nesveikas ir gerti daug nerekomendavo. Šiandien teigiama, kad vandens per dieną reikia išgerti ne mažiau kaip 2 litrus. Tai pagrindžiama tuo, kad žmogaus kūnas turi virš 70 procentų įvairių kūno skysčių, kuriuos galime papildyti tik gerdami vandenį.

Logiška. Tačiau pastaruoju metu prabylama apie dar vienų tyrimų išvadas: jie parodė, kad su šlapimu pašalinama daugiau skysčių, nei išgeriama. Tai leido daryti išvadą, kad vandenį gauname ne tik gerdami vandenį ar valgydami skystą maistą. Iš kur? Ogi iš.. oro. Taip, ir aš nustebau, bet tai turi mokslinį paaiškinimą: mūsų oras turi drėgmės, kurią mes ir įkvėpiame. Per parą suaugęs žmogus įkvepia apie 10m3 oro, kas prilygsta maždaug 13 kg. Tai yra nemažai, ir iš to kiekio mes gauname ir vandenį – priklausomai nuo oro drėgnumo.

Remiantis šiais faktais teigiama, kad negalima dirbtinai apkrauti inkstų, kepenų, širdies ir kitų organų papildomu krūviu geriant daug vandens. Gerti turime tiek, kiek norime – priklausomai nuo oro, fizinio krūvio ir aktyvumo, amžiaus. Mūsų liežuvis ir burnos ertmė parodo, ar pakanka skysčių – jei atsiranda sausumas, laikas atsigerti, ir ne stiklinėmis, o mažais gurkšneliais. Sveikiausias – grynas švarus vanduo.

Ir trečiasis išorinis energijos papildymo būdas – kietas maistas – mūsų kasdieninis maistas. Pradėkime nuo maisto kokybės. Atidžiai rinkimės maisto produktus, skaitykime jų sudėtį. Nesižavėkime vadinamais velnio mišiniais, kurie pateikiami kaip gurmanų egzotika: pvz., kumpio skonio ledai ar mėsa su šokoladu – tai dirbtinai sukurti mišiniai, kurie neturi nieko bendra su sveika mityba ir kurių tikslas – šokiruoti ir nustebinti (dažnai sveikatos sąskaita).

Jei valgome daug žalumynų, rinkimės vietines daržoves ir vaisius. Iš pirmo žvilgsnio tai priimtiniausia ir švariausia mityba žmogui, palyginus su kitomis mitybos formomis. Tačiau.. dabar nėra nei vienos daržovės ar vaisiaus iš prekybos centro (nebent iš ekologinio skyrelio), išauginto be cheminių trąšų ir neapdorotų, kad negestų, cheminiais priedais. Kai valgome daug tokių žalumynų, kartu valgome ir visą tą chemiją, kuri juose ir ant jų yra. Net kruopščiai nuplovus, chemija jau bus padariusi savo poveikį. Tokie žalumynai dažnai sukelia ir alergines reakcijas.

Labai svarbu išmokti patiems ir išmokyti savo vaikus suprasti, ko reikia kūnui. Tai nereiškia, kad turime gaminti visiems atskirai pagal jų norą, tiesiog paklauskime, ką valgysim, tarkim, vakarienei – makaronų ar salotų su skrebučiais – siūlykime tai, ką galime iš turimo maisto pagaminti. Toks įprotis rinktis išugdys gerą įprotį įsiklausyti į kūno poreikius ir sąmoningą požiūrį į mitybą. Ir būtinai sėskime valgyti už stalo visa šeima.

Ir apie maisto kramtymą – ar susimąstėte, kodėl tai svarbu? Pirmiausiai todėl, kad gerai kramtant maistą, virškinimas prasideda teisingai – jau burnoje, ir tolimesnis maisto įsisavinimas yra kokybiškas. Be to, jei kramtome pakankamai, tai karštas maistas atvėsta iki kūno temperatūros, o šaltas įgauna kūno temperatūrą. Nepamirškime, kad gerai kramtydami maistą, mes pilnai pajuntame skonį ir juo mėgaujamės – skonio receptoriai yra tik burnoje. Jei kramtome nepakankamai, mes nepajuntame skonio ir mums atrodo, kad nepasisotinome.

Yra mitybos ypatumų, atsižvelgiant ir į žmogaus amžių. Iki 25 metų, kol organizmas auga ir visapusiškai vystosi, mityba gali būti gausesne ar dažnesnė (atsižvelgiant į poreikius), įvairi, bet išlaikant balansą. Po brendimo žmogus jau turi būti išmokytas ar išmokęs pažinti savo kūno poreikius ir sąmoningai maitintis. Sąmoningumas mityboje reiškia ir žalingų įpročių atsisakymą – sunku įsivaizduoti, kad sąmoningas žmogus nuodytųsi ar kenktų sau.

Kiek kartų į dieną ir ką valgyti, visada turime spręsti patys. Nepaverskime gyvenimo nesibaigiančiu virškinimu, nes perkrausime kūną ir nesuteiksime jam galimybės kokybiškai atlikti kitas funkcijas ir ilsėtis – kai ilsisi virškinimo sistema, ilsisi ir visas kūnas. Jei išsiugdysime sąmoningą požiūrį į mitybą, tuomet maitinsimės sveikai ir balansuotai – organizmas veiks optimaliai, būsime žvalūs, normalaus svorio, sveiki, jaunatviški ir entuziastingi.

Etika mityboje pirmiausiai reiškia sąmoningą požiūrį į tai, kuo mintame, kaip mintame, ir kaip mityba veikia mūsų savijautą ir gyvenimą. Išorinis etiketas svarbus, bet svarbesnė yra mitybos kultūra, įtakota vidinio suvokimo. Šiuolaikinis gyvenimo būdas iškraipė tą suvokimą, o dar senieji mokymai teigė, kad maistas yra ne tik energijos šaltinis, bet ir vaistas – kaip nutolome mes šiandien nuo šito: skaičiuojame kalorijas, gramus, litrus ir negirdime savo tikrųjų poreikių.

Teisus buvo Pitagoras, sakydamas, kad mes esame tai, ką valgome.. Ar sutinkate? 🙂

Žmogaus gyvenimo inertiškumas veikia ir jo požiūrį į mitybą. Pažvelgę į kiekvieno mūsų mitybos įpročius galime spręsti – paviršutiniškai ar rimtai į tai žiūrime. Reikia pripažinti, kad daugelis mitybos srityje esame inertiški ir negalvodami renkamės tai, ką mums siūlo. Mes nesiejame maisto kokybės ir kiekio su savo savijauta. Dažniausiai siekiame tik pasisotinti, o maisto pasirinkimo kriterijai – išoriniai (“skaniai“ atrodo).

Maisto pramonė tenkina šį poreikį ir maistas dažnai dabar atrodo lyg nuglaistytas, paryškintas iki nenatūralių atspalvių, t.y., jam suteikiama prekinė išvaizda. Kokia tos išvaizdos kaina, žinome jau daugelis. Žmonės intuityviai jaučia, kad visas tas išorinis maisto grožis, pakuotės, o ir tam tikros skonio savybės yra pasiekiamos chemijos pagalba. Labai džiugu, kad gimsta visuomeninės iniciatyvos, jų įkvėpėjai vykdo švietėjišką veiklą, parodo tikrąją padėtį ir priverčia apie tai pagalvoti:

Ar susimąstėte, kodėl iš kartos į kartą buvo perduodamos mitybos tradicijos, valgymo ceremonijos, arbatos gėrimo ceremonijos? Ar tik tam, kad tai gražu? Valgymo tradicijos buvo kuriamos tam, kad sąmoningai skirtume laiką mitybai, kad tai būtų sąmoninga veikla. Nuo mūsų mitybos didele dalimi priklauso mūsų sveikata, todėl visais laikais į tai buvo žiūrima rimtai, išskyrus.. mūsų laikus. Mitybos tradicijos, taip pat valgymo veiksmas yra paverstas išoriniu etiketu.. O kasdienybėje pripratome valgyti greitai, bet ką, neskirdami tam laiko, prabėgomis.

Tokio paviršutinio požiūrio rezultatas – sunkumas pavalgius, mieguistumas, slogi nuotaika, tingulys. Mes iškreipėme valgymo esmę, pavertėme tai gurmaniškomis įmantrybėmis, kurios tapo ėdrumu ir primityviu pilvo prikimšimu. Paplito nutukimas ir su nutukimu susijusios ligos, cheminiai maisto priedai taip pat ardo sveikatą: vis jaunesni žmonės serga pagyvenusių žmonių ligomis. Tuo tarpu jei sąmoningai ir teisingai maitinamės, po valgio turime jausti lengvumą ir energijos antplūdį.

Esame gamtos dalis ir gyvename pagal jos dėsnius. Iš chemijos mokslo žinome, kad materija yra keturių būsenų: kieta, skysta, dujinė ir plazminė. Tai atitinka gamtos elementus – žemę, vandenį, orą ir ugnį. Žmonės seniai ieškojo dėsningumų, atitinkančių mūsų prigimtį ir ryšio su mus supančia aplinka, kurios dalis mes ir esame. Dauguma mokymų priėjo vieningą išvadą: visais būtinais gyvybei elementais žmogus aprūpinamas per kvėpavimą, vandenį ir kietą maistą – būtent tokiu eiliškumu.

Viskas, kas yra šios civilizacijos sukurta mitybos ir gyvenimo būdo modeliavimo srityje, yra ne tik iškraipyta, bet ir pavojinga sveikatai (ir gyvybei) . Orientuota į išorę mitybos “kultūra“ destruktyviai veikia žmogaus psichiką ir organizmą. Tuo tarpu vidinės mitybos kultūros išraiškos ieškantis žmogus pirmiausiai turėtų sau užduoti klausimus: ką jis valgo, kada valgo, kaip valgo, kiek valgo, galiausiai – kam jis valgo?

Labiausiai paplitęs įprotis valgyti per daug, gausiai, orientuojantis į tai, ką matome, sukuria disbalansą organizme ir didžiulę perkrovą visam kūnui iš vidaus. Apsivalgymas (dažnai nekokybiškais ir chemizuotais maisto produktais) slopina natūralų žmogaus mitybos režimą ir trikdo medžiagų apykaitos procesus. Žmogus jau negali suprasti ir pajusti, ko jo organizmui iš tiesų reikia.

Tuo tarpu sveikas, neperkrautas virškinimo procesu kūnas pats “pasako“, ko jam trūksta. Ir ne pažiūrėjus į maistą, o gavus tiesioginį signalą iš smegenų: kada ir kokio produkto trūksta. Tuomet, suvalgius reikiamo produkto, kurio virškinimui ir pasisavinimui jau iš anksto išskiriamos visos reikiamos medžiagos, mes gauname būtent tai, ko organizmui šiuo metu reikia. Tai optimali mityba.

Tuo tarpu kai organizmo virškinimo sistema dirba perkrovos režimu, mes ne tik nesugebame pajusti, ko reikia organizmui, bet vienpusiškai perkrauname jį tam tikromis medžiagomis, nekalbant jau apie pražūtingus cheminius priedus, kurie sukuria skonio iliuziją ir nuolatinį alkio jausmą. Taigi, vietoje to, kad gautume energiją iš maisto, mes trikdome medžiagų apykaitą ir viso organizmo darbą.

Yra tam tikros laiko patikrintos mitybos taisyklės ir etika, apie kurias plačiau – sekantį kartą. Ką jūs apie tai manote?