Autorius: Ruvi

Vidinė jėga

Zeno, arba Dzen budizmo mokykla išsirutuliojo Kinijoje. Jos steigėjas – vienuolis Bodidarma, vėliau šį mokymą išplėtojo Houei-nengas, šeštasis mokyklos patriarchas. Terminas zen (kinų kalba “čan“) apytikriai verčiamas “meditacija“. Dzen budizmas – tai filosofinė sistema, padedanti pasiekti dvasinę ramybę ir vidinį tikėjimą. Dzenas gali būti traktuojamas kaip nubudimas arba žaibiškas praregėjimas, kas reikštų nubudimą iš visų šiam pasauliui būdingų stereotipų ir klystkelių.

Nubudimo potencija žmogaus gelmėse glūdi visada, ir kiekvieną akimirką mes galime nubusti iš įprastinio tikrovės suvokimo ir spontaniškai pakilti į kitą suvokimo lygmenį. Nubudimas pats savaime nieko nepakeičia mūsų aplinkoje, tačiau naujas suvokimo lygmuo pakeičia viską. Ši filosofija skatina veikti ir siekti užsibrėžto tikslo nesvyruojant, nes veiksmas visuomet yra geriau nei neveikimas. Ji moko sąmonės budrumo, kad ir kasdieniniuose dalykuose išvystume prasmę ir grožį.

Ką bedarytume, mes turime tai daryti visu savimi, ne tik rankomis ar kojomis. Čia ir dabar, visa esybe – tai, ką darome šiuo momentu, turi būti būtent tai, ką darome šiuo momentu, ir nieko kita. Buvimas čia ir niekur kitur yra pilnutinės koncentracijos raktas. Tuomet energija neišsklaidyta ir bet kurią akimirką gali būti panaudota konkrečiai užduočiai įvykdyti. Dzeno pozicija: yra tiktai ši akimirka, ir nieko daugiau.

Pagal šią filosofiją tiesa nėra tai, ko galima būtų išmokyti – tiesą turime pažinti patys. Dzeno mokytojas pateikia savo mokiniams sudėtingus galvosūkius, tariamai absurdiškus ir logiškai neišsprendžiamus klausimus (koan), taip skatindamas mokinius pačius ieškoti sprendimų ir lavinti intuiciją. Intuicijai nebūdingi loginiai ėjimai: arba tiesą iš karto pamatai, arba jos apskritai nematai.

Dzeno požiūriu, vienintelė vieta, kur kliūtis yra reali, yra mūsų pačių sąmonė. Jei sekasi prastai, neieškokime pasiteisinimų ir nesidairykime, kam suversti kaltę. Ieškokime savyje, ar tebeturime tris būtinus pergalės komponentus: sąmonės koncentraciją ir psichologinį bei fizinį pasiruošimą. Bent vieno iš šių komponentų trūkumas traukia į dugną kitus du. Vidinė jėga yra kiekviename žmoguje, ir kai ji paskiriama kažkokiam tikslui pasiekti, rezultatų ribos gali būti begalinės.. Yra tik viena riba – ta, kurią patys sau pažymime.

Dar vienas svarbus principas susijęs su dviem esminiais žmogaus gyvenimo santykiais: santykiu su savimi ir santykiais su kitais. Šios dvi santykių kryptys yra susijusios taip tampriai, kad atskirti jų yra neįmanoma. Kad išvystytume geranoriškumą ir nuoširdumą santykiuose, turime pirmiausiai gebėti išgirsti. Kiekvienas gyvenime sutiktas žmogus turi ką pasakyti, iš kiekvieno turime ko pasimokyti, net iš vaiko.

Susitikus su bet kuriuo žmogumi, verta įsiklausyti į jo žodžius. Kartais kito žmogaus pasakyti žodžiai gali pakeisti mūsų gyvenimą, mes galime atrasti tai, kas padėtų priimti tinkamą sprendimą. Jie gali ir sukrėsti, staiga išmušti iš įprastinio mąstymo ir pakylėti į aukštesnio pažinimo plotmę, priversti suprasti, kad neteisingai suvokiame tikrovę. Todėl bendraudami neužsisklęskime, būkime nuoširdūs ir atviri.

Meditacija yra vienas iš svarbiausių Dzeno mokinio užsiėmimų. Tai susikoncentravimo ir sąmonės išgryninimo metodas. Meditacija ugdo sąmonės ramybę, vidinę tylą ir harmoniją, kuri yra būtina grąžinant išsekusius fizinius ir dvasinius žmogaus resursus. Esmė yra meditacijos turinys, o ne įvairūs atributai. Paprastai ji pradedama nuo kvėpavimo pratybų ir vidinės galios – energijos ki reguliavimo, susikoncentavimo į ją.

Kiekvienam vakariečiui Dzeno meistras patars rasti laiko sau ir lėtinti gyvenimo tempą. Mūsų protas neramus, visą dieną gainiojamas skambučių, laikrodžio rodyklių ir sirenų, įsukdamas mus į nuolatinį blaškymąsi ir stresą. Verta sustoti ir paklausti: kas gi iš tiesų juda, kokia tokio judėjimo priežastis? Jei atidžiai pažiūrėsime, tai pastebėsime, kad toks judėjimas priklauso miestui, tai neateina iš mūsų pačių.

Tik tuo atveju, jei pasiduodame judėjimo šaltiniams ir leidžiame savo protui judėti tuo pačiu greičiu kaip ir miestas, jei sutinkame reaguoti į kiekvieną impulsą, tada ir tampame to judėjimo ir įtampos dalimi. Neįmanoma sustabdyti miesto judėjimo, tačiau galima valdyti savo gyvenimą ir reguliuoti savo gyvenimo greitį. Pradėję nuo mažų kasdieninių dalykų, išmoksime valdyti ir stambius gyvenimo procesus. Įveikti stresą galime tik nurimusiu protu.

Dzen budizmas daugiau nei filosofija, tai gyvenimo būdas. Dažnai jis slepia bet kokius tiesioginius apibrėžimus, leisdamas daug ką pajusti intuityviai. Išankstinė nuomonė laikoma didžiausiu priešu. Žmogus turi pats, savarankiškai atrasti savo kelią į tiesą. Jau vien turėdami tikslą, esame kelyje į savo aukščiausią vidinį potencialą. Tai, ko trokštame visa savo širdimi, bus pasiekta net tuomet, kai tai atrodys neįmanoma..

Juokaujama, kad Dzeno vienuolis neturi automobilio, nes jis pasirinko kelionę kitokiu maršrutu, nei materialieji. Materialiais daiktais, kokie brangūs jie bebūtų, negalime nei pamatuoti, nei paspartinti savo vidinio progreso. Tuo tarpu vidinės pergalės yra vertingiausia, ką mes galime pasiekti gyvenime.

Kuo patraukia budizmas

Dažnas savo dvasinio tobulėjimo kelyje pastebime, kad įvairių dvasinio augimo metodikų pagrindą sudaro senųjų mokymų tiesos. Gali pasirodyti, kad nieko nauja po saule, kad nauja – tai gerai pamiršta sena, bet iš tiesų taip tęsiamos tolimesnės tiesos ir harmonijos paieškos. Vyksta senųjų ir naujųjų mokymų sintezė, išgryninama tiesa ir amžinos vertybės (patikrintos laiku).

Budizmas ypatingas tuo, kad nesuteikia dievinimo objekto, o nukreipia žmogų patį ieškoti tiesos ir laimės. Buda, šio mokymo kūrėjas, pats pasiekė nušvitimo būseną ir tuo įrodė, kad tai įmanoma, kad tokia būsena pasiekiama kiekvienam žmogui. Švarios sąmonės egzistavimas – ne dogma, o praktinės patirties klausimas. Ją galima būtų apibūdinti kaip begalinę išmintį, begalinę meilę, begalinę atjautą, begalinį meistriškumą ir tobulą vientisumą.

Pagal budizmo mokymą, galutinis individualios žmogaus evoliucijos tikslas yra nušvitimas. Tai įvyksta, kai žmogus galutinai išsilaisvina nuo visų jo sąmonę temdančių faktorių – godumo, neapykantos, nemokšiškumo, pavydo, egoizmo ir išvysto savyje visas savo teigiamas savybes. Kai mums pavyksta pažinti savyje tą vidinį švarumą, išvystyti savyje giluminį meilės ir atjautos jausmą, tuomet mes pradedame matyti šio tyrumo atspindžius ir kituose žmonėse.

Tačiau jeigu mums nepavyko pažadinti ir išvystyti šių vidinių savybių, tai ir viskas aplinkui mums atrodys negatyvu ir apribota, kadangi viskas, kas mus supa kasdieninėje realybėje, iš tikrųjų yra mūsų vidinės realybės projekcija. Iš senųjų laikų yra atėjęs labai taiklus posakis, apibūdinantis veidrodinį vidinės realybės atspindį: “ nerodyk pirštu, rodyk savimi…“

Budizmo filosofija nurodo, kad visų mūsų problemų ir nusivylimų šaltinis yra norai, kuriuos pagimdo neišmanymas. Jeigu mes nuolat vaikysimės savo geidžiamų objektų, tapsime nuolatinių nusivylimų aukomis. Todėl turime išmokti valdyti savo mintis ir savo fizinę jėgą, o taip pat atpažinti mūsų proto sukurtus iliuzinius apribojimus, kurie atveda į konfliktą su pačiu savimi ir aplinkiniais.

Siūloma nuolat tobulinti savo protą, nuolat gilinant savo suvokimą, mokytis pažinti vis subtilesnes laimės formas. Skatinamas savarankiškumas, neprisirišimas prie mokytojo, kuris tik nurodo, kad yra kelias, o mokinys turi jį atrasti ir praeiti savarankiškai. Budizmas siūlo konkrečius metodus, padedančius įveikti protines ir fizines kliūtis, pasitaikančias kelyje į laimę ir gerovę. Pasirinkti siūloma tai, kas padeda konkrečiam žmogui.

Šiuos metodus galima skirti į dvi pagrindines kategorijas – sutras ir tantras. Pagal sutrajaną, savirealizacijos kelias tai laipsniškas sąmonės valymo procesas, sukuriant atitinkamas priežastis, skatinančias šio proceso eigą. Šiomis priežastimis gali būti sugebėjimo koncentruotis ugdymas, meditatyvinio suvokimo užsiėmimai, etiškas elgesys – viskas, kas skatina saviugdą.

Tantrajana, lyginant su sutrajana, yra greitesnis būdas pasiekti nušvitimą. Tantros jogai mokosi mąstyti, kalbėti ir elgtis taip, lyg jau būtų nušvitę, t.y., būsimą galutinės dvasinės evoliucijos rezultatą laiko savo atspirties tašku. Ar neprimena jums tai šiuolaikinių sąmonės ir pasąmonės programavimo būdų?.. Argi tai ne psichologiniai sąmonės lavinimo metodai, atėję iki mūsų dienų?

Budizme sužavi tai, kad į visus klausimus atsakoma tiesiai ir atvirai. Nurodoma tobulėjimo kryptis ir siekiamybės, nurodomos netobulumo priežastys. Yra Mokytojo idealas, bet tik kaip pavyzdys, kad dvasinis tobulumas įmanomas. Prisimenate vieną iš alegorinių posakių: jei nori šviesti, turi uždegti ir nešti savo žibintą, o ne bandyti padėti nešti mokytojo žibintą.

Dalai Lama XIV, kitos budizmo krypties – lamaizmo atstovas ir dvasinis savo šalies vadovas taip apibūdino budizmą: “Mūsų mokymas iš esmės labai paprastas: viskas pasaulyje yra susiję. Tobulindamas save, žmogus tobulina Visatą, vadinasi, būsima laimė ar kentėjimai išplaukia iš mūsų dabartinių poelgių.“

Sekantį kartą – apie vieną iš budizmo krypčių – Zeno (Dzeno) mokyklą, įsteigtą Kinijoje vienuolio Bodidarmos, apie kurį labai mažai žinoma, bet jo mokymas dėl originalios (ir, matyt, veiksmingos) metodikos yra labai populiarus tarp šiuolaikinių vakariečių.

Ir džiaugsme, ir varge..

… Mylėti mokomės visą gyvenimą – keičiamės mes, keičiasi ir meilės suvokimas.

… Meilė besąlygiška, joje nėra jokių “jeigu“, jokių sąlygų. Mylėti nereikia jokios priežasties ar pasiteisinimo – mylime žmogų tokį, koks jis yra.

… Visada raskime laiko pasikalbėti su mylimais žmonėmis, juos išklausyti ir geriau pažinti, bet kokiu atveju būkime vieni kitiems prieinami.

… Venkime destruktyvios kritikos, kuri paralyžuoja bet kokią gerą valią. Būkime pasirengę pripažinti mylimo žmogaus nuopelnus bei išsakykime paskatinimus, kurie yra labai galingi stimuliatoriai, teikiantys pasitikėjimą. Įžvelkime ir akivaizdžius trūkumus, bet juos aptarkime konstruktyviai.

… Įvertinkime tai, ką gera gauname vieni iš kitų ir tai, ką kiekvienas šeimos narys daro kitų labui. Niekas taip neatitolina, kaip abejingumas.

… Išnaudokime visas tas nedideles abipusės meilės išraiškas, kurios nieko nekainuoja, bet labai suartina: padėka, susidomėjimas, atsiprašymas, nuoširdūs rūpinimosi ženklai, švelnumo gestai. Ir.. dažniau žiūrėkime vienas kitam į akis…

… Mokykimės klausytis ir išgirsti vienas kitą, venkime bergždžių diskusijų ginčytinomis temomis, kurios gali lengvai sugriauti tarpusavio darną. Ieškokime to, kas mus jungia ir venkime to, kas skiria.

… Mylėkime sutuoktinį taip, kad jis tai jaustų.

… Pasitikėjimas, artimumas, šiluma – labai subtilūs meilę lydintys ryšiai, kuriuos suardyti paprasta, o atstatyti nelengva, kartais ir neįmanoma, todėl saugokime juos.

… Neprieštaraukime be reikalo, dėl ambicijų, nes tokie prieštaravimo intarpai dialogui naudos neduoda, bet visada suardo nuoširdaus bendravimo atmosferą.

… Santuoka yra sąjunga, už kurią yra atsakingi abu mylintys, todėl sprendimus, liečiančius šią sąjungą, turi priimti abu.

… Pratinkimės išreikšti nepritarimą taip, kad nepasiduotume impulsyvumui. Tik ramioje, geranoriškoje atmosferoje galimi susitarimai.

… Pasvarstykime, ar impulsyvumas ir susierzinimas nėra įprotis suversti atsakomybę artimam žmogui už tai, kas nesiseka, ar valdyti jį per kaltės jausmą.

… Vaduokimės iš egoistinės mąstysenos, leidžiančios matyti tik savus poreikius.

… Jei atleidome, tai neverskime nuolat teisintis mylimą žmogų ar abejoti jo jausmais – tai žemina ir skaudina.

… Meilė – tai veiksmas. Kai ką nors darome su meile, mus lydi džiaugsmas.

… Mylėkime, nuoširdžiai auginkime ir tausokime meilę, nes meilė atgaivina gražiausias žmonių savybes: kūrybiškumą, norą veikti, gyvenimo džiaugsmą.

… Meilė – tai pats gyvenimas. Kai mylime, kiekvienas mūsų veiksmas tampa meilės išraiška, o tikra meilė veda į laimę.

Smagaus visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂

(Ištraukos iš C.Mino ir D.M.Ruiz knygų)

Neištikimybė

Mūsų laikmečio žmonės į neištikimybę žiūri pakankamai lengvabūdiškai, žmonės kartais atvirai ieško “neįpareigojančių santykių“ šalia šeimos. Kodėl taip yra? Pažiūrėjus į priežastis, kurias įvardina ieškantys nuotykių, susidaro įspūdis, kad tai tėra pasiteisinimai savo nuklydimams ir nesuvokimas, kas gi yra šeima. Pažiūrėkime, kokios priežastys pastūmėja ieškoti nuotykių.

Tai psichologinės priežastys – nesusikalbėjimas, dėmesio stoka, nusivylimas, idealaus partnerio paieškos. Fiziologinės priežastys – aistros poreikis, seksualinis smalsumas, fiziologinis neatitikimas. Ar tai galima pavadinti neištikimybės priežastimis? Pasirodo, ne – tai tėra pasiteisinimai, nes neištikimybė yra pasekmė, o ne priežastis: iš pradžių pašlyja, o kartais ir išyra sutuoktinių santykiai, o paskui jau įmanoma ir neištikimybė.

Pasiryžęs neištikimybei žmogus nebrangina šeimos. Joje nėra to, ką norisi išsaugoti, arba asmeninis malonumas vertinamas labiau, nei šeimos vertybės (egoizmo apraiškos). Neištikimybė – ne tik slaptas intymus ryšys, tai pirmiausiai vienpusiškas susitarimų ir įsipareigojimų nutraukimas. Tai ne pramoga ar nuklydimas, o veiksmas, nukreiptas prieš savo partnerį – skausmo suteikimas, įžeidimas, pažeminimas. Kodėl? Todėl, kad tai yra apgaulė.

Santuoką kuria suaugę ir subrendę, vienas kitą mylintys žmonės, sąmoningai priėmę sprendimą gyventi kartu. Suaugę žmonės supranta, kad šalia laisvanoriško susitarimo yra ir įsipareigojimai. Šeima atlieka daug funkcijų – biologinių, psichologinių, socialinių-kultūrinių, auklėjimo, ekonominių. Šeimos santykiai kuriami visą gyvenimą, jie keičiasi, ir dėl pasikeitimų turime susitarti. Kaip teigia A.Kurpatovas, santuoka – tai darbas: ir pirmais, ir dvidešimt pirmais jos metais..

Kai santykiai šeimoje grįsti partneryste, šeima yra tvirta. Tai pirmiausiai nuoširdžios pastangos dėl šeimos gerovės, žodžio laikymasis, pasitikėjimas, pagarba ir šilti santykiai. Santykiai negali būti statiški, mes juos vystome keisdamiesi, dalindamiesi, domėdamiesi vienas kitu. Kai pradedame gyventi iliuzija, kad santuoka yra amžina ir nepajudinama ir priimame ją kaip savaime suprantamą dalyką, tuomet nustojame dėl jos stengtis.

Šeimoje galioja dėsnis, kuris galioja ir visose kitose gyvenimo srityse: kiek įdedame, tiek gauname, ką įdedame, tą ir gauname. Kai pradedame elgtis atsainiai ir formaliai, vietoje susitarimų reiškiame pretenzijas, vengiame atvirų pokalbių, o šeimos problemas aptariame su bet kuo, tik ne su sutuoktiniu – prasideda santykių krizė. Nėra dialogo – nėra galimybių susitarti, o tai reiškia, kad atsiranda nutylėjimai, melas ir susvetimėjimas.

Tai ir yra dirva įvairiems nuklydimams. Esmė ne meilužiuose, o tame, kad gyvendami kartu žmonės nesugeba rasti bendros kalbos, kuri garantuotų tikrą ir gilų tarpusavio supratimą. Santykių krizės pasitaiko kiekvienoje šeimoje, mes sukuriame jas patys, todėl tik patys galime jas išspręsti – ieškoti sąlyčio taškų ir pratęsti santykius naujame lygmenyje. Tai darome pirmiausiai savo pačių ir šeimos labui.

Tuo tarpu problemų “sprendimas“ neištikimybe – tai bėgimas nuo tikrų sprendimų, pridengiant problemą dar didesne problema. Tai keistas mėginimas pabaigti senuosius ir pradėti naujus santykius melu. Meilužių santykiai aistringi, grįsti emocijomis, kurie, kaip teigia psichologai, dažniausiai praeina, susidūrus su kasdienybe. Be to, gyvenat dvilypį gyvenimą, pradinę euforiją labai greitai keičia kaltės ir baimės (kad viskas išaiškės) jausmas ir dėl to kylanti įtampa.

Kuo visa tai baigiasi, matome iš pavyzdžių gyvenime. Bet kokiu atveju – neištikimybė negali būti jokių problemų sprendimas, o tuo labiau pramoga. Jei negalite gyventi su sutuoktiniu – reikia apie tai pirmiausiai atvirai pasikalbėti su juo. Sprendimai teisingi yra tuomet, kai jie yra sąžiningi – tik tuomet galėsime ramiai gyventi toliau. Laisvė yra kiekvieno mūsų teisė, bet nepainiokime jos su palaidumu. Savo laisvumu neturime riboti kito žmogaus laisvės, kad ir pasirinkimo laisvės – juk niekas nenori būti apgautas..

Ką jūs apie tai galvojate?

Vydūnas apie blaivybę

Visais laikais Lietuvos šviesuomenė rūpinosi tautos dora ir sveikata. Girtavimas nėra nauja problema, tik mūsų laikais ji ypač išbujojo. Vydūnas, visą savo gyvenimą skyręs tautos dvasios žadinimui, alkoholį vadino pragaištingiausiu žmonijos priešu. Žvilgtelėkime, ką jis rašė apie šią žalingą priklausomybę, apie jos poveikį žmogui ir jo sprendimams bei elgesiui:

„… Žymiausias yra alkoholis. Daug jau daroma, kad jis būtų šalinamas. Vis dėlto jis stipriai dar vartojamas. Ir bus geriamas tol, kol žymesnieji tautos žmonės to nesiliaus. Todėl neturėtų nė vienas žmogus, kurs girtauja, užimti valdžioje nors tik ir paprasto valdininko vietą. Mokytojas, gydytojas, teisėjas ir kunigas turėtų iš vietos būti paleidžiami, jeigu girtautų. Bet tie, kurie valdžios pirmoj vietoj stovi, neturėtų niekuomet alkoholio vartoti. Valdžios žmonės turėtų būti visuomet blaivūs ir nepajudinami. Jie turėtų visiems būti patikimi. O alkoholis ne tiktai kvailina žmogų, jo smegenis sustingindamas, bet padaro jį ir ūpingą, o tokiu žmogumi negalima niekuomet pasitikėti.

… Juk neapsakomas yra nuostolis ir blogumas, kurį sukuria alkoholis, tabakas ir kiti svaigalai. Kiek nelaimių, kiek ligų, kiek skausmų, kiek vargų sudaro tie nuodai! Ne vien tai, kad tautos turtas eikvojamas perkant iš svetur visokių gėralų, bet žmonės menkinami, silpninami, kvailinami ir žudomi. Todėl ir visur, kur tauta išmintingųjų yra valdoma, pasistengia šį blogumą iš tautos gyvenimo išrauti… Tirdami traukinių, automobilių ir kitų mašinų nelaimes, nustembame, kad dažniausiai jų priežastis yra alkoholis ar kiti svaigalai. Mašinos tegali būti valdomos blaivaus žmogaus. Kurs negali gyventi be alkoholio, negali būti valdininku ir automobilių vežėju.

… Leisdama smuklininkams varyti savo darbą, valdžia leidžia tautą naikinti… Belieka tik stebėtis galingųjų ir turtingųjų abejingumu alkoholio aukoms ir savo tautai. Alkoholis būtų pašalintas, jeigu visi žmonės būtų tiek sąmoningi, kad nebesisvaigintų alkoholiu, kad suprastų, jog alkoholio gėrimas yra žemo, blogo žmogaus smaguriavimas… Kaip nors turime iškopti iš alkoholio vergovės. Blaivininkų darbas gal geras. Bet per maža gerų paveikslų. Tik įstatymais alkoholį pasmerkus, iš lengvo žmonės numanys, koks nekultūringas dalykas yra girtauti ir koks garbės vertas yra blaivus žmogus! Visa Lietuvos nepriklausomybė nieko nereiškia, kad didis jos žmonių skaičius alkoholiui vergauja.

… Girtuoklį, vagį ir kitus nenaudėlius tegalima gerinti jiems duodant kitaip gilesnę gyvybę pajausti, jiems aukštesnius, žmogiškesnius jausmus sužadinant. Visai kitas bus dalykas, kad žmonės pradės ko kito, žmoniškesnio norėti. Aukštesnioji, žmoniškesnioji mūsų gyvybė turi būti kaip saulė, kurios link linksta augmenys… Tik blaivioms tautoms aušta laiminga ateitis. Tik tokios žengia žmoniškumo taku. Vadinasi, jos auga visaip, pasiekia kas dieną daugiau žmogaus garbingumo. Kitaip sakant – jos žengia kultūros žingsniais aukštyn.

… Lietuvių tauta yra maža. Jai itin reikalinga eiti su Kūrybos žengimu. Todėl ir visas mūsų darbas turėtų būti pasistengimas sužadinti mūsuose aukščiausias žmoniškumo galias. Tatai turėtų būti mūsų žvaigždė, į kurią atsižiūrime kurdami tautinį savo gyvenimą… Kas savyje neturi santaros arba doros, tas, laikui praėjus, griūva… Kiekvienas tikras statymas prasideda dvasiško gyvenimo skyriuje.. Jam pasišvęsdamas, žmogus kvėpuoja amžina gyvybe. Bet tai tėra galima tam žmogui, kurs žengia aukščiausios kultūros taku. Jis tada ir nebekovoja su alkoholiu. Jis užgesina iš lengvo žmonių geidulius savo šviesiu paveikslu…“

Galima tik pritarti Vydūnui, kad aukščiausi idealai gimdo ir aukščiausius siekius. Gilios, verčiančios susimąstyti mintys ir priminimas iš praeities – turime tęsti mūsų šviesuolių pradėtus darbus… Kaip manote?

(Ištraukos iš įvairių Vydūno straipsnių ir raštų.)

Dažniausiai narkologui užduodami klausimai

1.Kaip išmokti saikingai gerti?
Niekaip. Jei kartą praradote kontrolę, jos negrąžinsite. „Nemokėjimas“ gerti – ne silpnavališkumas, o cheminė priklausomybė. Beveik kiekvienas geriantysis svajoja grįžti prie „normalaus“ gėrimo. Kuo tai baigiasi – visi žinome. Norite gyventi pilnavertį gyvenimą – principingai nuspręskite daugiau negerti nei lašo. Tai vienintelis realus kelias iš alkoholinės aklavietės.

2. Alkoholizmas – liga ar pasileidimas?
Ir viena, ir kita. Bet jei pasakyčiau, kad alkoholizmas – gyvenimo būdas, tai toks pasakymas taip pat būtų teisingas.

3. Ar tikrai alkoholis naudingas saikingomis dozėmis?
Tai visiška nesąmonė, kuri yra skleidžiama diletantų, o kartais ir gydytojų, kurie neturi jokio supratimo apie narkologiją. Naudingos daržovės ir vaisiai, mankšta ir grynas oras, o alkoholis bet kokiomis dozėmis išlieka narkotiku.

4. Ar yra vadinamas alaus alkoholizmas?
Žinoma, yra. Alkoholizmas ir yra alkoholizmas, ir visai nesvarbu, kokiu alkoholiniu gėrimu žmogus varo save į pražūtį.

5. Ar antialkoholinis gydymas pavojingas?
Laikykitės gydytojo rekomendacijų, ir bet kuris antialkoholinis gydymas bus absoliučiai nepavojingas. Pavojinga gerti, o sveiko gyvenimo būdas dar niekam nepakenkė.

6. Ar galima išgydyti žmogų nuo alkoholizmo be jo žinios?
Negaiškite veltui laiko ir lėšų. Viltį pasveikti suteikia tik nuoširdus pačio geriančiojo noras ir jo asmeninės pastangos pakeisti gyvenimo būdą.

7. Jei aš negersiu porą metų, tai ar galėsiu paskui gerti „kaip visi“?
Ne ir dar kartą ne. Yra įrodyta, kad po ilgų pertraukų „atitrūkimai“ kartais būna dar stipresni, nei prieš tai.

8. Ar galima po antialkoholinio gydymo gerti bealkoholinį alų?
Vadinamas „bealkoholinis“ alus – labai pavojingas gėrimas, galintis padaryti organizmui nepataisomą žalą (nes vis vien yra alkoholio pakaitalas). Todėl neieškokite nuotykių ant savo galvos.

9. Ar alkoholizmas paveldimas?
Ne, bet perduodamas polinkis. Todėl, jei, nelaimei, gyvenate su geriančiu vyru, būkite ypač atidi savo vaikams. Nuo ankstyvos vaikystės skiepykite jiems neigiamą požiūrį į alkoholį, būkite tame nuosekli ir būtinai rodykite asmeninį blaivybės pavyzdį. Vaikai labai jautrūs dvejopiems standartams. Dėl vaikų tikrai verta pilnai atsisakyti alkoholio, tuomet ir iš jų galima tikėtis to paties.

10. O jūs, daktare, ar geriate?
Asmeniškai aš negeriu apskritai ir niekada tuo nesižavėjau. Tai mano pozicija. Atsakau, kaip visada, nuoširdžiai. Nors reklamos sumetimais galėčiau sakyti, kad išsigydžiau prieš 20 metų ir žinau, kad tai įmanoma iš asmeninės patirties. Bet taip nėra.

11. Kaip vėl „nenutrūkti“ ir nepradėti gerti?
Atsiminkite, kad pasveikti padeda tik gyvenimas be alkoholio – absoliuti blaivybė. O po „nutrūkimo“ pasveikimas darosi vis sunkesnis, nes pradėti reikia vėl nuo nulio.

12. Kaip įkalbėti vyrą gydytis nuo alkoholizmo?
Jei galėčiau atsakyti į šitą klausimą, tai greičiausiai gaučiau Nobelio premiją. Ši problema sudėtinga – juk būtina, kad besigydantis žmogus persismelktų nuoširdžiu noru pasveikti ir mintimis apie blaivybę kaip apie vienintelį optimalų gyvenimo būdą.

(Iš gydytojo narkologo A.V.Melnikovo knygos „Alkoholizmas“, vertė ruvi.lt)

Apie blaivybę

Dažniausiai blaivybę siejame su sektantais, keistuoliais, ligoniais, kraštutinumais, religiniais fanatikais – kažkodėl su viskuo, kas neigiama. Ar pagalvojote, kodėl? Žinoma, todėl, kad dauguma taip mano.. Juk esame stipriai gerianti tauta, pagal pripažintas tarptautines normas vis labiau klimpstanti į alkoholizmą. Reiškia, geriančių žmonių yra dauguma ir dėl šios priežasties į negeriančią mažumą žiūrima kaip į keistą reiškinį.

Laimei, gyvename informacinės gausos laikais, ir apie alkoholį šiai dienai yra padarytos aiškios išvados. Jos yra pagrįstos įvairių šalių mokslininkų tyrimais ir patvirtintos Pasaulinės Sveikatos Organizacijos dar 1975 metais: alkoholis yra narkotikas, žalojantis sveikatą. Yra ir išgeriamo gryno alkoholio (spirito) apskaičiavimo formulės, kuriomis remiantis, sprendžiama apie šalies alkoholizacijos lygį.

Tie skaičiavimai tokie: iki 3 litrų išgeriamo per metus gryno alkoholio gyventojui yra žemas rodiklis; 4-5 litrai – vidutinis; 6-7 litrai – aukštas. Jei yra išgeriama per metus virš 8 litrų gryno alkoholio vienam gyventojui, tai yra katastrofinis rodiklis – prasideda moralinis nuosmukis, pablogėja žmonių sveikata, ardomas tautos genofondas. Pernai šis Lietuvos rodiklis buvo 11 litrų vienam gyventojui. Tai yra 55 buteliai degtinės žmogui į metus, 4 asmenų šeimai – 220 butelių degtinės į metus.

Tokia statistika, skaičiai nemalonūs. Ir ne dėl to, kad turime jau ir girtuoklių šlovę, bet dėl to, kad esame per maža tauta, kad taip lengvabūdiškai save naikintume. Prisiminkime Amerikos indėnų istoriją – nuo alkoholio per keliasdešimt metų išmirė milijonai žmonių.. Todėl, manau, pats laikas prisiminti blaivybę – mūsų visų prigimtinę, normalią būseną. Civilizuotoje visuomenėje gyvenimo norma yra blaivybė, o alkoholio, kuris yra pripažintas narkotiku, vartojimas – nukrypimas nuo normos.

Blaivybė yra apibrėžiama kaip natūrali prigimtinė žmogaus būsena ir visiška nepriklausomybė nuo bet kokių kvaišalų ir laisvė nuo faktinių apsinuodijimų dėl jų. Tai gyvenimas aiškia sąmone, maksimalus žmogaus, šeimos ir visuomenės kūrybingumas. Visi vadiname alkoholio vartojimą žalingu įpročiu, bet ar susimąstome apie jo daromą žalą? Mes gimstame blaivūs, ir net mintis nekyla duoti mažam vaikui alkoholio – visi žinome, kad tai pavojinga gyvybei.

Kas gi nutinka toliau? Ar mes tampame atsparesni, ar mūsų kūno sudėtis pasikeičia suaugus? O toliau, kaip teigia psichologija, mes pradedame vykdyti programuojančių sistemų įskiepytus šablonus. Pats pirmasis – socialinis programavimas prasideda nuo mažens šeimoje. Psichologai teigia, kad 70-80% vaikystės įspūdžių ir įpročių įtakoja suaugusiųjų žmonių gyvenimą. Giliausiai įsirėžia būtent elgesio (o ne žodinių pamokymų) pavyzdžiai.

Dauguma iš mūsų augo šeimose, kur per šventes buvo geriamas alkoholis (kiekis nesvarbus), blaivybės pavyzdį retas matėme. O dabar prisiminkime, kad esame lengvai programuojamos būtybės, ir programa ar elgesio šablonas (net jei jis neigiamas) geriausiai įsirašo tuomet, kai susiejamas su kažkuo teigiamu. Šiuo atveju – alkoholis su švente ir mylimais tėvais. Štai taip esame užprogramuojami alkoholio vartojimui.

Toliau šį programavimą papildo kitos sistemos, tarp kurių įtakingiausios informavimo priemonės, skiepijančios “kultūringo“ gėrimo ir saikingumo teorijas. “Kultūringas“ gėrimas yra apskritai absurdiškas nesusiejamų sąvokų derinys, kuris naudojamas sąmoningai – tam, kad susieti neigiamą su teigiamu ir taip padaryti poveikį. Kultūra reiškia ugdymą, lavinimą, vystymą ir kūrybą panaudojant dvasines ir materialines vertybes. Šis žodis nesiejamas su žodžiais, turinčiais neigiamą prasmę. Juk neįmanomas kultūringas chuliganizmas ar kultūringa vagystė ar kyšininkavimas – taip pat negali būti ir kultūringo žalingo įpročio.

Žmonės, nesuvokiantys programuojančio poveikio, prilygsta marionetėms, nes polinkiai ir norai jiems įperšami taip, kad galiausiai žmogus juos priima kaip savus, nors jie jam ir kenkia. Saiko matas alkoholiui – narkotinei medžiagai – taip pat nėra taikomas dėl dviejų priežasčių: 1. Prie narkotinės medžiagos labai greitai priprantama – išsivysto priklausomybė. 2. Vartojant alkoholį tam, kad būtų pasiektas tas pats efektas, reikia vis didesnių dozių.

Mažai kas žino, kokios yra alkoholizmo stadijos ir kada galima laikyti save laisvu nuo šios priklausomybės. Nustatyta, kad nekenksmingų alkoholio dozių nėra: net epizodiniai išgėrimai gali atvesti į alkoholinę priklausomybę. Alkoholis turi akumuliatyvinę savybę, t.y., savybę kauptis organizme. Jis gali būti šalinamas (priklausomai nuo išgerto kiekio) nuo 8 iki 20 ir daugiau dienų. Jei neišlaikomas toks blaivybės intervalas ir geriama toliau, vyksta chroniška organizmo intoksikacija.

Alkoholiniu apsvaigimu vadinamas apsinuodijimas etanoliu, ryškiausias požymis – smegenų hipoksija (deguonies trūkumas), apsinuodijimo stiprumas priklauso nuo išgerto kiekio ir etanolio koncentracijos kraujyje. Alkoholizmas yra procesas, ir jei pirmosios dvi stadijos praeina nepastebimai, tai paskutinė sugriauna ir kūną, ir dvasią, ir šie procesai dažnai yra negrįžtami.

Todėl jei neįsivaizduojame savo gyvenimo be alkoholio, susimąstykime. Mes esame įtikinti, kad tik pažengęs alkoholikas turi problemų dėl alkoholio. Tiesa yra tokia, kad kiekvienas, pasiekęs paskutinę alkoholizmo stadiją, savo kelią pradeda nuo pirmųjų stadijų. Skiriasi tik laikas, per kurį pasiekiamos stadijos, kai žmogus be alkoholio neįsivaizduoja savo gyvenimo. Lengvabūdiškas požiūris į alkoholį yra pavojingas, o riba tarp įpročio ir priklausomybės nepastebima.

Nepamirškime, kad alkoholis žaloja ne tik smegenis, bet ir visą organizmą – nėra nei vieno organo, kuriam nekenktų alkoholis, nes tai yra toksinas. Džiugina kitos medikų išvados: nustojus gerti alkoholį, sveikata ir savijauta gana greitai pagerėja, nes mūsų organizmas yra atsistatanti sistema. Žinoma, jei nepažengta per toli, bet tokiu atveju jau ir nesustojama.

Saugokime save ir savo artimuosius ir prisiminkime: jei teisiname savo gėrimą, jei negalime gyventi be alkoholio, reiškia, esame priklausomi nuo jo – tai priežastis susimąstyti apie savo gyvenimo būdą. Ir nepamirškime, kad girtavimas – ne tik alkoholio vartojimas (bet kokiomis dozėmis), bet ir alkoholio propagavimas aplinkiniams, jaunajai kartai.

Tuo tarpu blaivybė – ne tik gyvenimas natūraliai, pagal prigimtį, bet ir blaivaus gyvenimo pavyzdys aplinkiniams ir jaunajai kartai. Pakanka atmesti primestą šabloną apie alkoholį, ir suvokiame visą jo absurdiškumą. Kviečiu susimąstyti apie blaivybę be išankstinių nuostatų – juk esame tokia maža tauta, atlaikiusi didžiulius istorinius išbandymus ir išlikusi, nežiūrint į nieką. Pažiūrėkime dar kartą į statistiką ir tiesiog pagalvokime – ne tik apie save, bet ir apie Lietuvos ateitį..

(Rėmiausi duomenimis iš monografijos “Sobriologija“)

Mintys iš “Kišeninio orakulo“

Taip savo įžvalgų knygą pavadino baroko literatūros teoretikas, mąstytojas ispanas Grasianas Baltazaras (1601-1658). Daugelis jo minčių aktualios ir šiandien:

“… Žvelk giliau, dauguma reiškinių ne tokie, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Šios tiesos nesuvokimas sugrįžta dideliais nusivylimais… Visada ir visur pirmas eina Melas, viliodamas lengvatikius savo rėksmingumu. Paviršiuje visada Apgaulė – ją pirmiausiai ir pastebi paviršutiniški žmonės. Tiesa pasirodo vėliausiai, lėtai sekdama paskui Laiką. Esmė visuomet yra giliai, išmintingas ją išgirsta ne ausimis, o pajunta širdimi.

… Tikras nuosmukio ženklas, kai pradedi kituose įžvelgti vien trūkumus. Tepdami kitus, dažnai sąmoningai slepiame ar pamirštame nusiplauti savas dėmes. Išmintingas lai toliau laikosi nuo svetimų nuodėmių aptarinėjimo, nes neįmanoma nesusitepti, braidant po purvą.

… Neskubėk gyventi – kai viskas savo laiku, tuomet viskas ir džiugina. Daugeliui dėl to gyvenimas pasidaro nuobodus, kad skuba mėgautis į skolą: per dieną pasiryžę praryti tiek, kiek per visą gyvenimą nesuvirškins. Net žiniose naudingas saikas, kad neprisistvertumei to, ko tau gal ir žinoti nereikia. Mėgaukis neskubėdamas, bet veik nedelsdamas, nes pabaigti darbai yra gėris, o pabaigti džiaugsmai – nuobodulys.

… Padėk pats sau, nes sunkią akimirką nėra geresnio draugo kaip drąsi širdis. O kai ji pailsta, lai padeda jai išmintis: kas save pažįsta, tas padeda sau apmąstymais tuomet, kai jėgų neužtenka. Išmintingas viską įveikia. Jei nemoki pakelti gyvenimo sunkumų, tai dar labiau sunkini savo naštą.

… Nesididžiuok, nes vaidindamas svarbią personą sukeli ne tik pavydą, bet ir neapykantą. Pagarba užsitarnaujama gerais darbais, o pasipūtimu ji sunaikinama, nes didybė yra pačiuose darbuose. Padaręs gerus darbus nesididžiuok, o eik toliau dirbti žmonių labui – šlovė eina paskui darbus.

… Tiesa turi mažai gerbėjų. Daugelis šlovina ją, bet tik iš šalies; kiti seka ja, kol nėra pavojaus; gudrūs apsimeta, o niekšai išduoda. Tik drąsiausieji ją išsaugo: nei minios aistros, nei tirono priespauda nepriverčia jų tiesos išduoti.

… Nebėk paskui daugumą, o siek gilumo. Didybės esmė – ne kiekybė, o kokybė. Kai kurie vertina knygas pagal apimtį, tarsi jos būtų rašomos pirštams mankštinti, o ne protui lavinti. Dažna žmonių bėda tame, kad siekdami pažinti viską, jie nesužino nieko. Tik gilumas duoda tikrą žinojimą, o ne kiekis.

… Išgyvendink ir mažiausią savo ydą – tai tobulėjimo požymis. Retas laisvas nuo trūkumų, bet dažnas juos puoselėja vietoje to, kad atsikratytų. Net menka yda gali sugadinti dorybių derinį, kaip kad mažas debesėlis gali užstoti saulę. Žmonės pasiekė ypatingų aukštumų, slėpdami savo trūkumus ar pateikdami juos kaip dorybes…

… Bendrauk su tais, iš kurių galima pasimokyti. Tebūnie tavo bendravimas su draugais žinių mokykla, o pokalbis – malonus mokymasis. Išmintingųjų draugystė abipusiai naudinga: kas kalba, turtėja galėdamas pasidalinti, o tas kas klauso, turtėja žiniomis – taip vyksta abipusis augimas.

… Gali kartais atrodyti, kad gimei ne laiku ir esi vertas geresnio. Neskubėk daryti išvadų, viskam savo laikas… Visada siek žinių, jos suteikia gyvenimui prasmę, nes išmintis turi vieną išskirtinę ypatybę – ji yra amžina, ir jai priklauso visi amžiai.

… Išmintis ir drąsa yra dvasios didybės pagrindas. Kiek žmogus žino, iki tiek jis ir yra žmogus. Tamsuoliui pasaulis – prieblandos. Protas ir jėga – akys ir rankos, be drąsos išmintis bevaisė.

… Meno gyventi ilgai išmokstame gyvendami oriai. Dvi silpnybės greitai pribaigia žmogų: kvailumas ir pasileidimas. Vieni praranda gyvenimą, nes nemoka jo saugoti, kiti – nes nenori. Kaip geradarystė – pati sau dovana, taip yda – pati sau bausmė.

… Didelis menas yra įsisavinti visas dorybes. Vienijantis dorybes atneša į savo artimųjų ir aplinkinių gyvenimus didelį džiaugsmą. Toks žmogus lyg maža visata, vienijanti didžiausias gamtos dovanas, lyg išminties ir proto sostas.“

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂