Autorius: Ruvi

Sveikata ir ilgaamžiškumas (tęsinys)

Tai kodėl gi šiuolaikinis žmogus taip greitai “susidėvi“ ir serga? Viena iš priežasčių – taip svarbaus saiko ir lygsvaros nebuvimas mityboje, fiziniame krūvyje, darbe, emocijose, poilsyje – beveik visose gyvenimo srityse. Socialinė ir techninė mūsų civilizacijos aplinka sujaukia mūsų mąstymą, todėl vienos gyvenimo, o ir kūno funkcijos pertempiamos, kitos dėl dėmesio stokos nusilpsta, todėl gimsta sekinantis disbalansas.

Šiuolaikinis žmogus paskęsta savo siekiamybėse, todėl vieniems darbams jėgų užtenka, kitus pusiaukelėje meta. Tikslų ir įsipareigojimų daug, o laiko ir galimybių jiems įgyvendinti dažnai nepakanka. Dažniausiai būna taip: trumpalaikiams darbams valios užtenka, o pastoviam režimui – trūksta. Nemažai tikslų primeta išoriniai šablonai, todėl žmogus turi išvystyti sugebėjimą atskirti, kas jam iš tiesų yra svarbu.

Tas pat liečia ir sveikatą: kol žmogus sveikas, jo galimos ligos nejaudina ir jis mažai rūpinasi savo sveikata. Tačiau kai suserga, jam sunku patikėti tuo, kad kol buvo sveikas, savo gyvenimo būdu galėjo sukurti sąlygas ligai atsirasti. Dėl neteisingo gyvenimo ritmo ir inercijos dauguma šiuolaikinių žmonių jaučia chronišką nuovargį, todėl dažniausiai renkasi tai, kas paprasčiau: pavalgyti, pagulėti, pažiūrėti televizorių..

Dėl chroniško nuovargio, kuris nurodo organizmo išsekimą, pradedame sirgti įvairiomis ligomis ir anksčiau senti. Žmogaus gyvenime turi būti tam tikras ritmas ir režimas, kuris leidžia visoms organizmo sistemoms atsistatyti ir dirbti optimaliai. Tai ne tik prailgina gyvenimą, bet ir išsaugo aktyvumą, veiklumą ir žvalumą. Retas šiuolaikinis žmogus laikosi disciplinos ir nuolat rūpinasi savo sveikata. Pažiūrėkime, kaip tai veikia mūsų sveikatą, nuo kurios, žinoma, priklauso ir ilgaamžiškumas.

Pradėkime nuo mitybos – dietologai tvirtina, kad žmonės mūsų laikais valgo per daug (apie maisto kokybę nesiplėsiu, apie tai jau žino daugelis). Jei persivalgymas tęsiasi ilgai, tai organizmo kompensaciniai mechanizmai nesugeba pašalinti pertekliaus, ir jis kaupiasi lašinių pavidalu. Lašiniai – neturintys jokios funkcijos audiniai, jie apsunkina viso organizmo darbą – tai tas pats, kas nuolat nešioti su savimi papildomą svorį, kuris kartais būna tikrai didelis..

Dėl tokios padidintos apkrovos visas organizmas greičiau susidėvi ir sensta, žmogus sunkiau įveikia įvairias ligas, traumas ir operacijas. Nei fizinis krūvis, nei sportas nepadės, jei žmogus nuolat persivalgo. Maistas neturi būti vienu svarbiausiu gyvenimo tikslu, dėl kurio žmogus mokosi, dirba ir tobulėja. Pakanka pažiūrėti, į ką pavirto šventės ir susitikimai su draugais – tai tikri apsivalgymo ir pasigėrimo ritualai. Poilsį retas įsivaizduoja be alkoholio, nors daugelis žino apie statistiką, kuri byloja, kad žalingi įpročiai trumpina gyvenimą 15-17 metų.

Šiuolaikiniai žmonės mėgsta pasigirti esantys darboholikais, nors medicininiai tyrimai seniai įrodė, kad persidirbimas ir darbas be poilsio yra kenksmingi žmogui dėl persitempimo. Be to, toks darbas yra neproduktyvus – pailsėjęs žmogus tą patį darbą padaro geriau ir greičiau, nei pavargęs. Net pats sunkiausias fizinis darbas neišsekina organizmo, jei jis vykdomas pakaitomis su pilnaverčiu poilsiu. Sveikas pailsėjęs žmogus natūraliai jaučia poreikį užsiimti naudinga veikla. Beje, besaikis poilsis (jei taip galima pavadinti), sukelia liūdesį ir tinginystę..

Pilnavertis poilsis pirmiausiai yra miegas, kuris atlieka kelias funkcijas: organizmas atsipalaiduoja ir turi galimybę atgaminti per dieną sunaudotus energetinius resursus, be to, per miego laiką smegenys apdoroja per dieną gautą informaciją. Taip atstatomas organizmo balansas, o jei nepakankamai miegame naktį, įtampa kaupiasi ir darbingumas mažėja, o nuovargis tampa chronišku. Todėl gultis reikia iki 23 val. – valanda miego iki 24 valandos pakeičia dviejų valandų rytinį miegą. Jei laikomės šio režimo, miego paprastai pakanka 6-8 valandų.

Taip pat turime nepamiršti fizinio ir protinio aktyvumo – jei dirbame protinį darbą, užsiimkime ir fizine veikla, o jei fizinį – neapleiskime protinės veiklos. Tai leidžia būti kūrybingais, žvaliais ir aktyviais. Na, pagalvokime, kiek juda sėdimą darbą dirbantis žmogus – nueina iki automobilio ar iki visuomeninio transporto stotelės ir kelis kartus per dieną pasilenkia, audamasis batus.. Taip pat ir dirbantys fizinį darbą žmonės turėtų prisiminti, kad televizoriaus žiūrėjimas nėra protinė veikla.. Ir vieniems, ir kitiems naudingi fiziniai pratimai, grūdinimasis ir buvimas gryname ore.

Dar vienas svarbus sveikatos ir ilgaamžiškumo faktorius yra psichinė žmogaus būklė. Niekas taip nesekina, kaip nesibaigiančios emocinės dramos, persisotinimas ir egoistinis gyvenimo būdas. Jei žmogus laikosi savo sukurtos gyvenimo sistemos disciplinos, turi mėgiamą veiklą ir dvasiškai tobulėja, tuomet jo psichinė būklė yra gera, nes mūsų fizinė sveikata ir psichinė būklė yra tampriai susijusios. Tobulėjančio žmogaus vidinis pasaulis teikia gyvenimo džiaugsmą..

Jei rūpinsimės savo sveikata ir gyvenimo ritmu, tuomet gyvensime ilgą ir įdomų gyvenimą. Sveikata yra pirmoji laimės ir sėkmės sąlyga. Visi sugalvoti šablonai apie trumpą jaunystę ir sunkią ligotą senatvę tėra mitai. Žmogus, kaip visa šioje Žemėje, vystosi, evoliucionuoja – tai patvirtina vis didėjantys jaunesnių kartų sugebėjimai. Vis daugiau sutinkama žmonių su sensityviomis savybėmis, aukštesniu intelektu ir sugebėjimu valdyti savo būsenas: fizinę bei psichinę sveikatą.

Kitaip tariant, dabar vyksta perėjimas iš žmogaus protaujančio būsenos į žmogų dvasingą, tai nauja ir daugeliui keista būsena.. Žmonės, kurie dar laikosi senųjų mąstymo šablonų, nemato savęs savo gyvenimo šeimininkais ir tiki, kad viską apsprendžia išoriniai poveikiai. Tačiau bet kokio amžiaus žmogus, jei tik nori, gali augti dvasiškai ir skirti pakankamą dėmesį savo sveikatai ir gyvenimo būdui, tuomet ir ilgaamžiškumas taps įprastu dalyku 🙂 ..

Sveikata ir ilgaamžiškumas

Skirtingai nuo kitų gyvybės formų Žemėje, žmogus yra ne tik gamtos poveikio objektas – jis pats gali įtakoti aplinką. Maža to, nuo žmogaus, kaip nuo būtybės mąstančios, ženkliai priklauso, kaip išoriniai faktoriai veiks jo organizmą. Jei žmogus fiziškai ir psichologiškai stiprus, tai neigiami išoriniai faktoriai veiks jį silpniau arba apskritai nesukels jokios reakcijos. Ir, atvirkščiai – silpną žmogų išoriniai faktoriai veiks stipriau.

Gera fizinė sveikata ir stipri nervų sistema yra svarbiausi ilgaamžiškumo faktoriai. Nuo ko jie priklauso ir kaip juos sustiprinti? Žinoma, pirmiausiai nuo paties žmogaus. Daugelis mūsų susidomėję skaitome įvairias rekomendacijas: kaip sveikai maitintis, kaip mankštintis ir grūdintis. Bet dažniausiai tas susidomėjimas ir pasibaigia smalsumo patenkinimu. Retas taikome tas rekomendacijas savo gyvenime, o susirgę ligą priimame kaip nuo mūsų nepriklausantį reiškinį.

Ne tik senieji rytų mokymai, bet ir progresyvūs mūsų laikų medikai teigia, kad mūsų sveikata yra mūsų rankose. Jie taip pat pabrėžia, kad savo gyvenimo būdu mes kartais patys žalojame savo sveikatą. O paskui pasikliaujame vien medicina, kuri gali padėti pasveikti, bet negali už mus palaikyti sveikatą. Štai ką apie sveikatą rašė žymus chirurgas ir gerontologas, akademikas N.M.Amosovas:

1. Dėl daugelio susirgimų kaltas pats žmogus. Dažniausiai jis serga dėl neišmanymo, lengvabūdiškumo ir tingumo.
2. Nepasikliaukite vien medicina. Ji gydo kai kurias ligas, bet negali padaryti žmogaus sveiku, šiuo metu ji net negali išmokyti žmogaus kaip tapti sveiku.
3. Kad būtumėte sveiki, turite dėti pastangas, kurių niekuo negalima pakeisti. Žmogus, laimei, toks tobulas, kad grąžinti sveikatą galima beveik visada. Kuo žmogus vyresnis ir kuo rimtesnės ligos, tuo pastangos turi būti didesnės.
4. Bet kokios pastangos yra palaikomos tikslo reikšmingumu ir valios pastangomis. Labai gaila, kad savo sveikata dažniausiai pradedame rūpintis tik susirgę.
5. Sveikatai svarbios šios sąlygos: fizinis krūvis, optimali mityba, grūdinimasis, mokėjimas ilsėtis ir laimingas gyvenimas.
6. Mūsų organizmas labai greitai atliepia į menkiausias, bet pastovias sveikatos gerinimo pastangas, todėl mes greitai pajuntame rezultatus.
7. Mokėjimas atsipalaiduoti ir pailsėti yra labai svarbus. Kiekvienas turime rasti laiko pabūti ramybėje ir atgauti dvasines bei fizines jėgas.

Įdomu tai, kad visi sveikatos palaikymo metodikas sukūrę žmonės jų laikėsi ir buvo ilgaamžiai. Jie savo gyvenimu įrodė šių metodikų veiksmingumą, o kai kurie pasveiko nuo ligų, kurios medicininiu požiūriu buvo neišgydomos. Ir tai nėra kažkas sunkaus, visi pabrėžia nuoseklumą ir tas pačias sąlygas – judėjimą, mitybą, grūdinimąsi, psichinę sveikatą, poilsį ir saikingumą viskame. Kitas ilgaamžis akademikas F.G.Uglovas rašė, kad ilgaamžiškumas turi būti siekiamas ne dėl metų skaičiaus, o dėl maksimalaus aktyvumo išlaikymo ir žmogaus kūrybingumo išsiskleidimo.

Dėl visuomenės suformuotų šablonų ir neteisingo gyvenimo būdo šiandien jau trisdešimtmečiai jaučiasi “senais“. Tai neturi nieko bendro su realybe ir tėra klaidingas įsitikinimas. Tiesa ir tai, kad iki tokio amžiaus mes dar turime sąlyginį sveikatos “rezervą“, kurį iki trisdešimties dažnai jau būname išeikvoję dėl neteisingo gyvenimo būdo ir žalingų įpročių.

Patikėję vienintelio gyvenimo tarpsnio – jaunystės – vertingumu, žmonės kartais save taip išsekina, kad iš tiesų praranda gyvenimo entuziazmą, o neretai ir sveikatą. Kokiu būdu? Būtent skubėjimu, noru patirti viską, kol esame jauni. Taip gyvenant, iš tiesų likusį gyvenimą galima praleisti poliklinikose. Jaunystė yra ne vienintelė gera, o viena iš gyvenimo atkarpų – nuo to, kaip ją pragyvensime, priklausys ir tolimesnio gyvenimo trukmė bei kokybė, ir mūsų sveikata bei išvaizda. Apie tai plačiau – sekantį kartą..

Išmintis aforizmuose

Kiekviename žmoguje yra saulė. Tik leiskite jai šviesti. (Sokratas)

Atjauta – sielvartas svetimoje nelaimėje, pavydas – sielvartas svetimoje laimėje. (Plutarchas)

Mintis – žiedas, žodis – vaisiaus užuomazga, veiksmas – vaisius. (R.V.Emersonas)

Reikšmingos problemos, iškilusios prieš mus, negali būti išspręstos tokiu pačiu mąstymo lygmeniu, kokiu jos buvo sukurtos. (A.Einšteinas)

Pasaulis pakankamai didelis, kad patenkintų kiekvieno žmogaus poreikius, bet pernelyg mažas, kad patenkintų žmonių godumą. (M.Gandis)

Logika nuves tave nuo A iki B. Vaizduotė – visur. (A.Einšteinas)

Baimė – pagrindinis melo palydovas. (V.Šekspyras)

Paremti geru žodžiu patekusį į bėdą dažnai svarbu taip pat, kaip laiku perjungti geležinkelio iešmą: vos vienas colis skiria katastrofą nuo saugaus judėjimo per gyvenimą. (H.V.Bičeris)

Nepelnytos liaupsės žemina: tenka pripažinti, kad nesi jų vertas. (M.Gandis)

Viena iš pačių įprasčiausių ir vedančių į didžiausias negandas pagundų yra žodžių “taip visi daro“ pagunda. (L.Tolstojus)

Yra trys žmonių tipai: tie, kurie mato; tie, kurie mato, kai jiems rodo; ir tie, kurie nemato. (L.da Vinčis)

Raktas į sąmoningumą yra dėmesio valdymas. (Ošo)

Sėkmingo auklėjimo paslaptis slypi pagarboje mokiniui. (R.V.Emersonas)

Taurus žmogus padeda žmonėms pamatyti tai, kas juose yra gero, menkas elgiasi priešingai. (V.Šekspyras)

Mokslas yra organizuotas žinojimas. Išmintis yra organizuotas gyvenimas. (E.Kantas)

Mokytojas – žmogus, kuris gali sunkius dalykus paversti lengvais. (R.V.Emersonas)

Reikia žinoti, kada veikti, o kada susilaikyti nuo veiksmo. Veikimas ir neveikimas tam tikrose aplinkybėse yra lygiaverčiai. (M.Gandis)

Kai šalis nesilaiko įstatymų, tuomet joje daug viršininkų. (Saliamonas)

Kuo žmogus išmintingesnis ir geresnis, tuo daugiau jis pastebi gėrio žmonėse. (B.Paskalis)

Tikrasis civilizacijos rodiklis – ne turto ar išsilavinimo lygis, ne miestų dydis ar derliaus gausa, o žmogaus, išauklėto tos civilizacijos, padorumas. (R.V.Emersonas)

Jei nori, kad pasaulis pasikeistų, tapk tuo pokyčiu. (M.Gandis)

Vienaip ar kitaip, vesk: jei gausi gerą žmoną, būsi laimingas, jei blogą – tapsi filosofu. (Sokratas)

Didžiausia pagarba, kurią galima išreikšti tiesai – tai vadovautis ja. (R.V.Emersonas)

Meilė ir Tiesa – dvi vieno medalio pusės. (M.Gandis)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

Priimti viską taip, kaip yra

Tai pirmiausiai reiškia atidumą ir sąmoningumą tam, kas šiuo metu vyksta. Tai veiksmas, vykdomas švaria sąmone, o ne protu. Tai reiškia kažkam leisti būti tokiam, koks jis yra dabar – be išankstinių nuostatų ir iš to kylančių bandymų vertinti, lyginti, slopinti, ignoruoti, sulaikyti arba neigti. Protas negali priimti visko, kaip yra, jis tuoj pat įjungia mąstymo procesą, trukdantį suvokti realybę ir priimti adekvačius sprendimus.

Būtent pagal chaotišką mąstymą mes galime lengvai atsekti proto veiklą ir valdyti mąstymo procesą – tai labai padeda augti dvasiškai ir neįsivelti į proto išvedžiojimus. Kad pamatytume reiškinį tokį, koks jis yra, mes turime nukreipti į jį savo dėmesį be išankstinių nuostatų, kurios visada nuveda nuo esmės. Priimti taip, kaip yra, reiškia suvokti ir pripažinti tai, kas vyksta momente “čia ir dabar“, ir, reikalui esant, priimti sprendimus situacijai keisti.

Tai nereiškia pasyvaus stebėjimo ar abejingumo, atvirkščiai – tai dėmesingumas tam, kas vyksta ir tam, kas svarbu šiuo momentu. Priešingybė tam yra nevaldomas įsitraukimas į mąstymo procesus ir nesuvokimas, kas vyksta šiuo momentu. Pavyzdžiui, einame per gatvę ir matome, kad automobilis artinasi greičiau, nei mes einame. Jei esame dėmesingi, tai suvokiame šį faktą ir paspartiname žingsnį – taip išsprendžiame iškilusią problemą ir mūsų dėmesys vėl laisvas, be jokio pasinėrimo į begalinius svarstymus.

Tai optimali sąmonės būsena, kai mąstymo procesas yra valdomas. Protas turi būti pagalbininkas, bet ne valdytojas. Tuo tarpu jei tokioje situacijoje būsime nedėmesingi, galime nepamatyti artėjančio automobilio arba supanikuoti, pasidavę chaotiškam mąstymui. Jei žmogus valdo savo mąstymo procesus, tuomet jo dėmesys yra dabarties momente, todėl galima daryti išvadą, kad sąmoningumas, dėmesingumas, buvimas “čia ir dabar“ ir priėmimas visko taip, kaip yra – tai sinonimai.

Jeigu mums sunku priimti kažką taip, kaip yra, tuomet mes galime pripažinti savo nenorą priimti realybę – tai taip pat sąmoningas veiksmas, neįtraukiantis į chaotišką mąstymą. Pavyzdžiui, jei erzina kažkoks žmogus, tuomet pripažinkime savo susierzinimą, ir jis išnyks. Kodėl jis išnyksta? Todėl, kad pripažindami savo susierzinimą, mes tampame jo stebėtojais, ir jis visiškai išnyksta mūsų sąmoningume, nes neturi dirvos – mūsų minčių – savo augimui. Tai nereiškia, kad iš karto priimsime šį žmogų tokį, koks jis yra, bet mes išmoksime įveikti savo susierzinimą jo atžvilgiu, o tai jau yra labai daug!

Nepriėmimas kažko taip, kaip yra, sukuria mentalinę (protinę) įtampą, kuri yra linkusi kauptis, ir gali įtakoti ne tik proto veiklą, bet ir mūsų elgesį bei savijautą. Toks žmogus gali būti įsitempęs, gali pradėti elgtis neadekvačiai esamai situacijai, nes reaguoja į ją per užslopintos patirties prizmę. Tuo tarpu kai priimame viską taip, kaip yra, mes pilnai išgyvename situaciją ir mąstome bei veikiame adekvačiai jai.

Kodėl svarbu tai suprasti ir ką tai duoda? Pirmiausiai, mes pasidarome dėmesingi ir sąmoningi, ir iš mūsų gyvenimo išnyksta daug chaotiškos ir beprasmiškos veiklos. Priimti situaciją tokią, kokia ji yra, reiškia ją pilnai išgyventi – pajusti, liūdėti ar džiaugtis ja, arba, reikalui esant, performuoti ją taip, kad ji būtų pozityvi, pagerinti- tai gyvenimo kūrėjo pozicija, juk savo gyvenimą mes kuriame “dabar“ momente. Kiekvieno mūsų galioje yra gyventi švaria sąmone ir būti savo gyvenimo kūrėju.

Begaliniai svarstymai, dvejonės, vertinimai kuria chaotišką mąstymą, jis panašus į virusus kompiuteryje, kurie trukdo ir stabdo jo veiklą. Manoma, kad viena iš priežasčių, kodėl žmogus teišnaudoja nedidelę dalį savo smegenų potencialo, ir yra daugybė neapdorotos (nepriimtos kaip yra, ir dėl to neįsisąmonintos) informacijos. Kol mes paskendę savo vidiniuose svarstymuose, visa, kas vyksta aplinkui, didžiuliais klodais nusėda pasąmonėje. Gera žinia yra ta, kad visus šiuos “virusus“ mes galime pašalinti, išmokę būti sąmoningais ir pradėję gyventi švaria sąmone.

Mąstymo procesas yra labai svarbus – tai mūsų gyvenimo valdymo pagrindinė priemonė. Todėl turime išmokti jį valdyti, kitaip jis pradeda valdyti mus.. Ką jūs apie tai manote?

Apie dualumą

Dualumas arba dualybė – tai poliariškumas, priešingybių pora, per kurias žmonės pažįsta šį pasaulį, tai mūsų mąstymo būdas per palyginimus. Gėrį pažįstame, pamatę blogį, šviesą atpažįstame žinodami, kas yra tamsa ir t.t.. Pažindami daikto ar reiškinio priešingas savybes, mes galime jį giliau suprasti. Yra bendri ir abstraktūs dualumai, jie gali būti aktualūs daugeliui žmonių, gali būti svarbūs tik konkrečiam žmogui, o kitam neturintys jokios reikšmės.

Mūsų proto ir pasąmonės veikla sukonstruota iš priešingybių. Kiekvienam žmogui aktualios jo dualybės – tos, su kuriomis jis sutinka ir tos, kurios yra paremtos jo asmenine patirtimi. Dažnai priešingybės išreiškiamos tiesiog neigimu: noriu-nenoriu, patinka-nepatinka, geras-negeras, ir panašiai. Pažinimas per priešingybes yra natūralus, sunkumai prasideda tik tuomet, kai tokio pažinimo įtakoti pradedame vertinti gyvenimą ir emocingai puolame į kraštutinumus.

Žmogus turi valdyti savo protą, jis turi veikti funkcionaliai, bet ne emocionaliai. Emocionalus protas valdo žmogų. Tokio proto veiklą galime atpažinti pagal nestabilias emocines išraiškas: jos svyruoja tarp kraštutinumų, jų veikiamas žmogus tai pyksta, tai atleidžia; tai yra pakilios nuotaikos, tai liūdnas; tai laimingas, tai prislėgtas.. Stipriai veikiamam dualumų žmogui labai svarbu, ką apie jį galvoja žmonės, geras ar blogas jis jiems atrodo.

Jis labai stengiasi atitikti visuomenės kuriamus ir besikeičiančius standartus – nuo to priklauso jo savivertė. Toks žmogus linkęs turėti stiprias nuostatas – kas yra gerai ir kas yra blogai, ir pagal tai vertinti gyvenimą, žmones ir įvykius. Gyvenimas jam saugus atrodo tuomet, kai viskas suskirstyta į gera ir bloga. Atrodytų, viskas teisingai, bet prisiminkime mokymą apie kraštutinumus ir vidurio kelią.

Dar Buda teigė, kad kraštutinumų kelias atneša kančią. Lygi ir rami emocinė būsena suteikia pilną suvokimą ir supratimą to, kas vyksta aplinkui. Dualumas mums reikalingas pasaulio suvokimui, per jį mes galime pasiekti vientisumą ir eiti vidurio keliu, nepasiduodami kraštutinumams. Vidurys – tai vienodai nuo savo kraštutinumų nutolęs taškas. Tas vidurio taškas yra realybės sinchronizavimas, vienybės taškas.

Jame mes matome realybę tokią, kokia ji yra, be kraštutinių vertinimų. Tik emocijų valdomas protas vertina, lygina ir žmogus pasineria į nesibaigiančius išgyvenimus. Tuo tarpu sąmoningai valdomas protas visada veikia optimaliai: žmogus suvokia situaciją tokią, kokia ji yra (o ne tokia, kokia atrodo dėl vertinimų), ir, jei reikia, priima reikalingus ir adekvačius sprendimus.

Kiekvienam žmogui aišku, kad negatyvūs reiškiniai atneša kančią, pozityvūs – laimę. Jei nuolat susiduriame su iššūkiais gyvenime, tai reiškia, kad turime keisti savo elgesį, nes įpuolėme į kraštutinumą. Kaip sakė Buda – išsilaisvinti nuo troškimų, kurie atneša kančią. Suvokimas, kad mes galime kurti savo gyvenimą, labai įkvepia. Todėl būkime atidūs sau – ar esame laimingi, ar neužstrigome emocijose ir vertinimuose, ar nesustojome gyvenimo šalikelėje?

Toks yra mūsų pažinimo kelias šioje Žemėje – per kraštutinumus (dualumą) į vientisumą. Jei nėra kraštutinumų, nėra ir vidurio, nėra kelio ir judėjimo. Reiškia, reikalingi du kraštutinumai ir judėjimas viduriu tarp kraštutinumų. Svarbu – nesustoti ir eiti, nors kartais tam, kad suprastume vidurio kelio privalumus, turime pažinti ir išnagrinėti abi jo puses..

Įkvepiančios išminties pamokos

Tiesą turi atrasti pats

Mokinys kreipėsi į savo Mokytoją:
– Tu pasakoji mums istorijas, bet nepaaiškini, ką jos reiškia. Kodėl?
– Kai tu eini pirkti apelsinų, – atsakė Mokytojas, – ar tu prašai pardavėjo, kad jis paragautų kiekvieną iš jų, o tau paliktų tik žievę?

Tikros vertybės

Tik tuomet, kai nukirstas paskutinis medis, tik tuomet, kai užnuodytas paskutinis Žemės lopinėlis ir upė, tik tuomet, kai pagauta paskutinė žuvis… tik tuomet galime suprasti, kad pinigai nevalgomi…

Patirtis

Jaunas vienuolis, matydamas daugybę knygų seno vienuolio celėje, klausia:
– Ar sunku jas skaityti?
– Skaityti lengva, – atsako senasis vienuolis, – pamiršti sunku.

Kas yra nušvitimas?

Vieno nušvitusio Meistro paklausė:
– O ką jūs veikėte iki nušvitimo?
– Iki nušvitimo aš kapojau malkas ir nešiojau vandenį iš šulinio vienuolynui.
– O ką jūs veikiate dabar, po nušvitimo?
– Kapoju malkas ir nešioju vandenį.
Klausiantysis sutriko:
– Kame tuomet skirtumas, jei ir prieš nušvitimą, ir po nušvitimo jūs darote tą patį?..
Meistras šyptelėjo ir atsakė:
– Skirtumas esminis. Anksčiau aš privalėjau tai daryti, dabar visa tai vyksta natūraliai. Anksčiau aš turėjau stengtis ir prisiversti: kai Mokytojas liepdavo man kapoti malkas ir nešioti vandenį, dariau tai nenoromis ir širdies gilumoje pykau, nors to ir neparodžiau. Tai buvo nemaloni pareiga.
Dabar gi aš tiesiog kapoju malkas ir nešioju vandenį iš šulinio, nes žinau, kad tai reikalinga vienuolynui. Tai jau ne pareiga, o mano meilės išraiška per darbą. Štai ir dabar: artėja žiema, ir aš žinau, kad mums reikia malkų. Mokytojas sensta, jam reikia daugiau šilumos, aš jį gerbiu, ir stengiuosi, kad ir jam būtų šilta. Nėra pasipriešinimo, nėra pykčio kaip anksčiau. Aš tiesiog su meile darau tai, kas reikalinga šiuo momentu… Štai kame skirtumas.

Kas juda?

Du mokiniai susiginčijo dėl plėvesuojančios vėliavos:
– Juda vėliava!
– Ne, tai vėjas juda!
Pro šalį ėjo Mokytojas. Mokiniai paprašė išspręsti jų ginčą.
– Nei vėliava, nei vėjas juda, o jūsų protai, – atsakė Mokytojas.

Viskas yra tavyje

Vienas jaunuolis sužinojo, kad kažkur pasaulyje yra akmuo, kuris išpildo visus norus. Jis labai norėjo atrasti tą stebuklingą akmenį ir leidosi į kelionę. Jaunuolis keliavo iš šalies į šalį, kol sužinojo, kad vienoje tolimoje šalyje yra išminčius, kuris tikrai žinojo, kur tas akmuo.
Išvargintas ilgų klajonių, jaunuolis galiausiai atrado išminčių ir pradėjo klausinėti apie stebuklingą akmenį.
– O tu ne iš tokios tai šalies? – paklausė išminčius ir pasakė šalies pavadinimą, kurioje gyveno jaunuolis.
– Taip.. – atsakė jaunuolis.
– Ir gyveni tu tokiam tai mieste ant ežero kranto? – paklausė išminčius.
– Taip, – atsakė nustebęs jaunuolis.
– Tuomet klausyk, – iškilmingai tarė išminčius, – aš žinau, kad tas stebuklingas akmuo yra sienoje to namo, kuriame tu gyveni.
– Nejaugi po tokios sekinančios kelionės man teks sugrįžti namo?! – nusivylė jaunuolis…
– Jeigu tu nebūtum atvykęs čia tokių didelių pastangų dėka, kaip tu būtum sužinojęs, kur yra tas stebuklingas akmuo? – šyptelėjo išminčius…

Apie liaupses

Žmonės liaupsino Mokytoją:
– O garbusis išminčiau, tu didis vienuolis, tu didžiausias visuose Rytuose!
– Žinau, – šyptelėjo Mokytojas, – nelabasis man tai jau sakė…

(autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Smagaus visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂

Ajurveda apie maisto energiją

Kai kurie maisto produktai yra natūralūs energijos šaltiniai, tuo tarpu kiti gali sukelti mieguistumą ir apsunkimą. Kiekvieno maisto produkto poveikis organizmui priklauso nuo jo specifinių savybių, o taip pat nuo to, kaip šis produktas buvo užaugintas ir paruoštas. Ajurveda pripažįsta tik šviežią arba šviežiai paruoštą maistą, todėl rekomenduoja maisto ruošti tiek, kiek per kartą suvalgysime, o paruoštą maistą suvalgyti ne vėliau kaip per 4-5 valandas.

Ajurveda skiria dvi maisto grupes: teikiantis natūralią energiją maistas, ir sukeliantis sunkumą ir inertiškumą maistas. Prie teikiančių ypatingai stiprią natūralią energiją ir naudingų žmogui priskiriami švieži vaisiai ir daržovės bei jų sultys (ypač morkų ir burokų), nenugriebtas pienas ir valytas lydytas sviestas (ghi), kviečiai ir produktai iš jų (duona, makaronai), ryžiai, miežiai, medus, razinos, datulės, imbieras, migdolai, alyvuogių aliejus ir žirneliai.

Šviežias daržoves rekomenduojama valgyti per pietus, kai virškinimas stipriausias. Jei šviežias daržoves ar vaisius organizmas sunkiai virškina, galima valgyti daržovių troškinius, tik šviežiai paruoštus. Teigiama, kad daržovės, augančios žemės paviršiuje, turi daugiau gyvybinės energijos dėl tiesioginio saulės poveikio, nei tos, kurios auga po žeme, išimtis – morkos ir burokai – jie yra nepakeičiami gyvybinės energijos tiekėjai ir žadintojai. Labai naudingos visos lapinės daržovės.

Pieną Ajurveda pataria gerti pašildytą, su žiupsneliu imbiero – tuomet jis nesukelia alerginių reakcijų ir neskatina gleivių gamybos organizme. Kefyras taip pat pripažįstamas energiją teikiančiu produktu, tik būtinai šviežias. Lydytą sviestą (ghi), kuris Ajurvedoje plačiai naudojamas, galima lengvai pasigaminti ir skaninti juo įvairius patiekalus. Jis gaminamas taip: imame didesnį kiekį (400 ar daugiau) gramų nesūdyto sviesto, dedame į gilesnį indą ir šildome ant mažos ugnies.

Kai sviestas ištirps, kaitiname ant mažos ugnies dar apie 12 minučių (sekame, kad nepridegtų!). Užverdant paviršiuje susidarys putos, kurių nereikia nugrėbti, nes jos turi gydomųjų savybių. Sviestas pasidarys geltonai auksinės spalvos ir kvepės kaip kepinti kukurūzai. Jį atvėsiname ir perpilame per filtrą į švarų indą. Ghi gali būti saugomas ir nešaltoje vietoje.

Dabar apie maistą, kuris sukelia sunkumą ir gesina žmogaus gyvybinę energiją. Paprastai jis yra sunkiai virškinamas arba turi savyje specifinių toksinų. Tai vadinamoji raudona mėsa (jautiena, kiauliena, veršiena), ilgai laikomas (pusfabrikačiai ir konservai) arba fermentuotas maistas (sūriai, sūdytas ir rūkytas), svogūnai, česnakai, grybai, bulvės ir kitos augančios po žeme daržovės (išskyrus morkas ir burokus), alkoholis, kava, rafinuotas cukrus.

Mėsa sunkiai ir ilgai virškinama, be to, neskaitoma tokia vertinga, kaip grūdai, daržovės ir vaisiai, nes stovi žemesnėje maisto grandyje. Nustatyta, kad grūdų, kuriais minta gyvuliai, energetinė vertė septynis kartus vertingesnė, nei jais mintančių gyvulių mėsa. Ekonomiškiau ir etiškiau užauginti grūdus ir juos valgyti, nei auginti grūdus, juo maitinti gyvulius ir valgyti jų mėsą. Ajurveda apskritai pasisako už vegetarizmą.

Jei nesigauna atsisakyti raudonos mėsos, tai patariama ją palengva keisti paukštiena ar žuvimi ir valgyti kelis kartus į savaitę. Sunkiai virškinamus produktus, jei labai norime, patariama valgyti per pietus, kuomet virškinimo procesai stipriausi. Už mitybą pusfabrikačiais, konservais ir maistu, pagamintu mikrobangėse krosnelėse taip pat mokame savo žvalumu ir energija. Šaldytos daržovės ir vaisiai, nors ir teikia mažiau energijos, bet laikomi geresniais už konservus.

Rafinuotą cukrų keiskime medumi arba nerafinuotu cukrumi. Kavos, jei negalime atsisakyti, mažinkime iki vieno puodelio per dieną. Alkoholio apskritai patariama atsisakyti, nes jis nuodija organizmą ir sukelia chronišką nuovargį. Ajurveda tikina, kad palengva sumažinę tų produktų kiekį, kurie sukelia sunkumą ir nuovargį, mes atsigausime ir pasijusime žvalesni. Į savo valgiaraštį įtraukime kuo daugiau produktų, kurie teikia natūralią energiją.

Taigi, pasirodo, ir maisto produktai, kuriuos dažnai nesusimąstydami pasirenkame, taip pat įtakoja mūsų energingumą – suteikia jėgų arba net sukelia nuovargį.. O ką jūs apie tai manote?

Apie aplinkos energiją

Gamtoje egzistuoja trys apykaitos procesai: medžiagų apykaita, energijų apykaita ir informacinė apykaita. Energiją galime pavadinti gyvenimo procesų palaikymo instrumentu. Esame gamtos dalis, todėl visi joje vykstantys procesai veikia ir žmogų. Energijų kombinacijos įvairiose gyvenvietėse labai skiriasi. Tai gali būti vietovės geologinių darinių energija, organinių ir neorganinių medžiagų derinių energijos, augmenijos energija, galiausiai toje vietovėje gyvenančių žmonių energijos.

Svarbų vaidmenį kosminės energijos paskirstyme atlieka Žemės magnetinis laukas, žmonės jautrūs jo svyravimams. Nevienodai žmonės reaguoja į oro pasikeitimus ar į tarpsezonius. Pavyzdžiui, audros metu, žaibuojant, padidėja neigiamų jonų kiekis, kurie, sąveikaudami su žmogaus kūno energija, priverčia tą energiją tekėti greičiau. Vieniems šis poveikis patinka, kitiems, atvirkščiai, toks poveikis nemalonus.

Skiriasi energetinis poveikis prie jūros nuo ramaus ežerų ar miškų poveikio. Jūra mus veikia gaivinančiai, suteikia žvalumo, ežerai, atvirkščiai – ramina ir atpalaiduoja. Energijos suteikia ir buvimas šalia sraunios upės ar krioklio. Ten, kur žmogus atsigauna, ten jam ir norisi būti, bet kokiu atveju, buvimas gamtoje visada veikia teigiamai. Gyvenamąją vietą taip pat renkamės intuityviai, ten, kur mums gera būti.

Poveikį žmogui daro gyvenamoji vieta ir darbo vieta. Bet kurios patalpos energija priklauso nuo medžiagų, iš kurių ji pastatyta, nuo apdailos medžiagų, nuo formos ir spalvų, ją įrengusių žmonių energijos. Patalpoje taip pat kaupiasi joje gyvenančių ar ja besinaudojančių žmonių ir jų atliekamų veiksmų energija. Statybinės ar apdailos medžiagos iš medžio, molio ir kitų natūralių medžiagų labai dera prie žmogaus gyvybinių vibracijų. Betonas skaitomas neutraliu, o štai aliuminis – alinantis energiją.

Šiuolaikiniai žmonės savo būstuose naudoja daug elektrinių prietaisų, įvairių apšvietimų, todėl kartais visas butas lyg voratinkliu yra apraizgytas elektros laidais. Tai labai sekina ir vargina, nes sukuria nesveiką gyvam organizmui atmosferą. Poveikį mūsų energijai ir nuotaikai daro ir gyvenamosios ar darbo aplinkos spalvinė gama, nes kiekviena spalva kuria savo energiją – gali veikti slegiančiai arba aktyvinti.

Svarbų poveikį žmogui daro ir įvairūs aplinkos garsai, tai taip pat tam tikra energijos rūšis. Ji gali ir pakenkti, ir teigiamai paveikti mūsų organizmą. Jei atrodo, kad esame pratę prie triukšmo ir nekreipiame į jį dėmesio, tai dar nereiškia, kad triukšmas nedaro jokio poveikio. Tai galima pasakyti ir apie gatvės triukšmą, ir apie televizorių, jungiamą “dėl fono“. Todėl rinkimės foną, kuris yra jaukus ir nevargina – pvz., mėgiamą muziką, o jei jungiame televizorių, tai tikslingai.

Paveikslai, meno kūriniai ir suvenyrai irgi daro poveikį žmogui. Jau nuo senų laikų pastebėti tam tikri dėsningumai, todėl jei abejojate, ar kabinti, tarkim, dovanotą paveikslą, tai geriau nekabinkite. Tegul namų aplinkoje bus tik labai patinkantys ir mieli daiktai. Nepatariama, ypač miegamajame, kabinti paveikslų su plėšrių gyvūnų atvaizdais, gamtos katastrofų ar gamtos vytimo vaizdais, su liūdnais ir nykiais vaizdais, mirusių žmonių portretų, džiovintų gėlių paveikslų (tai neliečia dirbinių iš medžio).

Ir dar vienas svarbus aplinkos veiksnys, sekinantis energiją – netvarka. Ji sukuria papildomą neigiamą krūvį psichikai ir atima daug energijos. Tvarkos paskirtis – išsaugoti ir palaikyti erdvę, kurioje vyksta gyvybinė veikla. Netvarka yra chaoso pasireiškimas, todėl jei nesitvarkome, esame linkę kaupti daiktus kuriais nesinaudojame ar kurie mums nepatinka, pagalvokime – kodėl taip vyksta, nes visa tai veikia ir kitas gyvenimo sritis.

Apibendrinant galima pasakyti, kad viskas, kas mus supa, yra energija. Yra energijos, kurios veikia nepriklausomai nuo mūsų, bet yra energijos, kuriomis galime pasirūpinti – tai mūsų gyvenimo ritmas ir mintys, mūsų aplinka ir namai. Pradėkime nuo jų – palaikykime juose tvarką, atsikratykime (išneškime, padovanokime, atiduokime) daiktus, kurie nereikalingi. Pripildykime savo namus džiaugsmu ir meile – sukurtas jaukumas padės atgauti jėgas ir pasisemti pozityvumo.

Ką jūs apie tai manote?

Kur dingsta energija?

Energija – tai mūsų gyvenimo jėga. Kad jaustumėmės žvalūs ir energingi, turi vykti harmoninga energijos apykaita: kiek energijos išeikvojame, tiek jos turi sugrįžti. Energiją atgauname miegodami, teisingai maitindamiesi, kurdami, judėdami, harmoningai bendraudami. Jei vakare, o ypač jei ryte atsikėlę jaučiamės lyg išsunkti, reiškia, persitempiame ir nespėjame savo energijos atstatyti, arba.. eikvojame ją veltui, kažkam nereikšmingam ar nereikalingam. Kaip tai įvyksta?

Fizines jėgas paprastai lengvai atgauname gerai išsimiegoję ir pailsėję. Tačiau kur kas labiau išsekina vadinamos psichinės energijos išeikvojimas. Psichinė energija – tai mūsų mintys ir emocijos, o taip pat reakcijos į išorinius veiksmus. Psichinę energiją sekina emocinis persitempimas, o taip pat beprasmiška ir tuščia veikla. Emociškai persitempiame tuomet, kai neatlaikome užsikrauto gyvenimo tempo ar krūvio. Šios energijos stygiaus požymiai – mieguistumas, melancholija, nesugebėjimas džiaugtis, polinkis į depresiją.

Tuščia veikla galime pavadinti viską, ką lydi išorinis efektas, taip pat nereikalingus (nebūtinus) veiksmus ir blaškymąsi. Pavyzdys – gelbėtojo, geradario vaidmuo, kai norima atrodyti geru ir gauti aplinkinių pritarimą ir meilę. Tokia pagalba dažnai būna kitų žmonių bėdų išklausymas, kai kalbantysis tiesiog atsikrato savo neigiamų emocijų per pokalbį – taigi, yra pavojus tapti amžinu tokio žmogaus klausytoju.

Ir nors išoriškai tai atrodo gerai, bet iš tiesų tai yra energijos švaistymas. Todėl dažnai šitaip bendraudami nejaučiame harmonijos, nes tokie pokalbiai nieko nekeičia, tai tuščios kalbos – reiškia, veltui atiduodame savo energiją. Dar vienas paplitęs energijos švaistymas – apkalbos arba aplinkinių vertinimas. Tai paplitę ne tik buitiniame lygmenyje, bet ir visapusiškai skatinama viešoje erdvėje – aptarinėjamos “žvaigždžių“ gyvenimo smulkmenos.

Nepamirškime, kad bet kokia informacija užsilieka smegenyse. Gerai pasvarstykime, kam mums tokia informacija – proto mankštai..? Ką ji keičia asmeniškai mūsų ar apkalbinėjamo žmogaus gyvenime? Tai žemų emocijų žadinimas – juk jaučiamės gerai, pakalbėję apie kitą žmogų blogai – tai nėra taip nekalta, kaip gali atrodyti.. Be to, mes švaistome tam savo gyvenimo laiką ir energiją – ar verta?

Dažnai įsitraukiame į išorinius žaidimus, kurie mus išsekina. Kiekviena neigiama mintis ar emocija, o taip pat jų lydimi žodžiai, jausmai ar veiksmai išeikvoja daug gyvybinės energijos. Tikslingas, lydimas pozityvaus nusiteikimo veiksmas, atvirkščiai – ne tik išsaugo energiją, bet ją praturtina ir paverčia kūrybine. Nuoširdumui ir kūrybai nereikia daug žodžių, juo labiau – nereikalingų ir tuščių, nereikia blaškymosi ar triukšmo.

Gyvename laikotarpiu, kai daug išorinių įspūdžių ir informacijos. Ribokime juos ir kruopščiai atsirinkime, nes tai didelis krūvis smegenims, kurioms teks visa tai apdoroti (jei neaprėps, jausime nuovargį). Be to, gyvename materialiame pasaulyje – nenuostabu, kad šiuolaikinis žmogus turi daug daiktų, kurių išlaikymui ir palaikymui jis taip pat skiria daug laiko ir energijos. Ar visi jie reikalingi? Tai gali būti dėliojami iš vietos į vietą nenaudojami daiktai, knygos, rūbai, suvenyrai, duomenys kompiuteryje ir t.t..

Jei jaučiamės išsekę ir niekur nespėjantys – sustokime ir skirkime pirmiausiai laiko minčių “revizijai“. Sutikime, retas skiriame laiko savo vidiniam pasauliui.. Labai dažnai nuovargį nurašome fiziniam persitempimui ir guodžiamės, kad pailsėję atsigausime. Tačiau dažniausiai mūsų nuovargio ir nesugebėjimo atgauti jėgų priežastis – mūsų mintys ir jų įtakotos emocijos. Todėl įvertinkime – kaip mąstome, ar nešvaistome savo brangaus laiko ir gyvybinės energijos tuščiai veiklai?

Neveltui sakoma, kad nebūtini ar tušti darbai – patys sunkiausi, o nuo teisingų darbų galvos neskauda. Teigiama, kad šiuolaikinis žmogus, pasiekęs tokių technikos aukštumų, ne tik nepalengvino sau gyvenimo, bet apsunkino, nes visa tą progresą reikia prižiūrėti, aptarnauti, saugoti, nupirkti, aptarti.. Laiko ne tik dvasiniam tobulėjimui, bet ir jėgų atgavimui dažnai nebelieka.

Ar sutinkate?