Autorius: Ruvi

Kaip gydomės?

Mūsų laikų paradoksas – žmonės daugiau linkę rūpintis ligomis, nei savo sveikata ir jos stiprinimu. Kiekvienas savo namuose turime stebuklingą vaistų dėžutę visiems gyvenimo atvejams. Žinoma, ji reikalinga, bet labai jau mes greiti griebtis vaistų dėl menkiausio negalavimo. Ir į vaistinę užsukame taip dažnai, kaip ir į maisto parduotuvę, bet vėl paradoksas – sergame vis daugiau. Kodėl taip yra? Vaistai ne tie ar mes kažką ne taip darome?

Pirmiausia – mes labai susiaurinome savo galimybes būti sveikais, naudodamiesi tik vienu gydymo metodu – intensyviosios terapijos metodu. Kodėl? Matyt, todėl, kad taip paprasčiau ir greičiau: simptomas-tabletė, ir bėgame toliau gyventi.. Net tuomet, kai gydytojas rekomenduoja ligos atveju ilsėtis ar specialią dietą, kad greičiau pasveiktume, arba fizioterapiją po ligos – juk dažniausiai numojame į tai ranka, tiesa?

Pasirodo, gydymo ir sveikatingumo metodų (oficialių ir neformalių) yra keletas. Tačiau efektyviausias yra sveikatos išsaugojimas. Kaip žinome, jokia liga negali paveikti organizmo, jei jo organų veikla yra subalansuota. Net traumų ar virusinių ligų atvejais toks žmogus sveiksta greičiau ir be komplikacijų. Peržvelkime pagrindinius gydymo ir sveikatingumo metodus.

1. Chirurginis metodas. Taikomas ekstremaliais atvejais – traumų arba kai reikia gelbėti visą organizmą arba organą. Jis taikomas tik tuomet, kai visi kiti metodai nepadeda.

2. Intensyvios terapijos metodas. Gydymas medikamentų ir kitų terapinių priemonių pagalba. Taikomas uždegimų, ūmių ir lėtinių ligų atveju. Tai švelnesnis metodas, kuris paprastai malšina simptomus, todėl dažnai vadinamas simptomatiniu. Jis nepašalina ligos priežasties, kuri dažnai nukeliama į ateitį ir pasireiškia analogišku, bet stipresniu variantu, arba kitokiu, bet taip pat probleminiu. Kaip ir chirurgija, tai brangus gydymo būdas, ne visada garantuojantis teigiamą rezultatą.

3. Subtili terapija. Tai gydymas homeopatinių ir patikrintų laiku priemonių, pvz., fitoterapijos ar akupunktūros pagalba. Taip gydomas, žmogus jau susimąsto apie ligų priežastis ir stengiasi nedaryti to, kas sukelia ligas. Gydymas dėl to sėkmingesnis, nes žmogus sąmoningai siekia sveikatos.

4. Profilaktinis metodas. Tai fizioterapija, gimnastika, jogos pratimai, kvėpavimo ir vandens terapija, masažai, teisinga mityba, profilaktinis badavimas ir t.t. Skirtingai nuo ankstesnių metodų, žmogus pradeda rodyti iniciatyvą ir kūrybiškai taikyti tai, kas jam padeda palaikyti gerą sveikatą, entuziazmą ir žvalumą. Šio metodo efektas didelis, bet jis priklauso nuo žmogaus sąmoningumo ir nuoseklumo. Šiuo būdu gydomos ne tik ligų pasekmės ir sustiprinamas visas organizmas, bet ir suprantamos ligų priežastys.

5. Bioenergoinformacinis metodas. Platus spektras – nuo psichoterapijos iki religinių ritualų, nuo užkalbėjimų iki liaudies gyduolių. Pavojingas tuo, kad nemokšiškumas ir menkiausias neatsargumas iš abiejų pusių, taikant šį metodą, gali sukelti rimtų pasekmių tiek gydančiam, tiek ir pacientui.

6. Savęs pažinimo metodas. Tai progresyviausias sveikatos išlaikymo metodas, kai žmogus per savęs pažinimą išmoksta gyventi sveikai, o reikalui esant, taikyti vieną ar kitą gydymo metodiką. Jis jaučia ir žino, kas jam tinka ir padeda, todėl dažnai laikosi savo sveikatos palaikymo sistemos. Išmoksta suprasti dvasinius gyvenimo principus ir jų veikimą, taip pat kūno, sielos ir dvasios sąveiką bei ryšį. Aiškiai suvokia priežastis, sukeliančias kančią ir ligas, todėl nedaro to, kas kenkia jam ir aplinkiniams.

7. Nulinis metodas – kentėjimo metodas. Yra ir toks.. Tai neigimo, bėgimo nuo sprendimų būdas, kai žmogus nieko nedaro sveikatos palaikymui (dažnai atvirkščiai, pvz., per žalingus įpročius sau kenkia), o susirgęs kenčia iki kritinės ribos, kai dažnai jau niekuo negalima padėti.

Kaip matome, pats progresyviausias – savęs pažinimo metodas – yra procesas, tai optimalus sveikatos palaikymo būdas ir adekvatus gydymas (esant reikalui). Jei susirgę taikome kažkurį metodą, tai rezultatai visuomet bus geresni, jei tikėsime gydymu ir pašalinsime priežastį, kuri sukėlė ligą. Tos priežastys gali būti įvairios – netikęs gyvenimo būdas, įtempta psichinė būsena, neteisinga mityba, žalingi įpročiai ir t.t. Daugelį šių priežasčių mes galime ir turime pašalinti, jei norime būti sveiki.

Kaip manote?

Vydūnas apie žmoniškumą, tautą ir laisvę

… Save pažinti yra aukščiausias žmogaus uždavinys. Žmogaus esybė yra labai gilus vidaus reikalas. Iš tos esybės spindi sąmonė. Žmoniškumas išreiškia įvairių savybių rinkinį, kurį turintis žmogus yra žmoniškas. Nuo jo paties priklauso, ar jis užsidegs, ar toliau rusens. Kitaip sakant, žmogus pasirodo, kuomet apsireiškia išmintis, meilė, teisingumas, tvirtumas ir t.t. Žmogus yra išaugęs, kai jo žmoniškumas aiškiai pasireiškia. Tokiu tapti yra kiekvieno žmogaus gyvenimo prasmė.

… Aiškiai neturime supratimo apie tai, kas turėtų būti svarbiausia žmogaus gyvenime. Toks nesupratimas būdingas net šiuolaikiniam auklėjimui ir lavinimui. Beveik išimtinai stengiamasi suteikti tik įspūdžių ir žinių. Jaunimui tai primetama labai smarkiai. Žmogus paverčiamas indu visokiems turiniams, kuriuos, patekęs į visuomenę, turi vėliau išpilti. Nemanoma, kad kiekvienas žmogus su aplinka turėtų santykiauti kaip kūrybos galia. Jaunimas visiškai nemokomas prasmingo gyvenimo būdo, kurio negali pakeisti tam tikri įkalami “įsakymai“.

… Iš žmogaus, kurio žmoniškumas pakankamai atsiskleidęs, visuomet sklinda kažkas, kas žadina kitų esmingumą, verčiantį kiekvieną vis daugiau žmogumi tapti. Jis skatina žmones taurėti, tobulėti ir stiprėti. Žmoniškumas atlieka svarbų vaidmenį tobulinant ir palaikant tautos gyvastį. Apie tai turėtų nuolatos mąstyti ypač tas, kuris turi ypatingų uždavinių visuomenėje. Jis turi padaryti viską, kad taptų kuo esmingesnis.

… Visi įstatymai, visos įstaigos turi augti iš tautos esmės. Niekuomet neturėtų būti skolinama iš kitų tautų. Sunkiausia nuodėme turi būti laikoma, kad kas nors su pilnu žinojimu viešai laikraščiuose yra melą skelbęs. Toks žmogus tautos turi būti ilgai apleidžiamas. Ir tikra nuodėmė yra pašaukti į aukštesnę valdžią valdininkų vietą tokius žmones, kuriems dar rūpi daug turtų susikrauti. Jie tada yra tikros tautos siurbėlės.

…Laisvė yra toks dalykas, kurį tikrai supranta tik vienas kitas žmogus. Dažno nuomone, laisvė yra galėjimas tenkinti visus savo norus. Tačiau kad ir kiti žmonės gali reikalauti sau atitinkamos laisvės, jiems nė motais. Laisvei reikia priaugti, prinokti. O tai įvyksta darant visa, kas augina supratimą apie laisvę. Yra sena išmintis, kuri nurodo kelią į laisvę: Visa, ko norite, kad žmonės jums darytų, jūs jiems darykite. Arba: Nedarykite kitiems to, ko nenorite, kad jums būtų daroma. Tai yra tikriausias būdas supratimui apie laisvę įgyti, nes taip gyvendami žmonės elgtųsi žmoniškai.

… Jei žmonės iki galo įsigilintų į savo veiksmus ir jų pasekmes sau ir kitiems, pagaliau išsirutuliotų tikrasis laisvės supratimas. Laisvę lengvai pažįsta tas žmogus, kuris visu savo veikimu reiškia tikrąjį žmoniškumą, kuris teisingas, kantrus ir tvirtas visame, ką jis daro. Nuo tokio žmogaus nukrinta, kas jį varžo, kas jį pavergia. Toks žmogus išsivaduoja iš geismų ir su jais susijusių minčių vergovės. Čia slypi laisvės slėpinys! Laisvė išplaukia iš žmogaus esmės. Kitaip sakant, tikroji laisvė yra vidinė laisvė.

… Kuomet gyvenimo bėgyje prieina tyli valandėlė ir atplaukia klausimas: kam aš gyvenu?, padarykime iš jo kitą klausimą, būtent šį: kiek esu gerinęs gyvenimą? Ar esu įnešęs į jį daugiau harmonijos ar disharmonijos, širdingumo ar keršto, meilės ar neapykantos, išminties ar kvailumo? Mums, lietuviams, apie tai mąstyti ypačiai reikalinga. Kuomet mes nedidiname harmonijos, širdingumo, skaistumo, išminties, doros ir t.t., mes nieko nedarome tautai kilti, o kuomet mes didiname disharmoniją, piktumą, kvailumą, nedorą, neteisybę, tuštumą, niekingumą ir t.t., mes žudome ją, nors vadintumės kažin kokiais didžiais “veikėjais“.

(Iš Vydūno raštų)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Manipuliavimas

Ar susimąstėte, kodėl žmonės manipuliuoja? Juk jei atidžiai pažiūrėsime į visuomenę, į santykius su žmonėmis, ypač su artimaisiais, tikrai atpažinsime vienokias ar kitokias manipuliacijas – kažkas atvirai ar slaptai verčia daryti kitus tai, ko jis nori, kažkas apskritai linkęs bendrauti iš pozicijos viršininkas-pavaldinys. Kai kuriems žmonėms manipuliuoti tiek įprasta, kad jie tai daro nesąmoningai, automatiškai. Kiti, atvirkščiai – daro tai sąmoningai.

Psichologai tvirtina, kad ir viena, ir kita yra blogai, nes kenčia ir tie, kuriais manipuliuojama, ir galiausiai patys manipuliatoriai. Linkusio manipuliuoti vengia žmonės, už savo destruktyvų elgesį jis moka vienatve, neurotiška būsena, gyvenimo beprasmiškumo jausmu ir nuoširdumo nebuvimu. Nežiūrint to, žmonės manipuliuoja.. Kokios priežastys juos verčia tai daryti? Šių priežasčių, anot psichoterapeuto E. Štromo, yra kelios.

Pirmoji ir pagrindinė manipuliavimo priežastis – nepasitikėjimas savimi, įsitikinimas, kad kiti žmonės padės ir išgelbės (kuriais, beje, taip pat šiuo atveju nepasitikima). Iškyla prieštaravimas, kuris priverčia manipuliuoti: priversti, spausti, pririšti, reikalauti, pripažinti, atsitraukti..

Antroji priežastis – įsitikinimas, kad kuo žmogus sėkmingesnis, tobulesnis, ryškesnis, tuo labiau jį myli. Todėl jis tiesiogine ir netiesiogine prasme lipa per galvas ir gudrauja tam, kad pasiektų tai, už ką jį mylėtų.

Trečioji manipuliavimo priežastis slypi žmonių baimėse: jie bijo, kad kažkas apie juos ne taip pagalvos ar pasakys, bijo, kad juos apgaus, nuskriaus ar išduos. Vejami šių baimių, jie ginasi manipuliacijomis: apgaudinėja (“reikalo labui“), skriaudžia (“auklėjimo tikslais“), išduoda (“savo labui“) ir dažnai net nepastebi šito.

Ar reikia stebėtis, kad po tokių veiksmų žmonės lieka vieniši ir nesuprasti? Manipuliuodami žmonės taip įsijaučia, taip suauga su vaidmenimis, pozomis ir strategijomis, kad visiškai nutolsta nuo savęs tikrojo. Vienatvė, dvasinis skausmas, agresija – štai neatsiejami manipuliatorių palydovai. Kaip atpažinti manipuliacijas? Psichologai išskiria daugybę manipuliacijos formų, kurios skiriamos į keturias pagrindines manipuliavimo strategijas.

1. Aktyvios manipuliacijos strategija. Toks žmogus atvirai naudoja aktyvias priemones – spaudimą, reikalavimus, net jėgą. Jis nė už ką neparodys savo silpnumo ir bet kokiose aplinkybėse vaidins “kietą“, kupiną jėgų. Jis remiasi žmonių silpnumu ir siekia visapusiškos griežtos kontrolės.

2. Pasyvios manipuliacijos strategija. Priešingybė aktyviam manipuliatoriui. Jis apsimeta bejėgiu, kartais naiviu. Jei aktyvusis bet kuria kaina siekia pergalės, tai pasyvusis manipuliatorius laimi pralaimėdamas, leisdamas kitiems už jį galvoti ir veikti.

3. Varžymosi manipuliacijos strategija. Toks žmogus paverčia savo gyvenimą amžina kova: varžymasis, laimėjimai ir pralaimėjimai. Kiti žmonės tokiam manipuliatoriui yra varžovai arba net priešai – realūs, potencialūs arba susikurti.

4. Abejingumo manipuliacijos strategija. Toks žmogus žaidžia indiferentiškumą (neveiklumą, nesidomėjimą). Jis šalinasi, vengia kontaktų, jo devizas: “man tas pats“. Jis niekuomet nepripažins savo susidomėjimo ar interesų, bet manipuliacijomis privers aplinkinius priimti jam palankius sprendimus, prisidengęs abejingumo kauke.

Manipuliavimo priežastys ir strategijos padeda atpažinti ne tik manipuliatorius, bet ir sąžiningai pažvelgti į savo elgesį. Savaime suprantama, kad manipuliacijos nieko gero į gyvenimą neatneša. Išvengti manipuliacijų galime ugdydami pasitikėjimą savimi ir, žinoma, savo pastabumą.

Priešingybė manipuliatoriams yra vadinamos saviaktualizuotos asmenybės. Pagal A. Maslou, tokių asmenybių charakteringos asmeninės savybės yra šios:

* adekvatus realybės suvokimas bei konstruktyvūs ir efektyvūs sąveikos su ja būdai,
* priėmimas savęs ir kitų tokiais, kokie yra, be reikalavimų,
* paprastumas ir natūralumas bendravime.
* mokėjimas koncentruotis ties sprendžiama užduotimi,
* poreikis pabūti vienam,
* nepriklausomybė nuo aplinkos, visuomenės nuomonės, nuostatų ir stereotipų,
* domėjimasis, smalsumas,
* vienybės su visais jausmas,
* aukštų tikslų turėjimas,
* gilūs ir nuoširdūs tarpusavio santykiai,
* demokratiška charakterio struktūra,
* filosofinis, geranoriškas jumoro jausmas,
* kūrybiškumas.

Galime iš to daryti išvadą, kad augdami dvasiškai, skleisdami savo unikalumą, mes stiprėjame ir vertiname augimą ir unikalumą kituose žmonėse. Tuomet manipuliacijų nereikia, nes išmokstame gerbti, aptarti, suprasti, pasikalbėti, susitarti, išklausyti, suderinti, ieškoti sprendimų ir tiesiog.. nuoširdžiai ir atvirai bendrauti. Kaip manote?

Būti žmogumi

* Ne tam mes samprotaujame, kad žinotume, kas yra dorybė, o tam, kad taptume gerais žmonėmis. (Aristotelis)

* Elgdamasis gėdingai, pirmiausia turi gėdytis savęs. (Demokritas)

* Kuo labiau žmogus protiškai ir doroviškai išlavėjęs, tuo jis laisvesnis, tuo daugiau džiaugsmo jam teikia gyvenimas. (A. Čechovas)

* Būti žmogumi – tai jausti savo atsakomybę. Jausti gėdą dėl skurdo pasaulyje, kuris, atrodytų, nuo tavęs ir nepriklauso. Džiaugtis kiekviena draugų pasiekta pergale. Suvokti, kad dėdamas savo plytą, ir tu padedi statyti pasaulį. (A. De Sent-Egziuperi)

* Gyvenimas – tai nuolatinis tobulėjimas. Laikyti save tobulu – reiškia pražudyti save. (F. Hebelis)

* Apsistatyk nors ir šimtu mokytojų – jie bus bejėgiai, jei tu pats netobulėsi. Neįmanoma išmokyti, galima tik išmokti (V. Suchomlinskis)

* Užuot slėpęs kažkokią savo silpnybę, užuot veidmainiavęs, imk ir pasitaisyk. (E. Delakrua)

* Sakyti, kad neva negaliu susilaikyti nuo blogo poelgio – tas pats, kaip pasivadinti ne žmogumi, net ne gyvuliu, o daiktu. (L. Tolstojus)

* Tikras žmogus išmintingas, paprastas, teisingas, drąsus ir geras. Tik tada jis turi teisę vadintis tuo kilniu vardu – Žmogus. (Menandras)

* Tai, kas išmintinga, ir tai, kas dora, visada sutampa. (L. Tolstojus)

* Tik žmonėse žmogus gali pažinti save. (J.V. Gėtė)

* Net ir norėdamas negalėtum atsiskirti nuo žmonijos. Tu gyveni joje, ja ir jai. Mes sukurti sąveikauti, kaip kojos, rankos ir akys. (M. Aurelijus)

* Atskiro žmogaus ar atskiros tautos gerovė susijusi su visų gerove. (Dž. Raskinas)

* Gerbkite vienas kitą, nepamirškite, kad kiekviename žmoguje slypi išmintinga kūrėjo galia, kad jai reikia laisvai reikštis ir klestėti. (M. Gorkis)

* Apie žmogų negalima spręsti iš pirmo žvilgsnio. Privalumus paprastai gaubia kuklumo šydas, o trūkumus dažnai dengia veidmainiškumo kaukė. (Ž. De La Briujeras)

* Spręsti apie žmogaus dorybes reikia ne iš jo polėkių, bet iš kasdieninių darbų. (B. Paskalis)

* Norint pakeisti žmones, reikia juos mylėti. Jūsų įtaka proporcinga jūsų meilei. (J. Pestalocis)

* Tik tada tapsi žmogumi, kai išmoksi matyti žmogų kitame. (Apulėjus)

* Visada ieškok kitų žmonių gerųjų savybių, o ne blogųjų. (L. Tolstojus)

* Venkite tų, kurie stengiasi pakirsti jūsų tikėjimą savimi. Šis bruožas būdingas menkiems žmonėms. Didis žmogus, priešingai, stengiasi įteigti, kad irgi galite tapti didžiu. (M. Tvenas)

* Man visada buvo mįslė, kodėl žmonės laiko sau garbe žeminti savo bendrapiliečius. Negalima žeminti kito, nepažeminus savęs. (M. Gandis)

* Žmogui svarbiausias yra mąstymas. Mintis – visa ko pradžia. Be to, mintys yra valdomos. Todėl siekiant tobulėjimo pirmiausiai tobulintinas mąstymas. (L. Tolstojus)

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Tai privalu žinoti kiekvienam

Kaip progresuojanti liga, alkoholizmas natūraliai pereina į tris palaipsniui viena kitą keičiančias stadijas. Perėjimas iš vienos stadijos į kitą vyksta palengva ir nepastebimai. Šis susirgimas niekada neprasideda staiga. Prieš pirmąją alkoholizmo stadiją būna vadinamas „saikingo“, epizodinio alkoholio vartojimo periodas, kuris gali tęstis įvairiai – nuo metų iki dešimties.

Linkę į alkoholizmą žmonės praeina šį etapą labai greitai, kartais net per kelis mėnesius. Vėliau „saikingas“ vartojimas praranda vadinamą „kultūringumą“, ir nepastebimai įžengiama į pirmąją alkoholizmo stadiją. Todėl narkologai skeptiškai vertina „kultūringumo“ koncepciją alkoholio vartojime – tai pavojingas tikimybių žaidimas su narkotine medžiaga. Kiekvienas žmogus, sistemingai vartojantis alkoholį, rizikuoja tapti prasigėrusiu alkoholiku.

Kiekvienas alkoholikas pradėjo nuo pradžių – „saikingo“ alkoholio vartojimo. Sustabdyti šią ligą gali tik visiška blaivybė. Kaskart sugrižęs prie alkoholio, alkoholikas puola vis žemiau. Sužinojęs, kokios yra alkoholizmo stadijos, dažnas nustemba ir piktinasi, nes daugelį simptomų jau patiria, nors skaito save „kultūringai“ vartojančiu alkoholį. Šias stadijas svarbu žinoti tam, kad būtų galima suprasti ir adekvačiai įvertinti vartojančio alkoholį žmogaus būseną. Priminsime, kad nepavojingų žmogaus organizmui alkoholio dozių nėra.

Pirmoji stadija. Žmogus pradeda jausti trauką alkoholiui ir neįsivaizduoja (nors gali teigti priešingai) savo gyvenimo be alkoholio. Pradeda bet kokia proga ir be progos vartoti alkoholį, dingsta išgerto alkoholio kontrolė ir situacinė kontrolė, todėl išgėręs gali padaryti tai, ko blaivas niekada nepadarytų. Savijauta po išgertuvių patenkinama, poreikio pagirioms dar nėra. Atsiranda alkoholinės amnezijos – atminties praradimas išgertuvių metu.

Tai jau dideli mėgėjai išgerti, išrankūs „žinovai“: mėgsta gerus vynus ir brangius stiprius gėrimus. Pirmoje stadijoje, kaip taisyklė, gerti nemetama, nes sveikata dar pakenčiama, dar „leidžia“ vartoti alkoholį, todėl atsiranda gilus įsitikinimas, kad alkoholis pakenkti negali. Atvirkščiai, šioje stadijoje dažnai įtikima alkoholio „naudingumu“ – šį mitą patvirtina geriančios „liaudies išmintis“. Pirmoji stadija gali tęstis keletą metų, perėjimas į antrąją stadiją yra nepastebimas.

Antroji alkoholizmo stadija. Prie pirmosios stadijos simptomų prisideda pagrindinis alkoholizmo požymis – abstinencinis sindromas (pagirios). Lengvesniais atvejais alkoholikas gali kentėti pagirias iki vakaro ir „pataiso“ sveikatą po darbo. Sekantis priklausomybės etapas ateina tuomet, kai iki vakaro žmogus kentėti jau negali ir „taiso“ sveikatą per pietus. Toliau jau ir iki pietų kentėti sunku, todėl sveikata „pataisoma“ iš ryto, ir su laiku vis anksčiau ir anksčiau.

Pagirių malšinimas alkoholiu anksti ryte ar naktį rodo alkoholizmo perėjimą į daugiadienio gėrimo stadiją. Ji gali tęstis kelias dienas, savaites ar net mėnesius. Dėl to neišvengiamai prasideda problemos darbe ir šeimoje (jei iki to laiko dar neprarasta). Gyvenimas pasidaro nekontroliuojamas, bet pripažinti tai sau yra baisu. Alkoholis tampa dominuojantis sąmonėje, be jo gyvenimas atrodo beprasmiškas.

Šeima, darbas ir visa kita pasitraukia į antrą planą. Vieni geria beveik pastoviai, kiti su pertraukomis, bet abiem atvejais liga progresuoja, nes sustabdyti ją gali tik visiška blaivybė. Šioje stadijoje bandoma mesti gerti alkoholį arba metama dažnai, nes nuo tokio gyvenimo būdo jaučiamas didelis nuovargis, be to, ir sveikata pradeda rimtai šlubuoti.

Trečioji alkoholizmo stadija. Logiškas ir dėsningas daugiamečio alkoholio vartojimo finalas. Tai degradacijos ir mokesčio už palaidumą stadija. Požymiai ir pasekmės itin sunkios – beveik nesiliaujantis, nuolatinis alkoholio vartojimas, sunkus abstinencinis sindromas, alkoholiniai įvairių vidaus organų pakenkimai, alkoholinės psichozės, alkoholinė silpnaprotystė, baltoji karštinė, aukštas mirtingumas ir t.t.

Tai jau ne mėgėjas ir ne „profesionalas“, tai degraduojanti arba degradavusi būtybė visomis prasmėmis – pragertas gyvenimas ir sveikata. Kaip bepasirodytų keista, bet šioje stadijoje kartais metama gerti – dažniausiai jau garbiame amžiuje arba prispaudus ligai, kurią sukėlė alkoholio vartojimas.

Štai tokios pagrindinės alkoholizmo stadijos ir požymiai, pagal kuriuos jos nustatomos. Yra dar ir buitinių terminų, kuriais žmonės klaidinami. Tai vadinami girtuokliai ar buitinė girtuoklystė. Kas tai yra – neaišku, nes, be abejo, girtuoklis ir yra alkoholikas. Apibrėžimas „alkoholikas“ taikomas įvardinti geriančiam alkoholį žmogui, lygiai taip pat kaip rūkorius – rūkančiam. Tai ne kiekybinis apibrėžimas (kiek geriama), tai veiksmo atlikimo įvardinimas: alkoholikas – geriantis alkoholį žmogus.

Todėl bandymas kažkaip pagražinti ar sukultūrinti šį veiksmą yra savęs apgaudinėjimas. Alkoholizmas yra liga, ir jei jūs pradėjote vartoti alkoholį, reiškia, jūs rizikuojate susirgti visomis, dėsningai viena po kitos sekančiomis ligos stadijomis. Ar verta taip rizikuoti – spręskite patys.

(Pagal gydytojo narkologo A. V. Melnikovo darbus, vertė ruvi.lt)

Simboliai, ritualai ir alkoholis

Daugelis mūsų esame girdėję apie tai, kad nustojusiam vartoti alkoholį žmogui lengviau pradėti blaivų gyvenimą, jei iš jo aplinkos pašalinti su alkoholiu susiję atributai – stikliukai, alkoholio buteliai, o šventės būtų rengiamos be alkoholio. Tam yra paaiškinimas: tam tikri daiktai ir ritualai ir su jais susijusios nuotaikos valdo žmogų ir provokuoja jį įprastiems (susijusiems su tais daiktais ir ritualais) veiksmams.

Šį ryšį pirmasis pastebėjo norvegų psichoterapeutas Hansas Olafas Fekjaeras (H.O.Fekiiaer). Jis daugelį metų dirbo su alkoholikais ir ieškojo priežasčių – kodėl žmonės vartoja alkoholį ir kodėl jie įsitikinę, kad tai yra gerai. Jis padarė išvadą, kad viena iš priežasčių yra simboliai ir ritualai, kurie mūsų gyvenime turi didžiulę reikšmę. Per simbolius galima sukelti tam tikras emocijas ir nuotaikas – jie pradeda veikti juos pamačius, taip pat gali paveikti kvapai ir skoniai.

Simbolių ir ritualų mūsų gyvenime labai daug, be to, su jais susijusios asociacijos dažnai neturi nieko bendro su realybe. Simboliai ir ritualai sukuria tokią nuotaiką ir tokį požiūrį, kokį mums įskiepijo mūsų aplinka. Pavyzdžiui, daugeliui eglė asocijuojasi su Naujaisiais metais, nors objektyviai ji su tuo jokio ryšio neturi. Tą patį galima pasakyti ir apie šampaną. Arba degančios žvakės žiemos vakarą padaro jaukiu, o sekmadieniniai pietūs sukuria nekasdieninę atmosferą, ir taip toliau.

Taip ir alkoholis per simbolius ir ritualus mūsų pasąmonėje susiejamas su šventine nuotaika: nuo mažens mes matome šventes su alkoholiu. Jaudinantis pasiruošimas ir pakili nuotaika, kambario puošimas, stalo dengimas, valgių ruošimas, kepinių kvapai ir alkoholio buteliai ant šventinio stalo. Tokiu būdu sukuriami ryšiai ir savybės, kurie neturi nieko bendro su alkoholiu – jis susiejamas su švente, draugais ir bendravimu.

Žmonėms, kurie yra išugdyti tokiais ritualais ir simboliais, tai atrodo natūralu, teisinga ir logiška, nes malonu praleisti laiką su simboliu, kuris susietas su geru laiko praleidimu ir švente. Tokie psichologiniai poveikiai įsitvirtina per vaizdus, kvapus ir skonį. Niekaip kitaip, teigė H.O.Fekjaeras, negalima paaiškinti intoksikanto (alkoholio) pomėgio: jau vien pamačius alkoholio butelį, jis automatiškai susiejamas su pakilia nuotaika ir švente.

Dažniausia alkoholinių simbolių funkcija yra signalas, nulemiantis ribą tarp kasdienybės ir trokštamo poilsio. Jie tarsi apibrėžia situaciją: „tuoj aš atsipalaiduosiu ir gerai pailsėsiu“. Tai sąlygota ir tuo, kad alkoholis yra kliūtis bet kokiems naudingiems darbams. Pavyzdžiui, išgėręs alkoholio, žmogus priima sprendimą: „šiandien jau pabaigsiu darbą, noriu atsipalaiduoti ir gerai praleisti laiką“. Tarsi alkoholis patvirtintų, kad prasideda poilsis.

Dauguma vartoja alkoholį būtent dėl simbolinių tikslų: dėl šventinės nuotaikos, jaunimas – dėl noro atrodyti suaugusiu, dėl alkoholio susiejimo su malonumu ir atsipalaidavimu. Geriantis alkoholį žmogus tarsi simbolizuoja laisvumą, atsipalaidavimą, požiūrių platumą ir nepriklausomybę. Dėl tokio tampraus susiejimo su ritualais ir simboliais alkoholio vartotojai turi vieną bendrą bruožą – neigia alkoholio kenksmingumą ir žalojantį poveikį sveikatai. Taip yra todėl, kad tai, kas jiems atrodo gerai, yra susiję su daugybe išorinių „patvirtinimų“ – simbolių ir ritualų.

Žmonės yra socialios būtybės, todėl juos vienija bendra veikla. Tam tikrų ritualų atlikimas ir simbolių panaudojimas sukuria bendros veiklos ir bendrumo jausmą. Alkoholis šiuo atveju – tam tikro būrelio draugų simbolinė vertybė ir raktas į tam tikrą grupę ar kompaniją. Dažnai simboliai su snobišku turiniu, pvz., „geri“ alkoholiniai gėrimai, vartojami, norint atitikti tam tikrą „aukštuomenės“ ar „žvaigždžių“ gyvenimo stilių.

Kad suprastume, kaip stipriai veikia sukurti simboliai ir ritualai, pažiūrėkime į kitą sritį – nelegalius narkotikus. Kadangi visuomenėje vyrauja neigiamas požiūris į narkotikus, tai dauguma žmonių į juos žiūri neigiamai – kaip į savotišką blogio simbolį. Tuo tarpu į alkoholį, nors jis ir yra pripažintas narkotiku, bet yra legalus – dėl susiejimo su teigiamais ritualais ir simboliais – dauguma visuomenės žiūri kaip į teigiamą reiškinį.

Tokia realybė ir sunku tai paneigti. Todėl mitų apie intoksikantą (alkoholį) griovimą reikėtų pradėti nuo alkoholinių ritualų ir simbolių griovimo. H.O.Fekjaeras teigia, kad ir alkoholikai, ir blaivininkai nepakankamai vertina jų poveikį. Kol gyvuos alkoholiniai ritualai ir simboliai, tol vis pasipildys alkoholio garbintojų gretos – tai neatsiejami dalykai, tai dėsnis.

(Parengė ir vertė ruvi.lt)

Iš širdies…

Širdies karalystė

Kadaise vienas jaunas karalius ieškojo būdų, kaip savo karalystės žmones padaryti laimingais. Sušaukė jis į pasitarimą išmintingus patarėjus, žynius ir orakulą. Pasitarę paprašė orakulą, kad jis parodytų, kaip vystytųsi pirmoji išrinkta laimės karalystė – norų išsipildymo karalystė.

Pradžia buvo nuostabi: visi pasveiko, praturtėjo, tapo jauni ir gražūs, statė gražiausius namus ir keliavo. Tačiau netrukus prasidėjo keisti dalykai: pamatę, kad visi norai išsipildo, žmonės ėmė rungtyniauti, kas turės daugiau norų. Galiausiai beveik visi įmanomi norai buvo išpildyti, ir žmonės ėmė pavydėti tiems, kurie dar turi norų.. Žmonės pradėjo vaidytis ir norėti pikto vienas kitam: griuvo akimirksniu ir buvo atstatomi namai, sirgo ir sveiko žmonės… taikos ir laimės nebeliko..

Karalius nustebo, pamatęs tokį norų karalystės gyvavimo finalą. Teko atmesti šį pasiūlymą, nors jaunasis valdovas labai tikėjosi sėkmės. Jis vėl pasitarė su išminčiais ir paprašė orakulą, kad parodytų kitos išrinktos laimės karalystės – proto karalystės galimą gyvenimą.

Orakulas parodė įdomų vaizdą: visi karalystės gyventojai nuo vaiko iki senelio tapo protingais ir pradėjo aptarinėti kiekvieną smulkmeną. Jie viskuo abejojo, ginčijosi, ieškojo paaiškinimų, įrodymų, ir viską kritikavo. Žmonės svarstė įvairiausius klausimus ir tikimybes. Viskame buvo ieškoma geležinės logikos, įrodymų ir faktų. Protas tapo šaltas, įtarus, nepatiklus, apskaičiuojantis ir dėl to prarado išmintį.

Žmonės viską matavo, svėrė, vertino, pervertino, lygino.. Jie matavo net meilę ir džiaugsmą. Galiausiai žmonės į viską pradėjo žiūrėti abejingomis akimis, o gyvenimas karalystėje sulėtėjo ir tapo niūrus ir liūdnas. Išnyko tikėjimas ir pasitikėjimas, užtat visur siautėjo įtarinėjimai, susvetimėjimas ir šaltas išskaičiavimas.

Karalius labai nusiminė, pamatęs tokį rezultatą ir paklausė savo patarėjų, kas gi dar galėtų atnešti laimę jo karalystei.. Ilgai tarėsi išminčiai ir atsakė, kad vienintelė viltis – tai širdies karalystė. Paprašytas parodyti tokią karalystę, orakulas atsakė, kad ji gali vystytis nuostabiausiais būdais, kurių jis numatyti negali.. nes viskas, prie ko savo meile ir šviesa prisiliečia širdis, suklesti ir auga neįtikėtinais būdais..

Kiekviename žmoguje yra širdies šviesa, tereikia ją pažadinti. Orakulas nurodė pagrindinę širdies karalystės paslaptį: širdies šviesa uždegama tik pavyzdžiu: meilė – meile, gerumas – gerumu, orumas – orumu, džiaugsmas – džiaugsmu, pasitikėjimas – pasitikėjimu.. Tokia karalystė klesti visose srityse, nes širdžių šviesos linkusios vienytis visų labui. Širdies karalystėje žmonės myli, džiaugiasi, šypsosi, kuria gėrį ir grožį.. Širdžiai paklusęs protas yra dvasingas, o norai – kilnūs.

Ir nors labai norėjo pamatyti jaunas karalius bent vieną širdies karalystės vaizdelį, bet suprato: greitai pamatys, juk renkasi savo šaliai širdies valdymą.. O ir nenumatysi beribės širdies kūrybos.. Todėl nusišypsojo ir ėmėsi su patarėjais uoliai mokytis. Ko? Uždegti savo pavyzdžiu karalystės žmonių širdis.. prisimenate: meilę – meile, gerumą – gerumu, pasitikėjimą – pasitikėjimu, orumą – orumu, džiaugsmą – džiaugsmu..

🙂 Labai norėtųsi, kad tokių karalių būtų ne tik pasakose, tiesa? Juk galim pasvajoti Naujųjų išvakarėse? 😉 Su artėjančiais Naujaisiais Metais! 😀

Meilės paslaptys

Teigiama, kad nuo laikų pradžios Žemėje gyveno apie 100 milijardų žmonių, ir visus juos siejo vienas dalykas – visi jie mylėjo.. Įdomu tai, kad visiems žmonėms meilė yra laimės simbolis. Įsimylime visi vienodai, o štai meilės istorijos visų skirtingos. Paklausę žmonių, kas yra meilė, neišgirsite vienodo atsakymo. Susižavėjimas, švelnumas, pavydas, džiaugsmas, aistra, išdavystė, romantika, nusivylimas – visa tai nors ir atrodo prieštaringai, bet pasakyta apie meilę.

Mes tiksliai negalime apibrėžti, kas yra meilė, bet akimirksniu ją atpažįstame, kai įsimylime. Nuo amžių pradžios žmonės aiškinosi, kas gi yra meilė, net fundamentalusis mokslas nagrinėja šį klausimą. Pavyzdžiui, įrodyta, kad kai žmogus yra įsimylėjęs, jis negali įsimylėti kito. Taip pat įrodyta, kad tam tikra smegenų dalis, kuri yra atsakinga už pagrindinius žmogaus poreikius (maistą, vandenį ir pan.), yra aktyvi, kai žmogus yra įsimylėjęs. Todėl mokslininkai padarė išvadą, kad meilė yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių.

Kai mylime, spalvos ryškesnės, žvaigždės arčiau, jausmai švelnesni – žmogus pasikeičia, jo gyvenimas įgauna naują prasmę. Meilė yra jėga, kuri vienija ir skatina eiti žmoniją į priekį. Ir tai nesusiję tik su giminės pratęsimu, nes įsimyli ir vyresni žmonės, kuriems giminės pratęsimas neaktualus. Intymus ryšys taip pat nėra sąlyga meilei, nes jis įmanomas ir be jos. Be to, įrodyta, kad fizinis artumas be meilės išsekina ir atstumia. Biologai, tyrę meilės sukeltas chemines reakcijas organizme nustatė, kad visi žmonės turi vadinamąjį prisirišimo hormoną – oksitociną.

Įsimylėjimas, romantiška meilė skiriasi nuo brandžios meilės. Psichologai nustatė, kad įsimylėjimas gali trukti nuo 18 mėnesių iki 3 metų. Jei vystosi gilesnė meilė, ji yra besąlygiška. Kuo daugiau žmoguje egoizmo, tuo mažesnė tikimybė, kad iš įsimylėjimo išaugs brandi besąlygiška meilė. Egoizmas verčia savintis, priversti paklusti, turėti sau. Brandžios meilės išraiška – kai mylintis žmogus laimingas todėl, kad jo mylimas žmogus yra laimingas.

Ryškiausias besąlygiškos meilės pavyzdys – motinos meilė savo vaikui – motina myli savo vaiką visokį, neatsižvelgdama į nieką. Platonas teigė, kad meilė gali būti išreiškiama keturiais būdais:
1. Erosas – nevaldoma aistra.
2. Filija – prieraišumas, susijęs su draugyste.
3. Stroge – šeimyninė meilė, švelnūs motinos, tėvo, vaiko jausmai.
4. Agape – aukščiausia, tobula besąlygiškos meilės išraiška.

Meilė yra tai, kas įtakoja visą žmogaus gyvenimą: mylintys ir mylimi žmonės laimingesni, sėkmingesni ir ilgiau gyvena. Kai žvelgiame su meile, mes matome plačiau, matome visa ko esmę. Kiekvienas atskiras žmogus yra labai sudėtinga energetinė struktūra, ir būtent meilė padaro įmanomą tokių sudėtingų struktūrų bendravimą. Meilė – vienijanti jėga. Ji tarsi sėklos, kurias sėjame visą gyvenimą: kuo daugiau sėjame meilės, tuo laimingesni esame.

Patvirtinta, kad žmonės, patyrę tėvų meilę vaikystėje, yra sveikesni, energingesni ir laimingesni gyvenime, nes jie moka mylėti ir bendrauti. Meilės atstūmimas, kai palieka mylimas žmogus, yra pripažinta viena iš didžiausių traumų, sukeliančių dvasinį skausmą. Tyrimais patvirtinta, kad tokiu atveju yra aktyvios tos smegenų dalys, kurios parodo fizinį skausmą.

Matyt, todėl V.Šekspyras vadino meile visagale, sukeliančia didžiausią sielvartą ir didžiausią laimę. Meilė yra anksčiausiai patiriamas žmogaus jausmas. Sutikite, kad tai yra geriausia, ką galime patirti savo gyvenime – mylėti ir būti mylimam, žygiuoti per gyvenimą kartu, auginti vaikus, įkvėpti, suprasti, atjausti, padėti, dovanoti švelnumą ir gerumą.

“ Kai, myli, atskleidi tokius savo lobius, tokį švelnumą ir gerumą! Net stebiesi, kad taip moki mylėti. Tai, ką jaučiame mylėdami, galbūt yra normali žmogaus būsena. Meilė parodo žmogui, koks jis turėtų būti“ (A.Čechovas).

Taip, pasirodo, meilė – paslaptingiausias, labiausiai trokštamas bei tyrinėjamas jausmas.. Ar sutinkate?

(Pamąstymai peržiūrėjus dok.filmą “Meilės paslaptys“)

Gražių visiems švenčių!

Metų pabaigos šventės idealus laikas tam, kad atidžiai pažiūrėtume į save ir į savo gyvenimą, į tai, kas nutiko per metus, ir padarę išvadas eitume į priekį. Prieš Kūčias įvyksta Saulėgrįža – tai iš esmės visos gamtos Naujieji Metai. Dienos pradėjo ilgėti, sugrįžta šviesa, o su augančia šviesos energija galime planuoti ir numatyti ateities darbus – tam padeda pati gamta. Mūsų protėviai žinojo šią paslaptį ir tai, kad kelias paras iki ir po Saulėgrįžos mes galime “gimti iš naujo“.

Tai virsmo laikas – nenaudingų ir senų procesų užbaigimas ir visų naujų sumanymų pradžių pradžia. Todėl labai naudinga šiuo metu peržiūrėti besibaigiančius metus: atsisakyti visko, kas gyvenime nereikalinga, pasimokyti iš klaidų ir nesėkmių, ir būtinai dar kartą pasidžiaugti savo pasiekimais 🙂 . Galime surašyti ant popieriaus viską, ko norėtume atsisakyti ir simboliškai sudeginti – taip atliksime sąmoningą, o kartu ir magišką veiksmą. Ateities planus taip pat galime surašyti ir įdėti į gražų raudoną voką, kitų metų pabaigoje bus įdomu pažiūrėti, kiek pavyko pasiekti.

Raudona, auksinė, sidabrinė ir žalia – magiškos šių švenčių spalvos, simboliškai siejamos su gausa, gerbūviu ir sveikata. Smagu, kad atgimsta senosios tradicijos, žmonės puošia eglutes ir namus pačių pagamintais žaisliukais. Toks bendras darbas suteikia daug džiaugsmo ir vienija. Tai gali būti mieli šiaudinukai, popierinės karpytos snaigės, folija apsukti graikiniai riešutai ar saldainių grupelės, kurie vėliau gali tapti prizais tiesiog nuo eglutės už laimėjimą šeimos žaidimuose. Visi mes Kūčių vakarą džiaugiamės lyg vaikai, nes didelė laimė būti su artimais žmonėmis.. 🙂

Tai stebuklų dvasios ir apmąstymų laikas, kuris perpildytas aukščiausių žmogiškumo idealų, gerumo ir vienybės. Jaukios visiems šventinės šeimos vakarienės, daug šypsenų, malonių staigmenų, stebuklingos širdžių šilumos! Būkite sveiki, laimingi, kūrybingi, būkite geri vieni kitiems 🙂 .. Nuostabių ir džiaugsmingų visiems švenčių!! 😀