Trumpos pamokančios istorijos

Pasakojimas-atsakymas į klausimą: kodėl žmonės šaukia, kai pykstasi? (Autorius I. Sirin)

Kartą vienas Mokytojas paklausė savo mokinių:
– Kodėl žmonės šaukia, kai susipyksta?
– Todėl, kad jie praranda ramybę, – atsakė vienas.
– Bet kam šaukti, jei kitas žmogus yra šalia? – paklausė Mokytojas. – Negalima su juo kalbėtis tyliai? Kam būtinai šaukti, kai esi piktas?
Mokiniai siūlė įvairius atsakymus, bet nei vienam Mokytojas nepritarė.

Galiausiai jis paaiškino:
– Kai žmonės nepatenkinti vienas kitu ir pykstasi, jų širdys atitolsta. Tam, kad įveiktų šį atstumą ir išgirstų vienas kitą, jiems tenka šaukti. Kuo stipriau jie pyksta, tuo garsiau šaukia.
– O kas atsitinka, kai žmonės įsimyli? Jie nešaukia, atvirkščiai, jie kalba tyliai. Tai todėl, kad jų širdys labai arti ir atstumas tarp jų visai mažas. O kai jie dar labiau myli, kas nutinka? – tęsė Mokytojas, – Nekalba, o tik šnabždasi ir tampa vis artimesni savo Meilėje. Galiausiai net šnabždėtis jiems nereikia. Jie tik žiūri vienas į kitą ir supranta viską be žodžių. Taip būna, kai šalia du mylintys žmonės.

Tai štai, kai ginčijatės, neleiskite savo širdims nutolti vienai nuo kitos, netarkite žodžių, kurie dar labiau didins atstumą tarp jūsų. Todėl, kad gali išaušti diena, kai atstumas taps toks didžiulis, kad jūs neberasite kelio atgal.

Žmogaus prigimtis

Vienas žmogus ilsėjosi prie vandens telkinio ir pamatė, kaip į vandenį įkrito skorpionas. Jis bandė išsigelbėti, bet nepavyko ir jis pradėjo skęsti. Žmogus panoro išgelbėti skorpioną ir ištiesė jam ranką, kad ištrauktų, bet kai beveik ištraukė, skorpionas jam įgėlė. Reaguodamas į skausmą, gelbėtojas išplėtė pirštus, o skorpionas vėl įkrito į vandenį. Antras bandymas išgelbėti baigėsi taip pat.

Smalsus praeivis stebėjo šią sceną ir neiškentės priėjo:
– Atleiskite, bet aš stebiuosi jūsų užsispyrimu! Ar jūs nesuprantate, kad kaskart, kai jūs jį bandysite ištraukti, jis jums įgels?
Į tai žmogus ramiai atsakė:
– Skorpiono prigimtis – gelti, puola jis ar ginasi. Bet tai nekeičia ŽMOGAUS prigimties – mylėti ir padėti.
Tardamas šiuos žodžius, jis pakėlė nukritusį nuo medžio lapą, ištiesė jį skorpionui, ir ištraukęs jį iš vandens, paleido.

Meilė ir neapykanta (Autorius vienuolis Varnava)

Sugalvojo neapykanta pasaulį sunaikinti.
Pavirto ugnimi ir puolė viską aplink deginti!
Pamatė tai meilė ir užkirto jai kelią – vandeniu.
Pavirto tuomet neapykanta visagriaunančiu uraganu.
Bet meilė nesnaudžia: stojo prieš ją tvirta uola.
Toliau – daugiau. Neapykanta – maru. Meilė – išgijimu. Neapykanta – karu. Meilė – taika.
Taigi, kiek besistengė neapykanta sunaikinti pasaulį, visuomet prieš ją patikima apsauga atsistodavo meilė.
Ji ir dabar saugo.
Kitaip seniai jau nebūtų pasaulio…

Bendravimo neįrašysi…

Mažoji dukrelė kas vakarą prašė tėčio paskaityti jai pasaką.
Tėtis sugalvojo įrašyti savo skaitymą į diktofoną ir išmokė dukrelę jį įjungti.
Kelias dienas dukrai tai patiko, tačiau vieną vakarą ji atėjo pas tėtį su knyga.
– Kas nutiko, juk tu moki įjungti diktofoną?
– Moku, – atsakė dukrelė, – bet tėti, aš negaliu jam atsisėsti ant kelių…

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio ir smagių švenčių!! 🙂

Reklama

4 mintys apie „Trumpos pamokančios istorijos“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s