Autorius: Ruvi

Ar susimąstėte, kodėl vienas situacijas išgyvename džiaugsmingai ar neutraliai, o kitos vis sugrįžta kankinančiais prisiminimais? O jei tokių prisiminimų ne vienas?.. Kodėl jie vis sugrįžta ir kaip su jais atsisveikinti visiems laikams? Tai galime padaryti vieninteliu būdu – paleisti situaciją. Keistai skamba: atrodytų, kam mes laikomės to, kas mus kankina?

Pasirodo, taip nutinka dėl mūsų noro viską kontroliuoti, kuris gerokai apsunkina gyvenimą. Kaip tai pasireiškia? Tuo, kad tikimės, jog kiti žmonės elgsis taip, kaip mums atrodo geriausiai, todėl ir skubame prieštarauti, nurodinėti, tikėtis, reikalauti, ginčytis, valdyti, kritikuoti.. Kai emocijos aprimsta, suprantame, kad gal ir nevertėjo konfliktuoti, gal ir teisus buvo žmogus, bet emocingai mestos frazės neduoda ramybės.. ir gana ilgai, kol jų neužgožia kiti nemalonūs prisiminimai.

Tokia graužatis yra ne tik tuščiai sugaištas laikas, tai gyvenimas negatyviomis mintimis, kurios sekina ne tik sveikatą, bet ir paveikia santykius su aplinkiniais. Todėl, kad prisiminimuose išgyvename vidines dramas, vis papildydami jas naujomis negatyviomis emocijomis. Ir iš esmės kovojame vidines ir išorines kovas, vietoje to, kad paleistume mus kankinančius atsiminimius. Tačiau kaip tai padaryti?

Pirmiausiai turime suprasti, kad nei vienas žmogus neprivalo atitikti mūsų lūkesčių – jis, kaip ir mes, turi teisę rinktis savo sprendimus. Iš kitos pusės – visi mes galime valdyti savo mintis ir reakcijas į žmonių elgesį. Jei jaučiamės įskaudinti, pabandykime suprasti mus įskaudinusį žmogų, pagalvokime, kaip pasielgtumėme jo vietoje – gal jis negalėjo ar nemokėjo kitaip pasielgti ar pasakyti, o gal turėjo priežastį, kurios mes nežinome? Atleiskime, jei to reikia – atleidimas taip pat išlaisvina.

Bet kokiu atveju – paleisti kankinančią situaciją žymiai efektyviau, nei laikytis jos. Paleisti situaciją nereiškia kažkam leisti elgtis su mumis blogai. Paleisdami ją, mes tiesiog išsivaduojame nuo negatyvių vidinių emocijų ir tokiu būdu situaciją užbaigiame. Pajuntame didelį palengvėjimą ir atsisakę kitų elgesio kontrolės. Svarbu suprasti – kodėl pykstame, ką jaučiame, kaip dažnai tai prisimename, ar šie jausmai veikia mūsų bei aplinkinių žmonių gyvenimą, ar trukdo.

Jei nemalonūs prisiminimai kankina, galima juos smulkiai išdėstyti, užrašyti popieriuje – gal tokiu būdu aiškiau pamatysime savo negatyvių emocijų priežastį. Būtent jų mes turime atsikratyti, nes jos vis grąžina į nemalonią praeitį. Neskubinkime savęs, tiesiog turėkime aiškų tikslą – paleisti kankinančią situaciją. Kad aiškiau suprastume, ką reiškia paleisti, prisiminkime:

– paleisti reiškia nustoti versti, spausti, teisti, bet mokytis palaikyti ir padrąsinti bei leisti būti kitam tokiu, koks jis yra;

– paleisti nereiškia pataikauti blogiems poelgiams, bet leisti žmogui pačiam pamatyti savo neteisingų sprendimų rezultatus; pripažinti, kad kartais rezultatas priklauso ne tik nuo mūsų;

– paleisti reiškia nustoti bandyti keisti kitą žmogų ir smerkti jį, o visą savo energiją nukreipti į savo savybių ir atsakomųjų reakcijų tobulinimą;

– paleisti nereiškia atsiriboti nuo kito žmogaus, bet pripažinti jo teisę savarankiškiems sprendimams (net ir klaidingiems);

– paleisti reiškia nustoti dominuoti, ginčytis, kabinėtis, bet pradėti suprasti save, savo privalumus ir trūkumus;

– paleisti reiškia išsilaisvinti iš kankinančių prisiminimų, o visas jėgas skirti šiandienos ir rytojaus gerovei;

– paleisti reiškia mažiau bijoti, būti atviram, daugiau pasitikėti ir mylėti be sąlygų.

Stenkimės daugiau stebėti gyvenimą, daryti išvadas bei elgtis adekvačiai, nei kontroliuoti jį, aktyviai kištis ar priešintis. Siekis primygtinai įrodyti savo teisumą ar valdyti kitų gyvenimus neišvengiamai kertasi su kitų žmonių interesais. Mes galime turėti savo nuomonę, tartis, jei yra bendri reikalai, rodyti deramą pavyzdį, geranoriškai bendrauti – mes visuomet turime pozityvų pasirinkimą.

Ir būsime nustebinti, kad atsisakę kontrolės, mes valdome savo gyvenimą žymiai efektyviau, nes nėra baimės, nerimo ir nereikalingų lūkesčių. O geranoriškai bendraudami kuriame puikius santykius.. Todėl paleiskime iš savo gyvenimo visas nemalonias situacijas, kurios jau įvyko ir kurių jau nebepakeisime. Tikrai pajusime išsilaisvinimą ir didelį palengvėjimą.

Kaip manote?

Tai vienas iš svarbiausių žmogaus socialinių-psichologinių poreikių, kurį – daugiau ar mažiau išreikštą – turime visi. Jis būna įvairus, priklausomai nuo situacijos ir bendraujančių žmonių: pavyzdžiui, vyriškas bendravimas skiriasi nuo moteriško, buitinis – nuo darbinio, šeimos – nuo draugų bendravimo, dalykinis – nuo asmeninio. Būtent bendraudami mes galime pažinti save ir žmones, išgyventi įvairias emocijas, kaupti patirtį, gauti naują informaciją ir formuoti savo charakterį.

Mūsų tokia prigimtis – mes jaučiame poreikį dalyvauti bendroje veikloje, būti kartu, priklausyti grupei, padėti ir priimti pagalbą, palaikyti ir jausti emocinį kontaktą. Nenoriai bendrauja uždari, linkę į egoizmą žmonės, ir tai galima paaiškinti: jiems nelabai sekasi bendrauti, nes jie įžeidūs, nelinkę nusileisti, dalintis ir padėti, jiems nelabai įdomios kitų žmonių problemos, nes jie susirūpinę išskirtinai savimi.

Ir būtent bendravimo poreikis veda į egoizmo atsisakymą dėl tarpusavio santykių palaikymo ir išsaugojimo. Šis poreikis suartina žmones, suteikia galimybę plačiau pažinti save ir supantį pasaulį. Yra žmonių, kuriems platus bendravimas – gyvenimo būtinybė. Jie sugeba atsisakyti asmeniškumų dėl kitų, aukojasi, padeda, išklauso, dalyvauja draugų gyvenimo peripetijose ir vis siekia plėsti savo draugų ratą.

Bendravimą galime pavadinti veikla, nes humanistine prasme jis turi aiškius motyvus: būti visumos dalimi, bendradarbiauti, draugauti, būti naudingais ir reikalingais. Tai ne tik žodžiai, bet ir požiūrių, elgesio, poelgių, tikslų sąveika. Bendravimas gali būti pozityvus – lengvas, efektyvus ir kokybiškas; bet gali būti ir problematiškas – konfliktinis, neefektyvus, lydimas kritikos, kaltinimų, pretenzijų manipuliavimo.

Įdomu tai, kad mūsų gyvenime yra nemažai ritualinio bendravimo – tai ryšiai su sociumu. Jį galime pavadinti paviršutinišku, tačiau įprastu ir palaikomu, todėl ir tapusiu ritualiniu. Ritualinis bendravimas neliečia svarbių žmogaus interesų, tačiau be jo žmogus pasijunta socialiai izoliuotas. Čia galime priskirti įvairias pasikartojančias šventes, sveikinimąsi ir formalias frazes, pvz.: “sveiki, kaip laikotės?“, pokalbius apie orą, transportą, ir pan.

Beje, yra ir proksimaliniai (lot. proximus – artimiausias) bendravimo parametrai – kai pagal atstumą tarp žmonių nustatomas jų bendravimo lygmuo. Antropologas E. T. Hall’ as sukūrė mokslą – proksemiką ir nustatė keturias bendravimo zonas ir distancijas, nurodančias bendravimo pobūdį tarp žmonių. Jas tikrai verta žinoti:

1. Vieša, visuomeninė – nuo 3,5 m ir daugiau. Tai vieša zona, toks atstumas tarp žmonių parodo, kad jie neturi ryšių ir nelinkę suartėti.

2. Socialinė zona – nuo 1,2 iki 3,5 m. Joje bendraujantys žmonės yra pažįstami, partneriai arba kolegos, jie gali turėti ne tik darbinių, bet ir draugiškų santykių.

3. Asmeninė zona – 45 cm – 1,2 m. Šioje erdvėje bendrauja žmonės, tarp kurių yra asmeniniai ryšiai. Čia nepageidaujami nepažįstami žmonės, bet gali būti pakenčiami, esant būtinybei, pvz., lifte, eilėje parduotuvėje, visuomeniniame transporte ar masiniame renginyje.

4. Intymi zona – nuo 0 iki 45 cm. Į šią erdvę įleidžiami tik patys artimiausi žmonės. Kiekvienas žmogus pasijunta nejaukiai, jei yra pažeidžiama jo intymi zona. Įėjimas į šią zoną prieš žmogaus valią gali būti traktuojamas kaip priekabiavimas, todėl reikėtų būti atidiems.

Kad bendravimas būtų pozityvus, mes turime mokytis bendrauti – to galime išmokti tik bendraudami. Turime žinoti ir savo bendravimo tikslus, pastebėti neefektyvaus bendravimo pasekmes ir suprasti jų priežastis. Jei norime nuoširdaus bendravimo, mūsų tikslai turi būti geranoriški. Tuomet mūsų poreikis bendrauti, būti kartu, kurti harmoningus santykius bus visapusiškai patenkintas ir naudingas visiems.

Na, o problematišką – grįstą manipuliacijomis, konfliktais ir kaltinimais bendravimą net bendravimu nesinori vadinti, nes jis ne tik neefektyvus, bet ir destruktyvus. Kaip jūs manote?

Visi ją suvokiame skirtingai: vieniems tai išbandymas ir kančia, kitiems – natūrali būsena ir ramybė. Vieni žmonės sunkiai išbūna dieną ar net valandą vienatvėje, kitiems mėnesių ar metų vienatvė – normalu. Tačiau dažniausiai vienatvė tapatinama su negatyviais jausmais ir daugelis jos bijo, ir ši baimė – viena iš stipriausių žmogiškų baimių. Kaip manote – kodėl?

Dėl klaidingo įsitikinimo. Pažvelgę atidžiau pamatysime, kad nieko baisaus vienatvėje nėra. Iš esmės vienatvė, kaip teigia žodynas – tai vieno žmogaus būvis, tai ne atsiribojimas. O štai vienišumo jausmas, kurį galime išgyventi dėl įvairių priežasčių, įvardinamas kaip buvimas be kitų, atsiskyrimas. Yra posakis: vienas, bet ne vienišas. Tuo tarpu vienišu galima pasijusti ir tarp žmonių – kai žmogus jaučiasi nesuprastas ar nereikalingas.

Vienatvę periodiškai išgyvename visi: tai gali būti susiję su netikėtomis ar kardinaliomis permainomis gyvenime, išsiskyrimu, gyvenimo, mokslo ar darbo vietos pakeitimu, sunkia liga ar trauma. Tokia vienatvė priklauso nuo situacijos. Galima ir vienatvė, kurią pasirenkame dėl patirtų nesėkmių bendravime – kad išvengtume galimų nusivylimų. Yra ir sąmoninga vienatvė, kai žmogus tiesiog geriau jaučiasi neįsipareigojęs.

Vienatvė – gyvenimiškai svarbi žmogui būsena, kai ieškome atsakymų į svarbius klausimus, sprendimų ir atramos taško savyje, kai generuojame savo idėjas. Mums dar neįprasta, kad žmogus turi skirti laiką savo dvasinio potencialo atvėrimui, savo vidiniams išgyvenimams. Mums įprasta, kad didžiąją dalį savo jėgų ir laiko žmonės atiduoda išoriniams, socialiniams tikslams – paklūsdami visuomenės sėkmingumo šablonams.

Dėl išorinės veiklos ir dvasinio gyvenimo disbalanso vidiniai psichiniai ir dvasiniai išgyvenimai dažniausiai paliekami be dėmesio. Tai ilgainiui sukelia įtampą, nepasitenkinimą savimi ir gyvenimu. Todėl ir sunku pakelti vienatvę, o ypač tylą, nes būtent tuomet šie visi neišspręsti vidiniai klausimai iškyla į paviršių. Kad išvengtų šios akistatos su savimi, dažnas nustūmia ją išoriniais dirgikliais – garsia muzika ar televizoriaus laidomis, užsiima įvairia išblaškančia veikla – bet kuo, kas užima dėmesį ir laiką.

Vienatvės bijome ir todėl, kad gyvename visuomenėje, kuri sukurta socialinio rungtyniavimo principu, todėl vienatvė tapatinama su pralaimėjimu ir izoliacija. Kadangi rungtyniavimas skirsto ir priešina, bendrumo iliuzija palaikoma per įvairias šventes, pramoginius renginius, varžybas, televiziją, internetą – viską, kas gali suburti nors trumpam žmones kartu ir sukurti bendrumo pojūtį. Kai aplink šurmulys, retas į jį įsitraukęs, jaučiasi vienišas ir atskirtas.

Tuo tarpu daugybė vidinių klausimų taip ir lieka neišspręsti, o vienatvė ir ramybė – gąsdinančios. Vienatvę su vienišumu siejame ir todėl, kad būtina laimės sąlyga laikome kitą žmogų. Tačiau nuo vienišumo negali išvaduoti kiti žmonės – pats geriausias ar artimiausias žmogus neužpildys vidinės dvasinės tuštumos ir neišspręs mūsų vidinių prieštaravimų.

Yra tam tikri bendravimo paradoksai: tapti savimi ir išvystyti savo unikalumą galime tik iki tam tikros ribos atsiskyrę nuo kitų, tačiau turime ir bendravimo poreikį. Tuo tarpu sukurti pilnaverčius santykius gali tik savarankiškos ir brandžios asmenybės. Kitas paradoksas: besiskundžiantys vienatve žmonės dažniausiai sunkiai sugyvena su kitais žmonėmis, nes labai daug ką daro iš vienišumo baimės.

Teisingai susidėlioję akcentus matome, kad vienatvė, jei teisingai ją suvokiame, yra viena iš svarbiausių asmenybės vystymosi sąlygų. Teisingas vienatvės suvokimas – ir yra “vaistai“ nuo vienišumo. Vystydami savo dvasinį potencialą, mes ne tik nesijaučiame vieniši, bet ir pasijuntame laisvi: mums nereikia pritarimo ar įvertinimo, žmonės mūsų gyvenime tampa ne atrama ir ne priedu, o draugais ir bendraminčiais.

Mums nereikia vaidinti to kuo nesame, nes vystome savo unikalias savybes. Tačiau ir netampame atsiskyrėliais, atvirkščiai – pasikeičia tik mūsų atramos taškas: jei anksčiau ieškojome palaikymo ir supratimo iš išorės, dabar visa tai randame savyje. Tuomet keičiasi ir bendravimo lygis – ne iš būtinybės, o dėl vienybės ir nuoširdaus tarpusavio intereso.

O ką jūs manote apie vienatvę?

Kritikuodami mes turime lyg ir pozityvius norus – norime pagerinti, ištaisyti situaciją, atkreipti dėmesį į trūkumus, pamokyti, bet.. dėl kritikos pateikimo būdo dažnai gauname priešingą rezultatą. Kritika gali būti nukreipta į asmenį, į pasisakymus ar veiksmus. Ji išreiškiama įvairiai: tai gali būti išplėstinė nuoroda į trūkumus, trumpos pastabos, kaltinimai, pretenzijos, reikalavimai. Kritikuoti galima atvirai ar paslėptai (per analogiškus pavyzdžius), pelnytai arba ne, konstruktyviai arba destruktyviai.

Kritikos tikslas aiškus – padaryti poveikį kritikuojamajam. Pastebėta, kad kritikuoti linkę daugelis žmonių, o štai būti kritikuojamais nemėgsta niekas, todėl dažniausiai į kritiką atsakoma dar aršesne kritika. Kritika gali būti ir konflikto priežastimi, nes tai yra būdas išreikšti savo nepasitenkinimą ir pasakyti apie tai, kas nepatinka kitame žmoguje. Nevalingai galime pulti kritikuoti ir tuomet, kai esame prastos nuotaikos, kai mūsų požiūris į gyvenimą yra negatyvus, kai pykstame ant kito žmogaus ar jaučiame jam antipatiją.

Kritikuoti galime kerštaudami, gindamiesi nuo pernelyg didelių reikalavimų arba norėdami pasirodyti pranašesni už kritikuojamąjį. Kai kritikos motyvas yra negatyvus, t.y., ne pagerinti situaciją, o pažeminti žmogų, tuomet ji yra destruktyvi. Ji išreiškiama atsainiais, žeminančiais ar net agresyviais vertinimais apie žmogų ar jo veiksmų išjuokimu.

Destruktyviai kritikuodami mes žeminame žmogų, tuo pačiu tarsi parodydami, kad mes esame pranašesni. Tokia kritika sukelia negatyvias emocijas ir verčia žmogų gintis. Todėl destruktyvi kritika vienareikšmiškai vertinama ne tik kaip beprasmiška, bet ir kaip nenaudinga bei kenksminga bet kokiems santykiams. Į tokią kritiką patariama nereaguoti ir jos neaptarinėti.

Tačiau visiems gyvenime pasitaiko situacijų, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių turime pasakyti pastabą (nurodyti klaidą). Kaip tai padaryti, kad nesukeltume konflikto? Tam ir yra konstruktyvi (reikalinga, efektyvi) kritika. Jos pagrindas – atvirumas, nuoširdumas ir pasirengimas susitarti kitaip, teisingai. Todėl konstruktyvi kritika – pirmiausiai pagalba, kuri nukreipta į klaidos nurodymą ir paskatinimą ją ištaisyti.

Tokiu atveju kritikuojama pozityviai ir tik tuomet, jei padaryta klaida, pats žmogus jos nemato (ji gali būti atsitiktinė), o pastabą pasakyti būtina. Beje, pasiūlymus galime duoti tik tuomet, kai žmogus nežino, kaip ištaisyti klaidą. Jeigu žmogus yra specialistas (žinovas), o klaida atsitiktinė, tai pakanka taktiškai nurodyti klaidą, ir žmogus pats žinos, kaip ją ištaisyti.

Konstruktyvios kritikos žingsniai:

– išsiaiškinama situacija: tai atsitiktinė ar pasikartojanti klaida;

– koks poelgio motyvas: galbūt, žmogus savaip supranta situaciją ir jam tai neatrodo kaip klaida;

– pokalbyje akcentuojama ne tai, kas blogai, o kaip padaryti gerai: ką pakeisti ar pridurti, kad gautume norimą rezultatą;

– svarbu: jei tiksliai nežinome, ką patarti ir kaip padėti žmogui, kurį rengiamės kritikuoti, tuomet apskritai nekritikuokime.

Konstruktyvi kritika gali būti naudinga informacinė pagalba, nes mums paprastai nėra lengva pamatyti savo darbo trūkumus taip, kaip juos mato žmonės iš šalies. Tokia kritika leidžia pataisyti ir pagerinti veiklą, į ją verta reaguoti pozityviai – ramiai pripažinti savo klaidas ir jas taisyti. Tokiu atveju noras pagerinti situaciją išreiškiamas pagarbiai, o geranoriškumas skatina tobulėti ir bendradarbiauti.

Manau, verta mokytis konstruktyvios kritikos, kurią galėtume pavadinti bendro rezultato siekimu. Todėl jei kritikuojame ir nesulaukiame norimo rezultato, užduokime sau klausimą – norime pagerinti situaciją, ar kažką įrodyti ir pažeminti? Gal mūsų tikslai nėra tokie geranoriški, kaip mums atrodo?.. O jei iš tiesų norime nuoširdžiai padėti savo pastabomis, tai mūsų žodžiai, tikslai ir jausmai turi būti geranoriški 🙂 .

Ar sutinkate?