Laimės laiškas

Sveiki, aš – Laimė 🙂 .

Jei jūs skaitote šį laišką, reiškia, aš pas jus jau atėjau. Ir dabar – nesupykite – pradėsiu bambėti, nes yra dėl ko. Supraskite, susikaupė…

Man labai daug metų – aš pati nepamenu, kiek. Matyt, aš buvau visada. Todėl sukaupiau daugybę įžvalgų apie žmoniją. Niekada nebandėte įsivaizduoti savęs mano vietoje? Būtų labai naudinga…

Štai visi kartoja: “laimė, laimė“. Blaškosi, svajoja apie mane. O aš, beje, niekur nesislepiu! Ir nepabėgu. Aš visuomet esu šalia ir laukiu, kol mane pastebės. Bet kaip mane gali pastebėti, jei daugelis net neįsivaizduoja, kaip aš atrodau? Kaip įdomu: ieško nežinodami – ko.

Dažniausiai manęs nepastebi, nes visi mane savaip įsivaizduoja. Kažkam aš pyragėlis su kremu, kažkam – bendravimas su gamta, kitiems – pasaulinė šlovė, o kai kam laimė, kai kitam bėda. Yra ir tokių.

Beje, pastovios gyvenamosios vietos aš neturiu, aš keliauju po pasaulį ir ieškau prieglobsčio. Su džiaugsmu pas kažką įsikurčiau, beldžiuosi į visas duris, bet ne visuomet mane įsileidžia. Štai Nelaimę visi iškart atpažįsta, o manęs – kažkodėl ne.

Žinau, kad daugelis manęs patys ieško, ir kartais susitinkame akis į akį, bet… dažniausiai praeina pro šalį nepastebėdami. Ar neatpažindami? O gal tiesiog ieško ne ten? Pavyzdžiui, daug kas ieško laimės Santuokoje. Arba Darbe. Tačiau tuomet gaunasi, kad jei atims iš jūsų Santuoką arba Darbą, aš išnyksiu kartu su jais. O jūs tapsite nelaimingi, o tai neteisinga! Laimė – natūrali žmogaus būsena, nepamirškite šito.

Štai vieni žmonės sėdi, praeitį narplioja: “ten buvo laimingi laikai“. O jei prisimintų, kaip jie tuomet elgėsi, paaiškėtų, kad tai netiesa. Juk jie ir tais laimingais laikais vis kažkuo nepatenkinti buvo, vis jiems kažko iki laimės trūko. Tik prabėgus metams suprato, kad ir aš ten buvau! Bet vėlu, todėl prisiminimais guodžiasi.

O kiti žmonės vis svajoja, ko jiems iki pilnos laimės trūksta. Kam buto, kam automobilio, kam milijono dolerių, kam idealios meilės. Štai ką aš jums pasakysiu: žmogui visuomet kažko trūksta! Duok jam nedelsiant viską ko jis prašo, o jis savaitę-kitą pasidžiaugs, paskui pripras ir vėl pradės kažko norėti – ko, jo manymu, iki pilnos laimės trūksta.

Sunku man su jumis! Kiek jūs visokių niekų apie mane prikūrėte! “Laimė būti žmonėms reikalingu“ – lyg ir gražiai pasakyta, bet yra tame neteisybės. Reikalingi žmonėms, o sau? Taip ir išdalinsite save po kruopelę, o laimės nepažinsite: rūpintis kitais yra gerai, bet ir savęs pamiršti nedera. Juk kuomet jumyse Laimė, tuomet viskas aplink jus laimės šviesa nušvinta. Įsivaizduojate, kiek žmonių tuomet manimi galite apdovanoti?..

Arba štai: “mano vaikai – mano laimė“. Išaugo vaikučiai, šeimas sukūrė, savo lizdelius susivijo, o mamytė vis pas juos, kišasi, įsižeidžia, kad jai mažai, nepakankamai dėmesio skiria. Kodėl? O tik todėl, kad su vaikais išėjau ir aš, juk ji pati iš pat pradžių mus susiejo. Štai ir jaučiasi blogai be savo laimės. Todėl aš jums primenu: jūsų laimė turi būti nuo nieko nepriklausoma.

Ir baikit, žmonės, sakyti: “nebūtų laimės, bet nelaimė padėjo“. Kodėl jums būtinai reikia gerokai trinktelėti, kad jūs susimąstytumėte: laimė buvo, tačiau jūs jos nepastebėjote?

Nepykite, kad bambu, aš juk perspėjau, kad susikaupė… Jūs tiesiog išgirskite, ką jums jūsų Laimė sako, gal kažką naudingo įsidėmėsite.

Kad jūs žinotumėte, kaip dažnai aš stoviu šalia kai žmogus išeina, ir negaliu sulaikyti ašarų. Juk tik tuomet dažnas supranta, kad buvo jo gyvenime Laimė, tačiau jis jos nepastebėjo, nevertino, nematė.

O štai kopia žmogus į kalną, į pačią viršūnę, pūškuoja, pirštus iki kraujo nusimuša. Ir kam visa tai? Kad atsistotų ant viršūnės ir pajustų laimę, t.y., mane. Laiminga akimirka!Sielos polėkis! Bet juk po to jam vis vien teks eiti toliau. Nusileisti, kad vėl užkoptų. Amžinas bėgimas paskui laimę. Žmonės nesupranta: kol jie kopia, aš jiems už nugaros, kuprinėje esu. Arba kišenėje. Arba tiesiog šalia skrendu ir šnabždu: “sustok, bičiuli, apsižvalgyk, štai aš, tavo Laimė!“ Tačiau mane mažai kas girdi.

Aš jums atversiu svarbiausią paslaptį: manęs nėra praeityje – tai tik gražūs paveikslėliai, nėra manęs ir ateityje – tai tik saldžios svajonės. Aš visada dabartyje. Kiekviena jūsų akimirka – Laimė. Žinoma, jei jūs nepasinėrę į praeitį ar ateitį. Praeities paprastai gailisi, o dėl ateities nerimauja. O ten, kur apgailestavimai ar nerimas, aš negaliu gyventi – mes nesuderinami, ir nieko čia nepadarysi!

Štai ką aš jums pasakysiu: jei jūs skaitote mano laišką, jūs matote. Argi tai ne laimė? Kvėpuoti, vaikščioti, mylėti, matyti, jausti – visa tai Laimė! Krenta rudeniniai lapai – grožis, laimė! Sninga – šviesu, švaru, laimė! O jau kai uogų, grybų derlius, ir dar upelyje galima išsimaudyti – tai tiesiog žavesys!

Vieno jūsų prašau: nelaikykite manęs, nestverkite už sparnų. Aš judu, aš skraidau, ir jei iš manęs atimsite polėkį, aš tiesiog pavirsiu prisiminimu. Kaip tas sudžiuvęs lapelis iš tolimos praeities knygoje. Jis, žinoma, džiugina sielą, bet kada visa tai buvo! Verčiau prisiminkite: “laimingi valandų neskaičiuoja“. O kodėl? Ogi todėl, kad jiems kiekviena akimirka – laimė, kam jiems į tą laikrodį žiūrėti? Visada yra tik ši laimės akimirka!

Kreipiuosi į jus, žmonės. Įleiskite mane, pavargau keliauti po pasaulį be draugijos. Gyvenkime pagal įstatymą: “Žmogus – savo Laimės šeimininkas!“ Aš tik apie tai svajoju: ateiti pas jus. Jūs tiesiog nors akimirkai sustokite, sustabdykite savo amžiną bėgimą, apsižvalgykite – ir iš karto mane pamatysite! 🙂

(Autorius – Elfika, vertė ruvi.lt)

Gražaus ir saulėto visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂

Reklama

13 minčių apie „Laimės laiškas“

  1. Jaučiuosi pakylėta.. ypač paskutines eilutes skaitant suspurdėjo širdis.. Juk tikrai, kokia laimė 🙂 Čia ir dabar 🙂 Nuoširdžiai ačiū, Vilte! Įsijaučiau 🙂

    Patinka

  2. Labas, Edita 🙂

    Viskas taip paprasta, tiesa? Ir kažkodėl retai vertiname tai, ką jau turime – kad ir patį gyvenimą, sveikatą.. Aš dabar, pavyzdžiui, tik po avarijos supratau, koks turtas yra sveikata, ir mažai apie ją galvojau prieš tai 🙂 .

    Iš tiesų – kvėpuojame, galime matyti, vaikščioti, jausti, mylėti – ir jau tai yra Laimė 🙂 . Kaip paprasta, pasirodo 🙂 .. Ir tikrai neverta kažko prarasti, kad tai suprastume 🙂 .

    Patinka

  3. Tegul Jūsų akys žiba net ir dėl mažmožių!
    Stenkitės surasti tai, kas nuolat stebintų ir teiktų džiaugsmo.
    Niekas kitas juk —laimės— nesukurs – tik patys.
    Užkrėskite aplinkinius džiaugsmu, būkite nuoširdūs ir mėgaukitės gyvenimu!

    Patinka

  4. Edita, viskas jau praeityje, todėl galiu apie tai ramiai kalbėti :).

    Praeitą rudenį su vyru pakliuvome į didelę avariją – prieš mus kaktomuša iššoko girtas vairuotojas. Man kliuvo daugiausia – perlaužė koją ir traumavo sąnarį, kurią paskui operavo, smegenų sutrenkimas ir dar daug kitokių smulkesnių traumų.

    Dabar jau sveikstu, tikrąja ta žodžio prasme mokausi vaikščioti iš naujo. Ir šis tinklapis buvo didelė psichologinė paspirtis, nes buvo momentų, kai apimdavo neviltis dėl skausmo ir bejėgiškumo.

    Galiu tik padėkoti visiems už palaikymą ir dėmesį tam, ką rašau :). AČIŪ 😀

    Patinka

  5. O Dieve.. Nežinojau, net į galvą neatėjo, kad už tokių pozityvių straipsnelių gali slėptis tokį skausmą išgyvenantis žmogus… :(((
    Tikrai užjaučiu Vilte, bandau įsivaizduoti, kad tokie dalykai visų pirma reiškia iš naujo pradėti branginti gyvenimą… Ir labai džiaugiuosi, kad šito besimokantis žmogus taip aktyviai dalinasi savo atradimais su kitais – šitas puslapis man lyg aukso luitelis, kaskart užsuku ir palieku su gerumo dalele širdyje.
    Reikėtų, Vilte, jūs rimtai pagalvokite apie tai – visa šitą puslapį sudėti į tikrai storą knygą ir gautųsi puikus bestseleris 🙂 Griebčiau vos pasirodžiusį :))
    Neabejoju, kad pasveiksite 🙂 KITAIP IR BŪTI NEGALI!! Ačiū kad esate!!

    Patinka

  6. Dėkui, Edita, už širdies šilumą :)!

    Dabar jau ir aš tikiu kad viskas į gerą 🙂 . Sunki, bet vertinga patirtis, kurios, žinoma, niekam nelinkiu. Gyvenimą dabar branginu ne tik žodžiais 🙂 , nebeliko jokių bereikšmių (kaip pasirodė 😉 ) dalykų – pvz., įsivaizduojamų trūkumų ar problemų “neturiu ką apsirengti“, “lyja, prasta nuotaika“, “depresija“.. Tikrai negalvojau, kad taip galiu džiaugtis tuo, kad gyvenu, galiu mokytis, matau, vaikštau.. O visai neseniai tai atrodė savaime suprantami dalykai.

    Knyga jau yra šis tinklapis 🙂 . Šiuo metu man tai labai svarbi ir reikalinga veikla :). Paskui žiūrėsime – gal sugalvosiu kažką kitko, nes ne tik rašau, turiu dar kelis ryškius pomėgius, bet dabar šis – svarbiausias :).

    Edita, dėkoju, labai labai labai :). Tai jums ačiū, kad esate ir dalinatės savo gerumu 🙂 .

    Patinka

  7. Labas.Perskaičiau visų pasisakymus,geras jausmelis.Bet koks tas LAIMĖS laiškas,tikroviškas,tikras.Kaip būtų gerai pritraukti kuo daugiau žmonių į šitą OAZĘ,JIE ČIA VISKĄ IŠNAGRINĖTŲ IR JIEMS ČIA PATIKTŲ.Turiu dabar daug energijos ir eisiu kuom nors užsiimti,visada kai ką nors dirbu ramiai apie viską pamąstau,pasvarstau,o juk dabar turiu apie ką.Ir apie Laimės laišką ir apie mūsų pasisakymus ,verta prisiliesti.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s