Kodėl bijome vienatvės?

Visi ją suvokiame skirtingai: vieniems tai išbandymas ir kančia, kitiems – natūrali būsena ir ramybė. Vieni žmonės sunkiai išbūna dieną ar net valandą vienatvėje, kitiems mėnesių ar metų vienatvė – normalu. Tačiau dažniausiai vienatvė tapatinama su negatyviais jausmais ir daugelis jos bijo, ir ši baimė – viena iš stipriausių žmogiškų baimių. Kaip manote – kodėl?

Dėl klaidingo įsitikinimo. Pažvelgę atidžiau pamatysime, kad nieko baisaus vienatvėje nėra. Iš esmės vienatvė, kaip teigia žodynas – tai vieno žmogaus būvis, tai ne atsiribojimas. O štai vienišumo jausmas, kurį galime išgyventi dėl įvairių priežasčių, įvardinamas kaip buvimas be kitų, atsiskyrimas. Yra posakis: vienas, bet ne vienišas. Tuo tarpu vienišu galima pasijusti ir tarp žmonių – kai žmogus jaučiasi nesuprastas ar nereikalingas.

Vienatvę periodiškai išgyvename visi: tai gali būti susiję su netikėtomis ar kardinaliomis permainomis gyvenime, išsiskyrimu, gyvenimo, mokslo ar darbo vietos pakeitimu, sunkia liga ar trauma. Tokia vienatvė priklauso nuo situacijos. Galima ir vienatvė, kurią pasirenkame dėl patirtų nesėkmių bendravime – kad išvengtume galimų nusivylimų. Yra ir sąmoninga vienatvė, kai žmogus tiesiog geriau jaučiasi neįsipareigojęs.

Vienatvė – gyvenimiškai svarbi žmogui būsena, kai ieškome atsakymų į svarbius klausimus, sprendimų ir atramos taško savyje, kai generuojame savo idėjas. Mums dar neįprasta, kad žmogus turi skirti laiką savo dvasinio potencialo atvėrimui, savo vidiniams išgyvenimams. Mums įprasta, kad didžiąją dalį savo jėgų ir laiko žmonės atiduoda išoriniams, socialiniams tikslams – paklūsdami visuomenės sėkmingumo šablonams.

Dėl išorinės veiklos ir dvasinio gyvenimo disbalanso vidiniai psichiniai ir dvasiniai išgyvenimai dažniausiai paliekami be dėmesio. Tai ilgainiui sukelia įtampą, nepasitenkinimą savimi ir gyvenimu. Todėl ir sunku pakelti vienatvę, o ypač tylą, nes būtent tuomet šie visi neišspręsti vidiniai klausimai iškyla į paviršių. Kad išvengtų šios akistatos su savimi, dažnas nustūmia ją išoriniais dirgikliais – garsia muzika ar televizoriaus laidomis, užsiima įvairia išblaškančia veikla – bet kuo, kas užima dėmesį ir laiką.

Vienatvės bijome ir todėl, kad gyvename visuomenėje, kuri sukurta socialinio rungtyniavimo principu, todėl vienatvė tapatinama su pralaimėjimu ir izoliacija. Kadangi rungtyniavimas skirsto ir priešina, bendrumo iliuzija palaikoma per įvairias šventes, pramoginius renginius, varžybas, televiziją, internetą – viską, kas gali suburti nors trumpam žmones kartu ir sukurti bendrumo pojūtį. Kai aplink šurmulys, retas į jį įsitraukęs, jaučiasi vienišas ir atskirtas.

Tuo tarpu daugybė vidinių klausimų taip ir lieka neišspręsti, o vienatvė ir ramybė – gąsdinančios. Vienatvę su vienišumu siejame ir todėl, kad būtina laimės sąlyga laikome kitą žmogų. Tačiau nuo vienišumo negali išvaduoti kiti žmonės – pats geriausias ar artimiausias žmogus neužpildys vidinės dvasinės tuštumos ir neišspręs mūsų vidinių prieštaravimų.

Yra tam tikri bendravimo paradoksai: tapti savimi ir išvystyti savo unikalumą galime tik iki tam tikros ribos atsiskyrę nuo kitų, tačiau turime ir bendravimo poreikį. Tuo tarpu sukurti pilnaverčius santykius gali tik savarankiškos ir brandžios asmenybės. Kitas paradoksas: besiskundžiantys vienatve žmonės dažniausiai sunkiai sugyvena su kitais žmonėmis, nes labai daug ką daro iš vienišumo baimės.

Teisingai susidėlioję akcentus matome, kad vienatvė, jei teisingai ją suvokiame, yra viena iš svarbiausių asmenybės vystymosi sąlygų. Teisingas vienatvės suvokimas – ir yra “vaistai“ nuo vienišumo. Vystydami savo dvasinį potencialą, mes ne tik nesijaučiame vieniši, bet ir pasijuntame laisvi: mums nereikia pritarimo ar įvertinimo, žmonės mūsų gyvenime tampa ne atrama ir ne priedu, o draugais ir bendraminčiais.

Mums nereikia vaidinti to kuo nesame, nes vystome savo unikalias savybes. Tačiau ir netampame atsiskyrėliais, atvirkščiai – pasikeičia tik mūsų atramos taškas: jei anksčiau ieškojome palaikymo ir supratimo iš išorės, dabar visa tai randame savyje. Tuomet keičiasi ir bendravimo lygis – ne iš būtinybės, o dėl vienybės ir nuoširdaus tarpusavio intereso.

O ką jūs manote apie vienatvę?

Reklama

9 mintys apie „Kodėl bijome vienatvės?“

  1. Labas rytas 🙂
    na, apie vienatvę negaliu pasakyti labai daug, tik tiek, kad ji yra man būtina nors kartais. Vien tam, kad susikaupti, pamąstyti ir pabūti su savim. Kitaip tariant, susirankioti atgal per nuolatinį skubėjimą išsibarsčiusias mintis, norus, pojūčius 🙂 nežinau, kaip komentuočiau, jei nuolat būčiau viena. Bet kol kas vienatvė man yra prabanga, kuria mėgaujuosi 🙂

    Patinka

  2. Sveika, Vilte,

    Superinis tekstas (matyt tai reiškia, jog jis labai sutampa su mano paties mintimis).

    Tikrus, brandžius santykius su kitais galime užmegzti tik tada gyvename santarvėje su savimi. O patikimiausias kelias į save dažniausiai eina per vienatvę. Vienatvė – tai natūrali ir būtina žmogaus būsena, kaip ir pvz. nakties miegas, ar poilsis po įtempto ir įdomaus darbo.

    Manau šis aforizmas (iš tavo puslapio, Vilte:)) būtent apie tai:

    * Jeigu tu nesugebėjai surasti savęs, tai kaip gi tuomet tave suras kiti?

    Geros dienos.
    Vladas

    Patinka

  3. Sveiki 🙂 ,

    lyja, kuo toliau, tuo labiau vienatvės akimirkas branginu, ir, žinoma, gerbiu kitų poreikį vienatvei. Pritariu, kad nelabai įsivaizduoju, kaip ją vertinčiau, jei būčiau viena, nors kadais labai rimtai svajojau apie vienuolystę, bet, matyt, nebuvo lemta 😉 ..

    Vladai, tema man tokia iš visų pusių išgyventa, kad buvo lengva tiesiog sudėlioti savo suvokimo eigą :). O aforizmas – taip, kaip visada, tu moki parinkti. Ir dar savo straipsniuose gyvenimiškų pavyzdžių – prisipažinsiu, man taip nesigauna 🙂 ..

    Ačiū už palinkėjimus, ir jums jaukaus vakaro 🙂 .

    Patinka

  4. Labas Vilte,

    Labai patiko straipsniukas, nes mano mintys iš tikrųjų sutampa. Žmogus kuris moka gyventi vienas yra stiprus savo vidumi. Tiesiog pas tokį žmogų nėra jokių baimių. Aš dažnai pagalvodavau apie žmogaus gyvenimą pavyzdžiui negyvenamoje saloje ar kalnuose. Net toks žmogus nebus vienišas, nes nė vienas žmogus nėra atskirtas nuo visatos, viskas yra viena ir viskas yra susiję tarpusavyje. Juk žmogus gali bendrauti su augalais, medžiais, gyvūnais, Žeme ir t.t. Dažnai gyvenime sunku patirti vienatvę nuo žmonių, nes jei tik tavo telefonas nepranešus bus išjungtas keletą dienų aplinkiniai pradės nerimauti ir pradės ieškoti taves su policijos pagalba 🙂

    Ačiū 😉

    Patinka

    1. Labas, Evaldai 🙂

      Palietėte labai svarbų dalyką – bendravimą, ryšį su gamta. Man taip pat atrodo, kad tai yra labai svarbu, nes leidžia pasijusti visumos dalimi ir tai puiki priemonė nuo vienišumo pojūčio. Dėkui, kad priminėte, labai į temą :).

      Su aplinkiniais geras pastebėjimas :).. Nors dabar pastebiu priešingą reiškinį, bent jau savo aplinkoje – vis dažniau telefonus žmonės linkę atjungti, daugeliui jau nėra taip svarbu būti nuolat pasiekiamam 🙂 .

      Patinka

  5. Labai įdomus straipsnis. Sutinku su jūsų nuomone, kad privalome, kartais atsiriboti nuo kitų individų. Jūsų požiūris kuo puikiausiai atitinka dabartinį gyvenimą. Kai kurie žmonės skuba kurti šeimas, o kiti be perstojo keičia savo partnerius. To pasekmė būna nenusisekęs santuokinis gyvenimas. Jei žmonės atsigręžtu į save, daug kas visuomenėje pasikeistu 🙂

    Patinka

  6. Labas rytas, Monika 🙂

    ir aš taip manau: kokie mes, toks ir mūsų gyvenimas.. Todėl laikas sau – labai svarbus tam, kad atgautume pusiausvyrą, išspręstume, jei jie yra, vidinius prieštaravimus, pagalvotume apie bendravimą, apmąstytume savo siekius.. žodžiu, atliktume savotiškas vidines revizijas, atsigautume, susistyguotume. Tuomet kitaip ir bendrautume :).

    Pritariu – jei žmonės atsigręžtų į save, jie tiesiog taptų sąmoningi, ir tikrai net ne daug kas, o viskas visuomenėje pasikeistų. Iš kokybiškų dalelių susidaro ir kokybiška Visuma.. Manau, taip ir bus – juk akivaizdu, kad gyvename permainų laikais 🙂 .

    Patinka

  7. Asmeniškai man vienatvė- reikalinga kaip oras:) tai tikrai pranbanga, kada skiri laiką savęs pažinimui, tobulinimui, suvokimui… Nuo pat vaikystės man nereikėjo didelių kompanijų, masinių renginių ar ko panašaus. Mieliau rinkausi laiką su knyga:)
    Gal vienatvė turi ir šalutinį poveikį? Pradedi rinktis su kuo bendrauti, su kuo- ne. Buvo periodas kai norėjosi pasislėpti negyvenamoje saloje, bet pritrūko ryžto. Pastaruoju metu vis dažniau pamąstau apie laikiną emigraciją. Iš dalies dėl gyvenimo lygio, iš dalies dėl to, kad manau turėtų būti naudinga pakeisti aplinką, kurioje būtų nauji žmonės, kitokia kultūra, kita kalba ir t.t.
    Vienatvės poreikis kaip ir visa kita- labai individualu. Tokia mano nuomonė.
    Gražaus pavasario:)

    Patinka

    1. Labas, Angela 🙂

      Taip, vienatvės poreikis – labai individualus..

      Ir dar yra žmonės intravertai ir ekstravertai. Intravertai – tie, kuriems priimtinesnė vienatvė – jiems svarbus jų vidinis pasaulis, jie ramūs ir tylūs, pastovūs ir kryptingi, nebendrauja tik dėl bendravimo, kūrybingi, gabūs, nesiblaško į smulkmenas. Intravertai, atvirkščiai – labai nemėgsta ir net bijo vienatvės, jiems nuolat reikalingi žmonės šalia, jie mėgsta nuolatinį judėjimą, yra smalsūs ir spontaniški, dažnai keičia savo interesus, mėgsta nuotykius ir naujus įspūdžius.

      Žmonės skirtingi, ir tai puiku – kiekvienas eina savo keliu ir papildo vienas kitą.. Kartais intravertui reikalingas šalia ekstravertas, kad išjudintų, įkvėptų.. Ir, atvirkščiai – ekstravertui kartais reikalingas šalia intravertas, kad sustotų savo bėgime ir pagalvotų apie savo vidinį pasaulį 🙂 ..

      Tai tiesiog kitoks pasaulio ir savęs pažinimo būdas.. Bet mums visiems gyvenime reikalingi vienatvės momentai – kad geriau suprastume save, nes tyloje ir vienatvėje esame tokie, kokie esame.

      Ačiū, Angela, kad pasidalinote savo mintimis. Sėkmės jums ir geriausios kloties 🙂 !

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s