Konstruktyvi kritika

Kritikuodami mes turime lyg ir pozityvius norus – norime pagerinti, ištaisyti situaciją, atkreipti dėmesį į trūkumus, pamokyti, bet.. dėl kritikos pateikimo būdo dažnai gauname priešingą rezultatą. Kritika gali būti nukreipta į asmenį, į pasisakymus ar veiksmus. Ji išreiškiama įvairiai: tai gali būti išplėstinė nuoroda į trūkumus, trumpos pastabos, kaltinimai, pretenzijos, reikalavimai. Kritikuoti galima atvirai ar paslėptai (per analogiškus pavyzdžius), pelnytai arba ne, konstruktyviai arba destruktyviai.

Kritikos tikslas aiškus – padaryti poveikį kritikuojamajam. Pastebėta, kad kritikuoti linkę daugelis žmonių, o štai būti kritikuojamais nemėgsta niekas, todėl dažniausiai į kritiką atsakoma dar aršesne kritika. Kritika gali būti ir konflikto priežastimi, nes tai yra būdas išreikšti savo nepasitenkinimą ir pasakyti apie tai, kas nepatinka kitame žmoguje. Nevalingai galime pulti kritikuoti ir tuomet, kai esame prastos nuotaikos, kai mūsų požiūris į gyvenimą yra negatyvus, kai pykstame ant kito žmogaus ar jaučiame jam antipatiją.

Kritikuoti galime kerštaudami, gindamiesi nuo pernelyg didelių reikalavimų arba norėdami pasirodyti pranašesni už kritikuojamąjį. Kai kritikos motyvas yra negatyvus, t.y., ne pagerinti situaciją, o pažeminti žmogų, tuomet ji yra destruktyvi. Ji išreiškiama atsainiais, žeminančiais ar net agresyviais vertinimais apie žmogų ar jo veiksmų išjuokimu.

Destruktyviai kritikuodami mes žeminame žmogų, tuo pačiu tarsi parodydami, kad mes esame pranašesni. Tokia kritika sukelia negatyvias emocijas ir verčia žmogų gintis. Todėl destruktyvi kritika vienareikšmiškai vertinama ne tik kaip beprasmiška, bet ir kaip nenaudinga bei kenksminga bet kokiems santykiams. Į tokią kritiką patariama nereaguoti ir jos neaptarinėti.

Tačiau visiems gyvenime pasitaiko situacijų, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių turime pasakyti pastabą (nurodyti klaidą). Kaip tai padaryti, kad nesukeltume konflikto? Tam ir yra konstruktyvi (reikalinga, efektyvi) kritika. Jos pagrindas – atvirumas, nuoširdumas ir pasirengimas susitarti kitaip, teisingai. Todėl konstruktyvi kritika – pirmiausiai pagalba, kuri nukreipta į klaidos nurodymą ir paskatinimą ją ištaisyti.

Tokiu atveju kritikuojama pozityviai ir tik tuomet, jei padaryta klaida, pats žmogus jos nemato (ji gali būti atsitiktinė), o pastabą pasakyti būtina. Beje, pasiūlymus galime duoti tik tuomet, kai žmogus nežino, kaip ištaisyti klaidą. Jeigu žmogus yra specialistas (žinovas), o klaida atsitiktinė, tai pakanka taktiškai nurodyti klaidą, ir žmogus pats žinos, kaip ją ištaisyti.

Konstruktyvios kritikos žingsniai:

– išsiaiškinama situacija: tai atsitiktinė ar pasikartojanti klaida;

– koks poelgio motyvas: galbūt, žmogus savaip supranta situaciją ir jam tai neatrodo kaip klaida;

– pokalbyje akcentuojama ne tai, kas blogai, o kaip padaryti gerai: ką pakeisti ar pridurti, kad gautume norimą rezultatą;

– svarbu: jei tiksliai nežinome, ką patarti ir kaip padėti žmogui, kurį rengiamės kritikuoti, tuomet apskritai nekritikuokime.

Konstruktyvi kritika gali būti naudinga informacinė pagalba, nes mums paprastai nėra lengva pamatyti savo darbo trūkumus taip, kaip juos mato žmonės iš šalies. Tokia kritika leidžia pataisyti ir pagerinti veiklą, į ją verta reaguoti pozityviai – ramiai pripažinti savo klaidas ir jas taisyti. Tokiu atveju noras pagerinti situaciją išreiškiamas pagarbiai, o geranoriškumas skatina tobulėti ir bendradarbiauti.

Manau, verta mokytis konstruktyvios kritikos, kurią galėtume pavadinti bendro rezultato siekimu. Todėl jei kritikuojame ir nesulaukiame norimo rezultato, užduokime sau klausimą – norime pagerinti situaciją, ar kažką įrodyti ir pažeminti? Gal mūsų tikslai nėra tokie geranoriški, kaip mums atrodo?.. O jei iš tiesų norime nuoširdžiai padėti savo pastabomis, tai mūsų žodžiai, tikslai ir jausmai turi būti geranoriški 🙂 .

Ar sutinkate?

Reklama

8 mintys apie „Konstruktyvi kritika“

  1. Po susidūrimo su koučingu pradėjau truputį kitaip suprasti ir vadinti kritiką. Iš esmės ta nekonstruktyvi ir nepadedanti kritika yra nukreipta į idėjas ir abstrakcijas. Kuo abstrakčiau yra kalbama tuo sunkiau susitarti ir ką nors pakeisti esamoje situacijoje. Pavyzdys paprastas ir labai buitiškas:
    – Tu niekada man nepadedi, net šiukšlių išnešti negali!
    – Aš išnešu šiukšles, o tu visada nepatenkinta kažkuo!

    Banalus ir gal kiek perspaustas, bet puikiai iliustruoja situaciją. Jeigu kritikuodami naudojame abstrakcijas ir absoliutines formas: visada, niekada, visi, kiti ir t.t. Tai labai retai gausime gerą rezultatą, todėl, kad žmogus išgirdes tokią pastabą pirmiausiai bandys įrodyti jos neteisingumą, nes tarkim vyras puikiai prisimena, kad prieš tris dienas nešė šiukles. Taip įsiplieskia ginčas nebe apie pradinę situaciją, o tiesiog kovojant ir bandant įrodyti, kuris dalyvis yra teisus.

    Kritikos (negatyvios) požymiai:
    – kalbant naudojamos abstrakcijos
    – dažniausiai kritikuojamos idėjos, norai, motyvai, bet ne konkretūs veiksmai ar planai

    Norint, kad duotų rezultatus kritika (o dar geriau grįžtamasis ryšys) turėtų būti:
    – konkretus, aiškiai nusakoma kas būtent, kada ir kaip buvo negerai
    – apie veiksmus ar konkrečius planus, o ne idėjas

    Kai pradėjau sąmoningai keisti savo kalbą konfliktinėse situacijose, tai ir jų rezultatai stipriai pasikeitė. Dabar galiu ramiai pasakyti, kad “prieš 5 min tu manes nesiklausei, kai pasakojau apie x ir man tai sukėlė pyktį, nes jaučiuosi y ir z ir tada man pradeda atrodyti, kad …“, vietoj to kad pasakyčiau “aš ant taves pykstu, nes tu niekada manes nesiklausai…“. Taip perfrazuojant ir sukonkretinant savo pastabas ir duodamas grįžtamąjį ryšį tikrai gaunu geresnius rezultatus bendraujant konfliktinėse situacijose nei anksčiau.

    Man tiesiog atrodo, kad vien noro padėti ar geranoriškumo nepakanka, nes prisiminus savo tėvų pastabas tikrai suprantu, kad jie norėjo man gero, apsaugoti, pamokyti, tačiau taip kaip tai buvo pateiktą liko neišgirstą ir nepriimtą. Man atrodo, kad labai svarbi šioje vietoje tiek žodinė tiek jausminė arba kūno kalba.

    Sudėjus viską į vieną vietą ir suderinus galima gauti fantastiškus konfliktų sprendimų rezultatus.

    Patinka

  2. Labas, Ryti 🙂

    Labai konstruktyvus papildymas. Ir tik dar kartą įsitikinu, kaip svarbu viską išsiaiškinti iki galo – juk dažniausiai ir konfliktus keliame, ir reaguojame į juos šablonais arba priklausomai nuo būsenos.

    Manau, santykiuose apskritai verta nuolat prisiminti, kad siekiame pozityvaus rezultato – tai labai padeda suvaldyti, sustabdyti negatyvių emocijų proveržius – juk susikaupia kartais ;).

    Geras pastebėjimas apie žodžius “visada“ ir “niekada“ – tai tarsi užanspauduojantis nuosprendis tam tikrame kontekste. Su jais ir aš pirmiausiai padirbėjau :).

    Dėl veiksmo, o ne abstrakcijos ar idėjos kritikos – taip, tai esminis principas, nuo kurio priklauso, ar bus konfliktas.

    Apskritai, sakyčiau, vyrauja destruktyvi kritika, todėl kai rinkau medžiagą ir lyginau su realybe, supratau, kad konstruktyvios kritikos labai mažai: žmonės arba kritikuoja destruktyviai, arba pyksta dėl kažkokių neatitikimų tyliai, tikėdamiesi, kad “nenaudėlis“ pats susipras.

    Va su kuo pilnai sutinku, kad nematome taip gerai savęs iš šalies, kaip kiti, ir tikrai aplinkiniai kartais pastebi įdomių dalykų (juk visi galvojame apie save truputį geriau ;)).

    Manau, svarbiausia yra geranoriškumas ir mokėjimas nuoširdžiai pasakyti apie savo būseną, pvz., pasakyti, kad esu pavargęs ar suirzęs, todėl bendrauti sunku, o ne pulti išreikšti savo negatyvią būseną aplinkiniams. Ir, aišku, mokytis konstruktyvumo ir adekvatumo.

    Taip, Ryti, pridėjus tavo pastebėjimus, gaunasi gera konstruktyvios kritikos pamokėlė, kurią galima drąsiai taikyti. Ačiū už tavo įžvalgas! 🙂

    Patinka

  3. Aš už tai, kad nebūtų to susikaupimo emocijų, kad jos būtų išsakomos iškart ir paprastai kaip grįžtamasis ryšys. Tada nebus ir tų negatyvių emocijų proveržio.

    Tiesiog mano gyvenimo patirtis tokia, kad kol neišmokau išreikšti emocijų čia ir dabar, tai santykiai ir bendravimas anksčiau ir vėliau susivesdavo į jų sugriuvimą. Kai nustojau vaizduoti šventuolį, kuris niekada ant nieko nepyksta ir yra visiškas gerietis (nesvarbu kaip jausdavausi viduje), tai tapo paprasčiau bendrauti. Reikėjo drąsos išmokti sakyti partneriui ar pašnekovui nemalonius dalykus, tačiau tai tikrai geriau, nei nesakyti ir laikyti savyje.

    Patinka

  4. Labas, Ryti :),

    Ir aš už tai :). Aš turėjau omenyje įtampas, kurias galime kartas nuo karto jausti visi – pavargstame, nesveikuojame, skubame.. juk būna taip. Aš manau, tuomet lengviau pasakyti, kad esu prastos nuotaikos, nei lieti ją ant aplinkinių.

    Taip, ir vaizduoti kažką, kuo nesame, sudėtinga, vis vien tikrasis veidas prasimuša pro visas kaukes, anksčiau ar vėliau.

    Ir aš manau, kad emocijų slopinti nereikia, pirmiausiai sau pačiam reikia jas pripažinti. Ir aš to mokiausi, pradžioje buvo sunku, bet dabar, kai užslopintų ar neatidirbtų emocijų vis mažiau, tai ir lengviau.

    Žymiai paprasčiau sau iš karto pripažinti: supykau, nesuprantu, taip nenoriu, nei slopinti po kauke, o paskui po kurio laiko jausti nuolatinę įtampą. Emocijų nepaslėpsime, jos linkusios “užvirti“ ir veržtis pro viršų, ir dar tuomet, kai to nesitikime..

    O santykiuose, aišku, atvirumas ir nuoširdumas yra pagrindas. Kitaip gaunasi vaidyba, manipuliacijos ir kova.

    Smagaus savaitgalio!!! 🙂

    Patinka

  5. Laba diena.Man patiko išsakyta Jūsų abiejų nuomonė.Nustebau.Man reikėjo spręsti savo problemą kaip Rytis sako: čia ir dabar.Aš to nepadariau,todėl išaugo didelės neigiamos emocijos.Maniau kad su laiku pasimirš,bet ne visai taip.Susilaikymas nieko neišsprendžia.Man pasisekė kad aš išgirdau tai ką norėjau išgirsti.visa tai dar anksčiau man nebuvo svetima bet tuo metu ištikusi nelaimė mane sustūmė į kampą ir likau paskendusi savo mintyse ir dar su nelaime.

    Patinka

    1. Labas, Laima,

      Taip, užslopintos emocijos anksčiau ar vėliau iškyla.. todėl Ryčio mintis tikrai teisinga: geriausia viską pasakyti tuomet, kai tai iškyla, tik, aišku, forma turėtų būti geranoriška. Anksčiau ar vėliau tai supranta daugelis, ir šis suvokimas tikrai keičia bendravimą į gerąją pusę.

      Patinka

  6. Jei geranoriškumas yra našta, reiškia, tai veiksmas su sąlyga arba lūkesčiais – kai laukiame tokio pačio atsako ar atlyginimo už savo gerumą. Tai jau ne geranoriškumas, o .. savotiška manipuliacija.

    Visi žmogiški, geranoriški veiksmai yra besąlygiški. Jei jaučiame įtampą darydami gerus darbus, reiškia, turime slaptus lūkesčius arba darome tuos gerus darbus ne tiems, ne laiku, pvz., rūpinamės suaugusiais vaikais, arba padedame tiems, kam to nereikia, ar bendraujame ne su tais – būna ir taip. Tuomet ir atsiranda nepasitenkinimas.

    Nuoširdus geranoriškumas, kaip ir besąlygiška meilė – visuomet laiku, laukiamas, pastebimas,jaučiamas ir atlyginamas tuo pačiu, nes tuomet tai natūrali vienodų energijų apykaita 🙂 .

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s