Autorius: Ruvi

Hedonizmas

Šios teorijos kūrėjas – Sokrato amžininkas, senovės graikų filosofas Aristifas. Hedonizmas – (gr. hedone – malonumas) etikos (mokslas, tiriantis moralę) teorija, teigianti, kad aukščiausias gėris ir žmogaus elgesio dorovinis kriterijus yra malonumas. Jis teigė, kad laimė pasiekiama tik siekiant malonumų ir vengiant kančios, o gyvenimo tikslas – malonumai.

Vėliau dauguma filosofų ir mąstytojų suabejojo šia teorija, motyvuodami tuo, kad malonumų troškimas gali būti beribis, ir jei žmogus jų siekia, tai rizikuoja įsisukti į begalinių troškimų karuselę, kurių patenkinti neįmanoma. O ir istorija parodė, kad būtent hedonizmas žlugdė net didžiules imperijas.

Be to, šiuolaikiniai psichoterapeutai tvirtina, kad polinkis vengti problemų ir jose slypinčių emocinių pergyvenimų yra realiausias visų psichinių susirgimų pagrindas (M. S. Peck). Su mažesnėmis ar didesnėmis problemomis gyvenime susiduriame visi, ir jos savaime neišnyksta – kad ir kaip jų vengtume. Čia tiktų gyvenimo patvirtintas posakis: “Jei tu nesi sprendimo dalis, tu esi problemos dalis“ (E. Claver).

Nežiūrint šių išvadų, hedonizmas dažnai painiojamas su pozityvumo filosofija arba meile sau ir tebegyvuoja mūsų dienomis. Išreiškiamas jis labai plačiai per norą turėti viską geriausią sau – nes tik tai hedonistui gali suteikti malonumą. Tai gali būti maksimalus komfortas, gurmaniškas maistas ir gėrimai, prabangūs namai ir automobiliai, prestižiniai daiktai ir rūbai, įvairiausi kūno malonumai, egzotiškas poilsis ir pramogos, ir t.t..

Visą savo pasaulėžiūrą ir vertybes hedonistas suveda į pagrindinį tikslą – malonumų ir naudos gavimą bei galimybę išvengti kančios ir nemalonių jam pergyvenimų. Jis gali pasinaudoti kitais, kad patirtų malonumą ir niekina tuos, kurie negyvena kaip jis. Jo gyvenimo kriterijai: patinka-nepatinka; ką man tai duos; aš vertas geriausio; ar daug gausiu.

Akivaizdu, kad tai egoistiškas, vartotojiškas požiūris, kurį hedonistas teisina paprastai: žmogus atneša jam naudą, o jis – tam žmogui, ir tokiu būdu jie aptarnauja vienas kitą, patenkina vienas kito poreikius. Iš tiesų tai tik pasiteisinimas, nes vartotojiški santykiai toli gražu ne visada abipusiai, be to, hedonistas visuomet siekia naudos pirmiausiai sau.

Hedonistiniai santykiai grįsti pasinaudojimu ir kito pažeminimu, lygus gali būti tik dviejų hedonistų bendravimas: jie supranta vienas kitą ir.. vienas kitą sėkmingai išnaudoja. Jų gyvenimo būdas judrus, besikeičiantis, nes nuolat ieškoma naujų malonumų. Tačiau išorinis lengvumas ir linksmumas dingsta tą pačią akimirką, kai baigiasi malonumas arba iškyla problemos, o nuotaiką pakelia tik numatomos linksmybės.

Ar malonumai yra blogai? Žinoma, ne – juk jie yra mūsų gyvenimo dalis. Problemos prasideda tuomet, kai jie iškeliami aukščiau visko gyvenime, kai jie susiejami tik su kūno poreikiais ir materialiais daiktais, kai jų siekiama bet kuria kaina ir įsivaizduojama, kad tik jie ir yra tikroji vertybė ir vienintelė gyvenimo prasmė. Siekdami vien malonumų ir vengdami iškylančių gyvenimo problemų sprendimų, žmonės pradeda gyventi vienpusišką, neurotišką gyvenimą.

Dėl tokio gyvenimo būdo žmogus patiria nuolatinę įtampą, nes gyvena iliuzija, kad gal dar kažkoks nepatirtas malonumas panaikins tą įtampą. Hedonistai nesugeba džiaugtis, jie moka tik apsidžiaugti, ir tai trunka trumpai, iki.. kito malonumo. Vengdami problemų sprendimo, kartu jie vengia ir tobulėjimo, nes kiekviena neišspręsta problema lieka amžina kliūtimi dvasiniam augimui.

Tuo tarpu dvasinis augimas veda ne tik į unikalumo išskleidimą, bet ir į aukštesnių, bendražmogiškų vertybių suvokimą. Dvasiškai tobulėjantis žmogus yra sąmoningas, jis valdo savo gyvenimą ir savo būsenas. Džiaugsmas jam – ne trumpalaikis malonumas, o būsena. Ošo rašė: “Kūno malonumai tėra menka užuomina apie dvasinę palaimą“.

Dvasingas žmogus gyvena džiaugsme, nes yra harmonijoje su savimi ir supančiu pasauliu. Hedonizmas yra egoizmo apraiška – kokiais gražiais žodžiais jį bevilktume – neturinti nieko bendra nei su pozityvumu, nei su dvasingumu, nei su meile sau.

O kaip jūs manote?

Mintys apie norus

* Gyvenimas supintas ne iš norų, o iš kiekvieno žmogaus poelgių. (P. Koeljo)

* Pagrindinis talento požymis – kai žmogus žino, ko jis nori. (P. Kapica)

* Kiekvienas noras mums duodamas kartu su jėgomis jam įgyvendinti. (R. Bachas)

* Nepakanka vien norėti, reikia veikti. (J. V. Gėtė)

* Protą tarsi dulkės užteršia norai, protas vilioja žmogų į išorę, bet suteikia tik išorinį, laikiną, daiktinį džiaugsmą. Be proto pusiausvyros, be moralinių bei dvasinių vertybių neįmanoma pasiekti aukštų tikslų. (Indų Vedos)

* Vienais norais sotus nebūsi. (Lietuvių patarlė)

* Žmogus visuomet turės norų, esmė tik tame – kokie tie norai. (Viktorianas)

* Ne tas vargšas, kuris mažai turi, o tas, kuris nori vis daugiau. (Seneka)

* Noras yra geras, jei jį sukėlė teisingi motyvai. Tai pirminis postūmis, siekiant laimės dabar ir ateityje. Neteisingi motyvai gimdo blogus norus, kurie savo ruožtu sukuria įvairiausių nemalonių problemų. (Dalai Lama XIV)

* Juk tai, ko netrokšti, tavęs ir neslegia. (Ciceronas)

* Su mintimis apsieik kaip su svečiais, o su norais – kaip su vaikais. (Lietuvių patarlė)

* Mums reikalinga tik tai, ko mums reikia. (A. Čechovas)

* Be noro viskas sunku, net tai, kas lengva. (G. Skovoroda)

* Žmogus tikruoju žmogumi tampa tuomet, kai pradeda turėti dvasinių norų ir vystosi dvasiškai. (Viktorianas)

* Dauguma skaito reikalingu tik perteklių. (Š. L. Monteskje)

* Daugiausia uždraustų vaisių yra ant norų medžio. (B. Krutijer)

* Aš turiu valdyti norus, o ne jie mane. (S. Vivekananda)

* Prie gero nėra noro, prie blogo – penki šeši norai. (Lietuvių patarlė)

* Imkime kad ir norą pavalgyti – jis išreiškia natūralų organizmo poreikį. Toliau jau pats žmogus sprendžia – ar jis paprasčiausiai patenkins šį poreikį, ar pavers jį persivalgymu, o gal net ir yda. (K. Taperveinas)

* Reikia visada atsiminti vieną dalyką: nepakanka tik atsisakyti veiklos, patenkinančios juslių norus. Reikia sąmoningai atsisakyti tų vidinių paskatų, kurios žadina jusles. Vien tik dvasios pažinimas gali sunaikinti nereikalingus norus. (Indų Vedos)

* Geriems norams ir Dievas padeda. (Lietuvių patarlė)

* Didingi ir kilnūs norai iškelia į neregėtas dvasines aukštumas, žemi nuveda į juslių požemius. (Ramajana)

* Kas nori – ieško galimybių, kas nenori – priežasčių. (R. Bachas)

* Noras – tai visuomet galimybė. (G. Mari)

Saulėtos visiems nuotaikos ir gražaus artėjančio savaitgalio!! 🙂

Apie norus

Jų turime visi. Teigiama, kad norai yra kūno, proto ir dvasios impulsai bei gyvenimo variklis. Tuomet, atrodytų – pakanka turėti norų, ir jau turėtume būti laimingi.. Tačiau taip nėra: dažniau pastebime, kad norų gausa sekina, kad kažko norėdami tarsi patvirtiname, kad mums nuolat kažko trūksta, be to, kai kurie norai taip ir lieka neįgyvendinti.

Kodėl taip yra? Pirmiausiai todėl, kad norai yra labai skirtingi, juos gali įtakoti:

– emociniai ir kūno poreikiai;
– asmeniniai šabloniniai įpročiai ir priklausomybės;
– sąmoningi, individualūs pasirinkimai vadovaujantis protu ir išmintimi.

Norai gali būti primityvūs – instinktų lygmenyje, taip pat gali būti išreiškiami kaip kaprizai ar įnoriai. Sekina ir materialinių daiktų troškimas, įsukantis į nesibaigiančių norų ratą.

Norus įtakoja ir priklausomybės: alkoholikas nori alkoholio, narkomanas – narkotikų, lošėjas – žaisti, erotomanas – kūno malonumų, ir t.t.. Jei žmogus yra nuo kažko priklausomas, tai jo norai visuomet yra įtakojami to, nuo ko jis priklauso.

Žemesniems norams priklauso ir nesąmoningi norai, kurie vadinami automatizmais. Tai šabloninis elgesys ir įpročiai, kurie yra primetami žmogui iš išorės, kuomet žmogus nesvarstydamas patiki viskuo, kas jam rodoma ir sakoma (reklama, žiniasklaida, visuomenėje sklandantys įvairūs mitai ir pan.)

Aukštesnio lygmens norai – dvasinio pobūdžio: tai vidinės harmonijos paieškos, dvasinio augimo ir tobulėjimo idėjos, savirealizacija, kūrybinio potencialo išskleidimas. Tai sąmoningi norai, kurie ir yra žmogaus gyvenimo variklis. Juos ignoruoti ar slopinti pavojinga, nes tai sukelia dvasinį ir psichologinį diskomfortą.

Apskritai, jokių savo norų ignoruoti negalima: turime išmokti suprasti – kas juos įtakoja ir kokie jų motyvai. Kai visa tai suprantame, mes galime juos valdyti ir atskirti – kurie yra pozityvūs ir vedantys į tobulėjimą, o kurie, atvirkščiai – tėra įnoriai ar silpnybių išraiška bei stabdis gyvenime.

Neturime pamiršti, kad yra ir veiksniai, gesinantys bet kokius norus, taip pat veiksniai – norų aktyvavimo raktai, nuo kurių priklauso mūsų norų įgyvendinimas. Tai pravartu žinoti ne tik savo pačių labui, bet ir motyvuojant, auklėjant ar ugdant kitus žmones.

Aktyvuojančios norus sąlygos:

– sąmoningas savarankiškas sprendimas, susidomėjimas;
– prasmės matymas;
– lengva pradžia;
– galimybės tobulėjimui;
– profesionalumas (kai viskas gerai gaunasi);
– nauja pradžia, perspektyva;
– palaikymas, paskatinimas.

Gesinantys norus veiksniai:

– įtakotas sprendimas (automatizmas);
– perspektyvos neturėjimas;
– prasmės nebuvimas;
– bejėgiškumo pojūtis, nuovargis (fizinis ir dvasinis);
– pernelyg daug norų;
– darbo vienpusiškumas ir monotonija;
– negatyvios nuostatos, nenoras;
– spaudimas, kritika.

Kai norai gesinami, atsiranda negatyvi motyvacija – noras išvengti to, kas nemiela. Ir atvirkščiai – sąmoningi, vedantys į tobulėjimą norai perauga į motyvuotą ketinimą ir į sėkmingą veiksmą – jie tiesiog “pildosi“ 🙂 .. Tokie norai teikia entuziazmą, gyvenimo džiaugsmą, ir iš tiesų yra gyvenimo variklis.

L. Tolstojus rašė: “Kaip gerai, kaip reikalinga ir naudinga būtų, iškilus kiekvienam norui, paklausti: kieno tai noras?“ Jei noras sąmoningai pasirinktas ir veda į dvasinį augimą, tuomet tikrai netapsime to noro vergais ar aukomis, o kilnus motyvas būtinai atves į sėkmę.

Kaip manote?

Minutėlė išminties

Gėlės ir gyvatės (E. de Mello)

– Kas yra didžiausias nušvitimo priešas?
– Baimė.
– O iš kur ateina baimė?
– Iš klaidingo suvokimo.
– O kas yra klaidingas suvokimas?
– Galvoti, kad gėlės aplink tave yra nuodingos gyvatės.
– Tuomet kaip aš pasieksiu nušvitimo?
– Atmerk akis ir.. pamatyk.
– Ką?
– Kad aplink nėra nei vienos gyvatės.

Apie vaikus ir tėvus

Pas Mokytoją atėjo žmogus ir sako:
– Mokytojau, mano tėvai vis skundžiasi ir verkšlena, gyventi ramiai neduoda. Matyt, nusilpo jų protelis senatvėje… Negaliu daugiau šito kentėti! Gal man juos išvežti į globos namus?
– Suprantu, tau sunku, – palingavo galvą Mokytojas, – bet pagalvok – kai tu buvai lopšyje, ko gero, dieną naktį verkei, o ir dideliu protu nepasižymėjai… O tėvas su motina ėmė tave ant rankų ir su meile švelniai sūpavo. Jie greičiau būtų su gyvenimu išsiskyrę, nei su tavimi. Ir kuo tu dabar nori jiems atsidėkoti?..

Priimti save (Ošo)

Kartą karalius atėjo į savo sodą ir pamatė vystančius medžius, krūmus ir gėles. Ąžuolas pasiguodė, jog nyksta todėl, kad negali būti toks aukštas kaip pušis. Pušis gi skundėsi, kad vysta, nes negali subrandinti vynuogių kaip vynuogynas. O vynuogynas sunyko todėl, kad negali žydėti taip, kaip rožė.

Galiausiai karalius vis dėlto pamatė vieną augalą, kuris džiugino širdį savo puošniais žiedais ir vešlumu. Paklaustas, kodėl jis taip gražiai žydi, augalas atsakė:
– Man tai savaime suprantama, juk aš galiu teikti džiaugsmą, tam tu mane ir pasodinai. Jei tu norėtum ažuolo, vynuogės ar rožės – tu pasodintum juos. Todėl aš manau, kad negaliu būti niekuo kitu, tik savimi. Ir aš stengiuosi išvystyti savo geriausias savybes.

Moralė: tu čia, nes Kūrinijai tu reikalingas būtent toks, koks esi! Kitaip kažkas kitas būtų čia. Tu – įsikūnijimas kažko ypatingo, kažko labai svarbaus. Kodėl tu nori būti Buda? Jei Dievas norėtų antro Budos, jis atkartotų jų tiek, kiek norėtų. Bet jis sukūrė tik vieną Budą, šito pakanka. Nuo to karto jis nesukūrė kito Budos ar kito Kristaus. Vietoje to jis sukūrė tave. Pagalvok, kokį dėmesį Universumas skyrė būtent tau!

Tu išrinktas – kaip ir Buda, Kristus ar Krišna. Jų darbas atliktas, jie įnešė savo indėlį į būtį. Dabar tu čia, kad įneštum savo indėlį. Pažiūrėk į save. Tu gali būti tik savimi… neįmanoma, kad tu taptum kažkuo kitu. Tu gali džiaugtis ir žydėti, arba gali nuvysti, jeigu tu nepriimi savęs.

Svarbus klausimas (E. de Mello)

Tą dieną, lyg tyčia, visi lankytojai klausė tik vieno: kas bus po mirties. Mokytojas tik šypsojosi ir nieko į tai neatsakė. Vėliau mokiniai paklausė – kodėl jis neatsakė.
– Ar jūs pastebėjote, kad anapusiniu gyvenimu domisi būtent tie, kurie nežino – ką daryti su šituo gyvenimu? Jiems reikalingas dar vienas gyvenimas, kuris tęstųsi amžinai, – atsakė Mokytojas.
– Ir vis dėlto: yra gyvenimas po mirties ar ne? – nekantravo vienas iš mokinių.
– Ar yra gyvenimas iki mirties – štai kur klausimas, – mįslingai atsakė Mokytojas.

Ar girdėjai paukščio giesmę? (E. de Mello)

Induizmas didingai aprašo Dievo santykį su Kūrinija: Dievas “šoka“ Kūriniją. Jis – šokėjas, Kūrinija – jo Šokis. Šokis ir šokėjas – ne tas pats, bet jie neegzistuoja vienas be kito. Šokio nenusineši dėžutėje namo, jei jis tau patiko. Kai tik šokėjas nustoja šokti, šokis baigiasi.

Ieškodami Dievo, mes pernelyg daug galvojame, pernelyg daug kalbame. Net matydami šį šokį, kurį mes vadiname Kūrinija, mes nuolat galvojame, kalbame (su kitais ar savimi), svarstome, analizuojame, filosofuojame. Žodžiai. Triukšmas…

Panirk į tylą ir stebėk Šokį. Tiesiog žiūrėk: žvaigždė, gėlė, gelstantis lapas, paukštis, akmuo… tiks bet kuris šio Šokio fragmentas. Žiūrėk. Klausyk. Užuosk. Paliesk. Paragauk. Pajusk. Ir, galimas dalykas, greitai tu pamatysi ir Jį – Patį Šokėją!

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Ratai laukuose

Vienas iš neįmintų reiškinių, kuris pirmą kartą aprašytas dar 815 metais. Pirmasis mūsų laikų “ratų laukuose“ fenomenas užfiksuotas 1972 metais Anglijoje: du NSO “medžiotojai“A. Šatlvud ir B. Bond tapo liudininkais, kaip lauke savaime (jų tvirtinimu) lenkėsi grūdų stiebai ir suformavo taisyklingą ratą.

Vėliau ratų laukuose atsirado vis daugiau įvairiose pasaulio šalyse: Anglijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Japonijoje, Vokietijoje, Rusijoje. Šiam reiškiniui tirti sukurta cereologija (pagal derlingumo deivės Cereros vardą).

Ratų laukuose atsiradimo teorijų yra daug: dėl kamuolinio žaibo, dėl škvalų, skruzdžių, ežių, dėl NSO, ir t.t.. Paskutinioji versija – kad tai “protingų energijų“ (informacinių, energetinių, intelektualių), kurios yra mūsų planetos dalis – veikla.

Nors iš tiesų yra nemažai žmonių, kurie sugeba sukurti panašius ratus laukuose, tačiau yra požymiai, pagal kuriuos galima atskirti tikruosius ratus laukuose:

– jie atsiranda naktį arba anksti ryte vos per kelias sekundes;
– stiebai nesulaužyti, o išlenkti maždaug 3-5 cm nuo žemės ties pirmąja stiebo alkūne, 90 laipsnių kampu;
– figūros matematiškai tikslios, grūdų stiebai susukti į spiralę, kurioje panaudojamos auksinės proporcijos (Fibonačio seka);
– figūros dugnas gali turėti iki 5 sluoksnių, ir stiebai pasukti į priešingą pusę, nei apatinis sluoksnis;
– viduje ir aplink maždaug 3 kartus padidėjęs radiacijos fonas ir infraraudonasis spinduliavimas, magnetinio lauko svyravimai ir t.t..

Rato diametras gali būti net 300 metrų. Figūros laukuose jau seniai ne vien ratai, bet ir kvadratai, linijos, elipsės, trikampiai, rombai. Beje, rombas skaitomas Naujosios epochos simboliu. Ratai taip pat atsiranda ant vandens ir ant ledo.

Yra pažadėtos didelės premijos tam, kas įmins ratų laukuose mįslę. Atsakymą būtinai sužinosime, viskam savo laikas 🙂 .. O dabar pasigrožėkime šiuo fenomenu:

 

Mąstytojai apie evoliuciją

* Naujasis tūkstantmetis suteikia pasirinkimo galimybę: išreikšti savo aukščiausiąjį “aš“ ar tapti tamsesnių troškimų auka. Jis atneša laisvės ir pažangos vėjus, taip pat galimybę rasti naujus problemų sprendimus. Ko sieksime, gavę naujus pasirinkimus? Turime keistis ir išskleisti savo gražiausias žmogiškas savybes geresniam pasauliui sukurti. (E. K. Profet)

* Vystydamiesi kaip individai, mes skatiname mūsų visuomenės vystymąsi. Tie, kurie pasiekia vystymosi viršūnę, ne tik patys džiaugiasi augimo vaisiais, bet ir teikia tuos vaisius pasauliui. Vystydamiesi kaip individai, mes nešame ant savo pečių žmoniją. Ir taip vystosi visa žmonija. (M. S. Peck)

* Naujojo žmogaus idealas: širdis tyra kaip krištolas; protas šviesus kaip saulė; siela plati kaip Visata; dvasia galinga kaip Kūrėjas, ir ji vienybėje su Kūrėju. (B. Duno)

* Utopijos dažnai tebūna per anksti pasakytos tiesos. (A. De Lamartinas)

* Pažanga – gamtos dėsnis. Jos sustojimas tolygus laipsniškam visuomenės irimui; stimuliuoti pažangą ir stoti skersai kelio stagnacijai – kiekvieno mūsų pareiga. (V. Veitlingas)

* Žmonės visų pirma stengiasi keisti gyvenimo sąlygas, užuot keitę pažiūras ir tikėjimus, kurie tas sąlygas suformavo. Žmonės stengiasi įveikti skurdą, badą, priespaudą, nelygybę, prievartą..karą – visa tai yra gyvenimo sąlygos ir aplinkybės, ir žmonės nori jas pašalinti… Jei norite tikrų permainų pasaulyje, turite keisti žmonijos pažiūras ir įsitikinimus. (N. D. Walsch)

* Kas neina į priekį, tas eina atgal: rimties būvio evoliucijoje nėra. (V. Belinskis)

* Pradėti reikia nuo savęs. Jeigu negali įgyvendinti to, ką norėtum matyti savo valstybėje arba bet kurioje Žemės vietoje, nesiūlyk to ir kitiems… Turi surasti harmoniją savyje, turi surasti saugumo jausmą savyje. To, ko nėra tavyje, negali paskleisti ir aplink save. (E. Keisis)

* Žemėje neliks karų, jeigu užbaigsime karus savo viduje. Blogis nėra nulemtas, tai visada pasirinkimas. Nuodėmingumas – taip pat pasirinkimas. Rinkitės tiesą – ji žadina gerus jausmus. Rinkitės meilę – jos dėka pajusite vienybę ir sukursite harmoniją Žemėje. (Ramta)

* Mes tobulėjame. Nepaisant visko, kas priešinasi tam procesui, mes tampame geresnėmis žmogiškomis esybėmis. Ne visi iš mūsų. Nelengvai. Bet didžioji žmonijos dalis kažkokiu būdu sugeba tobulinti save ir savo kultūras. Egzistuoja jėga, kuri kažkaip stumia mus pasirinkti sunkesnį kelią ir kurio vedami sugebame pakilti iš to liūno ir purvo, kuriame taip dažnai gimstame. (M. S. Peck)

* Judėjimas į priekį – natūralus gamtos dėsnis, ir jo nesustabdysi ilgesniam ar trumpesniam laikui žmogaus jėgomis, tironų ginklu ar šventikų prakeikimu. Gyvenimą ir vystymąsi daro įmanomu tik judėjimas. Ateitis priklauso tik pažangai. (E. Hekelis)

* Turime pirmiausiai įsisavinti, jog idealas – tai dvasingumas, pagrindinis naujos epochos faktorius – vienybė. Galimus iššūkius pergyvens tie, kurie santykius su kitais žmonėmis pagrįs dvasiniais idealais… Patyrimas, sudaužęs mūsų viltis ir atnešęs nusivylimą, gali tapti pamatiniais akmenimis ir gairėmis į šviesią ateitį, kurioje taika ir ramybė. (E. Keisis)

* Vienintelis būdas numatyti ateitį yra suformuoti tą ateitį. (E. Hoferis)

* Pasaulio bėdų priežastis akivaizdi: žmonės dar nėra išmokę pagrindinių būties pamokų, jie nesupranta, kas vyksta aplinkui, jie pamiršo didžiąsias dvasines tiesas. Jei norite išsaugoti šio pasaulio grožį – kiek jo daug! – tapkite dvasiniais aktyvistais, būkite ta priežastimi, kuri sukels norimus pokyčius… Visa, kas negerai, pakeiskite. (N. D Walsch)

* Jeigu pakankamai daug žmonių kažkuo tiki, jie gali tai paversti realybe, nes kolektyvinė energija užpildo jų bendrą idėją. Atliekant dvasinį darbą, nepaprastai svarbu sukoncentruoti dėmesį ties trokštamu pasiekti rezultatu. Ne fiksuoti dėmesį ties neigiamybėmis ir taip suteikti joms galios, bet laikytis aukščiausios gėrio idėjos ir koncentruoti energiją jos siekiant. Mes esame savo likimo pranašai. Mes galime ir sukurti pranašystes, ir priversti jas išsipildyti. (E. K. Profet)

* Evoliucijos energija – tai pokyčių energija, panaikinanti viską, kas nereikalinga ir nešanti nauja ir vertinga. Baigiasi tironijos epocha su karais, išnaudojimu ir manipuliacijomis, todėl reikia džiaugtis, o ne bijoti! Evoliucijos viršūnė – kiekvienam žmogui suvokti savo dvasios galią ir kūrybinį potencialą. Iš to gims vienybė ir nauja visuomenė – lygiaverčių individų kūrybinė sąjunga. (Ramta)

Apie žmonijos evoliuciją

Kodėl tiek daug žmonių mūsų dienomis bijo ateities? Žinoma, prie to daug prisideda negatyvus informacinis srautas, tačiau pagrindinė priežastis – neturėjimas aiškaus suvokimo – kas gi yra evoliucija. Tuomet atrodo, kad viskas vyksta savaime, atsitiktinai, kad šiame pasaulyje nieko nesikeičia. Tačiau atidžiau pažiūrėję į istoriją pamatysime, kad žmonija nuolat evoliucionuoja, vyksta laipsniškas žmogiškų vertybių ir gabumų išskleidimas.

Žmonijos evoliucija yra nuolatinis ėjimas į priekį, vystymasis per patirtį, formas, natūralius pokyčius – link tobulumo, link platesnės ir pilnesnės dvasinio potencialo išraiškos. Kaip iš sėklos išaugęs medis yra sėkloje slypinčių jėgų išraiška, taip ir žmonijos istorija yra žmogaus dvasios potencialo išraiška. Visa ankstesnė patirtis – lyg medžio šaknys, o naujoji patirtis ir vertybės – lyg nuolat iš kamieno išaugančios šakos.

Tačiau kodėl tuomet istorijoje matome, atrodytų, priešingą evoliucijai procesą – kai kurių kultūrų ir tautų žlugimą? Nuopolis prasideda tuomet, kai sąmoningai iškraipomos dvasinės vertybės, o žinios pritaikomos savanaudiškoms manipuliacijoms. Žlugimas atrodo lyg krachas, bet gyvenimo tėkmės sustabdyti neįmanoma: užgęsusi kultūra tapdavo dirva sekančiai kultūrai. Remdamasi patirtimi, perimdama išmintį bei aukštesnį vertybių suvokimą, žmonija ir toliau auga.

Yra kultūrų klestėjimo, bet yra ir kultūrų degradacijos dėsniai (pagal B. Duno). Jie paprasti:

1. Kai tauta ar kultūra nuklysta nuo Išmintingos Gamtos vystymosi dėsnių – jos išsigimsta.
2. Kiekvienoje epochoje yra idėjos, vedančios į klestėjimą, ir idėjos, vedančios į nuopolį. Sekimas pirmosiomis veda į augimą, antrosiomis – į degradaciją.

Išmintingos Gamtos dėsniai yra žmogaus natūrali prigimtis, gyvenimas pagal gamtos dėsnius ir geranoriškumas (nekenkimas). Į augimą vedančios idėjos yra ateities (vystymosi) idėjos, o vedančios žemyn – praeities (stabdančios) idėjos. Praeities idėjos – viena iš didžiausių žmonijos iliuzijų, už kurių kabinamasi, norint sukurti stabilumą ir komfortą. Tuo tarpu evoliucijoje stabilumas yra tik viename: nuolatiniame augime.

Praeities idėjos kadaise buvo naudingos ir reikalingos, tačiau atlikusios savo darbą, jos turi duoti postūmį naujoms evoliucinėms idėjoms. Būtent dėl pasipriešinimo naujovėms visuomenėje visuomet buvo du judėjimai: konservatorių ir novatorių. Pirmieji stengėsi sulaikyti senąsias gyvenimo formas, antrieji – tiesti kelią ateičiai. Istorijoje daug šių dviejų krypčių kovos pavyzdžių, atnešusių daug kančios ir aukų.

Tačiau nauja jėga vis vien prasimuša, ir anksčiau ar vėliau užima savo vietą. O tie, kas bando stabdyti evoliuciją, galiausiai netenka jėgų: tai prilygsta plaukimui prieš galingą srovę. Todėl stagnatorių, sąmokslininkų ar manipuliatorių pastangos visuomet atneša vis gilesnę dvasinę ir materialinę krizę, kuri vieną dieną atsigręžia ir prieš juos pačius.. Ir, atvirkščiai, jei priimamos naujos idėjos, gaunamas galingas impulsas kūrybai ir klestėjimui, ir žmonės kuria nuostabius dalykus, atrodytų, neįmanomomis sąlygomis..

Kad teisingai suprastume gyvenimą, kad veiktume tikslingai, turime suprasti laikmetį, kuriame mes gyvename – tai epochų sandūros ir keitimosi laikas. Turime gyventi ne baimėmis, o žinoti – kokios idėjos priklauso mirštančiai praeičiai, o kokios – gimstančiai ateičiai. Kokias idėjas palaikysime ir taikysime savo gyvenime, taip ir gyvensime. Kaip suprasti – kokios idėjos stabdančios, o kokios – naujos? Juk yra nemažai atgyvenusių idėjų, kurios padailintos naujais šūkiais, pateikiamos kaip naujos.

Kad nesustotume, tereikia priimti asmeninį sąmoningą sprendimą augti dvasiškai ir paleisti viską, kas kelia baimę, stabdo ir apriboja – tai stagnacijos požymiai. Naujos ateities idėjos visuomet įkvepia, žadina entuziazmą ir kūrybingumą – tai jų išskirtinis bruožas. Žmogiška sąmonė peraugo visas anksčiau turėtas nuostatas apie gyvenimą, o naujoji informacinė banga dabar dosniai dalina naujas žinias.

Epochų keitimosi sandūroje visuomet tvyro chaosas dėl konservatyvių ir novatoriškų jėgų prieštaros. Išplaukia į paviršių ir gyvenimo dėsnių pažeidimo pasekmės: mes aiškiai pamatome – ko turime atsisakyti. Suprantame ar ne, norime to ar ne – žmonijos evoliucija tęsiasi, ir jokia jėga jos nesustabdys. Kaip pereisime į naują istorijos etapą – labai daug priklausys nuo kiekvieno iš mūsų pasirinkimo.

O. M Aivanchov sakė: “Bet kuri visuomenė, perimanti naujas vystymosi idėjas – pakils, jai priklausys ateitis ir ji turės visas palankias sąlygas klestėjimui. O visuomenė, kuri nepriima evoliucijos tėkmės – neturi ateities“. O mūsų tautos šviesuolis Vydūnas ragino: būkime žmoniški, turėkime aukštus bendražmogiškus tikslus, tuomet ir ateitis bus šviesi.

Ką jūs apie tai manote?

Klausyk savęs

Kartą tėvas su savo sūnumi ir asiliuku keliavo dulkėtomis miesto gatvėmis. Tėvas sėdėjo ant asiliuko, o sūnus vedė asiliuką už kamanėlių.

– Vargšas berniukas! – pasakė praeivis, – jo mažos kojelės vos spėja paskui asilą! Kaip tu gali tingiai sėdėti ant asilo, kai matai, kad berniūkštis visai neteko jėgų!

Šie žodžiai palietė tėvo širdį, ir kai jie pasuko už kampo, jis nulipo ir liepė sėsti sūnui ant asilo. Netrukus jie sutiko kitą žmogų.

– Kaip negėda! Mažasis sėdi raitas ant asiliuko kaip sultonas, o jo vargšas senas tėvas bėga iš paskos!

Berniuką labai nuliūdino šie žodžiai ir jis paprašė tėvą atsisėsti ant asiliuko jam už nugaros.

– Žmonės gerieji, ar matėte ką panašaus! – šaukė sutikta moteris, – taip kankinti gyvulį – vargšui asiliukui jau stuburas išlinko, o senas ir jaunas dykaduoniai išsidrėbė ant jo lyg ant sofos! O, nelaimingas asiliukas!

Sugėdinti, netardami nė žodžio, tėvas ir sūnus nulipo nuo asiliuko. Vos tik jie žengė kelis žingsnius toliau, kai vėl sutiktas žmogus pradėjo iš jų šaipytis:

– Ko čia dabar jūsų asilas nieko nedirba? Neatneša jokios naudos ir net neveža nė vieno iš jūsų ant savęs!

Tėvas padėjo ranką sūnui ant peties ir pasakė:

– Ką mes bedarytume, būtinai atsiras kažkas, kas su mumis nesutiks. Aš manau, mes patys turime nuspręsti – kaip mums keliauti.

Puiki pasakėlė, tiesa? Nuo savęs pridursiu: klausykite savo širdies – ji niekuomet neklysta 🙂 . Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Stresas, stresoriai, antistresas

Išmokę adekvačiai reaguoti į stresines situacijas, mes galime lengviau jas įveikti ir neįsitraukti į ilgalaikius stresus, kurie atima jėgas, laiką ir sveikatą. Būtent reakcija į stresą yra svarbiausia, nes jei įsitraukiame į neigiamas emocijas, tuomet negalime objektyviai vertinti ir priimti teisingų sprendimų. Neteisinga reakcija yra ir streso vengimas, pastangos “nekreipti“ dėmesio ar noras “užsimiršti“.

Visos neišspręstos stresinės situacijos nuolat kels įtampą, ir vieną dieną galiausiai pareikalaus sprendimų. Visuomet, kai iškyla problemos, turėtume paklausti savęs: “ką aš galiu dabar padaryti, kad tai pakeisčiau?“ Ir .. keisti, t.y., valdyti stresinę situaciją. Įtampa sumažėja tuoj pat, kai tik pradedame konkrečius veiksmus. Be to, labai naudinga suprasti – kas ir kodėl mums sukelia stresinę reakciją.

Faktoriai, kurie sukelia stresinę reakciją, vadinami stresoriais. Jie gali būti:

1. Valdomi – priklauso nuo mūsų (mūsų mintys, emocijos, elgesys).
2. Nevaldomi – nepriklauso nuo mūsų (įvykiai, įtakoti išorinių faktorių).
3. Nėra stresoriai, tačiau sukelia stresinę reakciją todėl, kad mes interpretuojame juos kaip stresorius (dėl įsitikinimų, nepakankamų žinių, ydingo elgesio ir pan.).

Visais atvejais, net tuomet, kai nutinka nuo mūsų nepriklausantys įvykiai, mes galime valdyti savo reakcijas: nuo jų priklausys mūsų tolimesni sprendimai ir veiksmai. Teisingus sprendimus galime priimti tuomet, kai esame emociškai stabilūs. Kad nusiramintume stresinėje situacijoje, galime kelis kartus giliai įkvėpti per nosį, nusiprausti šaltu vandeniu veidą, lėtai išgerti vandens, jei įmanoma – pakeisti aplinką, pabūti vienumoje ir susikaupti.

Dažniausiai stresinės situacijos kyla dėl bendravimo konfliktų. Kad išmoktume bendrauti be stresų, kurie neišvengiamai gadina santykius, turime žinoti tarpusavio santykių dėsningumus (pirmiausiai apie geranoriškumą, pagarbą, dėmesį) ir mokėti valdyti savo emocijas. Jei bendraujant kyla konfliktas ir norime jį užgesinti, turėtume imtis šių veiksmų:

– būtina sąlyga – nusiraminti;
– pasiūlyti padaryti pertrauką, atidėti pokalbį, jei konfliktas aršus – pakeisti aplinką (išeiti į kitą kambarį ar į lauką);
– pasakyti apie savo būseną – kad nemalonus toks pokalbio tonas, kad nenorite pyktis ir pan.,;
– užduoti klausimus – tokius, kurie padėtų išsikalbėti arba nuimtų įtampą;
– taikios iniciatyvos, pvz., pasiūlyti atsigerti arbatos;
– aktyvus klausymasis, be pertraukimo – kai žmogus išsikalba, jis atvėsta ir nurimsta;
– kartais labai padeda humoro jausmas – jis padeda pajusti bendrumą ir persijungti į pozityvią būseną.

O jei jaučiame ilgalaikę įtampą ir pastebime, kad dėl to vis dažniau kyla stresinės situacijos, prmiausiai turime pripažinti sau, kad tai jau yra problema. Galime surašyti situacijas, kurios kelia stresą ir paklausti savęs – kodėl taip yra. Ir, žinoma, ieškoti sprendimų kiekvienai situacijai – juos galime taip pat surašyti ir pradėti po vieną spręsti.

Yra ir bendros antistresinės rekomendacijos:

– priimkite kitus žmones taip pat, kaip ir save;
– siekite realių tikslų, nusistatykite prioritetus;
– neatidėliokite sprendimų (ypač nemalonių);
– nesureikšminkite nereikšmingų dalykų;
– nepamirškite poilsio ir pilnaverčio miego;
– tikėkite savimi, būkite pozityvūs;
– paleiskite praeitį, mokykitės būti čia ir dabar;
– jei jaučiate poreikį – išsikalbėkite, pasitarkite ar užrašykite savo problemas popieriuje – tai padės atsikratyti įtampos ir atrasti sprendimus.

Atminkime, kad stresas įtakoja mūsų elgesį, todėl mokykimės reaguoti į gyvenimo aplinkybes sveikai ir adekvačiai. Jei išmoksime valdyti stresines situacijas, išmoksime gyventi be nereikalingos įtampos. Stresas, o ypač dažnas ir ilgalaikis, atima daug jėgų ir sveikatą, nes mes prarandame vidinę harmoniją. Atgauti vidinę harmoniją galime pirmiausiai per pozityvumą, kurio auksinės taisyklės teigia: jei gavosi vieną kartą, gausis ir antrą; jei truputį gaunasi, gausis ir daugiau 🙂 ..

Kaip manote?

Svarbu: psichosomatika

Žmogaus gyvenimo kokybė priklauso nuo jo nuotaikos. Kai gera nuotaika – viskas džiugina ir viskas gaunasi, kai nuotaika prasta – liūdna ir nesiseka. Nuotaika priklauso nuo žmogaus emocinės būsenos. Mes turime visą paletę teigiamų ir neigiamų emocijų, ir visos jos gyvenime reikalingos. Teisingai išgyvenamos, net neigiamos emocijos nesukelia negatyvių pasekmių, nes suveikia kaip apsauginis mechanizmas stresinėje situacijoje.

Problemos kyla tuomet, kai pradedame nuolat gyventi neigiamomis emocijomis, arba jų neišgyvename pilnai ir slopiname. Taip prasideda įtampa, chroniškas stresas, kuris gali įtakoti įvairius negalavimus. Jie vadinami psichosomatiniais (gr. psyche – siela, soma – kūnas). Psichosomatika – medicinos ir mokslo sritis, kuri nagrinėja psichologinių faktorių poveikį ligų atsiradimui bei eigai.

Jei paprasčiau, tai psichosomatiniai susirgimai yra tokie, kurių priežastis didesne dalimi priklauso nuo ligonio mąstymo būdo, o ne nuo fiziologinių priežasčių. Tai psichologiniai neatitikimai ar sutrikimai, atsirandantys psichikoje, pasąmonėje, žmogaus mintyse. Sergantys psichosomatiniais susirgimais žmonės patiria realius negalavimus ir skausmus, kurie praeina, kai pašalinami neigiami psichologiniai faktoriai (įtampa, stresas).

Kokiu būdu neigiamos emocijos veikia žmogaus kūną? Tai aprašo m.dr. V. ir T. Tichoplavai – įrodyta, kad emocinis stresas sukelia ilgalaikes endotelio disfunkcijas. Endotelis – tai ląstelių sluoksnis, kuris dengia kraujagyslių ir širdies vidinius paviršius (dalyvauja medžiagų ir dujų apykaitoje tarp kraujo ir jungiamojo audinio). Nustatyta, kad vienas didelis pykčio proveržis veikia endotelį net 72 valandas! Toks poveikis gali išprovokuoti įvairius simptomus ir ligas.

Dažniausiai emocinis stresas “puola“ silpniausią žmogaus organą. Plačiausiai išnagrinėti šių ligų psichologiniai faktoriai: bronchinė astma, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos, kai kurios alergijos ir odos ligos, išeminė širdies liga, hipertonija, migrena. Tokiu atveju padeda gydytojai ir psichologai ar psichoterapeutai, tačiau didžioji sveikimo proceso dalis – pačio paciento rankose.

Psichosomatinės ligos priežasčių suvokimas ir yra raktas į sveikimą. Priežastys gali būti įvairios: negatyvūs charakterio bruožai (kritiškumas, pretenzingumas, polinkis įsižeisti ir pan.), ydingas (negatyvus) mąstymas, emocinis nestabilumas (vidiniai prieštaravimai ar konfliktai), ar tiesiog inertiškumas gyvenime. Vėliau sekamas elgesys, ir negatyvus elgesys palengva keičiamas pozityviu.

Beje, psichologai atkreipia dėmesį, kad psichosomatinis poveikis organizmui gali būti daromas ir nesąmoningai, kai liga ar negalavimas panaudojami kaip komunikavimo tiltas. Pavyzdžiui, maži (3-6 metų) vaikai dažnai nesąmoningai panaudoja šį būdą, norėdami gauti tėvų dėmesį ir meilę (sirguliuoja ar skundžiasi negalavimais). Suaugusieji taip pat tokiu būdu gauna tai, ko sveiki būdami negali iš kitų gauti (dėmesys, rūpestis, pagalba). Šiuo atveju liga taip pat yra psichosomatinė.

Mes lyg ir susitaikėme su tuo, kad stresas – neišvengiama kasdienybė ir dažnai gyvename nuolatinio streso būsenoje: baramės, pykstame, įsižeidžiame, nerimaujame.. Ir net nesusimąstome – kaip kenkiame savo organizmui (prisiminkime 72 valandų neigiamą poveikį). Kuo daugiau neigiamų emocijų, tuo stipresnis poveikis mūsų kūnui. Todėl – mokykimės sąmoningai valdyti savo emocijas – savo pačių ir savo artimųjų labui.

Indų pedagogas ir psichoterapeutas G. Patelis rašo: “XVII amžių kartais aprašo kaip tikėjimo amžių. XVIII amžius skaitomas proto amžiumi, tuo laiku buvo vystoma logika ir racionalizmas. XIX amžių galime charakterizuoti kaip pramonės ir mokslinio-techninio progreso amžių. Kas tapo išskirtiniu XX amžiaus bruožu? Kažkas, turbūt, įvardins informacines technologijas. Bet aš pasakyčiau, kad XX amžius – streso amžius.

Dabar net maži vaikai pareiškia: “man stresas“. O kas taps tipišku dabartiniame šimtmetyje? Vis dažniau skamba tvirtinimai, kad XXI amžius gali tapti panikos amžiumi. Prognozės teigia, kad 2020 metais depresija taps antra pagal paplitimą – po širdies ir kraujagyslių ligų. Štai kodėl ypatingai svarbu suprasti kai kuriuos nesudėtingus dėsnius, kurie padės efektyviai tvarkytis su stresinėmis situacijomis ir ženkliai pagerinti gyvenimo kokybę“.

O ką jūs apie tai manote?