Minutėlė išminties

Gėlės ir gyvatės (E. de Mello)

– Kas yra didžiausias nušvitimo priešas?
– Baimė.
– O iš kur ateina baimė?
– Iš klaidingo suvokimo.
– O kas yra klaidingas suvokimas?
– Galvoti, kad gėlės aplink tave yra nuodingos gyvatės.
– Tuomet kaip aš pasieksiu nušvitimo?
– Atmerk akis ir.. pamatyk.
– Ką?
– Kad aplink nėra nei vienos gyvatės.

Apie vaikus ir tėvus

Pas Mokytoją atėjo žmogus ir sako:
– Mokytojau, mano tėvai vis skundžiasi ir verkšlena, gyventi ramiai neduoda. Matyt, nusilpo jų protelis senatvėje… Negaliu daugiau šito kentėti! Gal man juos išvežti į globos namus?
– Suprantu, tau sunku, – palingavo galvą Mokytojas, – bet pagalvok – kai tu buvai lopšyje, ko gero, dieną naktį verkei, o ir dideliu protu nepasižymėjai… O tėvas su motina ėmė tave ant rankų ir su meile švelniai sūpavo. Jie greičiau būtų su gyvenimu išsiskyrę, nei su tavimi. Ir kuo tu dabar nori jiems atsidėkoti?..

Priimti save (Ošo)

Kartą karalius atėjo į savo sodą ir pamatė vystančius medžius, krūmus ir gėles. Ąžuolas pasiguodė, jog nyksta todėl, kad negali būti toks aukštas kaip pušis. Pušis gi skundėsi, kad vysta, nes negali subrandinti vynuogių kaip vynuogynas. O vynuogynas sunyko todėl, kad negali žydėti taip, kaip rožė.

Galiausiai karalius vis dėlto pamatė vieną augalą, kuris džiugino širdį savo puošniais žiedais ir vešlumu. Paklaustas, kodėl jis taip gražiai žydi, augalas atsakė:
– Man tai savaime suprantama, juk aš galiu teikti džiaugsmą, tam tu mane ir pasodinai. Jei tu norėtum ažuolo, vynuogės ar rožės – tu pasodintum juos. Todėl aš manau, kad negaliu būti niekuo kitu, tik savimi. Ir aš stengiuosi išvystyti savo geriausias savybes.

Moralė: tu čia, nes Kūrinijai tu reikalingas būtent toks, koks esi! Kitaip kažkas kitas būtų čia. Tu – įsikūnijimas kažko ypatingo, kažko labai svarbaus. Kodėl tu nori būti Buda? Jei Dievas norėtų antro Budos, jis atkartotų jų tiek, kiek norėtų. Bet jis sukūrė tik vieną Budą, šito pakanka. Nuo to karto jis nesukūrė kito Budos ar kito Kristaus. Vietoje to jis sukūrė tave. Pagalvok, kokį dėmesį Universumas skyrė būtent tau!

Tu išrinktas – kaip ir Buda, Kristus ar Krišna. Jų darbas atliktas, jie įnešė savo indėlį į būtį. Dabar tu čia, kad įneštum savo indėlį. Pažiūrėk į save. Tu gali būti tik savimi… neįmanoma, kad tu taptum kažkuo kitu. Tu gali džiaugtis ir žydėti, arba gali nuvysti, jeigu tu nepriimi savęs.

Svarbus klausimas (E. de Mello)

Tą dieną, lyg tyčia, visi lankytojai klausė tik vieno: kas bus po mirties. Mokytojas tik šypsojosi ir nieko į tai neatsakė. Vėliau mokiniai paklausė – kodėl jis neatsakė.
– Ar jūs pastebėjote, kad anapusiniu gyvenimu domisi būtent tie, kurie nežino – ką daryti su šituo gyvenimu? Jiems reikalingas dar vienas gyvenimas, kuris tęstųsi amžinai, – atsakė Mokytojas.
– Ir vis dėlto: yra gyvenimas po mirties ar ne? – nekantravo vienas iš mokinių.
– Ar yra gyvenimas iki mirties – štai kur klausimas, – mįslingai atsakė Mokytojas.

Ar girdėjai paukščio giesmę? (E. de Mello)

Induizmas didingai aprašo Dievo santykį su Kūrinija: Dievas “šoka“ Kūriniją. Jis – šokėjas, Kūrinija – jo Šokis. Šokis ir šokėjas – ne tas pats, bet jie neegzistuoja vienas be kito. Šokio nenusineši dėžutėje namo, jei jis tau patiko. Kai tik šokėjas nustoja šokti, šokis baigiasi.

Ieškodami Dievo, mes pernelyg daug galvojame, pernelyg daug kalbame. Net matydami šį šokį, kurį mes vadiname Kūrinija, mes nuolat galvojame, kalbame (su kitais ar savimi), svarstome, analizuojame, filosofuojame. Žodžiai. Triukšmas…

Panirk į tylą ir stebėk Šokį. Tiesiog žiūrėk: žvaigždė, gėlė, gelstantis lapas, paukštis, akmuo… tiks bet kuris šio Šokio fragmentas. Žiūrėk. Klausyk. Užuosk. Paliesk. Paragauk. Pajusk. Ir, galimas dalykas, greitai tu pamatysi ir Jį – Patį Šokėją!

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Reklama

5 mintys apie „Minutėlė išminties“

  1. Ačiū, Vilte,

    Labai patiko apie gyvenimą po mirties ir, svarbiausia, iki jos:))Nusikopinau.

    O baimė, tai ir pagal E. de Mello, ateina iš klaidingo suvokimo, bet ne iš nemokšiškumo:)

    Geros dienos.

    Vladas

    Patinka

  2. Labas, Vladai 🙂

    E. de Mello rašė vienoje iš savo knygų, kad kiekvienoje savo pažinimo atkarpoje mes esame teisūs, nes galime suprasti tik tai, ką esame patyrę ir pažinę 🙂 . Man taip pat nepatinka sąvoka “nemokšiškumas“. Bet kažkodėl dabar jau ją priimu ramiai 🙂 .

    Ir man iš šių pasakojimų šį kartą labiausiai patiko pasakojimas apie gyvenimą iki mirties 🙂 .

    Gero savaitgalio, Vladai! 🙂

    Patinka

  3. Labas rytas, saulita, Dange 🙂

    džiaugiuosi, kad jums patiko 🙂 . O randu tokias istorijas visur: jos jau tampa liaudies išmintimi ir keliauja interenetu, be to, daugelyje knygų autoriai jas naudoja savo minčių iliustracijoms.

    Didžiulį darbą atliko E. De Mello, surinkdamas tokias istorijas į kelias knygas. Yra ir autorių, kurie rašo tokias istorijas – tokiu atveju autorių būtinai nurodau.

    Skaitau daug, todėl vis atrandu tokių istorijų ir būtinai su jumis pasidalinsiu 🙂 .

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s