Kai žmonės skiriasi, neigdami, nuvertindami ir žemindami vienas kitą, jiems, turbūt, ne taip skaudu, nes paprasčiau skirtis su kažkuo, kas nelabai vertinga, arba, apskritai kenksminga. Tačiau gyvenimo strategijos atžvilgiu nuvertinimas – tai gyvenimo resursų švaistymas.
Kai mes nuvertiname žmogų ir mūsų santykius su juo, mes nuvertiname ir gyvenimo patirtį, kurią įgijome šiuose santykiuose. O tai reiškia, kad tai tuščiai nugyventas laikas. Todėl dažnai girdime: “Tiek laiko su (juo arba ja) sugaišau…“
Bet kas gi galiausiai lieka po išsiskyrimų, kurie vis dėl to įvyksta mūsų gyvenime? Lieka gyvenimo patirtis ir gebėjimas ją pritaikyti.
Bet mes daug sudėtingiau ir ilgiau skiriamės, kai pripažįstame kito žmogaus ir patirties su juo vertingumą. Sudėtingiau todėl, kad vis tik tenka pripažinti tą vertingumą. Liautis varžytis “tu vertingas – aš ne toks vertingas“, ir pripažinti savo vertingumą taip pat. Išgyventi liūdesį, atleidimą ir visas susitaikymo su situacija stadijas. Žodžiu, tai didelis vidinis darbas.
Tačiau išsiskyrimas su dėkingumu ir vertingumo pripažinimu subrandina gyvenimo patirties vaisius. Taip kiekvienas susitikimas kaupia patirtį, kuria vėliau mes galime pasinaudoti.
Bet jei nuvertiname patirtį su žmogumi, tuomet pakliūname į klastingus spąstus – kai turime vėl ir vėl kartoti tą nuvertintą patirtį. Ir todėl žmonės, kurie skiriasi per nuvertinimą, patenka į panašias situacijas daug kartų, kartodami savo “švilpiko dieną“, kad pagaliau gautų patirtį, kurią neigia.
Tuo tarpu žmonės, kurie sugeba įžvelgti bet kokios patirties vertingumą, išmoksta ją koreguoti, valdyti ir pakliūti jau į visai kitokias situacijas. O paskui sugeba jau net nepakliūti į situacijas, o patys organizuoti situacijas ir betarpiškai atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Ir tai įkvepia!
Beje, visa tai galima pritaikyti ne tik žmonių tarpusavio santykiams, bet ir įvairiausiai gyvenimo patirčiai. Kad pajudėtume toliau, svarbu atrasti, įvertinti ir suprasti vertingumą.
Pagal Aglajos Datešidzės esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !⠀
ruvi 
aš tai nusprendžiau būti vienišas visą savo likusį gyvenimą, ir man tik 26 metai, kas padaro šį sprendimą dar saldesnį.
PatinkaPatinka
Sveiki, Pauliau!
Svarbu, kad turite sprendimą, numatėte gyvenimo perspektyvą. Na, o kaip bus – gyvenimas parodys, kartais jis ir be mūsų pastangų pateikia labai netikėtų staigmenų 🙂 .
PatinkaPatinka