Plauti indus, jaučiant vandens tėkmę, niekur neskubant, su džiaugsmu stebint, kaip indai pasidaro švarūs ir girgžda tarp pirštų.
Neskubant šluoti grindis. Neskubant pripilti vandens ir bandyti jį ranka, jaučiant tarp pirštų vandens srovę. Neskubant plauti grindis, išplaunant kiekvieną kampelį. Pjaustyti neskubant. Barstyti neskubant. Pasiekti neskubant. Dėlioti daiktus į vietas neskubant. Rinktis neskubant. Klausytis neskubant. Galvoti neskubant. Vaikščioti neskubant.
Bet didžiausia palaima – tai vaikai. Kiek daug laimės paprastuose dalykuose – aprengti; švelniai užrišti kepurėlę, glostant žanduką ar pabučiavus; trepsėti kojytėmis, aunantis batukus; rūpestingai pagelbėti įkišti rankutę į rankovę, tarsi tai būtų didžiausia pasaulio brangenybė! Guldyti į vežimėlį, šnabždant švelniausius žodžius.
Atsisėsti šalia vaiko, net jei jis atbėgo, kai jūs labai užsiėmę, ir skuba kažką papasakoti. Klausytis virstant tik klausytoju, įsivaizduojant, tarsi tu pats esi mažas, ir viską girdi, jauti ir supranti…
Rankos tokiais momentais auga iš širdies, kojos vaikšto debesimis, o širdyje – meilė, meilė, meilė… Ir tokia laimė! Tiesiog be priežasties. Dėl labai paprastų dalykų. Tiesiog todėl, kad tu lioveisi skubėti. Ir ne todėl, kad baigei visus darbus, bet todėl, kad tu taip nusprendei.
Nes tuomet, kai mes skubame, laimė praeina pro šalį…
Padėka autorei! Pagal Alenos Kovalčiuk esė, vertė ruvi.lt
ruvi 
Laba diena,
Skubėjimas yra būsena, kuomet siekiama rezultato, o procesas neberūpi. Skubėjimas – tai surakinto problemomis žmogaus būsena, kuri atneša nerimą ir nepasitenkinimą. Daugumai taip sunku likti patenkintu… Mes ieškome problemų, kurios mus užimtų. Mes norime rezultatų, kurie mums atneštų trumpalaikį malonumą. Ir visiškai pamirštame apie turima laisvę, laisvę nuo konflikto ir problemų, laisvę daryti bet ką ir džiaugtis procesu, kai niesiekiama jokio rezultato. Bet kokios veiklos procesas, nesukaustytas laiku, terminais, vyksta visiškai kitoje erdvėje, pilnoje dėmesingumo ir džiaugsmo… Bet deja dauguma siekia tikslo ir rezultato (ar tai pinigai, ar kt.), kuris užkurtų veiklą, kuri neneša jokio pasitenkinimo. Atsispiriant nuo problemų, niekada nesusitiksim su ramybe, nes problemos nepasibaigs niekada…
Daugumai atrodo, kad, jei nebus problemų, tikslų nebus ir jokio stimulo. Bet jūs iš pradžių pabandykite neturėti problemų, pažiūrėkite ką tai reiškia, pradėkite nuo paprastų dalykų. Tai visiškai nereiškia, kad liksite neveiksnūs. Jūs tesiog liksite laisvi daryti bet ką su dideliu intensyvumu ir dėmesingumu. Tik tokioje terpėje gali žydėti meilė ir kūryba.
Gero vakaro visiems!
PatinkaPatinka
Sveiki, Miroslav!
Pilnai jums pritariu. Teisingai sakote – dauguma mano, kad jei nebus išorinio veiksmo, šurmulio, problemų, tuomet nebus ir stimulo. Ir dauguma tai priima kaip neginčijamą tiesą – bėga, skuba, ieško bet kokios veiklos, įspūdžių, pramogų.., kad tik nesustotų, kad tik užpildytų kiekvieną akimirką, ir viskas automatiškai, nesąmoningai, nesusimąstant, ar iš tikrųjų taip “reikia“. Tokiu atveju visi stimulai – išorėje, o mūsų vidinis pasaulis tyli, nes jį užgožia išorinis šurmulys. Todėl tokiu atveju baisu ir sustoti, nes sustojus susitinkame su savimi, su realybe.
Ir pritariu jums, kad tikroji laisvė – tai vidinė laisvė, kai sąmoningai renkamės tai, kas iš tiesų tam tikrais gyvenimo periodais svarbu: jei mokomės – skiriame dėmesį mokslui, jei sukūrėme šeimą ir auginame vaikus – prioritetas yra vaikai ir šeima, jei saviraiškos periodas – kuriame ir t.t.. Tai reiškia, kad mūsų vidinis pasaulis formuoja reikšmingus mūsų gyvenime išorinius įvykius, o ne atvirkščiai. Ir, žinoma, jūsų žodžiais: “tik tokioje terpėje gali žydėti meilė ir kūryba“ 🙂 ..
Ačiū, Miroslav, ir jums jaukaus vakaro 🙂 !
PatinkaPatinka
Labai aciu! Bukime laimingi neskubedami!
PatinkaPatinka
Ačiū tau, Jone 🙂 !
Tikrai, ne veltui sako – skubos darbą velnias renka.. O kai neskubame, esame sąmoningi ir išgyvename viską pilnai 🙂 .
PatinkaPatinka