Tokia jūsų asmeninė misija…

Jei jums gėda dėl kitų žmonių elgesio – jūs ypatingas žmogus su asmenine misija. “Ispaniška gėda“ – tai kuomet gėda dėl kitų. Ką tai reiškia ir kodėl mums gėda dėl kitų?

Kažkas elgiasi palaidai, begėdiškai; grubiai kalba su padavėju; įžūliai meluoja; giriasi; pasakoja nešvankius anekdotus… Arba kažką pagavo vagiant, viešai apkaltino… Kažkas ne pagal amžių rengiasi jaunatviškais drabužiais, nors pats jau seniai pensijoje… Kažkas garsiai traukia į save sriubą, tarsi sugedęs siurblys…  Ir jiems visai ne gėda, tiems žmonėms. Kažkodėl gėda jums. Net jei tai filme vyksta – jūs nusisukate ir stengiatės praleisti nemalonų epizodą. Aplinkiniai juokiasi arba piktinasi, o jums gėda. Kas per nesąmonė?

Tai “ispaniška gėda“; būtent ispanai sugalvojo pavadinimą šio keisto jausmo išraiškai. Psichologai gėdą dėl kito žmogaus skaito projekcija; atseit, kadaise jūs patys pakliuvote į panašią situaciją, jus sugėdino arba išjuokė, štai pasąmonė jums ir priminė tą gėdos momentą, jūsų gėdos, asmeninės. Bet juk jūs nečepsėjote valgydamas; jūsų nekaltino vagyste, jūs neapšaukėte necenzūriniais žodžiais aptarnaujančio personalo! Taip kad tokį paaiškinimą tegul psichologai pasilieka sau; galbūt, jie taiko tai savo asmeniniams prisiminimams.

Tai empatijos išraiška – štai kas yra ta “ispaniška gėda“. Tai ypatinga unikali savybė, kurią ne visi išvysto. Dabar ir mokslininkai patvirtino, kad empatiškų žmonių protas veikia ypatingu būdu. Jie gali pilnai suprasti kitų žmonių būseną, tiesiog “nuskaito“ emocijas ir net mintis.

Bet maža to, kad esate empatas. Jūs dar turite aiškų suvokimą ir pojūtį to, ką Kantas vadino “dorovės įstatymu“. Jūs akimirksniu atskiriate gėrį nuo blogio, teisybę nuo neteisybės. Ir dar jūs esate geraširdiškas; jumyse nėra žiaurumo, jūs nesidžiaugiate net priešų nesėkmėmis… Jūs ypatingas žmogus su savo asmenine dvasine misija, štai kame reikalas.

Ir ši nelengva dalia – gėdintis dėl kitų – tiesus įrodymas, kad jūsų misija gyvenime – saugoti, ginti, padėti, gelbėti, rūpintis, atkurti teisingumą. Tai jūsų pašaukimas.

Pavyzdžiui, žmogus turi absoliučią klausą ir nieko apie tai nežino. Bet kiekviena blogai sugrota nata verčia jį skausmingai susigūžti, nes jis tiesiog fiziškai negali girdėti falšo! Todėl, kad jis yra apdovanotas absoliučia klausa. Jo pašaukimas – muzika, tai akivaizdu. Taip pat, kaip ir pašaukimas tų, kurie jaučia “ispanišką gėdą“ – daryti gerus darbus ir ginti teisingumą. Taikiai ginti. Tai jūsų misija.

Į jus dažnai kreipiasi pagalbos; nepažįstami žmonės atveria jums savo sielą; jūs galite nuraminti ir palaikyti žmones vos keliais žodžiais? Jūs jaučiate, kad kažkam sunku arba nedrąsu ir subtiliai nukreipiate pokalbį kita tema?

Jūs ypatingas žmogus, ir reikia tai žinoti. Su absoliučia sielos klausa. Ir reikia ieškoti savo kelio. Tai nėra lengva, bet svarbiausias brandžios sielos požymis yra – ir kelią jūs tikrai atrasite.

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vetė ruvi.lt

Ramios ir geros savaitės mums visiems 🙂 !

Mylėdami ir su meile…

Mes sutinkame gyvenime giminingą sielą ne tam, kad išsigelbėtume nuo vienatvės, ne tam, kad bendrą gyvenimą paverstume nekenčiama buitine rutina, ir tikrai ne tam, kad skaudintume ar išnaudotume vieni kitus.

Mes susitinkame ne tam, kad papildytume žmonijos istoriją dar viena drama, intrigomis ir kančia, bet tam, kad sukurtume nuostabią meilės istoriją ir drauge nutiestume takelį į šviesų žmonijos tobulėjimo kelią.

Mes susitinkame, kad padėtume vienas kitam suprasti save ir šį pasaulį. Kad padėtume vienas kitam išsilaisvinti iš iliuzijų ir tamsos, kad išreikštume savo gražiausias savybes ir dovanotume žmonėms savo širdies šilumą, viltį ir įkvėpimą. 

Mes susitinkame, kad drauge skleistume ir didintume pasaulyje meilę, tiesą, išmintį, laisvę, sąžiningumą, vienybę, kūrybingumą, grožį… Kad dovanotume kitiems bendravimo ir bendradarbiavimo visų labui džiaugsmą.

Mes susitinkame, kad mylėdami vienas kitą, su meile kurtume savo gyvenimą.

Kad padarytume šį pasaulį geresniu 🙂 …

Parengė ruvi.lt

Jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Istorija iš gyvenimo “Mokytojai šalia“

Įlipu į taksi. Vairuotojas šypsosi… Aš taip pat, tik telefone sprendžiu įvairius darbo klausimus.

– Jums nepučia?

– Ne, ačiū, viskas gerai.

– Jūs nesušalote?

– Ne, tikrai viskas gerai.

– Norite saldainių? Aš juos ką tik nupirkau parduotuvėje. Tokie skanūs! Su žele. Labai juos mėgstu! Paprastai aš nesiūlau jų keleiviams, tai netaktiška. Bet jums noriu pasiūlyti. Aš suprasiu, jei atsisakysite. Norite?

– Noriu!

Padavė man visą dėžutę… Pajuokavau, kad suprantu, kodėl jo toks teigiamas reitingas “Uber“-yje.

Sustojame prie šviesoforo, šalia automobilių bėgioja jaunuoliai su gėlėmis.

Vairuotojas sako:

– Gėles mėgstate?

– Mėgstu.

Sustabdo jaunuolius, nuperka man gėlių. Aš tiesiog žado netekau. Važiuoju, šypsausi… malonu… Bandau suprasti, kas vyksta – rytas, aš vis dar mieguista…

Pradėjome kalbėtis apie vaikus. Jo duktė mokosi universitete Lenkijoje. Ir kai jis pradėjo apie ją pasakoti, aš vėl netekau žado…

“Žinote, aš toks laimingas, kad turiu dukterį. Žmoną, Darbą. Man viskas taip patinka… Štai skambina man dukra, prašo kažkam pinigų. Na, ji ten, Lenkijoje. Liūdi. O aš papildau jos kortelę, ir taaaip gera širdyje… Tiesiog nuostabu! Kad aš savo vaikui padariau kažką gero. Ir aš įsivaizduoju, kad ji kažką sau nusipirks, su draugais picą užsisakys, ir jai viskam užteks. Ir man tiesiog širdis sušyla…

Ir dar, žinote, kai aš vežu savo žmoną pas kirpėją, aš pats už viską sumoku. Ir taip džiaugiuosi! Juk ji po to dar kelias savaites mėgausis šukuosena ir šypsosis, ir man dėl to taip smagu, jūs net neįsivaizduojate. Aš juk šeimai kažką gero padariau! Ir man dėl to taip šilta širdyje…“

Šiame pasakojimo etape aš užmiršau ir apie telefoną, ir apie skambučius.

“O dar, žinote, pastebėjau, kad taip mažai laimingų žmonių gatvėse! Štai žiūriu į praeivius, ir praktiškai nematau “savų“, pozityvių. Visi tokie liūdni ir irzlūs. Ir apskritai, jūs pirma iš keleivių per pastarąsias dienas, kuri man nusišypsojo.

Va sutikau aš savo pažįstamus neseniai. Jie turi du vaikus – vienas pirmokas, kitas trečiokas. O tėvai skundžiasi man, kad sunku dabar vaikus į mokyklą suruošti, minučių 15 man pasakojo, kiek dabar problemų su vaikais…O aš pasiūliau jiems sprendimą.

Žinote, kokį? Sakau, jei jums vaikai vien tik problemos – atiduokite juos į vaikų namus. Ir tada neturėsite jokių problemų nei su mokykla, nei su vadovėliais, nei su mokslais. O jie man: “Na, ką tu… taip negalima… juk jie mūsų vaikai…“ Na, taip, jūsų vaikai – tuomet džiaukitės, kad jie gimė jūsų šeimoje, kad esate tėvai, kad jūsų vaikai sveiki ir gražūs. Kiek daug žmonių to neturi, o jūs gavote tokią gyvenimo dovaną! Mylėkite juos, rūpinkitės jais. Jūs esate tokie laimingi, ir net nepastebite to. Ir juk dauguma žmonių to nepastebi, tiesa?… “

Vairuotojas dar kažką pasakojo… O aš klausiausi ir tylėjau (nors retai taip būna), o mano galvoje sukosi jo pasakojimo nuotrupos “džiaugiuosi, kad kažką gero padariau savo vaikui…“, “laimingas, kad darau gera šeimai…“

Aš supratau, kad šis Vairuotojas iš “Uber“ – Vairuotojas, ne kažkoks veikėjas, ne investorius, ne politikas. Jo nėra žurnalų viršeliuose. Niekas neima iš jo interviu. Jis neuždirba milijonų.

Bet gyvenimo jame daugiau, nei kituose mano sutiktuose žmonėse! Meilės, šviesos – tikros šviesos, ne televizinės! – daugiau nei visuose žmonėse, kuriuos buvau iki šiol sutikus.

Aš stebėjau savo aplinkos vyrus ir galvojau, kad tai normalu – būti amžinai susiraukus (juk jie dideli veikėjai), arba nesišypsoti, būti amžinai užimtais ir nepatenkintais, nemokėti džiaugtis, arba nuolat reikšti pretenzijas moterims, arba žiūrėti į gyvenimą kaip į kovą ir varžybas.

Aš išėjau iš automobilio su gėlėmis, saldainiais ir lydima daugybės komplimentų. Įdomu, ar jo skleidžiamą šviesą pastebi visi žmonės 🙂 ? Aš ėjau ir jutau, kad širdyje taip šviesu! Štai koks žmogus. Kokia didelė pamoka. Ir koks kosminis požiūris į gyvenimą.

Šitiek išminties ir praregėjimų jokiuose seminaruose nesu gavusi.

Mokytojai – šalia 🙂 .

Pagal Zojos Torochovos pasakojimą, vertė ruvi.lt 

Pasaka “Grožio Meistras“

Gyveno kartą dailininkas, kuris buvo apdovanotas gebėjimu matyti ir atvaizduoti grožį, ir šis jo gebėjimas stebino žmones! Juk jie gyveno šalia, matė tą patį, ką ir dailininkas, bet neįžvelgė, kad tai – nuostabu… Jie to nematė, kol dailininkas nepaversdavo to grožio matomu visiems savo stebuklinguose paveiksluose.

Dailininkas buvo tikras Grožio Meistras. Jis paliesdavo savo sielos žvilgsniu tai, ką matė – ir pavaizduodavo nuostabią Amžinos Būties akimirką savo drobėse.

Kartą jis ėmėsi tapyti lieknutės ir neišvaizdžios merginos portretą, kurios niekas prieš tai nelaikė gražia. O ir ji pati drovėjosi savo išvaizdos, savo trapumo, todėl vengė aplinkinių žvilgsnių ir kukliai nuleisdavo akis…

“Kokia ji negraži, ir kaip tu sumanei ją nutapyti…“ – priekaištavo dailininkui žmonės. Bet dailininkas jų neklausė – ir piešė… Ir lieknumas ir grakštumas, ir švelnus veido ovalas, ir gilus drovių akių žvilgsnis – staiga atgijo nuostabiu atvaizdu ant drobės.

Ir mergina negalėjo atsistebėti: “Negali būti, kad tai aš… Koks puikus paveikslas!…“ O dailininkas šypsojosi: “Aš – tik veidrodis, aš tik parodžiau tau tavo sielos grožį! Gyvenk dabar ir neslėpk jo nuo pasaulio, skleisk visiems savo švelnumą ir meilę…“

Vėliau pradėjo dailininkas piešti senolės paveikslą, o žmonės vėl stebėjosi: ką gi jis joje pamatė? O dailininkas – jis kiekvieną raukšlelę ant jos rankų – tarsi metraštį rašė. Ir buvo tame metraštyje pasakojimai apie ilgą ir nelengvą gyvenimą, apie gerumą ir meilę, apie vaikus, užaugintus švelniu rūpesčiu, apie anūkus, gilia išmintimi išugdytus… Ir nušvito senolės akys, ir suspindėjo širdies gerumo spinduliukais…

Ir portrete tame – meilė, ir išmintis, ir ramybė – pasakojo žmonėms apie dorą gyvenimą, apie didelę sielą! Ir žmonės susižavėję sustodavo priešais tą paveikslą… Matė jie gyvenimo esmę, o nuostabios sielos meilė apkabindavo juos tarsi švelnios saulėlydžio spalvos. Dailininkas taip viską pavaizdavo, kad žmonės pajusdavo pagarbą senolei… 

Paskui dailininkas piešė rasos lašelį ant plonytės smilgos. Viso labo… lašelis vandens žvilga saulėje… Bet šis lašelis tarytum sako: “Aš – beribės Meilės lašelis! Manyje – saulės grožio atspindys. Ir mano meilėje, lyg veidrodėlyje – dabar spinduliuoja visas pasaulis ir Žemės grožis!“

Ir dar vieną Amžinos Būties akimirką dailininkas savo teptuku atkūrė. Virš jūros – saulė paskleidė savo spindulius… Ir – atsispindėjo debesyse… Ir paukščių skrydis – iš tolimų kraštų į gimtąjį kraštą… Ir jūros krantas su auksiniu smėliu… Susiliejo išvien drobėje –  Kūrėjo ir žmogaus kūriniai! Ir nušvietė sielas kylanti saulė – Beribis Kūrėjo Šviesos Vandenynas! Ir išryškėjo šioje Grožio didybėje – jos Kūrėjo Neregimi Bruožai…  

Stebuklingu žvilgsniu šis dailininkas buvo apdovanotas: juk Kūrinyje – Kūrėją viso to Grožio matė jis! Ir galėjo žmonėms dovanoti gebėjimą – matyti ir mylėti!

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !