*Kad žmonija vystytųsi ir tobulėtų, reikalingos visus vienijančios idėjos, kurių įgyvendinimas ne tik suburtų žmones, bet ir pagerintų visos žmonijos gyvenimą bei sudarytų sąlygas tolimesniam vystymuisi.
*Turime pripažinti, kad visos šiuolaikinės visuomenės problemos – tai neteisingų visuomenės vystymosi vertinimų kriterijų pasekmė. Dabar vertiname progresą tik pagal ekonominius rodiklius: vartojimo augimą, investicijų kiekį ir pan. Prioritetas – ne bendra visuomenės gerovė, o komercinė nauda.
*Būtent tai, kad dabar laikomasi materialių, ekonominių kriterijų, šalys balansuoja ant socialinių, ekonominių ir politinių katastrofų ribos. Tuo tarpu tobulėjimas turi būti vertinamas bendražmogiškais dvasiniais kriterijais, ir visų pirma – pagal tarpusavio santykius visose srityse: žmonių bendravimą, santykius tarp tautų, santykius tarp žmonių ir gamtos bei visos gyvybės Žemėje.
*Ekonominiai rodikliai neatskleidžia realios socialinės padėties. Ją parodo žmonių tarpusavio santykių rodikliai: santuokų ir skyrybų kiekis, vaikų skaičius vaikų namuose, nusikalstamumo lygis, bedarbių ir benamių skaičius, korupcija, socialiniai konfliktai, psichiniai susirgimai, bendras sergamumas, savižudybės, stresai, ekologija ir pan.
*Kai sukeičiamos vertybės, žmonės praranda nuovoką, kas iš tiesų yra svarbu gyvenime – jie pradeda mylėti pinigus ir daiktus, o ne žmones. Bet juk didžiausia vertybė pasaulyje – ne pinigai, o žmonės. Tik žmonės savo darbu gali sukurti gerovę visiems ir būtent jie (o ne pinigai, nafta ar daiktai) gali sukurti stiprią ir klestinčią visuomenę.
*Pinigai – tai tik mainų priemonė. Kai pinigai paverčiami tikslu, o ne priemone – visuomenės progresas sustoja, nes prasideda kova ir intrigos dėl pinigų, resursų, įtakos ir dominavimo. Ir šioje kovoja klesti visos įmanomos ydos ir nusikaltimai.
*Šiuolaikinis žmogus vertinamas kaip prekė, o jo gyvenimiška jėga – kaip kapitalas, kuris turi atnešti maksimalų pelną. Kuo daugiau žmogus galvoja tik apie save ir naudą sau, tuo agresyvesnis jis kitų atžvilgiu ir tuo abejingesnis kitų žmonių pergyvenimams ir bėdoms.
*Kai žmogus orientuotas į ekonominius rodiklius, jis pradeda gyventi nenatūralų, primetamą jam gyvenimą ir stengiasi atitikti turto, prestižo, padėties visuomenėje ir mados standartus. Visa tai verčia jį slopinti šviesius, tyrus jausmus ir elgtis nedorai, o į žmones žiūrėti iš savanaudiškumo pozicijos. Dėl tokio gyvenimo jis galiausiai patiria nusivylimą, nes visa tai neatneša nei laimės, nei gyvenimo pilnatvės.
*Dabar labai daug žmonių dėl pinigų daro tai, ko nemėgsta ar net nekenčia. Todėl orientacija į materialią naudą iškreipia žmogaus psichiką, sukelia gilų pasipriešinimą ir vidinius prieštaravimus. Kai žmogų vertins ne dėl pinigų, bet už tai, kas jis yra, tuomet kiekvienas žmogus galės išreikšti savo gabumus ir kiekvienas bus savo vietoje.
*Kiekvienas žmogus gimsta su unikaliais gebėjimas ir talentais, kuriuos turi išreikšti tarnaudamas bendram labui ir gerovei. Tai darnos ir sveikos sąveikos principas. Tame – kiekvieno žmogaus misija ir laimė. Kai žmogus dirba tai, kam turi gabumų – jis įgija aukščiausią meistriškumą, jaučia pilnatvę ir yra laimingas.
*Tam, kad visuomenė pasveiktų ir pradėtų vystytis, reikia iškelti sveikus prioritetus ir pakeisti vertinimo kriterijus: ekonominius – į evoliucinius. Visuomenės klestėjimas įmanomas tuomet, kai nuolat gerinami santykiai tarp žmonių, tautų ir valstybių, kai visi rūpinasi ekologija, kai žmonės turi vienijančius ir gerinančius visos žmonijos gyvenimą tikslus.
*Visuomenė griaunama, kai griaunami nematomi meilės, vienybės ir pasitikėjimo saitai tarp žmonių – būtent tai, kas juos vienija ir stiprina. Mus žlugdo melagingos laisvės ir nepriklausomybės nuo kitų žmonių idėjos. Tačiau kaip vieningos visumos dalys, mes negalime būti atskirti vieni nuo kitų, nes esame tampriai susieti. Meilėje ir vienybėje – mūsų jėga ir laimė.
*Kai pradėsime mylėti ir gerbti vieni kitus, kai nuolat vystysime harmoningą bendravimą, kai vienysimės ir kursime visų gerovei – visos mūsų problemos išnyks savaime. Juk rūpestis visų gerove ir nuolatinis tobulėjimas – tai mūsų natūrali žmogiška prigimtis. O laimingi ir kūrybingi žmonės linki gero visiems ir turi puikias ateities perspektyvas 🙂 .
Parengė ruvi.lt
Visiems geros savaitės 🙂 !
ruvi 
problema yra tame kad gyvybė vystosi ir tobulėja kai aplinkos sąlygos yra jiems nepalankios, kai sąlygos tampa kone idealios, gyvybės formos pradeda regresuoti, praranda savo gerąsias savybes. Tas pats galiotų ir žmogui, kaip gyvybės formai, tai kaip ir reikštų kad žmogus niekada nesukurs gerų gyvenimo sąlygų pats sau ir ateities kartoms, bet yra aukštesniojo lygio protas kuris būdingas tik žmogui, kuris leidžia tobulėti ir gerovės sąlygomis. Žmogaus smegenys turi unikalią sritį, kurios neturi jokia kita gyvybės forma- tai vaizduotės(valios) sritis, ir su valingumu galima daryti stebuklus. Ir čia slypi viskas kas yra gražu ir prasminga. Pavyzdžiui- žmogus gali susikoncentruoti vien tik valios pastangomis, visiškos taikos sąlygomis: aplinkui rami gamta, krenta medžių lapai… o žmogus tuo momentu susikoncentravęs tokiu lygiu kaip karys mirtino pavojaus atveju ir tai vadinama meditacija. Anksčiau galvojau kad meditacija yra tiesiog atsipalaidavimas, bet tai pasirodo yra aukščiausio lygio susikaupimas. Žmogus atsipalaiduoja tiktais susikoncentravęs, praskaidrėja mintys, gyvenimo momentai išgyvenami čia ir dabar, tai yra nuostabi būsena. Tuom mūsų pasaulis ir yra nuostabus kad tarpusavyje dera kai kurios visiškos priešingybės. Pavyzdžiui taika ir karas, taip gaunama taikaus kario filosofija: žmogus grūdinasi lediniame vandenyje, lavina fizinę jėgą ir ištvermę, mokosi kovoti, susikaupti, nors taikos sąlygos to nereikalauja, viskas daroma tik valios pastangomis- tai yra valios ugdymas. Tema “kas yra stiprus žmogus?“ galima parašyti knygą, aš čia nepaminėjau tokių dalykų kaip protinio ir emocinio intelekto lavinimo- jie tarpusavyje labai susiję, tą tarpusavio ryšį gerai apibūdina du žodžiai- pažinimo džiaugsmas, ir svarbiausia kai kurie sentimentalūs dalykai, kurių neminėsiu
PatinkaPatinka
Viskas yra mūsų mąstyme – mintimis sukuriame viską, valia – tai dvasios stiprybė ir nebūtina stiprinti kūną. O svarbiausias dalykas – teisingumas. Čia mano patirčių išvada.
PatinkaPatinka
Negaliu pataisyti ką parašiau, todėl prirašau atskirai – turėjau omenyje, kad valią rodo dvasios stiprumas, o kas dėl kūno tai jį reikia prižiūrėti. Mano skubotas parašymas rodo, kad gal iš vis neturėjau rašyti, nes mano patirtys dar tik pažinimo eigoje, taigi, ateičiai turiu pamoką :))
PatinkaPatinka
Sveiki 🙂
Aš dėkinga visiems, kas parašo savo nuomonę ar išvadas iš patirties. Labai naudinga mums visiems dalintis tuo, ką supratome ar sužinojome – tai gali kažkam padėti geriau suprasti save, o gal kažkam tai bus atsakymas į seniai rūpimą klausimą.
Rūta, ačiū jums – kiekvieno iš mūsų patirtis yra svarbi, ir dėkui kad ja dalinatės. Jūs teisi – dvasia pirminė, todėl visos mūsų būdo savybės rodo dvasingumą arba jo trūkumą.. Kai žmogus atskleidžia ir vysto savo dvasingumą, visa kita savaime palaipsniui stojasi į savo vietas. Ir mano gyvenimo patirtis taip pat tai patvirtino.
Pauliau, visi mes šioje Žemėje patiriame dualumo pamokas, aš pilnai pritariu jūsų mintims. Ir kartais tenka patirti kraštutinumų ribas, kad išgrynintume tai, kas iš tiesų yra vertinga ir amžina. Tačiau tai ne vienintelis Tiesos pažinimo kelias, tiesiog turime suprasti, kad realybėje, kurioje mes visi gyvename (turiu omenyje sociumo programas), yra dominuojantis negatyvumas, todėl mums gali atrodyti, kad kančia ir kliūtys dvasiniame augime yra neatsiejama gyvenimo dalis.
Pakanka pažvelgti į kasdieninių naujienų srautus, į žmonių bendravimą – toks įspūdis, kad pasaulyje vien blogis, kad nevyksta nieko šviesaus ir gero. Man atrodo, mes jau persisotinome negatyvumu, nuo kurio jau koktu, ir dauguma dvasinių ieškotojų jau suprato, kad nuolatinė kančia – neprivaloma tobulėjimo dalis, ir kad, atvirkščiai – nuolatinė įtampa išsekina žmogų, atitraukia jį nuo savo vidinio dvasinio pasaulio, formuoja negatyvią pasaulėžiūrą ir priverčia gyventi nuolatinės kovos ir išgyvenimo ritme. O gyvendami negatyvume, mes jį nuolat didiname ir dauginame..
Tuo tarpu tikroji, dvasinė žmogaus prigimtis – mylėti, kurti, gyventi taikoje ir sandraugoje su žmonėmis ir aplinka. Nuolatinis negatyvumas visa tai gesina ir priverčia žmones eiti prieš savo prigimtį ir kurti kaukes ir iliuzijas. Mes tiesiog taip įpratome prie negatyvumo, kad netikime, jog galima gyventi kitaip – vieningai, harmoningai, taikiai, visų labui.. Žmonės jau pavargo nuo to ir intuityviai ilgisi ir ieško meilės, gerumo, šviesos ir šilumos. Ir tai labai geras ženklas.
O dėl gyvybės vystymosi ir tobulėjimo – negaliu pritarti, kad gyvybė vystosi tik negatyviose sąlygose, o palankiose degraduoja.. Pažvelkime į augalus – turiu nemažą augalų auginimo patirtį, ir galiu tvirtinti, kad augalai vystosi ir klesti TIK palankiose sąlygose, maksimaliai natūraliose, be jokių dirbtinų stimuliatorių ar kitos chemijos. Ir, aišku, jiems labai svarbus mūsų nuoširdus dėmesys ir meilė.. Ir auklėjimo patirtis parodė, kad vaikai vysto savo geriausias savybes tuomet, kai jaučia besąlygišką meilė, rūpestį ir nuoširdų paskatinimą. O pyktis, agresija ar prievarta vaikus sugniuždo ir kartais padaro neatitaisomą žalą vaiko pasaulėžiūrai. Kliūtys gyvenime gal ir neblogai – tai skatina ieškoti sprendimų, bet jos neturi būti nuolatinės.
Todėl pritariu jums, kad yra aukštesniojo lygio protas kuris būdingas tik žmogui, kuris leidžia tobulėti ir gerovės sąlygomis. Matyt, savo augimo kelyje turime pažinti visus proto lygmenis – nuo žemiausiojo (kūno instinktų ir ego-išraiškos) iki aukščiausiojo, kuriame išreiškiamos tobulos dvasinės savybės. Žmogaus stiprybė – jo dvasingume, tuomet jis jaučia vienybę su viskuo ir pilnatvę. Evoliucionuojame 🙂 ..
Dar kartą ačiū jums už įdomią ir naudingą diskusiją!
PatinkaPatinka
Dėkoju, kad priimate į savo erdvę. Dar vienas iš svarbių dalykų, kurį supratau ir gyvenime patikrinau – negatyvios mintys, skleidžiamos kitų žmonių, plinta ir mums norint ar nenorint sėjasi arba mūsuose (ligomis), arba laukia kol “prilips“ kam, tai nežinodami mėtome jas ir galvojame, kad jų niekas nemato, tad ir atsakomybės kaip ir nėra. Deja. Patirtis man rodo – turime matyti plačiau nei save ir savo artimą, turime sąmoningai kalbėti, o svarbiausia, galvoti, nes nematomas veiksmas turi pasekmę kartais galingesnę nei pasakytas. Turime žinoti, kad negatyvus laukas “yra“ virš mūsų. Kad jo nebūtų, auginkime savo dvasią, auginkime savo vidinį stiprumą, matykime atidžiau ženklus, matykime sąsajas savo ir kitų minčių ir veiksmų, pastebėkime ant savo kūno ženklus, signalus ir prisiminę kokiomis aplinkybėmis jie atsirado, (pvz, ką galvojome, ką darėme, kas buvo šalia ir pan.) pastebėsime kaip viskas susiję, o tai sužinoję, matysime, kad “ligas“ galima aplenkti arba sustabdyti, arba panaikinti. Čia vienas žmogus (gal pats atspės, jei skaitys šį tekstą) sakė, kad bijo, kad kitų mintys jį įtakos arba kitą galima įtakoti ir tas teigimas jam trukdo. Galiu pasakyti, kad visų mintys mus vienaip ar kitaip įtakoja, bet kai tai žinai, atsargiau pats galvoji ir kalbi. O iš kitos pusės – išmoksti teisingai “tvarkytis“ su kitų mintimis (čia tik dalis to kaip elgiesi ir matai). Trumpai tiek.
PatinkaPatinka
Rūta, labai vertingas jūsų pastebėjimas apie kiekvieno žmogaus atsakomybę už tai, ką galvojame, kalbame ir darome. Materializmas įpratino mus tapatintis tik su kūnu ir jo atliekamais veiksmais, ignoruojant mintis ir žodžius. Žinoma, negatyvu užsipildęs žmogus visur visą savo negatyvumą nešasi su savimi ir skleidžia į aplinką. Ir aišku, tai veikia kitus žmones.
Bet lygiai taip pat veikia aplinką ir žmogaus pozityvumas, vidinė harmonija. Todėl galime bet kokį negatyvumą išsklaidyti savo širdies gerumu ir meile – prie jų joks negatyvumas nelimpa.. Bet kad išsiugdytume vidinę harmoniją, pritariu jums – reikia išmokti valdyti savo mintis, emocijas ir būsenas 🙂 ..
PatinkaPatinka
be visų žmogiškų savybių žmogus turi savo žvėrišką pusę, žmogus- tai yra plėšrus žvėris, kurio psichologija yra labai panaši į vilko, aš tai jaučiu kasdien bendraudamas su žmonėmis. Neveltui šios dvi rūšys susidraugavo tarpusavyje. Kitas mano pamąstymas- jei nebūtų buvę pavojų gamtoje, tai nebūtų ir žmogaus- būtent pavojai ir neigiamos sąlygos lėmė tokį žmogaus proto išsivystymą. Bet dabar žmonijos evoliucija perėjo į kitą stadiją, kurioje žmogus pradėjo tobulėti jau ne žvėrims įprastu keliu, ir šis faktas tiesiog stebina ir įkvėpia. Žmonijos evoliucija įgavo naują kokybę… Beje, nors ir žmogaus žvėriškoji pusė nėra vien tik neigiamas aspektas- juk vilkas, plėšrus ir nuožmus žvėris, vieną dieną gali tapti geriausiu ir pačiu ištikimiausiu tavo draugu, kuris tavęs niekada neišduos.
PatinkaPatinka
Labas, Pauliau 🙂
Taip, tai dualumas: fizinė ir dvasinė žmogaus prigimtis. Ir dualumo pamokų esmė tame, kad mes visi turime suvokti, kad dvasia, dvasingumas yra pirminiai. Kai dvasingumas dominuoja – žmogus tampa Žmogumi dvasingu: mylinčiu ir kuriančiu. Kai dominuoja materija (kūnas), žmogų valdo tik kūnas – jis kovoja už būvį, gyvena instinktais ir kūno poreikiais.
Apie tai yra alegorinis pasakojimas:
Anūkas klausia senelio:
– Kas yra gėris ir blogis?
Senelis dalinasi savo išmintimi:
– Tai tarsi dvi jėgos, du vilkai tavyje: vienas kupinas pavydo, egoizmo, pykčio, ambicijų, melo. Kitas vilkas neša savyje taiką, meilę, viltį, tiesą, gėrį. Jie tarsi nuolat kovoja tarpusavyje.
Anūkas susimąstė ir paklausė:
– O kuris vilkas laimi?
Senelis nusišypsojo ir atsakė:
– Visada laimi tas vilkas, kurį tu maitini..
PatinkaPatinka
Aš žinau tai. 🙂 Ačiū Jums už pokalbį.
PatinkaPatinka
Jums AČIŪ 🙂
PatinkaPatinka