Keistis nėra taip jau paprasta: mus traukia atgal ne tik seni įpročiai, bet ir artimi žmonės. Jiems gali nepatikti mūsų naujas požiūris į pasaulį, mūsų naujas gyvenimo būdas. Mes turime būti pasiruošę tokioms aplinkinių reakcijoms.
Žmonėms sunku reaguoti ramiai, kai kažkas bando juos išjudinti iš komforto zonos. Pasaulis labai greitai keičiasi – daugelį tai gąsdina, bet ir stovėti vietoje jau nesigauna.. Nerimas prieš nežinomybę – normalus dalykas, mes turime būti tam pasiruošę.
Nes tik nuolat pažindami kažką naujo savyje ir pasaulyje, nuolat augdami, tobulėdami, kurdami ir veikdami visų labui, mes galime patirti gyvenimo pilnatvę ir begalinį būties džiaugsmą..
***********
Einant dvasinio augimo keliu, svarbu suprasti, kad visos tobulėjimo knygos, įvairios praktikos ir pamokymai – tai ne gyvenimo instrukcija, o tik instrumentai, kuriais galima, bet neprivalu pasinaudoti.
Nėra universalių pažinimo kelių, tinkančių kiekvienam, todėl reikia atidžiai klausytis savo pojūčių. Jūs nesuklijuosite plaktuku popieriaus ir nepataisysite kūju trapaus daikto. Pažinimas neturi jūsų griauti ar laužyti.
Klausykite savo širdies – pažinimas turi atnešti įkvėpimą ir džiaugsmą.
***********
Sąmonės “išvalymas“ – būtina praktika dvasinio augimo kelyje. Tai tokia pati svarbi procedūra, kaip ir kūno higiena. Be tokio apsivalymo žmogaus sąmonė laikui bėgant virsta visokio informacinio balasto sangrūda, kuri negatyviai veikia žmogaus elgesį ir visą jo gyvenimą.
Svarbu atminti, kad kūno ligos, nemalonumai gyvenime ir informacinio balasto sangrūda sąmonėje – tai tampriai tarpusavyje susieti procesai.
Todėl mes turime ne tik atsirinkti išorinę informaciją, bet ir stebėti savo sąmonės būseną bei mokėti laiku apsivalyti nuo bet kokių negatyvumo išraiškų: pykčio, pavydo, neapykantos, polinkio į priklausomybes, konfliktiškumo ir t.t..
Tik su švaria sąmone galima augti dvasiškai. Kiekvienas žmogus, kuris rūpinasi savo sąmonės švara, sukuria aplink save sveiką, tyrą erdvę – harmoniją.
************
Mes įpratome gyvenime laikytis susiskaldymo, susiskirstymo, susipriešinimo pozicijos. Bet dabar atėjo pokyčių metas, todėl laikas vienytis, keisti savo mąstymą iš susiskaldymo pozicijos – į vienybės poziciją.
Tai tapo gyvenimo būtinybe, nes žmonija – tai vieninga esybė, turinti bendrus evoliucinius tikslus. Mes galime tai palyginti su žmogaus kūnu: kad jis harmoningai veiktų, turi būti visų kūno sistemų ir organų darni sąveika.
Jei tokios sąveikos nebus, jei kils susipriešinimas – organizmo veikla sutriks, išsiderins, ir galiausiai jis pradės sirgti.. Taip ir žmonija: kai mes skirstome žmones į savus ir svetimus, teisius ir neteisius.., ir su jais kovojame – mes pradedame “sirgti“ – kaip ir žmogaus organizmas.
Vienybės pojūtis pakeis visą mūsų gyvenimą.. Juk pasikeis pasaulėžiūra, todėl žmonija pradės pagaliau “sveikti“ nuo susipriešinimo, žmones ims vienytis bendriems kilniems tikslams – atgims darni sąveika 🙂 ..
************
Parengė ruvi.lt
ruvi 
Praplečiant šią temą, siūlau paskaityti straipsnį, publikuotą ,,Versijose“:
,,Šešios grandiozinės iliuzijos, kurios paverčia jus vergais
Šešios grandiozinės iliuzijos, kurios paverčia jus vergais
Zigmundas Frodas, filosofas ir psichiatras, samprotauja apie žmonijos būklę ir apie tai, kaip mums visiems ištrūkti iš Matricos.
„Iliuzija netgi sėdėjimą kalėjime gali paversti komfortišku“ – Nelsonas Mandela.
Jeigu fokusininkas nori jus apgauti, tai pradžiai jis sukuria iliuziją, kad nukreiptų jūsų dėmesį nuo realybės. Kol auditorija su susižavėjimu stebi nieko nereiškiančius triukus, fokusininkas gauna progą jus apkvailinti.
Tačiau kartais kvailiui taip sunku pripažinti faktą, kad jį apgavo, jog jis gali metų metus ir toliau tikėti tuo, kas neegzistuoja.
Mes gyvename iliuzijų pasaulyje. Dauguma problemų, kurios užtvindė mūsų protus ir kalendorius, egzistuoja tik todėl, kad jas jums kažkas įpiršo. Velniai žino, atsitiktinai tai nutiko, ar ne, bet visi mes, ar beveik visi tapome autoritarinės korporatyvinės vartotojiškos kultūros, kuris šiandien dominuoja, aukomis.
Psichopatai atėmė iš mūsų realybės jausmą. O socialiniai tinklai leido jiems skleisti savo idėjas plačioms gyventojų masėms be žiniasklaidos tarpininkavimo. Ir svarbiausia jų daroma žala slypi tame, kad jie smogė triuškinantį smūgį mūsų pasitikėjimui savimi ir tikėjimui ateitimi.
Žymus gatvės dailininkas Benksis kartą pastebėjo: „Žmonės kasdien geria intelektualinį šlapimą. Jis paverčia jų gyvenimą nuorūka. Jis verčia jus patikėti tuo, kad esate nepakankamai seksualus. Arba tuo, kad visi linksmiausi dalykai vyksta kitoje vietoje. Televizija jau pavertė jūsų draugę neadekvačia. Jie turi priėjimą prie pačių šiuolaikiškiausių technologijų. Ir jie jus gąsdina. Jie – reklamuotojai, ir jie juokiasi iš jūsų“.
Tačiau reklama – tiktai ledkalnio viršūnė. Jei pažvelgsite toliau, pamatysite, kad visas mūsų gyvenimo organizavimas sukasi aplink iliuzijų vaikymąsi, aplink masinį paklusimą kitiems žmonėms, idėjoms ir institutams. Mes esame vergai tikrąja šio žodžio prasme. Mus totaliai kontroliuoja. JIE braunasi į mūsų protą nuo pat pradžios ir perprogramuoja jį taip, kad taptume paklusnūs.
Štai šešios didžiausios iliuzijos, su kuriomis laikas atsisveikinti, jei norite būti laisvi – ne tik vidujai, bet ir išoriškai.
TEISĖS, TVARKOS IR VALDŽIOS ILIUZIJA
Daugeliui mūsų įstatymo raidės laikymasis yra moralinė pareiga. Tačiau korupcija ir politiniai skandalai įrodo, kas įstatymas – ganėtinai lankstus dalykas. Ypač tiems, kurie turi raumenis, kad juos palenktų savo naudai.
Policijos žiaurumas ir nusikaltimai, kuriuos ji vykdo ne vien pas mus, bet ir Amerikoje ar Europoje. Teismai visada stoja turtingųjų pusėn. O dabar mes nebegalime netgi gintis nuo valstybės brovimosi į mūsų asmeninį gyvenimą.
Ir visas šis įvairių šalių vyriausybių amoralumas vienaip ar kitaip veda į ištisų tautų ir kultūrų sunaikinimą. Socialinė tvarka – tai iliuzija. Ir egzistuoja ji tiktai todėl, kad jūs, įstatymams paklusnūs piliečiai, esate paklusnūs ir su viskuo sutinkate.
Kas yra valstybė? Tai grupė asmenų, kurie verčia kitus paklusti, grasindami jėga. Valstybė – tai gauja, gavusi monopolinę teisę naudoti prievartą. Istorija nesiliauja mūsų mokyti: valstybės institutai reikalingi tik tam, kad engtų, kontroliuotų ir plėštų kitus žmones. Bet kuri taip vadinama valdžia galiausiai pasirodo veidmainiška ir neteisinga.
Nėra jokios teisės, jokios tvarkos ir jokios teisėtvarkos. Visa tai tiktai išoriški valdžios atributai, kurie reikalingi teisybei nuslėpti. Tiesa yra tokia, kad pasaulio tvarka pagrįsta kitų žmonių kontrole ir kova su nepritariančiais.
GEROVĖS IR LAIMĖS ILIUZIJA
Kiekvienas iš mūsų dabar naudojasi tokiu kiekiu brangių žaisliukų, kad mums galėtų pavydėti bet kuris XIX amžiaus monarchas. Klestėjimo iliuzijos palaikymas turi esminę reikšmę pasaulinės finansinės sistemos stabilumui.
Tačiau jūs užmirštate tai, kad vartojimo pagrindas visada buvo sukčiavimas, kreditai ir skolos. Bankų sistema iš pat pradžių buvo sugalvota tam, kad turtingieji taptų dar turtingesniais vargingųjų sąskaita, o vargingieji tikėtų, kad jie atseit turi kažkokių vertybių.
Tikrą klestėjimą ir laimę jums gali suteikti tiktai gamta, sveikata, meilė ir santykiai su artimaisiais. Nesutapatinkite savęs su tomis materialiomis gėrybėmis, kurias turite. Šitaip jūs tiktai nutolstate nuo laimės, o ne priartėjate prie jos.
PASIRINKIMO LAISVĖS ILIUZIJA
Mums visiems atrodo, kad galime pasirinkti, kaip gyventi. Realybėje gi mums pateikiamas tik ribotas variantų skaičius ir visi jie – blogi. Kad ir kokį sprendimą savo gyvenime padarytumėte, jūs visada išliksite savo valstybės teisinėje ir mokesčių nelaisvėje. Ir saugos tuos pančius valstybė pasitelkusi monopoliją į prievartos naudojimą.
Pažiūrėkite į šiuolaikinės „demokratijos“ institutą ir suprasite, kad rinkimų rezultatai priklauso tiktai nuo to, kokia politinė jėga sėkmingiau prikabins makaronų jums ant ausų. Pasirinkimo laisvės iliuzija – galingas engėjas, kadangi kvailiai – tai vergai, kurie galvoja, kad yra laisvi. Neturėkite iliuzijų: jus vis tiek laiko pažabotus.
TIESOS ILIUZIJA
Tiesa – subtili tema mūsų kultūroje. Mes tarsi užprogramuoti pastoviai ieškoti tiesos. Viena dalis bet kurioje visuomenėje nesusimąstydama tiki viskuo, ką kalba televizorius, kita visuomenės dalis – netiki absoliučiai niekuo, ką kalba žurnalistai. Abu šie kraštutinumai – didžiausia kvailystė.
Jei norite išsaugoti ramybę ir laisvę savo širdyje, mokykitės mąstyti savarankiškai. Ir atsiminkite, kad bet kuri tiesa visada turi dvi puses. Netgi jei kažkas jas slepia.
LAIKO ILIUZIJA
Jie sako, kad laikas – pinigai, bet tai melas. Laikas – tai ir yra jūsų gyvenimas. Liaukitės mąstyti išimtinai penkių pojūčių kategorijomis ir vadovaudamiesi grafikais bei kalendoriais.
Mes remiamės tuo, kad dvasia yra amžina ir kiekviena žmogiška siela yra šios amžinybės dalis. Ir svarbiausia apgaulė: jie visokeriopai mus įtikinėja, kad šis konkretus momentas neturi jokios reikšmės. Atseit mes visada privalome analizuoti savo praeitį ir tikėtis geresnės ateities. Vietoje to mes, laisvi žmonės, siūlome jums susitelkti ties tuo, kas vyksta čia ir dabar.
Jeigu jūs susikoncentruojate ne ties tuo, kas vyksta dabar, o ties tuo, kas gali atsitikti ateityje, tai jūs – lengvas grobis reklamos davėjams, valdžiai ir kitiems suteneriams, kurie pripučia jums miglos į smegenis pačių įvairiausių baimių pavidalu.
Mes laimingi, kai gyvenimas nedaužo per galvas, kai spontaniškumas ir atsitiktinumas mums įdomesni už grandiozinius planus ir kai mūsų Dabar mums svarbiau už Rytoj.
Jeigu laikas – tai pinigai, tai gyvenimą galima būtų matuoti doleriais.
ATSKIRTIES ILIUZIJA
Masių valdymo strategijos srityje nėra nieko efektyvesnio kaip „skaldyk ir valdyk“ metodas. Šis principas visada naudojamas, įvedant autoritarinę valdžią arba pagrindžiant karinį įsiveržimą į kitą šalį. Ir ši atskirties iliuzija išties veikia.
Mes užprogramuoti tikėti tuo, kad mes kaip atskiros asmenybės nuolat konkuruojame su tais, kurie prieš mus. Mes nepasitikime netgi savo kaimynais ir giminaičiais. Tačiau visi žmonės Žemėje – tai ne konkurentai vienas kitam, o partneriai. Ir nuo to, kokia efektyvi bus ši partnerystė, priklauso, kokiame pasaulyje gyvensime, kokiomis dujomis kvėpuosime, kokio švarumo vandenį gersime.
Mes esame globalinė bendrija, o valstybių sienos – tai tik iliuzija, kuri egzistuoja tol, kol mes ja tikime.
Kai kas mano, kad atskirties iliuzija (tarkime, tautų idėja) guodžia mūsų ego ir suteikia mums galimybę save identifikuoti. Tačiau ta pati iliuzija padaro viską, kad mus pavergtų ir izoliuotų.
Mes norime, kad jūs nustotumėte aklai tikėti Matricos machinacijomis. Nepailstamai kovokite už savo teisių ir galimybių išplėtimą. Jeigu iš jūsų reikalaujama nuolankumo ir paklusnumo, atminkite: jums paprasčiausiai pelningai „pardavė“ teisėtumo ir „protingumo“ idėją. Jie negali mums parduoti to, ko mums nereikia.“
PatinkaPatinka
Labas, Rolandai 🙂
AČIŪ, kad pasidalinote!
PatinkaPatinka
Visada malonu, Rūta 🙂
PatinkaPatinka
…Dao išminčiai irgi teigia, jog gyvenimas,-iliuzija, sapnas…o gal taip ir yra?…juk galų gale pripažystama, jog žinom, kad nežinom nieko, tai kuo tada gyvenimas ne iliuzija?…ne koks tai sapnas?…tiem , kurie miega, ir ryte atsikėlę sako jog nieko nesapnavo, arba nieko neprisimena, tai jiems tokie pamąstymai gali atrodyt kliedesiais kokiais tai, aš pvz. kasryt prisimenu, jog sapnavau, kad ir ne viską prisimenu, bet jau ne viena dešimtis metų, kai man šitaip,-kasryt keliuosi į realybę, lyg iš kitos, sapnų pasaulio ,realybės…nakčiai gi, vėl panyru į sapnų pasaulį…ir kartais pagalvoju,-o kuo tos ‘realybės’, tos dvi dimensijos ne lygiavertiškos?…
PatinkaPatinka
Labas, Algirdai 🙂
Aš manau, šis pasaulis pakankamai – realus: tereikia įsignybti sau į ranką ar atsitrenkti beeinant į medį.. Tai liečia materiją.
O štai žmonių gyvenimo būdas, žmonių dvasinė būsena, arba – įsitikinimų sistema, kuri reguliuoja mūsų visų gyvenimą – taip, tai tiesus kelias į iliuzijas. Vien jau todėl, kad atitraukia Žmogų nuo jo Žmogiškosios dvasinės esmės ir verčia gyventi prieš savo žmogišką prigimtį – na, argi normalus, dvasingas žmogus gali žudyti, meluoti, kariauti, savanaudiškai manipuliuoti ir pan.? Žmogaus prigimtis – mylėti, kurti, gyventi vienybėje ir harmonijoje su visais ir viskuo visų labui 🙂 ..
Taigi, ir gaunasi – kai einame prieš savo žmogiškąją prigimtį, kai neišnaudojame savo dvasinio potencialo – kuriame iliuzijų pasaulį..
PatinkaPatinka
…na taip, Rūta, dėl supančios realybės tai taip,-įsignybk, atsitrenk…materija, žinoma, bet savaime aišku, kad nebūt materijos, nebūtume mes kaipo esam tokie,-siela kūne, kuris materija, ir materija be materijos neegzistuotų…
sakot dvasinė būsena veda į iliuzijas, verčia gyventi prieš savo žmogišką prigimtį, poto sakot argi normalus, dvasingas žmogus gali žudyti, meluoti, kariauti, savanaudiškai manipuliuoti ir pan.?…???…suprantu, jog jei nenormalus kuotai žmogus, tai tada ir jo dvasingumas nekondicinis, bet jei dvasingas, tai be abejo, bus teigiamas, trumpai tariant, taigi kaip ir turime gilintis į dvasinę savo būseną, kad būti ne zombiais, o dvasingais, būti Žmonėmis ir tikrai žmogiškais, tai gal teigti, jog “…žmonių dvasinė būsena, arba – įsitikinimų sistema, kuri reguliuoja mūsų visų gyvenimą – taip, tai tiesus kelias į iliuzijas.“ kaip ir nelabai tinka…bet čia mano nuomonė…
PatinkaPatinka
Sveiki, Algirdai 🙂
Viskas taip ir yra – mes mokomės per materiją pažinti dvasinį pasaulį, bet kai papuolame į materialų pasaulį – labai lengvai pamirštame, kad dvasia pirminė, ir.. įsitraukiame materialumo žaidimus, į iliuzijas..
Ir juk sistema, kurioje gyvename, yra duali, t.y., mes pažįstame šį pasaulį per priešingybes.. Taigi, dėl to dar labiau panyrame į iliuzijas, iš kurių ir kyla mūsų gyvenimo šablonai ir įsitikinimai (ir kuriais labai meistriškai manipuliuoja “lėlininkai“). Pakanka pažiūrėti į masines informacijos priemones – iš ten liete liejasi negatyvumas įvairiomis formomis, tai tarsi nuolatinė hipnozė, į kurią žmogus papuola nuo pat gimimo. Todėl dažnai mūsų “nuomonė“ tėra tų informacinių priemonių suformuota.. Taip ir prarandame palaipsniui žmoniškumą ir panyrame į iliuzijas, kurias skaitome “norma“, nes dažnai net nežinome, kad galima gyventi kitaip..
Kiekvieną akimirką kiekvienas žmogus turi pasirinkimą kiekvienoje situacijoje – elgtis dorai ar nedorai. Todėl kol esame gyvi – galime sugrįžti į doros kelią, tapti žmoniškais, dvasingais. Tuomet pradedame klausyti savo širdies – intuicijos, sąžinės balso, kurie atveria mūsų vidinį, prigimtinį žinojimą – kas yra žmogus ir kaip gyventi meilėje ir vienybėje. Jūs anksčiau rašėte apie buvimą gamtoje – tai labai padeda “atsibusti“ 🙂 ..
PatinkaPatinka
Taip, visa tai taip yra, juk matom, suvokiam, todėl manau nėra kažkas tokio “nesąmonė“, kai kartais girdim žmonių ne kurių įvardijimą, jog gyvenimas yra žiaurus, ką ir patys kartais gal pasakom, nežiūrint to, kad tuo pačiu galima įvardint, jog jis yra ir gražus…dualumai, dvilypumai, ir be jų nebūtų to visko, kas yra…
manai, jog ne kiekvienas žmogus kiekvienoje situacijoje turi tą pasirinkimą,-elgtis dorai ar nedorai, nes kai kuriems tiesiog vidus iškart neleidžia pasielgt nedorai, ir tada žmogus jau be jokių pasirinkimų elgiasi tiesiog būtent pagal savo vidinį balsą…
o gamta yra gamta, čia nėra kuo ir abejoti dėl santykio su ja…
PatinkaPatinka