Kodėl žmonės svaiginasi?

Šį kartą pamąstymai iš klasiko Levo Tolstojaus (1828-1910) filosofinių kūrinių. Dauguma jį žinome kaip garsių romanų autorių: “Karas ir taika“, “Ana Karenina“, “Vaikystė. Paauglystės metai. Jaunystė“, “Prisikėlimas“ ir kt. Šalia šių solidžių romanų Levas Tolstojus parašė nemažai filosofinių apmąstymų, vieną iš jų – apie tai, kodėl žmonės svaiginasi – sutrumpintai pateiksiu. Man šios mintys buvo netikėtos ir įdomios.

“… Paklauskite bet kurio žmogaus, kodėl jis pradėjo gerti ir tebegeria alkoholį. Dauguma atsakys: “tiesiog malonu, visi geria“, gal dar pridurs: “dėl linksmumo“. O tie, kurie niekuomet nesusimąstė apie alkoholio kenksmingumą, dar ir pridurs: “suteikia jėgų, sveika“… Paklauskite rūkančio žmogaus, kodėl jis pradėjo rūkyti, ir atsakymas bus panašus: “iš neturėjimo ką veikti, visi rūko“.. Taip, greičiausiai, atsakys įvairiai besisvaiginantys…

O juk “linksmumui, malonumui“ ar “dėl to, kad visi taip daro“ galima dainuoti, kurti, groti ir pan., t.y., daryti kažką, dėl ko nereikia beprasmiškai nei gamtos resursų, nei darbo jėgos perniek eikvoti – galima daryti tai, kas neneša akivaizdžios žalos nei pačiam žmogui, nei aplinkiniams bei aplinkai. Juk tabako, alkoholio ar kitokių kvaišalų gamybai naudojama daugybė hektarų žemės, milijonų žmonių darbo jėga..

Tuo tarpu akivaizdu, kad šios pastangos yra pražūtingos – kvaišalų vartojimas yra kenksmingas ir turi baisias pasekmes: nuo jų žūva daugiau žmonių, nei nuo visų karų ir epidemijų. Ir žmonės žino tai, taigi, negali būti, kad žmonės tai darytų iš neturėjimo ką veikti, dėl linksmumo arba dėl to, kad visi tai daro. Turi būti kažkokia kita priežastis…

Ji, sprendžiant iš mano stebėjimų ir asmeninės patirties, yra tokia. Žmogus, mano manymu, yra dvejopas: vienas – aklas ir jausmingas (gyvuliškas), antras – regintis ir dvasingas. Akla (gyvuliška) esybė valgo, geria, miega, dauginasi, ilsisi ir juda lyg užsukta mašina. Antra, reginti dvasinga esybė, susieta su gyvuliška, ir vertina gyvuliškos esybės veiklą: pritaria arba nepritaria.

Šią reginčią dvasinę esybę galima palyginti su kompasu, griežtai rodančiu tam tikras kryptis. Dėl aiškumo galime tai pavadinti sąžine, kuri visada rodo dvi kryptis: gėrį ir blogį. Kai tik gyvuliška esybė nukrypsta nuo gėrio krypties, dvasinė esybė tai “mato“ ir tuoj prabyla kaip sąžinės balsas. Visas žmogaus gyvenimas, galima sakyti, svyruoja tarp dviejų krypčių: 1) gyventi taip, kad mūsų veikla atitiktų sąžinės reikalavimus; 2) slopinti sąžinės balsą, kai elgiamės prieš ją. Vieni žmonės gyvena pagal pirmąjį planą, kiti – pagal antrąjį.

Kad gyventume pagal sąžinės balsą, įmanomas vienintelis kelias: dorovės ugdymas, švietimas ir vidinės šviesos (dvasingumo) stebėjimas – ką ta šviesa atskleidžia. Antrasis kelias – sąžinės rodiklių ignoravimas dviem būdais: išoriniu ir vidiniu. Išorinis susietas su įvairiomis pramogomis ir užsiėmimais, atitraukiančiais nuo sąžinės “parodymų“. Vidinis – sąžinės balso gesinimas kvaišalais: tabaku, alkoholiu, narkotikais.

Ne skonyje, ne linksmybėje glūdi visuotinis kvaišalų plitimas, o tik poreikyje užgesinti, negirdėti savo sąžinės balso. “Blaiviam gėda tai, kas girtam negėda“ – šiais žodžiais nusakoma esminė priežastis, dėl kurios žmonės svaiginasi. Tuomet jie gali atlikti veiksmą, kuriam priešinasi sąžinė arba kuriam skatina gyvuliška prigimtis. Devyni iš dešimties nusikaltimų padaromi apsvaigus. Tokioje būsenoje žmogus ryžtasi veiksmams, apie kuriuos blaivas net neišdrįstų pagalvoti…

Tam tikros grupės žmonių, žinodami, kaip veikia kvaišalai, organizuoja žmonių kvailinimą, kad užtemdytų jų sąžinės balsą ir priverstų elgtis taip, kaip blaivas žmogus niekada nepasielgtų. Kare prieš mūšį visuomet prigirdo kareivius: išaiškėjo, kad visuose šturmuose visi kariai būdavo girti. Taip pat visi galime pastebėti, kad nedorovingi žmonės labiau linkę svaigintis.

Esmė tik tame, kad mes nesurišame svaigalų vartojimo ir jo įtakoje atliktų veiksmų. Pakanka tik atsakingai ir neteisinant savęs susimąstyti. Nesvarbu, didelis svaigalų kiekis ar mažas, jis visuomet veikia vienodai: iš pradžių trumpam aktyvina, o paskui bukina smegenų veiklą, ir visuomet slopina sąžinės balsą, ir visus žmones veikia vienodai.

Žmonėms atrodo, kad lengvas apsvaigimas, mažas sąmonės užtemimas negali padaryti didelės įtakos. Galvoti taip – tai tas pats, kas galvoti, kad laikrodžio trinktelėjimas į akmenį gali jam pakenkti, o štai smiltelių pripilimas į laikrodžio mechanizmo vidurį jam nepakenks… Juk pagrindinis impulsas, vedantis žmogų į priekį, yra ne rankų, kojų ar stuburo judinimas, o sąmonės veikla, sąmoningumas. Tam, kad judintume kūną, reikia signalo iš sąmonės, ir jei ji pakitusi dėl kvaišalų, tai išorinius pakitimus (dėl apkvaitimo) pastebime ne iš karto.

Būtent tų mažų pasikeitimų mes ir nepastebime, ypač jei nuolat, po truputį svaiginamės. Pasikeitimai vyksta nepastebimai, po truputį, bet jų pasekmės gali būti nepataisomos. Sąmoningai veiklai reikalingas aiškumas ir minties subtilumas, o ne slopinimas ir trukdymas svaigalų pagalba. Ypatingai pavojingas saikingo svaiginimosi propagavimas, priskiriamas “kultūringai“ visuomenei…

Baisu net pagalvoti, kad vadovaujanti, daranti įtaką visuomenės gyvenimui visuomenės dalis – politikai, tarnautojai, gydytojai, mokytojai, menininkai, literatai – to “saikingo“ propagavimo paveikti, daro savo sprendimus nenormalioje sąmonės būsenoje… Ir atmeskime tuos pasiteisinimus apie “lengvumą, įkvėpimą, darbingumą“ – visa tai niekai, juk niekas nežino, kokių aukštumų pasiektų žmonės, jei jie nesisvaigintų.

Pasaulis būtų kitoks, jei žmonės nuolat būtų aiškios sąmonės būsenoje: savaime atkristų daugybė beprasmiškos ir žalingos veiklos. Tik žmonės su užgesintu sąžinės balsu daro daugybę absurdiškų sprendimų, lemiančių viso pasaulio likimą. Niekada, mano manymu, žmonės negyveno tokiuose akivaizdžiuose prieštaravimuose tarp sąžinės ir poelgių. Tarsi žmonija būtų užstrigusi, tarsi būtų kažkokia išorinė priežastis tapti sąmoningais…

Viena svarbiausių to priežasčių – apkvaitimo būsena, kurioje kvaišalų dėka yra didžioji žmonijos dalis… Išsilaisvinimu iš šios pražūtingos jėgos prasidės nauja epocha žmonijos istorijoje. Žmonės suprato baisią kvaišalų žalą, ir išsilaisvinimas atvers aiškumą: žmonės pradės gyventi santaikoje su sąžine. Ir, kaip visada, prabudimas prasideda nuo šviesuomenės, kai užkrėsta jau visa visuomenė…“

Kas skaito rusiškai, gali paskaityti originalą: Л.Н.Толстой “От чего люди одурманиваются?“ Gilu, išmintinga ir aktualu: juk evoliucionuojame, tobulėjame, todėl pritariu autoriui – turime atsisakyti to, kas mus stabdo pradėti naują epochą. O argumentą “ visais laikais žmonės gėrė“ dėkime giliau į istorijos archyvą, kaip sunkią patirtį…

(Parengė ir vertė ruvi.lt)

Reklama

9 mintys apie „Kodėl žmonės svaiginasi?“

  1. Sunki tema, bet reikalinga. O L.Tolstojaus išmintis nustebino, o brolyčiai, tegaliu pasakyti, kad prieš šimtą metų žmonės protingesni buvo…. ar ne taip? Tikrai jau laikas žengti link tobulėjimo! Aš jau originalą radau, skaitysiu, nes tikrai nustebino. Ir tau gero savaitgalio! Tikėsimės, kitos savaitės tema bus lengvesnė. 🙂

    Patinka

  2. Sveika, Bagira 🙂
    Tu vis įdomių dalykų pastebi 🙂 . Gal ne protingesni buvo, bet mažiau įklimpę į žalingus įpročius?..
    Dabar informacijos daugiau, bet.. ir dezinformacijos pakanka, todėl nelengva atsirinkti.
    O tai tu greita, jau ir originalą radai 🙂

    Patinka

  3. Vienas už kitą straipsniai geresni. (Padėkos padėkos, Ruvi!) Būtent, tie, kurie gyvena blaiviai yra patyrę tą sąmoningumo šuolį, kada atsikračius šio žalingo įpročio atsiveria nauji horizontai. Žinoma, atsiranda nauji iššūkiai, bet tai tik dar viena neišpakuota dovana.
    Kiekvienas nuolatos save svaiginantis, kad ir mažais kiekiais nepastebi pražūtingo poveikio, kitaip nebūtų ir priklausomybių. Visa laimė, kad žmonėms neturintiems šios priklausomybės, jos simptomai, priežastys ir pasekmės kaip ant delno. Atsimenu, kai eidavau į viešuosius renginius ir ten svaigindavausi, būdavo visai „linksma“, visos tos kvailybės atrodydavo baisiai juokingos. Iš tiesų, kitą diena griauždavo sąžine nuo tų visų pridarytų nesąmonių, bet vis tiek nemačiau ir nesupratau tikrojo poveikio. Dabar, kai dalyvauju masiniuose renginiuose, žinote, apima baimė. Pabandykite blaivūs būti, išgyvenkite tuos jausmus, kai aplink pilna šlitinėjančių girtų žmonių. Pajuskite tą baimę, nerimą, nesaugumo jausmą, kuris jus užplūs tarp žmonių su užslopinta dorove ir atsakomybe. Sveiko protu, morale nesuvokiama kaip vienas rėkia „sukelkime masines muštynes“, sekantis visus bjauriausiais žodžiais išvadina, o trečias praktiškai atjungęs savo gyvybines funkcijas guli baloje. Tokio nelaimėlio intelektas dirba tam, kad save sunaikintų, o kūnas stengiasi išgelbėti…
    Kaip rašiau, nueikite į kokį masinį renginį blaivi, kur leidžiama alkoholiui lietis laisvai. Patirkite tai, nes patyrimas aukščiau už bet kokį mokslą, tai aukščiausias pažinimo laiptelis.
    Kiek supratau iš straipsnio L. Tolstojus labai šviesi asmenybė. Tik labai sąmoninga asmenybė gali apžvelgti šią problemą taip globaliai.

    Linkėjimai,
    Saulius

    Patinka

  4. Atgalinis pranešimas: Apie sąžinę – ruvi
  5. Atgalinis pranešimas: Laikas atsipeikėti – ruvi
  6. Atgalinis pranešimas: Tinklaraščio apžvalga – ruvi

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s