Nereikalinga našta..

Vienas Mokytojas turėjo labai daug mokinių – į jo mokyklą suvažiuodavo mokiniai iš visos šalies kampelių.

Tačiau, visų nuostabai, gyveno jis labai kukliai: tenkinosi mažu ir turėjo tik tai, kas tikrai būtina gyvenime. Tai stebino ir mokinius.

Kartą vienas iš mokinių paklausė:

– Mokytojau, esate gerbiamas žmogus, šlovė apie jus sklinda po visą šalį. Sakykite, kodėl jūs neturite iš to jokios naudos? Juk galėjote tapti turtingu, neturinčiu jokių rūpesčiu žmogumi..

– Aš turiu viską, ko man reikia gyvenime, – pasakė Mokytojas.

– Bet jūs galėtumėte turėti žymiai daugiau!. – nenustojo stebėtis mokinys.

Mokytojas atsakė:

– Žmogus, kuris kaupia turtus, panašus į keliautoją, kuris pakeliui susirinko viską, kas pasitaikė jo kelyje, o paskui visa tai tempte tempė, susilenkęs nuo nepakeliamos naštos..

Mokiniai susidomėję klausė, o Mokytojas tęsė:

– Ir kai jis jau priėjo kelio pabaigą, pasirodė, kad kelią jam pastojo aukšta siena, kurią būtinai reikia perlipti, nes nei apeiti, nei sugriauti jos neįmanoma. Ir, žinoma, su savo sunkia našta jis negalėjo to padaryti.. Taigi, žmogui teko palikti prie sienos viską, ką jis taip sunkiai tempė su savimi..

Mokiniai sukluso. Mokytojas trumpam nutilo, o paskui pridūrė:

– Mes ateiname į šį pasaulį ir išeiname iš jo tuščiomis rankomis, palikę viską, ką sukaupėme. Tai ar yra prasmė tik iš godumo kaupti tai, kas nebūtina, žinant, kad paskui teks ne tik tempti su savimi tą naštą, bet ir palikti ją kelio pabaigoje? Ar ne geriau praeiti savo kelią lengvai, be slegiančios naštos 🙂 ?.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Reklama

Gyvenimo mokykla

Bet koks sociumas daro įtaką žmonėms ir moko juos tam tikrų dalykų. Ta įtaka gali būti pozityvi arba negatyvi, ir daroma ji nuo pat žmogaus gimimo – nesvarbu, supranta tai žmogus ar ne.

O pastebėti šią įtaką žmonės pradeda dažniausiai tuomet, kai primetami gyvenimo standartai sukelia vidinius prieštaravimus, kai aiškiai matomi melas ir neteisingumas, juntama priespauda, arba kai gyvenimo sąlygos nuolat blogėja.

Būtent negatyvios sąlygos priverčia ieškoti gyvenimo diskomforto priežasčių. Čia kaip su sveikata: jei žmogus sveikas, jis negalvoja apie sveikatą – apie sveikatą jis pradeda galvoti tik tuomet, kai suserga.

Šiandien gyvename atviro priešiškumo, melo ir prievartos pasaulyje, ir tai neišvengiamai daro įtaką visai žmonijai. Visose srityse – nuo politikos, informacinės erdvės iki buitinių santykių – ambicijos, konfliktai, savanaudiškumas, nesantaika, egocentriškumas, neapykanta, baimė..

Žmonės gyvena dominuojančio negatyvumo fone, dėl kurio poveikio patiria negatyvias emocijas, kurios ir tampa agresyvaus, niokojančio ir griaunančio elgesio priežastimi. Tačiau negatyvumas galiausiai išvargina, todėl žmonės pradeda su juo kovoti..

Bet paprastai sutelkia savo dėmesį į negatyvumo pasekmes – pradeda kovoti su smurtu šeimoje, patyčiomis mokykloje, gamtos niokojimu, terorizmu – pamiršdami, kad visa tai turi pradžią, ištakas, arba – priežastį. O kova, kaip žinia, tik didina negatyvumą.

Ir kol neįvardinsime blogio priežasčių, nepasimokysime iš klaidų ir nepanaikinsime tų priežasčių- jos vėl ir vėl, be galo ir pabaigos, “gamins“ tokias pačias pasekmes.. Niekas neatsiranda savaime – pasaulyje viskas turi priežastis ir tikslus.

Todėl turime išmokti šią svarbią gyvenimo pamoką – negatyvios žmonijos emocinės būsenos yra griaunančios ir turi itin destruktyvias pasekmes ir tendencijas. Tuomet žmogus griauna ne tik save, savo artimuosius, bet ir visos žmonijos gyvenimą, gamtą ir visą gyvybę.

Negatyvioje būsenoje neįmanoma kurti ar padaryti kažką gero: žmonės praranda dorovinius ir dvasinius orientyrus, susipriešina, susiskaldo į kovojančias tarpusavyje grupuotes. Juos pradeda vienyti neapykanta..

Tiesiog sustokime. Juk dauguma iš mūsų jau pavargo nuo begalinio negatyvumo.. Paklauskime savęs: ar gera mums gyventi tokiame pasaulyje? Ar matome pozityvią visų mūsų ateities perspektyvą? Ar saugūs tokiame pasaulyje mūsų vaikai? Kokie šiandien yra žmonijos tikslai?

Nepamirškime, kad yra ir vieno, t.y., kiekvieno žmogaus įtaka visumai – sociumui. Juk kai pasiduodame negatyviai aplinkos įtakai, mes net nesusimąstydami tampame visos negatyvios mašinos “sraigteliu“ ir.. patys palaikome bei didiname negatyvumą.

Bet juk galime elgtis ir kitaip – dorai, pozityviai, sąžiningai, taikiai! Galime nuoširdžiai pripažinti sau, kad jau pakaks, kad jau išmokome tą skaudžią negatyvumo pamoką. Ir pradėti savo pozityviomis mintimis ir poelgiais daryti kitokią – gerą įtaką – savo aplinkai ir sociumui.

Kažkodėl mes įtikėjome, kad esame silpni, kad pavieniui nieko reikšmingo negalime padaryti. Tačiau pamiršome, kad kiekvienas sąmoningas ir doras žmogus tampa harmonijos bendrakūrėju, o todėl yra palaikomas Kūrinijos harmoningos sąveikos dėsnių ir pačiu Kūrėju! Kuo daugiau harmonijos – tuo mažiau sąlygų blogiui gyvuoti.

Kiekvienas žmogus šioje Žemėje gimė bendrai visos žmonijos evoliucijai, todėl nuo kiekvieno žmogaus būsenos priklauso jos eiga. Ir niekas negali žinoti – galbūt, jis ir bus tas trūkstamas žmogus, kurio dėka galiausiai ir įvyks lemtingas visos žmonijos posūkis vienybės, taikos ir bendradarbiavimo link 🙂 ?.

Buskime, darykime išvadas iš mūsų visų patirties ir drąsiai imkimės naujų, įkvepiančių gyvenimo pamokų – mylėti ir kurti bendram labui 🙂 !

Sodininko išmintis

Atėjo kartą mokinys pas Mokytoją ir klausia:

– Sakykite, Mokytojau, kodėl man taip nesiseka dėstyti žmonėms amžinas tiesas? Jie neklauso, jie nesupranta manęs.. Jūs tiek išminties man atvėrėte, ir aš labai noriu ja pasidalinti su kitais.

– Tame ir yra tavo klaida.. – atsakė Mokytojas.

– Kaip tai?.. Jūs norite pasakyti, kad aš neturiu dalintis išmintimi?

– Tu nesuprasi dabar šito, – atsakė Mokytojas, – o vietoje atsakymo noriu paprašyti tavęs vieno dalyko: nueik pas mano draugą sodininką ir perduok jam nuo manęs truputį sėklų, kurių jis jau seniai ieško. Ir dar: pasilik pas mano draugą kuriam laikui ir stebėk, ką jis darys – galbūt, stebėdamas jo veiksmus, tu atrasi atsakymą į savo klausimą.

Mokinys nusiminė, kad negavo atsakymo, bet netrukus ėmėsi vykdyti Mokytojo prašymą. Jis nunešė sėklas ir pradėjo stebėti sodininką. Šis išvyniojo sėklas ir taip apsidžiaugė, tarsi būtų gavęs labai trokštamą dovaną.

– Kodėl jūs taip džiaugiatės? – paklausė mokinys, – juk tai viso labo kelios paprastos sėklos..

– Tai ne tokios jau paprastos sėklos, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, tai nuostabių retų gėlių sėklos, – atsakė sodininkas ir papasakojo, kad jis ir jo draugai jau seniai svajojo apie jas.

Paskui jis pamirkė sėklas ir paskleidė jas ant drėgno audeklo, kad išleistų daigelius, o po kelių dienų pasodino sėklas į žemę.

– Nejaugi jūs nepasidalinsite sėklomis su savo draugais? – paklausė mokinys.

– Kodėl gi nepasidalinsiu? – nustebo sodininkas. – Būtinai pasidalinsiu, bet vėliau.

Praėjo dar kelios dienos, ir pasodintos į žemę sėklos sudygo.

– Turbūt, dabar jau pasidalinsite sodinukais su savo draugais? – paklausė mokinys.

– Ne, sodinukų nedaug, o draugų, kurie svajoja apie juos, žymiai daugiau. Juk negaliu aš pasidalinti su vienais, o kitus nuskriausti. Ir sodinukai per gležni, kad juos dabar persodinčiau. O kai ateis ruduo, gėlės subrandins daugybę sėklų, kuriomis aš ir pasidalinsiu su draugais. Be to, aš pasidalinsiu su visais šių gėlių auginimo bei jų priežiūros patirtimi.

Ir staiga mokinys suprato, kodėl Mokytojas pasiuntė jį pas savo draugą sodininką ir ką norėjo tuo jam parodyti.. Jis padėkojo sodininkui ir sugrįžo pas savo Mokytoją.

– Aš viską supratau, Mokytojau, – pasidalino savo įspūdžiais mokinys. – Ta išmintis, kurią aš gavau iš jūsų ir iš knygų, tebuvo lyg sėklos, o aš dalinau jas žmonėms nebrandžias ir nesudygusias, ir jiems sunku buvo įžvelgti jose išmintį. Todėl aš būtinai turiu jas užauginti ir dalintis jų auginimo patirtimi, tuomet išmintis tampa žmonėms suprantama..

Pagal S. Šepel alegoriją, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Mokytojams

Mokytojo dienos proga – dvi istorijos apie svarbų jų darbą, kurį tiksliau būtų vadinti misija, nes mokytojų rankose – ateities žmonės, o tai reiškia – visų mūsų ateitis..

************

LAIŠKAS

Vienos mokyklos direktorius siųsdavo šį laišką kiekvienam mokytojui, kurį priimdavo į darbą:

“Gerbiamas mokytojau!

Aš išgyvenau konclagerį, mano akys matė tai, ko neturėtų matyti nei vienas žmogus:

  • kaip išsilavinę inžinieriai stato dujų kameras;
  • kaip kvalifikuoti gydytojai nuodija vaikus;
  • kaip diplomuotos medicinos seselės žudo kūdikius;
  • kaip aukštųjų mokyklų absolventai šaudo ir degina vaikus ir moteris…

Todėl aš nepasitikiu išsilavinimu.

Aš prašau jūsų: padėkite vaikams tapti ŽMONĖMIS. Jūsų pastangos niekada neturėtų sudaryti sąlygų atsirasti mokytiems tironams, išsilavinusiems psichopatams, diplomuotiems žudikams.

Skaitymas, rašymas, aritmetika svarbūs tik tuomet, kai padeda mūsų vaikams ugdyti ŽMONIŠKUMĄ!“

************

GERAS MOKYTOJAS

Tėvai išrinko savo sūnui geriausią mokytoją. O kitą rytą senelis nuvedė anūką į mokyklą.

Kai senelis su anūku įėjo į mokyklos kiemą, juos kaipmat apsupo vaikai.

– Koks juokingas seniokas, – pradėjo juoktis vienas berniukas.

– Ei, mažas storuli, – parodė grimasą kitas ir stumtelėjo anūką.

Vaikai garsiai šaukė ir šokinėjo aplink senelį su anūku. Tik tuomet, kai suskambo skambutis į pamoką, jie nubėgo.

Senelis ryžtingai paėmė anūką už rankos ir išėjo į gatvę.

– Ar aš neisiu į mokyklą? – paklausė anūkas.

– Eisi, bet ne į šitą, – atsakė susirūpinęs senelis, – aš pats surasiu tau mokyklą.

Senelis nuvedė anūką į namus ir paliko jį močiutės globai, o pats iškeliavo ieškoti jam geriausio mokytojo..

Pamatęs mokyklą, senelis užsukdavo į jos kiemą ir laukdavo, kol suskambės skambutis pertraukai. Vienose mokyklose vaikai į jį nekreipė dėmesio, kitose – elgėsi atsainiai arba erzino jį.

Senelis tylėdamas apsisukdavo ir išeidavo.

Galiausiai jis įėjo į nedidelės mokyklėlės kiemą ir pavargęs atsirėmė į tvorą. Suskambėjo skambutis, vaikai išbėgo į kiemą..

– Laba diena, seneli, ar jums bloga, gal atnešti vandens? – paklausė vienas berniukas.

– Mūsų kieme yra suoliukas, prisėskite, o aš pakviesiu mokytoją, – pasiūlė kitas ir nubėgo į mokyklą.

Netrukus į kiemą išėjo jaunas mokytojas. Senelis pasisveikino su juo ir pasakė:

– Pagaliau aš radau geriausią mokyklą savo anūkui!

– Nepasakyčiau, kad ji geriausia, ji visai nedidelė.. – bandė teisintis mokytojas.

Bet senelis į tai tik numojo ranka. Jis susitarė dėl anūko ir išėjo.

Vakare berniuko mama paklausė senelio:

– Tėve, sakyk, kodėl pakeitei mokyklą? Kodėl manai, kad radai geriausią mokytoją?

– Pagal mokinius atpažįsti ir Mokytoją, – šypsodamasis atsakė senelis 🙂 ..

************

Visiems Mokytojams – sveikinimai 🙂 ! Meilės mokiniams ir savo darbui, gerumo ir širdies šilumos, išminties ir kantrybės 🙂 ! Ir tegul Jūsų mokiniai tampa gerais Žmonėmis!

Apie tėvų varžymąsi

Pokalbiai tarp tėvų apie savo vaikų vystymąsi ir pasiekimus vyko visais laikais, bet su interneto atsiradimu ir vis populiarėjančiu virtualiu bendravimu jie įgauna vis aštresnes formas..

Ir jei kadaise tokie pokalbiai vykdavo siaurame rate, tarp pažįstamų žmonių, tai mūsų dienomis apie vaikučio gimimą, augimą ir pasiekimus pranešama kone visam pasauliui socialiniuose tinkluose arba forumuose internete.

Ten buriasi ir kiti tėveliai, dažnai net visai nepažįstami žmonės: vieni komentuodami sveikina ir džiaugiasi, o kiti rašo kandžius pastebėjimus ir giriasi savo atžalų “daug geresniais“ pasiekimais..

“O mano“, “O maniškė“.. “greitesnis, gabesnė, geriausias..“ Atrodytų, patys tėvai net nepastebi, kaip įsitraukia į beprasmišką varžymąsi, kur žūtbūt stengiasi “nugalėti“ vieni kitus, būti “geriausiais“.

Jei rašoma apie kūdikius, tuomet dažniausios temos yra apie pirmuosius vaikučių įgūdžius: kalbos vystymąsi, miegą, pirmuosius dantukus ir bandymus sėstis, stotis, eiti.

Vaikai auga – temų daugėja, o kartu.. ir priežasčių varžymuisi ir ginčams.. Tai raidžių ir skaičių pažinimas, kalbos apie prestižinius vaikų darželius ir mokyklas, pasakojimai apie vaikų gimtadienių šventės, apie pasiekimus mokykloje, apie egzotiškas keliones ir vaikų lankomus būrelius.

Dirbančios mamos iš aukšto žiūri į vaikučius namuose auginančias mamas, maitinančios natūraliai vaikučius mamos vengia diskusijų su dirbtinu maistu maitinančiomis vaikus motinomis, pasiturinčios nepraleidžia progos pasipuikuoti prieš kukliau gyvenančias ir t.t..

Tokio beprasmiško varžymosi aukomis tampa ir tėvai, ir vaikai. Tėvai stengiasi, kad jų vaikai nebūtų “prastesni“ už virtualius pažįstamus ir pergyvena, jei šie neatitinka jų lūkesčių.

Ir vietoje tėvystės-motinystės džiaugsmo ir smagių akimirkų su savo vaikais jie apkrauna savo atžalas papildomais užsiėmimais, kartais ir prieš jų valią, bet kad tik atitiktų kažkokius “standartus“, kuriuos primeta dažnai jiems net nepažįstami žmonės.

Kartais tėvai taip rimtai įsitraukia į tokias diskusijas ir varžymąsi socialiniuose tinkluose arba forumuose, kad net nesusimąsto, jog vaikas jaučia tėvų nepasitenkinimą juo, ir kad tai gali sukelti vaikui nepilnavertiškumo pojūtį.

Žinoma, bendravimas su kitais tėvais yra naudingas, bet jis neturi virsti varžymusi ir nepagrįstais lūkesčiais savo vaikui. Todėl labai svarbu atminti, kad kiekvienas vaikas vystosi savo tempu ir turi unikalių gebėjimų, kurių neįmanoma palyginti su kitų vaikų gebėjimais.

Galbūt, vienas vaikas jau ketverių lengvai skaito ir rašo, o kitas jo amžiaus vaikas puikiai piešia arba kuria pasakas. Vienas vaikas gali būti aktyvus ir judrus, o kitas – žingeidus ir lėtas. Ir tėvų svajonės gali neturėti nieko bendro su realiais vaikų gebėjimais ir talentais..

Pagrindinė tėvų užduotis – pastebėti ir padėti atverti savo vaiko unikalius gebėjimus. Jie turi nuspręsti, kas jiems svarbiau: auginti sveiką, laimingą vaiką ar bandyti įsprausti jį į kažkieno siūlomus “etalonus“.

Palyginti savo vaiko pasiekimus galima tik su jo ankstesniais pasiekimais, pavyzdžiui: pagirti, kad moka daugiau raidžių, nei prieš mėnesį, arba kad geriau važiuoja dviračiu, nei pernai, ar kad jau moka pats, be mamos pagalbos, susitvarkyti žaislus ir pan.

Jei vaikas yra palaikomas, jei jo iniciatyva negesinama, jei jis jaučiasi mylimas – jo talentai anksčiau ar vėliau, bet būtinai atsiveria. Tėvams tereikia meilės, kantrybės ir tikėjimo savo vaiku.

Reikia riboti bendravimą su tais žmonėmis, kurie sukelia abejones savo vaiko gebėjimais. Ir, žinoma, išmokti nuoširdžiai pasidžiaugti kitų vaikų pasiekimais, nelyginant jų su savo vaikais.

Tėvų varžymasis – tai savotiškas iškreiptas būdas įrodyti sau, kad jie neprastesni už kitus, jei jų vaikas kažkuo lenkia savo bendraamžius. Jie tarsi bijo būti prastesni už kitus, bijo nesuteikti geriausio savo vaikams.

Tačiau tai kelias į niekur ir be pabaigos, lydimas visos gamos negatyvių pergyvenimų: baimės, nuolatinės įtampos, nepasitenkinimo, nepilnavertiškumo, pavydo ir net neapykantos.

Nėra vienodų žmonių, bet yra įvairovės vienybė. Todėl reikia liautis lyginti savo šeimą su kitais – tuomet ateina suvokimas, kad meilė, rūpestis, dėmesingumas ir buvimo kartu džiaugsmas ir yra laimingos šeimos pagrindas, kurioje auga laimingi ir talentingi vaikai 🙂 ..