Jei pradėjai sielvartauti – ieškok, kur užstrigai…
Žiema… Pavasaris… Vasara… Ruduo… ir vėl – Žiema… Pavasaris… Vasara… Ruduo…
Tu pažinai vasarą ir visa širdimi ją pamėgai. Tau gera, šilta ir smagu vasarą. Tu nori, kad vasara niekada nesibaigtų, ir kai tik prasideda mažiausi pasikeitimai, bylojantys apie tai, kad vasara praeina, tave apima baimė… Apatija…
Tu kabiniesi už vasaros ir apie viską sprendi, remdamasis savo prisiminimais apie ją. Žolė gelsta, oras vėsta, dangus keičia spalvą, saulės spinduliai jau kitokie, … – tai blogai, tai liūdina, tai gąsdina, nes vasara baigiasi.
Apima baimė… Baimė paleisti tai, kas džiugino, kas teikė laimę, tai, kas pagal tavo gilų asmeninį įsitikinimą, atrodė idealu.
O dabar perkelkime šį vaizdinį į bet kokį įvykį mūsų gyvenime.
Tai, kas priverčia tave sielvartauti – tai atsiminimai apie tai, kas gali tau atnešti komfortą ir džiaugsmą.
“Vasarą man buvo gerai, reiškia, viskas, kas atima vasarą – tai blogai, tai nejauku, tai liūdna…, ir aš dėl to kenčiu.“
Jei vaikystėje aš negausiu pakankamai meilės ir švelnumo, ir iki senatvės saugosiu tą pojūtį, tuomet visą gyvenimą negalėsiu išsivaduoti nuo kančios.
Vaikystėje manęs nesuprato, nepakankamai mylėjo, skyrė per mažai dėmesio… Vaikystė seniai praėjo, bet aš iki šios dienos saugau savo atmintyje tai, kas buvo, ir – kaip, pagal mano supratimą, turėjo būti.
Aš kabinuosi už praeities. Nepaleidžiu skausmo dėl kadaise patirto meilės trūkumo, švelnumo trūkumo… Ir kas benutiktų, aš apie viską sprendžiu, remdamasis savo atsiminimais “kaip buvo ir kaip turėjo būti“…
Aš elgiuosi lyg užsispyręs vaikas, kuris nenori tapti suaugusiu tik todėl, kad negavo to, ko jam trūko vaikystėje. Ir kol negausiu – nesiruošiu tapti suaugusiu, neišeisiu iš tos “realybės“…
Štai taip aš pats susikuriu sau kančią – nenorėdamas išeiti iš savo atsiminimų, iš tos akimirkos, kur, kaip man atrodo, kažkas “neužbaigta“…
Bet jei tik aš galėčiau suprasti, kad viskam yra savo laikas, kad bet koks laikmetis turi savo žavesį ir savo pamokas – aš kaipmat išsivaduočiau nuo savo kančios…
“… Žiema… Pavasaris… Vasara… Ruduo…“
Jei aš kabinsiuos tik už vasaros, tuomet bet koks kitas metų laikas man taps pragaru.
Bet kai tik aš suvoksiu, kad ir ruduo, ir žiema, ir pavasaris turi savo žavesį ir kad viskam yra savo laikas – mano sielvartas akimirksniu išnyks, ir aš tiesiog gyvensiu, paleisdamas tai, kas išeina ir sutikdamas tai, kas ateina…
Nesipriešindamas. Atsiverdamas viskam. Pažindamas tai…
… Jei pradėjai sielvartauti – ieškok, kur užstrigai…
Autorius – Amu Mom, vertė ruvi.lt
Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !
ruvi 
Visi metų laikai, visas gyvenimas yra nuostabus, spalvingas, kūribingas ir t.t. … jeigu šalia turi prabangą – tave suprantančią ARTIMĄ SIELĄ.
O jeigu neturi? Pats kaltas – priežasties ieškok savyje. Karmos dėsniai…
Kad juos suvokti, dažnai neužtenka gyvenimo(-ų)…
Ak taip, žmogus, juk, socialinė būtybė. Jam įgimtas bendravimo troškimas. Sąmonė auga, santykiai keičiasi… Ateitis šviesėja, nes atsiveriame meilei… Gražu. Turėtų guosti. Bet ar tikrai padeda?
…………………………………………………………………………………………………………………………….
Monologas 🙂
PatinkaPatinka
Labas, Rolandai 🙂
Tai tikrai gyvenimo dovana – artimas žmogus. Tik dabar žmonės dažniausiai orientuoti į žmogaus išvaizdą ar padėtį, todėl dėl tų visų blizgučių kartais nepastebi gal ne tokio ryškaus, bet artimos sielos žmogaus.. Be to, dar daug egoizmo – dažnas nori sau kažko gero, nepagalvodamas apie tai, ar jis gali mylėti kitą žmogų besąlygiškai..
Aš manau, kad nėra jokios žmogaus kaltės ar bausmės, yra tik netobulų savybių išgryninimas. Sakyčiau, ne kaltė, o atsakomybė už save, savo mintis ir veiksmus.. Man patiko toks karmos apibūdinimas: karma – tai tiesiog harmoningos sąveikos neišbaigtumas.
Sunku suprasti – kodėl vieni žmonės nuolat “pritraukia“ kitus žmones, kiti – vienišauja. Tai gali būti ir sielos užduotys, kurių žemišku protu nelabai gaunasi suprasti..
Ir dar – kai sąmonė plečiasi, paprastai gyvenime prasideda nelabai malonūs įvykiai, nes “apsivalome“ nuo visko, kas “tempia“ sąmonę žemyn. Mes turime suprasti, kad sąmonės augimas – tai naujas – kitoks mąstymas, kitoks gyvenimas, kitokie pojūčiai, kitokia sąveika su žmonėmis ir aplinka. Su “senais lagaminais“ – senais mąstymo šablonais, senais elgesio įpročiais – į naują pasaulį neįeisime..
Man labai priimtina šiame apsakymėlyje aprašyta pozicija: “.. aš tiesiog gyvensiu, paleisdamas tai, kas išeina ir sutikdamas tai, kas ateina… Nesipriešindamas. Atsiverdamas viskam. Pažindamas tai…“
Dėkui, Rolandai, kad vis pasidalinate savo mintimis 🙂 ! Jaukaus vakaro 🙂 ..
PatinkaPatinka
Ačiū, Rūta,
Daug tiesos. Galbūt ne viską paaiškina (tarkim, galima mylėti žmones, bet būti vienišam…), tačiau mums nežinomos ,,sielos užduotys“ turbūt pridengia kai kuriuos atsakymus…
Gera žinoti, jog esame Visumos dalis. Susiję vieni su kitu. Bet pajusti dar daugelis nemokame… Deja.
Žinau, žinau – visa tai ateis su Sąmonės evoliucija. Tačiau vis ta žmogiškoji silpnybė – nekantrumas – vis ima ir išlenda 🙂 .
PatinkaPatinka
Labas, Rolandai 🙂
Vienybės pojūtis su Visuma – ko gero, vienas iš sunkiausių sąmonės transformacijos etapų, nes tai nėra tik žodžiai, tai turi tapti gyvenimo dalimi: mes pradedame laikytis principo “nekenk“ ir mokomės harmoningai sąveikauti su gamta, žmonėmis, visa gyvybe, o tai tikrai nėra lengva.. Vien principas “nekenk“ skatina keisti ne tik pasaulėžiūrą, bet ir mitybą, gyvenimo būdą – juk dabar dar vyrauja egoizmas, o jis be kenkimo ir kitų išnaudojimo tiesiog negali..
Iš tikrųjų, Rolandai, kai tik žmogus nubunda, jis pamato ne tik sistemos absurdiškumą, suvokia, kaip ją galima pakeisti, bet ir savaime suprantama, labai labai nori, kad tie pokyčiai vyktų kuo greičiau..!! Tai normalu – juk sąmoningas žmogus nori laimės visiems, jis suvokia (kaip Visumos dalis 🙂 ), kad kol yra kenčiančių žmonių, tai ir Visuma (žmonija) negali būti laiminga.. Todėl, manau, toks nekantrumas yra pozityvus, tik neturėtų pereiti į liguistus lūkesčius.
O kad neprailgtų laukti – reikia daryti gerus darbus. Ir gyventi taip, kaip norėtume gyventi harmoningoje visuomenėje 🙂 . Mums visiems dabar labai trūksta žmoniškumo : dėmesio, gero žodžio, nuoširdumo, rūpesčio, šypsenos, padrąsinimo, paguodos, geranoriškumo, pagalbos ir palaikymo 🙂 ..
PatinkaPatinka