Du keliai

Susitiko kryžkelėje du keliai. Siauras ir platus.

– Tu visai apsileidai: visas nubarstytas aštriais akmenimis, išmuštas duobėmis, apaugęs dygiais vijokliais! – ėmėsi priekaištauti platus siaurajam. – Tavo keliautojai gali išsekti nuo nuovargio ir bado! Visai kitas reikalas aš: gražus, lygus! Mano pakelėse kavinės, restoranai, namai su visais patogumais. Gyvenk ir linksminkis!..

– O ko gi tu taip staiga nutilai? Juk, sprendžiant iš tavo pasakojimų, gyveni tu gerai! – nustebo siauras kelias.

– Na, lyg ir gerai… – atsiduso atsakydamas platus kelias. – Bet va mano kelio gale – bedugnė. Gili, niūri, juoda. Tokia, kad ir nupasakoti tau negaliu. Dauguma žmonių net neįtaria, kad ji ten yra. O tie, kurie žino, tik ranka numoja. Matyt, nežino visos tiesos. O aš tiek į tą bedugnę prisižiūrėjau, kad labiausiai pasaulyje bijau vieną dieną pats į ją nuslysti. Nes bijau, kad atsidursiu ten visiems laikams… Na, o kaip tu gyveni?

– Sunkiai… – atsiduso siauras kelias. – Ir tiems, kurie manimi keliauja, nelengva. Bet užtat mano kelio gale – kalnas. Ir užkopę į jį tampa tokie šviesūs, tyri ir laimingi, kad negaliu tau apsakyti! Ir žinai, aš taip pat labiau už viską noriu ten atsidurti – visiems laikams!

Pasikalbėjo du keliai ir pasuko kiekvienas į savo pusę.

O kryžkelėje toje žmogus stovėjo, kuris visa tai girdėjo.

Ir štai kas stebina: iki šiol ten stovi ir dar svarsto, kokiu keliu jam pasukti!

Autorius vienuolis Varnava, vertė ruvi.lt

Gražaus visiems savaitgalio 🙂 !