Vienas dėl visų ir visi dėl vieno..

Kiekvienas žmogus nori būti savimi, tačiau nėra taip paprasta atsakyti – ką tai reiškia. Dažnas tai supranta kaip savo asmeninių savybių (ir pozityvių, ir trūkumų) niekuo neribojamą išraišką.

Tokia išraiška dar vadinama natūralumu, laisve arba individualumu, bet tai labai paviršutiniškas suvokimas, nes iš tiesų tai tik gražiu “individualumo“ rūbu papuoštas egoizmas.

Kad suprastume, ką reiškia būti savimi, pirmiausiai turime atsakyti sau į klausimą – o kas gi yra žmogus? Nes, kaip ir kiekviena gyva būtybė, žmogus turi tam tikrus jam būdingus, išskirtinius bruožus, pagal kuriuos jį galime atpažinti.

Kokie tie bruožai? Ezoterikai teigia, kad žmogus – dvasinė būtybė, įgaunanti Žemėje žmogišką patirtį. Psichologai kalba apie žmogaus protą ir psichiką. Religijos mini dvasingumą ir ryšį su Kūrėju. Senieji Mokymai kalba apie dorovę, harmoningą sąveiką ir evoliuciją..

O jei patys patyrinėsime žmogaus gebėjimus, pamatysime, kad žmogus skiriasi nuo kitų gyvų būtybių tuo, kad gali: savarankiškai mąstyti ir priimti sprendimus, kurti ir mylėti, vienytis ir bendradarbiauti su kitais žmonėmis visų labui. O visa žmonija gali sąmoningai kurti savo realybę..

Taigi, būti savimi reiškia – būti Žmogumi, t.y., išreikšti savo prigimtines, būdingas žmogui dvasines savybes: kurti, mylėti, vienytis bendram labui, harmoningai sąveikauti su gamta ir visa gyvybe, nuolat vystytis ir tobulėti.

Ir jei turime negatyvių, neharmoningų, nebūdingų žmogui savybių, tuomet reikia jas taisyti ir tobulinti, o ne egoistiškai jas demonstruoti ar primesti kitiems žmonėms kaip “buvimą savimi“, “saviraišką“ ar “natūralumą“.

Tokia egoistiška pozicija “esu, toks, koks esu ir priimkite mane tokį, koks esu“ – pasyvi, bet iššaukianti žmogaus pozicija, kuris nieko nenori savyje keisti, bet reikalauja, kad kiti dėl jo keistųsi, jį pakęstų ir priimtų, nes kitokiu jis “negali“ būti.

Populiariosios psichologijos knygos dabar kupinos raginimų mylėti save, rūpintis savimi ir išreikšti save, tačiau nesiūlo jokių dvasinių-dorovinių kriterijų ir orientyrų, į kuriuos žmogus galėtų lygiuotis ir kurie atneštų realią gerovę pačiam žmogui ir visai žmonijai.

Vienintelis ryškus “orientyras“ dabar – materialūs daiktai, turtai, pinigai ir šalia propaguojamas egoizmas – kaip savybė, skatinanti tas materialias “vertybes“ kaupti, kad žmogus jų dėka suteiktų sau “reikšmingumą“ ir būtų dėl to laimingas.

Jei visuomenė vadovaujasi tokiais principais – ji praranda dvasinius kriterijus, susiskaldo, susipriešina, neturi vienijančių tikslų ateičiai, o todėl tampa lengvai manipuliuojama bet kokiomis, net absurdiškiausiomis idėjomis..

Nei daiktai, nei pinigai negali suvienyti žmonių. Žmones vienija bendri pozityvūs tikslai visų ateičiai, bendra kūryba ir darbas, nuolatinis tobulėjimas visų labui ir įkvepiančios idėjos visų gerovei – kai vienas dėl visų ir visi dėl vieno..

Todėl, kad tokia žmogaus prigimtis – būti Žmogumi, t.y., Savimi – išreikšti geriausias savo savybes visų gerovei ir bendrai evoliucijai. Žmogaus prigimtis – žmoniškumas (būdingos žmogui savybės).

Žmoniškumas – tai vienijantis žmoniją dvasinis pagrindas, kurio dėka kiekvienas žmogus gali geriausiai išreikšti savo unikalius gebėjimus ir talentus: tai aukščiausia kūrybinė laisvė – kai kiekvienas žmogus žino, kad gali viską!

Tik tada, kai vieno žmogaus unikalūs gebėjimai skiriami visų gerovei, jis jaučia gyvenimo pilnatvę, saviraiškos laisvę ir savo veiksmų prasmingumą. Gyvendamas tik dėl savęs, žmogus eina prieš savo prigimtį, prieš visumą, nes jis yra didelės visumos – žmonijos dalis.

Jei žmogus negali būti savimi, nesupranta, ką tai reiškia – jis kenčia, nuolat blaškosi ieškodamas gyvenimo prasmės ir lengvai pasiduoda kitų įtakai. Egoizmas skaldo ir valdo, o žmoniškumas – vienija visų gerovei ir klestėjimui.

Būti savimi – pirmiausiai reiškia būti Žmogumi: kai vienas dėl visų ir visi dėl vieno 🙂 .. Būkite Savimi 🙂 !

Reklama

2 mintys apie „Vienas dėl visų ir visi dėl vieno..“

  1. …taip, kartais likęs vienas kalbiesi su savimi…kartais su medyje čiauškančiu paukščiu, ar atsitiktinai sutiktu, tik jam žinomais takais, klajojančiu katinu, ar šunimi…kartais su supančia gamtos magija,-medžiu, šlamančiu vis kurtai lekiančiame vėjyje, žole, kurioje dėlioji savo žingsnius, debesimis, keliaujančiais beribiais maršrutais…ir būna gera…pasiilgsti žmogaus?,-o taip, žinoma…juk sakė vienas žmogus, kad „žmogui reikia žmogaus“, būtent,-Žmogui-Žmogaus…

    Patinka

  2. Sveiki, Algirdai 🙂

    Tikra tiesa: gamtoje tiek grožio ir tikrumo! Gamtoje galime pamatyti dėsnių veikimą, kurie veikia ir žmonių gyvenimą.. Todėl ten jaučiamės lyg namuose, todėl vis daugiau žmonių keliasi gyventi arčiau gamtos. Ir bendravimo su žmonėmis mums reikia, bet ne ginčų ar reikalavimų, o vienybės, geranoriškumo, nuoširdumo, meilės 🙂 ..

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s