Alkoholio poveikis žmogaus psichikai

Mokslininkai atliko daug tyrimų ieškodami žmogaus charakterio bruožų, atvedančių į alkoholizmą. Buvo siekiama atrasti taip vadinamą „alkoholinę asmenybę“ – specifinius charakterio bruožus ar žmonių psichologinius tipus, kuriems lemta tapti alkoholikais. Tačiau duomenų, patvirtinančių specifinį alkoholinį tipą, nerasta. Net alkoholikų vaikai turi tik polinkį į alkoholizmą, bet ne paveldėtą ligą – alkoholizmą. Tačiau patvirtinta, kad alkoholikų vaikai, pradėję vartoti alkoholį, paskutines ligos stadijas pasiekia greičiau.

Buvo ištirtos įvairios žmonių grupės. Pasirodo, alkoholikais tampa cholerikai ir flegmatikai, sangvinikai ir melancholikai. Patvirtinta, kad priklausomi nuo alkoholio tampa išsilavinę ir mažai išsilavinę, talentingi ir nelabai, turtingi ir pasiturintys, psichiškai sveiki žmonės ir psichiniai ligoniai, vyrai ir moterys ir t.t.. Atrasti ir alkoholizmą skatinantys faktoriai: vartoti alkoholį pradedama dėl socialinio programavimo, dėl alkoholio prieinamumo ir didelio alkoholio vartojimo paplitimo.

Medicininiais tyrimais patvirtintas dar vienas dėsningumas: tipinis (vienodas) alkoholio poveikis asmenybei, kokia ji bebūtų. Alkoholio vartojimas padaro vienodą poveikį ir charakteriui, ir sveikatai, o vėliau ir išvaizdai. Atrodytų, pradžioje visiškai skirtingi alkoholį vartojantys žmonės laikui bėgant vis labiau supanašėja. Šis procesas vadinamas asmenybės niveliavimu (skirtumų pašalinimu, suvienodinimu).

Galiausiai tai pasibaigia standartine asmenybės degradacija pagal alkoholinę stadiją. Svarbus atradimas buvo tai, kad vartojantiems alkoholį žmonėms būdingos tam tikros psichologinės ypatybės, ir tuo remiantis įrodyta, kad alkoholis visus žmones veikia vienodai.

Peržvelkime pagrindinius vartojančio alkoholį žmogaus psichologinius ypatumus:

1. Neadekvatus požiūris į alkoholį ir į alkoholizmą. Jis atsiranda dėl socialinio programavimo, žinių trūkumo ir daugybės klaidinančių mitų, kurie sklando visuomenėje. Be to, priklausomas žmogus yra linkęs pateisinti savo priklausomybę. Toks požiūris išreiškiamas trim variantais:

a) anognozija – pilnas priklausomybės neigimas. Tai sunkiausias atvejis, nes net kai aplinkiniams akivaizdu, kad žmogus yra alkoholikas, jis pats tai aršiai neigia. Su tokiu požiūriu pasveikti nuo alkoholizmo neįmanoma, nes tam, kad žmogus pasveiktų, jis turi pripažinti, kad turi priklausomybę – jis turi būti sąžiningas pirmiausiai su savimi.

b) lengvabūdiškas požiūris – tai nepakankamas įvertinimas, nes alkoholio vartojimo pasekmės išryškėja ne iš karto. Toks požiūris būdingas daugumai vartojančių alkoholį žmonių. Kartais pripažįstama, kad būna problemų su alkoholiu, bet alkoholio neatsisakoma: bandoma gerti silpnesnius gėrimus, kontroliuoti dozę, daryti pertraukas. Tokiu būdu bandoma sau įrodyti, kad situacija valdoma.

c) demonstratyvus pervertinimas – tai retas atvejis, kai alkoholikas demonstratyviai pareiškia, kad jis yra alkoholikas, bet jo liga tokia sunki, kad pasveikti neįmanoma. Tai gali būti susiję su blogos savijautos baime, dažniau – demonstratyvi priedanga, kad galėtų netrukdomas toliau gerti.

2. Egocentrizmas. Alkoholikai savo elgesiu primena išlepintus vaikus – jie elgiasi taip, tarsi jų interesai būtų svarbiausi už viską. Jie įsitikinę, kad puikiai valdo savo gyvenimą ir kad niekas neturi teisės trukdyti gyventi taip, kaip jie nori. Pagrindinis jų noras – vartoti alkoholį tada ir tiek, kiek ir kada jie nori. Alkoholikai neperneša jokių prieštaravimų ir yra nepakantūs menkiausiam psichologiniam diskomfortui. Psichologai tai vadina žema frustracine tolerancija. Visas problemas alkoholikai sprendžia butelio pagalba ir nesupranta tų, kurie nesielgia taip pat ar nepritaria tam.

3. Nenuoseklumas ir asmenybės susidvejinimas. Alkoholikas lengvai meluoja, žada ir pamiršta, išgėręs kuria didingus planus, o po kelių valandų pagirių būsenoje jau viską neigia ir jaučiasi menkysta. Alkoholiko savęs vertinimas priklauso nuo to, kada jis išgėrė. Apsvaigęs jis vienoks, pagiringas – visiškai kitoks. Toks nenuoseklumas veda į asmenybės susidvejinimą. Šių būsenų geriantysis nesuvokia ir nesuriša tarpusavyje, tačiau aplinkiniams tai akivaizdu.

4. Inertiškumas. Alkoholikai nesusimąstydami plaukia pasroviui paskui savo priklausomybę metų metais, diena iš sienos. Jie nedaro jokių išvadų, nors daugelio organizmas jau neperneša alkoholio, ir organizmas jau siunčia akivaizdžius signalus. Net jei pastebi, kad tarsi savaime „atsiranda“ įvairios ligos, su savo priklausomybe to nesusieja ir gerti nenustoja. Dažniausiai guodžiasi žodžiais, kad „kai tik panorės, galės nustoti gerti“, bet taip ir lieka gyventi su šia iliuzija. Alkoholio vartojimo inertiškumas toks stiprus, kad nustoti gerti alkoholikui atrodo baisu – jis tiesiog neįsivaizduoja kitokio gyvenimo.

Verčiančios susimąstyti išvados, tiesa? Alkoholis suvienodina, atbukina ir sumenkina bet kokį žmogų. O problemos su alkoholiu sprendžiamos tik visišku alkoholio atsisakymu.

(Pagal gydytojo narkologo V. A. Melnikovo darbus, vertė ruvi.lt)

Reklama

Vydūnas: dvasia alkoholio stiklinėje?..

Labai įdomūs mūsų tautos šviesuolio Vydūno pamąstymai apie blaivybę. Kokios aktualios šios mintys ir šiandien, tiesa?

Kur jujų dvasia

Kartą buvau draugijoje tam tikrų žmonių: teisėjų, gydytojų, mokytojų, kunigų. Atlikęs bendro savo darbo dalį, vienas jųjų pasakė: „Reiks dabar stiprinti dvasią“. Visi tai suprato. Buvome viešbutyje. Manė tasai žmogus, kad reikia dabar ko nors išgerti. Pažvelgęs į mane, paklausė: „O ko jūs liepsite atnešti?“ Atsakiau: „Mano dvasia savaime stipri ir be gėralo“. Nuėjo jisai ir grįžo su pilnu stiklu. Bet buvo suerzintas. Sakė, norėdamas mane pašiepti: „Tai čia turiu dabar dvasios!“ Kiti juokėsi. Sakiau: „Mano dvasia manyje“. Naujas juoksmas. Ir minėtas žmogus buvo dabar tikrai įtūžęs. Suriko: „Ar tai manote – aš neturįs dvasios?“ – „Manau, kad man nėra reikalinga tos dvasios, kuri gėrale!“ – „Bet jūs savo žodžiais į mane taikėte!“ Vėl juoksmas. Ir mano priešas, staiga nutilęs, atsisėdo prie kitų ir stiprino savo dvasią.

Bet jis buvo teisybę pasakęs. Gėrale yra dvasia. Ir ji, įpilta į gerklę, ima ir pavergia žmogaus dvasią. Tūliems tai kaip tik tinka. Turi būti, jie yra tokie vergai, kad neiškenčia nebūdami pavergiami. Dargi tiki esą tad stiprinami. (…)

Žmogaus dvasia nedidėja ir nestiprėja apsisunkindama kitomis „dvasiomis“. Galingiausia ji visuomet yra viena būdama blaiviame kūne.

„Jaunimas“ (1913, vasario nr., p. 13-15)

Ko ieškome ir ką atrandame

Jau įrodyta, kad teigiamą požiūrį į alkoholį turime dėl socialinio programavimo, t.y., elgiamės taip, kaip elgiasi dauguma. Įpirštus elgesio stereotipus galiausiai priimame kaip savus, todėl pradedame juos teisinti. Kai įpročiai tampa „savi“, mes juos kartojame automatiškai, negalvodami. Bet kokio negatyvaus išorinio poveikio galime išvengti tik turėdami informaciją apie negatyvius reiškinius.

Gavęs informaciją, išmintingas žmogus daro išvadas ir veikia ryžtingai, kitaip tos žinios bevertės. Jei anksčiau galima buvo abejoti, ar alkoholio poveikis yra pilnai ištirtas, tai šiai dienai turime daugybę tarpusavyje nesusijusių tyrėjų išvadų iš įvairių šalių, o svarbiausia – patvirtintą Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (PSO) išvadą: alkoholis yra sveikatą žalojantis narkotikas.

Garsus rusų fiziologas I. Pavlovas savo straipsnyje „Bandomoji fiziologo ekskursija į psichiatriją“ rašė, kad apgirtimas – kvailiojimas, nenatūralus linksmumas, ašaros ar agresyvumas – jam labai primena šizofreniją. Alkoholinis apsvaigimas, kurį daugelis vadina malonumu ir smagumu, yra apsinuodijimas etanoliu, pasireiškiantis smegenų hipoksija (deguonies trūkumu). Apsinuodijimo stiprumas priklauso nuo išgerto kiekio ir etanolio koncentracijos kraujyje.

Dėl savo žalojančio poveikio visam organizmui alkoholio vartojimas vadinamas žalingu įpročiu. Kaip ir kada apsivertė mūsų suvokimas, kad žalingą įprotį pradėjome vadinti malonumu? Taip atsitiko todėl, kad visuomenėje propaguojama „kultūringo“ arba „saikingo“ alkoholio gėrimo teorijos, bet visiškai nutylima, kad yra ir alternatyva – blaivybė, blaivus gyvenimo būdas. Taigi, gaunasi, kad mes neturime pasirinkimo: gyventi blaiviai ar gerti alkoholį – mums siūlomas tik „kultūringas“ gėrimas ir alkoholinių gėrimų gausybė.

Taip įperšama iliuzija, kad turime išmokti „kultūringai“ gerti, o šalia draugiškai pagrūmojama: kitaip būsi alkoholiku, o alkoholikas yra blogis, nes jis silpnavalis ir nekultūringas. Tuo tarpu medikai šiandien jau pagrįstai tvirtina: „saikingai“ narkotinę medžiagą vartoti neįmanoma, nes nuo narkotinės medžiagos vartojimo neišvengiamai vystosi priklausomybė.

Kiekvienas pažengęs alkoholikas stebuklingai per akimirką alkoholiku nepavirsta, jis pradeda nuo „saikingų“ dozių – tai procesas. Taip žmonės pradeda žaisti pavojingą žaidimą – prasigersiu ar neprasigersiu – ir žaloja savo sveikatą. Kadangi yra suformuotas neigiamas prasigėrusio alkoholiko vaizdinys, tai alkoholikais savęs nepripažįsta net prasigėrę – matote, kaip stipriai žmogų veikia primestos išorinės programos, nors intuityviai tikrai kiekvienas jaučia: kažkas yra ne taip su tuo alkoholiu, juk negali būti bloga nuo gero dalyko..

Sociologai taip pat patvirtina nerimą keliančius faktus: visi reiškiniai, susiję su alkoholio vartojimu, auga tiesiogiai proporcingai, augant suvartoto alkoholio kiekiui. Kokie tai reiškiniai? Smurtas, nusikaltimai, avarijos, nelaimingi atsitikimai, skyrybų padaugėjimas, moralinis nuosmukis, visuomenės sveikatos pablogėjimas, išsigimimai. Visi žinome, kad Lietuvoje suvartojamo alkoholio kiekis per metus jau viršijo visas katastrofines ribas.

Dabar pagalvokime – jeigu tai toks nekaltas gėrimas, kodėl jis atneša tiek neigiamų ir kartais baisių pasekmių? Ar esate girdėję žinią apie kilnius ir gražius darbus, kuriuos nuveikia girti žmonės?.. Daugelis esate matę laidas apie policininkus, važiuojančius į nusikaltimo vietas – ar pastebėjote, kad didžioji dauguma nusikaltusių žmonių yra girti arba išgėrę?

Pakanka atidesnio žvilgsnio, ir kiekvienas sąmoningas žmogus supranta, kad mitai apie alkoholį suklaidino daugybę žmonių. Tie mitai stiprūs, nes sklando ne tik visuomenėje, bet ir yra palaikomi šeimose. Žmonės tarsi užburti mato tik vieną iliuzinę alkoholizmo pusę – linksma, šventė, smagu.., ir užmerkia akis į alkoholizmo pasekmes – organizmo intoksikaciją, alkoholinę priklausomybę, asmenybės degradaciją.

Supratę alkoholio vartojimo pasekmes, suvokiame, kad gerdami alkoholį, viso labo susikuriame iliuzinį atsipalaidavimą – narkotinę euforiją, iliuzinį džiaugsmą – apsinuodijimą etanoliu, iliuzinius draugus – sugėrovus, iliuzinė šventę – girtuokliavimą, ir iliuzinę laimę, kuri telpa alkoholio butelyje. Tuomet viskas sukasi aplink butelį: tam, kad jį nusipirktume, turime uždirbti pinigų, liūdesį ar džiaugsmą liejame alkoholiu, be butelio nemokame bendrauti ir švęsti.

Ar to ieškome, ar tai atrandame alkoholyje? Mūsų tikėjimas jo mistinėmis galiomis toks stiprus, kad neabejodami jį perduodame sekančioms kartoms – negailestinga statistika rodo, kad alkoholikai jaunėja, kad vos keli procentai abiturientų nevartoja alkoholinių gėrimų. Štai tokia galinga ir veiksminga alkoholinė propaganda ir tikėjimas paskleistais mitais apie alkoholį.

Kiekvienas galime ir, manau, jau turime busti iš alkoholinių iliuzijų. Šiandien tas laikas, kai alkoholio vartojimas yra ne tik asmeninis reikalas, bet ir tautos išlikimo klausimas – apie tai byloja statistika. Tik pradėję gyventi blaivybėje, mes pamatome visas pražūtingas alkoholio vartojimo pasekmes. Alkoholizmas yra nelaisvė, nes laisvas žmogus gali lengvai jo atsisakyti.

Pagalvokime – ar gali žmogus būti laimingas, būdamas alkoholio nelaisvėje? Tai, ko ieškome alkoholyje, yra netikra, o jo vartojimo pasekmės – realios, ir nuo jų neapsaugotas nei vienas žmogus. Buskime, išdrįskime pažiūrėti tiesiai į problemą – alkoholizmą – šiandien tai didelė mūsų mažos šalies problema.

Apie Tėvynę, patriotizmą, visuomenę

* Mums brangūs tėvai, brangūs vaikai, artimi giminaičiai; bet visi meilės vaizdiniai jungiasi viename žodyje “Tėvynė“. (Ciceronas)

* Doro žmogaus patriotizmas yra ne kas kita, kaip noras dirbti savo šalies labui, ir jis kyla ne iš ko kito, o tik iš noro daryti gera – kaip galima daugiau ir kaip galima geriau. (N. Dobroliubovas)

* Patriotizmas – ne išpūstos kalbos ir nuvalkioti posakiai, bet karšta tėvynės meilė, kuri išreiškiama be šūksmų ir reiškiasi ne vien džiaugiantis dėl to, kas gera, bet ir įveikiant tai, kas bloga. (V. Belinskis.)

* Didžiausia šiuolaikinės visuomenės bėda tame, kad viskas matuojama pinigais. Ir liūdniausia tai, kad žmonėms tai jau atrodo normalu. (Ramta)

* Yra žmonių, kurie į dorovę žiūri kaip architektai į namus: jiems svarbiausia patogumas. (L. Voverangas)

* Jeigu nėra tiesos, dorybė neįmanoma. Tiesa – laisvo žmogaus Dievas. Melas – vergų ir šeimininkų religija. (Ošo)

* Norite tautos klestėjimo? Tuomet visokeriopai gerinkite liaudies gyvenimą ir naikinkite bet kokį blogį, kenkiantį tėvynei. (I. Krylovas)

* Patriotas – tai žmogus, tarnaujantis tėvynei, o tėvynė – pirmiausia jos liaudis. (N. Černyševskis)

* Vienas pats žmogus silpnas kaip apleistas Robinzonas, tik bendraudamas su kitais jis gali daug nuveikti. (A. Šopenhaueris)

* Kiekvienas žmogus žino, kad jam dera daryti ne tai, kas jį atskirtų nuo kitų žmonių, o tai, kas su jais vienytų. (L Tolstojus)

* Neįmanoma visada būti didvyriu, bet visada galima išlikti doru žmogumi. (J. V. Gėtė)

* Visų žiauriausia tironija ta, kuri žengia po teisėtumo priedanga ir su teisumo vėliava. (Š. Monteskje)

* Žmonės, būkite žmoniški! Tai svarbiausia jūsų pareiga. (Ž. Ž. Ruso)

* Įstatymas – ne voratinklis, kad didelės musės išsiveržtų, o mažos – įstrigtų. (O. Balzakas)

* Gerų darbų darymas – visada kelias į didybę; jeigu jų nedarai, neišvengiamai sulauksi dienos, kai vietoj gera pradėsi daryti bloga. (Dž. Raskinas)

* Išgyventi dėl Tėvynės džiaugsmų ir sielvarto gali tik tas, kuris neabejingas atskiro žmogaus džiaugsmui ir sielvartui. (V. Suchomlinskis)

* Didingo žmogaus mintys – apie teisingumą, menko mintys – apie naudą. Didingas žmogus reiklus sau, menkas reiklus kitiems (Konfucijus)

* Žmonija nuolat evoliucionuoja, o nauja keičia sena – tai nenutrūkstamas procesas. Ten, kur sena neužleidžia vietos naujam, vyksta sukrėtimai. (Ramta)

* Įstatymų gausumas valstybėje yra tas pats, kas didelis gydytojų skaičius: ligos ir bejėgiškumo požymis. (Volteras)

* Tautos didybė nematuojama žmonių skaičiumi, kaip žmogaus didybė nematuojama jo ūgiu.; vienintelis matas yra jos išprusimas ir dorovė. (V. Hugo)

* Visada buvo ir bus svarbu tik tai, kas reikalinga ne vieno žmogaus, o visų žmonių gerovei. (L. Tolstojus)

* Mumyse gyvi darbai ir jėgos tų, kurie gyveno iki mūsų. Tegu savo ruožtu ateinančioms kartoms padės gyventi mūsų darbas, mūsų širdžių ir proto jėga. Tik taip deramai atliksime savo misiją. (D.Didro)

Yra Viltis!

Originalus, įkvepiantis, kviečiantis susimąstyti socialinis filmukas “Aš atsisakau tikėti, kad…“

Nesuprantantiems rusų kalbos lietuviškas vertimas:

Aš esu prarastos kartos dalis
Ir aš atsisakau tikėti, kad
Aš galiu pakeisti šį pasaulį
Aš suprantu, kad galbūt jus šokiruoja, bet
“Laimė jau yra tavyje“ –
– tai melas, iš tiesų
“Pinigai padarys mane laimingu“
Ir būdamas trisdešimties aš pasakysiu savo vaikui, kad
Jis – ne pats svarbiausias mano gyvenime
Mano bosas žinos, kad
Mano principai:
Darbas
Svarbiau, nei
Šeima
Paklausykite:
Nuo senų laikų
Žmonės gyvena šeimomis
Bet dabar
Visuomenė niekuomet nebus tokia, kaip anksčiau
Ekspertai sako man:
Po trisdešimties metų aš švęsiu savo skyrybų dešimtmetį
Aš netikiu tuo, kad
Aš gyvensiu šalyje, kurią pats sukūriau
Ateityje
Gamtos naikinimas taps norma
Niekas netiki, kad
Mes išsaugosime mūsų nuostabią planetą
Ir, žinoma,
Mano karta jau prarasta
Kvaila teigti, kad
YRA VILTIS.

Visa tai taps realybe,
Jei mes nepasirinksime
atvirkštinio kelio.

(O dabar skaitykite tekstą nuo žodžių “YRA VILTIS“ – iš apačios į viršų)

Apie vaidmenis mūsų gyvenime

Socialiniai vaidmenys mūsų gyvenime – tai elgesio modeliai, kurie apibrėžia bendravimo pobūdį. Vienaip bendraujame su artimais žmonėmis, kitaip – su draugais ir bendradarbiais. Iš kur atsirado šie vaidmenys? Tai visuomenėje formuojami elgesio šablonai, jų pagrindinis tikslas – socializacija, t.y., atitikimas tiems vaidmenims.

Tokiu būdu perduodamos ir išgryninamos žmogiškos vertybės, kurių dėka žmonės vystosi, mokosi, sąveikauja, gyvena bendruomenėje. Pavyzdžiui, pagalvoję apie tėvus, greičiausiai susiesime juos su rūpesčiu ir globa, o draugus – su nuoširdumu ir pagalba. Iš kartos į kartą yra perduodamos dvasinės vertybės, tačiau negali būti griežtai surašytų vaidmenų – juk visi mes esame skirtingi, identiškų situacijų nėra, todėl negali būti vienodų elgesio scenarijų.

Todėl susitapatinimas su kažkokiu vaidmeniu nėra vien tik vaidyba, tai pradeda įtakoti žmogaus charakterį, elgesį, bendravimą. Taip prarandamas individualumas ir kūrybingumas, žmogaus elgesys pasidaro šabloniškas, o bendravimas paviršutiniškas. Pavyzdžiui, susitapatinęs su viršininko vaidmeniu, žmogus “viršininkaus“ ir namie. Šabloniškas tėvų vaidmens atitikimas – aprengti, pamaitinti, reikalauti vaiko paklusnumo ir tėvų lūkesčių įvykdymo.

Akivaizdu – jei susitapatinsime ar formaliai stengsimės atlikti socialinius vaidmenis, tuomet bendravimas bus nenuoširdus. Gyvenantis pagal šablonus žmogus – nesigilinantis, nuspėjamas, nesivystantis. Priešingybė tokiam žmogui – sąmoningas, kūrybingas, tobulėjantis žmogus. Jis gerbia tradicijas ir pritaiko gyvenime vertingą patirtį, tačiau kartu suvokia, kad viskas vystosi ir evoliucionuoja, todėl bendraudamas yra kūrybiškas.

Suprasdami, koks yra bendravimas, mes galime išvengti nusivylimų ir apgaulių. Kaip atpažinti nuoširdų, tikrą bendravimą nuo šabloniško vaidmens atlikimo? Juk kartais vaidyba būna tokia gera, kad palaikome ją nuoširdžia?.. Juolab, kad ir vaidmenys kartais išoriškai patrauklūs – pavyzdžiui, mylinčių vyrų su gėlėmis ir dovanomis ar šiuolaikiškų visur spėjančių moterų?

Pradėkime nuo šabloniško elgesio arba susitapatinimo su kažkokiu vaidmeniu:

– Tokie žmonės apie save kalba sutapatindami save su tam tikru vaidmeniu ir pabrėžia tai bet kokiomis aplinkybėmis – ir prisistatydami, ir asmeniniuose pokalbiuose.

– Jie itin jautrūs bet kokiems savo atliekamo vaidmens įvertinimams.

– Kitiems toks žmogus taip pat primena jų vaidmenis ir reikalavimus juos atlikti.

– Santykiai paviršutiniški, neatlaiko sunkumų.

– Bendravimas grįstas asmenine nauda arba ambicijų tenkinimu.

– Jei kažkas neatitinka vaidmens ar šablono – konfliktiški.

Ir, žinoma, visai kitoks nuoširdus elgesys:

– Bendravimas atviras ir betarpiškas.

– Santykiai grįsti dėmesingumu, pasiryžimu bendradarbiauti, būti naudingu.

– Adekvatus elgesys sunkioje situacijoje, besąlygiškas palaikymas.

– Nesibaiminama kalbėti apie klaidas ir būdus jas pataisyti, ir apie geras savybes, palaikant ir įkvepiant.

– Taikumas ir geranoriškumas.

Bet kokiuose mūsų santykiuose labai svarbus sąmoningumas – tuomet turime motyvą kurti gerus santykius ir mums nereikia vaidinti ar atitikti kažką, kuo nesame. Tuo tarpu siekdami tiksliai atlikti kažkokį socialinį vaidmenį, rizikuojame tapti šabloniniu socializacijos produktu. Šabloniniai santykiai – psichologiškai sunkūs, nes juose nėra žmogiško artumo, kuris mums visiems taip gyvybiškai reikalingas 🙂 ..

Visada laiku…

Apie senį ir auksinę žuvelę kitaip

Sugavo auksinė žuvelė senį ir sako jam žmogaus balsu:

– Iki tol, kol tu turėsi norų, aš juos pildysiu. O kai tik norų nebeliks, aš tave paleisiu, ir tu tapsi Laisvas…

Skirtingas požiūris į pusę stiklinės vandens

Optimizmas: stiklinė pusiau pilna.

Pesimizmas: stiklinė pusiau tuščia.

Solipsizmas: stiklinę turiu tik aš, o visas pasaulis – mano proto kliedesiai.

Absurdizmas: stiklinė nepilna ir netuščia, tai visai ne stiklinė, ir ne tu į ją žiūri, o stiklinė žiūri į tavo minčių projekciją apie tai, kuo tu nori pasirodyti pats sau. Arba ne.

Froidizmas: vaikystėje jums nuolat nepakankamai įpildavo.

Stoicizmas: taip, stiklinė pusiau tuščia, taip man ir reikia!

Katalikybė: stiklinė pusiau tuščia tik blogiems žmonėms!

Provoslavizmas: stiklinė tuščia už mūsų nuodėmes!

Islamas: nėra stiklinės, išskyrus Stiklinę.

Budizmas: stiklinės iš tikrųjų nėra.

Krišnaitai: nupirkite šią knygą apie pilnas stiklines!

Jogai: tu esi ir stiklinė, ir jos turinys.

Astrofizikai: mes turime per mažai duomenų, reikia pagaminti didesnį teleskopą.

Komunizmas: kiekvienas turi teisę į pilną stiklinę!

Kapitalizmas: po kiek stiklinė?

Kūryba

Pažiūrėkite, kokia tobula Dievo Kūrinija: Žemė, oras, vanduo, kalnai, medžiai, gėlės, žmonės, gyvūnai, paukščiai, drugeliai…

O dabar pažiūrėkite, ką sukūrė žmogus: mašinos, betoniniai miestai, cheminis maistas, tankai, bombos, automatai, raketos, granatos…

Saulė pakyla be žmogaus valios, o jūros ir vandenynai, kalnai ir lygumos driekiasi be žmogaus leidimo. Ir tai nuostabu :)… Nes žmogaus kontrolės ši Kūrinija tikrai neištvertų…

Susitikimai

Susitiko du kvailiai. Pakalbėjo. Nieko nesuprato ir išsiskyrė.

Susitiko du užsispyrėliai. Pakalbėjo: susipyko, susipešė. Išsiskyrė.

Susitiko du mokslininkai. Pakalbėjo. Viską aptarė, kiekvienas liko su savo nuomone. Išsiskyrė.

Susitiko du išminčiai. Nusišypsojo vienas kitam 🙂 …

Visada laiku

Kai mokinys pasiruošęs, ateina Mokytojas.
Kai mokinys pasiruošęs, Mokytojas išeina…

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂