Septynios sveikatos kolonos pagal K.Tapperveiną

Kiekvienas šiuolaikinis žmogus žino, ką turėtų daryti, kad būtų sveikas. Ir.. dažnas beveik kasdien elgiasi priešingai. Tuo tarpu sveikatos labui svarbiausia – liautis ją ardyti, tai pagrindinė sveikatos sąlyga. Sveikatos ardymą gyvenimo mokytojas K. Tapperveinas vadina gyvenimo švaistymu. Jis teigia, kad kiekvienas galime susikurti savo kūną, sveikatą ir gyvenimą tokius, kokių norime – tačiau pirmiausiai turime suprasti, kas mums yra naudinga, o kas kenkia. Pradėkime nuo to kas kenkia, nes jei to nepaisysime, visos sveikos gyvensenos rekomendacijos bus beprasmiškos.

Jei darome tai, kas mums kenkia, tai prilygsta lėtam, bet patikimam savęs žudymui. Pirmieji šiame sąraše – žalingi įpročiai, kurie, kaip bando juokauti autorius, su kiekviena diena vis labiau mus priartina prie susitikimo su Kūrėju. Tabakas ir alkoholis – lėtai veikiantys nuodai, kurių vartojimo pasekmes daugelis mūsų linkę sumenkinti. Antrasis sveikatos kenkėjų sąraše – besaikis kaloringo maisto vartojimas. Visi šie trys faktoriai sukelia pavojingą rūgščių perteklių organizme.

Toliau, suprantama, gyvenimo būdas: tiek nejudri gyvensena, tiek karštligiškas įprotis skubėti ir blaškytis. Kenkia sveikatai ir mąstymo būdas – jei mąstome negatyviai, esame pikti ir dažnai patiriame stresą. Prie negatyvaus mąstymo formavimo priskiriami ir neigiamų dalykų klausymas, žiūrėjimas ir skaitymas. Taip pat nedarnūs, nemalonūs santykiai su kitais, o ypač – su sutuoktiniu. Jei norime būti sveiki, turime visų sveikatą griaunančių faktorių atsisakyti ir keisti juos naudingais.

Kiekviena liga ar simptomas yra žinia, informacija apie nesveiką, organizmui kenksmingą gyvenimo būdą. Na, o sveikata, anot K. Tapperveino, laikosi ant šių septynių kolonų, į kurias dabar pažvelgsime įdėmiau:

1. Mityba – tai šviežias natūralus maistas ir, reikalui esant – maisto papildai. Būtina pasiekti ir išlaikyti savo idealų svorį. Jei darysime viską, ką reikia, gyventi pasidarys lengva, o valgymas teiks malonumo ir sveikatos.

2. Vidinio pasaulio valymas – pozityvus mąstymas ir psichohigiena. Atsisakykite pykčio ir būkite gerai nusiteikę. Kiekvieną rytą galite rinktis, kaip nusiteikę eisite į šią dieną. Rinkitės gerą nuotaiką, jūs galite ją pasirinkti – tai teikia daugiau džiaugsmo ir jums, ir aplinkiniams.

3. Judėjimas – tai nereiškia, kad būtina ištisas valandas įraudusiu veidu bėgioti ristele. Pradėkite rytą nuo pasirąžymo, kelkitės neskubėdami – tai tarsi vidinis gaivinantis dušas. Rinkitės tokį fizinį krūvį, kuris patinka – tuomet jis bus naudingas. Reikia, kad jis būtų reguliarus, ne mažiau 5 kartų į savaitę. Galite daryti viską: siūbuoti ant batuto, užsiimti lengvuoju kultūrizmu, aerobika, šokti, energingai vaikščioti ir t.t., nevenkite ir fizinio darbo. Tačiau krūvis neturi būti iki devinto prakaito, nes riebalai sudeginami tik tada, kai organizme pakankamai deguonies. Nuosekliai vykdydami judėjimo programą ne tik sutvirtinsite raumenis, bet ir įgausite energijos.

4. Atsipalaidavimas ir miegas – nemenkinkite miego svarbos: jei jo nepakanka, jaučiatės mieguisti ir pavargę. Tuo tarpu įvairūs atsipalaidavimo pratimai ar meditacija padės grąžinti vidinę pusiausvyrą.

5. Sėkmė ir gerovė – labai individualūs kriterijai, kuriuos turite nustatyti sau patys, ir, žinoma, to siekti. Kodėl tai laikoma sveikatos faktoriumi? Todėl, kad kai žmogui nesiseka, jis patiria įtampą ir yra prislėgtas – tokioje būsenoje sunku išlaikyti gerą sveikatą, tai palanki terpė ligoms.

6. Harmoningi tarpusavio santykiai – gerai fizinei savijautai labai svarbus pasitikėjimas, savitarpio supratimas ir darna, nuoširdumas, švelnumas, geranoriškumas santykiuose ir jausmas, kad kritiniu laikotarpiu galima pasikliauti artimu žmogumi. Todėl bent kartą per dieną apkabinkite vienas kitą ir kalbėkitės, liaudies išmintis byloja, kad “meilė yra geriausias gydytojas“.

7. Sąmoninga būtis – pirmiausiai būtina suprasti organizmo siunčiamus signalus ir į juos atsiliepti, juk sveikata – brangiausias žmogaus turtas ir sąlyga būti laimingu. Taip pat tai reiškia gyventi visavertį gyvenimą, o profesiją paversti pašaukimu.

Autorius pabrėžia, kad savo biologinį amžių galime prailginti arba sutrumpinti, o svarbiausia – siekdami sveikai gyventi, galime žymiai pagerinti savo gyvenimo kokybę. Vadinamosios senatvės ir organizmo “nusidėvėjimo“ ligos neatsiranda nei nuo senatvės nei nuo “nusidėvėjimo“ – tai sąskaita už neatsakingą požiūrį į sveikatą. Šios ligos tik tiek siejasi su žmogaus amžiumi, kad dažniausiai dėl žalingų įpročių, gyvenimo ir mąstymo būdo jos vystosi dešimtmečiais ir pasireiškia tik senatvėje.

Įsisąmoninkite: kai gimstame, natūralus mūsų organizmo amžius yra numatytas gerokai virš šimto metų, ir tik neteisingas gyvenimo būdas bei žalingi įpročiai iš gyvenimo sąskaitos pamažu atima metus. Yra ir paguodžiantis dalykas: gyvenimo trukmę galima ir vėl prailginti, net jei ji būtų gerokai sumažėjusi. Sveikata yra natūrali mūsų būklė, tereikia netinkamu elgesiu liautis ją ardyti. Suvokę šią tiesą, kiekvieną ligą laikysime netinkamo elgesio rezultatu.

Nuostabiausia, kaip gamta greitai viską atstato – kūno atomai nuolat atsinaujina ir dauguma tėra metų amžiaus. Tik pagalvokite, ką tai reiškia: jei tik suvokiame šį procesą ir pradedame teisingai elgtis su organizmu bei naujomis ląstelėmis, tai jau per metus galime turėti sveikata trykštantį atnaujintą organizmą! Mes visada galime imtis to, ką galime padaryti patys – gyventi taip, kad nesirgtume.

Pradėkime nuo lengviausių dalykų, iš visų išvardintų punktų pasirinkime tai, ką galime nesunkiai įvykdyti. Pavyzdžiui – suvalgyti kasdien po obuolį būtų gera pradžia 🙂 . Vėliau susikurkime savo sveikatingumo planą ir nuosekliai vykdykime. Svarbiausia – pradėti. Šiandien 🙂 .

Tėvams

10 J. Korčako priesakų tėvams

1. Nelauk, kad tavo vaikas bus toks kaip tu arba toks, kokio tu nori. Padėk jam tapti ne tavimi, o savimi.

2. Nereikalauk iš vaiko atsilyginti už viską, ką tu dėl jo padarei. Tu dovanojai jam gyvenimą, kaip jis gali tau už tai atsidėkoti? Jis dovanos gyvenimą kitam, kitas – trečiam, tai ir yra nekintamas dėkingumo dėsnis.

3. Neišliek ant vaiko savo nuoskaudų, kad senatvėje netektų valgyti karčios duonos. Nes ką pasėsi, tą ir pjausi.

4. Nežiūrėk į vaiko problemas iš aukšto. Gyvenimas kiekvienam duotas pagal jėgas, ir būk tikras, kad jam būna ne mažiau sunku, nei tau, o gal ir sunkiau, nes jis dar neturi patirties.

5. Nežemink!

6. Nepamiršk, kad patys svarbiausi žmogaus susitikimai – tai jo susitikimai su vaikais. Skirk jiems daugiau dėmesio – mes niekada negalime žinoti, ką sutinkame vaiko asmenyje.

7. Nesikankink, jeigu negali kažko padaryti dėl savo vaiko. Kankinkis, jeigu gali, bet nedarai. Atmink, kad dėl vaiko padarei nepakankamai, jeigu nepadarei visko, ką gali.

8. Vaikas – ne tironas, kuris užvaldo tavo gyvenimą, ne tik tavo kūnas ir kraujas. Tai tas brangus indas, kurį Gyvenimas patikėjo tau saugoti ir įžiebti kūrybingumo ugnį. Tai išlaisvinanti tėvų meilė, kurie augins vaiką ne kaip “nuosavą“ ar “mūsų“, o kaip dvasią, patikėtą jiems saugoti.

9. Mokėk mylėti svetimą vaiką. Niekada nedaryk svetimam to, ko nenorėtum, kad darytų tavajam.

10. Mylėk savo vaiką bet kokį – netalentingą, nesėkmingą, suaugusį. Bendrauk su juo – džiaukis, nes vaikas – tai šventė, kuri kol kas su tavimi.

Ir dar kelios šio žymaus pedagogo, gydytojo ir rašytojo mintys:

* Vaikas – papirusas, kruopščiai prirašytas smulkių hieroglifų, tu sugebėsi perskaityti tik dalį jų, o kai kuriuos pavyks nutrinti arba nubraukti ir parašyti savo turinį

* Šiuolaikinis auklėjimas reikalauja, kad vaikas būtų patogus. Žingsnis po žingsnio jis veda prie to, kad vaiką neutralizuotų, nuslopintų, sunaikintų viską, kad yra valia ir laisvė, dvasios grūdinimas, reikalavimų ir siekių jėga.

* Kiekviename yra unikali kibirkštis, kurią gali įskelti laimės ir tiesos titnagas, ir gal dešimtoje kartoje ji įsižiebs genialumo gaisru ir, pašlovinusi giminę, nušvies naujos saulės šviesa visą žmoniją.

* Vaikas – ne dirva, kultivuojama paveldimumo, mes tik galime padėti augti tam, kas atkakliai veržiasi gyventi dar iki savo pirmojo oro gurkšnio.

* Be paveldimumo faktoriaus, būtina tyrinėti ir vaiko ugdymo aplinką. Ugdymo aplinka aš vadinu šeimos dvasią, kuri joje viešpatauja, taigi atskiri jos nariai negali turėti autonomiškos pozicijos.

* Dogmatinė aplinka skatina vaiko pasyvumą, idėjinė – iniciatyvą. Dogmatinė tvirtina: “Aš padarysiu iš tavęs žmogų“, idėjinė – klausia: “Kuo tu gali tapti, žmogau?“

Saulėto ir smagaus visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

Auklėjimas (tęsinys)

Tėvai yra patys svarbiausi žmonės vaiko gyvenime. Iš tėčio ir mamos vaikas gauna skirtingas, bet vienodai reikalingas meilės išraiškas. Šeimos gyvenime svarbiausia – meilė, jei jos nepakanka, atsiranda susierzinimas, pyktis, priekabės ir mechaniškumas santykiuose. Jei meilės trūksta, kenčia ir vaikai: tėvai nustoja džiaugtis tuo, kad turi vaikus, ir auklėjimas gali virsti nuobodžia pareiga.

Gimus vaikui, sutuoktinių meilė pasipildo dar vienu nuostabiu meilės aspektu – motiniška ir tėviška meile. Kuo gi skiriasi tėvų meilės išraiška ir poveikis auklėjimui? Pirmiausiai tuo, kad jie skirtingi, jei trumpai, mama – gerumas, rūpestis, palaikymas, globa ir švelnumas; tėtis – taisyklės, tvarka, logika (išaiškinimas), nuoseklumas, atsakomybė ir ribų nustatymas. Tėvai papildo vienas kitą, ir tokiu būdu vaikui yra sukuriamos optimalios sąlygos ugdymui.

Žvilgtelėkime į pagrindinius moteriško ir vyriško auklėjimo skirtumus. Pirmiausia – moteris gyvena pačio gyvenimo procesu: jai svarbiausia, kad vaikas būtų mylimas, pamaitintas, aprengtas ir sveikas. Ji stengiasi, kad šie procesai vyktų sklandžiai ir visomis išgalėmis juos palaiko. Vyras, priešingai, gyvena ne procesu, bet orientacija į rezultatą. Jis gerbs save kaip auklėtoją ne tuomet, kai išauklės vaiką pagal priimtus vertinimus, bet tuomet, kai išugdys vaiką būtent tokį, kokį pats užsibrėžė išugdyti.

Vyras visame kame siekia konkretumo: jei jis imasi auklėjimo, tai jam svarbu žinoti, ką jis nori išauklėti, kokias savybes vaikas turės. Todėl jis turi tikslo siekimo planą, žingsnius, logišką seką ir gali būti griežtas. Moteriai tai kelia siaubą, nes ji seka procesą ir išreiškia jausmus ir būsenas, kuriuos sukelia šis procesas. Jei pažiūrėsime į vyrų ir moterų emocijų skalę, tai pamatysime didžiulį skirtumą: moters ji beveik nuolat banguoja, o vyro šokteli tik kritinėse situacijose. Todėl moters jausmingumas vyrui kartais sunkiai suvokiamas..

Įdomu tai, kad moteris savo vaike myli mažylį: “tu mano mažiukas..“(net jei jis jau ūgtelėjęs). Tuo tarpu vyras savo vaike myli suaugusį: “šaunuolis, elgiesi kaip tikras suaugęs!“ – ir tai aukščiausias vyriškas įvertinimas.. Vyras netiki įgimtomis geromis savybėmis, jis žino, kad geru reikia tapti. Moteris, atvirkščiai, tiki vaiko pozityvumu ir puoselėja jį. Be to, dėl emocingumo ji turi daugiau baimių dėl vaiko: “būk atsargus; apsirenk, nes peršalsi; neužsigauk, ir t t.“ – kad tik kas neatsitiktų.

Nusibrėžęs auklėjimo tikslus, vyras imasi atsakomybės ir remiasi tik pasiektais rezultatais. Jis gali spausti, reikalauti, tačiau tikras vyras niekuomet nepanaudos jėgos prieš silpnesnį – greičiau tai bus griežtos taisyklės, režimas ar kitos drausminančios priemonės tikslui pasiekti. Todėl vyro griežtumas, kuris jam dažnai tėra nuoseklumas, moteriai kartais nesuvokiami, nes griežti reikalavimai ir spaudimas jai svetimi.

Motinos meilė besąlygiška, ir jai ne taip svarbu, ar jos vaikas atitinka kažkokius kriterijus, jis jai brangesnis už bet kokius vertinimus. Žinoma, ją sutrikdys, jei vaikas pasirodys daug prastesnis už kitus, bet ji nesivaiko standartinės “kokybės“. Jai savo vaikai mieliausi, kiekviename ji įžvelgia gabumus ir talentus, bei visapusiškai padeda juos vystyti. Pagrindinis kriterijus – rūpestingumas, kuris aprėpia viską.

Vyro reikalavimai vaikui aukšti, ypač jei jo paties savivertė aukšta: juk tai Jo vaikas! Jis nurodys vaiko klaidas ir nubaus, jei manys, kad reikia. Tuo tarpu mama stengiasi nurodyti vaiko klaidas nežemindama ir nenorėdama, kad vaikas suabejotų savimi ar prarastų pasitikėjimą. Todėl ji subtiliai nukreipia, palaiko ir padrąsina bei sušvelnina griežtų vyro reikalavimų vykdymą.

Tėvų pozicijos skirtingos, bet tie skirtumai reikalingi vienybei pasiekti. Puiku, jei tėvų funkcijos yra pasidalinamos, kai kiekvienas atlieka tai, ką gali geriausiai – tuomet aišku, kas už ką atsakingas. Tokiu atveju ir vaikui aišku, pas ką kokiu atveju kreiptis ir ko tikėtis. Jei tėvų funkcijos neapibrėžtos ar neaiškios, tuomet vaikas pasijunta nesaugus, atsiranda įtampa ir nervingumas, nes jis praranda orientyrus ir deramą palaikymą.

Tarp tėvų turėtų būti sutarimas dėl auklėjimo ir nuoseklumas: pvz., tėvas neturėtų bausti vaikų dėl to, kad jie neįvykdė tai, ko prašė mama, ir atvirkščiai. Kiekvienas turi sekti savo užsibrėžta ir suderinta auklėjimo linija ir nežeminti savo sutuoktinio. Reikalui esant, galima organizuoti šeimyninius pasitarimus dėl situacijos, kuri sukėlė nesusipratimus.

Blogai, jei vaikas patiria kraštutinumus – per didelį spaudimą ar nuoširdaus dėmesio stoką. Jei su vaiku elgiamės per griežtai, jis gali palūžti, o jei pernelyg švelniai – gali prarasti kryptingumą. Tėvai gali pasitelkti visą savo meilę ir kūrybingumą, tuomet ne tik auklės puikius vaikus, bet ir kurs harmoningus šeimos santykius. Juk esame kartu tam, kad mylėtume vieni kitus, padėtume ir dalintumės viskuo, ką turime geriausio..

Šie aprašyti vyro ir moters skirtumai nėra absoliutūs, bet – didesni ar mažesni – jie visada yra. Kiekvienas žmogus turi vertingų savybių, kuriomis gali pasidalinti su savo vaikais ir praturtinti savo šeimos gyvenimą. Svarbu pajusti, ką mes galime dovanoti vaikams, kaip mes galime atskleisti gražiausias jų savybes.

Labai įdomi ir jūsų nuomonė apie tai – pasidalinkite 🙂 ..

Auklėjimas

Dažnas turime vaikystės nuoskaudų, kaltiname tėvus ir jų auklėjimą. Bet ar susimąstome, kodėl tėvai auklėja savo vaikus vienaip ar kitaip? Kodėl vienoje šeimoje išauga skirtingi vaikai? Kas apskritai vaikus paveikia – tėvų asmeninis pavyzdys ar auklėjimas? Ir kodėl, net jei suaugę puikiai suprantame tėvų auklėjimo klaidas, kartais jas pakartojame, auklėdami savo vaikus?

Ši tema, pasirodo, labai plati ir ne tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Auklėjimas veikia skirtingai žmonės ir todėl, kad visi auklėjamieji ir auklėtojai yra skirtingi, ir todėl, kad auklėjimo kryptys bei sistemos skirtingos. Be to, teigiama, kad ir auklėjimas, ir perauklėjimas vyksta nuolat – visi visus auklėja: tėvai vaikus, vaikai tėvus, vyrai žmonas, žmonos vyrus, mokytojai mokinius, draugai draugus it t.t..

Bet pirmiausiai išsiaiškinkime, kaip apibrėžiamas auklėjimas. Auklėjimas yra kryptingas poveikis į asmenybės vystymąsi; tai ugdymas, formuojantis tam tikrus bruožus ir sistemingai keičiantis auklėjamojo elgesį. Auklėjant formuojami arba keičiami: gyvenimo matymas, gyvenimo vertybės ir taisyklės, taip pat elgesio manieros, įgūdžiai ir įpročiai.

Neretai auklėjime perauklėjimas išskiriamas kaip atskiras procesas. Perauklėjimas skiriasi tuo, kad auklėjimas yra pradinis procesas, o perauklėjimas – jau kažkokiu būdu išauklėtos asmenybės tam tikrų bruožų performavimas. Be to, auklėjimo būdai yra įvairūs: tradicinis, laisvas, vyriškas ir moteriškas, vaikų ir suaugusiųjų auklėjimas ir t.t.. Žinoma, visi jie turi skirtingą poveikį.

Pavyzdžiui, tradicinis auklėjimas yra toks, koks yra priimtas tam tikroje visuomenėje. Jei pažiūrėsime į Vakarų pasaulio visuomenės uždavinius, tai per pastaruosius kelis šimtmečius susiklostė tokios tradicijos, kad suaugę turi atlikti viską, ką privalo vaikų atžvilgiu. Svarbiausias sėkmingo auklėjimo kriterijus – kad suaugusiems dėl auklėjimo nebūtų jokių pretenzijų. Ką jaučia vaikas, ne taip svarbu (pagrindinis auklėjimo siekis – besąlygiškas paklusnumas), svarbiausia, kad suaugę atliktų viską, kas pridera pagal susiklosčiusias tradicijas.

Visai kitoks laisvas auklėjimas – jame daugiau sąmoningumo, humaniškumo ir pagarbos vaikui. Tokiu auklėjimu siekiama lavinti vaiko savarankiškumą ir ugdyti pasirinkimo laisvę. Išskirtinis bruožas – auklėjime nenaudojama prievarta. Pagrindinės laisvo auklėjimo idėjos yra šios:

– vaikai gimsta laisvi ir pagrindinė suaugusiųjų užduotis – auklėjant vaiką be prievartos, išsaugoti jo laisvę;
– jei vaikui sukuriamos palankios sąlygos, jis patys linksta į tai, kas gera;
– vaikas neturi jausti pažeminimo, vertimo kažką daryti ir prievartos;
– išlaisvinti vaiką nuo to, ko jam nereikia;
– gyvenimo kelio pasirinkimas – prigimtinė auklėjamojo teisė.

Teigiama, kad ir vienas, ir kitas būdas turi ir privalumų, ir trūkumų: kad tradicinis auklėjimas yra pernelyg varžantis asmenybę, konservatyvus ir nekūrybingas. O štai laisvas auklėjimas, nors ir skaitomas didžiuliu progresyviu žingsniu į priekį, neišugdo tam tikrų elgesio šablonų ir paklusnumo, kuris vis dar pageidautinas visuomenėje. Todėl dėl šių auklėjimo krypčių vyksta daugiausia diskusijų.

Be šių pagrindinių krypčių yra ir vyriškas bei moteriškas auklėjimas. Keista, kad jie taip skiriasi! Taigi, vaikas patiria ir artimiausių žmonių auklėjimo skirtumus. Pavyzdžiui, moteriai svarbus pats gyvenimo procesas: kad vaikas būtų pamaitintas, aprengtas, tvarkingas ir mylimas. Vyras, atvirkščiai, visuomet orientuotas į konkretų auklėjimo rezultatą: jis siekia, kad vaikas turėtų tokias savybes, kokias jis užsibrėžė išugdyti.. Ir dar daug įdomių vyriško ir moteriško auklėjimo skirtumų ypatumų, apie kuriuos plačiau – sekantį kartą.

O ką jūs manote apie auklėjimą?

Mąstytojai apie juoką ir džiaugsmą

Juokas – tai saulė: jis nuvaiko miglą nuo žmogaus veido. (V. Hugo)

Dvasios džiaugsmas yra jos jėgos požymis. (R. V. Emersonas)

Juokas – tai žmonių meilė. (L. Tolstojus)

Humoras – gelbėjimosi ratas gyvenimo bangose. (Dž. Labokas)

Mums džiaugsmą dovanoja ne aplinka, o mūsų požiūris į aplinką. ( F. de Larošfuko)

Geriausias išminties įrodymas – nesudrumsčiama nuotaika. (M. de Montenis)

Linksmas žmogus susikuria linksmą pasaulį, niūrus žmogus – niūrų. (S. Smailsas)

Pasidalytas džiaugsmas didėja. (Dž. Holendas)

Niekas taip nevargina, kaip niūrus protas. (I. Turgenevas)

Džiaugsmas, kurį mes dovanojame kitiems, yra žavus tuo, kad, kaip ir kiekvienas kitas atspindys, sugrįžta į mus, dar labiau spindėdamas. ( V. Hugo)

Amžinai niūrūs žmonės man visada įtartini; jeigu jie neapsimetinėja, tai arba jų protas sutrikęs, arba skrandis. (A. Gercenas)

Mokėjimas lengvai pereiti nuo juokų prie rimtų dalykų ir nuo rimtų dalykų prie juokų reikalauja didesnio talento nei paprastai manoma. Dažnai juokas parodo tiesai kelią, antraip perteikiama tiesa nepasiektų tikslo. (F. Bekonas)

Kas pasidaro juokinga, negali būti pavojinga. (Volteras)

Kur širdys kietos, juokui nėra vietos. (V. Šekspyras)

Juokas turi nuskaidrinti veidą, o ne bjauroti jį. (Ž. M. Giujo)

Linksmumas – tai dangus, po kuriuo žydi visa, išskyrus pyktį. (Ž. Polis)

Nuoširdus juokas – tikras dvasinės sveikatos požymis (M. Gorkis)

Humoras – didi jėga. Niekas taip nesuartina žmonių, kaip smagus, nekandus juokas. (L. Tostojus)

Neprarask humoro. Žmogui jis – lyg rožei aromatas. (Dž. Golsvortis)

Smagus juokas gydo sielą (Aristotelis)

Iš visų kūno judesių kvatojimas yra sveikiausias: jis skatina virškinimą, kraujotaką ir sužadina visų organų gyvybines jėgas. (K. V. Hufelandas)

Juokas – didis tarpininkas, dažnai padedantis atskirti tiesą nuo melo. (V. Belinskis)

Džiaugtis gali tik tas, kuris suteikia džiaugsmą kitiems. (D. Baironas)

Ir džiaugsmas, ir meilė yra sparnai į didžius darbus. (J. V. Gėtė)

Džiaugsmo būsena – patvirtinimas, kad esame gyvenimo tekmėje. (Ž. Renaras)

Žmogus turi būti linksmas. Jei džiaugsmas baigiasi, ieškok, kur suklydai. (L. Tolstojus)

Gyvenimas skirtas džiaugtis, kurkite jį džiaugsme, nes gyvenimas duotas žmogui, o ne žmogus – gyvenimui. (E. Glasgou)

Smagaus visiems artėjančio savaitgalio!! 😀