Esu ar turiu?

“… Didžiosios Beribės Pažangos Viltys – gamtos val­dymo, materialinės gerovės, begalinės laimės daugeliui žmonių ir neribotos asmeninės laisvės nuojautos – puoselėjo kartų lūkesčius bei tikėjimą nuo pat indus­trinio amžiaus pradžios.

… Vykstant industriniam progresui, kurio metu gyvūnų ir žmogaus energiją keitė mechaninė, vėliau ir bran­duolinė, o žmogaus protą pakeitė kompiuteris, mes jautėme, kad esame pakeliui į neribotą gamybą – vadi­nasi, ir į neribotą vartojimą, kad technika padarė mus visagalius, o mokslas – visažinius.

… Reikia gerai įsivaizduoti, kokios grandiozinės buvo Didžiosios Viltys, kokie stulbinantys materialūs ir dvasi­niai industrinio amžiaus pasiekimai, kad suvoktume, kokią traumą patiria žmonės mūsų dienomis, supratę, jog šios Didžiosios Viltys nepasiteisino. Mat industrinis amžius iš tiesų nesugebėjo ištesėti savo Didžiųjų Pažadų, ir vis daugiau žmonių pradeda suvokti, kad:

– Neribotas visų įnorių tenkinimas neveda į nei į gerovę, nei į laimę ir net nesuteikia maksimalaus malonumo.
– Svajonės apie tai, kad tapsime nepriklausomais savo gyvenimo šeimininkais, baigėsi, kai supratome esą maži biurokratinės mašinos sraigteliai, kurių minti­mis, jausmais bei skoniais manipuliuoja valdžia, pra­monininkai bei jų valdoma žiniasklaida.
– Ekonominė pažanga padarė įtaką tik nedaugeliui turtingų tautų, ir praraja tarp turtingų ir skurdžių tautų vis labiau didėja.
– Pati techninė pažanga kelia pavojų aplinkai ir branduolinio karo grėsmę; ir viena, ir kita – arba abu šie pavojai kartu – gali sunaikinti visą civilizaciją, o galbūt ir gyvybę žemėje.

… Kodėl žlugo Didžiosios Viltys? Net jeigu neminėtume industrializmui būdingų ekonominių prieštaravimų, Didžiųjų Vilčių žlugimą nulėmė pati industrinė sistema su savo dviem pagrindi­nėm psichologinėm prielaidom:

(1) kad gyvenimo tikslas yra laimė, tai yra maksimalus pasitenkinimas, apibūdinamas kaip bet kokios užgaidos ar subjekty­vaus poreikio tenkinimas (radikalus hedonizmas);

(2) kad egoizmas, savimeilė ir godumas – kuriuos, kad normaliai funkcionuotų, puoselėja esama sistema – veda į harmoniją ir ramybę.

… Mes esame pagarsėjusių nelaimėlių visuomenė: vieniši, neramūs, prislėgti, suge­bantys tik griauti ir nuolat jaučiantys savo priklausomy­bę – žmonės, kurie džiaugiasi, kai pavyksta užmušti laiką, kurį jie taip stengiasi taupyti.

… Šios ekonominės sistemos vystymąsi jau lėmė ne klausimas: Kas yra gerai Žmogui?, o klausimas: Kas yra gerai sistemos vystymuisi? Šį konfliktą mėginta užglaistyti, keliant prielaidą, jog tai, kas yra naudinga sistemos (ar net vienos stambios korporacijos) augimui, yra naudinga ir žmogui. Šią loginę formuluotę rėmė kita, papildoma: tos savybės, kurių sistema reikalauja iš žmogaus – egoizmas, savimeilė ir godumas, – yra tarsi įgimtos; vadinasi, jos kyla ne tik iš sistemos, bet ir iš pačios žmogaus prigimties. Žmonės nenorėjo pripažinti, kad šios savybės nėra įgimti polinkiai, įgalinantys industrinės visuomenės egzistavimą, o socialinių sąlygų produktas.

… Žmogaus pasikeitimo būtinybė iškyla ne tik kaip etinis ar religinis poreikis, ne tik kaip psichologinė reikmė, sąlygota šiuolaikinio socialinio charakterio patogeniškos prigimties, bet ir kaip būtina fizinio žmonijos išlikimo sąlyga. Teisingas gyvenimas jau nebelaikomas tik moralinių ar religinių reikalavimų vykdymu. Pirmą kartą istorijoje fizinis žmonių gimi­nės išlikimas priklauso nuo radikalių pasikeitimų žmogaus širdyje.

… Skirtumas tarp buvimo ir turėjimo – tai ne vien skirtumas tarp Rytų ir Vakarų. Šis skirtumas susijęs su visuomenės tipais – vienas orientuotas į žmogų, kitas – į daiktus. Orientacija į turėjimą būdinga Vakarų in­dustrinei visuomenei, kuriai gyvenimo prasmė yra pinigų, garbės bei valdžios vaikymasis.

… Apibendrinant galima pasakyti, kad vartojimas yra viena iš turėjimo formų, galbūt pati svarbiausia šiuolaikinėse išsivysčiusiose industrinėse visuomenėse. Vartojimui būdingos prieštaringos savybės: viena ver­tus, jis slopina nerimą, nes tai, ką žmogus turi, negali būti iš jo atimta; kita vertus, jis verčia vartoti vis dau­giau ir daugiau, nes bet koks vartojimas greitai nusto­ja teikęs pasitenkinimą. Mūsų laikų vartotojai gali atpažinti save pagal šią formulę: Aš esu tai, ką aš turiu ir ką vartoju.

… Buvimo būdo prielaidos yra nepriklausomybė, laisvė ir kritiškas protas. Pagrindinė jo savybė – tai buvimas aktyviam ne išorinio užimtumo, o vidinio aktyvumo, produktyvaus mūsų žmogiškųjų galių panaudojimo prasme. Būti aktyviam – vadinasi, išskleisti savo sugebėjimus, talentą, tą gausybę žmogiškųjų gabumų, kuriais – kad ir skirtingai – yra apdovanotas kiekvienas žmogus. Tai reiškia atsinaujinti, augti, išsilieti, mylėti, išsiveržti iš izoliuoto savojo „aš“ kalėjimo, domėtis, siekti, duoti.

… Žmogaus troškimas patirti vienybę su kitais žmonėmis glūdi specifinėse žmonijos egzistavimo są­lygose ir yra vienas iš stipriausių žmogaus elgesio motyvų. Pasiekę minimalią instinktyvią determinaciją ir maksimalų sugebėjimą protauti, mes, žmogiškosios būtybės, praradome pirminę vienybę su gamta. Kad išvengtume visiškos izoliacijos, kuri faktiškai pasmerk­tų mus beprotybei, privalome surasti naują vienybę su savo artimaisiais ir gamta.

… Jei aš esu tai, ką turiu, ir jei aš prarandu tai, ką turiu, kas aš tuomet esu?

… Kai žmogus renkasi ne turėjimą, o buvimą, jis nepatiria to nerimo ir nesaugumo, kurį sukelia pavo­jus prarasti tai, ką turi. Jei aš esu tai, kas aš esu, o ne tai, ką turiu, niekas negali grasinti mano saugumui ar kėsintis į mano identiškumą. Mano centras yra many­je; mano sugebėjimas būti, reikšti esmines savo galias yra mano charakterio struktūros dalis ir priklauso nuo manęs.

… Apskritai, vyraujant į turėjimą orientuotam egzistavimo būdui, pagrindiniai tarpusavio santykių elementai yra konkurencija, antagonizmas, baimė. Orientacija į turėjimą ir iš to išplaukiantis godu­mas sėja antagonizmą ne tik tarp individų, bet ir tarp tautų.

… Mūsų užduotis yra sukurti sveiką ekonomiką. Pirmas lemiamas žingsnis, siekiant šio tikslo, yra gamybos perorientavimas į sveiką vartojimą. Valstybės funkcija yra nustatyti sveiko vartojimo, priešingo patologiniam vartojimui, normas.

… Ne itin išmintingas šian­dien madingas technokratinis požiūris, kad nieko bloga, jei mes užsiėmę darbu ar malonumais, kad mes nepatiriame jokių jausmų ir kad jeigu net kas ir ne taip, galbūt šis technokratinis fašizmas galų gale ne toks jau blogas. Tačiau mes norėtume, kad taip būtų, bet tech­nokratinis fašizmas neišvengiamai ves į katastrofą.

… Nemanau, kad mano pasiūlymai pasirodys originalūs; priešingai, mane drąsina tai, kad visus juos vienaip ar kitaip jau buvo pateikę kiti rašytojai humanistai.“

(Iš E. Fromo knygos “Turėti ar Būti?“ Parengė ruvi.lt)

Visiems saulėto artėjančio savaitgalio! 🙂

Reklama

2 mintys apie „Esu ar turiu?“

  1. Labas vakaras Ruvi 🙂

    Labai gerai apie laiko užmušimą pastebėta- dažnai sakoma, jei tik turėčiau laiko, bet kai jo atsiranda, žmogus pasimeta, nebežino ką veikti, geria ir t.t.
    O apie įvairias sistemas ir tarnavimą joms net kraupu, kaip kartais nebemąstoma: žmogus keikia valdžia, verslą ir t.t. , bet kai reikia pasakyti ką pats keistų, atsakymas būna: “pagal viską turėtų būti taip ir taip“. Tas “pagal viską“ reiškia “jei sistemą veiktų puikiai- t.y. tarnautų jam- žmogui“. Bet retas kuris kalba, kad sistema, netgi sakyčiau nelaisvės matrica turi būti panaikinta, atsiribota nuo jos ir pradėta gyventi kitokį gyvenimą (kai kuriems tai pavyksta jau dabar).
    Gerai pastebėta sistema teisindama save bando įpiršti žmonėms mintį jog egoizmas, godumas ir t.t. yra įgimtos savybės.
    O taip labai išplitęs tas : “Jei jis neturi nieko materialaus- tai jis niekas“- tai juk dabartinės civilizacijos tragedija- toks mąstymas.
    O juk tikrai- tai koks esi viduje- šito niekas negali atimti, o tai ką turi visada gali pranykti.

    Su įdomumu skaičiau šios svaitės įrašus apie technokratiją 🙂
    O juk jau senokai laikas pereit prie kitokio gyvenimo sistemiškai ir visiems, kol dar neįvyko skaudus lūžis. Gera žinia, kad kiekvienas galime rinktis atskirai- kas ir daroma, jau dabar daug žmonių renkasi blaivų gyvenimą, vegetarizmą, protingą vartojimą, informacijos dietą ir t.t.

    Linksmo savaitgalio 🙂

    Patinka

  2. Vytautai, labas 🙂

    Jau esame diskutavę panašiomis temomis ir tavo tinklapyje, aš gal dabar tiesiog norėjau plačiau, giliau tai išnagrinėti. Nes, taip, tu teisus – daugelis mato pasekmes, o iš kur jos – nesupranta, todėl ir nemato sprendimų.

    Ir, kaip rašai, atsijungusių nuo “matricos“ yra nemažai, tai drąsūs ateities žmonės 🙂 . Ir tas atsijugimas nėra sulipimas į urvus ar progreso atsisakymas – tiesiog žmonės gyvena tikslingai, bendražmogiškomis vertybėmis, adekvačiai. Aišku, kas nematė tokių, sunku tuo patikėti.

    Ir, žinoma, pradeda nuo gyvenimo būdo – blaivybė, mityba, sveikata, protingi poreikiai, atsijungimas nuo manipuliavimo priemonių, savo gyvenimo valdymas ir atsakomybė už jį ir t.t.. Tai žmonės su aiškiomis moralinėmis vertybėmis. Ir jų vis daugėja.. visame pasaulyje. Ir mūsų šeima į tai lygiuojasi, dar negaliu pasakyti, kad pilnai, bet tikrai link to 🙂 .

    O man iš šios Fromo knygos, kai pirmą kartą skaičiau, padarė įspūdį šitas klausimas: “Jei aš esu tai, ką turiu, ir jei aš prarandu tai, ką turiu, kas aš tuomet esu?“ Atvirai pasakius, stipriai stumtelėjo mano tuometinę vertybių sistemą..

    Man atrodo, kad viskas bus taip, kaip turi būti – gerai 🙂 . Reikia tiesiog žiūrėti į priekį teisinga kryptimi, o ne į tai, kas dėsningai griūva 🙂 .

    Ačiū už palinkėjimus 🙂 ir tau smagaus savaitgalio 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s