Susireikšminimas

Šią savybę dažniausiai pastebime kituose žmonėse ir vertiname kaip neigiamą. Vadiname tokius žmones pasikėlusiais, pasipūtusiais, sužvaigždėjusiais ir tuščiagarbiais. Pastebėti savyje tokią, švelniai tariant, nemalonią savybę yra sunkiau. Kodėl, aišku kiekvienam: galvoti apie save esame linkę truputį geriau, o ir nesinori tikėti, kad galime tokie būti..

Kaip pasireiškia ši savybė? Kaip pasipūtimas, dėmesio troškimas, išbujojęs egoizmas, nuolaidžiavimas savo silpnybėms, kaprizingumas, perdėtas dėmesys ir gailestis sau. Visa tai, kaip bepasirodytų keista iš pirmo žvilgsnio, yra silpnos asmenybės bruožai ir nepasitikėjimo savimi požymiai. Susireikšminimas yra pavojinga saviapgaulė, nes dažnai painiojama su meile sau, pakreipia mus priešinga tobulėjimui kryptimi.

Pasiduodame šiai saviapgaulei, kai įsivaizduojame savo “triumfą“, sėkmę, kuri visus priblokš, nustebins ir iškels mus į neįtikėtinas aukštumas. Galime tai vadinti klaidingu išoriniu motyvu ar liguistomis fantazijomis, bet jei jomis gyvename, tai didelę savo energijos dalį joms ir atiduodame. Tuo pačiu blokuojame galimybę realiai veiklai – saviraiškai, kūrybai ir savo talentų išskleidimui. Nes norime ne “būti“, o “pasirodyti ir atrodyti“, ir už tai laukiame aplinkinių įvertinimo.. aukšto.. kuo aukštesnio.

Dažniausias susireikšminimo rezultatas – pažeminimas. Atrodytų – kodėl, juk norime sėkmės?.. Bet pasvarstykime – kokios? Išsikeliant save virš kitų, susireikšminant. Reiškia, tam, kad išsikeltume, kažkas turi būti pažemintas.. Gaunasi, kad paslėptas motyvas yra pažeminti kitą, o visa tai, ko linkime kitiems, galiausiai rezonanso principu grįžta mums patiems. Todėl ir “žvaigždės“ šiandien vienadienės, nes jų veikla visiškai priklauso nuo kitų žmonių reakcijų..

Todėl stebėkime savo siekius, o ypač jų motyvus. Ir tai nereiškia savo asmenybės slopinimo ar žeminimo, ir niekas neneigia galimo pripažinimo ar materialaus atlygio. Skirtumas tik motyve – ar esame prisirišę prie galutinio rezultato ir ypač jo įvertinimo, ar mūsų veiklos tikslas yra kūrybinė saviraiška. Kai nėra prisirišimo prie rezultato ir įvertinimo, žmogaus negali “pagadinti“ materialus atlygis ar šlovė.

Jei nėra susireikšminimo, žmogaus negalima pažeminti nei žodžiais, nei veiksmais, nes jis yra orus ir labai gerai supranta savo galimybes, kurios nepriklauso nuo kitų vertinimų. Šios savybės nebuvimas išlaisvina daugybę energijos, kurią susireikšminęs sunaudoja perdėtam emocionalumui, dėmesio troškimui ir išsigalvotoms problemoms. Kartas nuo karto tai gali pasireikšti kiekviename žmoguje, ir kad fantazijos apie “didybę“ neatsisuktų prieš mus pačius, turime tai stabdyti.

Todėl mokykimės atpažinti menkiausius susireikšminimo požymius: stebėkime, kaip bendraujame su žmonėmis – ar ne iš aukšto, ar jų nežeminame. Juk ir pastabas galime išsakyti geranoriškai, tuomet ir reakcija į jas bus tokia pati. Nuolat sąžiningai “pasitikrinkime“ ir savo gyvenimo siekius, visada viską vadinkime tikrais vardais, be pagražinimų. Ir jei aptinkame “karališkų užmojų“, pasipūtimo, paniekos kitiems – sustokime, susimąstykime – tai ne “kietumas“, tai susireikšminimas!

O kaip elgtis, jei gyvenime susiduriame štai su tokiais pasipūtėliais? Tuščiagarbius žmones, kurie žemina kitus kad pasijustų svarbūs, K. Kastaneda pavadino “smulkiais tironais“. Jei priešinamės jų veiksmams, tai prilygsta jų žaidimo taisyklių pritarimui. Geriausia tokiu atveju – neleisti primesti situacijos, nesileisti valdyti – ignoruoti. Tuomet šis “smulkus tironas“ atsidurs kvailoje padėtyje ir jo elgesys atrodys kaip nesubrendusio žmogaus išsišokimas.

Kiekvieną kartą, susidūrę su sunkaus būdo žmonėmis, priimkime tai kaip progą tobulėti ir patikrinti save ekstremaliomis sąlygomis. Juk neveltui sakoma, kad tikrosios žmogaus savybės išryškėja būtent sunkiose aplinkybėse. Išmokę atpažinti savo pasipūtimą, mes išmokstame pastebėti susireikšminimą ir kituose žmonėse, todėl galime rinktis nuoširdų bendravimą be manipuliacijų.

Nėra gyvenime svarbių ar nesvarbių, vertų ar nevertų žmonių, kiekvienas žmogus yra unikalus ir nepakartojamas. Kiekvienas galime išreikšti save harmoningoje saviraiškoje, nesistumdant, nelipant per galvas ir nežeminant kitų. Visi esame svarbūs ir reikalingi, kiekvienas esame reikšminga visumos dalis – visada tai prisiminkime.

Išbraukę iš savo gyvenimo susireikšminimą, įgyjame nepaprastą lengvumą, nes nereikia lygiuotis į abejotinas vertybes ir ieškoti savo “žvaigždiškumo“ patvirtinimų. Sąmonė įgauna tyrumą, nes išsivalo nuo negatyvių minčių gromulavimo ir iliuzijų. Veiksmai tampa aiškūs ir efektyvūs, mes pasitikime savimi, nes tampame savimi.

O ką jūs manote apie susireikšminimą?

Reklama

Apie psichologinę pagalbą

Ar verta kreiptis psichologinės pagalbos? Kad suprastume, kas yra psichologinė pagalba, išsiaiškinkime, kas yra psichika. Psichika (gr. psyche – siela) įgimtų ir įgytų psichinių reiškinių visuma, įtakojanti žmogaus elgesį – tai mąstymas, jutimas, suvokimas, emocijos, atmintis. Siela, arba psichika vienija ir išreiškia mūsų vidinius psichinius procesus, tai mūsų vidinis pasaulis. Sutrikus šiems psichiniams procesams, gali būti teikiama įvairi psichologinė pagalba.

Supaprastintai galime pasakyti, kad psichologija yra sielos pažinimas, psichoterapija – sielos gydymas, o psichoanalizė – sielos analizė. Priklausomai nuo sutrikimo, šių sričių specialistai padeda grąžinti arba pasiekti žmogui gyvenimo vientisumą ir dvasinę pusiausvyrą. Specialistas yra tarpininkas, laikinas padėjėjas, atliekantis savo darbo pusę (atrandantis sutrikimą, jo priežastis ir nurodantis galimus sprendimo būdus), kitą pusę turi atlikti pats žmogus, kitaip rezultatai bus laikini arba jų apskritai nebus.

Kaip atsiranda psichikos sutrikimai? Jie prasideda dėl neharmoningų būsenų, kurios veikia mūsų mąstymą, emocijas, įsitikinimus, elgesį, jausmus, reakcijas ir suvokimą. Tokios neharmoningos būsenos atsiranda dėl gyvenimo būdo: retas šiuolaikinis žmogus gyvena įvairiapusišką gyvenimą, dažniausiai viena ar kelios gyvenimo sferos yra apribotos, o kitos išpūstos ir sureikšmintos. Kai nėra lygsvaros, žmogus pasidaro vienpusiškas ir atsiranda įvairios įtampos būsenos.

Žmogaus gyvenime yra keturios pagrindinės raiškos sferos:
1. Fizinė – kūniškos ir materialios būties;
2. Socialinė – visuomeninių ir viešųjų santykių;
3. Psichologinė – artimų santykių ir vidinio pasaulio erdvės sfera;
4. Dvasinė – pasaulėžiūros, vertybių ir prasmių, transcendentinės (intuicija, aukštesnė sąmonė) realybės sfera.
Dvasinė sfera žmogui pati svarbiausia, tai tobulėjimo potencialas ir aukščiausias gyvenimo tikslas. Per dvasinį augimą teigiamai veikiamos ir visos kitos gyvenimo sferos.

Gydytojas psichoterapeutas A. Alekseičikas savo knygoje “Gydyti gyvenimu“ rašo: “Daugelį bauginančių psichiatrijos diagnozių galima apibūdinti paprastesniais žodžiais: didesnis jautrumas, nepastovumas, jaudrumas, slopinimas, išsekimas, silpnadvasiškumas, pasimetimas, pusiausvyros stoka“. Jei atsidūrėme kritinėje situacijoje ar nesėkmių virtinėje, reiškia, mus pradėjo valdyti štai tokios neharmoningos būsenos.

Specialistas padeda pamatyti mūsų situaciją tarsi iš šalies, o kartais ir iš netikėtos pozicijos, kuri priverčia susimąstyti. Pavyzdžiui, jūs galite jam smulkiai papasakoti apie savo pasiaukojimą namiškiams, apie tai, kaip jie nevertina jūsų pastangų, ir sulaukti netikėtų klausimų: “O kodėl jūs manote, kad tai, ką jūs dėl jų darote, yra jiems tikrai reikalinga? Ką jūs darote dėl savęs? Ir kodėl jūs tikitės, kad jie reaguos taip, kaip jūs norite?.“

Arba po sunkaus pasakojimo apie nelaimingas meiles ir niekam tikusius mylimuosius galite būti paklausti, kas yra meilė, ką reiškia mylėti. Ir kai tik pradėsite vardinti meilės požymius, galite išgirsti: “Jūs norite, kad jus mylėtų taip, kaip norite jūs. Kaip manote, ar gali būti meilė su sąlygomis? Ar yra žmogus, kuris bus laimingas, vykdydamas jūsų iškeltas sąlygas?“

Kalbėdami apie gyvenimo beprasmybę, galite išgirsti klausimą, kuris daugelį išmuša iš vėžių: “O koks jūsų gyvenimo tikslas?“ Jei sutriksite ir atsakysite kažką panašaus: “Nežinau.. velnias žino..“, tai galite išgirsti netikėtą: “O ar suvokiate, kad jūsų atsakymas – “nežinau, velnias žino“ – ir yra jūsų gyvenimo programa šiai minutei? Gal pagalvokite apie tai giliau, ar paliksite šitą gyvenimo programą, dėl kurios ir jaučiate beprasmybę?.“ Ir t.t., ir t.t..

Toks požiūris iš šalies ir tokie netikėti klausimai labai vertingi todėl, kad patys sau jų paprastai neužduodame (na, nebent jau esame pažengę saviugdoje 😉 ).. Žinote, kodėl? Dėl mūsų smegenų veiklos ypatumų, prisimenate Galvojantį ir Įrodinėjantį? Todėl mes linkę pateisinti save, o kritinėse situacijose dar ir emocijos nuveda į lankas – mes pradedame gintis ir kaltinti. Tokia pozicija ydinga, nes mes negalime suprasti savo patirties ir negalime pakeisti savo gyvenimo.

Gyvenimo sunkumai tikrai neveda į augimą, jei mes nedarome išvadų ir nekeičiame savo elgesio. O štai sustojimas augime ar augimo nebuvimas gali atvesti į traumuojančią patirtį. Todėl nuolat pabrėžiama, kad svarbiausias gyvenime yra dvasinis augimas. Siela (psichika) yra mūsų vidinis pasaulis, mūsų vidinės išraiškos būdai ir priemonės. Dvasingumas vienija visas mūsų gyvenimo sferas ir jungia mus su pasauliu. Tai nuolatinis augimas ir kūrybinio potencialo išraiška.

Jei sustojame augime ar užstringame (prasideda nesėkmės), požiūris iš šalies kartais reikalingas. Gali pakakti ir emocinio palaikymo – kai išklausoma, o išsipasakojęs savo sunkumus žmogus jau be emocijų, visai kitaip pamato savo situaciją ir galimus naujus sprendimus. Mes galime ne iš karto suprasti, kodėl sukūrėme sunkią situaciją savo gyvenime ir kodėl ją išgyvename, bet turime aiškiai suvokti, kak tai mūsų “darbas“, kad tai negatyvių minčių ir žemų būsenų rezultatas, ir kad ištaisyti ją – su pagalba ar be – galime tik mes patys.

Jei nusprendėme kreiptis psichologinės pagalbos – atidžiai pasirinkime specialistą, pasidomėkime, kokiu metodu jis dirba. Specialistas gali padėti suprasti klaidas, parodyti galimus sprendimus, bet tolimesnis kelias – mūsų pačių konkretūs žingsniai, nes niekas negali už kitą žmogų nugyventi jo gyvenimo. Svarbiausia – ne kentėti, o veikti, keisti ir spręsti, kitaip vis rezonuosime, auginsime bei didinsime negatyvumą savo gyvenime.

Ar sutinkate?

Mintys apie tėvynę

Kas yra tėvynė? Tai – visa tauta, tam tikroje teritorijoje einanti savo istoriniu keliu. Tai – tautos praeitis, dabartis ir ateitis. Tai – jos savita kultūra, jos kalba, jos charakteris, jos vykdomų revoliucijų, istorinių šuolių, jos istorijos kryžkelių tikslas. (A. Tolstojus)

Žmonės kartu gali padaryti tai, ko nepajėgtų pavieniui; protų ir rankų vienybė, jėgų sutelkimas – beveik visagaliai. (D. Vebsteris)

Didžiausi dorybingumo žygdarbiai atlikti iš meilės tėvynei (Ž. Ž. Ruso)

Asmenybė, susiliedama kolektyviniame darbe, neišnyksta. Atvirkščiai, kolektyve ji pasiekia aukštesnę sąmoningumo ir tobulumo pakopą. (A. Barbiusas)

Patriotizmas – ne vien meilė savo tėvynei. Tai kur kas daugiau… Tai – suvokimas, kad esi jos dalis ir kartu su ja išgyvenai laimingas ir sunkias jos dienas. ( A.Tolstojus)

Atskiro žmogaus ar atskiros tautos gerovė neatsiejama nuo visų gerovės. (A. Barbiusas)

Auklėjamoji patriotizmo reikšmė didžiulė: tai mokykla, kurioje žmogus bręsta žmonijos idėjos suvokimui. ( M. Saltykovas-Ščedrinas)

Tėvynei padaryta nepakankamai, jei padaryta ne viskas ( M. Robespjeras)

Tėvynės meilė – ne abstrakti sąvoka, bet reali dvasinė jėga, reikalaujanti organizuotumo, ugdymo ir kultūros. (A. Tolstojus)

Asmenybė negali būti visapusiška be ryšio su tauta. Tik per tautos dvasią žmogaus sąmonė atsiskleidžianti moksle, mene, moralėje. (Vydūnas)

Patriotizmas įrodomas ne žodžiais, o darbais. (V. Belinskis)

Juodinti savo tėvynę – reiškia ją išduoti (V. Hugo)

Kas svetimas savo tėvynei, tas svetimas ir žmonijai (V. Belinskis)

Jeigu žmogus dirba tik sau, jis galbūt gali tapti žymiu mokslininku, dideliu išminčiumi, puikiu poetu, bet niekada negalės būti tobulas, tikrai didis žmogus. (R.Rolanas)

Svetur tėvynės nesurasi. (J. V. Gėtė)

Tėvynės ilgesys visus veikia vienodai: jis pakeičia atmintyje praeities vaizdus, juos idealizuoja; privalumų daugėja, o trūkumus laikas ir nuotolis sušvelnina, kol galop jie visai išdyla mūsų vaizduotėje. (Ž. Sand)

Žmonės, kurie netiki savo idėjomis, kurie jų neturi, kurie neturi didesnio idealo, yra lyg grumstai, per kuriuos visi važiuoja ir kuriuos visi trypia. (E. Mieželaitis)

Mylint tėvynę galima mylėti visą pasaulį. Šviesdamasi tauta nepakenkia savo kaimynams. Priešingai, kuo valstybės daugiau apsišvietusios, tuo daugiau perteikia viena kitai idėjų ir tuo labiau didėja viso pasaulio proto jėga ir veikla. (K. Helvecijus)

Kojomis žmogus turi įaugti į savo tėvynės žemę, bet jo akys tegul žvalgosi po visą pasaulį. (Dž. Santajana)

Gerbk kiekvieno žmogaus tėvynę, o savąją – mylėk. (G. Keleris)

Kiekvieno žmogaus širdyje yra miniatiūrinis jo tautos portretas. (G. Freitagas)

Gražiausia genealogija – tai nuopelnai tėvynei ir žmonijai. (Ž. Delilis)

Mylėkime savo tėvynę! Gražių visiems švenčių! 🙂

Moterims: nusišypsokime :)

Gražios pavasarinės šventės proga kviečiu moteris pažiūrėti į save per humoro prizmę.. Turime išties tik mums, moterims, būdingų savybių, į kurias miela pažiūrėti su šypsena 🙂 .. Pradėkime nuo logikos, kuri labai jau vyrams užkliūna: žinote, kodėl vyrai nesupranta moteriškos logikos? Todėl, kad moterys mąsto plačiai ir vienu metu gali galvoti apie kelis dalykus. Kadangi logika draudžia kelis teiginius laikyti teisingais, tai moteriškas mąstymas.. nelogiškas. Bet teisingas – nes moterys klauso savo širdies 🙂 ..

Dar Saliamonas sakė, kad protinga moteris kuria namus, o kvaila išardo savo rankomis.. O šiuolaikiniai mąstytojai juokauja, kad šiuolaikinė moteris – valdymo centras, na o vyras (kas jam belieka?) – dirbtinis žmonos palydovas.. Ar žinote, kokia žiauriausia kankinimo priemonė moteriai? Nupirkti jai daugybę madingų rūbų, įvairios kosmetikos ir.. užrakinti kambaryje be veidrodžių 🙂 .. Kad nėra bejėgiškesnės moters, nei moteris su neišdžiuvusiu manikiūru..

Ir kad yra lengvo elgesio moterys, bet.. būna ir sunkaus elgesio – prisiuvusios sagą, jos priekaištauja, kad padovanojo jaunystę, ir apskritai geriau žino, kaip visiems geriau.. Bet tokios jos ne iš piktos valios: jos tiesiog pamiršo, kad turi angeliškus sparnus, todėl pradėjo skraidyti ant šluotos 🙂 . Kad skubinti moterį – tai tas pats, kas stengtis pagreitinti kompiuterio pasikrovimą..

O dar visos mes esame svajoklės ir romantikės.. Ir kažkodėl nuolat pamirštame, kad vyrai mus myli, todėl vėl ir vėl to klausiame 🙂 .. Kartais liūdime, kai prisimename, kad vyrai iki vestuvių nuotaką vadina pelyte ar paukštuku, o su kiekvienais pragyventais santuokoje metais tie gyvūnai darosi vis didesni. Ar žinote, ką moterys dažniausiai svajoja išgirsti iš savo vyrų? Priminsiu:

– Žinoma, kad pasaulio futbolo čempionatai rengiami per dažnai!
– Oo, be kosmetikos ir su suktukais tu man dar gražesnė..
– Tavo mamos nėra vos dešimt minučių, o ta tyla be jos mane jau slegia..
– Kaip?! Tu dar neišleidai pinigų, kuriuos daviau tau vakar?.
– Aš taip mėgstu stebėti, kaip tu ilsiesi!
– Kaip malonu, kad ir eilinę darbo dieną tavo draugės užsisėdi pas mus iki paryčių..
– Žinoma, aš suspėsiu pabaigti remontą, kol tu grįši iš atostogų.
– Kaip šiandien prisimenu tą dieną, kai mes susipažinome..
– Net skalbdamas savo kojines, aš nenustoju galvoti – ką aš be tavęs daryčiau?.
– Noriu su tavimi būti visą gyvenimą..

Linktelėjote galva? Nusišypsojote? 🙂 Ir, aišku, prisiminėte, kad daugumą moteriškų problemų, prieš kurias bejėgiai geriausi psichologai, lengvai per pusvalandį išsprendžia kirpėja.. Ir jei moteris kenčia tylėdama, reiškia, šalia nėra telefono.. Vyrai apskritai yra nekalbūs, todėl taip pat turi sukaupę mums klausimų, kuriuos norėtų užduoti (bet nedrįsta 🙂 ) .. Kokie jie? Ogi:

– Mieloji, kodėl mano kojinės po foteliu – katastrofa, o tavo panaudoti kosmetiniai vatos diskeliai visame bute – interjero elementas?
– Kodėl tu prašai, kad pakviesčiau tave kartu į susitikimą su draugais, o kai ten nuvažiuojame, pradedi zirsti, kad pavargai ir nori namo?
– Kodėl tu įsitikinus, kad visi vyrai (ir aš) nuo gimimo yra elektrikai ir santechnikai?
– Pasakyk, kodėl prieš išeinant tu valandą praleidi prie veidrodžio, o kai prieinu aš, tu pareiški, kad manęs nuolat reikia laukti?
– Mieloji, kodėl, kai aš skambinu iš parduotuvės ir klausiu, ką nupirkti, tu atsakai: nieko. O kai grįžtu namo, tu staiga atsimeni, kad namuose nėra nei duonos, nei bulvių, nei skalbimo miltelių, nei..?
– Kodėl tu pyksti, jei randi mano nukirptą nagą vonioje, o ilgas plaukas tavo virtoje sriuboje – normalus dalykas?
– Kodėl tavo iniciatyva pusę nakties turime aiškintis santykius, o kai ryte paprašau išvirti arbatos, tu vadini mane beširdžiu?..

Kiek daug tų “kodėl“, kiek daug neišsakytų lūkesčių ir slaptų priekaištų.. Žinote ką – o gal mokykimės pasikalbėti, paklausti atvirai, pajusti savo artimą žmogų, pasidalinti savo lūkesčiais, pajuokauti – juk tai taip paprasta, kai mylime 🙂 ..? Daugeliui mūsų šilčiausius jausmus – kaip ir matant vaikučius ar besilaukiančią moterį – sukelia darni žilagalvių pora 🙂 .. Matydami juos mes suprantame, kad savo laimę jie sukūrė ir tebekuria drauge.. Moters vaidmuo šioje kūryboje didžiulis 🙂 ..

Sveikinimai šios gražios šventės proga visoms nuostabiosioms, visoms Moterims – mamoms ir žmonoms, marčioms ir anytoms, suaugusioms dukroms ir draugėms, tetoms ir močiutėms 🙂 !!! Su pavasariu – klestėkite, kurkite, žydėkite ir puoškitės gražiausiomis šypsenomis! 😀

Senieji mokymai apie dorovę

Žmogaus evoliuciją galime įvardinti pirmiausiai kaip jo sąmonės evoliuciją ir kelią nuo fizinio (instinktų) į dvasinį (dorovė, kūryba, vienybė) lygmenį. Tačiau šiuolaikinė realybė Žemėje vis labiau ryškėja kaip kolektyvinė deformuoto “ego“ projekcija. Tokia projekcija dezorientuoja, sėja įtampą ir baimę. Todėl sunku išlikti savimi, sunku išlikti dorovingu, kai skleidžiama tiek melagingų stereotipų. Mūsų civilizacija kartais vadinama apverstų vertybių sistema, nes dėl egoistinių tikslų paminamos ir amžinos vertybės.

Kokia gi pagrindinė amžinoji vertybė, dėka kurios žmogus išlieka žmogumi? Tai dorovė. Doros principai nuo seniausių laikų visose tautose buvo perduodami iš kartos į kartą. Dorovė buvo viena iš svarbiausių lietuvių gyvenimo sampratų. Dora lietuviui buvo daugiau nei moralinė vertybė. Doros laikėsi ne todėl, kad kažkas prisakė, nurodė, o savo labui. Gamtos dėsniai išreiškia būties dėsnius, todėl nuodėmė buvo laikoma ne nusižengimu, o priešprieša gyvybės dėsniams, o tuo pačiu ir kenkimu pačiam sau. Mūsų protėviai suvokė, kad žmogus, turėdamas laisvą valią, gali tą valią panaudoti ir savęs griovimui (A. Patackas, A.Žarskus “Virsmų knyga“).

Aiškus dorovės aprašymas yra ir senojoje Mahabharatoje, stambiausioje indų poemoje-epe. Joje dorovė apibūdinama kaip vienintelis kelias į laimę. Teigiama, kad pradėti ugdyti dorovę reikia nuo mūsų kalbos ir bendravimo, ir kartais geriau nutylėti, nei pasakyti. Yra trys teisingos kalbos panaudojimo taisyklės:
1. Kalbėti tiesą;
2. Jei visa tiesa pasakyta, kalbėti apie pozityvius dalykus;
3. Jei pasakyta tiesa, pakalbėta apie pozityvius dalykus, reikia kalbėti apie praktinį dorovės pritaikymą gyvenime.

Argi tai neaktualu ir mūsų dienomis? Sutikite, kad dabar labai daug tuščio kalbėjimo. Kalba tapo ir kovos įrankiu: mes baramės, ginčijamės, keliame balso intonacijas pykčiui išreikšti. Kalbėdami manipuliuojame, meluojame, darome įtaką. Ir seniai pamiršome posakį: žodis – sidabras, tylėjimas – auksas. Tylėjimas vertingesnis ne dėl paslapčių, o todėl, kad žodžiu neįžeistume, nesužeistume, nepakenktume, nesuklaidintume.

Aprašomi ir dorovingų žmonių darbai, tokie žmonės vadinami visuomenės šviesuomene. Ji atpažįstama pagal šią veiklą:
1. Gerus darbus, kurie atliekami nuoširdžiai ir nesivaikant naudos;
2. Saviugdą, dorovingą elgesį;
3. Tobulėjimą ir mokymąsi;
4. Dorovingas santuokas;
5. Dosnumą, dalijimąsi su tais, kam to reikia.

Pabrėžiamas ir sąžiningumo principas: tai kas blogai tau, nedaryk kitam. Dorovingas elgesys suteikia žmogui didybę, ilgaamžiškumą, pagarbą, jėgą ir žinias. Tuo tarpu nesilaikančius dorovės žmones pradeda valdyti žemos būsenos – pykčio, godumo, liūdesio, pavydo, baimės ir t.t. Šios žemos žmogaus būsenos naikina jėgą, grožį, supratimą ir sveikatą. Gyvenimą trumpina ir plepėjimas, išdidumas, per dideli troškimai ir išdavystė.

Visos žemos žmogaus būsenos veda ir į skurdą – dvasinį ir fizinį. Pagrindinė tokio skurdo priežastis – godumas. Jam niekada negana, todėl jis gesina sąžinę. Kai neturime sąžinės, palengva užgesinama ir dorovė. Be dorovės žmogus tampa instinktų ir iškreipto egoizmo vergas. Jis paskęsta iliuzijose, nes tampa reaguojančiu, bet ne kuriančiu. Toks žmogus atiduoda savo kūrybinę energiją tam, kas jį valdo.

Taip gimsta nesubalansuotos būsenos:
1. Fiziniame lygmenyje pasireiškia kaip skausmas kažkurioje kūno dalyje;
2. Emociniame lygmenyje – kaip sielos skausmas;
3. Minčių (mentaliniame) lygmenyje – kaip nevaldomų minčių ir įsitikinimų negatyvus srautas;
4. Dvasiniame lygmenyje jaučiama kaip sunki energetinė substancija, pasiklydusi dvasia, kuri jau negali atskirti gėrio ir blogio.

Atrodytų, tik viena gyvenimo samprata, bet kai jos nėra, jos ne tik trūksta, bet viskas įgauna kitokią, priešingą kokybę. Todėl keista, kad prakalbus apie dorovę, žmonės gūžčioja pečiais arba svarsto apie ją kaip apie atgyvenusią, varžiusią protėvių gyvenimą abejotiną vertybę. Bet ar įmanomas žmonijos tobulėjimas be dorovės?.. Vargu. Matyt, ne šiaip sau visuose senuose mokymuose dorovė, dora, dorybės buvo aprašomos kaip didžiausios žmonijos vertybės. Tai iš tiesų pagrindas žmogaus tobulėjimui.

Ką jūs apie tai galvojate?

Tai, kas nesikeičia

Kažkas panašaus į Meistrų bibliją, arba vadovas Gelbėtojams

– Kai mokaisi, tu tik atveri sau tai, ką jau seniai žinojai. Kai pradedi veikti, tu parodai, kad naudojiesi žiniomis. Kai mokai kitus – tu primeni, kad jie žino viską taip gerai, kaip ir tu. Mes visi mokomės, veikiame ir mokome.

– Tavo skelbiama Tiesa neapribota nei praeitimi, nei ateitimi. Ji tiesiog yra, ir šito jai pilnai pakanka.

– Vienintelė pareiga tavo gyvenime – būti ištikimu pačiam sau.

– Geriausiai mokai to, ką tau pačiam reikia išmokti.

– Gyvenk taip, kad nereikėtų gėdintis, jei apie tavo darbus ar ištartus žodžius bus paskelbta visam pasauliui, net jei tai, kas bus sakoma, nebus tiesa.

– Per gyvenimą tave veda esanti tavyje žaisminga, kupina žinių troškimo, neapčiuopiama esybė, kuri ir yra tavo tikrasis “aš“.

– Niekuomet nenusigręžk nuo galimos ateities, kol neįsitikinai, kad iš jos nėra ko pasimokyti. Tu visuomet gali laisvai apsispręsti. Gali persigalvoti ir pasirinkti kitokią ateitį arba kitokią praeitį.

– Nėra tokios problemos, kurioje neslypėtų tau skirta dovana. Ir tu kuri sau problemas, nes tau reikia jų teikiamų dovanų.

– Tavo sąžinė yra tavo noro būti savimi nuoširdumo matas. Atidžiai į ją įsiklausyk.

– Paprasčiausi klausimai kartu yra ir esmingiausi. Kur gimei? Kur tavo namai? Kur keliauji? Ką darai? Kartais mąstyk apie tai ir stebėk, kaip keičiasi tavo atsakymai.

– Teigdamas, kad tu kažko negali, atimi iš savęs savo Galią. Įtikink save, kad tavo galimybės ribotos ir tikrai toks tapsi.

– Kiekvienas žmogus žengia į tavo pasaulį, ir visi įvykiai tavo gyvenime vyksta todėl, kad pats juos pritraukei. Ką su jais darysi toliau, renkiesi tu pats.

– Tikroji pirmapradė nuodėmė slypi Absoliuto apribojime. Nedaryk šito.

– Kiekviena mintis siunčiama tau kartu su jėga, kurios reikia jos įgyvendinimui. Tačiau, greičiausiai, tau teks dėl to paplušėti.

– Atsisveikindamas neliūdėk. Išsiskyrimas būtinas, kad vėl galėtum susitikti. Tikri draugai visvien susieis, – nesvarbu, po akimirkos ar po kelių gyvenimų.

– Labai lengva patikrinti, ar tebesitęsia tavo misija Žemėje: jei tu gyvas, ji tęsiasi.

– Tikrieji ryšiai nebūtinai yra kraujo ryšiai; tikri ryšiai susieja pagarba ir džiaugsmu, kuriuos vieni kitiems atveriame gyvenime.

– Tai, ką vikšras vadina Pasaulio pabaiga, Meistras pavadins drugeliu.

(Iš R. Bacho knygos “Iliuzijos, arba nuotykiai Mesijaus, kuris nenorėjo būti Mesijumi“)

Smagaus ir saulėto visiems savaitgalio!! 😀