Apie kovą

Visas pasaulis nuolat kovoja. Kovoja tiesiogine prasme, kovoja su idėjomis, tikėjimais, teorijomis.. Dažnas žmogus taip pat nuolatinėje kovoje: su savimi, savo trūkumais, priklausomybėmis, apribojimais, svoriu, žalingais įpročiais, su kaimynais.. Toks įspūdis, kad gyvename kaip tame rusų klasiko eilėraštyje: gyvenimas – amžina kova, ir nėr jame ramybės.. Bet ar taip yra iš tiesų ar tiesiog susikuriame ar paskelbiame priešus, kad turėtume su kuo kovoti?

Kovos būtinybę diktuoja ir konkurencijos idėjos skleidimas. Kovotojas ir pats kovos principas pateikiami kaip teigiami dalykai – sakoma, kad pasaulis žiaurus ir tik kovodami už save galime išlikti. Tai skamba įtikinančiai, bet tai, ką mes matome, dažnai yra visai ne taip, kaip yra iš tiesų. Įdomu, kad tiesiausią atsakymą į kovos principą duoda būtent kovos menų filosofija, ir tas atsakymas stebina, nes.. neragina kovoti.

Ko gi mokosi tie paslaptingi kovotojai? Pirmiausiai – išminties, mokėjimo matyti pasaulį, nes žiūrėjimas ir matymas yra du skirtingi dalykai. Kadangi mūsų akys dažniausiai žiūri tik į aplinką, todėl mato tik išorinius dalykus, kurie mus dažnai klaidina. Mes labai mažai žinome apie pasaulį ir visa ko egzistavimo būdą, kuris nesikeičia ir yra pastovus. Skirtingas tik mūsų žiūrėjimo būdas.

Kai nesuprantame daugelio egzistencijos principų, tuomet aiškiname juos savaip. Kai aiškiname tai iš siauro matymo pozicijos, tuomet pasaulis išties atrodo bauginantis, kupinas nepaaiškinamų ir nepalenkiamų jėgų. Toks suvokimas veda prie, atrodytų, priešingų dalykų: jaučiamės auka, ir, iš kitos pusės – įtikime, kad tik kovodami galime tas nepaaiškinamas jėgas nugalėti ir sustiprėti. Tai spąstai, nes kovojame su savo sukurtomis iliuzijomis, o kartu stojame į sekinančią ir niekur nevedančią kovą.

Tuo tarpu jėga slypi pažinime. Kodėl, suprantame jau daugelis – tik žinios išlaisvina iš susikurtų iliuzijų, ir dauguma susikurtų “priešų“ išnyksta tą pačią akimirką, kai pamatome esmę. Daugelyje mokymų sukurtas kovotojo vaizdinys yra ryžtingumo, kryptingumo ir drąsos simbolis. Kovotojas yra išminties ir žinių ieškotojas, pritaikantis žinias gyvenime ir nuolat einantis gyvenimo keliu. Tai pažinimo ir saviauklos forma, kuri yra neatsiejama nuo savidisciplinos ir susikaupimo, kurie naudojami tikslui pasiekti, o ne kovai prieš kažką konkretaus.

Jei prieš kažką aršiai kovojame, galiausiai patys tampame tuo, prieš ką kovojame, nes kova – visada pyktis ir agresija. Kai naudojamės šiais “instrumentais“, jie tampa neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, jais ir tampame. Paradoksalu, bet su tokiomis savybėmis mes tik didiname tai, prieš ką kovojame. Kova arba sustiprina priešą, arba jį “nugalėjus“, sukuria vis naują, dar stipresnį – kokias energijas transliuojame į išorę, tokios ir sugrįžta, dažniausiai keleriopai sustiprėjusios.

Vietoje ramybės ar gerų tikslų, dėl kurių taip įsitikinę ir kovojame, kova kuria dramas ir vis naujus konfliktus. Kovos ir karai Žemėje pasibaigs tuomet, kai kiekvienas žmogus nustos kovoti pirmiausiai savyje ir skleisti tas agresyvias energijas ir intencijas į aplinką. Susimąstykime: ar daug gyvenime situacijų, kai turime tikrai susikaupti ir kovoti, ar daug tikrų grėsmių, ar tikrai aplink vieni priešai? Ir ar tikrai visos mūsų įsivaizduojamos pergalės yra tikros ir svarbios?

Juk dažnai, net nesuvokę situacijos, jau puolame karštai reaguoti. Šaolino filosofija teigia, kad tas, kuris nori laužtis galva pro sieną, greičiausiai pats save pribaigs. Turime savo gyvybinę energiją naudoti išmintingai ir išmokti veikti tiksliai tada, kai tam atėjo metas. Išdidumas ir karštas būdas – lengvi valdymo svertai provokacijoms ir manipuliavimui.

Tuo tarpu teisingi sprendimai yra priimami tik vidinės pusiausvyros būsenoje. Tuomet būdami kritinėje situacijoje, tarkim, užpulti realaus priešo, nešvaistysime energijos neapgalvotiems veiksmams, o veiksime tiksliai ir adekvačiai situacijai. Niekas negali numatyti tiksliai visų situacijų, kurias patirsime gyvenime, o tuo labiau išmokyti ypatingų triukų (fizinių ar psichologinių), kuriuos galėsime tiksliai ir veiksmingai pritaikyti tose situacijose.

Pirmiausiai turime suvokti, kad kiekvienas esame pats atsakingas už tai, kas vyksta mūsų gyvenime. Jei turime savyje pykčio ir agresijos energijas ir transliuojame jas į aplinką, mes nuolat kursime dramas savo gyvenime. Jei mūsų širdyje yra meilė, taika ir geranoriškumas – visa tai ir “pritrauksime“ į savo gyvenimą. Kovos principas yra mūsų kūrybos vaisius, įtakotas klaidingo pasaulio suvokimo. Kova skaldo, priešina ir stiprina tai, prieš ką kovojame.

Mūsų dienomis žmonijos sąmoningumas auga, vis daugiau žmonių suvokia vienybės ir humanizmo principus, kurie ir yra harmoningo sugyvenimo pagrindas. Kova yra visapusiškai save parodžiusi ir baigianti savo dienas iliuzija. Dar senieji mokymai teigė: laimėk nekovodamas. Išminčius nekovoja, eikvodamas savo gyvybines jėgas, neigiamą jis paverčia teigiamu absoliučios tiesos pagrindu.

Kelias į šviesą ir tiesą negali būti grįstas pykčiu ir agresija. Situacijas gyvenime turime spręsti, o ne kovoti su jomis. Gerinti bet kurią gyvenimo sritį galime tik su šviesiomis mintimis ir turėdami aukštus idealus, veikdami vienybės ir bendradarbiavimo principu. “Laimėk nekovodamas principas – tai mąstymo kelias į ramybę, skaidrumą ir vidinę stiprybę“ – taip teigė B.Moestl, studijavęs Šaolino Kung Fu esmę.

O ką apie tai manote jūs?