Šeima (tęsinys)

Naujasis amžius dažnai vadinamas dvasinio atgimimo amžiumi. Dvasinės vertybės niekada nesikeitė, tiesiog žmonija buvo nutolusi nuo jų, arba jei tiksliau – nepriartėjusi prie jų. Labai įdomu žvilgtelėti, kaip šeimyninius santykius apibrėžė senieji Mokymai. Trečiojo tūkstantmečio psichologija plačiai taiko senųjų indų Vedų žinias. Dvasingumas – tarsi trūkstama dėlionės detalė psichologijoje, neveltui sakoma, kad psichologija be dvasingumo – įrankis manipuliacijoms.

Ką gi teigia senosios Vedos? Pirmiausiai jos aiškiai apibrėžia tris žmogaus vystymosi sferas ir pakopas – kūno (tamas), emocijų ir jausmų (radžas) ir dvasingumo (satwa). Visos šios savybės vystomos tiek atskiro žmogaus, tiek šeimos gyvenime. Tai kūno poreikiai – instinktai ir refleksai, sielos – jausmų ir emocijų pasaulis, ir dvasinė sfera – žinių apie tiesą paieškos ir dvasinis augimas. Šeimoje ypač ryškiai atskleidžiami ir vystomi visi trys aspektai, jų dominavimas kinta.

Pirmiausiai apie kūno poreikius – maistas, vanduo, miegas, dauginimasis, kova už būvį. Tai dėsniai, kurie valdo kiekvieną gyvą organizmą. Žmogaus gyvenime tai galime pavadinti fiziologiniais poreikiais. Juos turi kiekvienas žmogus – jie gali būti tenkinami tiek, kiek to reikia kūnui, arba gali valdyti žmogų. Jei fiziologiniai poreikiai valdo žmogų, jie yra prioritetiniai jo gyvenime ir viskas tuomet pajungiama jų tenkinimui.

Kaip tokia kraštutinė forma atrodo gyvenime? Žmogus daug valgo ir geria, nesusimąstydamas apie pasekmes. Jis daug miega, linkęs į malonumus, turi daug intymių ryšių. Kovoja už būvį, nes jam nuolat kažko trūksta – jo kūnas turi daug poreikių. Šeimoje taip pat organizuoja savotišką bandos modelį, kur nuolat vyksta kiekvieno kova už būvį, lyderiavimą ir pirmavimą. Tokie žmonės yra priklausomi nuo malonumų industrijos, nes gyvena instinktais-refleksais.

Dabar apie jausmų-emocijų sferą. Tai visa paletė emocijų ir jausmų – nuo meilės iki neapykantos. Taip pat ir intelektas, poreikis lavintis. Vertinimai per dualumą: patinka-nepatinka, mano-ne mano, gražu-negražu, noriu-nenoriu, ir pan. Mąstymo, savęs ir supančio pasaulio suvokimas – homo sapiens.. Svarbi grandis tarp kūno ir dvasios, vedanti į harmoniją. Jei tampa prioritetinė – virsta šaltu racionalumu ir bedvase logika.

Kraštutinė forma gyvenime – visos egoizmo apraiškos su neatsiejamomis manipuliacijomis ir spekuliacijomis savo naudai. Žmogus vaikosi aštrių jausminių pojūčių, tokiu būdu plėsdamas savo pojūčių skalę, galinčius atvesti į kraštutinumus ir iškrypimus. Tai vartotojas, viską vertinantis asmenine nauda ir galiausiai tampantis daiktų vergu. Jis pyksta, pavydi, kritikuoja, smerkia ir ginčijasi.

Šeimą kuria, atsižvelgdamas į visapusišką naudą, kurioje reikalaujama aiškių pareigų ir teisių. Draugystės paremtos jausmais, todėl šiandieninis draugas jau kitą dieną lengvai paverčiamas priešu. Pagrindinės domėjimosi ir pokalbių temos – darbas, pinigai, valgis, mada, ligos, sportas, politika ir pan., – viskas per asmeninių jausminių pojūčių prizmę. Nuolat susirūpinę komfortu, nuolat norisi daugiau ir geriau, todėl dažnai pasiekia ribą: “viskas yra, o gyvenimo nėra“ ..

Ir dvasingumo sfera, kuri veda į visų žmogaus savybių tobulumą ir vienybę. Pirmiausiai tai išmintis ir mokymasis besąlygiškai mylėti – tokia meilė yra rišanti ir harmonizuojanti terpė, visa ką sudvasinanti. Visas dorybes ir žmogiškąsias vertybes priskiriame dvasingumo sferai – visos jos veda į sutarimą, vienybę ir geranoriškumu grįstą bendradarbiavimą. Kraštutinumas šioje srityje – asketizmas, todėl toks kraštutinumas šeimoje – retas reiškinys.

Turime vystyti visas savo žmogiškojo gyvenimo sritis. Ilgoje žmonijos istorijoje vystėmės pagal evoliucijos dėsnius ir paeiliui ugdėme vienas ar kitas savybes, kurios duodavo postūmį kitų – aukštesnių – savybių vystymui. Ištyrinėję vienas galimybes, imamės vystyti kitas – viskam savo laikas. Šeima yra tas mažas visuomenės modelis, kuris parodo, kurlink ir ar teisingai vystomės.

Visuomeniniai šablonai sukasi iš inercijos, palaikomi daugelio mūsų minčių ir veiksmų. Vis dažniau girdime: dvasingumas, trūksta dvasingumo.. Tai ir yra ta trūkstama grandis, kuri suteiks didelį postūmį tolimesniam vystymuisi. Todėl jei norime pokyčių, pradėkime juos nuo savęs, nuo savo šeimos.. 🙂

Ar sutinkate?

Reklama

7 mintys apie „Šeima (tęsinys)“

  1. Man idomiausia mintis, kad prie dvasingumo nebuvome priarteje. Kaip keistai skamba. Apie vedas pirma karta tokiame kontekste skaitau, bet labai logiskai viskas sudeliota. 🙂

    Patinka

  2. O man kaip tik tokiame kontekste išdėliojus pasidarė aišku, kad mes tik artėjame prie dvasingumo 🙂 . Evoliucionuojame paeiliui per visas savybes, kurias galiausiai apjungus ir gausis harmonija 🙂 . Man taip matosi 🙂 ..

    Patinka

  3. “Naujasis amžius dažnai vadinamas dvasinio atgimimo amžiumi.“ Hmmm… Aš manyčiau, kad naujasis amžius yra Vakarų pasaulio totalinio degradavimo ir tradicinių vertybių naikinimo amžius, tam pasitelkus liberastiją ir tolerastiją. Dabar Vakaruose prasidėjo lenktynės tarp mirštančios iš dyko buvimo ir pertekliaus senosios visuomenės ir naujųjų jėgų, kurios tą visuomenę pašalins.

    Patinka

  4. Labas rytas, grumlinai 🙂

    Visiškai pritariu. O tas lenktynes pavadinčiau seno išstūmimu, nes agonija to dyko buvimo akivaizdi. Jokio pakilimo, kaip tebedūduoja žiniasklaida, nėra ir būti negali – pakanka pažiūrėti į realybę, pvz., užeiti į parduotuvę ir pažiūrėti, kaip kas savaitę kyla kainos.

    Yra posakis, kuris man geriausiai skamba rusiškai – “pir vo vremia čiumy“, tai yra balius per marą, jei pažodžiui. Tas ir vyksta – pakanka įsijungti televizorių.

    Todėl seniai tos agonijos nestebiu ir nepalaikau. Kartais įjungiu “patikrinti“, ar dar linksminasi. Randu kitą informaciją, kuri aiškiai rodo, kad realūs pokyčiai, nors ir palengva, bet vykdomi – pačioje visuomenėje, įvairių visuomeninių organizacijų, galiausiai ir šeimose. Žmonės atsimerkė ir nenori būti kvailinami ir išnaudojami.

    Mano optimizmas ne iš nevilties, jis paremtas konkrečia informacija, kurią daug kas jau žino, o greitai sužinos visi (ir tai ne mistika ar nauja politinė partija). Pokyčiai nevyksta per akimirką, jiems reikia laiko. Kolkas dar yra žmonių, kurie įsikabinę į tą tuštybę ir visaip ją vis dar palaiko, bet.. jau nėra už ko laikytis.

    Yra dar vienas geras posakis: tamsiausia būna prieš aušrą. 🙂

    Patinka

  5. ‘tamsiausia būna prieš aušrą“ – yep, šitai palaiko ir mane. Nzn, kokias jėgas pati turi omenyje, aš galbūt į tai žiūriu daug paprasčiau – išsidvėsusią pagonybę išstūmė kovingoji krikščionybė, išsidvėsusią krikščionybę išstums kovingasis islamas, o ir tam paskui ateis eilė…
    Aišku viena – visuomenės degradavimas negali tęstis amžinai, jis kažkada turi baigtis. Ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kokiame etape tai atsitiks. Deja, panašu, kad dauguma baliavoja maro metu…

    Patinka

  6. grumlinai, tik atrodo, kad dauguma, nes jie visaip tai demonstruoja. Gerus darbus žmonės dirba tyliai 🙂 .
    Visi dideli dalykai prasideda nuo mažų žingsnių – kitaip nebūna, todėl pritariu – pradėkime kiekvienas nuo savęs, nuo savo šeimų.
    Viskas bus gerai 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s