Ačiū!

Žvelk su dėkingumu į Gyvenimą. Priežastis, kodėl tu Gyvas – nežinoma. Be perstojo plaka širdis, įkvepi-iškvepi – orą per plaučius, automatiškai suvirškini viską, ką suvalgei. Dirba protas. Ir dar daugybė nepastebimų funkcijų ir procesų.

Pasakyti Ačiū Kažkam. Už tai, kad tu Gyvas. Atsibundi ryte. Tai stebuklingas procesas – atsibudimas. Pamačius grožį, išgirdus grožį, pajutus jėgą ir lengvumą pasivaikščiojime. Argi ne priežastis dėkingumui? Tiesiog pasakyti: “Ačiū!!!“ Betarpiškai.

Apie tai lengva pamiršti ir paprasta prisiminti. Tam nereikia šventiko ar dvasinio mokytojo. Nereikia eiti į šventyklą ir atlikti kažkokį ritualą. Visa tai tu jau turi. Ir šis veiksmas tinkamas visada. Pasakyti Ačiū!

Ko už tai sulauksi? O tu jau viską turi! Tu Gyvas, bičiuli! Argi galima norėti daugiau?

Pagal autoriaus Aūka esė, vertė ruvi.lt

Saulėto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Stebuklinga meilės energija

Meilė – gyvenimo versmė, kurios ištakos – visų mūsų Kūrėjas, ši gyvenimo versmė teka per kiekvieną žmogų ir visą žmoniją. Pristabdo ir sukausto šią versmę tik negatyvumas: egoizmas, baimė, priešiškumas, pavydas, godumas..

Meilė – tai absoliutus gėris: harmonija, vienybė, saugumas, ramybė, džiaugsmas, santarvė, lengvumas, laisvė, įkvėpimas, darna.. Tai gyvenimo energija, kuri sušvelnina ir nuramina bet kokią situaciją.

Todėl būtent tuomet, kai jaučiamės sutrikę, vieniši, išsigandę, nelaimingi, nusiminę – pasikvieskime meilę į savo gyvenimą!

Kaip tai padaryti? Paprastai: tiesiog pažvelkime su meile į artimą žmogų, pagalvokime apie kažką su meile, atlikime įprastus dienos darbus su meile..

Atverkime širdis ir švelniai pažadinkime meilę.. Tai nesunku, tik liaukimės matyti savyje ir kituose žmonėse vien trūkumus ir klaidas.. Mažinkime savo dėmesį negatyvumui.

Ir mes pastebėsime, kad mūsų meilė palengva auga ir tampa visaapimanti.. Pradėsime kurti aplink save meilės erdvę, ir viskas, kas paklius į šią erdvę, bus apgaubta mūsų meile.

Mes tapsime meilės šaltiniais – skleisime meilę ne tik savo, bet ir kitų žmonių gyvenime. Tapsime ramybės ir gėrio oaze, net jei aplink bus chaosas.

Taip auga gėris pasaulyje: susijungia, auga ir plečiasi mylinčių žmonių meilės erdvės..

Juk meilė – tikrų tikriausias regimas stebuklas ir magija, ji keičia ir harmonizuoja viską.. Tyliai, švelniai, bet užtikrintai. Nes mylėdami mes linkime visiems gero.. Mylintis žmogus ir kitame žmoguje pažadina meilės energiją.

Ir būtent meilė suteikia gyvenimui prasmę ir pilnatvę. Ryškiausia meilės išraiška Žemėje – Žmogus-Kūrėjas: jis kuria visų gerovei, jis tiesia kelią bendrai evoliucijai.

Atskleiskime meilę savyje, mylėkime ir branginkime vieni kitus! Meilė – tarsi saulė: kur ji nušvinta – sklaidosi ir galiausiai visai išnyksta tamsa 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Gyvenimas nuolat keičiasi..

Gyvenimas juda ir keičiasi – nuo vienų permainų iki kitų permainų, o tarpinis taškas tarp jų gali sukelti disonansą.

Paprastai tai gilus vertybių suvokimo periodas, tylos bei tuštumos metas, ir pojūtis, kad laikas tarsi sustojo.

O jūs esate įvykių sūkuryje stebėtojo vaidmenyje. Praeitis dar ne visai pasibaigė, o naujos realybės dar nėra, bet jūs visa savo esybe jau pasirengę transformacijoms ir perėjimui į kitą gyvenimo lygmenį.

Gali atrodyti, kad jūs esate tik pasyvus stebėtojas visko, kas vyksta aplink jus ir jūsų gyvenime. Bet tai laikina. Tokiais momentais svarbu suprasti, kas vyksta, ir kad tai jums nepakenks, jei jūs nedarysite neapgalvotų veiksmų, norėdami ištrūkti iš kaustančios jus tuštumos.

Šis laikas skiriamas žmogui išvadoms, apmąstymams ir perėjimui į naują etapą, remiantis savo patirtimi. Tiesiog stebėkite permainų energijos tėkmę savo gyvenime, ir netrukus suvoksite, kur ji veda.

Tai vienintelis sklandus būdas praeiti gyvenimo pakopas neskausmingai, tyliai ir ramiai, be staigių judesių, trūktelėjimų ir iškritimų iš realybės.

Ištyrinėti save, kaip sudėtingą mechanizmą, atlikti sielos restauraciją ir susitelkti vėl, kad pratęstumėte savo kelią su naujomis jėgomis, švaria sąmone ir įgyta, iki smulkmenų ištyrinėta, širdies, sielos ir proto patirtimi.

Įsiklausykite į tylą. Pamilkite jos nebylią ramybę. Tegul netrikdo jūsų tai, kad kartais jūs – tiesiog stebėtojas.

Mokykitės suprasti savo būsenas, ir tuomet jūs galėsite lengvai valdyti save, o galiausiai – ir savo gyvenimą. Naują gyvenimą, kuris užgimsta jumyse..

Pagal A. Hofman esė, vertė ruvi.lt

Ramios, geros savaitės mums visiems 🙂 !

Matyti pavasarį…

Ir tai, vis dėlto, balandis… tegul ir padailintas mintyse iki būdingo jam lengvumo…

Tai, vis dėl to, balandis… šio keisto pavasario šerdis, kuris, kaip naivus įsimylėjėlis, vaidina savo atėjimą-išėjimą, tarsi laukdamas, kad jį pasivys ir įvertins…

Tai, vis dėl to, balandis… ir taip norisi viską, kas jame dabar vyksta, laikyti blogu sapnu, kurį pamiršti po akimirkos…

Ir tai, vis dėl to, realus gyvenimas, mielieji…

Gyvenimas, kuris tęsiasi, ir kuriame reikia virti sriubą, plauti langus, auginti vaikus, rūpintis artimaisiais, apkabinti juos, juoktis ir liūdėti, dainuoti ir išreikšti savo džiaugsmą, nešioti lengvus apsiaustus, stebėti saulėtekius, eiti pasivaikščioti su šunimi, sugalvoti šventę, ir daryti dar daugybę įvairaus svarbumo darbų…

Kitais žodžiais – GYVENTI GYVENIMĄ…

O jame dabar tiek visko primaišyta, kaip išprotėjusioje mišrainėje…

Ir kartumo, ir aštrumo, ir vos juntamo saldumo, ir dar – traškumo…

O aš noriu tiesiog matyti pavasarį 🙂 !

Ir nenoriu daugiau gyventi ta vienintele naujiena su bejėgiškumo skoniu, trokštu tik kuo greičiau tai įveikti mūsų visų gerovei…

Noriu matyti pavasarį…

Ir gyventi toliau…

Pabandom visi drauge?…

Su atėjusiu balandžiu, drąsieji mano žmonės!

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Gyvenimas ima viršų :) !

Jau, ko gero, visi patyrėme visas įmanomas streso išraiškas dėl karantino ir krizės – bėgome, kovojome, slėpėmės, neigėme, panikavome.. Bet.. juk mes negalime gyventi nuolatiniame strese, todėl pamažu gyvenimas ima viršų 🙂 ! O bundanti gamta tam labai padeda..

Mes staiga aiškiai suvokiame, kad kritinėse situacijose gelbsti tik sveika nuovoka ir.. kažkaip savaime pradedame gyventi “čia ir dabar“. Sąmoningai. Natūraliai. Mes pradedame matyti daugybę dalykų, pro kuriuos anksčiau bėgte prabėgdavome.

Ir kaip neįprasta negirdėti dažniausiai kartojamos šiuolaikinės mantros “neturiu laiko“! Dabar gi mes turime visą savo laiką, kurio, kaip pasirodė, iš pradžių nežinojome, kur dėti 🙂 .. O būdami vis ilgiau namuose pastebime, kad dabar nėra jokios prasmės (ech, ir kaip kvaila..) puikuotis prieš kitus kažkokiais įmantriais daiktais, rūbais, telefonais, automobiliais..

Stebime, kaip kasdien atkrenta vis daugiau dirbtinų poreikių, norų, iliuzijų, šablonų, etikečių ir kaukių.. Mes pradedame matyti realią realybę, aštriau pajuntame, kas iš tiesų gyvenime svarbu ir vertinga mums visiems. O ir patys mes tampame tyresni, tikresni, nuoširdesni.

Kitaip pamatome save, savo namus, savo artimus žmones, mūsų gyvenimo būdą, mūsų planetą. Nesileidžiame taip lengvai įtraukiami į paniką, nes aiškiai suvokiame: sunkūs laikai – laikini. Jie praeis, tačiau kokie mes po jų išliksime – priklauso dabar tik nuo mūsų.

Todėl išmokome spręsti tai, kas šią akimirką svarbu, suprantame: “šiandien yra taip“. Nors gali būti sunku, nesuprantama, keista, liūdna, baugu.. Ir kartais nieko negalime pakeisti, tik išgyventi tai šiandien, bet mes žinome – rytoj bus kitaip, ir su kiekviena diena mes artėjame prie geresnių laikų 🙂 !

Ir jei dar prieš kelias dienas atrodė, kad visą mūsų gyvenimą aptraukė kažkokia kaustanti migla, o todėl net neįsivaizdavome, kad galėsime šypsotis, o tuo labiau – džiaugtis, tai dabar jau gyvenimas po truputį pradeda imti viršų.

Taip, dar vis sunku, bet jau pradedame šypsotis ir su lengva ironija bandome palengva vaduotis iš tos kaustančios miglos. Užgimsta tyli, švelni viltis: mes tai įveiksime, viskas turi būti gerai 🙂 .. Ir būtinai bus!

Ir bus tikrai ne taip, kaip buvo prieš karantiną. Mes pasikeitėme ir tebesikeičiame, mes atsikratome iliuzijų, egoizmo, susipriešinimo, nes būdami izoliuoti, gavome netikėtą galimybę pamatyti mūsų visų gyvenimą iš šalies – pamatėme tai, kas mus žlugdo ir griauna.

Todėl pradėkime jau šiandien galvoti apie tai, kaip gyvensime po karantino. Dabar turime marias laiko pamąstymams, išvadoms, suvokimams. Po tokių globalinių sukrėtimų visada atsiranda santarvės, vienybės, pokyčių poreikis, todėl užgimsta naujos realybės pamatai.

Palikime negatyvumą praeityje, jei norime šviesios ateities – galvokime tik apie meilę, gerovę, vienybę – tuomet ji ir bus šviesi 🙂 . O kitaip ir būti negali – juk su pavasariu mums, kaip ir visai gamtai, dovanojama galimybė viską padėti nuo švaraus lapo 🙂 ..

Visus mus su pavasariniu atgimimu 🙂 !

Rūta

Apie išgyvenimo strategijas

Instinktyvi reakcija į pavojų pasireiškia trimis būdais: Kovoti-Bėgti-Sustingti. Tai apsaugos būdai, kuriais naudojasi gyvūnai, kad išgyventų laukinėje gamtoje.

Ir kiekviename žmoguje yra tokie patys instinktyvių apsauginių reakcijų būdai. Vieni sustingsta, kiti bėga, o treti aršiai puola į kovą. O taip yra todėl, kad stresas pradeda augti, ir kam kokia reakcija yra labiau įprasta – tokia ir pasireiškia.

Tie žmonės, kurie įpratę kovoti, pradeda bartis, peštis, kažką įrodinėti, ginčytis, keisti, veikti, įtikinėti, ir – smerkti tuos, kas elgiasi kitaip. Ypač tuos, kurie sustingsta. Nes įpratusiems kovoti ir tuoj pat kažką daryti, labai sunku slopinti savo energiją.

Tiesą sakant, jie todėl ir kovoja, kad negali suvaldyti savo audringų reakcijų. Ir kai mato nuo šoko sustingusius žmones, jie tampa dar aktyvesni ir veržte veržiasi į kovą. Tokie žmonės sugeba priimti labai greitus sprendimus. Ir reikia pripažinti, kad kartais tai labai naudinga.

Tuo tarpu žmonės, kurie įpratę pabėgti, pradeda ieškoti būdų skubiai “nusiplauti“ iš stresinės situacijos. Pavyzdžiui, išvažiuoti, išeiti, pabėgti, išsiskirti arba atsiriboti. Ir tokia reakcija atrodo jiems visai normali, tačiau ji erzina ir gąsdina tuos, kas stresinėje situacijoje yra linkę suartėti, kad visi drauge būtų saugesni.

Kartais toks būdas pabėgti iš karštos zonos – tikrai geras būdas išgelbėti gyvybę. Tik esmė tame, kad toks elgesys gali sugriauti žmonių tarpusavio santykius, jei taikomas neapgalvotai ir automatiškai.

Trečiasis reakcijos būdas – sustingimas. Tokie žmonės tiesiog sustoja vietoje – pasilieka namuose, nieko nesprendžia, nieko neperka ir stabdo viską, ką tik galima sustabdyti. Jie pasislepia tarsi kiškiai aukštoje žolėje ir laukia, kol situacija pasikeis.

Ir ši strategija, kaip ir kitos dvi, tam tikrose situacijose puikiai gelbsti. Jei nejudi, tuomet tavęs niekas neliečia ir negali sužeisti, o kai ateis ateis laikas, tereiks pabėgti į saugią vietą ir vėl pradėti gyvenimą naujose aplinkybėse.

Kritinėje situacijoje naudingos visos strategijos. Tačiau dažnai būna taip, kad viena iš jų dominuoja. Ir ne taip svarbu, kuri būtent. Svarbu suprasti, kad: jei jūs kovojate, bėgate arba sustingote – tai reiškia, kad jūs išgyvenate stiprų stresą.

Ir visos šios apsauginės reakcijos yra automatiškos. Jos valdo jus, o ne jūs jas. Ir kai tik jūs pastebite tokias savo būsenas, labai svarbu padaryti pauzę ir išsiaiškinti, kas gi jums kelia nerimą ir ko jūs bijote. Atsikvėpti.

Pajusti savo kūną, išgirsti savo širdį. Pamatyti realybę. Pajusti žemę po kojomis. Ir tik po to pažvelgti, kas vyksta aplink ir priimti sprendimus.

O dabar tiesiog stebėkite. Beje, tai taip geras būdas atgauti vidinę ramybę.

Pagal Aglajos Datešidzės tekstą, vertė ruvi.lt

Geros ir ramios savaitės mums visiems 🙂 !

Šiandien mes reikalingi vieni kitiems

Mes reikalingi vieni kitiems. Šiandien. Dabar.

Mylėkime, nes meilė – amžina vertybė.

Švieskime, nes ir pats mažiausias spindulėlis gali parodyti kelią.

Padėkime, nes dalindamiesi mes suartėjame dar labiau.

Mes reikalingi mūsų planetai. Harmoningi, mylintys, vieningi. Mes turime išsaugoti tikėjimą šviesia ir kupina gėrio ateitimi.

Mūsų pasaulis išgyvena sunkius laikus, bet jei kiekvienas iš mūsų išsaugos savo mažame vidiniame pasaulėlyje pusiausvyrą, tuomet ir didžioji Realybė suras atramos tašką.

Mes reikalingi vieni kitiems. Šiandien. Dabar.

Laikas atidėti telefoną ir pažvelgti į mylimas akis, prisiglausti ir pabūti drauge. Laikas išjungti televizorius, liautis skaityti naujienas. Ir tiesiog iškepti sausainius, pastatyti lėlėms namą ir pasinerti į vaikystės pasaulį kartu su vaikais.

Laikas rūpestingai pripildyti krepšius ir aplankyti pagyvenusius senelius ir močiutes, kuriems taip reikalingas mūsų dėmesys.. Pažiūrėti kartu juodai-baltų nuotraukų albumus, pagirti blynus ir prisiminti gerus laikus.

Senasis pasaulis, iliuzijų ir tuščių materialinių vertybių pasaulis dabar griūva vardan žmogaus dvasingumo. Mes reikalingi vieni kitiems be veidmainystės ir melo, be išskaičiavimo ir priklausomybės.

Mes reikalingi vieni kitiems kaip dvasingi žmonės.

Kalbėkimės apie tai, kas tikrai svarbu, kad ištrauktume nuoširdumą iš savo kiautų.

Nuoširdžiai rūpinkimės vieni kitais, ir tuomet meilės planetoje bus daugiau.

Padėkime atgauti tikėjimą tiems, kas palūžo.

Mes tai įveiksime. Visi drauge.

Pagal Anios Čiulanovos esė, vertė ruvi.lt

Gerumo, meilės, pavasarinio atgimimo mums visiems 🙂 !

Psichologinė higiena

Visi, be abejo, gerai žino kūno higienos taisykles epidemijos metu, tačiau ne mažiau svarbi yra ir psichologinė higiena. Ir tai ne tik nuotaikos klausimas – mūsų psichikos būsena tiesiogiai veikia organizmo imunitetą, todėl žmonės su psichikos sutrikimais dažniau suserga, tame tarpe ir sezoninėmis infekcinėmis ligomis.

Informacinis bumas dėl epidemijos, kuris jau vadinamas infodemija – tapo dar vienu dideliu išbandymu žmonijai. Ir sveika nuovoka šiame begaliniame informaciniame sraute dažnai yra užslopinama baimės skleidimu, isteriškais pareiškimais ar tiesiog profesinės etikos trūkumu.

Todėl turime išmokti atsiriboti nuo nereikalingo informacinio triukšmo ir skirti savo dėmesį tik tam, kas šiuo metu tikrai yra reikšminga.

Pirmiausiai – ribokime informaciją apie epidemiją. Neskaitykime naujienų apie tai, kad “kažkur.. ir vėl.. gal būt.. nepatvirtintais duomenimis..“ Žinoma, įvykiai pasaulyje labai svarbūs, juk visi mes esame susieti, bet dabar mums pirmoje eilėje svarbu tai, kas vyksta mūsų mieste, gyvenvietėje, valstybėje – kad galėtume remtis ta informacija ir orientuotis mūsų kasdieniniame gyvenime.

Jei nuolat pergyvensime dėl viso pasaulio – neužteks jokių dvasinių ir fizinių jėgų. Susitelkti, palaikyti, padėti ir rūpintis dabar reikia pirmiausiai tais, kurie arčiausiai – tai mūsų visų pareiga sunkiu metu. Kiekvienas žmogus pasaulyje dabar turi daryti tai, ką gali, ir ten, kur jis yra šiuo metu – tai ir yra reikšmingi veiksmai visų gerovei.

Todėl nepaverskime naujienų apie epidemiją kasdieniniu serialu. Jei kiekvieną dieną kažką apie tai skaitysime, rašysime ar kalbėsimės su artimaisiais – tai suformuos stabilų įprotį. Epidemija praeis, o įprotis nerimauti išliks, ir gali prireikti nemažai laiko ir pastangų, kad jo atsikratytume ir susigrąžintume normalią būseną. Verčiau nukreipkime savo dėmesį ir energiją į kažką, kas padeda išsaugoti vidinę ramybę ir stabilumą.

Jei pastebime, kad nerimaujame akivaizdžiai per daug – sutriko miegas ar apetitas, pasidarėme irzlūs, pradėjome panikuoti – skubiai apribokime išorinę informaciją ir persijunkime į kažkokią įprastą veiklą, kuri duoda greitus gerus rezultatus. Tai gali būti buities darbai, fiziniai pratimai, pasivaikščiojimas gamtoje, sodo darbai, mėgiamos knygos skaitymas, rankdarbiai ar įdomus filmas. Juk kokie bebūtume stiprūs, bet kai visi aplink šaukia: “baisu.. blogai.. negaliu tylėti.. siaubas!..“ – mes taip pat pradedame panikuoti.

Kriziniu nestabiliu metu mažiau planuokime ir daugiau orientuokimės pagal situaciją. Mūsų planai šiuo metu gali būti nerealūs, o tai tik dar labiau sekins ir taip jau nestabilią mūsų psichinę būseną. Veikime pagal aplinkybes toje realybėje, kurioje esame dabar, o ilgalaikius planus atidėkime geresniems laikams.

Ir, svarbiausia – ieškokime patikimos informacijos. Epidemiologijos ir virusologijos klausimais gali kalbėti tik tos srities specialistai. Jų informacija visuomet remiasi patikrintais skaičiais ir faktais, ir niekuomet nesiremia emocijomis. Ir kuo daugiau tų faktų, tuo geriau.

Be to, turime suprasti, kad galutinius teisingus atsakymus mes sužinosime tik tuomet, kai epidemija pasibaigs ir bus surinkti bei apdoroti visi duomenys. Epidemija skelbiama ne pagal ligos sunkumą, o pagal susirgusių skaičių įvairiose šalyse. Ir kol epidemija nepasibaigė, daryti išvadų apie jos atsiradimo priežastis, sunkumą, mirtingumą ir plitimo greitį yra neįmanoma.

Taigi, visus skleidžiančius paniką ryžtingai meskime už mūsų sąmonės borto 🙂 ! Visi mes atsidūrėme sudėtingoje, niekam iki šiol nepatirtoje situacijoje, todėl jauskime atsakomybę, nesunkinkime jau ir taip nelengvos padėties. Saugokime vieni kitus 🙂 ! Susitelkę tikrai viską įveiksime 🙂 !

Parengė ruvi.lt

Tiesiog… tyliai gyventi

Pačiomis tamsiausiomis dienomis, pilnomis abejonių ir baimių, kai labiausiai trūksta tikėjimo savimi ir patikimos atramos, kai gyvenimo tėkmė neša tave nuo krantų vis tolyn, o tu dar nežinai, kad moki plaukti, bet jau nesieki kojomis dugno – kaip tai beatrodytų paradoksalu, bet apnikusios panikos chaose išsigelbėjimas ateina iš tuštumos.

Iš nusivylimo. Iš bejėgiško susitaikymo su tuo, kad, taip, jis vėl atėjo – tas nepakenčiamas ledinis laikas, ir jau niekaip nepavyks jo išvengti.

Kai nepadeda niekas ir nieko. Kai joks palaikymas nepalaiko, o viskas išorėje atrodo svetima: nėra už ko nusitverti.  Kai viskas išbandyta ir nieko nesuveikė. Ir, atrodo, kad tai jau pabaiga.

Bet taip nėra. Tai nesitęs amžinai.

Nebus amžinai skaudu. Bet kokiu atveju, nebus taip skaudu.

Vieną rytą tu pasijusi geriau, nors vakare atrodė, kad užmiegi pragare. Vieną dieną tu pastebėsi, kad šypsaisi dažniau, ir tai tave nustebins, o paskui šypsosies vis dažniau: gyvenimas ima viršų.

O dabar tavo užduotys labai paprastos: tam tikram laikui tapti mažesniu ir lėtesniu. Apsisiausti, jei šalta, įjungti šviesą, jei tamsu. Užvirti arbatą, susiriesti į kamuoliuką.

Daryti tiek, kiek gali šiandien. Pajusti tą ribą, kai dar pakenčiama, bet toliau eiti jau negali. Atidėti masę “reikėtų“ ir “noriu“ iki geresnių laikų – o jie būtinai ateis, nors kol kas jų dar nesimato horizonte.

Dabar reikia tiesiog tyliai gyventi – atsargiai ir lėtai. Taip, kad pastebėtum, jog kvėpuoji. Kad saulė pakyla ir leidžiasi. Kad vėl atėjo pavasaris…

Pagal O. Majer esė, vertė ruvi.lt

Ramios ir šiltos savaitės mums visiems 🙂 !