Aš periodiškai pajuntu aštrų poreikį įsprausti dar kažką papildomo į dabartinį momentą: štai dar kažkam paskambinsiu, dar žvilgtelsiu į kompiuterį, ir dar kai kur užbėgsiu ko nors pasižiūrėti, nors tuo metu einu visai į priešingą pusę..
Dabar aš mokausi stabdyti tokius impulsyvius protrūkius, nors tai ir nėra lengva. Būtent dėl jų aš dažnai sėdžiu prie pusryčių stalo, bukai stebėdamas dribsnių pakuotę ir šimtąjį kartą skaitau dribsnių kalorijų sudėtį arba eilinius gamintojų nuolaidų ir loterijų pasiūlymus.
Nors ir suprantu, kad tai kvaila, beprasmiška, bet vis gi skaitau. O jei ant stalo laikraštis – tai dar didesni spąstai. Arba katalogas. Arba telefonas. Žodžiu, viskas, kas tuo metu pakliūna po ranka.
Ir toks balastas, užpildydamas mano laiką, tarsi sudaro sąjungą su mano sveika nuovoka ir užmigdo mano sąmoningumą, lyg tirštu rūku aptraukia.. To pilnai pakanka, kad pats to nepastebėdamas, prisikimščiau pilną skrandį, ir net nepajusčiau, kad valgiau.
Tokiais momentais esu visiškai atsiribojęs nuo aplinkos: aš nematau saulės spindulių žaismo ant stalo ir nejaučiu ryšio su savo artimaisiais, kurie apie kažką gyvai šnekučiuojasi prieš naujos dienos pradžią.
Siekiant atsekti tokius impulsus, man patiko sąmoningai viską paprastinti ir pajusti nenusakomą išsilaisvinančios energijos jėgą. Todėl sąmoningai atlieku vieną veiksmą iki galo, ir tik tuomet persijungiu į kitą.
Gyvenimas suteikia daugybę galimybių tai išbandyti: pavyzdžiui, kai einu pavedžioti šunį, visą savo dėmesį skiriu tik jam. Sąmoningas paprastumas reiškia, kad aš nustoju blaškytis, siekdamas atlikti kuo daugiau, ir savo dėmesį pilnai skiriu tik tam, ką konkrečiai dabar turiu atlikti.
Taip, galbūt, iš pradžių to gali pasirodyti per mažai, per lėtai, bet – tai nesupančioja manęs per rankas ir kojas. Svarbus aspektas šiame procese – išmokti sulėtinti įvykių eigą.
Pavyzdžiui, būti kūnu ir siela su savo vaiku, net jei tuo metu praleidi telefono skambutį; nereaguoti į ketinimą kažkam paskambinti, jei tai visai nebūtina; pasiryžti neapgalvotai nepirkti naujų daiktų ir įprastai automatiškai nereaguoti į spaudos ar televizijos “pasiūlymus“ – visa tai veiksmingi būdai supaprastinti savo gyvenimą.
Galiausiai, pabandykite praleisti ramų vakarą be jokių “grandiozinių“ veiksmų, be lėkimo ir skubėjimo, be telefono: paskaitykite knygą arba pabendraukite su šeima, arba – pasivaikščiokite, pasigrožėkite gamta, pajuskite oro gaivą, arba – tiesiog atsigulkite anksčiau miegoti.
Žinoma, tai nėra taip jau lengva, nes gyvenime pasitaiko situacijos ir aplinkybės, į kurias privalome reaguoti ir kurių negalime nustumti į šalį. Tačiau visada gelbsti vidinės pusiausvyros būsena, kurioje aiškiai girdime savo intuiciją ir širdies balsą, ir tai padeda išsaugoti sveiką nuovoką ir sudėlioti prioritetus.
Aš supratau, kad pati sąmoningo paprastumo idėja sutelkia mano sąmonę ties svarbiausiais dalykais: ties dvasiniu tyrumu ir aiškiu pasaulio suvokimu – juk viskas šiame pasaulyje yra susieta ir kiekvienas mūsų veiksmas turi plačias pasekmes. O kuomet bėgame, blaškomės, skubame – mes negalime to nei pamatyti, nei suvokti, nes mūsų galva užkimšta dalykais, kurie mus pradeda valdyti.
Sąmoningas paprastumas išlaisvina mus nuo daugybės neesminių, primestų, nereikalingų, o neretai ir kenksmingų minčių ir veiksmų. Pasirinkę paprastumą gyvenime, mes atgauname ne tik vidinę laisvę, bet ir.. galimybę įsitikinti, kad: mažiau – tai iš tikrųjų – geriau 🙂 .
Pagal nežinomo autoriaus pasakojimą, vertė ruvi.lt
Geros savaitės mums visiems 🙂 !
ruvi 