Kaip mes keičiamės informacija

Tam, kad suprasčiau ir priimčiau kažkokią informaciją arba kažkokį pasaulio reiškinį, reikalingas pagrindas, pasiruošimas – žinios, patirtis. Ir iki to pagrindo reikia nueiti tam tikrą kelią.

Pavyzdžiui, aš suprantu, kad nesugebu įvertinti sudėtingos matematikos užduoties sprendimo, suprasti kažkokių literatūros žanrų gilumos, tapybos ar muzikos stilių, todėl nepradėsiu jungtis į diskusijas šiomis temomis. Tam aš neturiu pasiruošimo, raktų supratimui. Ir juo labiau neneigsiu jų vertingumo tik todėl, kad aš jų nesuprantu.

Todėl aš taip pat nelaukiu, kad kiti žmonės supras ir priims tai, ką aš siūlau, kuo dalinuosi. Net tie, kas turi apie tai supratimą – juk gali tiesiog nesutapti mūsų išvados, nuomonės, gali būti skirtinga patirtis, vertybės, pasaulėžiūra. Ir tai natūralu.

Visada įdomu keistis nuomonėmis, kažką patikslinti, išsiaiškinti. Bet bandyti kažką perkalbėti arba kažką įrodyti, manau – neproduktyvus laiko eikvojimas. 

Būna ir taip, kad žmogui neįdomu gilintis į esmę to, ką tu jam siūlai. Jis tiesiog ateina pabūti su tavimi, pabendrauti. Jis dabar neturi jėgų ir noro rimtiems pokalbiams, ir todėl gali pradėti ginčytis, neigti, suirzta.

Kiekvienas žmogus gali suteikti asmeniškai mums kažkokią informaciją. Ir kartais svarbu atkreipti į ją dėmesį. Juk ta informacija gali būti būtent apie tai, kas šiuo metu mums yra svarbu ir reikalinga.

Kiekvienas iš mūsų, ypatingai dabar, turi labai daug ir asmeninių, ir socialinių užduočių, todėl svarbu teisingai paskirstyti energiją ir nukreipti ją į tikrai naudingą veiklą – sau, artimiems žmonėms, pasauliui.

Padėka autorei! Pagal T. G. Godard tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Palinkėjimas… iš širdies

Norėčiau palinkėti mums visiems gyventi pasaulyje, kur nebus prievartos ir bus daug meilės, kur žmonės nuoširdžiai brangins vienas kitą, o ne išnaudos, kur saugu bus išleisti vaikus į kiemą, kur bet kokia pagalba bus pasiūlyta besąlygiškai ir priimta su dėkingumu, kur norma bus altruizmas, o ne ciniškas egoizmas.

Gal tai atrodo kaip utopija, bet kaip tai geidžiama ir kaip įmanoma, jei kiekvienas prie to prisidės.

Tiesiog labai norisi gerumo.

Atsibodo ta idėja, kad išgyvena stipriausias pasaulyje, kur kiekvienas – tik už save.

Tegul suklesti gėris, užaugintas visuotiniu gerovės siekiu. Dabartiniame agresyviame pasaulyje tai ypač aktualu.

Padėka autorei! Pagal T. Marač esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pakeliui į rudenį…

Iš atviro lango kvepia pieva, kaimu, vaikyste.

Žvilgtelėjau – sukasi auksinių drugelių pulkelis. Ne, tai ne drugeliai – tai lapai krenta. Tai vėsus rugpjūčio vėjas siūbuoja medžius. Kelios akimirkos – ir jis jau pritilo vijoklių tankmėje, pajudino paskutinius raganės žiedų varpelius ir prigulė ant sausos žolės.

Vis dar atrodo, kad dar spėsiu pasidžiaugti vasara, įkvėpti gaivaus pajūrio oro ir kažką sužinoti apie save ir pasaulį. O vasara jau atsineša rudenį – kišenėse ir kuprinėse ant pečių, kelionėse, žmonių žvilgsniuose ir širdyse.

Atpažįstu, atpažįstu jį, kai sulėtinu greitį, kad pasimėgaučiau tikrove, kai vis mažiau norisi sulaikyti, o vis daugiau – apkabinti, kai žodžių reikia vis mažiau, kad nesudrumsčiau tylos.

Rožė ant mano stalo žydi trečią kartą per vasarą, štai jau pilnai išsiskleidė, beveik nužydėjo, bet iš jos sklinda tokia švelni šviesa, kokią galima pamatyti tik mylinčių senolių akyse.

Vakar pamačiau tokias akis. Žilas, nedidelio ūgio žmogus lėtai vaikštinėjo su savo pakeleive, šlubčiodamas ir vis sustodamas pailsėti. Tačiau visas jis – šypsena ir šviesa.

– Aš mažai ką galiu pasiūlyti gyvenimui, tik savo meilę ir dėkingumą už tai, kad vaikštau, kvėpuoju, matau. Dar Spinoza sakė: nori, kad gyvenimas tau šypsotųsi – padovanok jam savo šypseną.

Mūsų žvilgsniai akimirkai susitiko, ir aš nuėjau toliau su ta gyvenimo šypsena, galvodama apie tai, kad pakeliui į rudenį yra ši vasaros diena, tam, kad mes oda ir širdimi pajustume šilumą, priimtume ją kaip dovaną, atsispindėtume kažkieno akyse, pamatytume Dievą kitame žmoguje ir išreikštume savo žmoniškumą.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kaip svarbu tai prisiminti…

Kiekvienas iš mūsų bet kurią akimirką gali tapti tuo paskutiniu lašu, kuris perpildo taurę.

Tik klausimas – kokią.

Pykčio, neapykantos, melo taurę, ar – meilės, švelnumo, gerumo taurę?

Žinoma, mes negalime numatyti visų gyvenimo aplinkybių.

Tačiau apie tai reikia bent jau prisiminti… Kokią taurę pildome?

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Virsmas

Žmogiškumas. Tai, kas dabar atsiveria ir išryškėja. Gyvenimo vertingumas. Vertingumas būti žmogumi.

Žmogaus kilnumas. Nenusisukti, nevengti. Žiūrėti. Matyti. Jausti. Matyti vienas kitą.

Pajusti. Ištiestos rankos arba šimtų kilometrų atstumu. Jausti tai, kas atsiveria ir sklinda iš širdies į širdį. Meilė. Palaikymas. Dėmesys.

Matyti aiškiai. Per štormus ir chaosą. Tai, kas užgimsta. Gyvybė. Gyvas daigas. Stiprėja, kaupia jėgas.

Deimantas, kuris virsta briliantu. Įgaudamas idealias briaunas. Tyras, kaip ašara.

Didelės jėgos atiduotos už šį virsmą. Už transformaciją. Didžiulės. Didingo žmogaus užgimimas ir pasireiškimas.

Kūrėjas ne “kažkur ten“. Jis ne nuošalyje ir ne “aukščiau visko“. Kūrėjas šalia, tiesiog čia ir dabar.

Šiose akyse. Šioje mylinčioje širdyje. Šioje ištiestoje pagalbos rankoje. Žmogaus žmogui. Tautos tautai.

Per visus iliuzijų ir melo sluoksnius prasiveržia meilė. Pastatydama viską į savo vietas. Įvesdama tvarką. Atverdama melą, apgaulę. Viską, kas buvo nutylima, nuslėpta, iškreipta.

Visa tai išryškėja.

Bangos plūsta ir nuslūgsta, plūsta ir nuslūgsta. Atverdamos ir nuplaudamos visą melą, griaudamos viską, kas netikra.

Sunku… Žinau. Matau, jaučiu, išgyvenu.

Bet mes tai įveiksime. Jau įveikiame.

Viskas pagal jėgas 🙂 .

Padėka autorei! Pagal A. Gusak esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tik Meilė viską ištaiso

Žmona sako vyrui: “Nemėtyk kojinių kur papuola namuose.“ Jis sako: “Aha“, ir vis vien išmėto. Keista, ar ne? O žmonai apmaudu, ji pasijuto ignoruojama, jai atrodo, kad jos nemyli, nežiūrint į tai, kiek ji visko daro šeimai.

O kadangi taip nutinka ne pirmą kartą, ji pajunta bejėgiškumą ir apmaudą, kurie sukelia vidinę įtampą ir pyktį, ir tokia būsena balansuoja tarp minčių apie skyrybas ir konflikto proveržio.

O vyras nesupranta – na, pamiršo jis porą kartų padėti kojines prie skalbinių, bet gi nepiktybiškai, o automatiškai, nes labai skubėjo užsiimti savo darbais. Ir jokių piktų kėslų, kam gi taip iš karto – nemyli, skyrybos?..

Ir štai būtent šią akimirką, kai visiems taip skaudu ir apmaudu, reikia bandyti išsiaiškinti – kodėl taip elgiamės, ir iš kur tokios emocijos ir būsenos. Tuomet dar galima sustoti, tuomet ne viskas prarasta.

Tiesiog atsisėsti ir ramiai pasikalbėti apie savo jausmus. Įsivaizduoti save sutuoktinio vietoje – kaip jis jaučiasi šioje situacijoje? Paklausti, kokie jo jausmai ir papasakoti jam apie savo jausmus.

Ir išaiškės, kad žmona visai nenori skirtis, bet nori, kad vyras ją apkabintų ir pasakytų šiltus žodžius. O ir vyras nenori mėtyti savo kojinių kur papuola, bet jam reikia pagalbos, kad pakeistų šį savo įprotį – ir tai daug lengviau padaryti, kai vyras pagaliau supranta, ką jaučia žmona, kai pamato kojines ant grindų.

– Aš supratau! Kai padedu kojines į vietą, aš tuo pačiu patvirtinu, kad myliu tave ir gerbiu tavo darbą namuose, tiesa?

– Taip, ir ne tik – taip tu prisidedi prie tvarkos ir jaukumo mūsų namuose…

– Gerai, aš išmoksiu, bet galbūt ne iš karto, man prireiks šiek tiek laiko ir tavo supratimo, jei kartais suklysiu.

Štai taip meilė ir artumas išsklaido pyktį ir skausmą, kurie neperauga į konfliktą ir griūtį. Todėl, kad kalbamės apie tai, ką jaučiame. O jei nesikalbame – santykiai tampa tiesiog funkcionalūs ir emociškai plastikiniai: išorėje viskas gražu, o viduje – viskas blogai. Tai tiesus kelias į susvetimėjimą.

Kalbėkimės – apie savo jausmus, apie mūsų bendrą gyvenimą, apie mielus kasdieninius rūpesčius. Kad pyktis meilės neišstumtų… Nes tik meilė viską ištaiso.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Jūsų gerumo pėdsakai

Jūs galite pagalvoti, kad jūs visai nesvarbus šiame pasaulyje. Bet kažkas kiekvieną rytą geria kavą iš mėgiamo puodelio, kurį jūs jam padovanojote.

Kažkas išgirdo dainą per radiją, kuri priminė jam jus. Kažkas perskaitė knygą, kurią jūs rekomendavote, ir pilnai pasinėrė į skaitymą.

Kažkas prisiminė jūsų linksmą pasakojimą ir nusišypsojo, grįždamas vakare iš darbo. Kažkas dabar pasitiki savimi truputį daugiau, nes jūs pasakėte jam malonų komplimentą.

Niekada negalvokite, kad jūs nieko neįtakojate. Jūsų pėdsako, kurį jūs paliekate net nedideliais savo gerais darbais, neįmanoma ištrinti.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kaip ateiviai…

Žiūrite pirmą kartą filmą – ir jau žinote, kas bus toliau ir kuo pasibaigs? Girdite apie įvykį ir tiksliai žinote, kaip viskas vystysis toliau? Pažįstamas ar pašalinis žmogus kažką padarė ar pasakė, o jūs jau žinote, kokios bus pasekmės?

Jei taip, tuomet jūs.., ne, ne ekstrasensas ir ne aiškiaregys. Jūs – empatas. Todėl matote toli į priekį neprasčiau už magus. Net stiklinis rutulys ir žvakės jums nereikalingi. Visi jūsų “instrumentai“ visada su jumis. Ir veikia nepriekaištingai.

Tačiau nėra taip jau lengva būti empatu. Sudėtinga įžeisti net blogą žmogų. Sunku. Empatas net priešui nelinki blogo. Jis apskritai niekam blogo nelinki.

Todėl jiems dažnai tenka pasilaikyti savo nuomonę sau, kad netyčiom kažko neįskaudintų. Ir dėl to belieka tik klausytis. O jei reikia duoti patarimą – tuomet patikrina jį iki gramo, kaip ant svarstyklių. Pasako tik tai, kas tikrai nepakenks.

Apskritai, jie dažnai jaučia bejėgiškumą. Lyg ir yra gebėjimas, tačiau pasinaudoti juo pilnai negali. Todėl, kad gali jo nesuprasti. Arba ne taip suprasti.

O ir nelabai malonu matyti žmones kiaurai. Štai žmogus tau šypsosi, o tu matai jo piktas akis, tačiau neparodai, kad matai. O kitas šypsosi – o jo širdyje  toks sunkumas… O trečias visą laiką skundžiasi, tik tam, kad susilauktų dėmesio. Ir tu visa tai matai ir jauti.

Ir dar – empatų nemėgsta melagiai. Jie tiesiog jaučia, kad juos mato kiaurai. Kiti nemato, o empatas mato, nors ir tyli. Empatų nemėgsta piktavaliai žmonės, jų privengia intrigantai ir manipuliatoriai. Tiesiog instinktyviai jaučia, kad šie pavojingi jiems. 

Empatai – tarsi ateiviai iš kitos, labiau dvasiškai išsivysčiusios planetos. Todėl juos mažai kas supranta, kitiems jie atrodo keisti, bet neginčijamai ypatingi. Todėl empatams nelieka nieko kito, tik pasikliauti savimi.

Tačiau vis vien žmonės prie jų šliejasi – na, kas gi geriau juos supras už empatą? Jam galima drąsiai patikėti visus savo pergyvenimus ir paslaptis. Su empatais visada gera bendrauti, bet – gera kitam žmogui. O empatui bendravimas – tai atsakomybė, visiškas atvirumas ir nuoširdus pasiryžimas pagelbėti.

Todėl empatui kartais reikalinga vienatvė. Kad atgautų pusiausvyrą ir savo harmoningą būseną. Bendravimui jis atiduoda visas savo jėgas, o vienatvėje jis vėl atsigauna.

Taip, empatai – tikrai ypatingi. Dvasiškai ir psichologiškai jie žymiai brandesni, nei dauguma žmonių. Ir, ko gero, ateityje visi žmonės bus tokie – jautrūs kitiems, atsakingi, atviri, geranoriški ir sąžiningi.

Ir, ne, tai ne ateiviai – tai tiesiog tyri ir šviesūs žmonės. Ir kaip gerai, kad tokių žmonių vis daugiau…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !