Mano draugė dirba kirpėja. Kartą ji papasakojo įdomią istoriją, kai vieną dieną į kirpyklą atėjo labai sunerimęs senelis su mažute anūke ir paklausė:
– Ar vaikus kerpate?
– Kerpame, – atsakė mano draugė.
– Tuomet apkirpkite, prašau, šitą išdykėlę! Labai prašau! – paprašė senelis ir nutraukė kepuraitę nuo mergaitės galvos.
Mergaitei iš pažiūros – metai treji, ne daugiau. Pasirodo, ji pati sau nusikirpo kirpčiukus ir kasytes. Kaip mokėjo. Kreivai ir šleivai.
– Jos tėvai po valandos sugrįžta! – vos neverkė senelis… – Jie gi daugiau man nepatikės prižiūrėti anūkės… Pataisykite, prašau, jei įmanoma…
Mano draugė pasodino mažąją kirpėją ant aukštos kėdės ir ėmėsi darbo.
– Mažyle, na, kam gi tu taip nukirpai plaukučius? – šypsodamasi paklausė ji mergaitės, – Kas gi tau leido?
Mergaitė griežtai pažiūrėjo į mano draugę ir ramiai išpyškino:
– Aš pati sau leidau!
Štai tokia istorija… Tai mergaitei tuomet buvo treji, o man, kai išgirdau šią istoriją – 38. Tačiau aš tik visai neseniai išmokau sau kažką leisti. Tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma…
Neklausyti ir neskaityti to, kas man nepriimtina, net jei tai populiaru ar madinga. Nedaryti to, kas mane žemina. Nesistengti atitikti kažkieno lūkesčių ar elgesio šablonų. Daryti tai, prie ko širdis linksta…
Ir dar daug situacijų mano gyvenime, kai aš, kaip ta maža mergaitė – leidžiu sau… būti savimi ir niekuo daugiau.
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 
Aciu, labai linksmas ir sauletas straipsnelis! Net jeigu ir leidziam sau kazka vaikysteje, paugeje esame ispraudziami i kampa ir turime buti “kaip visi“. Leiskime sau butu savimi.
PatinkaPatinka
Labas, miela Jone!
Taip, prisiminkime dažniau tą vaikišką betarpiškumą 🙂 …
PatinkaPatinka