Tai tavo pavasaris. Tikras, juntamas, artimas. Su pirmosiomis gėlėmis, didele šilta saule ir mieguista bite ant palangės. Su aukštu žydru dangumi, su kuklia pirma eilėraščio eilute ir pamiršta knyga kažkur parke.
Pavasaris kiekvienais metais ateina į tavo gyvenimą. Ir kiekvienais metais jis ir vėl tavo, ypatingas. Vėl kitoks, naujas, jaudinantis. Ir norisi prisiminti: koks jis buvo anksčiau? Kai tau buvo penkeri, ir pats svarbiausias įvykis tuomet buvo tavo pirmojo popierinio laivelio paleidimas tirpstančio sniego šaltinėliu šalia kelio. Arba kai tau buvo penkiolika, ir tavo pavasariu tapo pirmasis įsimylėjimas garbanotą kaimynų berniuką ant didelio dviračio su rėmu.
O apie ką kužda tavo pavasaris dabar? Galbūt, apie pradėtą rašyti tavo pirmąją knygą arba pirmą sukurtą valsą, kurį sugrojai kažkurį saulėtą rytą, tyliai, kol už sienos visi miegojo. Arba apie pirmą pažintį su akvareliniais dažais iš didelės dėžės, apie citrininį pyragą arba naminių agurkų sultis?
Pavasaris – pats nuostabiausias laikas pradėti kažką naujo. Kad pabandytum tai, ko dar niekada nedarei, nors labai norėjai, tačiau galvojai, kad nepavyks. Ir, galbūt, po kokių dešimties metų tu staiga prisiminsi būtent šį pavasarį. Nusišypsosi ir tyliai ištarsi: pavyko.
Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gaivaus pavasario mums visiems 🙂 !
ruvi 