Apie kolektyvines mintis ir visuomenę

Objektyvi realybė kuriama visų žmonių subjektyviomis realybėmis. Kuo daugiau bendraminčių, kuriuos vienija ta pati idėja, tuo stipresnės kolektyvinės mintys, veikiančios (įtakojančios, keičiančios) realybę. Vieningumas – didelė visuomenės jėga.

Visuomenė – ne beveidė struktūra ar minia, tai tam tikros ją sudarančios grupės (šeimos, kolektyvai, bendruomenės). Jei keičiasi tam tikros grupės ar net atskiro žmogaus mintys ir elgesys, keičiasi ir visuomenė. Kaip individas ar grupė veikia visuomenę, taip ir visuma veikia individą ar grupę.

Kaip gimsta idėjos, darančios poveikį žmonijos raidai? Kadangi mes visi gyvename pagal pagrindinį Visatos evoliucijos (nuolatinio judėjimo ir vystymosi) dėsnį – tai visos idėjos gimsta natūraliai ir neišvengiamai. Tačiau kaip jos panaudojamos ir kaip jomis manipuliuojama – atskiras klausimas.

Todėl mintis, kad turintis informaciją valdo viską – gimė būtent iš manipuliatorių patirties. Bet koks poveikis žmogui ir visuomenei daromas sistemingai pateikiant tam tikrą informaciją – taip formuojamos pasaulėžiūra ir vertybių sistema.

Kuomet evoliucinės idėjos stabdomos ar panaudojamos savanaudiškiems tikslams, evoliucijos eiga iškreipiama, tačiau sustabdyti jos neįmanoma. Įvairios pasikartojančios krizės – neteisingos krypties, sustabarėjimo, bedvasiškumo ženklai.

Indų Vedos išskiria tris sąmonės lygmenis – neišmanymo (tamoguna), aistros (radžoguna) ir darnos (satvaguna). Vedos aiškina: koks sąmonės lygmuo bus žadinamas, aktyvuojamas – toks bus žmogus, tokia bus ir visuomenė.

Pavyzdžiui, jei dominuoja neišmanymo sąmonės lygmuo, tuomet žmonės nežino (nesupranta) savo veiksmų, jų pasekmių ir nenori imtis už juos atsakomybės. Kaltina visus ir viską: aplinkybes, kaimynus, šeimą, blogą orą.. Egoistiški, gyvena pagal vėžinės ląstelės principą: aktyviai auga kitų sąskaita (vartotojų visuomenė).

Toks požiūris veda į kančią, nes žmonės gyvena nuolat griaudami. Pagrindiniai tokios visuomenės požymiai: inertiškumas, egoizmas, tinginystė, pasileidimas, bedvasiškumas, priklausomybės, konfliktai, karai, gamtos resursų alinimas, ekologinės nelaimės.

Kitas sąmonės lygmuo – aistrų valdomi žmonės. Jie nukreipti į savo aistros objektus, norus. Dauguma žmonių tai sieja su laisve ir laime, tačiau taip nėra, nes jie tampa savanaudiški ir nepasotinami. Visų norų nepatenkinsi, tai lyg laužas: kuo daugiau norų, tuo daugiau ugnies.

Aistrų valdomi žmonės tapatinasi tik su kūnu ir turtais – “ima“ iš gyvenimo viską. Materialistai, todėl nepaiso dvasinio aspekto. Visuomenėje tai pasireiškia kaip godumas, savanaudiškumas, puikybė, konkurencija, priešiškumas, kova už įtaką, įtampa, susvetimėjimas.

Ir aukščiausias – darnos sąmonės lygmuo. Tokie žmonės turi aiškų tiesos pojūtį – skiria teisingus ir neteisingus poelgius. Atsakomybė – žmonės jaučiasi atsakingi gyvenimo šeimininkai. Tyrumas – jokių slaptų kėslų. Tarnystė – noras būti naudingu, veikti visų labui.

Tokioje visuomenėje žmonės rūpinasi visų gerove, nes turi vienybės pojūtį. Išskirtiniai bruožai – dvasingumas, harmonija, pusiausvyra, teisingumas, sąžiningumas, bendradarbiavimas, kūryba, pagarba, dora, kryptingumas, džiaugsmas, tikslingumas.

Akivaizdu, kad šiuo metu visuomenė bunda, o kalbos apie pasaulio pabaigą – tarsi signalas visiems, kad metas keistis, augti, tobulėti. Žmonės vis aiškiau suvokia, kad senasis pasaulis ir jo gyvavimo principai išsisėmė, išsigimė ir logiškai priėjo pabaigą.

Griūva tai, kas niekada neturėjo pamatų ir buvo dirbtinai palaikoma įvairiomis manipuliacijomis ir žmonių patiklumu. Visa tai pamokos – skaudžios, bet vertingos, nes išugdė tiesos pojūtį ir didžiulį poreikį darnai.

Dabar žinome, kad gyventi darnoje – pirmiausiai reiškia gyventi teisingai, pagal Visatos dėsnius ir harmonijoje su visais. Vis daugiau žmonių lygiuojasi į tiesą, į šviesius žmonės, nes aiškiai suvokia: kuo daugiau bendraminčių, tuo greičiau bus įgyvendintos visuomenėje kolektyvinės mintys :)..

Gyvenimas paprastas…

Priklauso nuo žmogaus

– Ar kančia užgrūdina? – paklausė mokinys Mokytojo.
Mokytojas atsakė:
– Esmė ne kančioje, o žmogaus charakteryje. Kančia gali būti kaip ugnis moliui: ji gali sutvirtinti molį, bet gali jį ir sudeginti..

Pirmokas (R.E. Nadžemi)

Kai kurie žmonės galvoja, kad reikia būti nepatenkintu savimi, jaustis nepilnaverčiu ar kaltu – tam, kad turėtų motyvą tobulėjimui ir dvasiniam augimui. Tokie žmonės sako: “Jei aš priimsiu save tokį, koks esu, tuomet neturėsiu motyvo keistis.“

Palyginimas su pirmoku padės mums suprasti tokių svarstymų klaidingumą. Juk niekas iš pirmaklasių nelaiko savęs nepilnaverčiais todėl, kad nežino to, ką žino jų draugai iš vyresniųjų klasių.

Pirmokai priima save tokiais, kokie jie yra ir džiaugiasi savo šiandieninėmis žiniomis ir sugebėjimais. Tačiau jokiam vaikui nepatiktų pasilikti pirmoje klasėje antriems metams, o po to dar vieniems, ir dar..

Ir nėra jokio prieštaravimo tarp šiandieninių žinių, tolimesnio augimo poreikio ir ramaus pripažinimo, kad tobulėjimas vyksta palaipsniui.

Natūralu priimti save kiekvienoje augimo pakopoje ir tuo pačiu nepamiršti apie tolimesnį vystymąsi.

Nuolatinis augimas – prigimtinis kiekvieno žmogaus poreikis. Tobulėjimas džiugina – jei jis natūralus ir įtakotas vidinio poreikio, bet ne iš baimės būti nepilnaverčiu ar nevykėliu.

Papildomi motyvai tobulėjimui – meilė ir poreikis kurti. Neribokime savęs dvasiniame augime, priimkime ir mylėkime save tokius, kokie esame. Visi mes pradedame savo dvasinį augimą nuo pirmos klasės..

Tai kodėl tuomet?..

Žmonės klausė Kūrėjo:
– Tu toks geras, toks mielaširdingas.. tai kodėl tu leidi, kad būtų tiek daug neteisybės pasaulyje, kodėl leidi, kad žmonės apgaudinėtų, vogtų, žudytų?..
– Jums visa tai nepatinka? – paklausė Kūrėjas.
– NE! – atsakė žmonės.
– Tai.. kodėl tuomet apgaudinėjate, vagiate, žudote?..

Gyvenimas paprastas (Ošo)

Žinote istoriją apie šimtakojį?

Ogi vieną rytą, kai jo širdis dainavo iš laimės, prie jo atšlepsėjo filosofiškai nusiteikusi varlė ir paklausė:
– Tai nuostabu, tai neįtikėtina! Šimtas kojų! Ir kaip tu nesusipainioji?.. Kuri koja turi žengti pirma, kuri antra ir taip toliau – iki šimtosios? Kaip tau tai pavyksta?..
– Aš niekada apie tai negalvojau, – atsakė šimtakojis, – leisk pagalvoti..
Pagalvojo, ir.. čia pat suklupo, susipainiojo.. šimtas kojų.. kaip su jomis susitvarkyti?..

Teorijos sukausto. Nes.. gyvenimas paprastas! Jis pasidaro sudėtingas tuomet, kai pradedame kurti apie jį teorijas.. 🙂

Visiems gražaus savaitgalio! 🙂

Alkoholizmas: liga ar pasileidimas?

Psichiatrai ir narkologai alkoholizmą skaito sunkia progresuojančia liga su aukštu mirtingumu, o visuomenė alkoholio vartojimą dažniausiai vertina kaip pasileidimą. Abi pusės teisios – alkoholizmas turi dvejopą prigimtį: liga yra tampriai persipynusi su palaidu gyvenimo būdu. Atkreipkite dėmesį: beveik visi žmonės alkoholizmą vertina neigiamai, tačiau… geria dauguma. Bėda tame, kad žmonės linkę pastebėti paskutines, atstumiančias alkoholizmo stadijas, bet į kelią iki jų nenorima žiūrėti, o alkoholikas įvardinamas kaip žmogus, kuris „nemoka“ gerti.

O kaip yra iš tiesų? Specialistai tvirtina, kad kiekvienas (ne specialistas), pamatęs alkoholizmo pasekmes – alkoholines psichozes, alkoholinės epilepsijos priepuolius, baltąją karštinę ar ilgalaikio alkoholio vartojimo sukeltą mirtį – pasibaisėtų, ir nekiltų klausimų, ar alkoholizmas yra liga. Bet visuomenę ar geriančiojo giminaičius taip pat galima suprasti: sunku stebėti kaip žmogus degraduoja – ir daro jis tai ne prievarta, o savo noru – todėl tai ir atrodo kaip pasileidimas.

Alkoholizmą galime įvardinti kaip labai specifinę savanorišką kančią. Išskirtinė šios kančios savybė – tiek už ligos pradžią, tiek ir už jos pasekmes yra atsakingas pats ligonis. Alkoholizmas baigiasi arba mirtimi, arba ilgu ligos vystymųsi į chronišką ligą. Arba – grįžimu į normalų blaivų gyvenimą. Nei vienas geriantis žmogus nėra apsaugotas nuo alkoholizmo, todėl reikia prisiminti paprastą taisyklę: slidaus alkoholizmo kelio pradžia visada yra pirmas stikliukas ar taurė, o susirgusiam alkoholizmu žmogui dažnai jau sunku sustoti dėl fizinės ir psichologinės priklausomybės.

Viskas prasideda būtent nuo pirmojo stikliuko: dažnam tai atrodo nekalta, bet retai kada šventimas pasibaigia vienu stikliuku. Ir jau po pirmojo stikliuko pakinta sąmonė, užblokuojama kontrolė išgertam alkoholio kiekiui (todėl geriama toliau), žmogus pradeda elgtis neadekvačiai – taip, kaip blaivas jis niekada nepasielgtų: jis elgiasi iššaukiančiai, leidžiasi į abejotinus nuotykius, kelia skandalus, sėdasi už automobilio vairo ir t.t…

Todėl reikėtų gerai pagalvoti prieš keliant tą pirmąją taurelę – juk dažnas tik ją ir prisimena: „išgėriau vieną, porą stikliukų, bokalą, taurę…“ Ją keldamas nei vienas žmogus neturi tikslo tapti alkoholiku ar padaryti tai, ko paskui gailėtųsi – kiekvienas įsitikinęs, kad jam tai negresia. Na, o įsitraukęs į alkoholio vartojimą, žmogus sugalvoja neįtikėtinus pasiteisinimus savo priklausomybei, ir visą savo gyvenimą pertvarko taip, kad organizuotų išgertuves ir jas pateisintų. Bet pagalvokite: kam reikalingi tokie pasiteisinimai? Žinoma, tik pačiam geriančiajam.

Tuo tarpu tiesa tokia: jei priklausomybės priežastis yra pačiame žmoguje, tuomet tik jis pats gali įveikti priklausomybę. Kol jis ieško pateisinimų savo priklausomybei, tol jis yra priklausomas. Beveik kiekvienas alkoholikas pabrėžia, kad jis ne alkoholikas, nes žino „saiką“ ir gali bet kada nustoti gerti – tačiau tai nėra sveikatos rodiklis. Jis teisus tik dėl to, kad gali nustoti gerti alkoholį (nors ir geria). „Saikas“ – tėra iškreiptos sąmonės sukurtas pasiteisinimas. Saikingai vartoti narkotinę medžiagą neįmanoma.

Pagrindinė pasveikimo nuo alkoholio vartojimo sąlyga – prisiimti atsakomybę už savo priklausomybę ir nustoti ją teisinti. Tuo tarpu gyvenime dažnai matome kitokį vaizdą: dėl savo gėrimo geriantysis kaltina visus ir viską, tik ne save. Alkoholiko bėda tame, kad jis nenori mesti gerti. O juk jis visada turi pasirinkimą – negerti, jis turi daug kitų pasirinkimų, išskyrus vieną – stikliuką, kuris jį veda į pragaištį.

Yra ligos, kurių eiga visiškai nepriklauso nuo ligonio: tarkim, ūmus apendicitas – tuomet viskas chirurgo rankose. O štai chroniškų ligų atveju daug kas priklauso ir nuo ligonio disciplinuotumo bei noro pasveikti, ir nuo gydytojo profesionalumo. Ir tik dviem atvejais: nutukimo ir alkoholizmo – nuo žmogaus nusiteikimo ir veiksmų priklauso viskas.

Nutukę žmonės paprastai išbando daugybę dietų, reklamuojamas „stebuklingas“ lieknėjimo piliules, gimnastikos pratimus, treniruoklius, kol galiausiai supranta paprastą tiesą: vienintelis efektyvus lieknėjimo būdas yra optimalus maisto kiekis konkrečiam žmogui. Tačiau yra esminis nutukimo ir alkoholizmo skirtumas: be maisto žmogus negali gyventi, ir jei jis nori būti lieknas ir sveikas – jis turi išsiugdyti sveikus mitybos įpročius: valgyti sveiką maistą ir neviršyti kiekio, t.y., pajusti saiką.

Tuo tarpu su alkoholizmu viskas yra principingai kitaip. Skirtingai nei maistas, alkoholis organizmui yra toksinė medžiaga, todėl alkoholikas, kaip ir kiekvienas kitas žmogus, turi jo atsisakyti, o apie „saiką“ negali būti nė kalbos – saiko matas nėra taikomas nuodui. Natūrali žmogaus būsena yra blaivybė, o alkoholio vartojimas yra primestas ir priešingas žmogaus prigimčiai žalingas įprotis.

Nuo alkoholizmo kasmet žūva daugybė žmonių. Alkoholis nusineša daugiau gyvybių bei atneša daugiau nelaimių (nusikaltimai, avarijos, išsigimimai ir t.t.), nei stichinės nelaimės, katastrofos ir karai. Tai praeito ir mūsų amžiaus rykštė. Galime vadinti tai ir liga, ir pasileidimu, bet turime pagaliau ją įveikti. Nieko gero alkoholis į žmonių gyvenimą neatnešė: iš pradžių jis dovanoja dirbtiną euforiją, o vėliau – tikrąja ta žodžio prasme – sudegina žmogų.

Iš karčios alkoholikų gyvenimo patirties gimęs liūdnas aforizmas: „alkoholis dar vakar – „gyvybės eliksyras“, o jau šiandien – „mirties eliksyras“ – labai tiksliai nusako alkoholizmo esmę. Todėl, manau, klausimai – kas yra alkoholis, kas yra alkoholizmas – šiandien jau aiškūs, svarbesni yra kiti klausimai: kaip jį įveikti ir kaip nutraukti tą ydingą alkoholizmo estafetę, kuri perduodama iš kartos į kartą.

Alkoholio vartojimas nėra nekaltas laiko praleidimas ar šventimas – tai žalojantis žmogų gyvenimo būdas, gyvenimas iškreipta sąmone, gyvenimas iliuzijose. Tam, kad nutrauktume šią alkoholizmo estafetę, turime grįžti į natūralią, prigimtinę žmogaus būseną – blaivybę. Ir kiekvienas turime pradėti nuo savęs, kito kelio tiesiog nėra.

(Pagal narkologo A. V. Melnikovo darbus, vertė ruvi.lt)

Konkretūs žingsniai link blaivybės

Ne vienas alkoholį vartojantis žmogus prisipažįsta, kad bent kartą bandė mesti gerti, bet, deja, nesėkmingai. Tačiau paklaustas – ką jis konkrečiai tam darė, dažnas nustemba. Paaiškėja, kad nieko specialaus žmogus nedarė, išskyrus kelias dienas ar savaites susilaikymo nuo alkoholio. Ne paslaptis, kad toks noras daugeliui kyla po gausių išgertuvių ir tėra laikinas atsisakymas nuo alkoholio, todėl nenuostabu, kad rezultatas būna trumpalaikis.

Kartais geriantysis sąmoningai vaidina bejėgį prieš priklausomybę ir sako, kad negali sustoti. Jam patogi tokia pozicija: kai tarsi turi pasiteisinimą, kai jo gailimasi. Tačiau būtent šis bejėgiškumas įrodo, kad žmogus nieko nedarė tam, kad nustotų vartoti alkoholį, o bejėgiškumas atsiranda dėl neveiklumo. Blaivybė nenukrenta iš dangaus, jos negalima nupirkti, suvaidinti, jos niekas nesuteiks. Blaivybę galima pasiekti, užsitarnauti konkrečiais kryptingais veiksmais.

Todėl jei nesiseka mesti gerti alkoholį, sąžiningai paklauskite savęs: o ką aš konkrečiai padariau, kad nustočiau gerti? Jeigu jūs nepadarėte tam jokių konkrečių žingsnių, tai to net mėginimu pavadinti negalima. Galbūt, buvo prašviesėjimo blykstelėjimas… Tačiau jei jis yra, tuomet šansų atsikratyti alkoholio vartojimo yra! Tereikia atlikti sekančius žingsnius. Kokie jie?

Pirmasis žingsnis į blaivybę turi būti nusiteikimas blaivybei – tai būtina sąlyga, kitaip visos pastangos bus bevertės. Jei alkoholio atsisakymas jums yra nepakeliama kančia, tuomet rezultatų tikrai nebus, geriausiu atveju turėsite kelis abstinencijos mėnesius. O jei jūs mobilizuojate visas jėgas į konkretų rezultatą – blaivybę, jūs nepajusite jokių sunkumų pereinamuoju periodu. Atvirkščiai – jūs jausite pakylėjimą ir džiaugsmą, nes turėsite tikslą.

Būtent psichologinis nusiteikimas blaivybei garantuoja gerą rezultatą. Vien norėti mesti gerti nepakanka, nes niekuo nepagrįstas noras greitai praeina. Todėl būkite sąžiningi su savimi ir kryptingai siekite blaivybės nuolat stiprindami savo motyvaciją – pirmiausiai teisinga informacija apie alkoholį. Turi būti tvirta atrama – nauja vertybių sistema, naujas pagrindas gyvenimui. Kuo tvirtesnė motyvacija, tuo lengviau pasiekiama blaivybė.

Dar viena svarbi blaivaus gyvenimo būdo pusė – aplinkinių reakcija. Juk gyvename visuomenėje ir atsiriboti nuo jos negalime. O kadangi joje vyrauja svaiginimosi kultas, tai aplinkiniai gali jus provokuoti išgerti alkoholio. Spaudimas, kurį daro geriantys žmonės versdami išgerti kitus, yra elementari kultūros stoka. Ir ne tik: tai kišimasis į jūsų asmeninį gyvenimą ir vertimas daryti tai, ko jūs nenorite ir kas kenkia jūsų sveikatai.

Bet kol tokia realybė, jūs turite būti tam pasiruošę iš anksto. Atsisakyti reikia mandagiai, bet tvirtai ir trumpai – kad neliktų iliuzijų ir pagrindo tolimesniems įkalbinėjimams. Būtinai iš anksto pagalvokite, kaip jūs reaguosite į įkalbinėjimus, kad nebūtumėte užkluptas netikėtai. Nereikia sakyti, kad šiuo metu nenorite gerti, tai tik sustiprins norą jus įkalbinėti (na, nors lašelį…).

Galimi atsisakymo variantai:
Aš negeriu (pats sąžiningiausias ir geriausias);
Aš mečiau gerti;
Man alergija nuo alkoholio;
Aš geriau jaučiuosi blaivas;
Aš mėgstu sveikus gėrimus – sultis ir vandenį.

Improvizuokite arba pasirinkite vieną iš variantų, bet neišsisukinėkite ir nemeluokite. Visi išvardinti atsakymai leidžia suprasti įkalbinėjančiam, kad jūs ne tik šį vakarą negeriate, bet kad tai jūsų gyvenimo nuostata. Gali būti, kad atsisakydami gerti alkoholį, jūs neteksite dalies savo draugų – būkite tam pasiruošę. Tačiau pagalvokite: jei draugystė yra paremta tik alkoholio vartojimu, tai be tokios draugystės tikrai galima lengvai apsieiti.

Nesigėdinkite atvirai pasakyti apie savo poziciją – blaivybę. Kuo atviresnis ir nuoširdesnis atsakymas, tuo mažiau kyla klausimų ir noro jus perkalbėti. Reikia pripažinti, kad geriančioje visuomenėje į blaivius žmones žiūrima su įtarimu, todėl aplinkiniams gali kilti visokių keistų klausimų ir išgalvotų prielaidų. Bet nepamirškite ir dar vieno svarbaus dalyko – jus visuomet gerbs, jei turėsite tvirtą gyvenimo poziciją. Parodykite, kad gerbiate pašnekovą, bet ginčytis dėl jūsų gyvenimo pozicijos nėra jokio reikalo.

Trečias svarbus konkretus žingsnis link blaivybės – senųjų įpročių atsisakymas. Todėl pradžioje dėl visa pikta apeikite iš tolo tas vietas, kurios jums siejasi su alkoholiu. Tai gali būti baras, kavinė ar kita draugų pamėgta susibūrimo vieta, kurioje gėrėte alkoholį, taip pat alkoholio skyriai maisto parduotuvėse. Padėkite giliau visus su alkoholiu susijusius simbolius: butelius, stikliukus ar grafinus.

Labai įdomų būdą, atgrasantį nuo šių simbolių, siūlo narkologas A. V. Melnikovas. Jis paprastas: paimkite tuščią alkoholio butelį ir užklijuokite ant jo savo užrašytą etiketę. Didelėmis raidėmis tiesiog užrašykite vieną iš tiesų apie alkoholį, pvz.:

Atsargiai – narkotikas;
Gera vėmimą sukelianti priemonė;
Patikima lėto žudymo priemonė;
Tu atėmei (įrašome skaičių) mano gyvenimo metų;
Mirtini nuodai;
Cheminė masinio naikinimo priemonė, ir pan.

Pastatykite butelį taip, kad aiškiai matytumėte užrašą – kaskart į jį pažiūrėjus, jį fiksuos ne tik jūsų sąmonė, bet ir pasąmonė. Jei tekstas nesukelia emocinio poveikio, pakeiskite jį kitu. Tikinama, kad tokiu būdu tapsite visiškai abejingas bet kokiai alkoholio atributikai, ir kas svarbu – tiesos užrašymo pagalba, taigi – jokios apgaulės. Kiekviena diena be alkoholio, kiekvienas konkretus žingsnis stiprins jūsų blaivybės poziciją, ir kaskart bus vis lengviau.

Jei vis dėlto apninka kartais abejonės, nusistatykite blaivybės terminą – tegul jis bus neilgas, bet ne trumpesnis nei 2 mėnesiai, kad organizmas pilnai išsivalytų nuo nuodų ir prašviesėtų sąmonė. Kol kyla abejonės, tą terminą vis pratęskite, kol pasijusite tvirtai dėl savo pasirinkimo. Pagrindinis kriterijus, parodantis, kad esate nusiteikęs blaivybei – tai džiaugsmas, kad gyvenate blaiviai. Jei jus tai džiugina – jūs teisingame kelyje, jei ne – padirbėkite ties motyvacijos stiprinimu.

Mūsų dienomis, kai jau įrodytas žudantis alkoholio poveikis, tapo akivaizdu, kad blaivybė – pagrindinė sveiko gyvenimo sąlyga. Jei žmogus vartoja svaigalus, jis negali būti sveikas, kad ir kaip sveikai jis maitintųsi, gertų brangiausius maisto papildus ar sportuotų. Todėl atsiminkite: jei jūs svaiginatės, jūs žalojate save. Jokios brangiausios priemonės negali neutralizuoti žudančio alkoholio poveikio žmogaus organizmui.

Blaivybė – sveikatos pagrindas. Jei norite būti sveiki, ženkite konkrečius žingsnius link blaivybės. Dėl savęs, dėl gero pavyzdžio savo vaikams ir visuomenei.

(Pagal narkologo A. V. Melnikovo knygą „Alkoholizmas“, vertė ruvi.lt)

Ko tavęs paklaustų Kūrėjas

Visi esame svarbūs

Kartą mokinys paklausė Mokytojo:
– Kodėl kartais aš jaučiuosi toks menkas?..
Mokytojas pakvietė mokinį į sodą:
– Pažiūrėk į augmeniją: vieni medžiai žemi, kiti – aukšti; šalia krūmai – ir tankūs, ir reti; gėlių įvairovė.. Ir nei vienas neklausia: “kodėl aš žemas ar ne toks tankus, o gal per aukštas?“
– Bet juk jie nemoka lygiuotis!
– Štai tu ir atradai atsakymą. Kuomet nesilygiuojama, tuomet ir menkumas, ir didybė išnyksta. Viskas tiesiog yra – tokie, kokie yra… Pažiūrėk aplink! Žolės stiebelis toks pat reikalingas, kaip ir ryški žvaigždė – be vieno iš jų pasaulis būtų skurdesnis. Visi reikalingi, kiekvienas savo vietoje, ir visi kartu yra puikūs. Tai organiška Vienybė: niekas nei menkesnis, nei svarbesnis.

Yra žmonės…

Yra žmonės – Gėlės. Su jais reikia būti atsargiems: prižiūrėti ir saugoti, nes jie trapūs ir pažeidžiami. Tačiau tas trapumas yra žavus – jie leidžia rūpintis savimi, ir besirūpinantys pasijunta stipriais.

Yra žmonės – Vėjai. Šiandien čia, rytoj ten: nieko pastovaus, tik besikeičiančios pramogos… Jie niekur ilgai neužtrunka.

Yra žmonės – Žali Slėniai. Su jais lengva ir ramu, su jais pamirštame savo sunkumus ir nurimstame. O ramybėje ir atsakymus kartais pamatome.

Yra žmonės – Bibliotekos. Iš jų visada yra ko pasimokyti, atverti sau naujus žinių horizontus…

Yra žmonės – Labirintai. Jie nenuspėjami: niekada nežinai, kas laukia už posūkio ir kur nuves bendravimas su jais. Ir kuo sunkesnė mįslė, tuo įdomesnis jos įminimo procesas…

Yra žmonės – Fejerverkai. Jų temperamentas trykšte trykšta, jie dovanoja šventės ir begalinio karnavalo pojūtį – kol pakaks jėgų…

Yra žmonės – Granitai. Su jais saugu – gali būti tikras, kad nieko nenutiks. Patikimi: į juos gali atsiremti sunkią akimirką.

Yra žmonės – Bedugnės. Žinai, kad blogai baigsis, bet taip ir traukia žvilgtelėti už ribos ir prisiliesti prie nežinomybės…

O yra žmonės – Briliantai. Tu žiūri į jį. Ir kaskart atsiveria ir sužvilga vis nauja savybė. O tu tiesiog žiūri ir žaviesi…

Ko tavęs paklaustų Kūrėjas

Jis neklaus tavęs, kokį turi automobilį. Jis paklaus – kiek neturinčių transporto žmonių pavežėjai.

Kūrėjas neklaus, kiek kvadratinių metrų tavo namuose. Jis paklaus – ar esi svetingas žmonėms.

Kūrėjas nepaklaus, kiek turi drabužių savo spintoje. Jis paklaus – ar padėjai neturinčiam rūbo.

Kūrėjas neklaus, kokį didžiausią atlyginimą gavai. Jis paklaus – ar ėjai į kompromisus su savo sąžine, kad jį gautum.

Jis nepaklaus, kokias pareigas užimi. Jis paklaus – ar tavo darbas naudingas žmonėms, ar atlieki jį nuoširdžiai.

Kūrėjas neklaus, kiek tu turi draugų. Jis paklaus – keliems žmonėms tu esi draugas.

Kūrėjas neklaus, ar turi įtakingų kaimynų. Jis paklaus – kaip tu elgiesi su savo artimaisiais ir aplinkiniais žmonėmis.

Kūrėjas nepaklaus, kiek kartų tu mylėjai. Jis paklaus – ar išmokai mylėti…

Visiems linkiu saulėto ir šilto savaitgalio!! 🙂

Lengvas būdas atlikti tai, ką atidėliojame

Atidėti darbai turi nemalonią savybę kauptis. Tai tarsi ėjimas užburtu ratu: kiekvienas atidėtas darbas papildo esamų eilutę, ir ji niekada nesibaigia.. Todėl įtampa kyla vien apie juos pagalvojus – ką jau kalbėti apie jų atlikimą..

Be to, ta įtampa atima mūsų energiją, ir jos lieka mažiau kasdieniniams darbams. Net nedidelė atidėtų darbų eilutė gali negatyviai veikti žmogaus emocinę būseną. Puikią metodiką atlikti susikaupusius darbus siūlo sistema “Spiritual Option“. Dėl savo paprastumo ji tinka kiekvienam.

Taigi, kad pajudintume savo atidėtų darbų eilutę, reikia atlikti šiuos žingsnius:

1. Sudarome visų pradėtų ir planuojamų atlikti, bet atidedamų darbų sąrašą. Į šį sąrašą būtinai įtraukiame ir tai, ko norime atsisakyti ar apriboti. Pavyzdžiui:

a) nebaigti darbai:
– neparašytas laiškas;
– nebaigtas remontas bute;

b) nepradėti (planuojami) darbai:
– rytinė mankšta;
– anglų kalbos pamokos;

c) atsisakyti ar apriboti:
– valgyti prieš miegą;
– laiką, praleidžiamą prie kompiuterio.

2. Pasirenkame iš šio sąrašo patį paprasčiausią darbą – tą, kurį galime atlikti tuojau pat.

3. Atliekame jį DABAR!

4. Pasirenkame iš šio sąrašo sekantį darbą – tą, kurį galime lengvai atlikti ir atliekame DABAR!

Ir taip toliau.. Sugrįžtame prie šio sąrašo tol, kol atliekame visus darbus. Metodas išbandytas ir veikia puikiai dėl vienos priežasties: sąraše visuomet rasime bent vieną ar net kelis darbus, kuriuos be didelio vargo atliksime. Vieną dieną lengvai eisis vieni darbai, kitą dieną – kiti.

Sąrašą galime koreguoti – suskirstyti darbus pagal grupes (nebaigti, nepradėti ribotini), arba rašyti vieną darbų eilutę. Esmė tame, kad mes turėtume juos visus prieš akis. Todėl nėra būtinybės rūšiuoti darbus pagal sudėtingumą – užrašome didelius ir mažus kartu.

Pakanka sudaryti sąrašėlį, o jau paskui telieka pagal jį darbuotis. Nėra sąrašo – neturime realios situacijos vaizdo, todėl padėtis gali atrodyti beviltiška. O kai tik pradedame spręsti užsistovėjusius uždavinius, mes išlaisviname energiją, kurią sudeginame nerimaudami dėl susikaupusių darbų.

Kokiu eiliškumu juos atliksime – pasirinksime kiekvieną dieną. Tai atrodo neįtikėtina, bet būtent štai toks laisvas pasirinkimas padeda lengvai įveikti visus atidėtus darbus. Jau atlikę pirmąjį, mes pasijusime geriau – juk pamatysime rezultatą :)!

Ir tai bus puikus motyvas sekantiems darbams atlikti. Tai suteiks pasitikėjimo, entuziazmo ir stiprybės atlikti ir sudėtingus, didelius darbus. Taip pat išmokys organizuoti savo veiklą, ir, svarbiausia – išsivaduoti iš nemalonaus nerimo dėl atrodančios nevaldomos situacijos.

Todėl jei atidėtų darbų susikaupė – pabandykite. Tai iš tiesų paprasta :)..

Įdomu: kas už “avatarų“?

Psichologas S. Vygonskis savo knygoje “Kita interneto pusė“ iššifravo vadinamus “avatarus“, angliškai dar vadinamus “user pick“. Visi žinome, kad tai paveikslėliai, kuriais prisistatome internetinėje erdvėje.

Autorius teigia, kad iš to, kokius žmogus pasirenka vaizdus, galime daug sužinoti. Įdomu, kad tikra žmogaus nuotrauka atskleidžia mažiau, nei pasirinktas tam tikras simbolis. Tačiau ir nuotrauka gali daug papasakoti – rodomais nuotraukoje gestais ar pasirinkta poza.

Beje, nėra jokios patologijos tame, kad žmogus nenori rodyti savo tikrosios nuotraukos, internetas – erdvė, kur žmonės dažniausiai renkasi simbolius. Pavyzdžiui, nepasitikintys savimi dažnai pasirenka simbolizuojančius jėgą ir didybę paveikslėlius – taip kompensuojamas pasąmoninis noras tokiu būti.

Neretai pasirenkami vaizdai, atspindintys žmogaus idealą ar aukštus tikslus. Ir tai dėsninga, nes tobulėjimas – natūralus žmogaus siekis. Kartais paveikslėlis gali būti ir magiškas ženklas, tarsi apsauga nuo išorės.

Dažnas “avatarų“ keitimas gali rodyti ir nepastovumą, ir naujų įspūdžių siekį. Pavojinga grupė – pikti, sarkastiški, antihumaniški motyvai, parodantys žmogaus psichologines problemas. Na, o nuteikiantys bendrauti paveikslėliai yra pirmiausiai gražūs, taikūs ir harmoningi :)..

Dabar smulkiau apie dažniausiai pasitaikančias vaizdų grupes:

– Jei žmogus įdeda savo nuotrauką, tuomet svarbu – kokią. Nuotrauka be neigiamų emocijų – puiku. O jei demonstruojamas agresyvumas, pikti ar nepadorūs gestai – verta susimąstyti, kodėl.

– Kažkokio įžymaus žmogaus nuotrauka. Deja, tai dažniausiai patvirtina nepilnavertiškumo pojūtį. Kaip teigia psichologas, žmogus su normaliu savęs vertinimu nesislėps už įžymybės, nes jaučia savo unikalumą ir nesistengia nei kažko kopijuoti, nei būti į kažką panašus.

– Nuogo žmogaus nuotrauka. Tai atviras kvietimas intymiems santykiams. Vyras tokia nuotrauka sako: “štai koks aš galingas ir stiprus..“, o moteris: “aš tokia patraukli ir aistringa, niekas man neatsispirs..“

– Priešingos lyties žmogaus nuotrauka. Reiškia, kad žmogus gali turėti vyriškų ar moteriškų savybių. Tai atspindi pasaulines tendencijas: vyrai moteriškėja, o moterys – vyriškėja.

– Ne savo, o kito, “idealaus“ žmogaus atvaizdas. Parodo, kad žmogus norėtų būti toks, koks yra žmogus paveikslėlyje, tai jam suteikia pasitikėjimo.

– Animacinių filmukų herojai ar epizodai. Tai greičiausiai reiškia, kad žmogus tiesiog mėgsta šį meno žanrą.

– Kažkoks daiktas, gali būti bet kas: knyga, muzikinis instrumentas, automobilis ir t.t.. Tokie paveikslėliai paprastai atspindi žmogaus polinkius, tikslus ir pomėgius. Taip simboliškai parodoma tai, kas žmogui yra svarbu.

– Gamta: kalnai, jūra, miškai, augalai, gyvūnai ir pan. – visa tai simbolizuoja vidinį žmogaus pasaulį. Tokie paveikslėliai labai daug pasako apie žmogaus charakterį: jei žmogus harmonijoje su gamta, tuomet jis harmonijoje ir su savimi :)..

Galime sutikti su autoriaus išvadomis, galime prieštarauti – tačiau logikos jo išvadose yra. Juk kokie esame mes, taip save išreiškiame ir realiame pasaulyje, ir virtualioje erdvėje..

Tiesa, virtualioje erdvėje naudojame daugiau simbolių ir ženklų, kurie dažnai pasako net daugiau, nei atviras tekstas. Nors.. gali atrodyti, kad esame labai gerai už tų “avatarų“ pasislėpę 🙂 ..

Gyvenk šiandien

Kas aš? (D. Kers)

Kas aš? Amžinas klausimas. Akivaizdu, kad ne šis kūnas, ne šios laikinos besikeičiančios molekulės, atomai ir dalelytės, kurios, jei tikėti fizikams, savaime neegzistuoja.

Akivaizdu, kad tai ne protas, ne mintys, kurios kyla neaišku iš kur ir nepasiduoda atsekamos.

Galiausiai lieka viena: tai Sąmonė manyje, giliai už individualumo ribų, pirminė visų variantų – kuo aš save laikau – atžvilgiu.

Suvokimas, žinojimas: Aš Esu. Nedalomas, intuityviai suvokiamas Aš, Gyvenimiška Jėga, kuri egzistuoja ir žino, kad ji egzistuoja.

Tai esmė. Vienintelė, gyva. Visa kita – prasimanymai, spėliojimai.

Žmogaus prigimtis – mylėti (L. Tolstojus)

Kad gyventų pagal savo prigimtį, bitė turi skraidyti, gyvatė – šliaužioti, žuvis – plaukioti, o žmogus – mylėti.

Ir jei žmogus vietoje to, kad mylėtų žmonės, daro pikta žmonėms – jis elgiasi taip pat keistai, kaip pradėjęs plaukioti paukštis ar skraidanti žuvis.

Neįmanoma būti laimingu, einant prieš save

Klausykite savo širdies – tai raktas teisingiems sprendimams. Ar girdite ją?

Klausyti savo širdies – reiškia daryti teisingai. Ji – kiekvieno iš mūsų gyvenimo “kompasas“.

Norėdami įtikti kitiems, mes tampame varžteliais svetimame mechanizme ir praleidžiame savo unikalias galimybes.

Gyvendami kitų gyvenimą, negyvename savojo.

Mūsų širdies balsą užgožia abejonės, baimė, racionalumas, kitų nuomonės.

Todėl klausyti širdies balso reikia tyloje ir ramybėje. Ji žino, kas geriausia žmogui, todėl niekuomet nenukreips bloga ar neteisinga kryptimi.

Jei klausome savo širdies, tampame savo gyvenimo šeimininkais ir harmoningai įsiliejame į kitų širdžių balsų darnų chorą – Vienybę..

Geriausias darbas (Š. Miller)

Žinote, per savo gyvenimą aš pakeičiau daug darboviečių, bet pats geriausias mano turėtas darbas – tai gyvenimas.

Šį darbą reikia atlikti su meile, kantriai, ir tuomet bet kuris kitas darbas jums seksis kuo puikiausiai..

Apie Mokytoją (Mudži)

Tikrasis Mokytojas niekuomet nedalins taisyklių, o tiesiog atvers jums akis. Jis nenurodys kelio, bet duos jums šviesą (sąmoningumą) ir pasakys: “imk ir drąsiai eik per tamsą, nes šviesa nurodys tau kelią“.

Netikras mokytojas visada duos žemėlapį: “kad nepasiklystum, sek juo“. Jis niekuomet neduos jums šviesos.

Jei jūs turite šviesą, jums nereikia žemėlapio – jūs rasite savo kelią.

Jei jūs pasirengę mokytis, jums nereikės ir mokytojų – pakaks Dėmesingumo viskam, kas vyksta aplinkui.

Mokytojų mes ieškome todėl, kad netikime savimi, todėl mums reikalingas kažkas, kas duotų patarimą ir nukreiptų, ir ant ko nesėkmės atveju galima būtų suversti atsakomybę.

Kartais Mokytojas vis dėl to reikalingas, bet tik tam, kad pastūmėtų – kai pats bijai žengti žingsnį.

Gyvenk šiandien (L. L. Levinson)

Kol neateis rytojus, tu nesuprasi, kaip gerai tau buvo šiandien..

Visiems šviesaus ir saulėto artėjančio savaitgalio :)!

Gyvenimo ženklai

Kai gyvename harmonijoje su savimi ir aplinka, mes esame laimingi. O kai elgiamės neteisingai, gyvenime atsiranda įvairūs ženklai, kurie nurodo mūsų klaidas. Jei esame sąmoningi ir atidūs, mes juos pastebime ir galime keisti savo elgesį.

Atrodytų, viskas paprasta – tačiau tų ženklų mes dažnai nesuprantame, o dėl nesėkmių pasineriame į negatyvias emocijas ir kaltinimus. Toks elgesys tik dar labiau pablogina bet kokią situaciją, todėl labai svarbu išmokti suprasti gyvenimo ženklus – juk jie parodo mums, kad nuklydome nuo teisingo kelio.

Pirmuosius ženklus rodo mūsų emocinė būsena – tai subtiliausia užuomina į neteisingą elgesį. Reikia išmokti įsiklausyti į save ir laiku pastebėti nerimą, prislėgtumą ar įtampą. Tokios būsenos visuomet turi priežastis, todėl svarbu jas atsekti.

Negalima šių būsenų slopinti ar ignoruoti: jei jaučiame emocinį diskomfortą, reiškia, turime sustoti ir susimąstyti – kas jį sukelia. Priežastys gali būti įvairios: įsisukome į skubėjimą, neteisingai pasielgėme, ne tuo užsiimame ir t.t..

Jei ignoruojame savo emocinę būseną, gyvenimas siunčia signalus per “atsitiktinius“, netikėtus įvykius. Tai gali būti pasikartojantys trukdymai kažką atlikti ar pasakyti (pvz., neįmanoma prisiskambinti, vėlavimas ir pan.); nugirsta įsimintina frazė; primygtinai siūloma knyga ir pan. Šiuos ženklus dažniausiai pastebime po kažkokių nemalonių įvykių, todėl turime atkreipti į juos dėmesį, ypač jei jie kartojasi.

Tokie signalai gali būti siunčiami ir “atviru tekstu“ – galime sutikti žmogų, pvz., psichologą ar dvasinį vadovą ir paskaitoje ar pokalbyje išgirsti tiesioginį mūsų nesėkmių paaiškinimą. Tiesmukesnė forma – įžeidinėjimai arba “įspėjimai“ – kai pagalvoję kažką blogo, galime tuoj pat susižeisti (paslysti, įsipjauti ir pan.).

Jeigu nepastebime ankstesnių signalų, tuomet ženklus gauname per situacijas mūsų gyvenime: žlunga įvairūs planai, prasideda bendravimo krizės, apgavystės ir pan.. Jos negatyvios, todėl priverčia sustoti, susimąstyti, analizuoti ir peržvelgti savo gyvenimo vertybes.

Jei to nepadarome, gali prasidėti nesėkmių ruožas. Tai ženklai, nurodantys sunkesnes pamokas. Jos paliečia tą sritį, kuri žmogui atrodo svarbiausia: sveikata, artimi santykiai, materialinė padėtis, profesija, t.y., ten, kur žmogus negali nepastebėti.

Tai dažniausiai skausmingos pamokos, dėl išgyvenimų (kaltės jausmo, aukos jausmo, nevilties) neleidžiančios pamatyti išeitį. Jos sunkiau sprendžiamos, tačiau mechanizmas toks pats: suprasti įvykių priežastis, jų nekartoti ir kiek įmanoma, taisyti pasekmes – nuo įvykių iki savo emocinės būsenos.

Žinoma, lengviausiai pastebima ir ištaisoma yra mūsų emocinė būsena. Kuo ryškesni gyvenimo ženklai, tuo daugiau laiko ir pastangų reikia situacijai pataisyti. O ir gyvenimo ženklus gali pamatyti sąmoningi, dvasiškai augantys žmonės.

Inertiškai mąstančiam, miegančios sąmonės žmogui viskas gyvenime atrodo kaip atsitiktinumai ir netikėtumai, kurių jis nesusieja su savo mąstymu ir elgesiu. Toks žmogus gyvena iš išorės įdiegtais kriterijais, jo sąmonė veikia pasitelkdama šablonus, o ne kūrybinį mąstymą.

Tačiau kiekvienam žmogui būna prašviesėjimo momentai, kai jis suvokia, kad gyvenimas pagal svetimą valią jam netinka. Išeitis – būti savimi, būti laisvu ir atsakingu už savo gyvenimą. Kai suprantame, kad viskas yra mūsų pačių rankose, štai tuomet, siekdami harmonijos ir pradedame pastebėti gyvenimo ženklus..

Visi gyvenimo ženklai nurodo mūsų gyvenimo pamokas, ir jei jų neišmokstame, gali tekti spręsti vis sunkesnius uždavinius. Jei gyvenimo pamoka išmokta – gyvenimas keičiasi į gerą pusę. Tuomet jaučiame, kad pasielgėme teisingai ir gyvenimo ženklų dėka išmokstame gyventi harmonijoje :)..

Abejingumas

Dažniausiai abejingumas lyginamas su siena arba ledu. Kartais jis vadinamas mūsų amžiaus rykšte ir visų žmonijos blogybių šaknimi. Akivaizdu, kad tai neigiama savybė, tačiau abejingų žmonių matome vis daugiau. Kodėl žmonės pasidaro abejingi?

Priežastys gali būti vaikystėje dėl neteisingo auklėjimo – meilės ir švelnumo trūkumo, tėvų dėmesio ir palaikymo trūkumo, t.y., abejingi tėvai auklėja abejingus vaikus. Abejingumą skatina ir aplinkos poveikis – propaguojamas egoizmas ir paviršutiniškumas.

Abejingu žmogus gali tapti ir dėl vidinių prieštaravimų, kai kažkokie deklaruojami dalykai neatitinka tikrovės. Tokiu atveju žmogus užsidaro savo pasaulėlyje, kuris jam atrodo saugesnis, nei realybė, o viskas, kas vyksta aplinkui, pasidaro nesvarbu – tai tarsi apsauga nuo to, kas skaudina.

Abejingas žmogus tyli tuomet, kai reikia kalbėti, neveikia, kai reikia veikti, niekur nesikiša ir tikisi, kad viskas apsieis be jo, kad geriau tyliai palaukti. Jis abejingas ir kitų skausmui. Todėl abejingumas dažnai prilyginamas bailumui ir niekšiškumui.

Dažniausiai žmonės nepripažįsta, kad yra abejingi ir maskuoja tai įvairiais pasiteisinimais: “ne mano problema“, “nenoriu gilintis“, “patys kalti“, “nenoriu trukdyti“ ir t.t.. Būna ir taip, kad žmogus abejingumą laiko gera savybe, todėl randa “logišką“ paaiškinimą: “tokie laikai“, “visiems nepadėsi“, “nieko asmeniško, tik darbas“ ir t.t..

Tokie žmonės atbunka – iš pradžių jie nejautrūs smulkmenoms, vėliau – svetimam skausmui ir socialinėms problemoms. Taip atsiranda pragmatiški, formalūs vykdytojai visuose visuomenės sluoksniuose, apie tai rašytojas A. Jasenskis rašė: “Bijok abejingų – tik su jų tyliu pritarimu Žemėje vyksta baisiausi dalykai“.

Mes esame žmonės, mums duoti jausmai ir emocijos – per juos pažįstame save ir pasaulį. Būtent abejingumas palengva gesina viską, kas žmoniška, todėl abejingi žmonės – dvasiškai tingūs, siauro suvokimo, sunkiai bendraujantys, egoistiški, nekūrybingi.

Vienintelis dalykas, kas gali sujaudinti abejingą – jis pats ir viskas, kas liečia jo interesus. Štai toks abejingojo portretas: šaltas viskam, kas jo asmeniškai neliečia, ir kryptingas ten, kur jam svarbu. Tarpusavio santykiuose abejingumas žeidžia labiausiai, todėl jį dažnai lydi vienatvė.

Kartais galime painioti ramybę su abejingumu. Tačiau mokėjimas išlikti ramiu ir valdyti savo jausmus, jei to reikia – teigiamos savybės, nes žmogus yra jautrus ir išgyvena jausmus. O štai abejingas nesugeba giliai jausti, yra paviršutiniškas – dėl to jis gali pasidaryti net žiaurus.

Neatsiejami abejingumo palydovai – šaltumas santykiuose, nesugebėjimas mylėti ir užjausti, suprasti kitų žmonių jausmus ir poreikius. Abejingumas palengva naikina vienybę, meilę, pasitikėjimą, draugystę – viską, kas jungia žmones.

Pabandykime įsivaizduoti analogiją su žmogaus organizmu – jei, tarkim, susižeisime pirštą, kūnas nesako: “tai ne mano problema“, “visiems nepadėsi“.. Atvirkščiai, organizmas mobilizuoja visas pajėgas ir padeda jam pasveikti – jo ir visų labui.

Taip ir kiekvienas žmogus yra žmonijos dalis, didelės visumos dalis. Jei žmonės bus abejingi – palengva žlugs viskas, kas juos vienija. Rašytojas B. Šo rašė, kad abejingumas yra nežmoniškumo pagrindas, todėl – nebūkime abejingi!