Objektyvi realybė kuriama visų žmonių subjektyviomis realybėmis. Kuo daugiau bendraminčių, kuriuos vienija ta pati idėja, tuo stipresnės kolektyvinės mintys, veikiančios (įtakojančios, keičiančios) realybę. Vieningumas – didelė visuomenės jėga.
Visuomenė – ne beveidė struktūra ar minia, tai tam tikros ją sudarančios grupės (šeimos, kolektyvai, bendruomenės). Jei keičiasi tam tikros grupės ar net atskiro žmogaus mintys ir elgesys, keičiasi ir visuomenė. Kaip individas ar grupė veikia visuomenę, taip ir visuma veikia individą ar grupę.
Kaip gimsta idėjos, darančios poveikį žmonijos raidai? Kadangi mes visi gyvename pagal pagrindinį Visatos evoliucijos (nuolatinio judėjimo ir vystymosi) dėsnį – tai visos idėjos gimsta natūraliai ir neišvengiamai. Tačiau kaip jos panaudojamos ir kaip jomis manipuliuojama – atskiras klausimas.
Todėl mintis, kad turintis informaciją valdo viską – gimė būtent iš manipuliatorių patirties. Bet koks poveikis žmogui ir visuomenei daromas sistemingai pateikiant tam tikrą informaciją – taip formuojamos pasaulėžiūra ir vertybių sistema.
Kuomet evoliucinės idėjos stabdomos ar panaudojamos savanaudiškiems tikslams, evoliucijos eiga iškreipiama, tačiau sustabdyti jos neįmanoma. Įvairios pasikartojančios krizės – neteisingos krypties, sustabarėjimo, bedvasiškumo ženklai.
Indų Vedos išskiria tris sąmonės lygmenis – neišmanymo (tamoguna), aistros (radžoguna) ir darnos (satvaguna). Vedos aiškina: koks sąmonės lygmuo bus žadinamas, aktyvuojamas – toks bus žmogus, tokia bus ir visuomenė.
Pavyzdžiui, jei dominuoja neišmanymo sąmonės lygmuo, tuomet žmonės nežino (nesupranta) savo veiksmų, jų pasekmių ir nenori imtis už juos atsakomybės. Kaltina visus ir viską: aplinkybes, kaimynus, šeimą, blogą orą.. Egoistiški, gyvena pagal vėžinės ląstelės principą: aktyviai auga kitų sąskaita (vartotojų visuomenė).
Toks požiūris veda į kančią, nes žmonės gyvena nuolat griaudami. Pagrindiniai tokios visuomenės požymiai: inertiškumas, egoizmas, tinginystė, pasileidimas, bedvasiškumas, priklausomybės, konfliktai, karai, gamtos resursų alinimas, ekologinės nelaimės.
Kitas sąmonės lygmuo – aistrų valdomi žmonės. Jie nukreipti į savo aistros objektus, norus. Dauguma žmonių tai sieja su laisve ir laime, tačiau taip nėra, nes jie tampa savanaudiški ir nepasotinami. Visų norų nepatenkinsi, tai lyg laužas: kuo daugiau norų, tuo daugiau ugnies.
Aistrų valdomi žmonės tapatinasi tik su kūnu ir turtais – “ima“ iš gyvenimo viską. Materialistai, todėl nepaiso dvasinio aspekto. Visuomenėje tai pasireiškia kaip godumas, savanaudiškumas, puikybė, konkurencija, priešiškumas, kova už įtaką, įtampa, susvetimėjimas.
Ir aukščiausias – darnos sąmonės lygmuo. Tokie žmonės turi aiškų tiesos pojūtį – skiria teisingus ir neteisingus poelgius. Atsakomybė – žmonės jaučiasi atsakingi gyvenimo šeimininkai. Tyrumas – jokių slaptų kėslų. Tarnystė – noras būti naudingu, veikti visų labui.
Tokioje visuomenėje žmonės rūpinasi visų gerove, nes turi vienybės pojūtį. Išskirtiniai bruožai – dvasingumas, harmonija, pusiausvyra, teisingumas, sąžiningumas, bendradarbiavimas, kūryba, pagarba, dora, kryptingumas, džiaugsmas, tikslingumas.
Akivaizdu, kad šiuo metu visuomenė bunda, o kalbos apie pasaulio pabaigą – tarsi signalas visiems, kad metas keistis, augti, tobulėti. Žmonės vis aiškiau suvokia, kad senasis pasaulis ir jo gyvavimo principai išsisėmė, išsigimė ir logiškai priėjo pabaigą.
Griūva tai, kas niekada neturėjo pamatų ir buvo dirbtinai palaikoma įvairiomis manipuliacijomis ir žmonių patiklumu. Visa tai pamokos – skaudžios, bet vertingos, nes išugdė tiesos pojūtį ir didžiulį poreikį darnai.
Dabar žinome, kad gyventi darnoje – pirmiausiai reiškia gyventi teisingai, pagal Visatos dėsnius ir harmonijoje su visais. Vis daugiau žmonių lygiuojasi į tiesą, į šviesius žmonės, nes aiškiai suvokia: kuo daugiau bendraminčių, tuo greičiau bus įgyvendintos visuomenėje kolektyvinės mintys :)..