Rudens gėrybės..

Ruduo – daržovių derliaus metas. Laikas, kai galime prieš žiemą pasistiprinti ir papildyti vitaminų ir mineralinių medžiagų atsargas. Visi žinome, kad kiekvienam žmogui sveika tai, kas natūraliai auga jo klimatinėje zonoje. Kuo daržovė ar vaisius šviežesni, tuo daugiau jie turi naudingų organizmui medžiagų. Peržvelkime, kokių savybių ir naudingų medžiagų turi dažniausiai pas mus auginamos daržovės ir žalumynai.

Pradėkime nuo morkų – jas sveika valgyti tiek žalias, tiek troškintas. Jose gausu betakarotino, kuris gerina regėjimą. Morkos skatina skrandžio ir žarnyno veiklą, saugo odą nuo saulės nudegimo. Burokėliai – taip pat viena iš dažniausiai vartojamų daržovių, juose yra beveik visų organizmui reikalingų medžiagų. Burokėlių ląsteliena skatina žarnyno peristaltiką ir toksinių medžiagų pašalinimą iš organizmo, gerina kepenų veiklą, kraujo sudėtį. Turi ličio, todėl yra puikus antidepresantas. Netinka žmonėms, kurių padidėjęs kraujo krešumas.

Agurkuose gausu vario, todėl jie padeda mažinti reumatinius negalavimus. Be to, valo organizmą, suaktyvina inkstų veiklą, šalina šlakus. Pomidorai – stiprina kraujotaką, malšina skrandžio ir žarnyno spazmus, skrandžio gleivinės uždegimą. Didina atsparumą onkologinėms ligoms. Nepamirškime, kad žali pomidorai (kaip ir žalios bulvės) yra nuodingi! Paprikos – jų ankštyse daug vitamino C, gausu geležies ir vario, kurių reikia kraujui ir smegenims.

Moliūgai stiprina šlapimo pūslę, vyrams – prostatą, mažina reumato sukeltus negalavimus, sujungia ir šalina žarnyne susikaupusius nuodus. Jie valgomi troškinti, o sėklos – žalios. Pupelės stimuliuoja kraujo gamybą, stiprina kaulus ir nervus, mažina gliukozės kiekį kraujuje, talkina insulinui. Valgomos tik virtos, nes nevirtos pupelės yra nuodingos. Žalieji žirneliai turi daug vitamino E: jis stiprina širdį, gerina kraujotaką, žvalina, ramina nervus.

Česnakas turi daug veiksmingo lecitino. Jis gelbsti sutrikus kraujotakai, neleidžia kraujagyslėms kalkėti, stiprina širdį, mažina kraujo spaudimą ir cholesterolį. Be to, yra natūralus antibiotikas, įveikiantis daugelį infekcijų. Svogūnai taip pat mažina kraujo spaudimą ir cholesterolio kiekį, saugo nuo peršąlimų. Jų eteriniai aliejai žvalina organizmą, neleidžia jam senti. Porai turi daug geležies ir vitamino C, stiprina organizmą.

Naudingi ir daržo žalumynai. Petražolės skatina žarnyno ir inkstų veiklą, gerina kepenų veiklą. Viename šaukšte susmulkintų petražolių yra tiek vitamino C, kiek viename apelsine. Rozmarinas reguliuoja virškinimą, mažina vidurių pūtimą, aktyvina kepenis ir tulžį, stiprina kraujotaką. Bazilikas malšina artrito priepuolius, gelbsti nuo gastrito, vidurių užkietėjimo, taip pat žvalina ir padeda įveikti depresines nuotaikas.

Špinatuose daug priešstresinio mineralo magnio ir vitamino B1, taip pat folinės rūgšties, kuri neleidžia kraujagyslėms kalkėti. Turi vitamino A, betakarotino, todėl vertingi mūsų akims. Salotų lapai – puiki balastinė medžiaga žarnynui, skatinanti peristaltiką, be to, juose gausu vitaminų ir mineralinių medžiagų. Valgomos tik šviežios, nes po kelių dienų netenka veikliųjų medžiagų.

Kaip matome, daržovės – ištisas vitaminų ir mineralinių medžiagų fabrikas. Kokias bevalgytume, visos naudingos, todėl valgykime jas, kol šviežios. Pasirodo, vertingos įvairių produktų savybės priklauso ir nuo jų.. spalvos. Tam tikros spalvos suteikia įvairių savybių. Jei kažkurios spalvos produktų per daug arba per mažai, gali būti pažeistas reikalingų organizmui medžiagų balansas.

Pradėkime nuo raudonos spalvos produktų (burokėliai, paprikos, braškės, pomidorai..) – jie stimuliuoja medžiagų apykaitos procesus, gerina kraujotaką, žvalina. Valgant per daug šios spalvos produktų, gali padidėti jautrumas, bus sunkiau užmigti. Oranžiniai (abrikosai, moliūgai, apelsinai, mandarinai, morkos, persimonai..) padeda atsinaujinti nervinėms ląstelėms, raumenų audiniams, gerina lytinių funkcijų ir šlapimo sistemos darbą, gerina nuotaiką, mažina nuovargį, galvos skausmus ir apatiją.

Geltonos spalvos produktai (citrinos, ananasai, bananai, kukurūzai..) stimuliuoja virškinimą, gerina apetitą, didina energiją, skatina kraujo valymą. Žali (lapinės salotos, brokoliai, žalieji žirneliai) maitina smegenis, mažina įtampą. Esantis žaliose daržovėse ir vaisiuose chlorofitas stimuliuoja raudonųjų kraujo kūnelių, eritrocitų, gamybą, aktyvina imuninę sistemą.

Yra ir mėlyni produktai (tamsios vynuogės, bulvės mėlynai violetine odele, slyvos, mėlynės, baklažanai..). Jie turi biologiškai aktyvių medžiagų antocianų, saugančių kraujagysles ir regėjimą. Paskutinė grupė – baltos spalvos produktai (česnakai, baltieji ir žiediniai kopūstai, ryžiai..) ramina, mažina dirglumą, pašalina iš organizmo toksinus.

Kaip produktus beskirstytume, švieži ar lengvai troškinti ar šviežiai pagaminti – jie tikrai sustiprins ir suteiks jėgų. Visi suprantame, kad geriausias, lengviausiai pasisavinamas maistas yra organinės kilmės ir mažai apdorotas. Nepamirškime rudenį ir taip naudingų šviežiai spaustų daržovių ir vaisių sulčių 🙂 ..

Klaidinga nuomonė, kad žalių vaisių ir daržovių reikia valgyti kuo daugiau. Jų reikia valgyti pagal sezoną ir pakankamai, o ne kuo daugiau.. Kiek yra “pakankamai“? Nuo 400 iki 800 gramų į parą, priklausomai nuo kiekvieno iš mūsų organizmo poreikių – juk jie individualūs.. Panaudokime šį nuostabų laikotarpį organizmo stiprinimui ir būkime sveiki 🙂 !

Reklama

Fobijos, fobijos..

Kuo jos skiriasi nuo baimės? Baimė – reakcija į įvykį, o fobija – sisteminė, varginanti ir nekontroliuojama reakcija į reiškinį ar situaciją. Verčiant terminą iš graikų kalbos, tai stipri, nepaliaujama ir nepagrįsta daiktų, veiksmų, žmonių ar situacijų stipri baimė. Tai liguista būsena ir šio nerimo pagrindinis simptomas – perdėtos pastangos išvengti situacijos, kurios bijomasi. Dažniausiai fobija nepagrįsta, nes iš tiesų situacija ar veikla nekelia realaus pavojaus. Tai psichikos sutrikimas, kuris diagnozuojamas, kai nevaldoma baimė trukdo gyventi.

Kaip atsiranda fobijos? Mokslininkų versijų yra daug. Viena iš jų – kai reguliariai pasireiškia tam tikri refleksai, o smegenys dėl kažkokių priežasčių nesugeba atskirti tikro pavojaus ir juos užfiksuoja pasąmonėje. Kai tos aplinkybės pasikartoja, automatiškai suveikia baimės refleksas ir pamažu tos neigiamos emocijos gali plėtotis, įsitvirtinti ir tapti fobija. Taip pat teigiama, kad tokie sutrikimai dažniausiai išsivysto lakios vaizduotės ir itin emocingiems žmonėms.

Kiekvieno žmogaus fobijos atsiradimo priežastis labai skirtinga. Tai gali būti koks nors neigiamas įvykis mūsų arba pažįstamų gyvenime, kuris paliko gilų ispūdį -avarija, liga, vagystė.. Galbūt, žmogus savo gyvenime matė kitų panišką kažko baimę ir tai paliko gilų įspūdį. Fobijų taip pat atsiranda dėl nuolatinių stresų ir psichologinio krūvio. Jautriems žmonėms fobijos priežastis gali būti net siaubo filmo peržiūra..

Dažniausia fobijų priežastys slypi pamirštose vaikystės situacijose, nes vaikystėje esame itin imlūs bet kokiai informacijai. Mes galime vėliau pamiršti tai, kas nutiko ir mus išgąsdino ar paliko gilų ispūdį, bet po daugelio metų ar net dešimtmečių tam tikrose situacijose gali pasireikšti tokia pati baimė ar nesuvokiamas nerimas, kaip ir pirmąjį kartą.

Žmogui, neturinčiam fobijų, sunku įsivaizduoti, ką jaučia turintis fobijas žmogus. Tai išties liguista būsena: smarkiai padažnėja širdies plakimas, svaigsta galva, apima drebulys, stipriai prakaituojama, gali sutrikti regėjimas ir klausa, juntama skausminga baimė ir panika. Taigi, natūralu, kad žmogus vengia tokių išgyvenimų, tuo pačiu juos dar stipriau užtvirtindamas, ir fobija jau tampa varginančia gyvenimo dalimi.

Prieš kelis dešimtmečius fobijų buvo priskaičiuojama apie tris šimtus, mūsų dienomis šis skaičius jau viršija tūkstantį.. Tokį staigų fobijų padidėjimą ekspertai sieja su progresu ir visuomenės, žiniasklaidos poveikiu. Tai laikmečių fobijos – dėl peršamo įvaizdžio susergame dismorfobija (baimė dėl savo nepatrauklumo), dėl reklamos įgyjame verminofobiją (mikrobų baimę), dėl valstybių ginklavimosi turime nukleonitofobiją (atomonio ginklo baimė), dėl kompiuterizacijos – kiberfobija (kompiuterių baimė).. galų gale fobofobiją (baimė viskam) ..

Psichoanalitikai suskirstė fobijas į tris pagrindines grupes. Pirmoji: bendros fobijos, kai žmogus bijo kokio nors daikto arba objekto (vorai, automobilis, aukštas pastatas ir pan.). Antroji grupė – situacinės fobijos, kai bijama įvairių situacijų (uždara arba atvira erdvė ir pan.). Trečioji grupė – socialinė, kai bijomasi kažką padaryti viešai (auditorijos baimė ar baimė būti išjuoktam už veiksmus).

Kaip gydomos fobijos? Žinoma, savarankiškai to daryti nepatariama, nes stengiantis surasti fobijų atsiradimo šaltinį, žmogus gali susipainioti ir dar labiau paaštrinti problemą. Specialistai kiekvienam žmogui taiko individualią metodiką – tai subtilu. Tai gali būti laisvų asociacijų metodas, hipnozė, neurolingvistinio programavimo metodika. Visada siūloma pažvelgti savo baimėms į akis, jų nevengti, ir tai vykdoma palengva, metodiškai.

Dažniausios fobijos yra: klaustrofobija (uždarų patalpų baimė), agorafobija (atvirų, didelių erdvių baimė), nozofobija (baimė susirgti įvairiomis ligomis), sociofobija (žmonių, bendravimo baimė), ksenofobija (nepažįstamo, neįprasto, nepažinto baimė), akrofobija (aukščio baimė), hidrofobija (vandens baimė), neofobija (naujovių baimė), anginofobija (ankštumo baimė), monofobija (vienatvės baimė)..

Ir.. keistesnės: nefofobija (debesų baimė), eupofobija (baimė išgirsti gerą naujieną), eisoptrofobija (savo atvaizdo veidrodyje baimė), nostofobija (baimė grįžti namo), pteronofobija (paukščių plunksnų baimė), hedonofobija (džiaugsmo baimė), kaliginefobija (gražių moterų baimė), erotofobija (meilės baimė), sitofobija (maisto baimė), aurofobija (aukso baimė), chrometofobija (pinigų baimė)..

Prisipažinsiu, turiu vieną fobiją.. palengva įveikiu – tai aukščio baimė. O ką jūs apie tai manote? Ar turite fobijų?

Apie mūsų visų teises

Prisipažinsiu, visoje paskaitoje apie asertyvumą įdomiausia ir netikėčiausia dalis man buvo apie visų mūsų teises. Ir ne todėl, kad daugelio jų nesu girdėjusi, bet todėl, kad tai dar giliau privertė susimąstyti apie mūsų visų gyvenimo būdą. Asertyvus elgesys – pirmiausia elgesys, pripažįstant ir gerbiant savo ir aplinkinių teisės. Visiems jos vienodos. Bet.. kaip dažnai tai, kas liečia mus, mums yra šventa, o tai, kas liečia kitus.. nesvarbu, neįdomu, o priešinga nuomonė apskritai erzina.. ir ją turinčiam klijuojame daugumos ar savo sugalvotą etiketę.

Bandžiau įžvelgti asertyvaus elgesio pavyzdžius gyvenime, visuomenėje.. Beveik visur tas pats: viskas per egoizmo prizmę – tai, kas liečia patį žmogų, tai šventa, o apie kitus retas galvoja.. Netgi ginčuose apie visiems aktualius klausimus – kažkodėl kažkas nusprendžia, kad visiems reikia būti tokiems, galvoti štai taip, tuomet bus gerai. Kam? Tam, kas taip nusprendė? O kaip su teise turėti savo nuomonę bet kokiu klausimu? Ar būtinai daugumos nuomonė yra teisinga ir privaloma?

Pagrindinė teisė, iš kurios išplaukia visos kitos teisės, labai paprasta: visi mes turime teisę galutiniam sprendimui, kas liečia mus asmeniškai – kokie mes ir ką mes darome. Kaip ir kiekvienas kitas žmogus. Ir santykis labai paprastas: mano elgesys neturi kenkti kitam žmogui, kenkti tiesiogiai ir riboti jo teises. Dabar gi prisidengus įvairiomis teisėmis, laisvėmis, pasaulinėmis praktikomis, labai dažnai daromas tiesioginis spaudimas, norint pasiekti kažkieno siaurų interesų. Štai ir pradedam žaisti žaidimus, kurie kiršina, skaldo visuomenę.. vardan laisvės.. prisidengus humanistiniais lozungais. Kova dėl kovos, paminant, pamirštant ir laisvę, ir humanizmą.

Ar žinome savo pagrindines teises? Priminsiu kiekvieno žmogaus teises, kurias savo knygoje apie asertyvumą surinko ir surašė Sjuzan Bišop. Perskaičius pagalvojau, kad tai turėtų būti kažkaip plačiau skelbiama, o ne tik psichologiniuose vadovėliuose.

Pagrindinių žmogaus teisų yra 40:

1. Visi mes esame lygūs, nepriklausomai nuo lyties, rasės, tautybės, amžiaus ir fizinės būklės.
2. Teisė jausti pagarbą sau.
3. Teisė priimti sprendimą apie tai, kaip praleisti laiką.
4. Prašyti to, kas yra būtinybė.
5. Klausti nuomonės apie savo darbo rodiklius, elgesį, išvaizdą.
6. Teisė būti išklausytam ir rimtai traktuojamam.
7. Turėti savo nuomonę.
8. Laikytis tam tikrų politinių pažiūrų.
9. Teisė verkti.
10. Teisė daryti klaidas.
11. Teisė sakyti “ne“ be kaltės jausmo.
12. Teisė ginti savo interesus.
13. Nusistatyti savo prioritetus.
14. Teisė išreikšti savo jausmus.
15. Sakyti “taip“ sau be kaltės jausmo.
16. Keisti savo nuomonę.
17. Teisė kartais patirti nesėkmę.
18. Teisė pasakyti: “aš nesuprantu“.
19. Daryti pareiškimus, nereikalaujančius įrodymų.
20. Teisė gauti informaciją.
21. Teisė sėkmei.
22. Teisė ginti savo tikėjimą.
23. Laikytis savo vertybių sistemos.
24. Teisė turėti laiko priimti sprendimus.
25. Teisė imtis atsakomybės už savo sprendimus.
26. Turėti asmeninį gyvenimą.
27. Teisė prisipažinti nežinojimą.
28. Keistis/vystytis.
29. Rinktis: dalyvauti ar ne kitų žmonių problemų sprendime.
30. Teisė nejausti atsakomybės už kitų žmonių veiksmus.
31. Teisė rūpintis savimi.
32. Turėti laiko ir vietą pabūti vienam.
33. Teisė būti individualybe.
34. Teisė prašyti informacijos pas profesionalus.
35. Teisė nepriklausyti nuo kitų žmonių pritarimo.
36. Teisė pačiam spręsti apie savo vertingumą.
37. Rinktis, kaip elgtis besiklostančioje situacijoje.
38. Teisė būti nepriklausomu.
39. Būti savimi, o ne tokiu, kokiu nori matyti aplinkiniai.
40. Teisė nesiteisinti.

Štai taip. Tai mūsų visų ir kiekvieno teisės. Ir vėl pagalvojau – turbūt, lengviausia yra reikalauti sau teisių, o pripažinti kitų.. nelengva. Vėl mūsų egoizmas.. Ir dar – paskaitę apie savo teises, kiekvienas lengviau atgausime orumą ir savigarbą, tiesa? Tik nepamirškime, kad ir kiekvienas kitas žmogus turi tokias pačias teises. Jos prigimtinės, o ne suteikiamos ar dovanojamos. Gerbkime jas, kaip ir savąsias 🙂 ..

Asertyvumas

Psichologijoje naudojama sąvoka, apibrėžianti savęs suvokimą ir pasitikėjimą savimi, mokėjimas išreikšti savo poziciją, pasakyti “ne“, kai to reikia. Tai buvimas savimi tikruoju, be pašalinių įtakos veiksmams ir be manipuliavimo kitais dėl savo tikslų, gerbiant kitų teises. Rašiau apie tai savo rašinyje “Būti Savimi“. Išklausiau platesnę paskaitą ir norisi pasidalinti, nes tai taip svarbu – būti harmoninga asmenybe.. ir suprasti, kad ir kiekvienas kitas žmogus taip pat yra asmenybė.

Būdami asertyvūs, galime sąmoningai augti, suprasti save ir nepasiduoti kitų žmonių manipuliacijoms, nes kuo geriau suprantame save, tuo geriau suprantame ir kitus žmones. Suprasdami save, taip pat aiškiau matome savo elgesio motyvus ir galime atsisakyti manipuliavimo kitais žmonėmis. Jei savo mintimis ar elgesiu žeminame save ar kitus žmones, niekada nesukursime pozityvaus bendravimo. Tam, kad suprastume, kas formuoja žmogaus savimonę, turime pažvelgti į vaikystę.

Vaikui yra natūralu būti įvairių nuotaikų, būsenų ir atvirai reikšti savo jausmus ir emocijas, sakyti “ne“ be kaltės jausmo. Vaiką valdo aplinka ir artimi žmonės, kurie ir formuoja palengva tolimesnį vaiko elgesį. Už sakymą “ne“, už nepaklusimą dažniausiai jis yra baudžiamas. Vaikas gana greitai adaptuojasi prie aplinkybių ir suaugusiųjų reikalavimų ir išmoksta manipuliuoti. Juk “geras“ elgesys apdovanojamas šypsenomis ir naudingu vaikui suaugusiųjų elgesiu..

Taip formuojamas elgesys, kurio dėka galima pasiekti norimų rezultatų, išsaugoti taikius santykius ir patenkinti aplinkinių poreikius, kartais aukojant savo ramybę ir poreikius – tai manipuliavimas. Jis pasireiškia, panaudojant pasyvų arba agresyvų elgesio modelį. Pasyvus – nuolaidos, nutylėjimai, prisitaikymas, o agresyvus – spaudimas, verksmas, rėkimas. Ilgainiui toks elgesys tampa spontanišku, nekontroliuojamu, instinktyviu.

Tuo tarpu sąmoningas elgesys ir sąmoningi sprendimai reikalauja sąmoningumo, o ne instinktyvios reakcijos. Taigi, tam, kad pasiektume asertyvios būsenos, turime atsisakyti bet kokio manipuliatyvaus elgesio, įtakoto reakcijos. Manipuliuojame todėl, kad nepakankamai pasitikime savo jėgomis ir toks elgesys kenkia pačiam žmogui, nes jis yra nuolatinėje įtampos būsenoje, nes yra priklausomas nuo kitų žmonių elgesio. Tai negatyvi būsena, nukreipta prieš patį žmogų.

Asertyvus elgesys – pozityvus iš esmės, nes jo pagrindas – pozityvus mąstymas. Kai mąstome ir elgiamės pozityviai, mažesnė tikimybė sulaukti pasipriešinimo savo veiksmams. Geranoriškumas skatina atsakomąjį geranoriškumą.. Pozityvus mąstymas taip pat kelia savimonę ir orumą, nes mes patys dažnai savo mintimis jį žeminame. Tokios mintys, kaip: “ o ką pagalvos; o kas, jei manęs nesupras; man atsakys; negaliu; nemoku; nesugebėsiu..“ ir panašios, išreiškia ir sutvirtina nepasitikėjimą savimi ir parodo, kad nesame savo gyvenimo šeimininkais..

Dar vienas žlugdantis asmenybę veiksnys – gailestis sau. Tai jausmai, vedantys į niekur, nes tai, kas įskaudino ar sužeidė, jau yra praeitis. Pozityvus elgesys tokioje situacijoje – padaryti išvadas iš patirties ir eiti į priekį. Savimonę žemina ir klaidingas pareigos ir įsipareigojimo supratimas. Žodžiais “privalau, teks“ galima bet kurį žmogų pribaigti, nes pareiga – primestas veiksmas, tai našta. Visiškai priešingai jaučiamės, kai įsipareigojame, prisiimame atsakomybę. Tai sąmoningas veiksmas, aiškiai suvokiant jo pasekmes, tai brandaus žmogaus poelgis.

Jei jau priėmėme sprendimą kažką nuveikti ar prisiėmėme atsakomybę, tai žiūrėkime į tai kaip į galimybę, o ne kaip į problemą ar naštą. Mes patys kuriame savo realybę ir galime ją kurti pozityvia linkme. Tyrimais patvirtinta, kad beveik kiekvienas suaugęs žmogus vidutiniškai 80% savo laiko skiria negatyviems vidiniams monologams! Ir kokio gyvenimo galime tikėtis, jei tiek laiko skiriame savęs žeminimui?.. Tokios mintys išsekina energiją ir jėgas – juk tiek ties tuo “darbuojamės“!

Todėl mokykimės “atsekti“ negatyvias mintis, išmeskime jas iš savo mąstymo, galvokime pozityviai. Į kitą žmogų mokykimės žiūrėti kaip į partnerį, o ne kaip į oponentą. Ieškokime bendradarbiavimo galimybių su žmonėmis, to, kas mus jungia, o ne to, kas skiria. Ir.. visuomet prisiminkime, kad jei mes turime kažkokias teises, lygiai taip pat ir kitas žmogus turi tokias pačias teises.

Asertyvus elgesys – tai elgesys be manipuliavimo, spaudimo, įtakos darymo. Tai harmoningas atitikimas, sąlyčio taškų ieškojimas, pagarba. Tam, kad elgesys būtų asertyvus, turime tapti oria asmenybe. Tam turime išmokti pamatyti savo negatyvias emocijas ir neleisti joms mūsų valdyti. Kaip jau rašiau savo ankstesniuose rašiniuose – mes gimstame harmoningomis asmenybėmis ir gyvenimo eigoje, įtakoti aplinkos, o paskui jau ir patys, dažnai suardome tą harmoniją iki pamatų..

Visada turime prisiminti, kad iš bet kokio gyvenimo taško kiekvienas turime galimybę iš naujo kurti save ir tobulinti. Visada atskaitos taškas – dabartinis momentas, kuris apsprendžia mūsų kryptį.. Kokia ji bus, priklauso tik nuo mūsų.

Ir.. jauskime atsakomybę už tuos, kurie šalia, už mūsų vaikus 🙂 .. Žmogaus būdo, charakterio užuomazgos – vaikystėje. Leiskime savo vaikams išsiskleisti visa pilnatve ir grožiu, ugdykime jų orumą.. Šiandien naujų mokslo metų pradžia – linkiu sėkmingų mokslo metų vaikams, mokytojams ir tėvams.. Kantrybės ir meilės visiems 🙂 !

Protėvių dvasia

Ištyrinėjau daug pasaulio tautų filosofijų, religijų ir visuomet rūpėjo tai, kas arčiausia širdies – mūsų protėvių, lietuvių papročiai, filosofija – juk turėjo mūsų protėviai vertybes, kuriomis vadovavosi gyvenime.. Taigi – kokia ji – baltų kultūra? Pasirodo, tai ne tik viena seniausių, bet ir viena, o gal ir vienintelė išlikusi indoeuropietiškų kultūrų. Ilgai paniekinamai vadinta “pagoniška“, tamsia, dabar ji daugeliui tyrinėtojų yra lyg autentiškų senienų skrynia, atverianti praeities paslaptis ir sąsajas su kitomis kultūromis. Todėl ir mums, norint suprasti savo kultūros ištakas, nereikia persikelti į žilą senovę – viskas šalia, viskas išlikę mūsų kalboje ir papročiuose.

Baltiškosios kultūros ir lietuviško gyvastingumo esmė – šeima. Šeimos gyvenimas atveria mums tai, kam senoji kultūra skyrė ypatingą dėmesį. Gimimas, vestuvės ir mirtis buvo skaitomi pagrindiniai gyvenimą lemiantys įvykiai. Jie dar būdavo vadinami virsmais ir tapatinami su gamtos permainomis. Virsmas yra veiksmas, kuris prasideda seno nykimu ir prasideda naujo atsiradimu. Visa tai buvo neatsiejama nuo žmogaus elgesio ir veiklos – tai buvo gyvenimo būdas. Kiekvieną virsmą tvarkė apeigos ir papročiai.

Baltų žmogaus savimonę lėmė ir doros samprata. Dora lietuviui buvo daugiau nei moralinė vertybė. Doros laikėsi ne todėl, kad kažkas prisakė, nurodė, o savo labui. Gamtos dėsniai išreiškia būties dėsnius, todėl nuodėmė buvo laikoma ne nusižengimu, o priešprieša gyvybės dėsniams, o tuo pačiu ir kenkimu pačiam sau. Todėl dora buvo skaitoma aukščiausiu savęs teigimu, atveriančiu pilnavertiškesnės būties akiračius. Mūsų protėviai pastebėjo, kad materija ir nesąmoninga gyvybė gamtos dėsniams nesipriešina ir patys stengėsi gyventi darnoje su tais dėsniais. Jie suvokė, kad žmogus, turėdamas laisvą valią, gali tą valią panaudoti ir savęs griovimui.

Prisiminkime Vaižgantą – “lietuvio esmė yra glūdėjime“ .. Esmės ir formos santykis lėmė mūsų kultūrą. Kuo daugiau esmės, tuo daugiau gyvenime gaivumo ir doros. Ir, priešingai – kuo mažiau esmės, tuo daugiau išoriškumo gyvenime. Esmė lyg ir gležna, neapčiuopiama gyvenimo pusė, bet be jos nebūtų apraiškos pasaulio ir formų vaivorykštės – vaivos karalystės.

Baltų žmogaus, o tuo pačiu ir archainio indoeuropiečio pasaulis, rėmėsi augalų gyvenimu, gamtos ciklais. Tą parodo labai ryškus baltų simbolis – Rėdos Ratas. Jis turi keturis ciklus – Užgavėnes, Rasą, Ilges ir Kalėdas (vėliau šventės sutapatintos su krikščioniškomis). Pavasarį, kai augmenija bunda, prasideda augimo periodas, prasideda linksmoji metų šventė – Užgavėnės. Ji yra atgajos, gaivos, gimimo, įžengimo į Gajos pasaulį šventė. Po keturių mėnesių, birželio pabaigoje, pasiekiamas kupos taškas. Tai augalų brandos, didžiausio vešlumo metas. Rasos šventė – tai atsiradimo, prasidėjimo, pradžios misterija.

Sekantis ciklas – Ilgės. Saulės spindulių vis mažiau, šilumos mažiau, dienos traukiasi, naktys ilgėja, ateina Ilgės – vartai į rimtį. Atlikusi savo didžiąją paskirtį – davusi gyvybę, augalo būtis palinksta į maros pusę. Ir žemiausias Rėdos Rato taškas – Kalėdos. Tai didžiausias gamtos nuovargio taškas, ramybės valandos, maros pergalė. Kalėdos – ir vilties pradžia, nes įsuka Rėdos Ratą aukštyn, link naujo ciklo.. Tai universali, kosminė Rėdos Rato rida.

Žmogaus gyvenimą atspindėjo trys Rėdos Rato ciklai – tai Užgavėnės (gimimas), Rasa (vestuvės) ir Ilgės (mirtis). Tai trys virsmo taškai žmogaus gyvenime, apsprendžiantys visą jo žmogišką būtį. Senoji mūsų protėvių išmintis teigė, kad gyvenimas nėra tolygus, kad po virsmo sekantis tarpsnis yra kitoks iš pagrindų – tai jau naujas, aukštesnės kokybės laikotarpis. Buvo teigiama, kad kiekvienas virsmas žmogaus gyvenime turėtų jį pakelti į aukštesnę kokybę. Remiantis tuo, mūsų protėvių kultūrą galima pavadinti virsmo kultūra.

Apeigos, susijusios su galvos apdangalų keitimu virsmuose, buvo tarsi žmogaus sutvirtinimas naujam gyvenimo tarpsniui. Senovės lietuviams vertinga buvo tai, kas gali virsti, keistis – tai apykaita, keitimasis. Tai buvo pagrindinis augimo, vystymosi principas, kurį galima apibrėžti taip: tai, kas buvo reikalinga, tampa kliūtimi. Net prievartinį virsmą – mirtį, protėviai išgyvendavo ramiai, nes tikėjo, kad žmogaus esmė – siela – sugrįžta į savo šaknį..

Man tai buvo nepaprastai įdomi ir svarbi informacija. Dėkoju Nonai, kad padovanojo man knygą – A.Patacko ir A.Žarskaus “Virsmų knyga“. Knyga didelės apimties, tik trumpą jos dalį apibendrinau. Iš tiesų – virsmas – kasdieninis, visaapimantis mūsų gyvenimą reiškinys, kurio jau ir nepastebime.. Mūsų protėviai jį pastebėdavo visuose gamtos ir žmogaus gyvenimo etapuose ir reiškiniuose, ir tikėjo, kad kiekvienas virsmas, kokio masto jis bebūtų, yra didžiojo virsmo – Pasaulio Sukūrimo atkartojimas.

Lenkiu galvą prieš jų išmintį ir džiaugiuosi, kad esu tokios didžios kultūros dalis.. Esame ryški ir spalvinga gija nuostabiame pasaulio tautų margumyne 🙂 .. Nepamirškime savo protėvių dvasios.. Dar kartą su tūkstantmečiu, mielieji!

Vanduo

Apie japonų mokslininko Masaru Emoto tyrimus su vandeniu žinome daugelis. Jis daug metų užsiima vandens tyrinėjimu ir padarė atradimą, kad vanduo išsaugo savyje visą informaciją, su kuria jam teko susidurti. Vanduo taip pat turi savybę perduoti informaciją kitoms sistemoms. Mokslininkas pataria prisiminti šią vandens savybę, o taip pat tai, kad ir mūsų kūnas turi daugiau nei 70% vandens, ir dėl to mes taip pat esame lengvai programuojamos sistemos.. Taip pat vanduo, patekęs į mūsų organizmą, perduoda jo turimą informaciją mūsų organizmo skysčiams. Todėl labai svarbu, kokį vandenį mes geriame, juk vanduo – gyvybės ir sveikatos šaltinis žmogui..

M.Emoto pastebėjo, kad vandens savybės kinta nuo to, kokią informaciją jis gauna. Jis eksperimentais įrodė, kad paveikiant vandenį tam tikra informacija (žodžiais, vaizdais, muzika), o po to užšaldžius, formuojasi tam tikros formos kristalai. M.Emoto taip pat ėmė vandens mėginius iš įvairiausių vietų, juos užšaldydavo ir fotografavo. Šių tyrimų rezultatai parodė, kad iš vienų vandens mėginių susiformuoja nuostabaus grožio taisyklingi kristalai, iš kitų – netaisyklingos formos kristalai, iš trečių – nesusiformuoja apskritai jokie kristalai.

Ilgalaikiai tyrimai parodė, kad kristalų susiformavimas ar nesusiformavimas parodo tiriamo vandens kokybę. Pvz., iš miestų vandentiekio paimto vandens mėginiai kristalų dažniausiai nesuformuodavo. Jie sukurdavo arba groteskinius atstumiančius vaizdus, arba bandydavo formuoti kažką panašaus į kristalus. M.Emoto ištyrė daugelio didžiųjų pasaulio miestų vandentiekio vandenis, kurie nieko panašaus į kristalus nesukūrė. Miestų, įsikūrusių šalia natūralių vandens telkinių vandentiekio vanduo dažniausiai kurdavo gražius kristalus.

Eksperimentų metu M.Emoto kilo mintis, kad kristalų susiformavimą lemia ne tik tai, koks vanduo tiriamas – gamtinis ar iš vandentiekio. Jis iškėlė hipotezę, kad vandens sukuriamų kristalų forma labiausiai priklauso nuo to, kokia informacija užfiksuota vandenyje. Ir, žinoma, patvirtino tai tyrimais. Masaru Emoto paėmė to paties vandens mėginius, supylė juos į stiklinius buteliukus, ant vieno priklijavo lapelį su užrašu “ačiū“, o ant kito – “tu kvailys“, tikėdamasis, kad vanduo “nuskaitys“ informaciją. Po užšaldymo ir fotografavimo paaiškėjo: vanduo iš buteliuko su užrašu “ačiū“ sukūrė gražius kristalus, o vanduo iš buteliuko su užrašu “tu kvailys“ sukūrė tik kristalo fragmentus.

Šių eksperimentų rezultatai pastūmėjo mokslininką tolimesniems tyrimams su muzika, žodiniu poveikiu ir užrašais ant buteliukų. M.Emoto įrodė, kad vanduo užfiksuoja informaciją, o vandens kristalai rodo jos turinį. Reiškia, informacijos, su kuria susiduria vanduo, pobūdis lemia jo savybes. Kitaip tariant, žmogus sąmoningai gali keisti vandens kokybę.. Šis stulbinantis atradimas tikrai pakeis žmonių gyvenimą ateityje.. Galbūt verta, prieš geriant vandenį, pasakyti jam – “ačiū“ 🙂 ? Filmukas apie Masaru Emoto tyrimus:

Apie kritiką

Neseniai su tuo susidūriau, todėl rūpėjo išsiaiškinti, kas gi yra kritika ir ar įmanoma kritikuojant sutarti, susitarti, rasti sprendimo būdų? Kaip visuomet, pirmiausia – į žodyną 🙂 .. Žiūrim: kritika – iš pranc. critique “vertinimo menas“ ( štai taip – menas..), iš sen.gr. krinein “atskirti, atriboti“ – tai vertinimas, remiantis kokiais nors kriterijais, tikrinant turinį.

Pagal turinį skiriama: pozityvi kritika – pagyrimas (tikrai nežinojau), negatyvi kritika – išbarimas. Taip pat konstruktyvi kritika – vertinimas pateikiant tobulinimo variantus ir destruktyvi kritika – pozicija, nukreipta į nuvertinimą. Dar yra meno – literatūros, muzikos, teatro, filmo, scenos kritika, susijusios su meno kūrinių vertinimais.

Gali būti, kad meno žmonėms kritika yra natūralus dalykas – juos nuolat kažkas vertina, gal jiems tikrai yra svarbus jų darbo įvertinimas, kriterijai, kuriais jie galėtų vadovautis. Bet ar išties kritika visada yra tik nuoširdus noras padėti? Kokiais kriterijais vadovaujasi kritikuojantis? Juk jei jis kažką kritikuoja, jis turi idealiai išmanyti kritikuojamą objektą?

Galbūt daugelis klaidingai supranta kritikos esmę? Pripažinkim, kad daugeliui kritika siejasi su negatyviais jausmais, nes visi į kritiką reaguojame vienodai – norime gintis. Gal dėl to, kad mūsų visuomenėje paplitusi negatyvi, destruktyvi kritika? Man, tarkim, buvo naujiena, kad kritika gali būti pozityvi ir kad pagyrimas taip pat yra kritika..

Ir, matyt, turėdami omeny destruktyvią kritiką, psichologai vieningai neigiamai vertina šitą veiksmą. Jie primena, kad kritika kenkia bet kokiems santykiams, nes kritika supriešina ir sukelia norą gintis. O kur dar visos su tuo susijusios neigiamos emocijos ir išgyvenimai.. Ar galima kritikuojant susitarti? Mano giliu įsitikinimu – tikrai ne.

Kritika taip pat menkina žmonių savimonę, ypač vaikų ir paauglių. Net neatsargiai ar emocingai sukritikuoti, jie gali ilgam ar net visam gyvenimui prarasti pasitikėjimą savimi. O ilgalaikė ar pastovi kritika tiesiog žlugdo jauną žmogų ir daro jį bejėgiu, dvasiškai luošina asmenybę.

Nuolat kritikuojami, galime pradėti vengti tos veiklos, už kurią esame kritikuojami ar net jos atsisakyti.. Kritika slopina iniciatyvą ir kūrybiškumą, nes menkina žmogaus pasitikėjimą savo jėgomis. Negatyvi kritika žemina ir sukelia neviltį.. Taigi, kritika ir paskatinimas – nesuderinami dalykai, nes žlugdo bet kokias veiklos užuomazgas.

Ką gi daryti, jei susiduriame su kritika? Pirmiausiai, įvertinkime – negatyvi ji ar pozityvi, ar ji konstruktyvi. Būtinai peržiūrėkime įvertinkime dar kartą darbą, už kurį esame kritikuojami ir, atmetę asmeniškumus, taisykime ir tobulinkime tai, kas tikrai yra taisytina. Galbūt, kritikas išties nuoširdžiai nori mums padėti..

Ir.. nepamirškime, kad kritika – visuomet kažkieno asmeninė nuomonė. Mes galime ją priimti arba atmesti. Nėra absoliučių vertinimo kriterijų ir absoliučiai teisių, viską išmanančių vertintojų. Kritika gali būti taikoma kaip puolimo forma arba mėginimas pajuokti. Dažnai kritikuotojas šitaip mėgina nuslėpti prastą nuomonę apie save ir pažeminęs kitą, pasijunta pranašesnis.

Gali būti, kad kažkas išliejo kritikuodamas savo jausmus, negalėdamas ar nemokėdamas jų išreikšti kitaip. Dažnai kritika išliejamas pavydas ar piktdžiugiški jausmai. Pastebėjau, kad gyvenime yra daug žmonių su dominuojančiu kritiniu mąstymu – tokie kritikuoja visus ir viską..

Aš už pozityvią kritiką – pagyrimą, paskatinimą. Tegul tai išties būna vertinimo menas.. O ir pastabas dėl darbo ar santykių galime pasakyti geranoriškai ir be kritikos. Geranoriškas požiūris visada skatina geranorišką elgesį 🙂 O dėl kritikos, kuri žlugdo – patiko vienas posakis: istorija prisimena vardus tų, kuriuos kritikuoja, o ar prisimena nors vieną kritiką 🙂 ?