Paprasti sveikatos stiprinimo būdai

Apie kuriuos dažnai net nesusimąstome. Pradėkime nuo mūsų laikysenos. Atrodytų, koks skirtumas – kumptelėjęs žmogus ar tiesus? Pasirodo, mūsų taisyklinga laikysena taip pat įtakoja sveikatą. Dėl neteisingos laikysenos stuburas deformuojasi ir išlinksta, galima susirgti skolioze (stuburo išlinkimas į šoną). Mūsų laikais stuburo ligos labai paplitusios dėl sėdimo gyvenimo būdo, nejudrumo, neteisingos laikysenos ir mitybos.

Kai kurie žmonės tarsi “velka“ save per gyvenimą – susimetę, susikuprinę, susigūžę.. Tuo tarpu taisyklinga laikysena – tiesi nugara, tiesūs pečiai, įtrauktas pilvas, pakelta galva. Sėdint taip pat reikėtų laikyti tiesią nugarą. Ar žinote, kad vaikščiojimas daugelyje sveikatingumo sistemų pavadintas fizinių pratimų karaliumi? Ėjimo metu – tiesia nugara, tiesiais pečiais, įtrauktu pilvu, iškelta galva ir spyruokliuojančiu ritmu – mes pajungiame visus kūno raumenis ir stipriname visą organizmą.

Ilgi pasivaikščiojimai – puikus kasdieninis fizinis krūvis. Tik tam reikia pasirinkti vietą, atokesnę nuo intensyvaus eismo gatvių, nes energingai einant arba bėgant mes kvėpuojame giliau ir įkvėpiame visus taršalus. Beje, pasirodo, kad retas šiuolaikinis žmogus kvėpuoja taisyklingai. Medikai teigia, kad nuo to taip pat labai priklauso mūsų sveikata. Yra atlikti įdomūs tyrimai šiuo klausimu.

Natūralus žmogui kvėpavimas yra diafragminis – taip mes kvėpuojame nuo gimimo. Vėliau, įtakojami nuolatinės sėdimos padėties, varžančių drabužių, netaisyklingos laikysenos, dauguma žmonių pradeda kvėpuoti krūtininiu kvėpavimu. Kuo gi jie skiriasi? Diafragminį kvėpavimą dar vadina kvėpavimu pilvu, nes įkvėpiant išsipučia pilvas, iškvėpiant – susitraukia. Žinoma, kvėpuojant oras neina į pilvą: tiesiog kvėpavimo metu pakyla ir susitraukia diafragma.

Krūtininis kvėpavimas – krūtinės viršutinės šonkaulinės dalies judėjimo rezultatas. Krūtininį kvėpavimą kūnas naudoja tik paveiktas stresinės situacijos – jį galima pavadinti jėgos kvėpavimu, sustiprintu oro gurkšniu. Ši kvėpavimo forma, ypač įkvėpimo ir iškvėpimo ribose – puikiausia vidinė mankšta krūtinės ląstai vystyti. Bet kasdienybėje mes kvėpuojame dažniausiai paviršutiniškai, todėl toks kvėpavimas tampa nepilnavertis. Krūtininis paviršutiniškas kvėpavimas tampa tokiu stipriu įpročiu, kad kartais reikia daug pastangų, norint jį pataisyti.

Tuo tarpu diafragminis kvėpavimas yra prigimtinis ir natūralus. Jis prisotina kraują deguonimi, nes oras įeina ir į viršutines, ir į apatines plaučių dalis. Taip pat stimuliuoja kraujo cirkuliaciją pilvo ertmėje, gerina peristaltiką – dėl to maistas gerai virškinamas. Diafragminiu kvėpavimu padedamos gydyti lėtinės plaučių, širdies, virškinimo sistemos ligos. Toks kvėpavimas apsaugo nuo deguonies trūkumo, stimuliuoja nervų sistemą.

Kai kvėpuojame diafragma, mes kvėpuojame lėčiau – tai taip pat ilgaamžiškumo ir žvalumo sąlyga. Jei norime atgaminti diafragminio kvėpavimo įgūdžius, geriausia tai daryti gulint: uždėkime ranką ant pilvo ir stebėkime – įkvėpiant jis turi pakilti, iškvėpiant – nusileisti. Tikrai verta pasipraktikuoti ir atgaminti savo prigimtinį kvėpavimo būdą, kol jis vėl taps įpročiu – būsime sveikesni.

Labai svarbus ir pamirštas sveikatos stiprinimo būdas – grūdinimasis. Kažkodėl klaidingai jis siejamas tik su šalčiu. Tačiau retas susimąstome, kad oro vonios – būtinos mūsų odai, nes ji “kvėpuoja“ lygiai taip pat, kaip ir mūsų plaučiai.. Šiuolaikinio žmogaus oda nebegali atlikti didelės dalies savo funkcijų: mes nuolat vilkime drabužiais ir mūsų oda nekvėpuoja. Maža to, tepame ją daugybe cheminių priemonių.. Be to, praleidžiame daug laiko uždarose patalpose ir kvėpuojame užsistovėjusiu arba dirbtinai stimuliuojamu oru.

Duoti odai “atsikvėpti“ galime ir gerai išvėdintame kambaryje. Tą kiekvienas galime padaryti savo namuose, pakanka kelių ar keliolikos minučių. Vasarą labai naudingos oro ir saikingos saulės vonios – ne tik tam, kad oda įgautų gražų atspalvį, bet ir tam, kad pasisemtume energijos, oda prisisotintų deguonies. Labai naudingas vaikščiojimas basomis – namie, ar per žolę, akmenukus – tai stimuliuoja padų odos kapiliarus ir yra gera peršalimo ligų profilaktika.

Vandens procedūros – vienos mėgiamiausių. Vanduo stimuliuoja, stiprina, švarina – tai mūsų gyvybės šaltinis. Dušas – paprastas ir kontrastinis, vonios su aliejais ir žolelėmis (tik natūraliais), pirtis, plaukimas, apsitrynimai drėgnu rankšluoščiu, apsipylimai šaltu vandeniu – iš tokios gausybės procedūrų tikrai kiekvienas pasirinksime sau patinkančią ir tinkančią. Labai smagu, kad daugeliui vandens procedūros yra naudingas įprotis.

Kartais tiesiog primirštame tai, kas svarbu, tiesa? Būkime sau dėmesingi. Palaikyti sveikatą lengva, nes tuoj pat pajuntame rezultatus – daromės žvalūs, entuziastingi, stiprūs ir sveiki 🙂 . Pradėti gal nėra paprasta, bet įveikus neveiklumo inerciją ir padarius pirmus žingsnius, mes labai greitai pajuntame stimulą 🙂 . Visi žinome, kad nėra stebuklingų vaistų.. visi jie yra laikina priemonė. Gyvybės ir sveikatos šaltinis – kiekviename iš mūsų, tereikia jį palaikyti. Nepamirškime šito 🙂 .

Reklama

Kodėl verta pradėti mankštintis?

Pimiausia – žvilgtelėkime, kas gi vyksta, kai nesimankštinam. Medikai tvirtina, kad pasyvus gyvenimo būdas yra priskiriamas prie gyvenimą trumpinančių faktorių. Jie teigia, kad bet kokia sveikatingumo programa turėtų prasidėti nuo to, kad būtų atsisakyta gyvenimą trumpinančių dalykų. Logiška? Žinoma, ir sunku tam prieštarauti.. Geri įpročiai gerina sveikatą, blogi – kenkia. Nepakankamas judrumas – vienas iš blogų įpročių..

Maža to, daug sėdėti ar gulėti – žalinga sveikatai. Ilgai sėdint, kraujotaka lėtėja ir kraujas nusistovi. Žmonėms, kurių darbas sėdimas, gali išsivystyti trombozė giliose blauzdų venose. Dirbantys tokį darbą žmonės turėtų daryti pertraukėles ir pasimankštinti ar bent pavaikščioti – suaktyvinti kraujotaką. Sėdėti taip pat reikia stengtis taisyklingai, tiesia nugara, nekryžiuoti, nedėti vieną ant kitos kojų.

Paplitusi ir nuomonė, kad dirbantiems fizinį darbą žmonėms nereikia papildomo fizinio krūvio. Šiuo klausimu specialistai taip pat turi vieningą nuomonę: darbiniai judesiai nėra sportas. Jie yra specifiniai, dažnai vienpusiški, monotoniški, susiję su darbinėmis operacijomis. Todėl sunkiai dirbant jaučiamas nuovargis – vieni raumenys pertempiami, kiti neveiklūs. Nėra darbo, kuris pajungtų visus raumenis tolygiai.

Jei nelaviname savo kūno raumenų, tai laikui bėgant, jų netenkame: jie silpsta ir atrofuojasi. Raumenys perauga riebalais, netenka elastingumo. Juose kaupiasi atliekos, kurios turi būti pašalintos tikslingai judant. Sportuodami mes taip pat sudarome sąlygas prakaitui sveikai pašalinti iš organizmo nuodus. Jei to nedarome, tai odos porų atliekamą funkciją turi apsiimti kiti šalinimo organai – jie papildomai apkraunami.

Teigiama, kad antroji žmogaus “širdis“ yra mūsų raumenys, todėl mankštindami viso kūno raumenis, mes palengviname širdies darbą. Kuo mažiau žmogus juda, tuo silpniau raumenys padeda širdžiai, ir ji anksčiau laiko susidėvi. Medicininiai tyrimai parodė, kad hipodinamija (sumažėjusi raumenų jėga) yra viena svarbiausių širdies ir kraujagyslių sistemos ligų priežasčių.

P.Bregas teigė: “Nėra pasiteisinimo nedaryti fizinių pratimų. Tiek gerai fiziškai išsivysčiusiam, tiek fiziškai apsileidusiam žmogui fiziniai pratimai turi tapti svarbiausiu gyvenimo įpročiu.“ Kasdieninis tikslingas fizinis krūvis palaiko organizmo gyvybines funkcijas. Reguliariai sportuojantys žmonės mažiau pavargsta, rečiau serga ir ilgiau gyvena. Net sergantys žmonės, praėjus ligos ūmiai fazei, turėtų pradėti mankštintis. Kineziterapija (gydymas judėjimu, judesiu) būtent per judesius pajungia žmogų gyvenimui net po sunkių ligų.

Kodėl gi mes prarandame tokį, atrodytų, natūralų poreikį judėti? Dar Platonas sakė, visi vaikai turi įgimtą poreikį judėti, ir jei jis sistemingai nepalaikomas, tai ima blėsti ir galiausiai išnyksta. Todėl ir tėvų, ir pedagogų pastangomis pirmieji dešimt žmogaus gyvenimo metų turi būti skirti kryptingam fiziniam auklėjimui. Kitaip.. įprantama gyventi pasyviai, o šį įprotį keisti yra sunkiau, nei išlaikyti įgimtą poreikį judėti.

Taigi, judėjimas yra sveikata, ir tai nekelia jokių abejonių. Anot P.Brego, pradėti sportuoti niekada nevėlu. Turime tik atsižvelgti į kūno konstituciją, “užsistovėjimo“ lygį, pasiruošti nevaržančią aprangą, patogią avalynę, ir – pirmyn. Jei mėgstame darbuotis grupėje ar su trenerio priežiūra – ieškokime netoli namų sporto salės. Jei nusprendėme sportuoti namuose – pradžioje skirkime tam laiką, geriau pirmoje dienos pusėje. Mankštintis reikia gerai išvėdintoje patalpoje, o jei yra sąlygos – lauke.

Kokį mankštinimosi būdą pasirinkti? Tai labai individualu. Pasirinktas būdas turi patikti – būtinai! Ajurveda rekomenduoja pradėti išnaudojant pusę savo galimybių ir palengva, kai atsiranda poreikis, krūvį didinti iki optimalaus. Mankštinantis nereikia persistengti – pajutus pirmuosius nuovargio požymius, patariama pailsėti, padaryti trumpą pertraukėlę, kitaip galime net pakenkti sveikatai.

Ką bepasirinktume – vaikščiojimą, bėgimą ristele, jogą, aerobinius ar raumenų tempimo pratimus, dviratį, plaukimą, ar sportinius šokius – bet koks pasirinktas tikslingas fizinis krūvis žymiai pagerins sveikatą ir bendrą būklę. Polis Bregas savo ilgamečiais stebėjimais ir asmenine patirtimi įrodė šiuos nuolatinio tikslingo fizinio krūvio privalumus:

1) Pagerės deguonies cirkuliacija kūne. Jūs jausitės energingesni ir žvalesni.
2) Pratimai išvaduos jus iš stresų ir įtampų, kurios lokalizuojasi suspaustose, įtemptose kūno dalyse: ypač kaklo, nugaros ir stuburo srityje. Jūs jausite atsipalaidavimą ir lengvumą.
3) Įveiksite lėtinį nuovargį – tai didžiausias pranašumas. Pratimai pagerina gyvybinių centrų kraujotaką, didina energiją ir gyvybingumą.
4) Fiziniai pratimai padeda stiprinti ir nuraminti nervus – nervų sistema stabilizuojasi, gerėja miegas.
5) Sustiprės raumenys, sąnariai, sausgyslės, pagerės viso organizmo veikla.

Aš sau susirinkau pakankamai argumentų už fizinį aktyvumą. Išties – kol judame, tol gyvename.. Vėl tereikia dėmesio sau 🙂 . Kviečiu visus tiesiog ramiai pagalvoti apie tai ir padaryti sprendimą savo naudai 🙂 . Tik.. kad nebūtų kaip tam anekdote: “Noriu pasportuoti! Bet.. einu, prigulsiu, gal praeis.. “ 🙂

Judėjimas – sveikata

Nuolat tai girdime, bet ar susimąstome – kodėl? Yra didžiulis atotrūkis tarp to, ką mes žinome apie fizinį aktyvumą ir ką konkrečiai darome šioje srityje savo gyvenime. Sportuoti imamės dažniausiai tuomet, kai norime sumažinti svorį, na, o jei esame formų “ribose“, paprastai sportuojame prišokomis, pagal nuotaiką.. Mūsų amžiaus “rykštė“ tikrąja ta žodžio prasme yra hipokinezė (sumažėjęs judėjimas) ir iš to išplaukianti hipodinamija (sumažėjusi raumenų jėga). Daromės fiziškai infantilūs..

Ar tai tik estetinė problema? Žvilgtelėkime į žmonijos tyrimus apie judėjimą. Jie prasidėjo labai seniai – jau 3000 metų prieš Kristų Kinijoje buvo sukurti gimnastikos pratimai, padedantys palaikyti sveikatą ir atstatyti kūną po ligų. Senovės indai sukūrė ir išvystė fizinės kultūros sistemą, pavadintą joga. Jogos pagrindas – gilus įsitikinimas, paremtas praktika, kad žmogaus kūną reikia tinkamai mankštinti, kad jis būtų sveikas. Indijoje plačiai buvo taikomi ir kultiniai šokiai.

Graikijoje Hipokratas parašė keletą traktatų apie pratimus, skirtus fizinio bejėgiškumo prevencijai. Aristotelis ir Platonas akcentavo fizinių pratimų naudą ištvermei ir sveikatos stiprinimui, taip pat kaip priemonę nuo streso ir nuovargio. Buvo šokami karo ir kulto šokiai, kaip ir Egipte – buvo šokama įvairių apeigų metu. Senovės Antikos laikais gimė posakis: “sveikame kūne sveika siela.“ Pirmosios olimpinės žaidynės Graikijoje buvo iššūkis tobulėti kiekvienam.

Įdomų asmenybės tobulėjimo sintezės modelį sudarė L.da Vinčis. M.J.Gelb pavadino jį “septyniais žingsniais genijaus link“. Vienas iš šių žingsnių – “corporalita“ – skatinantis lavinti kūno grakštumą, stiprinti sveikatą, harmoningai treniruoti raumenis ir siekti pusiausvyros kūne. Jis teigė, kad žmogaus gyvenimo filosofija, psichoemocinė būklė, fizinė ir dvasinė sveikata gali sudaryti sąlygas žmogaus vystymuisi – t.y, tik harmoninga visuma.

Labai noriu paminėti ir mūsų šviesuolį – Vydūną. Jo tyrinėjimai ir asmeninė patirtis įrodė, kad fizinis aktyvumas – ne tik sveikatos pagrindas, bet ir ilgaamžiškumo bei entuziazmo šaltinis. Anot Vydūno, rūpintis savo dvasine būkle ir sveikata – svarbi asmenybės kultūros ir jo atsakomybės už savo gyvenimą dalis. Vydūnas nuolat pabrėždavo, kad svarbiausias žmogaus gyvybingumo požymis yra jo judrumas.

Visų laikų fizinio aktyvumo tyrinėtojai padarė vieningą išvadą – judėjimas yra sveikata. Judėjimas – natūralus žmogaus organizmo veikimas, tai materijos egzistavimo būdas. Kūno judesiai priklauso vienas nuo kito, yra vienas kito sąlyga, o visi kartu tarnauja kūno gyvenimui – augimui, žvalumui, sveikatai. Visas žmogaus kūnas yra judesyje – judesiai kūną palaiko ir atstato. Žmogaus gyvybingumas pasireiškia per jo judesius.

Gyvybingumui būdingas ritmas. Ritmui lėtėjant, gyvybiniai procesai menkėja ir nyksta. Šiuolaikinis žmogus paprastai ignoruoja ir gyvenimo ritmą, ir judėjimo bei mitybos procesus. Todėl būtina savo gyvenimo ir judėjimo ritmą skatinti. Juk, anot Vydūno: “jei eini prieš gyvenimo ritmą, tai ir galą gausi.“ Kartais tiesiog nematome svarbaus ryšio: kūnas tarnauja žmogui, per jį reiškiasi dvasia ir visas pojūčių pasaulis. Viskas žmoguje yra susieta.

Kūno negalavimai, psichoemocinių būsenų svyravimai rodo, kad žmogus nepakankamai rūpinasi savo kūnu. Savo bendrą būklę galime ir turime stiprinti tikslingais fizinės ir dvasinės sveikatos siekiais. Tai kiekvieno mūsų sąmoningai valdomas procesas, prasminga veikla. Kiekvienas esame asmeniškai atsakingas už savo fizinio kūno būklę. Sveikata – balanso būsena. Jeigu nėra protinės, fizinės ir dvasinės veiklos balanso, mes pradedame sirgti.

Taigi, be fizinio krūvio – niekaip 🙂 .. Tai ne mados ar estetikos reikalas, tai gyvybiškai svarbu. Todėl kiekvienas turime pasirinkti tinkantį kasdieninį fizinį krūvį, būtinai 🙂 . Bet koks fizinis aktyvumas sukelia šilumos padidėjimą kūne, o šilumos padidėjimas padaro mus fiziškai stipresniais, vikresniais, žvalesniais ir sveikesniais. Judėjimas mažina stresą, žadina teigiamas emocijas.

Apie tai, kaip pasirinkti fizinį krūvį, ką pataria įvairių sveikatos sistemų sudarytojai – sekantį kartą 🙂 ..

Pamėgtos istorijos

LANGAS

Šeima persikėlė gyventi į naują butą. Vieną rytą žmona žvilgtelėjo pro langą ir pamatė kaimynę, kuri džiaustė kieme skalbinius.
– Pažiūrėk, – tarstelėjo žmona vyrui, – kokie purvini kaimynės baltiniai..
Vyras tuo metu skaitė laikraštį ir neatkreipė dėmesio į žmonos žodžius. Tačiau.. tai kartojosi kaskart, kai tik kaimynė džiovė skalbinius:
– Na tu tik pažiūrėk, kokia nešvara.. Gal jos skalbimo priemonės prastos? Reikėtų pamokyti ją skalbti! – nuolat piktinosi žmona.
Vieną gražų rytą pažvelgus pro langą, žmona šūktelėjo iš nuostabos:
– Ooo!.. Negaliu patikėti.. Žvilgtelk, pagaliau kaimynės skalbiniai švarūs! Turbūt ji išmoko skalbti..
– Ne, brangioji, – atsakė vyras, – tiesiog šiandien aš atsikėliau ankstėliau ir išploviau langą..
… Taip ir mūsų gyvenime: viskas priklauso nuo “lango“, pro kurį mes žiūrime į pasaulį. Prieš kritikuodami kitus įsitikinkime, ar mūsų ketinimai ir širdis švarūs..

EKSPERIMENTAS

Šaltą sausio rytą vieno daugiamilijoninio miesto metro praėjime įsitaisė vyras ir ėmė groti smuiku. Per 45 minutes jis sugrojo 6 kūrinius. Per visą grojimo laiką sustojo ir pasiklausė muzikos 6 žmonės. Dar 20 nesustodami įmetė pinigus į smuiko futliarą. Tik už rankos vedami maži vaikai parodė nuoširdų susidomėjimą ir nutoldami, vis atsisukdavo. Vyras uždirbo apie 32 dolerius.

Niekas iš praeivių nė neįtarė, kad metro praėjime groja vienas iš talentingiausių pasaulio smuikininkų. Jis grojo Stradivarijaus smuiku pačius gražiausius ir sudėtingiausius smuikui sukurtus kūrinius. Prieš kelias dienas šis smuikininkas koncertavo vienoje didžiausių koncertinių salių, bilietai į koncertą buvo brangūs. Nežiūrint to, visi norintieji negalėjo ten pakliūti.

Šį socialinį eksperimentą surengė vienas laikraštis, norėdamas išsiaiškinti žmonių suvokimą, skonius ir prioritetus. Eksperimento pagrindiniai principai buvo:
… Kasdienybėje, netinkamu laiku.. ar esame jautrūs ir imlūs grožiui?
… Ar sustosime, kad tai įvertintume?
… Ar atpažįstame talentą netikėtoje aplinkoje?

Eksperimento rezultatai ir išvados buvo tokios:
Jei mes negalime rasti laiko tam, kad sustotume ir paklausytume geriausių visų laikų muzikinių kūrinių, atliekamų vieno iš talentingiausių planetos muzikanto,
jei šiuolaikinis gyvenimo tempas toks įtraukiantis, kad mes tampame akli ir kurti tokiems dalykams, tai susimąstykime – KIEK mes praleidžiame svarbaus gyvenime?..
Ar ne per daug mes prarandame rutinoje, sumaištyje ir bėgime?..

AR YRA GYVENIMAS PO GIMIMO?

Vienos būsimos mamytės pilve augo ir vystėsi du embrionai-dvyniai, būsimieji kūdikėliai. Vienas buvo Mažasis Tikintysis, antras – Mažasis Skeptikas. Ir štai kartą Skeptikas klausia savo brolio:
– Ar tu tiki gyvenimu po gimimo?
Tikintysis atsakė:
– Žinoma, tikiu! Juk tai taip natūralu ir aišku: gyvenimas po gimimo tęsiasi. Mes gyvename čia tam, kad išaugtume ir sustiprėtume, ir būtume pasiruošę tam, kas mūsų laukia – gyvenimui po gimimo.
Skeptikas paprieštaravo:
– Tikrai?! O aš manau, kad visa tai kvailystės! Jokio gyvenimo po gimimo nėra. Ar tu bent įsivaizduoji, kaip galėtų atrodyti tas gyvenimas?..
– Aš tiksliai nežinau, – šyptelėjo tikintysis, – bet manau, kad ten bus daugiau šviesos, nei čia. Ir gali būti, kad mes patys valgysime ir bėgiosime, ir…
– Visiška nesąmonė! Bėgioti neįmanoma, o valgyti patiems… juokinga prielaida. Mes turime virkštelę, kuri mus maitina. Be jos net neįmanoma įsivaizduoti gyvenimo po gimimo: virkštelė – mūsų gyvenimas. Be to – ar pastebėjai, kad ji tampa vis trumpesnė?..
– Ne. Tai tikrai įmanoma, patikėk. Tiesiog mus supantis pasaulis bus visai kitoks, nei mes esame pripratę.
– Bet juk dar niekas niekada po gimimo negrįžo! Kiekvienas embrionas žino, kad gyvenimas baigiasi gimimu. Ir, apskritai, gyvenimas – tai vandeniu užpildyta sfera, tiesiog.. kančia tamsoje…
– Iš tiesų aš tiksliai nežinau, kaip atrodys gyvenimas po gimimo… Bet kokiu atveju, mes tai tikrai pamatysime. Ir savo Mamytę pamatysime, ir.. ji būtinai pasirūpins mumis – aš tai tiksliai žinau!
– Mamytę?.. Tu tiki Mama? Cha-cha… O kur gi ji galėtų būti?
– Bet juk ji nuolat šalia, aš tai jaučiu… Mes gyvename joje, be jos mes negalėtume gyvuoti…
– Tai visiška kvailystė! Tos Mamos aš nė lopinėlio nemačiau, o tai reiškia: jei nemačiau, tai ir nėra.. ir principingai pareiškiu – būti negali!
– O aš ją jaučiu… Kartais, kai mes ypatingai ramūs, mes galime girdėti jos tylų dainavimą arba jausti, kaip švelniai ji glosto mūsų Pasaulį… Ir todėl aš tvirtai tikiu, kad mūsų gyvenimas po gimimo tęsiasi!.. 🙂

🙂 Gero visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Sekti Dao..

Būtent sekti Dao – tam kviečia Laozi. Ne aklai tikėti, spraustis į dogmų rėmus, o suprasti, ieškoti Esmės. Esmė yra sielos išraiškos pagrindas, visų natūralių išraiškų pradinis taškas. Savęs lavinimas yra Dao pažinimo pagrindas. Pažindamas save, žmogus išsivaduoja iš primestų rėmų ir tampa laisvas. Neįtakotas, laisvas mąstymas atveria Esmę. Kur yra metodas, ypač sunkus ir ribojantis, ten nėra laisvės.

Tikrasis mokymas niekada nepasako, kas yra tiesa – jis tik nukreipia, nurodo kelią link tiesos, kurią mokinys atranda pats. Dao sekėjai pirmiausiai stengiasi gerai pažinti save, o tik paskui kitus ir aplinką. Išlavinę save ir išugdę jautrumą ir pastabumą, jie palaipsniui įžvelgia ir didžiuosius būties reiškinius. Tai yra Kelias, kuris labai vaizdingai aprašomas vienoje iš mano anksčiau minėtų knygų apie Dao:

“Į kelionę išsiruošėme visi. Tačiau vieni visą kelią klupinėja aklai. Kiti laikosi bandos. Dao gi skirtas tiems, kas nori žengti sąmoningai. Rašmuo Dao vaizduoja žmogų kelyje. Tas žmogus – jūs. Ir jei perprasite Dao, visą kelionę savuoju taku spinduliuosite džiaugsmą ir išmintį… Visas jūsų gyvenimas ir ryšys su Dao yra tik jūsų dvasios reikalas. Gyvenkite dvasingai… Tai pats nuostabiausias žmogaus siekis…“

Dao sekėjai lavina tam tikras savybes, padedančias pasiekti harmoniją su savimi ir pasauliu. Pirmiausia – paprastumas. Jie neeikvoja jėgų niekams ir moka džiaugtis tuo, ką turi. Siekiama to, kas yra tikslinga ir reikalinga gyvenimui, nesiblaškoma ir nebėgama paskui ambicijas ir šlovę. Taip išlaikoma dvasinė pusiausvyra.

Jautrumas – labai svarbi savybė gyvenime. Jautrumas tam, kas tikra, grožiui. Sugebėjimas pajusti vienybę su gamta – mokomasi ir stebimos kūrybinės galios apraiškos, ciklų kaita, pajuntama viso, kas gyva, vienybė ir ryšys. Jautrumas svarbus ir kasdieniniame gyvenime: vengiama agresyviųjų, padedama tiems, kam reikia pagalbos, bendraujama su tais, su kuriais sieja dvasinis ryšys ir bendri tikslai.

Lankstumas – tai liečia kūną, protą ir dvasią. Kūno lavinimas ir priežiūra teikia kūno sveikatą ir lankstumą. Protas ir dvasia įgyja lankstumą per suvokimą, kad formos suteikimas riboja raidą ir progresą. Todėl, jei norime augti ir tobulėti, turime būti be nusistatymų.. Gali būti, kad atrasti atsakymai į klausimus koreguoja tuos atsakymus, kuriuos jau žinome, ir iškelia naujus.. Tai natūralu – tai augimas, ir augantis turi tai suprasti.

Savarankiškumas – tai nepasidavimas įtakoms, įvairiems judėjimams, madingoms pakraipoms.. Trumpiau – savarankiškas mąstymas. Suvokimas, kad viskas aplink keičiasi, įgauna naujas formas ir tendencijas, kurios dažnai kyla iš paviršutiniškumo ar egoizmo apraiškų. Dao sekėjo suvokimas plaukia iš gilesnio – dvasios lygmens, tai išmintis, kurios neturi veikti laikinos ar ribojančios įtakos.

Sutelktumas – vidinis kryptingumas. Tai gilus savo prigimties ir savitumo suvokimas ir pažinimas – per meditacijas, apmąstymus. Savo galimybių ir talentų supratimas ir maksimalus jų panaudojimas gyvenime. Užuot stengęsis tapti kažkuo kitu, Dao sekėjas vysto savuosius privalumus. Taip pat jis pripažįsta, kad kiekvienas gyvenimo etapas turi savo privalumų ir trūkumų, bet stengiasi išnaudoti privalumus.

Saviugda – nuolatinis augimas ir tobulėjimas. Gyvenimas su Dao – tai pastabumas, sugebėjimas atlikti reikiamą veiksmą reikiamu metu. Todėl ugdomos savybės, padedančios vis tobuliau sekti Dao. Gyvenimas – procesas, visos patirtys priimamos kaip pamokos ir einama toliau.

Disciplina – gebėjimas organizuotai siekti reikiamų tikslų. Dao disciplina – ne narvas, į kurį spraudžiama per jėgą, o gebėjimas susikaupti, susitelkti. Suprasti, kad norint pasiekti savo tikslų, reikia savitvardos. Šis suvokimas leidžia nesiblaškyti, nedaryti nereikalingų veiksmų ir nuosekliai siekti užsibrėžto tikslo.

Džiaugsmingumas – labai subtili savybė, prieštaringa šiuolaikiniam nuolat susirūpinusiam žmogui.. Dao sekėjo džiaugsmas kyla iš žinojimo ir visiškos pilnatvės. Jis “apčiuopia“ tiesioginį ryšį su gyvybės šaltiniu ir supranta, kad laimės būsena yra vidinis pojūtis, o ne išorinis veiksmas. Jis laimingas nuolat, čia ir dabar, vienybėje su savimi ir jį supančiu Dao ir visomis jo apraiškomis..

Tokios pagrindinės Dao sekėjų vystomos savybės. O tam, kad geriau suprastume, kokie gi tie Dao sekėjai gyvenime, iliustruosiu tai pavyzdžiu iš anksčiau minėtos knygelės: tarkim, yra trys situacijos. Pirmoji – pastatyti tiltą per plačią upę. Kai elgsis Dao sekėjai? Pirmiausia, jie paklaus, kam reikalingas tiltas, ar tikrai jis reikalingas. Jei taip – ar nepažeis tiltas pusiausvyros gamtoje, visuomenėje, ekonomikoje, o gal tai bus tiesiog neestetiška?

Antroji situacija – užpuolikas gatvėje. Dao sekėjai nepultų jo kaltinti, o pirmiausiai paklaustų savęs – ar jie patys kaip nors to užpuolimo neišprovokavo, ar galėjo jo išvengti? Žinoma, jie apsigintų, bet ne iš įtūžio, o panaudotų savo išlavinto kūno galimybes, kurį tobulina kasdien. Trečioji situacija – užsinorima pažinti ką nors, esantį toliau nuo mūsų, ir tuoj pat skrendama norimo objekto tyrinėti.

Dao sekėjas, prieš leisdamasis ko nors tyrinėti į svetimus kraštus, pirmiausiai pagalvotų, ar jau pakankamai pažįsta pats save. Daoistų įsitikinimu, išorinis pasaulis gali būti tinkamai pažintas tik remiantis savo vidine įžvalga. Todėl jie pirmiausiai stengiasi gerai pažinti save, o tik paskui kitus ir supantį pasaulį..

Neįprastas mums mokymas, nes niekuo neriboja, o skatina patį žmogų ieškoti, stebėti, atrasti ir suprasti, laisvai mąstyti. Matyt, todėl turi tiek pasekėjų ne tik rytuose, bet ir visame pasaulyje. Dar vienas išminčiaus Kelias, Laozi apibrėžtas labai paprastai: “ Dangaus įstatymas neturi artimųjų; jisai geriems žmonėms per amžius palankus.“ ..

Pagrindiniai daoizmo principai

Šis mokymas turėjo ir turi daug pasekėjų, todėl ši filosofijos kryptis vadinama daoizmu. Šis mokymas unikalus tuo, kad nėra dogmatiškas, jis skatina žmogų mąstyti, pajusti gyvenimą, įžvelgti jame egzistuojančius dėsnius. Daoizmas išryškina ne tik pasaulio pažinimo svarbą, bet ir buvimą pasaulyje, siekiant harmonijos. Šio mokymo tikslas – skatinti suvokti esminius būties ir gamtos dėsnius, ieškoti savęs, peržengiant įprastines asmeninės patirties ribas, pajusti Visatai ir žmogui – kaip Visatos daliai – būdingus ritmus, kurie patvirtina egzistencijos tikrumą.

Laozi tekstuose per daoistinius simbolius, metaforas ir vaizdinius esmė subtiliai nužymėta, todėl skaitant juos, mokomasi pajusti, suprasti ir ieškoti savarankiškai. Šie tekstai parašyti taip, kad aktyvintų kiekvieno mąstymą, padėtų pačiam atrasti tiesą ir praregėti. Laozi skatina kiekvieną gilintis į save kaip į tikrosios patirties šaltinį, Dao išraišką. Jis teigia, kad vidinių savybių lavinimas dėsningai sukelia atsaką išorėje.

Dao veikimas – tai į visas puses laisvai sklindančių materialių ir dvasinių jėgų srautai. Kūrybinės Dao galios reiškiasi kaip yin ir yang energijos, kurios nėra priešiškos – jos papildo ir pagrindžia viena kitą: kai silpsta yang, stiprėja yin, ir atvirkščiai. Svarbiausia yra šių jėgų pusiausvyra, tuomet vyrauja harmonija. Jų sąveika yra amžina ir nepaliaujama.

Laozi taip pat išryškino dualumo principą ir jo vystymosi eigą: tezė-antitezė-sintezė. Jis teigė, kad visi reiškiniai mūsų pasaulyje atsiranda dėl priešybių susidūrimo: “būti ir nebūti gimsta vienas iš kito; sunkus ir lengvas kuria vienas kitą, aukštas traukia žemą..“. Reiškinys egzistuoja tol, kol egzistuoja jam priešingas reiškinys, taip pat dvi priešingos savybės keičiasi vietomis, pasiekusios kraštutinę ribą, jos keičia savo savybes: žmogų ištikusioje bėdoje gali slypėti jo būsima sėkmė, o džiaugsmą keisti sunkumų virtinė.

Daiktų ir reiškinių raida vyksta ciklais, visi būties procesai kinta, viena priešybė energetiškai veikia kitą. Įdomus Laozi pastebėjimas, kad žvelgdami į daiktą, žmonės dažnai nepastebi jo esmės, kuri dažnai gali būti prieštaringa išorei: “ tobulai nepriekaištingas atrodo stokojantis; sklidinai pripildytas atrodo tuščias; pats iškalbingiausias atrodo lemenantis žodžius…“ Kuo arčiau mes savo esmės – Dao – tuo daugiau yra aiškumo ir tiesos mūsų išorinėje išraiškoje.

Dar viena labai svarbi šio mokymo sąvoka – wuwei – neveikimas. Aiškinamas kaip natūralus veiksmas arba intuityvus kūrybiškumas. Daugelis girdėjome, rodos, prieštaringą daoistų posakį “veikimas neveikimu“. Tačiau tai tik iš pirmo žvilgsnio prieštaringa. Tai nereiškia nieko nedarymo, nes neveiklumas yra svetimas žmogaus prigimčiai. “Neveikimas“ reiškia jėgos nenaudojimas, nesipriešinimas prigimčiai, nekenkimas, t,y., gyvenimas be smurto, agresijos ir spaudimo. Buvimas natūralioje Dao tekmėje, gyvenimo tekmėje.

Tai aukščiausių žmogaus prigimtinių savybių panaudojimas, vystymasis, augimas, keitimasis ir klestėjimas nesinaudojant spaudimu ir nesisavinant: “gimdyti, bet nesisavinti; prižiūrėti, bet nesipuikuoti; auginti, bet nepavergti; mokyti nesakymu, o pavyzdžiu…“ Žmogus turi gyventi pagal savo prigimtį, laisvas ir nevaržomas, santaikoje su kitais žmonėmis ir gamta, Visatos dėsniais.

Daoizme iškeltas žmogaus idealas – išminčius. Jis suvokia gamtos dėsnius, nenaudoja prievartos (veikia neveikdamas), laisvai, natūraliai jaučia būties pilnatvę ir džiaugsmą. Toks žmogus nebūtinai atsiskyrėlis, jis gali puikiausiai veikti socialinėje aplinkoje, bet neatitrūkdamas nuo savo būties principų. Išskirtiniai jo bruožai – harmoningas sugyvenimas, subtilumas ir išmintis, ryšys ir vienybė su gamta.

Suvokiantis Dao dėsnius dėsnius žmogus elgiasi natūraliai, jam svetimas dirbtinumas: jis nesiveržia į priekį, nesisavina, nesididžiuoja, neeikvoja energijos be reikalo.. Kadangi jis nedaro nieko nereikalingo, tai ir jo veikla yra tikslinga ir sėkminga, netrikdanti gamtos ir socialinio gyvenimo dėsnių. Jis tiesiog yra (buvimas – you) harmonijoje su savimi ir viskuo, kas jį supa – su visaesančiu ir beribiu Dao..

Sekantį kartą – apie savybes, kurias lavina Dao sekėjai, norėdami pasiekti harmoniją su savimi ir pasauliu..

Laozi: viskas yra Dao

Yra mokymų, kurie turi ypatingą trauką. Juose sukauptos sakralinės žinios ir pamatinės dvasinės vertybės, jie tampa įkvėpimo šaltiniu, kelrodžiu gyvenime, galiausiai lemia ir civilizacijos raidą. Mūsų laikais vyksta dviejų civilizacijos “mokyklų“ susiliejimas: pirmosios – ezoterikos ir filosofijos, kurios buvo vystomos pirmame tūkstantmetyje, ir antrosios – fundamentaliųjų techninių mokslų, kurie buvo vystomi antrame tūkstantmetyje, todėl prisiliesti prie senųjų mokymų ypač įdomu.

Vienas ryškiausių senųjų mokymų – Laozi “Dao De Jing“ – žymus senovės kinų filosofijos veikalas. Jame tik daugiau kaip penki tūkstančiai ženklų, bet jis kupinas savito gilumo, įžvalgumo, tikslių pastebėjimų ir poetinės įtaigos. Būtent dėl šių savybių susidomėjimas Laozi mokymu buvo nuolatinis nuo pat jo sukūrimo pradžios: jis buvo analizuojamas, komentuojamas, verčiamas į daugelį kalbų. Šis mokymas padarė įtaką ir naujų mokymų atsiradimui.

Kas gi šio mokymo kūrėjas? Metraščiai byloja, kad veikalo autorius Laozi gyveno Chungiu laikotarpiu 585-500 m.pr.Kr., ir buvo Zhou dinastijos “knygų lobyno sergėtojas“, kitaip sakant – bibliotekos metraštininkas. Išlikę duomenų, kad Laozi pavardė buvo Li, vardas – Er. “Laozi“ tos epochos laikais buvo mandagus kreipinys į žmogų, taip pat į Mokytoją. “Lao“ reiškė senas, gerbiamas, žodis “Laozi“ reikštų “gerbiamas mokytojas“.

Kitų tyrinėtojų nuomone, Lao yra žmogaus pavardė, o “zi“ nurodo “mokymo įkūrėją Lao“. Laozi kūrinys paprastai vadinamas Laozi, bet jis turi dar vieną pavadinimą – Knyga apie Dao ir De (“Dao De Jing“). Mokymas sudarytas iš 81 skyriaus ir skiriamas į dvi dalis: pirmojoje 37 skyriai, antrojoje – 44. Šie skyriai dar vadinami knyga apie Dao ir knyga apie De.

Sąvoka “Dao“ yra svarbiausia Laozi knygoje ir yra šios filosofijos kertinis akmuo. Tam, kad suprastume Laozi mokymą, pirmiausia turime suprasti sąvoką “Dao“. Šios sąvokos įtvirtinimas yra milžiniškas Laozi nuopelnas – tai ne tik praturtino filosofinę mintį, bet ir kilstelėjo pačią filosofiją iš buitinio kasdienybės lygmens į metafizikos lygmenį – Visatos ir gyvenimo esmės apmąstymų pakopą.

Iki Laozi sąvoka “Dao“ buvo vartojama kelių veiksmų būdui apibrėžti – gamtoje veikiančius dėsnius ir visuomenę reguliuojančias normas ir įstatymus. Laozi praplėčia šią sąvoką ir paskelbia Dao visko, kas egzistuoja Visatoje, gimimo ir raidos šaltiniu. Laozi aiškinimu, Dao egzistavimas yra tikras, neginčytinas ir absoliutus, tačiau kartu Dao yra beformė, begarsė ir nepažini būtis, todėl neįmanoma jos nusakyti konkrečia sąvoka.

Tai kažkas už mūsų suvokimo ir patyrimo ribų, todėl neįmanoma Dao tiksliai apibūdinti mums suprantamomis reikšmėmis, todėl pavadinimas sąlyginis. Tuo tarpu De yra Dao personifikacija, tai yra tai, per ką Dao save išreiškia. Visi materialiojo pasaulio daiktai turi formą ir pavadinimus, savo egzistencijos ribas, judėjimo kryptį, pradžią ir pabaigą. Žvelgdami į De, galime pamatyti Dao veikimą. Dao santykis su visomis esybėmis pagrįstas natūralumu ir tarpusavio ryšiu, Dao tekmė visiems vienoda.

Laozi paneigė dieviškumo teorijas, o Visatos kūrėju jis paskelbė Dao. Laozi teigė, kad Dao yra dangaus ir žemės pradžių pradžia, visko esamo ištakos, ir turi neišeikvojamą kūrybos potencialą, kad jo egzistavimas yra savaiminis procesas. Ieškodamas kosminio prado, Laozi tikėjosi rasti socialinių ir egzistencinių problemų paaiškinimą. Tų laikų kontekste tokios mintys skambėjo itin revoliucingai.

Laozi manymu, visos žmogaus bėdos atsiranda tuomet, kai jis eina prieš Dao – savo natūralią prigimtį. Jis stengėsi įžvelgti vieną bendrą dėsnį ir būties pagrindą daiktų ir reiškinių įvairovėje, jų kitime, sąveikoje ir raidoje. Laozi padarė išvadą, kad yra civilizacijos šalutiniai produktai: klasta ir godumas, kurie sukelia liguistą šlovės ir valdžios troškimą. Tai pažeidžia pačią žmogaus esmę ir to pasekoje atsiranda dvasios ligos.

Todėl Laozi skleidžia idėjas apie beaistrę ramybę, nekovingumą. Tai reiškia, kad žmogui nevalia pažeisti gamtos dėsnių principų – kitaip prarandamas žmogiškumas ir vienybė su Visata – nes eidamas prieš savo prigimtį, žmogus griauna save. Agresyvumas, tuščiagarbiškumas ir smurtas visada veda į žlugimą ir baigiasi pralaimėjimu, nes yra neteisingas gyvybinės energijos panaudojimas..

Įdomios ir aktualios mintys, tiesa? Pratęsiu pagrindinių daoizmo principų apžvalgą kitame rašinyje. O tiems, kas norėtų paskaityti šį mokymą, yra puiki “Vagos“ 1997 metais išleista knyga “Laozi“. Joje yra originalus tekstas, šalia – vertimas į lietuvių kalbą, o taip pat šio mokymo tyrinėtojų komentarai. Yra ir dvi adaptuotos šiuolaikinės knygos – “365 Dao“ įžvalgos kasdienai ir “Kasdieninis Dao“ darnaus gyvenimo menas – išleistos Kaune, leidykloje “trigrama“.