Melas negali būti gyvenimo pagrindu

* Yra daug melo apibūdinimų: išsigalvojimas, tiesos iškraipymas, sąmoningas netiesos sakymas, iškreiptas mąstymo būdas, klaidinimas, melagingi pažadai, poveikio priemonė ir t.t.. O jei trumpai – tai tiesiog tiesos priešingybė.

* Meluodamas žmogus nori kažko išvengti, arba, atvirkščiai – kažką pasiekti. Žmogus pateikia melagingą informaciją ir stengiasi įtikinti, kad tai tiesa.

* Suklaidintas žmogus pradeda vadovautis melagingu realybės suvokimu, o pats melagis turi nuolat prisiminti ir stiprinti savo melą – kad neišaiškėtų tiesa. Tai liguisti santykiai.

* Melagis tampa savo melo įkaitu: jis turi ir toliau meluoti bei atlikti veiksmus, patvirtinančius melą, kurie kartais visiškai prieštarauja jo interesams ir norams. Dėl to vyksta asmenybės susidvejinimas ir vidiniai konfliktai.

* Vos pradėjęs meluoti žmogus nepastebimai įklimpsta į griežčiausius savo elgesio ir privalomų reakcijų apribojimus. Taip jis kenkia sau ir savo veiklai.

* Į bet kokius santykius – draugiškus, šeimyninius, visuomeninius – melas atneša užprogramuotą konfliktą, nes melagis nuolat stengiasi išvengti demaskavimo. Melas visada net pozityviausius santykius paverčia negatyviais.

* Viskas, kas slepiama, anksčiau ar vėliau perauga į realias problemas. Melas visada išaiškėja ir tai turi dvi puses: visą paletę neigiamų jausmų melagiui, ir.. teigiamą: melagiui žymiai palengvėja, nes dingsta baimė dėl melo atskleidimo.

* Melas – giliai veikiantis, keičiantis sąmonę ir elgesį procesas: žmonių bendravimas pasidaro veidmainiškas ir įtemptas dėl galimo melo išaiškėjimo. Neatskleistas melas taip pat kenkia santykiams: žmonės mažiau bendrauja, silpnėja jų emocinis ryšys.

* Nepakeldamas nuolat patiriamos įtampos dėl melo, melagis kartais nutraukia santykius su apgaudinėjamu žmogumi.

* Jei meluoja vyrai – pasiruošia iš anksto ir racionaliai apmąsto galimas situacijas ir reakcijas. Moterys meluoja spontaniškiau, emocionaliau, impulsyviau, nei vyrai.

* Vyrai įtaresni ir kritiškesni – jie greičiau atpažįsta melą, ypač jei meluojančiam trūksta logikos. Moterys mažiau kritiškos, todėl prasčiau atpažįsta melą, o kartais tiesiog nesiryžta patikrinti savo įtarimų.

* Skirtinga vyrų ir moterų reakcija į melą. Vyrai linkę viską smulkiai išsiaiškinti ir su melavusiu žmogumi dar ilgai bendrauja atsargiai, nepasitiki juo. Moterys greičiau įveikia savo negatyvias emocijas – kuo geresni santykiai, tuo greičiau jos pamiršta melą.

* Melas turi “dvigubą dugną“ – po patrauklia išore, gražiais žodžiais slepia melagio naudą. Tai tarsi kaukė, dengianti tiesą.

* Melas veda klystkeliais ir “migdo“ sąmonę.

* Šiandien pasaulis kupinas melo, todėl atrodo, kad pasiekėme aklavietę. Tačiau visos aklavietės ir kraštutinės ribos visada yra kažko naujo pradžia. Kažko, kas atmeta tai, kas buvo anksčiau ir atgyveno – dabar vietoje melo ateina tiesa.

* Melas niekada netaps tiesa – tai destruktyvi energija, todėl negali būti gyvenimo pagrindu.

* Tie, kas atskleidžia tiesą, neperša jos ir neprimeta, o tiesiog pateikia ją kaip naudingą instrumentą žmonių dvasiniam augimui ir asmeninėms paieškoms.

* Tiesa – ne tik pasakyti ar parašyti žodžiai. Tai kūrybinė energija, kuri dvasiškai pakylėja žmones ir atveda į tikrąjį Kelią.

(Mintys iš įvairių paskaitų)

Apie pažadus

Ko gero, vienas iš garbingiausių pripažinimų žmogui – kai žmonės pasako, kad juo galima pasitikėti. Pasitikėjimas pelnomas pažadų vykdymu – tai yra ir padorumo rodiklis. Bet kokios bendros veiklos sėkmė taip pat priklauso nuo žmonių pasitikėjimo vienas kitu.

Garbė, padorumas, patikimumas – ne tušti žodžiai, o gyvenimo pozicija. Žadėdamas žmogus žodžiais patvirtina, kad imasi atsakomybės įvykdyti tai, ką pažadėjo. Neįvykdyti duoto pažado – tas pats, kas įžiebti viltį ir paskui sąmoningai ją sutrypti.

Todėl geriau nežadėti, nei pažadėjus neįvykdyti. Gal ir ne visada galime padaryti tai, ką norėtume, tačiau žadėti ar ne – visada mūsų valioje. Ypač svarbu laikytis vaikams duoto žodžio, nes vaikai mokosi iš suaugusiųjų elgesio pavyzdžio.

Įprotis žadėti ir nevykdyti savo pažadų nepastebimai paverčia žmogų apgaviku. Kodėl nepastebimai? Todėl, kad žadėdami jaučiamės darantys gerą darbą, o štai pažadų nevykdymas – nemalonus, todėl randame sau pasiteisinimų ir stengiamės apie tai tiesiog negalvoti.

O kadangi nesurišame savo elgesio su to elgesio pasekmėmis, tai ir pradeda atrodyti, kad žadėti – gerai, kad tai patinka žmonėms.. todėl ir noriai atliekame pirmąją šio veiksmo dalį – įprantame žadėti, nesusimąstydami apie pažadų vykdymą.

Žinoma, yra ir piktybiškų “pažadukų“, kurie melagingai žada, turėdami paslėptus motyvus ir tikslus. Jie daug kalba apie savo “sąžiningumą“, “patirtį“, “kilnius tikslus“, o iš tiesų naudojasi žmonių patiklumu savo tikslams. Taip elgiasi įvairūs aferistai ir machinatoriai.

Tokie “veikėjai“ stengiasi sudaryti įspūdį, kad žmogus pats nori to, kas jam žadama. Tokiu būdu kratomasi atsakomybės, nes visi apgavikai žino, kad tiesa anksčiau ar vėliau išaiškėja, todėl visada bando apkaltinti tą, kurį apgaudinėjo (“pats to norėjo“). Apgavikai visada gudrūs ir ciniški.

Jie stengiasi paveikti žmogaus emocijas – taip greičiau palaužiama valia. Lengviausiai apgaunami geri ir patiklūs, naivoki žmonės. Ir nors apgavikai naudoja visokias psichologines manipuliacijas, tai, kad jie apgauna – ne manipuliacijų nuopelnas, o apgavikų moralės klausimas.

Kaip nuo tokių piktybiškų “pažadukų“ apsisaugoti? Būti budriems – juk visuomet pasidaro įtartina, kai žmogus daug žada, bet mažai daro; prisiminti, kad visi pažadai turi būtinai virsti aiškiai matomais rezultatais. Tiesiog būkime atidūs.

Beje, įdomu tai, kad dažniausiai nevykdome pažadų.. sau. Ir, pasirodo, žadame sau daugiausiai, ir nuolat atidėliojame pažadų vykdymą: gal rytoj, kitą savaitę, po švenčių, reikėtų susiimti.. Pažįstama :)?..

Pažadai sau dažnai susiję su senų įpročių keitimu, todėl reikalauja kantrybės ir nuoseklumo. Tam, kad susiformuotų naujas naudingas įprotis – reikia laiko. O štai nerimtas požiūris į pažadus sau didina vidinę įtampą ir nepasitikėjimą savimi.

Todėl kam bepasižadėtume – sau ar kitiems žmonėms – vykdykime. Juk pažadas yra įsipareigojimas, kurį duodame patys ir už kurio įvykdymą esame atsakingi. Nepamirškime įvykdyti veiksmą iki galo: pereikime nuo gražių žodžių prie gražių veiksmų.

O kad netaptume “pažadukais“, atminkime paprastus dalykus:

* Žadėkime tik tai, ką tikrai galime ištesėti. Tiesiog gerai pagalvokime prieš žadėdami, apsvarstykime savo galimybes. Jei įmanoma – geriau atsisakyti, nei tuščiai žadėti.

* Jei pažadėjome – pildykime, kad ir kaip būtų sudėtinga. Tai ugdo atsakingumą ir išmoko duoti pagrįstus pažadus.

* Bet koks pažadas vienodai svarbus, nes mes duodame savo žodį jį įvykdyti. Tai pirmiausiai garbės reikalas.

* Jei dažnai žadate – užsirašykite savo pažadus. Paryškinkite, apibrėžkite juos ir kartas nuo karto peržiūrėkite.

* Jei keičiasi sąlygos ar terminai – perspėkite žmogų, kuriam įsipareigojote. Tačiau jei tikrai negalite įvykdyti – geriau atvirai prisipažinti ir atsiprašyti, nei nuolat atidėlioti.

Vykdykime savo pažadus – nuo to priklauso mūsų padorumas ir kitų žmonių pasitikėjimas mumis. Geriau mažas geras poelgis, geriau malonus netikėtumas, nei iškilmingai duodamų pažadų ar net priesaikų laužymas. Juk anksčiau ar vėliau už viską atsakysime..

Puoselėkime savo dvasios sodą

Tam tikru metų laiku mes genime nudžiuvusias arba nereikalingas medžių ir krūmų šakas mūsų sode.

Kodėl mes tai darome? Dėl kelių priežasčių.

Mes žinome, kad jei paliksime nesveikas ir nudžiuvusias augalo dalis – jį gali pažeisti įvairūs grybeliai ir medžių ligos.

Mes taip pat suprantame, kad augalų gyvybinė energija priklauso nuo saulės šviesos, vandens ir mineralų kiekio.

Todėl tam tikrose augalo vietose reguliuojame augimą taip, kad jis augintų ne tik lapus, bet ir gėles bei vaisius.

Taip ir mes: kaip dvasinės būtybės, esame atsakingi už savo dvasios, proto ir kūno sodą.

Jei paliekame nereikalingą balastą savyje – tampame pažeidžiami, neatsparūs ligoms ir problemoms.

Toks balastas mūsų viduje yra kūno toksinai, o taip pat seni įpročiai arba mąstymo būdas. Visa tai galima ir reikia “nugenėti“.

Jei nestabdysime savo augimo neperspektyviomis kryptimis, tai didžioji mūsų energijos dalis bus išeikvota veiksmams, kurie labai tolimi nuo mūsų tikrųjų tikslų ir norų.

Visi mes norime taikos, meilės ir dvasinio augimo.

Bet jei kūnas ir protas keroja visai priešingomis kryptimis, tai mes neturėsime nei laiko, nei energijos, kad išaugintume dvasinio gyvenimo gėles ir vaisius.

Pašalindami iš savo gyvenimo viską, kas atgyveno ir yra nenaudinga, mes suteikiame galimybę sužydėti slypintiems mumyse talentams ir jausmams.

Žvilgtelėkime atidžiau į mūsų kūno ir proto “šakas“ ir pašalinkime nereikalingus įpročius ir veiksmus, kuriems mes eikvojame savo laiką, mintis, energiją, ir kurie neleidžia mums sužydėti ir tapti nuostabiais dvasingais žmonėmis.

Taigi – ką reikia “genėti“ jūsų dvasios sode?

Autorius – R. E. Nadžemi

Saulėto savaitgalio!! 🙂

Mokykimės harmoningai bendrauti

* Gebėjimas harmoningai bendrauti – absoliutus gėris. Deja, nėra dažnas dėl iškreipto bendravimo tikslų suvokimo – kai siekiama manipuliuoti, daryti įtaką, valdyti.

* Bendraudami mes keičiamės informacija, kuriame santykius, bendradarbiaujame, sprendžiame iškilusias problemas. Ir būtent mokėdami bendrauti visa tai atliekame lengvai ir paprastai.

* Mes turime prigimtinį poreikį bendrauti, o šio poreikio realizaciją liudija bendravimo džiaugsmas. Mūsų poreikis bendrauti toks pat natūralus, kaip ir poreikis kvėpuoti.

* Kur mes bebūtume, kokį gyvenimo būdą bepasirinktume – bendravimo nepavyks išvengti. Net būdami gilioje vienatvėje, mes bendraujame su.. savimi. O štai bendravimo trūkumą psichologai vadina sensoriniu badu.

* Bendravimas gali būti naudingas, neutralus arba kenksmingas (konfliktiškas). Naudingas – pozityvus, praturtinantis, suartinantis, įkvepiantis. Neutralus – formalus. Kenksmingas – negatyvus, kenkiantis vienai ar abiems pusėms.

* Konflikto metu vienai pusei atrodo, kad jei ne bendravimo partnerio pikta valia – konflikto nebūtų. Kaip manote, o ką galvoja partneris? Jis galvoja lygiai taip pat.. Todėl konflikte laimėtojų nėra: pralaimi abi pusės.

* Bendravimas pereina į konfliktą, kai nesuprantame arba nenorime suprasti, kai spaudžiame ir reikalaujame, kai esame ambicingi, egoistiški ir agresyvūs.

* Visi norime supratimo, tačiau tam, kad žmonės mus suprastų, mes turime būti jiems suprantami..

* Jei esame sudirgę – atidėkime pokalbį ir nurimkime. Visada pagalvokime prieš kalbėdami – ypač jei norime pasakyti kažką negatyvaus. Ieškokime bendros kalbos: sąlyčio taškų ir to, kas mus jungia, vietoje ginčų dėl to, kas mus skiria.

* Jei šaukiame ar kalbame pakeltu tonu, pašnekovas fiksuoja tik negatyvų emocinį foną, bet ne perteikiamą informaciją, todėl pradeda reaguoti lygiai taip pat – negatyviai. Tai tiesus kelias į konfliktą.

* Jei konfliktiškas bendravimas tampa įprastu – jis pradeda varginti, todėl žmogus pradeda ieškoti išeities. Juk konfliktų kelias be pabaigos: kiekvienas sekantis konfliktas kyla dėl vis menkesnės priežasties, konfliktai darosi vis audringesni, o jų pasekmės vis sunkesnės.

* Niekas nenori ir nemėgsta konfliktų – net konfliktuojantys. Todėl sprendžia šį klausimą taip, kaip kas supranta: riboja bendravimą, užsidaro savyje arba reikalauja aklo paklusnumo.. Tačiau tai ne sprendimai, o bėgimas nuo konfliktų, kuris kartais sukelia laikiną palengvėjimo iliuziją.

* Geriausia išeitis – mokytis harmoningai bendrauti. Tam net nereikia papildomo laiko: juk bendraujame nuolat ir visada turime progą praktikuotis! Tiesiog stebėkime savo ir kitų reakcijas, mokykimės suprasti žodžių ir veiksmų pasekmes bei priežastis, bendravimo tikslus.

* Mokymasis bendrauti keičia žmogaus gyvenimą į gerąją pusę: lieka vis mažiau prieštaravimų, įtampos ir konfliktų, ir vis daugiau supratimo, bendravimo džiaugsmo ir harmonijos.

* Beje, vienas iš psichinės sveikatos kriterijų yra mokėjimas bendrauti..

* Bendravimo pagrindas – pagarba. Net maži nukrypimai – ironija, kandi pašaipa, atsainus tonas, abejingumas gali sugadinti net gerus santykius. Jei tai kartojasi – nesistebėkime, jei žmogus pradeda vengti bendravimo.

* Atpraskime kritikuoti – tai automatiškai sukelia norą gintis ir ieškoti pasiteisinimų. Nuolat kritikuojantis žmogus nemoka bendrauti, nes nesupranta, kad jo kritika gali žeisti žmones. O nuolat kritikuojamas žmogus galiausiai praranda pasitikėjimą savimi.

* Užsibrėžkime aiškų bendravimo tikslą – harmoniją. Būkime atviri ir tyri bendravime: kalbėkime ir elkimės be slaptų motyvų ir falšo.

* Atminkime: yra vienijantys ir suartinantys jausmai: meilė, vienybė, geranoriškumas, geraširdiškumas, dėkingumas, dėmesingumas, pagarba.. Jie veda tiesiu keliu į harmoniją bendravime 🙂 .

Mintys iš įvairių paskaitų, parengė ruvi.lt

Harmoningas bendravimas

Žmogaus gyvenimas – tarsi persipynusi priežasčių-pasekmių virtinė. Kiekvienas mūsų žodis, mintis ir veiksmas turi pasekmes. Tai, kas praėjo – pasilieka (pasekmė), o tai kas bus, yra jau dabar (priežastis). Ypač svarbu tai suprasti bendraujant su žmonėmis.

Nepriklausomai nuo to – pozityviai ar negatyviai elgsimės su žmonėmis, bet savo veiksmų pasekmes anksčiau ar vėliau išgyvensime pilnai ir asmeniškai. Todėl kartais verta atidžiau pažvelgti į savo bendravimą ir pagalvoti: ar siekiame harmonijos? O gal tiesiog laukiame, kad kiti elgsis taip, kaip mes norime?..

Bendravime taip pat veikia dėsnis: ką pasėsi, tą ir pjausi. Ir kaip neišaugs iš agurko sėklos obelis, taip ir bendravime – elgdamiesi blogai, negalime tikėtis gerų santykių. Todėl kaltinti kitus dėl bendravimo problemų – tiesus kelias į konfliktus, verčiau pasitikrinti – ar patys elgiamės pozityviai.

Pirmiausia – nepamirškime, kad aplinkinius žeidžia pikti žodžiai, todėl jie ilgiau juos prisimena. Paradoksalu, bet kartais apkalbos sudaro draugiškos atmosferos iliuziją, nors iš tikrųjų jos tik didina įtarumą ir nepasitikėjimą.

Juk dažnas vėliau pagalvos: jei šis žmogus taip kalba apie kitus, tai už nugaros gali ir mane apkalbėti. Todėl jei negalime pasakyti nieko gero apie žmogų – geriau patylėkime. Kalbėkime apie žmonės visada taip, lyg jie girdėtų – tai atpratina nuo įpročio apkalbinėti.

Bet kokios negatyvios kalbos apie žmones nieko neišsprendžia, o tik didina negatyvumą. Ypač turėtume būti atidūs, kai emocijų paveikti kalbame apie savo artimus žmones: emocijos nurims, o ištartus žodžius kiti žmonės gali prisiminti ilgai.

Svarbus draugystės ir meilės pagrindas – besąlygiškumas: kai nelaukiame atsako, nesitikime atlygio, nemanipuliuojame. Jei bendraujame kažko tikėdamiesi – santykiai anksčiau ar vėliau tampa konfliktiški. Todėl dažniau kalbėkime apie savo lūkesčius.

Juk dažniausiai santykiai išyra būtent dėl to, kad žmonės nepateisina vienas kito lūkesčių. Kartais žmogus net nežino, ko iš jo tikisi. Turime išmokti pasikalbėti apie tai, ko laukiame iš artimo žmogaus, o kartais ir kažko paprašyti – juk žmonės neskaito minčių.

Ir būtinai tesėkime savo pažadus ir laikykimės duoto žodžio! Žadėkime tik tai, ką tikrai galime įvykdyti – tai stiprina pasitikėjimą ir atsakingumą. Na, o žodžio nesilaikymas, ypač dažnai pasikartojantis – ardo ne tik pasitikėjimą, bet ir pačius santykius.

Ar mokame išklausyti kitus? Sutikite, kad bendraudami daugiausiai kalbame apie save, savo problemas, pertraukinėjame.., o ką kalba kitas žmogus – klausomės neatidžiai. Bet juk taip pat, kaip ir mes, jis tikisi išklausymo ir supratimo.

Būkime ne tik atidūs pašnekovai, bet ir išgirskime tai, ką apie mus sako artimi žmonės. Kas, jei ne draugas pastebės “šaukštą deguto“ – juk iš šalies jis matomas geriau.. O ir savo trūkumus mes “slepiame“ pirmiausiai nuo savęs..

O kaip su pagalba? Tikrasis draugiškumas išreiškiamas būtent pagalba bėdoje. Apie tai yra posakis: į šventę draugai kviečiami, o nelaimėje turi ateiti patys.. Būtent sunkią akimirką parodomos tikros žmonių savybės.

Mūsų laikais santykiai dažnai tokie veidmainiški, kad nelaimės atveju neretai pasirenkama “netrukdyti“ bėdos ištiktam draugui. Ir nors tai jau daug kam atrodo “normalu“, tačiau toks “netrukdymas“ prilygsta išdavystei – nelaimės sugniuždytas žmogus retai prašo pagalbos, ir kas, jei ne draugai, turi būti šalia?..

Labai svarbus bendravime gebėjimas atsiprašyti. Jei jaučiame, kad įskaudinome žmogų – atsiprašykime. Mes galime jaustis teisūs, tačiau jei tas teisumas įžeidžia kitą žmogų – reiškia, kažką darome neteisingai. Neatidėliokime – geriau ir lengviau atsiprašyti nedelsiant. Atsiprašę užveriame kelią didesniam konfliktui.

Ir dar: harmoningam bendravimui labai svarbios.. smulkmenos. Čia nėra nesvarbių dalykų: mažiausia smulkmena gali ir pagerinti, ir pabloginti santykius. Galime atrodyti išoriškai mandagūs ir šypsotis, tačiau jei nesame nuoširdūs – žmonės tai jaučia.

Būkime geranoriški ir dovanokime vieni kitiems šypsenas, padėką, palaikymą, dėmesį, apkabinimus, supratimą, mielas staigmenas.. Didelis gėris susideda iš mažų, kasdieninių, dovanojamų su meile gerų veiksmų, minčių ir žodžių :)..

Iš Proto į Širdį

Meilė (Premananda)

Tikroji Meilė tiesiog yra. Tikroji Meilė dovanoja save.
Tikroji Meilė – tavo prigimtis.
Kai tu gyveni pagal savo tikrąją prigimtį, tu ir esi Meilė.
Štai kas yra Tikroji Meilė.

Laikas sodinti obelis (S. Lazarevas)

Iškėlimas savęs virš kitų, arba menkumo jausmas galimas tuomet, kai žmogus turi mažai energijos.
Pabrėždamas savo išskirtinumą, žmogus bando parodyti, kad turi daugiau energijos už kitus.
Tas, kuris gyvena širdimi ir meile, neturi poreikio demonstruoti savo energiją. Jis tiesiog kiekvieną sekundę ją kuria.
Vienas žmogus laiko rankose obuolį ir giriasi, kad jis didesnis, nei pas kitus.
O kitas sodina obelį ir renka derlių, su šypsena stebėdamas pirmąjį…

Visa ko išraiška (Nežinomas autorius)

Kūrėjas miega kiekviename akmenyje, regi sapnus kiekviename augale, juda kiekviename gyvūne ir nubunda žmonijoje.

Išsilaisvinimas (Šri Tatchata)

Žmogus gali pakilti iki Kūrėjo lygmens. Jis turi neįtikėtiną potencialą!
Gyvūnų gyvenime yra 4 esminiai dalykai: valgis, miegas, baimė, dauginimasis.
Ir daugelio žmonių gyvenimas šiuo metu į tai susiveda. Ir žmonės dėl to kenčia (skirtingai nei gyvūnai).
Problema egoizme ir siaurame požiūryje. Turime nusimesti ribojančius sąmonę pančius ir praplėsti savo matymą.
Žmonėms būtina pradėti augimo procesą – link meilės, dvasios harmonijos ir vienybės.
Žmogaus jėga ir atsakomybė – vienybėje su visa gyvybe Žemėje, jis turi būti Meilės Šaltiniu.

Meilė viską gali (Šri S. Sai Baba)

Neapykantą lengva įveikti meile,
aistrą – išmintimi,
melą – tiesa,
pyktį – gėriu,
godumą – dosnumu.

Apie valdymą ir kūrybą (N. D. Walsch)

Didžioji dauguma žmonių dar neišmoko naudotis valdžia.
Dabar pripažįstamas “žmonių valdymo“ modelis, o turėtume vadovautis “valdymo su žmonėmis“ modeliu.
Atminkite: valdžios tikslas ne valdyti, o kurti.
Kai valdžios žmonės imasi valdyti, jie nieko nesukuria.
Štai kodėl taip sunkiai sekasi valdymo manija apsėstiems žmonėms.
Valdymas yra kūrybos priešas. O valdomos kūrybos samprata – tikras nesusipratimas.
Tikra laisvė, tikra valdžia ir tikra kūryba yra viena. Tai Dievo būsena.
Ir žmonių būsena, tik jie to nežino.
Todėl niekas, kas nėra tikra laisvė, nėra “visuomenės interesas“. Tai yra valdžios interesas.

“Ego“ spąstai (E. Tolle)

Įprastas ir žaibiškas “ne“ stiprina “ego“. “Taip“ – silpnina jį.
Tavo susitapatinimas su forma ir su “ego“ nepakenčia net minties apie nusileidimą.

Iš Proto į Širdį (D. Melchizedek)

Senovėje žmonės gyveno Širdimi. Kadaise mes nupuolėme iš Širdies į Protą.
Dabar beveik visi žmonės planetoje gyvena Protu. Ir tai sukėlė didelę problemą, nes mes negyvename Širdimi ir mūsų niekas nejaudina.
Tiems, kas gyvena Protu, reikalingos tik materialios vertybės – ir tokia sąmonė yra bėdoje.
Mums reikia prisiminti tai, ką praradome – gyvenimą Širdimi, kai Protas paklūsta Širdžiai.
Širdyje yra viskas: meilė, tiesa, harmonija, protėvių išmintis, moralės dėsniai ir ryšys su kitomis Širdimis… Joje yra viskas, ko reikia žmogaus augimui ir transformacijai.
Didysis Pakilimas į aukštesnę sąmonę, kurio visi taip laukia, ir yra perėjimo iš Proto į Širdį procesas.

Gražaus visiems savaitgalio! 🙂

G. Šičko metodas: anketos pildymas

Motyvai blaivybei turi būti grįsti tik teisingais ir patvirtintais moksliniais faktais, todėl siekiančio blaivybės žmogaus motyvas negali būti tik nenoras ar negalėjimas vartoti alkoholį. Alkoholio vartojimas yra žalingas įprotis, įtakotas klaidingų įsitikinimų: kad vartoti alkoholį “normalu“, kad alkoholį galima vartoti “saikingai“.

Pirmiausiai turime suvokti, kad saiko matas alkoholiui – narkotinei medžiagai – netaikomas dėl kelių priežasčių:

1. Prie narkotinės medžiagos labai greitai priprantama, todėl išsivysto priklausomybė.
2. Vartojant alkoholį tam, kad būtų pasiektas tas pats efektas, reikia vis didesnių dozių.
3. Alkoholio vartojimas – žalojantis sveikatą žalingas įprotis, todėl negali būti nei saikingo, nei kultūringo žalingo įpročio.

Nekenksmingų alkoholio dozių taip pat nėra: net epizodiniai išgėrimai gali atvesti į alkoholinę priklausomybę. Alkoholis turi akumuliatyvinę savybę, t.y., savybę kauptis organizme. Jis gali būti šalinamas iš organizmo (priklausomai nuo išgerto kiekio) nuo 8 iki 20 ir daugiau dienų. Jei neišlaikomas toks blaivybės intervalas ir geriama toliau – vyksta chroniška organizmo intoksikacija.

G. A.Šičko sudarė priklausomybės atsiradimo formulę, kurią jis suskirstė į šešias pakopas:

1) Programa iš išorės – tėvai, mokykla, visuomenė ir informavimo priemonės;
2) Įsitraukimas į programą – pirmas žingsnis paprastai sunkus, atmetantis (pirma cigaretė ar pirmas stikliukas natūraliai sukelia šleikštulį);
3) Įprotis – įprantama retkarčiais (šventės, progos) išgerti;
4) Poreikis – įprotis “ima” viršų ir pradeda valdyti žmogų;
5) Poreikis tampa gyvenimo nuostata arba įsitikinimu, kuriems pajungiamas visas gyvenimas;
6) Pabaiga – čia G.Šičko turi omenyje mirtį nuo išorinių alkoholinių programų, tapusių įsitikinimais ir užvaldžiusių gyvenimą, taip ir nepraregėjus.

Ši schema – ilgalaikių mokslinių tyrimų rezultatas ir taikoma ne tik nuo alkoholio vartojimo degradavusiems žmonėms, ja parodomas kiekvieno žmogaus galimas kelias į priklausomybę, kuris, beje, visiems vienodas.

Todėl priklausomybė nuo alkoholio gydoma pirmiausiai išlaisvinant sąmonę nuo melo, kuris stumia žmogų vartoti alkoholį. Alkoholizmas grįstas melu, o blaivybė grįsta tiesa (juk blaivybė prigimtinė mūsų būsena) – štai kame G. Šičko metodo sėkmingumo raktas. Atminkite: nei vieno gydytojo pastangos neprilygs tam, ką pats žmogus gali padaryti.

Pasiryžus blaivybei, labai svarbu adekvačiai įvertinti savo būseną – tam, kad žmogus įsitikintų, kad turi problemą. Problemos pripažinimas – pirmas žingsnis į jos sprendimą. Šiuo tikslu ir pildoma savo būsenos įvertinimo anketa (autoanamnezė).

Anketos rašymo psichologinis poveikis labai stiprus, nes aprašant savo būseną (diagnozę) didinamas sąmoningumas. Nes vienas dalykas – girdėti iš kitų apie save kad esi alkoholikas, o visai kitas – sąmoningai pačiam įvertinti savo būseną. Tai tarsi atviras pokalbis su pačiu savimi.

Anketos pildymo planas pagal G. Šičko metodą:

1. Biografiniai duomenys: vardas, pavardė, gimimo data, šeimyninė padėtis ir sudėtis, išsilavinimas, specialybė, tėvų užsiėmimas.
2. Žalingi įpročiai, nuo kurių norite išsivaduoti, taip pat artimųjų žalingi įpročiai.
3. Rūkymas: kiek metų rūkote; surūkomų per parą cigarečių skaičius; mėnesio išlaidos cigaretėms; kiek kartų bandėte mesti rūkyti; pastangos atsisakyti žalingo įpročio.
4. Įgimti ir įgyti susirgimai susirgimai iki to, kol pradėjote gerti.
5. Susirgimai ir sutrikimai, įgyti vartojant alkoholį.
6. Gydymo įstaigos, kurių įskaitoje jūs esate.
7. Šiuo metu vartojami medikamentai: savo iniciatyva, gydytojui rekomendavus – jų vartojimo tikslas ir gydymo efektas.
8. Jūsų amžius, kai pradėjote vartoti alkoholį, jūsų tuometinis požiūris į alkoholį. Kaip žiūrite į tai dabar? Jūsų požiūris: teigiamas ar neigiamas?
9. Amžius, kuomet atsirado įprotis vartoti alkoholį.
10. Amžius, kuomet atsirado poreikis alkoholiui.
11. Jūsų suvokimas apie terminus: saikingai geriantis, girtuoklis, alkoholikas, blaivininkas, sausas įstatymas, kaip vertinate sausą įstatymą.
12. Apytikslės alkoholio vartojimo pradžios datos; girtuoklystės; alkoholizmo.
13. Alkoholio vartojimo ypatumai: pasirinkta alkoholio rūšis, vartojimo dažnumas, įprastos dozės, kompanijos, vietos, savijauta iki gėrimo, gėrimo metu ir po gėrimo.
14. Alkoholio dozės įsitraukus į alkoholio vartojimą; įpratus prie jo; girtuokliaujant; šiuo metu.
15. Vartojimo periodiškumas: kasdien; kas savaitę; užgėrimai; kiek laiko trunka: užgėrimai, normalios būsenos atstatymas po užgėrimo.
16. Savijauta užgėrimo metu, ypač ryškaus užgėrimo aprašymas.
17. Būdai, naudojami užgėrimui užbaigti.
18. Surogatų vartojimas: odekolonas ir pan.; jų pavadinimai, vartojimo dažnumas, dozės, priežastys.
19. Elgesys apgirtus: gatvėje, visuomeninėse vietose, darbe, namie.
20. Savijauta ir elgesys, jei nepakanka alkoholio.
21. Jūsų nuomonė apie neigiamas alkoholio vartojimo pasekmes: jums, jūsų šeimai, kitiems artimiems giminaičiams, jūsų darbovietei, visuomenei.
22. Jūsų nuomonė apie teigiamas alkoholio vartojimo pasekmes: jums, jūsų šeimai, giminaičiams, jūsų darbovietei, visuomenei.
23. Savarankiškų atsisakymų nuo alkoholio priežastys, taip pat nesėkmių priežastys (silpna valia, metodikos neturėjimas, nekompetentingumas šios problemos sprendime).
24. Gydymas nuo alkoholizmo: laikas, gydymo trukmė, gydymo įstaiga, gydymo būdai, rezultatas.
25. Motyvai, dėl kurių kreiptasi pagalbos (noras mesti gerti, neviltis, noras normaliai gyventi).
26. Jūsų požiūrio į alkoholį programa artimiausiam laikotarpiui (informacijos rinkimas, tiesa apie alkoholį, motyvacija blaivybei).

Ši anketa – objektyviam savo būsenos įvertinimui, tai tarsi žalingo įpročio istorija, kuri leidžia pamatyti tikrąją padėtį: alkoholinės priklausomybės vystymosi procesą, susijusius su tuo nemalonumus ir pergyvenimus, sveikatos būseną, materialius nuostolius.

Anketa ypač svarbi, jei žmogus pagal G. Šičko metodą dirba savarankiškai. Užpildžius anketą, naudinga ją kartas nuo karto perskaityti – tai stiprina motyvaciją blaivybei. Beje, toks atviras savo būsenos užrašymas daugelį atgraso nuo alkoholio vartojimo.

Pagal G. A. Šičko knygą “Išsilaisvinimas iš alkoholizmo: žingsnis po žingsnio“, vertė ruvi.lt

Alkoholio poveikis smegenims

Alkoholio poveikis smegenims primena smegenų traumas: tai grubūs anatominiai pažeidimai, vedantys į tam tikrų smegenų funkcijų nusilpimą ir palaipsninį (priklausomą nuo poveikio intensyvumo) sunykimą, o taip pat ir į visos centrinės nervų sistemos veiklos pažeidimus.

Tokie ryškūs pokyčiai smegenyse vyksta dėl alkoholio savybės sulipinti eritrocitus, ir tai turi labai rimtas pasekmes. Esmė tame, kad smulkiausių kapiliarų diametras yra artimas eritrocitų diametrui, o alkoholio paveikti eritrocitai susiklijuoja į grupes ir užkemša kapiliarus.

Dėl tokio alkoholio poveikio yra nutraukiamas smegenų ląstelių aprūpinimas deguonimi. Jei toks deguonies trūkumas tęsiasi ilgiau nei 5-6 minutes, smegenų ląstelės žūsta negrįžtamai, t.y., jų tiesiog netenkama.

Todėl alkoholio vartojimas sukelia smegenų ląstelių žūtį: kuo daugiau yra išgeriama, tuo daugiau smegenų ląstelių netenkama. Ilgalaikis alkoholio vartojimas sukelia įvairių audinių bei organų atrofiją ir išsigimimus, kurie pirmiausiai ir ryškiausiai pasireiškia būtent smegenyse.

Bechterevo (Rusija) laboratorijoje atlikti tyrimai su gyvūnais įrodė, kad alkoholio poveikis ypač pražūtingas jaunam organizmui – kuo anksčiau pradedamas vartoti alkoholis, tuo stipriau organizmas pažeidžiamas. Vystymasis, kūno svoris ir smegenų apimtis (ypač kaktinė dalis) ženkliai skiriasi nuo nevartojančių alkoholio.

Jei alkoholizmo „stažas“ yra 7-12 metų, matomas ir išorinis poveikis smegenims: jos susiraukšlėja ir sumažėja, smegenų dangalai ištinsta, išsiplečia kraujagyslės ir išsilygina smegenų rievės – tai smegenų atrofijos (nykimo) požymiai.

Pokyčiai užfiksuoti ir smegenų žievėje: nervinės ląstelės paveikiamos alkoholiu lygiai taip pat, kaip ir apsinuodijus stipriai veikiančiais nuodais. Ilgalaikis alkoholio vartojimas galiausiai įtakoja ir proto veiklą: nukenčia pirmiausiai aukščiausios ir tobuliausios smegenų funkcijos, o primityvios, refleksinės išlieka ilgiau.

Visi suprantame, ką tai reiškia: neišvengiamai vyksta žmogaus moralinis nuosmukis su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Palengva prarandamas atsakingumas ir gėdos jausmas, alkoholikas pradeda atvirai meluoti – pirmiausiai sau, todėl jam tampa „normalu“ meluoti ir kitiems, juk jis turi sąžinės „užtildymo“ priemonę – alkoholį. Todėl ir teigiama, kad alkoholis bukina žmones.

Perskaitę šias išvadas galime pagalvoti, kad jos liečia tik pažengusius alkoholikus. Tačiau paveikti alkoholinės propagandos, daugelis žmonių turi iškreiptą suvokimą apie alkoholizmą. Priskirti žalingą alkoholio poveikį tik pripažintiems alkoholikams yra iš esmės neteisinga!

Turime aiškiai suvokti, kad terminai: girtuoklis, „saikingai ar kultūringai“ geriantis, alkoholikas – nusako tik kiekybinį, o ne kokybinį skirtumą. Įtikinti alkoholinės propagandos žmonės mano, kad alkoholikai yra tik tie, kurie prisigeria iki baltosios karštinės ar turi išorinių, alkoholikams būdingų požymių.

Šis klaidingas įsitikinimas pastato žmogų prie pavojingos ribos, nes tarsi ištrinama atkarpa, kuri atvedė alkoholį vartojantį žmogų iki akivaizdžių, visiems matomų pasekmių. „Saikingas“ ar „kultūringas“ alkoholio vartojimas ir yra labiausiai paplitęs pasiteisinimas, už kurio slepiasi alkoholikai.

Kiekvienas narkologas jums patvirtins, kad nei vienas alkoholikas, pasiekęs net paskutinę alkoholizmo stadiją, nepripažįsta savęs alkoholiku. Jie visi dangstosi plačiai paplitusiais pasiteisinimais: „kaip visi, tik per šventes, saikingai, kultūringai“. Kodėl taip nutinka?

Todėl, kad mes leidžiamės įtikinami, kad alkoholis yra neatsiejama gyvenimo dalis. Pasvarstykime: jeigu kažkas spaudoje imtų propaguoti saikingą hašišo ar marihuanos vartojimą arba pasiūlytų vaikus nuo mažų dienų pratinti kultūringai vartoti chloroformą – ką mes pasakytume apie tokį žmogų?

Geriausiu atveju – kad tai beprotis, kurį reikėtų gydyti psichiatrinėje ligoninėje, blogiausiu – kad tai priešas, kuris atvirai nori pakenkti mūsų tautai, tiesa? Kodėl tuomet mums yra normalu kasdien girdėti visuotinę alkoholio propagandą?..

Juk alkoholio poveikis organizmui niekuo nesiskiria nuo kitų narkotikų poveikio – tai ir yra toks pat narkotikas, kaip visi kiti narkotikai.

Tiesiog pagalvokime apie tai…

Pagal F.Uglovo straipsnį „Alkoholis ir smegenys“, vertė ruvi.lt