Nepaprastas paprastas molis

Gydymą moliu mūsų dienomis vienas pirmųjų ėmė propaguoti bulgaras I.Jotovas. Moliu gydėsi ir mūsų protėviai. Molis – ekologiškai švarus gamtos produktas. Pagrindinė molio savybė – sutraukti, sugerti. Tai nuosėdinė medžiaga, sudaryta iš mineralų. Turi antiseptinių savybių, gydo uždegimus, odos ligas, valo šlakus iš organizmo, todėl yra puiki pagalbinė priemonė gydant daugelį ligų.

Žemės paviršiuje dažniausiai aptinkamas rudas ar rausvas molis. Raudonasis molis glūdi 10-15 metrų gilyje, jis yra švaresnis. Mėlynasis molis yra dar giliau, yra dar baltasis ir juodasis molis (molio priskaičiuojama apie 40 rūšių). Kuo gilesniame klode yra molis, tuo jis vertingesnis. Jo spalvą apsprendžia jame esantys mineralai, jie suteikia moliui papildomų gydomųjų savybių. Populiariausias – rudas arba rusvas molis, jis randamas upių krantuose, karjeruose, grioviuose. Jei molį naudosime gydymui, pagrindinė sąlyga – kad jis būtų kuo toliau nuo pramoninių vietovių (dėl tų pačių sugėrimo ir sutraukimo į save savybių).

Gydymui naudojama molio masė, molio suspensija ir molio vanduo. Prieš naudojant molis palaikomas saulėje, išrenkamos priemaišos ir akmenukai. Paskui maišant su vandeniu, ruošiami graikiško riešuto dydžio kamuoliukai, jie išdžiovinami ir dedami į stiklinį indą. Šiuos kamuoliukus prieš naudojant tereiks sudrėkinti vandeniu ir daryti iš jų plokštainėlius (aplikacijas), kurie dedami ant gydomos vietos, arba paruošti molio vandenį ar suspensiją.

Molio milteliai parduodami ir vaistinėse. Galime naudoti ir juos, bet, žinoma, visuomet naudingesnis bus molis, kuris bus netoli tų vietų, kuriose žmogus gyvena. Gydomiesiems tikslams labiau tinka savo pačių rankomis paruoštas molis. Molis yra vienkartinio veikimo, todėl panaudotą molį tiesiog užkasame į žemę. Molio veikimas nėra žaibiškas ar greitas, todėl procedūras reikia pakartoti kelis kartus.

Ką gydome moliu? Pirmiausia tai puiki pagalbinė priemonė gydyti uždegiminius darinius ir procesus, odos ligas, įvairius patinimus. Tam daromas molio kompresas iš molio košelės ar plokštainio (apie 2 cm storio), kurie uždedami ant sudrėkintos marlės ar lininio audinio ir dedami ant ligotos vietos. Laikomas valandą, paskui nuimamas, likučiai nuplaunami. Kuo sunkesnis susirgimas, tuo dažniau reikia naudoti molį. Taip gydomos įvairios odos ligos, išbėrimai, votys, mastopatija. Molis tepamas ir aplink žaizdas, nes yra puikus antiseptikas.

Išsiplėtus venoms, du kartus per savaitę ant kojų dedami mėlynojo molio kompresai. Tai numalšina uždegimą ir pagreitina gydymą. Sloga, kaklo skausmai, kosulys taip pat gydomi molio kompresais, kurie dedami ant kaktos ir nosies. Kompresai dedami ir esant nugaros skausmams ar radikulitui. Procedūrų metu ligonis apklojamas, kad sušiltų. Visų spalvų molis taikomas ir kaip kosmetinė priemonė veido odai – iš jo daromos veido kaukės.

Plačiai naudojamos gydomosios molio procedūros ir pirtyje. Molio košele padengiamas visas kūnas, nes molis aktyviai veikia ląstelių medžiagų apykaitos procesus bei riebalinių liaukų funkcijas. Tokia priemonė puikiai gydo ir celiulitą – tereikia košele užteptas vietas apvynioti polietileno plėvele ir pašildyti – pirtyje ar tiesiog papildomai apvyniojus, apie 20 minučių. Atliekant tai reguliariai, oda tampa lygi. Tam geriausiai tinka juodasis molis.

Molingas vanduo taip pat naudojamas masažams pirtyje. Labai veiksmingos ir molingo vandens vonelės, kuriose mirkomos galūnės – rankos arba kojos. Persišaldžius galūnes mirkome apie 20 minučių – tai pagerina savijautą, atgaivina ir palengvina liguistą būseną. Molingą vandenį galima pilti ir į vonią, kurioje pagulime apie pusvalandį. Tokia vonia suteikia lengvumo, žvalumo, tonizuoja. Molingas vanduo ruošiamas taip: šaukštas molio ištirpdomas stiklinėje vandens ir naudojamas procedūroms.

Labai naudingas ir molio vanduo, vadinama molio suspensija. Molio vanduo padeda iš organizmo pašalinti toksinus ir šlakus. Geriama ryte nevalgius, kursas – savaitė, paskui daroma pertrauka. Suspensija ruošiama taip: 1arbatinį šaukštelį molio dedame į stiklinę vandens, išmaišome. Kai nusistovi, išgeriame tik trečdalį molio vandens. Taip daroma tam, kad į organizmą nepakliūtų nepageidaujamų medžiagų. Kuo labiau užterštas organizmas, tuo dažniau reikia kartoti tokius valymo kursus.

Tai tik nedidelė molio panaudojimo gydymui dalis. Ką sudomino – galima pasieškoti specialios literatūros. Žinoma, tai ne panacėja, bet.. ekologiška, prieinama, be šalutinių poveikių, nemokama papildoma gydymo priemonė, kuria, reikalui esant, galime pasinaudoti kiekvienas 🙂 ..

Reklama

Stresas

Toks įprastas žodis mūsų kasdienybėje, kad dažnai susidaro įspūdis, jog gyvename nuolatiniame strese. Žodynas stresą (angl. stress – įtampa) aiškina kaip įtampos būseną, apsauginių fiziologinių reakcijų visumą, atsirandančių žmogaus arba gyvūno organizme kaip atsakas į nepalankių veiksnių – stresorių, pvz., šalčio, traumų poveikį. Tai reakcija, o ne nuolatinė būsena.

Adekvatus situacijai, trumpalaikis stresas sužadina endokrininę sistemą, priverčia intensyviau dirbti antinksčius, kurie pagamina daugiau stresinių hormonų, pirmiausia – adrenalino. Tokiame fone kinta visų vidinių procesų režimas, organizmas mobilizuojasi. Šioje būsenoje, jei nepasiduodama panikai, priimami greiti optimalūs situacijai sprendimai. Stresas mums padeda pasiekti vidinio mobilizavimosi ribą aplinkybėse, lemiančiose išlikimą.

Mūsų laikais paplitęs kitoks stresas, kuris jau daugeliui tampa gyvenimo būdu. Tai nuolatinė įtampa, kurią sukeliame sau patys. Stresas gali tapti toks įprastas, kad be jo gyvenimas gali pasirodyti keistas. Nuolatiniame strese gyvenantis žmogus, jo nejausdamas, anot psichologų, pasijunta tarsi kažką praradęs, todėl nesąmoningai kuria sau vėl ir vėl tokią būseną. Tai neadekvatus, nenaudingas stresas, gyvuojantis tik dėl įtemptos būsenos.

Priežasčių įtampai ieškoma visur: tai darbas, pinigai, pokyčiai gyvenime, nepasitikėjimas, baimė dėl sveikatos, bendravimas – sutuoktiniai, vaikai, draugai, kaimynai, naminiai gyvūnėliai.. Jeigu stresinė situacija tampa įprastiniu reiškiniu, ji pradeda blokuoti organizmo savireguliacinį mechanizmą ir pradedami pernelyg eikvoti vidiniai rezervai. Ilgalaikis, pastovus stresas – pastovios neigiamos emocijos, todėl reikia bijoti ne streso, o atkreipti dėmesį į savo mintis – pagrindinę streso mitybinę terpę. Nebus šios terpės, nebus ir sąlygų stresui tarpti.

Kiekviena mintis pagimdo nervinį impulsą, kuris savo ruožtu pasireiškia organizme vienokių ar kitokių biocheminių ir fiziologinių reakcijų pavidalu. Bet kuri mintis sukelia atitinkamą emociją. Kokią situaciją bespręstume, mes visų pirma susiduriame su savimi, savo vidiniais stabdžiais, kurie gali kurti konfliktą. Kai šis vidinis konfliktas pažengia per toli, atsiranda įtampa. Negatyvaus mąstymo stereotipai, psichologiniai barjerai ir nuostatos kuria nuolatinį stresą.

Realių stresinių situacijų gyvenime nėra daug. Jei turime įprotį gyventi įtampoje, tai ir realioje stresinėje situacijoje nesugebėsime mobilizuotis ir pulsime į paniką. Stresinis smūgis, kurį patiria mūsų psichika, yra tiesiogiai proporcingas mūsų požiūriui į stresinę situaciją. Protas ir kūnas, nuolat kamuojami įtampos, nebegali veikti greitai. Dirglumas ir nervingumas trukdo susikaupti, daromos klaidos.

Stresas – tai ramybės priešingybė. Neįmanoma tuo pačiu metu būti apimtam streso ir ramiam – nei fiziškai, nei emociškai. Kaip ir viskas šiame pasaulyje, taip ir stresas paklūsta priežasties – pasekmės dėsniui: turi kažkas įvykti, kad sulauktume tam tikrų pasekmių. Gali atrodyti, kad nevaldome savo įtampos ir stresinės būklės, bet mes visada turime pasirinkimą: būti įtampoje ar ne, reaguoti ramiai ir ieškoti sprendimų, ar blaškytis.

Kaip įsisukame į stresinę būklę? Psichologai įvardina vieną pagrindinę priežastį: per dideli reikalavimai sau ir.. kitiems. Turime suprasti, kad viską idealiai daryti negali nė vienas žmogus. Per didelis griežtumas sau žlugdo pasitikėjimą savimi ir stabdo kūrybiškumą bei tobulėjimą. Bandymas kuo daugiau nuveikti, per didelis dėmesys detalėms ir antraeiliams dalykams, prioritetų nebuvimas – visa tai gimdo stresinę būklę.

Ką daryti, jei jau esame nuolatiniame strese? Pirmiausia pripažinkime sau, kad esame įtampoje ir kenčiame nuo streso – tai labai svarbu. Toliau išsiaiškinkime, kas mums sukelia stresą, galime net sudaryti situacijų sąrašą. Ir galiausiai nuspręskime padaryti viską, kad sumažintume stresą ir visiškai jį pašalintume iš savo gyvenimo. Darykime viską, kas nuo mūsų priklauso, o jei negalime keisti situacijos, keiskime požiūrį į ją.

Kam to reikia? Pirmiausia mūsų pačių gyvenimo kokybei ir sveikatai. Daug geriau ką nors veiksmingai padaryti, kad pakeistume aplinkybes, nei pasiduoti sekinančiam stresui. Seniai pripažinta, kad stresas vienaip ar kitaip prisideda prie įvairių ligų atsiradimo. Kai esame apimti streso, mūsų kūnas negali veikti harmoningai: mes tiesiog stokojame visų būtinų sudėtinių geros sveikatos elementų ir kūno apsauginis mechanizmas lengviau pažeidžiamas mikrobų, virusų ir aplinkos poveikio.

Mūsų gyvenimo tempas pilnai priklauso nuo mūsų. Nuolatinis jaudinimasis ir nerimavimas kuria begalines stresines situacijas. Mokykimės atsipalaiduoti, nesureikšminkime smulkmenų iki problemų dydžio. Skirkime tikrą stresinę situaciją nuo mūsų pačių sukurtos. Iškilusioms problemoms ieškokime sprendimų, nepaskęskime emocijose. Savo namuose kurkime ramybės ir stabilumo oazę, kur galime aptarti iškilusius sunkumus ir paremti vienas kitą. Nepamirškime ir humoro jausmo – tai geriausias vaistas įtampai mažinti 🙂 ..

Laikas

Laikas nėra toks pastovus, kaip gali atrodyti. Visi esame patyrę valandų, kurios eina lėtai, ir valandų, kurios prabėga greitai. Tai nėra vaizduotė ar jutimas. Dar Aristotelis teigė, kad dvasiniame pasaulyje viskas juda ratu, o materialiame pasaulyje – veikiant jėgai, dabar vadinamai gravitacija – viskas juda viena linija. Priklausomai nuo to, kiek išnaudojame savo dvasinį potencialą, laikas plečiasi arba traukiasi: jis išgyvenamas arba “prabėga“.

Kai pajungiama dvasinė plotmė, laikas tarsi prasiplečia. Viskas, kas egzistuoja aukštesnėse dimensijose, yra amžinas “dabar“. Joje atsiradusi idėja akimirksniu realizuojasi nuo pradžios iki pabaigos. Kiekvieno žmogaus aukštesnysis “aš“ viską patiria kaip visumą, o ne kaip atskiras dalis ar epizodus. Tam, kad turėtume tokį laiką praplečiantį matymą, būtinas ryšys su intuicija ir aukštas sąmoningumas.

Aukštas sąmoningumas yra sugebėjimas būti sąmoningu čia ir dabar. Viskas, į ką mes fokusuojame savo dėmesį, tampa mūsų gyvenimo realybe. Ten, kur mūsų dėmesys, ten ir mūsų kuriamoji energija. Jei blaškomės tarp praeities nuoskaudų ar ateities iliuzijų, nesame sąmoningi kūrėjai. Tuomet laikas bėgte bėga, nes nuolat susiduriame su savo nesąmoningos kūrybos pasekmėmis ir turime jas įveikti. Gyvenimas bėga, atrodo nevaldomas.

Mes galime pakeisti, praplėsti laiką, būdami dabartyje ir koncentruodamiesi tik į tai, ką darome šiuo momentu. Mūsų veikla turėtų būti mūsų dalis, o ne kažkas šalia mūsų. Menininkai gerai pažįsta tokius momentus, kai juos pagauna įkvėpimas ir laikas tarsi išnyksta. Tai prieinama kiekvienam žmogui, tereikia išmokti išgyventi tai, ką darome ir pajusti vienybę su savo veikla, kokia ji bebūtų – darbiniai projektai ar buities darbai.

Būsenoje “čia ir dabar“ mes peržengiame įprastinio laiko ribas ir galime atlikti didžiulius darbus, “normaliomis sąlygomis“ reikalaujančių kelių valandų, per.. keliolika minučių. Jei nesusitapatiname su tuo, ką darome, tai veikiame įprastu, fiziniu, nuosekliu laiku ir darbams atlikti reikia daugiau laiko ir pastangų. Kai esame vienybėje su laiku, mes praplečiame savo galimybes, nes aukštesnėje laiko dimensijoje viskas vyksta lengvai.

Norint pasiekti tokią būseną, pirmiausia turime atkreipti dėmesį, ką mąstome ir kaip kalbame apie laiką. Atsisakykime sakinių: “Aš visada vėluoju.. man nuolat trūksta laiko.. neturiu laiko.. nieko nespėju..“. Mūsų mintys ir žodžiai kuria mūsų realybę, todėl visų mus ribojančių nuostatų turime atsisakyti. Pradėkime galvoti, kad turime laiko viskam tiek, kiek reikia, kad viską spėjame laiku ir visada dirbame noriai ir entuziastingai – tokios mintys ir žodžiai greitai pakeis realybę.

Rūpestis ir nerimas dėl būsimų darbų taip pat atima daug energijos ir laiko. Tokie darbai paprastai lieka neužbaigti arba visiškai nepadaryti. Jei yra kažkas, ką nuolat atidedame, tai gali reikšti, kad mums to nereikia, arba kad yra kažkas svarbesnio, ką turime atlikti šiuo metu. Darbai, daromi su įtampa ir spaudimu išsekina ir dažnai yra nenaudingi. Dažniau įsiklausykime į savo jausmus, į kūno kalbą (gal tiesiog reikia poilsio?) ir pasitikėkime tuo. Tada darbas vyks greičiau ir džiaugsmingiau.

Dažniau vadovaukimės ir pasitikėkime savo intuicija – ji nuves ten, kur norime daug greitesniu keliu. Turime pasitikėti savimi, savo intuicija, nes mūsų aukštesnysis “aš“ visada nukreipia mus į aukštesnįjį gėrį, nes “mato“, kas vyksta ir vyks ir siunčia mums vidines “žinutes“. Vadovaudamiesi intuicija, kursime viską taip greitai, kad liks laiko ir kitai naudingai veiklai. Ir, atvirkščiai – kuo daugiau vadovausimės logika, kuo dažniau sudarinėsime darbų sąrašus ir jais vadovausimės, tuo labiau skubantys pasijusime..

Logika – tai tik ribotas mūsų mąstymo instrumentas, o ne pats mąstymas. Ji tik apdoroja informaciją, bet nekuria naujos. Paradoksas, bet mąstyti tik logiškai – neįmanoma. Mes negalime apskaičiuoti, kada ką daryti remiantis logika ir tuo pat metu būti aukštesnėje laiko srovėje, kur viskas vyksta lengvai. Intuicijos dėka žmogus akimirksniu pamato, pajunta visą vaizdą ar mastymų rezultatą, iki kurio loginis mąstymas niekaip negali nuvesti.

Intuicija atveria pažinimo pasaulį, praplėčia mūsų suvokimą, pripildo mūsų laiką prasme ir džiaugsmu. Jos dėka mes patenkame į aukštesniąją laiko srovę. Keli momentai, žvelgiant iš aukštesnės perspektyvos, gali sutaupyti ne tik kelias valandas, bet net ir kelis mėnesius ar metus nereikalingų veiksmų. Kuo daugiau augsime dvasiškai, tuo efektyviau veiksime gyvenime.

Klausykime savo intuicijos, išmokime būti sąmoningi čia ir dabar, tuomet darysime tik tai, kas tarnauja mūsų aukštesniam tikslui, ir turėsime.. daug daugiau laiko – visą savo laiką 🙂 ..

Rytų medicinos diagnostika

Visi, kas mokėsi medicinos, prisimena įdomų fenomeną: beveik visus simptomus žmogus gali “prisitaikyti“ sau ir susigalvoti ligų 🙂 .. Simptomų tiek daug ir jie tokie įvairūs, kad, rodosi, viskas “tinka“. Rytų medicinos diagnostika visai kitokia: tai pastovus stebėjimas, jautrumas savo kūno disbalansui. Rytų medicina moko labai tikslių metodų, kaip išsiaiškinti beprasidedantį liguistą procesą, kol dar neprasidėjo liga.

Pirmasis ir pagrindinis sveikatos būklės nustatymas – per pulso tyrimą. Jis matuojamas ramioje būsenoje. Pulso negalima matuoti po didelės įtampos, po masažo, fizinio krūvio, išsimaudžius, po valgymo ar esant alkanam. Norint pajusti pulso pakitimus, reikia dėmesingumo ir praktikos. Yra daug pulso tipų. Jaučiant paviršutinę ir giluminę pulsaciją, galima nustatyti įvairių organų būklę. Kūdikio ir vaiko iki dviejų metų pulsas gali svyruoti nuo 140 iki 100 tvinksnių į minutę. Nuo trejų iki septynerių metų – 95, nuo aštuonerių iki keturiolikos – 80, vyresniame amžiuje – nuo 72 iki 65, o sergant iki 120 tvinksnių per minutę.

Yra diagnostika pagal liežuvį. Apnašos ant liežuvio rodo organizme esančius toksinus. Jei apnašos giliau – toksinų yra storojoje žarnoje, jei viduryje liežuvio – toksinai skrandyje ir plonojoje žarnoje. Linija, išryškėjusi per liežuvio vidurį ar kreiva linija gali rodyti stuburo ligas. Blyškus liežuvis – mažakraujystė, gelsvas – tulžies perteklius arba sutrikimai kepenyse, melsvas – širdies ligos. Jei ant liežuvio pakraščių matosi dantų antspaudai, reiškia, yra nepakankamas maisto įsisavinimas žarnyne. Liežuvis parodo ir chroniškas bei ūmias ligas.

Svarbi ir diagnostika pagal veidą. Nosies ir skruostų spalvos pasikeitimas priklauso inkstų sričiai, ir tai reiškia, kad organizmas neįsisavina geležies ar folinės rūgšties ir virškinimas nevyksta deramai dėl virškinimo “ugnies“ Agni sumažėjimo. Patinę apatiniai akių vokai rodo sutrikimus inkstuose. Ryškios horizontalios kaktos linijos rodo giliai paslėptą nerimą ir rūpestį. Lėtą medžiagų apykaitą, organizmo polinkį sulaikyti vandenį ir riebalus rodo putlus veidas.

Žmogaus lūpos taip pat atspindi sveiką ar liguistą įvairių organų būklę. Jei lūpos sausos ir šiurkščios, reiškia, yra dėgmės trūkumas organizme. Kita lūpų sausumo priežastis gali būti nervingumas. Rudi taškeliai ant lūpų – chroniško nevirškinimo skrandyje požymis. Gelsva lūpų spalva – kepenų sutrikimai ar ligos, melsva – deguonies trūkumas arba širdies sutrikimai. Nevienoda lūpų spalva rodo defektus atitinkamuose organuose.

Dar yra diagnostika pagal akis. Iššokusios akys rodo neteisingą skydliaukės funkcionavimą. Jei akių baltymas blankus, tai rodo anemiją, jei gelsvas – silpnas kepenis. Maža akies rainelė rodo sąnarių silpnumą. Jei yra baltas ratukas aplink rainelę, tai pernelyg didelio druskos ar cukraus vartojimo požymis. Vyresniame amžiuje tai gali būti streso požymis, jei ratukas labai ryškus – sąnarių ligos. Rusvai tamsūs taškai rainelėje parodo, kad žarnyne neįsisavinama geležis.

Pažvelgus į nagus, pagal balto lankelio dydį ir spalvą galima spręsti apie žmogaus energijos kiekį ir kokybę. Dideli balti lankeliai – daug energijos. Jei pilki ar tamsūs lankeliai – energija silpna. Jei nagų spalva rožinė – kraujas geros kokybės ir normaliai cirkuliuoja. Ryškios išilginės linijos rodo prastai veikiantį virškinimą, skersiniai ruoželiai – netinkamą mitybą ar užleistas ligas. Baltos dėmelės ant nagų rodo, kad organizme trūksta cinko ar kalcio.

Blankūs nagai rodo anemiją, gelsvi – kepenų silpnumą, melsvi – širdies ir plaučių silpnumą. Kiekvienas rankos pirštas taip pat susijęs su tam tikru organu. Nykštys – su smegenimis ir kaukole, smilius – su plaučiais, didysis pirštas – su plonąja žarna, bevardis – su inkstais, mažasis – su širdimi. Netaisyklingos formos išgaubti, laiptuoti, gumbuoti nagai rodo chroniškas ligas ir ilgalaikius sutrikimus.

Jei keli diagnostikos būdai sutampa, tai rodo ligas. Be aprašytų diagnostikos būdų, gydytojų taip pat naudojami ir kiti klinikiniai būdai: apčiupinėjimas, pastuksenimas, išklausymas ir paciento išklausinėjimas. Be to, vykdomi širdies, kepenų, blužnies, inkstų, šlapimo, išmatų, gleivių, prakaito tyrimai. Tiriama ir paciento kalba ir fizionomika. Ištyrus ir susumavus rezultatus, paskiriamas gydymas. Įvaldęs profilaktikos sistemą, žmogus paprastai pats reguliuoja savo sveikatos būseną, ir tik rimtesniais, kritiniais atvejais kreipiasi į gydytoją.

Ir keletas gydomųjų ir sveikatą palaikančių receptų šaltąjam periodui 🙂 . Klasikiniai Ajurvedos tekstai teigia, kad visos gamtoje egzistuojančios medžiagos, jei jos tinkamai naudojamos, turi gydomųjų medžiagų. Tokių vaistų tikslas yra ne ligos simptomų nuslopinimas, o išbalansuotų organizmo jėgų pusiausvyros atstatymas. Ajurveda – labai praktiškas mokymas, todėl pataria naudotis paprastomis ir įprastomis priemonėmis. Taigi, indiškas prieskonių karalius –

IMBIERAS – naudojamas šviežias ir džiovintas, miltelių pavidalu kiek skvarbesnis. Imbieras neutralizuoja toksinus ir padeda virškinti, įsiurbti ir įsisavinti maistą, padeda nuo vidurių užkietėjimo. Tai geriausia naminė priemonė nuo kosulio, slogos, susikaupusių išskyrų plaučiuose, bronchuose ir gerklėje. Gydo gerklės uždegimą, peršalimą, sinusų ligas. Geriamos arbatos iš šviežio imbiero ar jo miltelių, galima su medumi. Šaltuoju periodu profilaktikai ir geresniam virškinimui dedamas į gaminamą maistą.

Išoriškai imbierą galima dėti ant skaudamų sąnarių ir raumenų – tai pagerins kraujo apytaką ir numalšins skausmą, nes bus išlaisvinta užsistovėjusi energija. Nuo stiprių galvos skausmų padės imbiero pasta: sumaišyti su šiltu vandeniu imbiero milteliai. Tepama ant kaktos ir palaikoma kelias minutes, kol skausmas atlėgs. Šiek tiek perštės, bet odos nenudegins, o skausmą tikrai apmalšins. Dar imbieras naudojamas vonioms – beriamas nedidelis kiekis miltelių arba šviežias šiek tiek pakepintas imbieras. Tokia vonia atpalaiduoja, gaivina, malšina skausmus.

CINAMONAS – turi antitoksinių, antiseptinių, stimuliuojančių savybių. Daro šiluminį poveikį organizmui, atgaivina, stiprina ir duoda audiniams energijos. Turi natūralų valymo poveikį. Arbata iš cinamono, kardamono, imbiero ir gvazdikėlio lygiomis dalimis (po žiupsnelį stiklinei) žymiai palengvins kosulį, pralaisvins užakimus ir pagerins virškinimą.

GVAZDIKĖLIAI – natūrali skausmą malšinanti priemonė. Jei suskaudo dantį, pakramčius gvazdikėlio, jis aprimsta – tai puiki laikina priemonė. Gvazdikėliai lengvina kosulį, peršalimus ir sinusų ligas. Jo dedama į arbatas. Gvazdikėlių garų inhaliacija (keletas lašų sumaišyti su verdančiu vandeniu) – gera priemonė prieš užsikimšusią nosį.

ČESNAKAS – turi šildančių savybių, padeda žiemos periodu. Malšina skausmus sąnariuose, antireumatinė priemonė. Juo gydomas sausas kosulys, labai veiksmingas skaudant galvai dėl sinusų. Gydant ausis, į ausį lašinamas česnakų aliejus nakčiai. Naudojimo būdas – suvalgoma skiltelė valgio metu ar dedamas šviežias į maistą.

MEDUS – sukuria kūne šilumą, turi labai svarbią savybę – perneša gydomąsias augalų savybes į kūno audinius ir todėl naudojamas kaip tarpininkas daugeliui medžiagų įsisavinti. Medus nuostabiai išvalo kraują, gerai veikia akis ir dantis, gydo peršalima, kosulį ir užakimus. Medus su vandeniu duoda kūnui energijos, padeda praplauti inkstus, mažina riebalus. Medaus negalima virinti, nes virinamas jis keičia savo savybes ir organizmui gali būti nepriimtinas.Karštas medus gali užteršti žarnyną ir sukurti toksinius junginius.

ALAVIJAS (alijošius) – augalas, valantis kraują, todėl gerai veikia kepenis, tulžies pūslę ir skrandį. Padeda virškinimui ir toksinų neutralizavimui. Tai tonizuojanti priemonė, tam tikslui geriamos alavijo sultys. Padeda sumažinti peršalimą, kosulį ir užakimus. Išoriškai gali būti naudojamas nudegimams, įpjovimams, sužeidimams gydyti. Mažina raumenų spazmus, padeda esant opoms ir kolitams.

Tai tik nedidelė dalis rytiečių medicinos lobyno. Didžiausia šios išminties vertybė ta, kad išmoko žmogų būti sveiku, dėmesingu sau ir rūpintis sveikata, o ne ligomis 🙂 .. Sveikatos ir geros nuotaikos visiems 🙂 !

Ajurvedos patarimai kiekvienam

Tai rytiečių mokymas, todėl natūraliai kyla klausimas: ar tinka jis vakarų žmogui? Vakarietiškam objektyviam protui rytietiški mokymai kartais sunkiai priimami dėl to, kad ne visuomet turi atsakymus: kaip ir kodėl. Rytų mokymai paremti patirtimi, stebėjimais, praktika. Rytų išminčiai moko žmogų eiti pirmyn neskirstant dalykų į objektyvius ir subjektyvius.

Atmetus visus mąstymo skirtumus, visiems žmonėms būdingi 4 biologiniai ir dvasiniai siekiai: dvasiškai tobulėti, pasiekti materialų optimumą, susilaukti palikuonių ir būti laisviems. Norint įgyvendinti visus šiuos siekius, reikalinga gera sveikata. Rytų sveikatos mokymai paremti gilia patirtimi, todėl yra naudingi visiems. Sveikam Ajurveda padeda palaikyti gerą sveikatą, o sergančiam – ją atstatyti, taip pat sustiprinti gerovę ir kūrybinį tobulėjimą.

Kiekvienam, susidomėjusiam Ajurveda, pirmiausia reikia nustatyti savo kūno konstitucijos tipą – došą. Sudarydami charakteristikas pagal došų sąveiką, turime atsižvelgti į rasės ir kultūros savitumus. Nėra tokios individualios konstitucijos, kuri būtų sudaryta tik iš vieno elemento: kiekvienas asmuo yra trijų došų derinys, vienam ar dviem iš jų vyraujant. Todėl došų nustatymas – tik pagalbinė priemonė rasti žinių apie būdingus aspektus – dietą, darbotvarkės laikymąsi – siekiant sustiprinti sveikatą.

Yra bendri visiems patarimai, kurie tinka kiekvienam. Pirmiausia mityba. Maistas – tai kūno, proto ir sąmonės penas. Labai svarbu, kaip valgome. Valgant reikia vengti pašalinių dalykų: televizoriaus žiūrėjimo, skaitymo ar audringų pokalbių. Dėmesys ir protas turi būti nukreipti į maisto skonį. Kiekvienas kąsnelis turi būti gerai sukramtytas – iki 32 (!) kartų – tai leidžia teisingai veikti virškinimo fermentams burnoje ir skrandis gauna optimaliai susmulkintą maistą. Tai labai svarbu – valgyti ne per greitai.

Maistas turi būti šviežias ir tarpusavyje derėti. Vienu kartu suvalgyto maisto kiekis – dvi rieškučios. Jeigu maisto suvalgysime per daug, skrandis išsitemps ir reikalaus papildomo maisto. Persivalgymo pasekmės – išsitampęs skrandis ir papildomų toksinų žarnyne susidarymas. Maistas tampa nuodu, kurį organizmas sunkiai pašalina. Persivalgymas – neurotinė būsena, kurią būtina sureguliuoti. Emociniai sutrikimai, įpročiai, dieta ir aplinka yra tiesiogiai susiję.

Vandens vaidmuo gyvybiškai svarbus palaikant balansą organizme.Vanduo gali būti geriamas ir vaisių sulčių pavidalu. Nors vaisių sultys neturi būti geriamos valgymo metu, nedidelis kiekis vandens valgant yra būtinas – jį reikia gerti mažais gurkšneliais. Vanduo, geriamas valgant, padeda virškinti. Jeigu vandenį gersime po valgio, tuomet skrandžio sultys bus atskiedžiamos ir virškinimas apsunkinamas.

Šaltas, ledinis vanduo – virškinimo sistemai nuodas, o šiltas – nektaras. Geriant pernelyg daug šaltų gėrimų, mažėja atsparumas ir susidaro tulžies perteklius. Geriant pernelyg daug, vanduo organizme gali užsilaikyti, ir tada kūno svoris viršys normalų. Nereikia gerti, kai jaučiame alkį ir valgyti, kai jaučiame troškulį. Jei jaučiame alkį, tai reiškia, kad virškinimo “ugnis“ veikia, ir jei tuo metu geriame, skystis ištirpina fermentus ir virškinimas susilpnėja.

Pavalgius naudinga 15 minučių pasivaikščioti. Nusnūsti po valgio reiškia didinti kūno svorį. Valgyti ir gerti reikia disciplinuotai, reguliariai, lėtai ir sąmoningai, tuomet bus maitinamas ne tik kūnas, bet ir protas, ir sąmonė, ir pailgės gyvenimo trukmė. Jei virškinimas sutrinka, reikia pabadauti, tai padės išsivalyti ir padidinti virškinimo “ugnį“. Ir sveikam žmogui naudinga kartą per savaitę pabadauti, geriant tik šiltą vandenį – taip pailsi ir atsistato virškinimo sistema.

Gyvensena ir darbotvarkė taip pat labai svarbi kiekvienam žmogui. Dauguma šiuolaikinių sveikatos gerinimo sistemų grįstos rytiečių išmintimi. Natūralus žmogui gyvenimas – tai gyvenimas atsižvelgiant į individualią žmogaus konstituciją. Yra ir bendros visiems rekomendacijos. Keltis ryte patariama prieš saulės tekėjimą, o gultis miegoti ne vėliau, kaip 11 valandą vakaro. Kūno padėtis miegant turi būti racionali, nepatariama nuolat miegoti vienoje padėtyje.

Kasdieninis maudymasis duoda kūnui ir jausmams gaivumo. Jei yra galimybė, patariama kasdien žiūrėti į saulėtėkį 5 minutes regėjimui pagerinti. Regėjimą gerina ir žiūrėjimas į ramiai degančia ugnį, apie 10 minučių. Gulėjimas 15 minučių ant nugaros (Šavasana) nuramina protą ir atpalaiduoja kūną. Karščiuojant nedera valgyti, reikia pabadauti, geriant imbiero arbatą. Stiklinė šviežio šilto pieno su imbieru prieš miegą maitina kūną, ramina protą ir užtikrina gerą miegą.

Kūno savybės taip pat priklauso ir nuo paros laiko. Rytas nuo saulės tekėjimo iki 10 valandos – pabudimo laikas, jaučiamas lengvas apsunkimas, bet kartu energija ir žvalumas. Nuo 10 valandos iki 2 valandos dienos žmogus jaučia lengvumą, alkį ir šilumą. Vidurdienį – nuo 2 valandos dienos iki saulės nusileidimo žmogus yra aktyvus, lengvas, lankstus. Pavakarė nuo 6 iki 10 valandos vakaro – šalto oro, sumažėjusios energijos periodas. Naktis – ramybės, organizmo atsistatymo laikas.

Ajurveda nuolat pabrėžia, kad neigiamos emocijos kuria disbalansą kūne. Negatyvios žinios arba mintys gali pasireikšti galvosenoje baimės, pykčio ar prisirišimo pavidalu, o per galvoseną šios emocijos pasireiškia kūne. Neapykanta ir pyktis sukelia toksinus organizme. Nerimas silpnina širdį, o nervingumas ir tušti pokalbiai vėjais išsklaido svarbią gyvybinę energiją. Todėl labai svarbi yra proto higiena.

Svarbiausios Ajurvedos nuostata yra tokia: žmogus gali ir turi būti sveikas. Mažiausiai 80% visų ligų atsiranda dėl mūsų nežinojimo, riboto suvokimo. Ajurvedos mokymas atneša harmoniją į kasdieninį žmogaus gyvenimą, augina jo sąmoningumą, kuris žadina kūrybiškumą. Kuriantis protas realizuojasi per sąmonę ir kūną ir išsklaido visas problemas, gyvenimas įgauna pusiausvyrą ir prisipildo džiaugsmo 🙂 . Tai išminties šaltinis, iš kurio galime pasisemti kiekvienas 🙂 ..

Ajurveda

Tai holistinė (gr.holos – visas) medicinos sistema, plačiai taikoma Indijoje daugiau kaip 5 tūkstančius metų. Žodis “ajurveda“ sanskrito kalba reiškia “mokymas apie gyvenimą (aju – gyvenimas, kasdienybė, veda – žinios). Ajurveda, joga ir tantra – vieni seniausių mokymų Indijoje. Visais šiais būdais siekiama jaunatviškumo, ilgaamžiškumo ir savivokos.

Norint praktikuoti jogą ir tantrą, pradžioje būtina suvokti Ajurvedą. Dvasinėje žmogaus evoliucijoje Ajurveda yra sąmonės pagrindas, joga – kūnas, tantra – galva. Tai susieta triada ir nė viena neegzistuoja atskirai nuo kitų dviejų. Šiuos mokymus per tiesos ieškojimus, praktiką ir discipliną sukūrė senovės rišiai (save išreiškusios asmenybės, išminčiai).

Ajurveda moko, kad žmogus yra mikrokosmas, mikrovisata, kosminių jėgų ir makrokosmo vaikas. Jo individualus egzistavimas neatsiejamas nuo bendrų kosminių procesų. Holistine prasme Ajurveda į sveikatą ir ligą gilinasi atsižvelgdama į žmogaus ir kosminės sąmonės, energijos ir materijos ryšius. Kiekvienas žmogus gali žymiai prailginti gyvenimą ir išsivaduoti iš kančių, jei atitinkamai subalansuos visas kūne esančias energijas. Pagrindinė Ajurvedos mokymo nuostata – išmokyti žmogų patį stebėti savo organizmą ir subalansuoti energijas.

Ajurveda teigia, kad visa materija sudaryta iš penkių elementų. Žmogus, kaip kosminės energijos apraiška, taip pat išreikštas šiais pagrindiniais elementais: eteriu (erdve), oru, ugnimi, vandeniu ir žeme. Visi šie elementai pasireiškia žmogaus fiziologijoje, anatomijoje ir penkiose žmogaus pojūčių funkcijose. Penki pagrindiniai elementai žmogaus kūne sudaro tris fundamentalius principus, arba tris došas.

Iš eterio ir oro pasireiškia kūno oras, vadinamas Vata. Ugnis su vandeniu kūne sudaro ugnies principą Pitą. Žemė su vandeniu pasireiškia kaip kūno vanduo ir vadinamas Kapha. Nuo šių trijų principų – Vatos, Pitos ir Kaphos – priklauso visos žmogaus biologinės, psichologinės ir fiziologinės kūno, proto ir sąmonės funkcijos. Kai šie principai – došos išbalansuotos, atsiranda negalavimai ir ligos.

Žmogaus kūno sandara taip pat priklauso nuo šių došų sąveikos. Ši sąveika sukuria kūno konstituciją, kurių Ajurvedoje yra septynios: trys grynos došos ir keturios kombinuotos. Pagrindinė individo konstitucija lieka nekintanti visą jo gyvenimą kaip genetiniai duomenys. Tačiau elementų deriniai, nuo kurių priklauso ilgalaikiai fiziopatologiniai kūno pakitimai, varijuoja ir priklauso nuo išorinių pakitimų. Yra lentelės, pagal kurias yra nustatoma individuali žmogaus konstitucija – doša. Atsižvelgiant į ją, parenkama mityba ir gyvenimo būdas.

Pagal Ajurvedą pagrindinis sveikatos gerinimo principas – tai vidinių jėgų, veikiančių individe, pusiausvyros sukūrimas, pakeičiant dietą ir gyvenimo būdą. Sveikata – tai tvarka, liga – tvarkos suardymas. Kūne pastoviai yra sąveika tarp tvarkos ir netvarkos. Ligas galima klasifikuoti pagal jų šaltinį: psichinį, dvasinį arba fizinį. Liga apibūdinama pagal jos lokalizaciją, teigiama, kad ji gali pasireikšti ne visada toje vietoje, kur ji atsirado. Polinkį į tam tikras ligas sąlygoja ir žmogaus kūno konstitucija.

Sveikata priklauso ir nuo biologinės ugnies – Agni. Ji valdo metabolizmą ir fermentinę kūno sistemą. Nuo Agni priklauso ir intelektas, suvokimas, jautrumas, ilgaamžiškumas. Agni priešingybė – Ama, kuri yra visų ligų šaknys. Ama vystosi, kai sulėtėja Agni veikla, tačiau ir pernelyg didelis Agni aktyvumas taip pat kenksmingas, nes mažina kūno atsparumą.

Diagnostika Ajurvedoje suprantama kaip stebėjimas – kokia sąveika organizme tarp tvarkos (sveikatos) ir netvarkos (ligos). Tai kasdieninis pulso (pagal kurį stebimas gyvybinės energijos Pranos cirkuliavimas), liežuvio, veido, akių, nagų ir lūpų stebėjimas, pagal kurių indikatorius galima sužinoti, kokie patologiniai procesai vyksta kūne, kur kaupiasi toksinai, kokia doša pažeista. Tai atsekus, galima imtis veiksmingų priemonių.

Pagal Ajurvedos mokymą, prieš pradedant bet kokį gydymą – medikamentinį, akupunktūrą, chiropraktiką, masažą, alopatiją ar bet kokį kitą gydymą – privalu pašalinti iš organizmo toksinus. Neišvalius toksinų – ligos priežasties – šie nuodai sustumiami į giluminius audinius. Kol toksinai kūne, jie vienaip ar kitaip nuodija organizmą ir sukelia ligas. Ajurvedoje yra du gydymo būdai: toksinų pašalinimas arba jų neutralizacija. Šie metodai gali būti taikomi tiek fizinėje, tiek emocinėje plotmėje.

Pirmiausia vaduojamasi iš neigiamų emocijų, nes jų slopinimas sukelia disbalansą, iš kurio atsiranda ligas formuojantys toksinai. Ajurveda siūlo įveikti negatyvias emocijas jas stebint ir tokiu būdu iš jų išsivaduojant. Stebėdamas emocijas, žmogus gali suvokti jų ištakas. Suvokimas – geriausias būdas įveikti visas neigiamas emocijas. Fiziologiniam toksinų šalinimui Ajurveda siūlo daug būdų: nuo laisvinančių vidurius priemonių iki badavimo.

Mitybai Ajurvedoje skiriamas didelis dėmesys. Teigiama, kad norint būti sveikam, reikia tinkamai maitintis ir išsiugdyti kasdieninius tvirtus sveikus įpročius. Mityba parenkama pagal individualią kūno konstituciją. Labai svarbi ir kiekvieno gyvensena ir darbotvarkė. Tai Ajurvedos disciplinos pagrindai. Kūno, proto ir dvasios disciplina pasiekiama pasitelkiant jogą ir tantrą – per asanų atlikimą, meditaciją, pranajamą (kvėpavimą), mantrų giedojimą, masažą.

Ajurveda turi ir farmakologiją – tūkstančius vaistų, daugiausia žolinių preparatų. Taip pat sveikatingumui naudoja metalų, brangakmenių ir akmenų gydomąsias savybes, spalvų terapiją. Štai toks platus mokymas, tiksliau, sveiko gyvenimo būdas. Jei norite pasiskaityti plačiau – dabar yra daug knygų apie Ajurvedą. Mano žinios iš knygos iš serijos – sveiko gyvenimo mokykla – “Ajurveda“. Gal kažkas praktikuojate šį mokymą? Pasidalinkite įspūdžiais ar įdomiais sveiko gyvenimo receptais iš Ajurvedos 🙂 ..

Kinų medicina

Vis dažniau žmonės atsigręžia į senovinius gydymo metodus. Tam yra priežasčių: paskelbti duomenys, kad gydymas aukštų technologijų paruoštais medikamentais sukelia virš 50% komplikacijų, pereinančių į lėtinius susirgimus. Sveikatos Apsaugos Organizacija medicinoje naudojamus vaistus pripažino faktoriais, teršiančiais gamtos ekologinę aplinką.. o juk žmonės yra neatsiejama gamtos dalis.

Vakarų medicina yra toli pažengusi, gydydama ūmias ligas, traumas ir krizinius atvejus. Bet dėl simptomatinio gydymo ir požiūrio į žmogų kaip į atskirų kūno dalių rinkinį ji nesugeba gydyti chroniškų ligų ir degeneracinių susirgimų. Yra net terminas – jatrogenija – tai ligos, kurias sukelia medicininis gydymas. Kodėl, nežiūrint aukštų technologijų, medicina nepadeda žmonėms būti sveikiems?

Į tai labai paprastai atsako kinų medicina: žmogus yra energetinių kanalų ir organų sistema. Žmogui sunegalavus, reikia ieškoti priežasties ir gydyti, atstatyti visą sistemą. Mes labai linkę žvalgytis ir lygiuotis į Vakarus – ten jau daugelyje šalių kinų medicina pripažįstama vienu geriausių būdų sveikatai palaikyti ir ligoms gydyti. Nuo 2007 metų kinų medicina oficialiai pripažinta JAV ir prilyginta tradicinei Vakarų laboratorinei medicinai.

Kinų medicina – tūkstantmečiais sukaupta patirtis ir išmintis. Ją galime pavadinti menu, nes tai giliai individualus darbas su kiekvienu žmogumi. Ši medicina visada teikė pirmenybę ne ligos ir negalavimų gydymui, o sveikatos išsaugojimui. Kinai teigia, kad sveikata yra ne vien ligos simptomų nebuvimas, bet ir žvali savijauta, kuri gali būti sąmoningai palaikoma. Tai praktinė patyrimų medicina.

Žmogui yra viskas svarbu – mityba, kūno konstitucija, klimatinės sąlygos, gyvenimo būdas, paveldėtos savybės, emocinė būsena ir sąveika su aplinka. Mūsų kasdieninis gyvenimas, darbas ir poilsis įtakoja mūsų kūno energiją. Jei yra disbalansas kūne ir prote, jis sukelia diskomfortą jausmuose ir ligas. Kinų medicina paaiškina, kodėl mes jaučiamės būtent taip, kai valgome tam tikrą maistą, esame tam tikrame klimate ar gyvename tam tikrą gyvenimo būdą.

Kinų gydymas grįstas gyvybinės energijos ci stebėjimu. Rytų šalyse ši gyvybinė energija vadinama įvairiai: ki, ci, prana. Mūsų pasaulis yra perpildytas gyvybinės energijos – ji supa mus, ji mūsų viduje ir išorėje. Tai natūralios, draugiškos, giminiškos žmogui energijos, kurių perpildyta gamta ir kuriomis gamta nuolat dalijasi su žmogumi, kurios dalis jis ir yra. Būtent ci energija verčia susitraukinėti širdies raumenį, varo kraują arterijomis, padeda virškinti maistą. Ši energija srūva per kiekvieną mūsų įkvėpimą ir iškvėpimą, ji veikia mumyse, kai mes mąstome ir jaučiame.

Viena iš geros sveikatos ir savijautos sąlygų yra laisvas gyvybinės energijos tekėjimas energetiniais kanalais – meridianais. Gyvybinė ci energija teka giliai kūno viduje ir netoli paviršiaus meridianais. Kiekviename kanale yra tam tikros vietos – taškai – kuriuose ci yra pasiekiama. Veikiant šiuos taškus, galima gydyti sutrikimus ne tik kanale, bet ir vidaus organuose. Kinų kalboje “xue wei“ (taškas) reiškia “kiaurymės, tuštumos vieta“. Tokį pojūtį ir patiriame, liesdami energetiškai aktyvų tašką.

Žmogaus kūne yra 12 pagrindinių meridianų, kurie jungia vidaus organus su kūno išore. Gyvybinė energija ci yra sveika ir harmoninga. Žalingą energiją žmogus sukuria pats savyje – savo mintimis, mityba, gyvenimo būdu. Ši kenksminga energija išstumia gyvybinę energiją, užpildo jos vietą ir sukuria barjerus, kurie neleidžia susijungti su gamtos gyvybine energija – taip prasideda disbalansas.

Kinų medicina siūlo ne tik pagalbą, bet ir savipagalbą, kurios išmokus, galima išlaikyti gyvybinės energijos balansą ir puikią sveikatą. Tai meditacija, kurios pagalba pasiekiama proto ramybė ir aiškumas ir tampame vientisi su gamta ir Visata. Kinai teigia, kad meditacija tiesiogiai pakeičia neigiamą proto būseną į teigiamą. Meditacija suteikia galimybę suvokti pasaulį ne vien protu, bet visa savo esybe, visu kūnu, kiekviena ląstele – tik toks pasaulio suvokimas yra tikras ir išsamus.

Iš visų kinų medicinos metodų meditacija laikoma pačiu svarbiausiu. Teigiama, kad rami ir tyra dvasia yra pagrindas ir kūno sveikatai. Neatsiejama gydymo dalis – akupunktūra, įvairios gydomosios mankštos, masažai, kvėpavimo pratimai, subalansuota mityba ir žoliniai preparatai. Rekomenduojama taip pat atkreipti dėmesį į savaiminius, natūralius organizmo procesus – rąžulį, čiaudulį, žiovulį, verkimą ir jų nestabdyti, nors elgesio taisyklės verčia nuo to susilaikyti. Pasirodo, tai savaiminis kūno energijų judėjimas, kuris leidžia vidinei energijai pačiai rasti geriausią proceso reguliavimą.

Mūsų pasaulis pagimdytas ne gyvybinės galios, o šios gyvybinės galios cirkuliavimo, judėjimo. Žmogus civilizacijos eigoje atsiskyrė nuo gyvybinių galių, iškreipė savo prigimtį. Kinų medicina teigia, kad dėl šios priežasties žmonės gyvena įtampoje ir ligose, todėl ir miršta anksčiau laiko. Mūsų viduje nėra ramybės, ten kunkuliuoja visas spektras neigiamų emocijų – baimės, įtūžis, pyktis, susierzinimas..

Tai rimties stoka – nerimas, kuris reiškia energijos sąstingį. Sąstingis ir nerimas – barjerai, neleidžiantys susijungti su gamtos gyvybine energija. Kad tęstųsi egzistencija, kupina ligų ir kančios, pakanka pavarinėti nedidelius kiekius deguonies ir neprisotintos energijos į plaučius ir atgal. Silpnam gyvybės palaikymui pakanka ir tiek, bet pilnaverčiam, sveikam ir laimingam gyvenimui – tikrai ne.

Todėl ir daugėja žmonių, kurie atsigręžia į senąją išmintį. Rytų gydymo sistemose svarbią vietą užimanti kinų medicina primena mums, kad sveikata didele dalimi priklauso nuo mūsų pačių. Ši medicina ragina prisiimti atsakomybę už savo sveikatą, saugoti ją ir siūlo tam savus laiko išbandytus metodus. Kaip teigia kinai, gyvybinė galia – tai pati mūsų prigimtis, mes sukurti iš gyvybinės galios, iš jos sudaryti. Ir išsaugoti ją galime tik mes patys 🙂 ..