Dvasinio augimo keliai ir subtilybės

Dėkoju už jūsų laiškus 🙂 Gavau Vilmos klausimą – kokiais būdais galime pradėti asmeninius pokyčius ir kokius aš esu išbandžiusi. Jų yra labai daug, o aš galiu rašyti tik apie tuos, kuriuos asmeniškai išbandžiau. Suprantu, kad tarp gausybės metodikų galima pasimesti.. Be to, viskas, kas nepažinta, atrodo sudėtinga, ir kartais sunku tam pažinimui, o tuo labiau pokyčiams, pasiryžti. Kaip diskutavome su bendraminčiu “lp“ – poreikis pokyčiams paprastai ateina ne iš gero gyvenimo. Tai būna situacija, kai intuityviai jaučiame, kad kažkas ne taip..

Pirmiausiai noriu pabrėžti – nes tai yra svarbu – kad pilno, visapusiško, visaapimančio žinojimo apie mus supantį pasaulį neturi nei vienas žmogus, kas jis bebūtų – aukštas dvasinis vadovas ar mokslininkas. Todėl vienos dvasinio augimo metodikos, tinkančios visiems, tiesiog nėra. Jų per gyvenimą gali būti daug, ir tai yra normalu, net gerai. Bet koks prisirišimas prie vienos sistemos ar metodikos yra sustojimas. Tam, kad augtume, turime nuolat plėsti savo pažinimo ratą. Be to, kiekvienas žmogus yra unikalus, su savo pasaulio matymu ir asmeninėmis savybėmis, todėl ir atlikdami vienodą darbą, atliksime jį skirtingai. Dėl šioos priežasties tų metodikų yra labai daug ir.. labai įvairių atsiliepimų apie jas..

Parašysiu tik apie savo patirtį ir įspūdžius. Filosofinę, dvasinę, psichologinę ir grožinę literatūrą skaičiau visada – kiek save prisimenu. Visuomet rūpėjo išsiaiškinti, kas – kodėl – iš kur – kaip ir dėl ko.. Tai yra pagrindinis mano gyvenimo pomėgis, kuris, žinoma, pastūmėjo nuo skaitymo link realių veiksmų savęs paieškose. Keturis metus to mokiausi grupėje, paskui seminaruose, paskui pradėjau asmenines paieškas. Pirmoji metodika buvo NLP – neurolingvistinis programavimas, supažindinusi su pasąmonės darbu.

Trumpai apie metodiką. NLP kūrėjai – D.Grinderis ir R.Bendleris. Jie teigė, kad tai universalus būdas išspręsti praktiškai visas gyvenimo problemas. Principas – šešių žingsnių vadinamas “refreimingas“, kurio tikslas – perprogramuoti savo pasąmonę norimiems veiksmams. Tie žingsniai tokie: problemos formulavimas; kontakto su pasąmone užmezgimas; pozityvaus ketinimo suformavimas; trijų naujo elgesio variantų atradimas; patikslinimas, ar veikia programa; ir atsakomybės už programos vykdymą prisiėmimas.

Programa įdomi, bet man buvo sunki. Panašias metodikas kūrė nemažai psichoterapeutų ir psichologų, metodikų esmė – ryšys su pasąmone ir sąmoningas naujų programų “paleidimas“. Mano išbandytos – V.Sinelnikovo ir D.Kecho metodikos. Jos padėjo atsikratyti daugybės pasąmonėje tūnojusių destruktyvių programų iš praeities, ypač iš vaikystės. Jei sudomins, patarčiau dirbti su šios srities specialistu ar bent su žmogumi, įsisavinusiu šias metodikas, nes darbas su pasąmone, nežinant visų subtilybių, gali būti net pavojingas.

Sekantis etapas buvo pozityvaus mąstymo ir afirmacijų technikų įsisavinimas. Puikus laikotarpis, šviesus, nes atnešė tokį šviesų pasaulio matymą, tiesiogine prasme įvyko kažkoks sąmonės prašviesėjimas.. Vaikščiojau kurį laiką su diktofonu ir ausinėmis, kuriame buvau įrašius pozityvias afirmacijas. Tai pozityvaus turinio frazės pirmuoju asmeniu, esamuoju laiku, kurių tikslas – įskiepyti pozityvų pasaulio matymą ir pozityvų mąstymą. Pavyzdžiui, “aš esu laimingas žmogus, man viskas sekasi, aš sveikas, kupinas entuziazmo ir jėgų..“ ir panašiai.. Labai smagus ir efektingas būdas, kuriuo galima užsiimti savarankiškai. Jo autorė – Luiza Hey.

Toliau buvo svarbus etapas – psichologijos pagrindai. Aš tiesiog esu įsitikinus, kad tai turėtų būti privalomas dėstomas dalykas mokyklose, pagal amžiaus ypatumus, nuo pat mažens. Be šito žinojimo sunku ne tik bendrauti, bet ir suprasti savo poelgius, o ir save apskritai. Tik iš pažiūros psichologija atrodo sudėtinga. Žinoma, šios srities specialistui reikia turėti daug žinių, nes jis turi sugebėti padėti įvairių problemų turintiems žmonėms. Bet juk mes neturime vienu metu visų psichologinių problemų, todėl pasigilinti į iškilusią problemą visada verta, taip pat ir į bendravimo subtilybes. Tuo labiau, kad populiariosios psichologijos leidinių dabar – daugybė.

Šioje srityje labai pagelbėjo A.Kurpatovo darbai. Tai jaunas gabus psichoterapeutas, parašęs ne vieną mokslinį darbą, populiarinantis ir psichologiją. Buvau viename jo online-seminare internetu: tiesiog sužavėjo jo sugebėjimas per trumpą laiką, išklausius trumpo pasakojimo, įvardinti žmonių nesėkmių priežastis ir pasiūlyti realius sprendimus. Turi ir rašymo talentą ir yra išleidęs daug psichologijos knygų, kurių nemažai jau išversta į lietuvių kalbą. Taip pat psichologės L.Burbo knygos padėjo suprasti, kaip mūsų vidinė būsena veikia mūsų gyvenimą. Visų autorių ir nesuminėsiu..

Dar yra daug sričių, kuriomis domėjausi ir domiuosi ir taikau savo gyvenime tai, kas man tinka ir padeda harmonizuoti gyvenimą. Tai dietologija, įvairios mitybos ir sveikatingumo sistemos – Ajurveda, Fitonika, P.Brego, K.Niši ir t.t. Na, ir sudėtingesnės gyvenimo sritys – tai globalizmo problemos, evoliucija, ekologija, ezoterika. Manau, atsakiau Vilmai į klausimą, kuo aš gyvenu ir kokiu pagrindu apie viską čia rašau 🙂 ..

Dabar apie svarbiausią dalyką- asmeninį metodikos pasirinkimą. Tai labai individualu. Nebūtinai tai turi būti pilna metodika, gali būti savo sukurta, susidedanti iš įvairių tinkančių fragmentų. Pagrindinė taisyklė – tai turi būti lengva ir įdomu. Viskas, kas daroma per jėgą, vargina ir atsibosta. Žmogus turi būti harmonijoje su savimi ir pasauliu, o ne kovoje. Jei kažkas einasi ypač sunkiai – tai netinka ir nereikalinga. Yra posakis: nuo teisingų minčių ir darbų galvos neskauda, jie nevargina.

Visuomet įsiklausykime į savo pojūčius – ar nekelia pasipriešinimo. Mūsų intuicija niekada neklysta. Ir.. nesiraukime iš karto kalnus versti. Ramiai apsvarstę, pradėkime nuo to, ką galime atlikti šiandien. Nuo ko pradėti? Manau, nuo srities, kuri kelia nerimą. Kol nepažiūrėsime tiesiai į problemą – jos neišspręsime, o tik stumsime nuo savęs ir slopinsime. Ir – pozityvus mąstymas – tai “vaistas“ nuo visų ligų, pradžių pradžia.. O metodikas ar literatūrą tikrai atrasite, jei ieškosite ir bus noras pokyčiams 🙂 .

Visiems linkiu atrasti raktą į save 😉 !

Reklama

Nepasitikėjimas savimi..

Planavau apie tai rašyti, bet lp paskatino apie tai parašyti greičiau.. Labai ačiū lp už daugybę pasiūlytų temų diskusijoms 🙂 .. Džiaugiuosi, kad pradedam bendrauti betarpiškiau – labai to norėjau 🙂 ..

Šita tema, kaip jau rašiau, išgyventa pilnai ir visapusiškai, todėl nuolat ieškojau sau atsakymų ir paaiškinimų. Sau juos radau ir išbridau iš to ribojančio gyvenimą nepasitikėjimo savimi. Iš kur jis atsiranda, kodėl taip riboja gyvenimą ir kaip jį įveikti?

Kad suprasčiau tai iki galo, pradėjau nuo pradžių pradžios. Visi žinome, kad gimstame su pilnu dvasiniu potencialu – drąsūs, smalsūs, kūrybingi ir laisvi.. Visi skirtingi, visi unikalūs ir nepakartojami.. Paskui mus formuoja, t.y., palengva spraudžia į visuomenei pageidaujamus rėmus. Nesakau, kad tai blogai – juk gyvename visuomenėje ir tam, kad optimaliai, taikiai gyvuotume, turbūt, turi būti tam tikros taisyklės. Blogumas prasideda tuomet, kai užslopinama žmogaus individualybė ir primetamos svetimos vertybės kaip vienintelės.

Toks žmogaus formavimas prasideda šeimoje, paskui ugdymo įstaigose ir vyksta visą gyvenimą per informavimo – formavimo priemones: žiniasklaidą, televiziją, spaudą.. Informacinis srautas dabar toks didelis, kad bukina žmogų ir blokuoja mąstymą, kelia apatiją. Dažnai žmogus tiesiog nespėja “atsirūšiuoti“ informacijos ir priima viską už gryną pinigą. Tame didelė blogybė ir paradoksas – turėdami begalę informacijos, mes bunkame, atprantame mąstyti, nes “viskas paduota“.. Jei nemąstome..

Bet pradėkime nuo pradžių – šeimos. Tėvai su geriausiais norais ir pagal savo supratimą ugdo mus. Svarbu tai suprasti, nes dažnai tie geri norai virsta paskui suaugusiam žmogui ribojančiais barjerais. Vaikas yra atviras pasauliui, smalsus, judrus.. Tėvai bijodami, kad vaikas nesusižeistų, neišsiteptų ir tiesiog norėdami, kad būtų paklusnus, formuoja pirmuosius apribojimus (su geriausiais norais)..

“Nelipk, nugriūsi, atsargiai, nelįsk, negalima..“ – tai mažo vaiko ribojimai, kartais reikalingi.. “Nelįsk, palik ramybėje, neturiu laiko, daryk kaip sakoma, nesiginčyk..“ – vyresnių ribojimai, jau panašūs į komandas.. “Man nesvarbi tavo nuomonė, čia mano tvarka, tau visuomet rūpi tik tavo norai, užsičiaupk ir daryk kas pasakyta, kai rūpės tavo nuomonė, paklausiu, tinginys, tu niekada nedarai, kas sakoma..“ – paaugliams. Daugeliui girdėtos “auklėjimo“ frazės.

Taip pat visi prisimename ir matome, kaip tėvai, norėdami pagelbėti vaikui, daugelį darbų daro už jį. Kūdikystėje, kai jau gali daug ką savarankiškai daryti – daro už vaiką. Toliau, dar daugiau – taupydami laiką ar tiesiog norėdami greičiau ir geriau padaryti, daug ką padaro už vaiką. Tokiu būdu galutinai užslopinama vaiko iniciatyva ir.. labai daug šansų, kad toks žmogus bus nesavarankiškas, nepasitikintis savimi, be iniciatyvos, tingus ir vangus. O juk tėvų pagrindinė užduotis – išugdyti savarankišką, kūrybingą žmogų, ir šitie įgūdžiai įskiepijami ir lavinami tik nuo ankstyvos vaikystės.

Visos tos auklėjamosios frazės ir veiksmai labai giliai įsirėžia vaiko pasąmonėje. Jis yra lyg švarus popieriaus lapas, o vaikystės įspūdžiai ir įgūdžiai – pirmieji jo gyvenime, todėl stipriausi ir labiausiai veikiantys žmogų visą gyvenimą. Kaip jau sakiau, genetiškai yra griežtai apibrėžti rėmai tam tikriems įgūdžiams formuotis. Susiformavusius galima performuoti, bet tam reikia sąmoningumo ir asmeninių pastangų. Vaikystės psichologinės traumos – deja, pagrindinis psichologų ir psichoterapeutų darbas.

Vaiko iniciatyvos ribojimas, frazės, apibūdinimai, žeminantys vaiko asmenybę, palengva formuoja vaiko nepasitikėjimą savimi. Tas nepasitikėjimas gali lydėti visą gyvenimą.. Nekaltinu tėvų, bet dažnai nežinojimas padaro daug bėdos.. Dar viena klaida – tėvai nesuvokia vaiko amžiaus ypatumų. Turiu omenyje, kai su kūdikiu elgiasi lyg su suaugusiu ar su paaugliu šnekasi kaip su mažyliu. Tai irgi neatitikimas, skatinantis nepasitikėjimą savimi.

Tokius apribojimus, keliančius nepasitikėjimą savimi, sau išsiaiškinau. Svarbu suprasti, kad visada galime keistis, kad tie apribojimai yra suformuoti aplinkinių ir aplinkos, dažnai iš geriausių norų.. Tai nėra tikrosios mūsų savybės ir mes galime jas keisti. Lygiai taip, kaip kažkada jos buvo suformuotos, lygiai taip pat galime jas performuoti. Ir.. dažniau imtis iniciatyvos, drąsiau elgtis – palengva vaduotis iš to nepasitikėjimo, veikti.. Pasidžiaugti savo nuveiktų darbų rezultatais, t.y., “užfiksuoti“ juos 🙂 – tai labai motyvuoja. Kai tik pamatysime pirmuosius savo veikos rezultatus, ateis ir pasitikėjimas savimi, ir laisvumas bendravime.. kuo toliau, tuo labiau 🙂

Apie tikslingumą

Diskutavom apie tai su labai įdomiu žmogumi ir ta diskusija privertė susimąstyti. Skaitydama Rerichų darbus, kurie buvo mano dvasinių ieškojimų pradžia, nuolat susidurdavau su tais terminais – tikslingumas, tikslinga veikla. Jų darbuose nuolat pabrėžiama, kad viskas pasaulyje sąveikauja, susiję, ir tik sąmoninga, tikslinga veikla ir mąstymas gali duoti norimus rezultatus. Chaotiškas mąstymas ir veikla taip pat turi rezultatus, tačiau.. nenuspėjamus.

Kaip gi persijungti į tą tikslingą, sąmoningą veiklą ir valdyti savo gyvenimą? Žinoma, yra aplinkybių gyvenime, kurios ne visuomet priklauso nuo mūsų. Tačiau ir tokiu atveju mūsų sprendimai ar reakcija gali būti tikslingi ir pozityvūs, leidžiantys maksimaliai gerai jaustis. Jei tiksliau – sakoma, kad iš visų situacijų yra išeitys, ir tik prasti sprendimai gali situaciją dar pabloginti arba geri sprendimai – maksimaliai pagerinti.

Kas gi yra tikslinga veikla? Tai veikla, turinti aiškų galutinį tikslą. Tikslingumas tai žinojimas, kokį tikslą ir pasekmes turi konkretus veiksmas. Man iš pradžių tai pasirodė labai sudėtinga – na, negi įmanoma numatyti visų veiksmų pasekmes ir tikslus? Bet diskusijoje išaiškėjo, kad tai labai paprasta ir tiesiog.. praktiška 🙂 , nes naudinga ir atneša daug tvarkos ir harmonijos į gyvenimą. Tiesiog.. žinom ir suprantam, ką darom 🙂 ..

Manau, daugelis, kaip ir aš pradžioje, paprieštaraus: ir taip to laiko trūkumas, o dar reikia skirti laiko papildomiems apmąstymams.. Bet susimąstykime, kaip mes praleidžiame savo dieną.. Dažnai gyvename chaotiškai, negalvodami, pasijungę į savotišką automato režimą. Būtent chaotiškas gyvenimo būdas įneša daugiausia netvarkos ir nenumatytų situacijų, nes mąstymas dirba reagavimo režimu.

Iš to ir susierzinimas, ir spontaniški nepaaiškinami poelgiai, išlaidos, ir pojūtis, kad viskas nevaldoma, kad esame blaškomi kažkokių mums nesuprantamų jėgų. O tai dažniausiai mūsų pačių jėgos ir pastangos, tik.. nevaldomos, dėl to ir nesuprantamos. Pradėję sąmoningai valdyti savo gyvenimą ir žinodami savo veiksmų tikslus ir pasekmes, galime kurti gyvenimą tokį, kokio norime.

Ateina labai aiškus gyvenimo matymas, pradedame daryti išvadas iš savo veiksmų, suprasti veiksmų pasekmes, ir tuomet jau pajungiama išmintis ir pozityvumas, kurie gyvenimą keičia išties stebuklingai. Ir tai nėra sunku, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Gal pradžioje kiek neįprasta, bet toliau darosi vis įdomiau: juk pajuntame savo jėgą ir neribotas galimybes. Labai smagu ir įdomu, kai iš chaoso gyvenimas tampa valdomu. Parašysiu keletą pavyzdžių, kurie ir mane įtikino 🙂

Išmintingai valdome gyvenimą, kai žinome, ko siekiame ir suprantame, kokie veiksmai turi kokias pasekmes. Pavyzdžiui: imtis atsakomybės, rodyti iniciatyvą – išmintinga, nes tuomet nereikės būti laukimo pozicijoje ir laukti ar priklausyti nuo kitų sprendimo. Matyti žmogaus gerąsias savybes – išmintinga, nes tai daro bendravimą pozityvų ir nesinervuojame dėl to, ko negalime pakeisti. Gerinti, tobulinti santykius šeimoje – taip pat išmintinga, nes taip tampame laimingi.

Išmintinga užsiimti mėgiama veikla, nes tuomet realizuojam save, esam laimingi ir suprantam, kad ir kiti žmonės turi savirealizaciją. Pakankamai ilsėtis ir turėti pomėgių taip pat išmintinga, nes taip stabiliai palaikome savo energiją ir esam energingi. Maitintis natūraliais produktais, optimaliai judėti išmintinga, nes tuomet mūsų kūnas yra sveikas. Taip pat valgyti tik tada, kai alkani ir tik tiek kiek reikia – tuomet organizmas neapkraunamas papildomu darbu ir mes turime daugiau energijos.

Pirkti tik reikalingus daiktus – išmintinga, nes tuomet neapkrauname namų bereikalingais daiktais, kurių priežiūra reikalauja laiko, o ir mažiname šiukšlių kalnus Žemėje. Rūpintis ekologija taip pat išmintinga, nes turime tuomet švarią aplinką ir orą – juk kitos planetos neturime.. Tai tik tokie bendri pavyzdžiai, kad būtų aišku, apie ką aš kalbu. Jie mane įtikino 🙂 .. Supratau, kad tik žinodami savo tikslus, taip pat veiksmų pasekmes, mes galime valdyti savo gyvenimą, todėl tikslingumas yra labai svarbus. O kaip jums atrodo?

Magija..

Įdomi sritis, paslaptinga. Kai kas tai neigia, kažkas perdėtai pasitiki ar mistifikuoja. Kas gi tai yra iš esmės? Magų žodynėlis teigia, kad tai yra sugebėjimas ką nors atlikti, panaudojant savo dvasinę galią. Paprasčiau – magija yra, kai mes suprantame savo dvasines galimybes, patys imame gyvenimą į savo rankas ir pradedam jį sąmoningai valdyti. Tam, kad tai įvaldytume, turime įveikti savo pasipriešinimą ir aplinkos įtakas, baimes. Tai mums tik atrodo paslaptinga, iš tiesų tai yra normali žmogaus įgimta savybė, tik.. giliai užslopinta.

Visais laikais buvo ir yra žmonių, laisvai besinaudojančių šita savybe. Vadinami įvairiai: raganomis ir raganiais, šamanais, žinuoniais, magais ir būrėjais.. Jų veiksmai skirstomi į juodąją ir baltąją magiją. Teigiama, kad jei tai noras pačiam keisti savo gyvenimą į gerąją pusę ar pagalba kitam pasikeisti, tai yra baltoji magija. Jei palaužiama kito žmogaus valia – tai jau juodoji magija.

Kituose šaltiniuose radau aiškinimą, kad iš esmės nėra nei juodosios, nei baltosios magijos, ji yra neutrali. Tik.. asmuo, panaudojęs savo galias piktiems darbams ir taip pakenkęs, suardo ryšio su visata pusiausvyrą ir atsako už savo veiksmus. Tai visų pirma darbas su energija, didžiulis pasitikėjimas savimi ir tuo, kas daroma. Todėl magijos veikimas pasireiškia tik todėl, kad ja tikima, t.y., tai tikėjimas tuo, kas daroma. “Veikia“ absoliučiai viskas, kuo mes tikime arba tiki magas, atliekantis tam tikrus veiksmus – ritualus.

Ritualas gali padėti susikoncentruoti, susikaupti, užmegzti ryšį su savo vidine esybe. Ritualai atliekami sustiprinti simbolinių veiksmų poveikį. Magija veikia ir be ritualų, o pats ritualas dar nereiškia, kad veiksmai yra magiški. Svarbiausias yra gilus tikėjimas tuo, kas atliekama. Ritualai atliekami, panaudojant tam tikras pagalbines priemones. Jų, priklausomai nuo atliekamo ritualo, yra labai daug ir įvairių. Beje, visos religijos taip pat turi ritualinius veiksmus, turinčius tam tikrus tikslus, taigi yra tam tikra magija.

Daugelis mūsų taip pat dažnai susikuriam įvairius ritualus ar “magiškus“ veiksmus, ar prietarus, kurie pildosi.. Tiesiog nesusimąstom apie tai ir nesiejam to su magija. Kitaip sakant, kartais naudojam savo kūrybinę energiją, kurią prarandame dažniausiai, prabėgus vaikystei.. Vieni turime amuletus, kiti talismanus, dar kiti – mėgiamą spalvą, savaitės, mėnesio dieną, numerį.. ir visa tai “veikia“, nes tuo nuoširdžiai tikime 🙂 .. Vadinami laimės kūdikiai ar sėkmingi žmonės tiesiog nepraranda šito tikėjimo savimi arba jį atgauna, pastebėję, kad tikėjimas tuo, ką darom, nuoširdžios pastangos ir nuoseklumas būtinai duoda rezultatus 🙂 ..

Gali kilti klausimas – o kaip tada su tais visais kerėjimais, nužiūrėjimais, prakeikimais ir visomis kitomis negerovėmis? Visi suprantam, kad sąveikaujame tarpusavyje savo energijomis, o ne išoriniu įvaizdžiu. Kartais žmogus labai malonus ir gražus, bet mus atstumia, o kartais atvirkščiai – mums labai mielas, rodos, visai neryškus žmogus.. Tai mūsų energijų atitikimas arba neatitikimas. Šiaip jau patariama su nemaloniais mums žmonėmis bendrauti kuo mažiau, ir, žinoma, kuo daugiau su mums mielais..

Nemalonus žmogus gali ilgam išmušti iš vėžių, malonus, atvirkščiai – atkurti ramybę ir harmoniją. Sąmoningas kenkimas, užkerėjimas, ar kitokia negatyvi energija labiausiai veikia dvasiškai silpnus, netikinčius savimi, savo galia žmones. Ir.. tikinčius tuo, kad galima nužiūrėti, prakeikti ar kitaip jiems pakenkti. Pagrindinis “skydas“ nuo to – vidinė ramybė, tikėjimas savimi, dvasinė stiprybė. Kaip mokė mus vienas puikus bioenergetikos dėstytojas: “Jei turite įtarimų, kad gavote negatyvios energijos smūgį, tiesiog įsivaizduokite, kad jūs esate erelis, o pasiuntęs negatyvią energiją žmogus – sliekas.. na, ką gali sliekas padaryti ereliui 🙂 ?. Toliau plaunam rankas po tekančiu vandeniu, arba, dar geriau – dušas, ir vėl džiaugiamės gyvenimu 🙂 ..“

Kaip matote, visi esam magai ir raganiai bei raganos, dažnai to net nesuvokdami.. Kam mielos ir įdomios magijos subtilybės, lai gilinasi, o visiems kitiems labai svarbu yra tiesiog žinoti, kad nuo mūsų vidinės būsenos, minčių ir veiksmų priklauso mūsų gyvenimas. Pozityvios mintys, pasitikėjimas savimi ir dvasinė stiprybė daro stebuklus 🙂 tai reali burtų lazdelė savo gyvenimo magams 🙂 ..

Visi mes teisūs :)

Buvo toks periodas mano gyvenime, kai labai žavėjausi dvasiniais lyderiais ir labai norėjau jų patarimų ir išgauti iš jų savo laimės receptą. Ir taip naiviai tuo tikėjau, kol nepakliuvau pas vieną šviesų žmogų, kuris stumtelėjo mane asmeninių paieškų ir pastangų keliu. Na, savo situacijos neaprašinėsiu, dabar man ji juokinga, bet pasiūlysiu kitą, beveik analogišką. Tai alegorinis pasakojimas – pritča – tiesiog nerandu nei vertimo, nei atitikmens šiam žodžiui.

.. Dvi draugės, prispaustos gyvenimo bėdų, nusprendė kreiptis į dvasinį Mokytoją, vienuolį, gyvenantį netoliese vienuolyne. Susiruošė moteriškės ir, išstovėjusios įlgą eilę, pagaliau pakliuvo pas vienuolį. Tas nurodė sėstis ir paprašė po vieną pasakoti savo bėdas. Pirmoji pasakojo ilgai ir jausmingai, su ašaromis. Antroji taip pat.. Mokytojas tik linkčiojo supratingai galvą ir vis tarsteldavo : “Taip, mieloji, tu teisi“, – vienai ir kitai taip pat..

Moterys suglumo: “Kaip? Jei mes teisios, tai kodėl tada tiek negandų mūsų gyvenime ir mes taip kenčiame?“.. Vienuolis kiek patylėjo ir paaiškino: “Suprantat, mielos moterys, jūs iš tiesų esat teisios. Jūsų vietoje, su jūsų patirtimi, mintimis, emocijomis ir išgyvenimais aš pasielgčiau lygiai taip pat“..

Čia moterys visai neteko žado: “Kaip?..Tu?.. Paaiškink, Mokytojau“ .. Vienuolis paaiškino: “Kai nevaldote savo minčių, neanalizuojate įvykių, nesuprantate priežasties – pasekmės dėsnio ir neturite ryšio su savo tikruoju “aš“, gyvenimas tampa nevaldomu chaosu. Tuomet jūs tik reaguojate į įvykius, nesuvokdamos, kad juos jūs sukūrėte pačios. Nė vienas žmogus nesielgia sąmoningai piktybiškai – jis tik reaguoja, ginasi, išlieja susikaupusį pyktį“..

“Tam, kad suprastumėte gyvenimo dėsnius, turite stebėti gyvenimą ir mokytis. O jei mokotės ir taikote savo žinias gyvenime, jis keičiasi. Iš bejėgių aukų tampate savo gyvenimo valdytojomis, nes puikiai suprantate, koks veiksmas kokias atneša pasekmes. Pasekmė keičiasi, jei keičiate priežastį. Tuomet elgiatės sąmoningai ir gyvenimas įgauna aiškią valdymo ir veiksmų pasekmių matymo liniją“..

“Taigi, mielosios, tuomet nereikia nei patarėjų, nei aiškiaregių, nei nuolatinių Mokytojo patarimų. Valdote savo gyvenimą pačios ir pačios kuriate jo aplinkybes ir esate atsakingos už savo gyvenimo įvykius. Negi tuomet kils mintis kurti kažką blogo 🙂 ?“

Apsidžiaugė moterys, dėkojo Mokytojui.. Pasirodo, viskas taip paprasta.. Paklausė, kaip galėtų atsidėkoti už tokią neįnojamą dovaną – patarimą. “ Gal jums nuskambės keistai, – atsakė Mokytojas, – bet didžiausia dovana man, kai žmogus daugiau pas mane nebeateina.. Tuomet suprantu, kad jis arba sąmoningai kuria savo gyvenimą, arba pasirinko klaidų kelią.. Pirmasis – lengvas ir malonus, antrasis – sunkus ir varginantis, bet abu jie veda į vieną – į žmogaus tobulumą. Kol žmogus vaikšto pas mane, jis tikisi, kad kažkas kitas išspręs jo problemas“ ..

Nuostabi pritča, tuo labiau, kad man labai jau tikroviška: matyt, ne viena aš pakliūnu į tokias situacijas 🙂

Kodėl kartais taip sunku klausti arba prašyti?

Būna kartais gyvenime situacijų, kai turim kažko paklausti ar paprašyti. Ir.. niekaip. Paprastas klausimas, prašymas, patikslinimas įneštų aiškumą, nurodytų tolimesnę kryptį, bet padaryti to nesiryžtame. Paskui narpliojamės abejonėse, savigraužoje, darome prielaidas.. kai sprendimas, rodos, labai paprastas – klausimas arba prašymas. Suprantama, aš nekalbu apie kraštutinumus – klausimus apie nieką ar įprotį prašymu permesti tai, ką galima atlikti pačiam, ant kito žmogaus pečių. Aš apie situacijas, kai klausimas ar prašymas gali iš esmės pagerinti situaciją, bet to daryti nedrįstame. Kodėl?

Mums kažkodėl įskiepyta, kad prašymas žemina, kad klausdami atrodysime kvailai, kad nepatogu trukdyti klausimais ar prašymais.. Bijome būti nesuprasti, pažeminti, apsijuokti.. Bijome neigiamo atsakymo. Nežinome, kaip prašyti ar klausti, bijome būti atstumti, arba pasirodyti bejėgiai. Kiekvienas prisimename gyvenime bent keletą situacijų, kai laiku neužduotas klausimas ar neišsakytas prašymas ilgam atimdavo ramybę.. Rodos, taip paprasta, bet.. sunku..

Pasirodo ( kaip ir visada), visi apribojimai ir baimės – tik mūsų galvose. Supratę tai, pasijusime žymiai laisviau ir turėsime daugiau laisvės pasiekti savo tikslų. Tiesa yra ta, kad dauguma žmonių yra pasiryžę padėti ir mielai padeda ir atsako į klausimus – tereikia paprašyti ar paklausti. Žinoma, klausdami ar prašydami turime būti pasiryžę priimti ir neigiamą atsakymą, bet.. to jokiu būdu nesurišti su savęs vertinimu. Tiesiog.. žmogus turi tokią teisę, o mes ir tokiu atveju pasijusime geriau, nes pabandėme ir nereiks paskui fantazuoti: o va galėjau paklausti, tada, galbūt.. Neigiamas atsakymas neturi nieko bendro su mūsų savimone ar vertingumu. Tai tiesiog neigiamas atsakymas, atkritęs variantas..

Prašyti, pasirodo, galima visko: pagalbos, paslaugos, daugiau ar mažiau darbo, didesnio atlyginimo, paaukštinimo, atostogų, veiklos pokyčių, pertraukų.. Galime prašyti kažką paskolinti, pabūti su vaikais, padėti susitvarkyti, kažką išmokyti, suremontuoti.. Taip pat asmeniško paaiškinimo, supratimo, atlaidumo, savarankiškumo, laiko, artumo, dėmesio, švelnumo..

Ir tai tikrai nėra žeminimasis, tai yra savo pozicijos išsakymo forma, nes daugelis žmonių net nenutuokia, kas mums gali būti svarbu. Lygiai taip pat ir patys turime būti pasiruošę klausimams ir atviriems atsakymams.. Labai svarbi užduodamo klausimo ar prašymo forma. Ji turi būti geranoriška, be užuominų į pretenzijas ar priekaištus. Į geranoriškumą atsiliepia tikrai kiekvienas žmogus 🙂 .. Jei nesiryžtame tiesiai klausti ar prašyti, rašykime laišką, žinutę.. žinoma, geranoriška forma :)..

Laiku užduotas klausimas ar prašymas gali ne tik išsklaidyti varginančias abejones, bet ir stebuklingai pakeisti gyvenimą. Tikrai bus mažiau nusivylimų bendraujant, daugiau savitarpio supratimo, geresni santykiai šeimoje, mažiau kančių ir savigraužos, artimesnis bendradarbiavimas, našesnis kolektyvinis darbas, naudingi patarimai ir pagalba, naujos galimybės, platesnės perspektyvos.

Taigi, nebijokime – klauskime, prašykime, jei reikia – veikla nugali baimę. Laimėsime aiškumą, tikrumą, pasitikėjimą, kryptį tolimesniems veiksmams. Klausdami parodome savo atvirumą , pasiryžimą pokyčiams, smalsumą naujovėms. Prašydami – pasitikėjimą žmogumi, kurio prašome, sugebėjimą ieškoti sprendimų variantų. Nesėkmė yra tik tai, ko nesiryžome atlikti 🙂 .. Veikime 🙂 ..

Ar mokame kalbėti(s)?

Keistas klausimas, bet man būtent taip susiformavo pavadinimas šitai temai. Ne apie kalbų mokėjimą ar taisyklingą kalbėjimą noriu pasvarstyti. Bet apie tai, kaip sugebėjimas tiksliai išreikšti tai, ką norime pasakyti, įtakoja mūsų bendravimą. Kalba yra bendravimo priemonė, būdas pasakyti savo nuomonę, savo poziciją. Ar visada žodžiais pasakome tai, ką iš tiesų norime pasakyti ir ar kartais žodžiai nėra tiesiog mūsų vidinės būsenos išraiška?

Visi esame susidūrę su situacijomis gyvenime, kai žmonės pratrūksta pykčiu ar net agresija netikėtose situacijose ir vietose, ar atsako šiurkščiai į paprastus klausimus – rodos, visai be priežasties.. Arba, kas pasitaiko rečiau – bet kokioje situacijoje yra geranoriški, optimistiški, kaip mes įvardinam – draugiški, šviesūs 🙂 . Ir gali sakyti tuos pačius žodžius, bet jie įgauna kitą prasmę ir sukuria kitokią nuotaiką.

Dažnai kažkodėl nesakome tiesiai žmogui – ką norime konkrečiai pasakyti, o kalbame užuolankomis, užuominomis, arba tylime ir laukiame, kol susiprotės, ko mes norime. Ir.. pykstame, jei nesupranta. Na, bet jei įsigilinsime – kaip žmogus gali susiprotėti, jei jam tiesiai nepasakysime esmės? “Susiprotės“ yra prielaida. Kalba yra bendravimo priemonė ir jei kalbame užuominomis arba ne iš esmės, žmonės gali niekada nesuprasti, ką iš tikrųjų norime pasakyti ar jaučiame.

Bandyti suprasti ar suprasti žmogų galime tik tada, kai jis atviru tekstu kalba apie tai, kas jam rūpi, ką jis nori pasakyti. Indėnai sakydavo, kad suprasti žmogų iki galo galima tik pragyvenus jo gyvenimą.. Net jei kalbame apie savo išgyvenimus ar lūkesčius atvirai – nėra garantijos, kad būsime suprasti būtent taip, kaip to tikimės. Visi esame skirtingi ir kartais požiūris į vieną ir tą patį reiškinį gali būti visiškai skirtingas. Arba.. galime kalbėti apie tą patį reiškinį, bet kitais žodžiais, ar “iš kitos pusės“, t.y., nesusikalbame ..

Galime tokiu atveju užsidaryti savyje, įsižeisti ir.. nešiotis savyje nuoskaudas, kurios kels įtampą ir įtakos tolimesnį bendravimą. Jei tai artimas žmogus, tos nuoskaudos gali kauptis ir apkartinti ne tik bendrą gyvenimą, bet ir bendravimą su aplinkiniais, nes slopinti įtampą sunku. Kiekviena neišspręsta situacija nuolat plauks į paviršių. Ji būtinai prasiverš: gal ir ne laiku ir ne vietoje, ir gal visai ant niekuo dėto žmogaus.. Galime tapti niūriais, o to priežastis – keliantis įtampą nesusikalbėjimas.

Ką gi daryti, jei jau apima toks jausmas, kad niekas nesupranta? Išsiaiškinti priežastį – jų gali būti įvairių. Bet.. pirmiausia susimąstykime, ar aiškiai ir tiesiai išsakome savo nuomonę, ar apskritai ją pasakome. Ar tikrai suprantam, ko norime. Toliau – ar girdime, ką kitas žmogus sako, ar suprantame. Ar norime suprasti, ar tiesiog principingai įrodinėjam savo tiesą? Kai stengiamės kažką žūt būt įrodyti, negirdime pašnekovo, be to, bet kokią nuomonę galima argumentuotai įrodyti, todėl bet koks ginčas yra beprasmiškas. Nuomonių išsakymui yra diskusijos.

Žiūrime, koks pokalbio tikslas. Jei norime įrodyti savo nuomonę, galime ginčytis, bet turime suprasti, kad šitas procesas pabaigos neturės. Jei norime surasti bendrą sprendimą ar optimalų sprendimą, turime susitarti. Tokiu atveju – ambicijas į šoną ir ieškome to, kas jungia, dėl ko galime susitarti, diskutuoti, kas labiausiai abiems priimtina, o ne gilinti tai, kas skiria ar priešina. Tuomet tai bus bendras susitarimas, kurį, reikalui esant, galima ir koreguoti, t.y., toliau tartis.

Labai svarbus dalykas – nesileisti įtraukiamiems emocijų. Veikiami emocijų, galime priimti karštligiškus sprendimus. Jei pokalbio metu susierzinam, reikia atvirai apie tai pasakyti ir atidėti pokalbį. Emocijos visada atitraukia nuo esmės, pradedame traukti “argumentus“ iš praeities, įžeidinėti, kaltinti, reikšti pretenzijas. Jei norime susitarti, turime kalbėti iš esmės apie reikalą, kurį aptarinėjame.

Jei norime nuoširdžių, atvirų santykių, turime būti atviri ir nuoširdūs – tuomet bendravimas pasidaro paprastas ir artimas. Nelieka neišsakytų nuoskaudų ir nutylėjimų, manipuliavimo, pretenzijų ir nesusikalbėjimų. Visi norime gerų draugų, supratingų mylimųjų, nuoširdaus bendravimo. Bet.. ar mokame patys būti draugais, suprasti, įsiklausyti? Ar mokame aiškiai ir tiesiai pasakyti, ko tikimės, ar mokame išklausyti? Kartais per ambicijas ar nemokėjimą kalbėtis užsidarome, net pasijuntame nelaimingi, o sprendimas gali būti labai paprastas – atviras ir nuoširdus pokalbis 🙂 ..