Laiminga vaikystė – “akumuliatorius“ visam gyvenimui

Tai kaip gi vaikai pasidaro “sunkūs“ ir nevaldomi, ir ar apskritai juos reikia valdyti? Manau, nė vienas vaikas negimsta jau savaime blogas. Jis atsineša į šį pasaulį genų rinkinuką, kuris lemia jo panašumą į tėvus, sveikatą, kai kurie – paveldimas ligas, viską, kas liečia fiziologiją. Vaiko dvasinis pasaulis, charakteris, būdo bruožai – švarus popieriaus lapas, kurį užpildo pirmiausiai tėvai, artimiausi žmonės, o paskui pedagogai, visuomenė.

Manau, labai svarbūs pirmieji vaiko metai, kai vyksta adaptacija visomis prasmėmis ir čia labai svarbus motinos vaidmuo, buvimas šalia. Deja, dažnai matome mamytes, kurioms “sėdėti“ su vaiku – kančia. Bėga į darbus, palikusios vaikučius auklėms. Liūdna.

Juk tai sakralinis laikas, pradžių – pradžia. Nereikia “sėdėti“ – reikia suprasti savo atsakomybę už savo vaiką, ugdyti ir mylėti jį. Argi tai gali būti nuobodu? Nelengva, sutinku. Bet juk šalia yra vaiko tėtis ir pasidalinus vaikučio auginimo rūpesčius, galima viską atlikti su džiaugsmu.

Meilė ir rami, saugi aplinka vaikui be galo svarbi. Mama su kūdikiu turi sakralinį ryšį, apspręstą pačios gamtos, ji pirmoji savo vaiko dvasinė mokytoja, todėl nuolatinis ryšys su mama vaikui gyvybiškai svarbus. Tėtis – saugumas, tvirtumas, palaikymas. 

Šiuolaikiniais tėčiais žaviuosi, dauguma jų aktyviai dalyvauja vaikučio auginime ir ugdyme ir tai labai džiugina. Ir, be abejo, tėvų tarpusavio geri, šilti santykiai – pagrindų pagrindas. Geri tėvų santykiai, meilė vaikams suteikia jiems labai svarbų saugumo jausmą. Vaikai labai sensityvūs ir į menkiausią nenuoširdumą ar neigiamas emocijas jautriai reaguoja.

Vaikų nereikia muštruoti ar valdyti, juos reikia nuoširdžiai mylėti, o auklėjime rodyti pirmiausia asmeninį pavyzdį: nemeluoti, vykdyti pažadus. Vaikas nėra mūsų nuosavybė, tai toks pat asmuo, kaip ir mes, tik mažo ūgio ir be gyvenimo patirties.

Dažnai tėvai tiesiog nesuvokia vaiko amžiaus ypatumų ir elgiasi su savo vaikais autoritariškai, ambicingai, reikalaudami aklo paklusnumo. 

Vaikas auga ir keičiasi mūsų santykis su juo. Mažylį supažindiname su pasauliu, mokome adaptuotis visuomenėje, laviname. Paaugliui esame patarėjai, kantrūs mokytojai, pastebintys jų gabumus ir nukreipiantys aktyviai veiklai, tobulėjimui. 

Su suaugusiais vaikais vėl kitaip – jiems mes vyresnieji draugai, palaikantys juos gyvenime. Pagrindinė tėvų užduotis – išugdyti savarankišką ir kūrybingą žmogų. Taip turėtų būti.

Deja, nuoširdžiam pabuvimui su vaikais daugelis tėvų tiesiog neskiria laiko, santykiai pagrįsti “budinčiomis“ frazėmis: ar pavalgei, kaip sekasi, kada grįši.. Sakysite, dirbame daug, nėra kada.. O juk tai ne laiko klausimas. Tereikia nuoširdaus dvasinio ryšio palaikymo, nuoširdaus domėjimosi savo vaikų gyvenimu.

Dažnas auklėjimo modelis – kontrolieriai tėvai ir kontroliuojamas vaikas. Kontrolė yra spaudimas, o tai visada iš vaiko pusės gimdo pasipriešinimą. Visada. Kuo didesnis spaudimas, tuo didesnis pasipriešinimas, įvairiais būdais.

O tai jau kova ir pavojus visiškai prarasti ryšį su vaiku, nes šilumos, kurios trūksta vaikui namuose, jis neišvengiamai ieškos kitur. Ir tai gali būti bet kas: ankstyvi ryšiai su kitos lyties atstovais, svaiginimasis, būrimasis į grupuotes, sektas, įvairios priklausomybės, arba nusivylimas, užsidarymas savyje..

Mūsų vaikai – visada mūsų pačių auklėjimo arba apsileidimo rezultatas, kaip bebūtų sunku tai pripažinti. Didesnė pusė psichologų, psichoterapeutų darbo dalis – vaikystės psichologinės traumos, kurios turi įtakos suaugusių žmonių gyvenimui.

Vaikas, užaugęs mylimas, geranoriškoje aplinkoje, suaugęs yra pasitikintis savimi ir atviras gyvenimui. Patyrę vaikystės psichologines traumas žmones jau patys ar su specialistų pagalba turi formuoti tai, kam natūraliai laikas skirtas vaikystėje. O tai jau yra sunku, nes genetika yra nustačiusi griežtus laiko rėmus kai kuriems įgūdžiams įsisavinti.

Tikrai nekaltinu tėvų, juk nei vienas pedagogu negimstame. Auklėjame savo vaikus taip, kaip auklėjo mus mūsų tėvai. Bet.. niekada nevėlu pripažinti klydus. “Augame“ ir tobulėjame kartu su savo vaikais.  

Meilė ir nuoširdumas ištaiso viską, nes tobula viskas, kas nuoširdu. Tegul mūsų meilė mūsų vaikams bus neišsemiama, o mūsų namai – gerumo salelė, kur vaikams jauku ir saugu, ir kur jie visada laukiami suaugę 🙂 ..

Reklama

Niekada nesakyk “niekada“ – kita prasme

Mūsų gyvenimas – tai mūsų minčių ir veiksmų pasekmė. Tai mūsų įsitikinimų suma, pagal kurią ir klostosi mūsų gyvenimas – suvokiame tai ar ne. Retas apie tai susimąsto ir gyvena reagavimo į savo paties sukurtas situacijas režimu. Kiekvienas kuria savo gyvenimą, kuris persipina su kitų žmonių, tokių pačių kūrėjų, gyvenimais. 

Kai to nesuprantame, gyvenimas atrodo lyg chaosas ar virtinė atsitiktinumų. Kad suprastume savo “bazines“ mintis ir programas, tereikia kelias dienas stebėti savo mintis ir kalbą. Dažniausiai kartojamos frazės, priežodžiai, dominuojančios mintys ir yra ta matrica, pagal kurią klostosi gyvenimas. Pvz., visi matome niūrių, nuolat besiskundžiančių žmonių, kuriems visada viskas blogai, net jei ir gerai. Jie tarsi traukia paskui save nuolat pasipildantį bėdų maišelį. 

Arba nuolat besišypsančių, entuziastingų, optimistiškai nusiteikusių žmonių, kuriems viskas sekasi, o jei ir ne, jie nenusimena ir bando iš naujo ar kažką kitką. Ar susimąstome, kodėl taip yra? Na, konstatuojame: “vargšelis“ arba “laimės kūdikis“, lyg viskas savaime klostytųsi. O savaime, kaip žinome, nieko šiam pasaulyje nevyksta.. Kaip sako išmintis: “Darome save laimingais arba nelaimingais – darbo apimtis ta pati.. “ Nuo mūsų pačių priklauso, kaip žiūrime į gyvenimą – kaip į kliūčių ruožą ar kaip į daugybę nesibaigiančių galimybių.

Kažkada man tai buvo didelis atradimas. Kai pradėjau sekti savo mintis ir kalbą, labai greitai atradau ir veikimo programas. Ypač stiprios programos, susietos su žodžiais “visada“ ir “niekada“, pvz.: “aš niekada to nepasieksiu“, “man visada nesiseka“ ir t.t… Tie du žodžiai patvirtina ir sustiprina ir taip neigiamą programą.

Ir, aišku, visi žodžiai su dalelyte “ne“, pvz., sakydami: “aš nenoriu sirgti“, pozityvų norą išreiškiame neigimu, teisinga būtų sakyti: “aš sveikstu“ arba “aš sveikas“.. Taip pat stipriai veikia įvairūs posakiai ir priežodžiai, kuriuos dažnai kartojame.

Sakysite – kam viso to reikia? Pirmiausia, tai suteikia galimybę valdyti savo gyvenimą. Tuomet nereikia, kaip kokiam dedektyvui, ieškoti savo nesėkmių kaltininkų ar kaltinti kažką. Juk visas gyvenimo situacijas “pritraukiame“ automatiškai pagal savo vidinę būseną, nes nesąmoningai ieškome patvirtinimų savo įsitikinimams išoriniame pasaulyje.

Įvykiai ir žmonės išoriniame pasaulyje – mūsų vidinės būsenos veidrodinis atspindys. Grūmosime – grūmos ir mums, šypsosimės – šypsosis atsakydamas 🙂  Savo pačių įsitikinimais mes ribojame arba praplečiame savo galimybes. Iš to taip pat seka, kad kaip mes vertiname save, taip mus vertina ir aplinkiniai žmonės.

Yra įvairios metodikos, kurių pagalba galime keisti savo destruktyvias gyvenimo programas. Jei yra tvirtas noras, tikrai verta su jomis padirbėti. Na, o paprasčiausias pirmas žingsnis – stebėti savo mintis ir kalbą, pradėti sąmoningai matyti ir fiksuoti pozityvumą gyvenime ir suprasti: kur mūsų mintys, ten ir mūsų energija.

O tuos du stebuklingus žodžius “visada“ ir “niekada“ naudokime ypač apdairiai. Sakydami “visada“, patvirtinkime tik pozityvias savo gyvenimo nuostatas, o žodį “niekada“ pasilikime tik retiems būtiniems atvejams, nes jis uždaro visus kelius augimui ir tobulėjimui..