Konfucijus apie dvasinį augimą, sėkmę ir tikslus

Konfucijaus (551-479 m.pr.m.e.) vardas, išvertus iš kinų kalbos, reiškia “išminčius Kun”. Tai kinų tautos išminties simbolis. Konfucijus teigė, kad kiekvienas teisingas veiksmas turi dvasinį pagrindą, todėl: “Didingo žmogaus siekiai – į priekį ir aukštyn, menkas gi leidžiasi vis žemiau“.

Būtent dvasiškai netobulėjantį žmogų Konfucijus laikė nemokša, menku ir skatino žmones augti dvasiškai, nes tik tuomet galima suprasti mūsų gyvenimą valdančius dėsnius ir elgtis teisingai. O jei elgiamės teisingai – esame tiesiog… laimingi.

Truputis Didžiojo Mokytojo išminties apie dvasinį augimą, tikslus ir sėkmę:

Savo tikslo siekite nesustodami. Tik tie žmonės pasiekia savo tikslų, kurie kryptingai jų siekia. Jei jūs einate teisinga kryptimi – jūs būtinai pasieksite užsibrėžtą tikslą. Nesvarbu, kaip lėtai jūs judate, tačiau tas judėjimas turi būti be sustojimų.

Ką reiškia sustoti? Konfucijus sakė: “Štai, pavyzdžiui, aš baigiu pilti kalvą, ir tegul man beliko supilti tik krepšį žemės, bet aš sustoju – štai kas yra sustojimas. Arba, pavyzdžiui, aš lygioje vietoje pradedu pilti kalvą, ir tegul aš supyliau tik vieną krepšį žemės, bet aš jau pradėjau – tai vadinama žengimu į priekį“.

Tobulinkite savo įgūdžius. Laikas nestovi vietoje, nuolat keičiasi sąlygos ir aplinkybės – visa tai reikalauja meistriškumo tobulinimo bet kokioje veikloje. Jei norite pasiekti savo tikslų, reikia būti dėmesingiems besikeičiančioms sąlygoms ir aplinkybėms.

“Didingas žmogus reiklus sau, menkas – kitiems“. Reikia nuolat mokytis reikalingų įgūdžių ir tobulėti – tai atves į sėkmę. Šią svarbią taisyklę žmonės dažnai pamiršta.

Koreguokite savo tikslo siekimo būdus, bet ne tikslą. Jei jaučiate, kad jūsų tikslas teisingas, tačiau darosi sunkiai pasiekiamas – keiskite ne tikslą, o jo siekimo būdus. Kitais žodžiais – reikia rasti tokius būdus, kurie tam tikrame etape bus veiksmingi.

Gyvenimas eina į priekį, keičiasi, todėl mes turime reaguoti į pasikeitimus ir keistis patys. Nuo to priklauso sėkmė mūsų gyvenime.

Viską atlikite tik gerai. Ką jūs bedarytumėte, darykite tai gerai, kokybiškai, su meile – taip, kaip galite geriausiai. Konfucijus sakė: “Kur beeitumėte, eikite su visa širdimi“.

Jūsų aplinka veikia jūsų ateitį. Žmogų veikia jo aplinka, kuri įtakoja jo vertybių sistemą ir pasaulėžiūrą, o tuo pačiu – ir žmogaus ateitį. Konfucijus patarė neturėti reikalų su žmonėmis, kurie neauga dvasiškai. Tokie žmonės “sustingo“ savo dvasiniame augime, todėl stabdys ir jus.

Bendraukite su tobulėjančiais žmonėmis – tuomet ir jūs turėsite pavyzdį ir stimulą dvasiniam augimui. “Nepakalbėti su žmogumi, su kuriuo verta pakalbėti – reiškia prarasti žmogų. O kalbėti su žmogumi, su kuriuo kalbėti neverta – reiškia prarasti žodžius. Išmintingas nepraranda nei žmonių, nei žodžių“.

Geri darbai reikalauja didelių pastangų. Juk žymiai lengviau nekęsti, nei mylėti. Lengva būti negatyviu, sunkiau – skleisti pozityvumą. Lengviau padaryti blogą, nei gerą darbą. Viską, kas geriausia šiame pasaulyje, galime pasiekti pridėdami pastangas ir tobulėdami. Ir tai verta tokių pastangų.

Konfucijus sakė, kad išorinis pasaulis – mūsų vidinio pasaulio atspindys, todėl jei norime padaryti išorinį pasaulį geresniu, turime vystyti savo geriausias dvasines savybes. Išsiugdykime gerą įprotį kiekvieną dieną kažką atlikti savo tobulėjimui.

Nuoskaudos sėja griūtį. Būti įsižeidusiam reiškia gyventi negatyvume, o gyvenimas negatyvume negali atnešti nieko gero. Ką spinduliuojame, tą ir pritraukiame. Skleisdami negatyvumą, negalime pritraukti pozityvumo – tai prieštarauja gyvenimo dėsniams.

Palikite praeities nuoskaudas praeityje, paleiskite jas – ir jūsų ėjimas link laimės ir sėkmės pastebimai pagreitės. Šios taisyklės vykdymas privalomas kiekvienam, norinčiam pakeisti savo gyvenimą į gerąją pusę.

Visada pagalvokite apie veiksmų pasekmes. Kiekvienas žodis ir veiksmas turi vienokias ar kitokias pasekmes – ir tai būtina prisiminti. Konfucijus sakė: “Kai kyla pyktis, pagalvokite apie pasekmes“.

Pyktis išjungia išmintį ir sveiką nuovoką. Emocijų veikiamas žmogus daro kvailystes, ir tai gali gerokai stabdyti jo dvasinį augimą. Gebėjimas valdyti savo emocijas – sėkmės garantas siekiant užsibrėžtų tikslų.

Kiekvienas žmogus gali kažko išmokyti. Konfucijus sakė, kad gero žmogaus elgesys gali paskatinti sekti jo pavyzdžiu, o matydami kažką blogo, galime pasiryžti to niekada nekartoti.

Stenkitės panaudoti šią taisyklę kasdien, bendraujant su kiekvienu žmogumi: “ Sutikęs išminčių, lygiuokis į jį. Sutikęs nemokšą, atidžiau pažiūrėk į save“.

Pagal Lju Fandzi knygą “Konfucijaus kanonai: citatos ir dialogai”

Apie bendravimo problemas šeimoje

Problemos, su kuriomis susiduriame šeimoje, visada turi priežastį – kiekviena iškilusi problema yra tam tikrų veiksmų pasekmė. Supratę ir pašalinę problemų priežastis, mes galime kurti laimingus santykius. O štai paliktos be dėmesio problemos turi tendenciją augti ir “apaugti“ naujomis problemomis.

Senosios Vedos išskiria penkias pagrindines nesutarimų šeimoje priežastis. Visos jos griauna santykius šeimoje. Ir tik pašalinus šias nesutarimų priežastis, galima kurti harmoniją šeimoje. Kokios jos? Peržvelkime.

Vyriškos ir moteriškos psichologijos skirtumų nesuvokimas. Vyro ir moters psichologija labai skiriasi, ir jei to nesuprantame – kyla nesutarimai, ginčai, konfliktai. Kol nesuvokiame šių skirtumų, sunku tikėtis gerų santykių, nes mes nematome savo elgesio klaidų.

Todėl jei norime darnios šeimos – pirmasis žingsnis turėtų būti vyriškos ir moteriškos psichologijos skirtumų studijavimas.

Vyriškų ir moteriškų pareigų nežinojimas ir (arba) nevykdymas. Poroje vyrai turi vienokias pareigas, moterys – kitokias. Jų pagrindas – būtent vyro ir moters psichologijos skirtumai. Todėl vyrui pagal jo prigimtį lengviau atlikti vienus darbus, moteriai pagal jos prigimtį – kitus.

Mūsų laikais dauguma šeimų nežino (nesupranta) savo pareigų, todėl dažnai vyras atlieka moteriškus darbus, o moterys – vyriškus. Tame nėra nieko blogo, jei abu dėl to sutaria ir abu tai tenkina.

Tačiau dažniausiai savo pareigų neatlikimas (kaip ir ne savo pareigų atlikimas) ardo harmoniją santykiuose, nes prieštarauja prigimčiai ir psichologijai. Moteris, kuri atlieka vyro pareigas, įgyja vyriškų bruožų ir praranda moteriškumą.

Vyras, atlikdamas moteriškas pareigas, praranda vyriškumą ir įgyja moteriškų bruožų. Todėl propaguojama “lygybė“ nėra tokia jau nekalta idėja, nes griauna santykius – todėl, kad vyras nesijaučia vyru, o moteris – moterimi.

Egoizmas santykiuose, t.y., noras “kad gyventų dėl manęs“ ir nenorėjimas gyventi dėl kito. Tai viena didžiausių problemų šeimos santykiuose. Iš esmės tai siekis pasinaudoti kitu ir nenoras atiduoti. Egoizmas būdingas tiek vyrams, tiek moterims, bet dažniausiai yra abipusis: kiekvienas nori tik gauti, o duoti nenori.

Egoizmo esmė – “aš noriu gyventi sau (savo malonumui), o kiti turi gyventi dėl manęs“. Jei abu tokie, tai santykiai paverčiami sandoriu, nauda ir manipuliacijomis: “aš padarysiu tai, jei tu padarysi kažką man“. Tokiuose santykiuose kalbėti nei apie harmoniją, nei apie gerą šeimos perspektyvą neįmanoma.

Net ir skirdamasis egoistas galvoja ne apie galimas savo ir sutuoktinio klaidas, o apie tai, “kad susiras sau geresnį sutuoktinį“, ir tuo pačiu atsineša į naujus santykius tas pačias neišspręstas egoistiško bendravimo problemas.

Aukštesnių gyvenimo tikslų ir santykių paskirties gyvenime nesuvokimas. Išmintingi žmonės jau supranta, kad trumpalaikiai materialiniai ir kūniški malonumai negali būti gyvenimo tikslu. Aukščiausias žmogaus gyvenimo tikslas – savęs ir šio pasaulio pažinimas, savo tikrosios dvasinės prigimties suvokimas, vienybė su Kūrinija ir Kūrėju.

Neįmanoma augti dvasiškai, siekiant tik laikinų materialių ar kūniškų malonumų ar būnant egoistišku. Taip gyvendamas žmogus nuolat nepatenkintas, nes jam norisi kažko vis daugiau – daiktų, malonumų. Ir dėl to patiriama trumpalaikė “laimė“ tėra įaudrintas protas, euforija.

Tuo tarpu santykiai šeimoje – puiki galimybė atsikratyti egoizmo, pažinti save ir sutuoktinį, augti dvasiškai, tobulėti ir tobulinti tarpusavio santykius.

Saviugdos nebuvimas. Savęs pažinimas, saviugda – tai dvasinė kiekvieno žmogaus praktika, be šito neįmanomas dvasinis augimas. O jei nėra dvasinio augimo, žmogus netobulėja, todėl neįmanoma kurti harmoningus santykius. Kai nėra tobulėjimo, atsiranda griuvimo tendencija.

Tik sąmoningas, dvasiškai augantis žmogus gali keistis į gerąją pusę. O tai reiškia, kad gerėja ir santykiai šeimoje, ir apskritai gyvenime atsiranda daugiau harmonijos, ramybės ir laimės :)..

Kaip manote?

Laiškai nuo Kūrinijos

Prieš vėją

Kaip dažnai žmonės kenčia dėl to, kad visas pasaulis prieš juos nusiteikęs.

Kad šalti vėjai pučia tiesiai jiems į veidą.

Ir žemė po kojomis įkaitinta taip, kad neįmanoma ant jos išstovėti.

Žmonės jaučiasi lyg menki žvirbliukai.

Žvirbliams trukdo skristi menkiausias vėjas.

Bet nėra žvirbliams ramybės ir ant žemės – juk ten jų tyko gyvenimo dykumos įkaitinti akmenys…

Ar kada turėjai tokį žvirblišką gyvenimo pojūtį?..

Yra toks paukštis – Albatrosas.

Jo didžiuliai sparnai geriausiai pritaikyti skraidyti būtent PRIEŠ VĖJĄ.

Savo 4-ių metrų sparnus Albatrosas sumaniai pritaiko skriedamas į viršų su priešpriešiniais vėjais.

Įsivaizduoji?! Šis paukštis geriausiai skraido ir kyla aukštyn būtent PRIEŠ VĖJĄ!!!

Ir tam beveik neeikvoja raumenų jėgos!

Gamta išmintinga…

O kas nėra girdėjęs apie Erelius?

Ar žinai, kad Erelis kyla į viršų panaudodamas karštą orą!

TAIP! Būtent įkaitinta žemė – po kurią taip skausminga striksėti žvirbliams, suteikia energiją Erelio skrydžiui!

Gamta išmintinga.

Tu supranti, link ko aš vedu?..

Galbūt, reikalas tame, kad tu gyveni NE SAVO gyvenimą?

Nuo pat vaikystės atsidūręs žvirblių pasaulyje, tu stengiesi gyventi kaip jie…

Ir vengi vėjų…

Tačiau gali būti, kad tu – Albatrosas?

Ir vėjai – TAVO STICHIJA?..

Jie suteiks tau jėgų, tereikia drąsiai žengti link jų žingsnį!

O gal tu Erelis?

Ir įkaitinta žemė tau padeda sklandyti karšto oro srovėmis?

Gamta išmintinga, joje nieko nebūna šiaip sau!

Argi ne sutapimas, kad tokie stiprūs ir gražūs paukščiai, kaip Erelis ir Albatrosas gali skraidyti tik nepalankiomis žvirbliams sąlygomis? 😉

Jei tavo gyvenimas sudėtingas – gali būti, kad tu tiesiog gyveni SVETIMĄ gyvenimą?

Galbūt, visi sunkumai – tai tik TAVO JĖGOS SROVĖS?

Tu bėgi nuo jų, o reikia tiesiog išmokti jomis naudotis?..

Galbūt, kai sako: “Nebūtų laimės, bet nelaimė padėjo“, – nesupranta, kad tiesiog pavyko pabalnoti vėjus ir įkaitintas žemės sroves?

Pakaks niurgzti!

Pakaks skųstis!

Pakaks vangiai ir niūriai vilktis karštomis dykumomis, tempiant paskui save didžiulius sparnus!

Šie sparnai tau duoti skrydžiui! Sėkmei! Laimei!

Tereikia juos išskleisti ir drąsiai žengti žingsnį į priekį.

Į priekį, į vėjus.

Ir tada – šiltas oras apglėbs tave… ir tu pradėsi SKRISTI!

—–

Ir dar vienas trumpas laiškas – Apie tave vėl parašė skundą!

Sveikas!

Didingi darbai, galimi pasiekimai ir milžiniški siekiai surašė apie tave bendrą skundą.

Laurų vainikai ir medaliai rašo nusiskundimus tavimi.

Nuopelnai rašinėja apie tave nebūtus dalykus.

Visa ši publika tvirtina, kad tu verti juos savęs laukti :(.

Meluoja?

Ar?…….

—–

Dėkoju Kūrinijai už leidimą išversti ir publikuoti šiuos nuostabius laiškus! 🙂

Visiems šilto ir smagaus savaitgalio!! 😀

Blaivybės privalumai

Pasirinkę blaivybę žmonės pradeda gyventi visai kitokį – gal kiek pradžioje neįprastą, bet sveiką, turiningą ir kūrybingą gyvenimą. Minima vis daugiau priežasčių – dėl ko verta atsisakyti alkoholio. Pasirodo, blaivybė keičia visas gyvenimo sritis, visą gyvenimą.

Taigi, verta nustoti vartoti alkoholį tam, kad:

Pagerinti savo charakterį:

– Turėti stiprius nervus.
– Atsisakyti žalingo įpročio.
– Išsivaduoti iš psichologinės priklausomybės nuo alkoholio.
– Niekada nesigailėti, kad šiandien sėdai už vairo.
– Tapti tikru žmogumi.
– Gyventi pagal savo prigimtį.
– Nebūti narkomanu, nes alkoholis – narkotikas.
– Įrodyti sau, kad esi savo valios ir savo įpročių šeimininkas.

Pagerinti savo finansinę padėtį, o būtent:

– Mažiau pinigų išleisti maistui, kurį valgai kaip užkandį prie alkoholio.
– Niekada nepragerti savo atlyginimo.
– Turėti daugiau pinigų, nes neišleidi jų alkoholiui.
– Išleisti pinigus tam, kas tikrai reikalinga.

Gyventi sveikai:

– Būti lieknam, nes mažiau užkandžiauji.
– Išsivaduoti iš fizinės priklausomybės nuo alkoholio.
– Ženkliai pagerinti savo sveikatą.
– Gyventi ilgai ir laimingai.
– Pamiršti – kas yra pagirios.
– Visada būti sportišku.
– Geriau išsimiegoti.

Pagerinti savo emocinę būseną, o būtent:

– Pajusti gyvenimo pilnatvę.
– Nejausti kaltės, kurią jausdavai dėl savo elgesio po išgertuvių.
– Tapti savo nuotaikų šeimininku.
– Jausti gyvenimo džiaugsmą.
– Išmokti mėgautis gyvenimu be narkotikų (alkoholis – narkotikas!).
– Pajusti blaivios gyvensenos privalumus.
– Pabudus ryte jausti džiaugsmą ir įkvėpimą.
– Nebijoti pasikviesti gydytoją ar santechniką, nes namie švaru ir neprirūkyta.

Pagerinti savo intelektą:

– Visada prisiminti šventės eigą.
– Mąstyti plačiau.
– Nustoti drumsti savo sąmonę.
– Galvoti blaiviai ir aiškiai.

Pagerinti šeimyninius santykius:

– Praleisti daugiau laiko su šeima.
– Parodyti vaikams ir mylimam žmogui visą savo meilę.
– Būti geru pavyzdžiu savo vaikams.
– Padėti savo artimiesiems atsisakyti priklausomybės nuo alkoholio.
– Pamiršti užgėrimus, dėl kurių rizikavai prarasti šeimą.

Geriau praleisti laisvalaikį, o būtent:

– Daugiau sportuoti.
– Džiaugtis kiekviena bendravimo akimirka.
– Užsiimti įdomiais ir prasmingais dalykais, o ne girtuokliauti.
– Ramiai važiuoti į šventės savo mėgiamu automobiliu.
– Padaryti gyvenimą įdomesniu.

Pagerinti santykius su aplinkiniais:

– Turėti tvirtus ryšius su draugais.
– Nebijoti nesąmoningų, nevaldomų žodžių, gestų, konfliktų.
– Vertinti kiekvieną akimirką, praleistą su artimais žmonėmis.

Geriau darbuotis, o būtent:

– Visada gerai jaustis ryte.
– Nereikia imti laisvadienių dėl pagirių.
– Dirbti visu pajėgumu ir kūrybingai.
– Nebijoti, kad pagaus neblaivų darbo vietoje.

Veikti bendram labui tarnaujant žmonėms:

– Būti deramu pavyzdžiu.
– Padėti žmonėms išmokti sveikai gyventi.
– Skirti daugiau laiko savo gyvenimo misijos įgyvendinimui.
– Padėti žmonėms tapti savo gyvenimo šeimininkais.
– Sumažinti alkoholio paklausą ir tuo pačiu įtakoti pasiūlos mažėjimą.

Augti dvasiškai, o būtent:

– Didinti sąmoningumą.
– Būti dažniau su Kūrėju.
– Būti Kūrėju.
– Nesuteikti aplinkiniams skausmo.
– Išmokti džiaugtis gyvenimu.
– Pasiekti dvasinio nušvitimo.
– Būti pačiu savimi.

O taip pat verta nustoti vartoti alkoholį, kad:

– Pasaulis taptų nors truputį geresnis.
– Pakilti laipteliu aukščiau savo augime.
– Siekti tobulumo.
– Gyventi tikslingai.
– Pagreitinti sąmonės evoliuciją.
– Praplėsti suvokimo ribas.

Šį tekstą radau internete. Jį skaitant kilo mintis – kiek daug gyvenimo sričių alkoholis sudarko, sugadina, sužaloja, iškreipia.. Ir kaip paprasta visa tai pataisyti vienu vieninteliu veiksmu – visišku alkoholio atsisakymu.

Apie rūkymo žalą

Žmogaus plaučiai sugeria orą lyg kempinė.
Tabako dūmuose yra daugiau nei 4 tūkstančiai nuodų-chemikalų.
Daugiau, nei automobilio išmetamose dujose.
Jei žmogus surūko pakelį cigarečių į dieną, per metus į jo plaučius patenka apie 150 mililitrų kancerogeninių dervų.
Rūkymas – plaučių vėžio, bronchito, emfizemos priežastis.
Kiekviena cigaretė pavojinga! Atsisakyk rūkymo jau šiandien!

Ir nuolat prisiminkime, kad savo elgesiu mes rodome pavyzdį savo vaikams.

Vaikai – mūsų atspindys.
Jie nori būti panašūs į mus.
Jie uoliai mėgdžioja mus.
Jie viską kartoja.
Atsargiai… vaikai viską kartoja!

 

Motyvai ar pasiteisinimai?

Priklausomam nuo alkoholio žmogui alkoholio vartojimas tampa svarbiausiu gyvenimo užsiėmimu. Visas jo gyvenimas susietas su alkoholiu – bendravimas, šventės, pasisekimai, nesėkmės…

Bet kokia ilgalaikė veikla turi motyvą. Kokie motyvai skatina žmogų vartoti alkoholį? Pabandykime tai išsiaiškinti ir pradėkime nuo pat pradžių – motyvų, kurie paskatina pradėti vartoti alkoholį.

Visuomenėje, kur alkoholis – įprastas dalykas, alkoholio vartojimo tradicijos perduodamos iš kartos į kartą. Vaikai nuo mažens tai mato ir alkoholį priima kaip neatsiejamą gyvenimo dalį.

Todėl pirmasis alkoholio paragavimas paaugliui ar jaunuoliui yra jau ne alkoholio vartojimo pradžia, o dėsningai susiklosčiusių psichologinių nuostatų įgyvendinimas. Ir dažniausiai tai įvyksta namuose, per šeimynines šventes.

Suaugusiems tai taip pat “normalu“ – jie patys pila jaunam žmogui alkoholį: “geriau namuose, kad matytume, taip ramiau…“ Taip peržengiamas psichologinis barjeras ir paauglys pasijunta “suaugęs“, gavęs “teisę“ vartoti alkoholį – šeimoje, su draugais ar net vienas.

Pirmieji paauglių motyvai vartoti alkoholį:

– sekti tradicijas;
– tapti “suaugusiu“;
– patirti naujų įspūdžių;
– išgerti “dėl drąsos“;
– noras būti “kaip visi“.

Beje, atsparumą alkoholiui, t.y., gebėjimą greitai nepasigerti jauni žmonės sieja su gera sveikata, stiprumu, vyriškumu. Tuo tarpu būtent padidėjusi tolerancija alkoholiui – vienas iš pirmųjų alkoholizmo požymių.

Specialistai perspėja apie alkoholikų jaunėjimą – jei prieš kelis dešimtmečius alkoholikais tapdavo vidurinioji ir vyresnioji karta, tai dabar prasigeria jaunimas. Liūdna realybė: dominuojantis paauglius ir jaunimą vienijantis “užsiėmimas“ – alkoholio vartojimas.

Jaunimas dabar geria ne dėl progos, o tam, kad pasigertų. Rezultatas – laipsniškas įsitraukimas į pastovų alkoholio vartojimą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Dėl alkoholinių tradicijų jauni žmonės neturi pasirinkimo – blaivybės pavyzdžių – todėl kartoja tėvų ir visuomenės elgesio šablonus. Todėl jų motyvai vartoti alkoholį – įtakoti.

O štai suaugusieji alkoholinę priklausomybę maskuoja “kultūringo“ ir “saikingo“ gėrimo formuluotėmis. Tačiau kaip gražiai bepavadintume alkoholio vartojimą – tai tėra priklausomybės pateisinimai. O mėginimu “sušvelninti“ žalingą įprotį bandoma įteigti, kad žmogus turi teigiamą ir pagrįstą motyvą vartoti alkoholį.

Čia vertėtų priminti gydytojo psichiatro dr. A. Verygos taiklų pastebėjimą: “…“kultūringai“ vartojantis alkoholį geria retai – tik per savo, draugų ir giminaičių gimtadienius; per vestuves ir įkurtuves; per įvairias tradicines ir valstybines šventes; savaitgaliais; kai liūdna; kai linksma; kai susitinka su draugais ir t.t…“

Taigi – progų daugoka… todėl ir motyvų vartoti alkoholį sugalvotas ne vienas:

1. Hedonistinis – alkoholis vartojamas siekiant malonumo. Samprotaujama maždaug taip: “kodėl turėčiau atsisakyti tokio malonumo, juk gyvenimas trumpas, malonumų mažai. Kam tada apskritai gyventi?“

2. Raminantis – alkoholis vartojamas tam, kad žmogus nusiramintų, sumažintų įtampą, nerimą, nepasitikėjimą: “man reikia atsijungti nuo nemalonių minčių, atsipalaiduoti“.

3. Paklustantis – alkoholio vartojimas susiejamas su silpna valia ir nesugebėjimu atsispirti daugumai: “aš geriu kaip visi, nenoriu būti balta varna“.

4. Aktyvuojantis – alkoholis vartojamas kaip dopingas, kad padidintų aktyvumą, tonusą, pagerintų nuotaiką: “geriu, kai pavargstu, kad atgaučiau žvalumą“.

5. Pseudokultūrinis – alkoholis vartojamas, kad patraukti aplinkinių dėmesį įmantria kokteilio receptūra, retų gėrimų rūšių žinojimu. Tokie žmonės skaito save subtiliais alkoholio žinovais ir vertintojais.

6. Tradicinis – alkoholis vartojamas per visas įmanomas šventes: “nes taip priimta, taip reikia“.

Sutikite, tokių “motyvų“ esame visi girdėję, o jei vartojome alkoholį – ir patys juos kartojome. Neįtikėtina, kiek gerų savybių suteikiama narkotinei medžiagai: tiesiog universali priemonė visiems gyvenimo atvejams!

Alkoholio vartojimas pirmiausiai yra priklausomybė nuo narkotinės medžiagos – tai periodiškas, sisteminis alkoholio vartojimas. Reiškia, ši priklausomybė skatina žmogų nuolat daryti tai, kas žaloja jo sveikatą. Sakyti, kad žmogus turi motyvą daryti tai, kas jį žaloja – negalime.

Todėl visi šie “motyvai“ – alkoholio vartojimo pateisinimai.

(Rėmiausi monografija “Sobriologija“)

Tiesa padaro mus tikrais

Žinių nauda ir dvasingumas (Šri Tatchata)

Yra žmonių, kurie metų metais “praktikuoja dvasingumą“, tačiau jų gyvenime iš esmės nieko nesikeičia.
Kai kurie iš jų cituoja įvairius mokymus, gali aptarti filosofijos kryptis, gali skaityti apie tai ilgas paskaitas. Jų protai pripildyti mentalinėmis koncepcijomis.
Jei dvasinės žinios nedidina jūsų meistriškumo ir nesuteikia jėgų įveikti gyvenimo negandas – tuomet jos nepasiekė tikslo.
Vienintelis kriterijus, leidžiantis spręsti ar buvo panaudotos žinios pagal paskirtį – tai palaipsninis kančios mažėjimas kasdieniniame žmogaus gyvenime, kai jis vis giliau jaučia ramybę, džiaugsmą ir meilę.

Tik akimirka (Ramta)

Kiek laiko reikia žmogui, kad jis taptų laimingas? – Kai tik jis pagalvoja apie laimę, jis tuoj pat pradeda švytėti.
O kiek laiko reikia, kad žmogus nusimintų? – Kai tik žmogus pagalvoja apie tai, kas jį skaudina, jis nusimena.
Viskas vyksta akimirksniu.
Kodėl tuomet vėl ir vėl galvojate apie tai, kas jus skaudina?

Vidinis ir išorinis (Viktorianas)

Išorinė forma kaip veidrodis atspindi vidinę esmę.
Pažink save vidinį – suprasi save išorinį.
Be vidinės švaros sąlytis su išoriniu – problematiškas.
Bet koks išorinis blizgesys visada išblėsta.
Jei žmogui išorėje visko reikia – reiškia, viduje jis nieko neturi.
Harmonija ateina iš vidaus. Neieškokite išorėje.

O tu?..

Yra žmonės, kurie sėja tamsą, griūtį ir chaosą.
Yra žmonės, kurie sėja šviesą, teisingumą ir ramybę.
Ką šiandien pasėsi – rytoj patirs tavo vaikai, anūkai ir visi Žemės žmonės..
Taigi: ką sėji tu?

Buda apie tinginystės atmainas

Yra trys tinginystės rūšys:

Pirmoji – įprasta tinginystė, kuri visiems pažįstama: kai nieko nenorime daryti, kai renkamės neveiklumą, pasyvumą.

Antroji – neteisingo savęs suvokimo pojūtis, mąstymo tinginystė, kai mąstymas sąlygoja neveiklumą: “aš nieko negaliu padaryti, man nesigaus“ ir panašiai.

Trečioji – pastovus užsiėmimas įvairiais reikalais, bėgant nuo vidinės tuštumos ir susitikimo su savimi. Toks nuolatinis “užimtumas“ laikomas geru bruožu. Bet nuo savęs nepabėgsi… Tai – dvasinio augimo vengimas ir stabdymas, todėl skaitoma viena klastingiausių tinginystės rūšių.

Tiesa padaro mus tikrais

Kad tiesa išlaisvintų:

1. Pradėk sakyti tiesą sau apie save.
2. Paskui – tiesą sau apie kitus.
3. Toliau – tiesą apie save kitiems.
4. Po to – tiesą kitiems apie juos pačius.
5. Ir, pagaliau – tiesą visiems apie viską.

Ir tik tokiu eiliškumu – tuomet Tiesa padarys tave tikru. Visą pasaulį padarys tikru.

Visiems saulėtos nuotaikos, gražaus savaitgalio! 🙂

Truputis dėmesio… dėmesingumui

* Žmogaus gabumai, kūrybingumas ir veiklos efektyvumas priklauso nuo gebėjimo valdyti ir sutelkti savo dėmesį. Tai lyg fakelas, nušviečiantis psichikos veiklą.

* Dėmesio priešingybė – išsiblaškymas, paviršutiniškumas, negalėjimas susikaupti, nedėmesingumas.

* Dėmesys – visų sąmonės pažinimo procesų esminė dalis. Kai žmogus dėmesingas, jo sąmonė aktyvi – jis ne tik girdi, bet ir klausosi; ne tik žiūri, bet ir mato. Būtent dėmesingumas nurodo žmogaus sąmoningumo lygmenį.

* Prigimtinis dėmesingumas duotas kiekvienam žmogui kaip įgimtas gebėjimas pasirinktinai reaguoti į kažkokius išorinius arba vidinius stimulus, turinčius naujos informacijos. O ir kiekviena gyva būtybė pasidaro dėmesinga tam, kas gali jai grėsti ar yra netikėta.

* Kiekvienas žmogus pradžioje turi tik išorinį dėmesingumą. Išorinis dėmesys nukreiptas į išorę, vidinis – į sąmonę. Vidinis dėmesys ieško ne informacijos, o žinių ir patirties.

* Vidinis dėmesingumas susietas su žmogaus tikruoju “aš“ ir širdimi. Tai gyvenimas iš vidaus į išorę, jis pasireiškia gebėjimu sutelkti savo dėmesį ir atsiriboti nuo pašalinių dirgiklių. Tuo tarpu išorinis dėmesys blaško ir atitraukia nuo vidinio “aš“.

* Dėmesys gali būti vidinis ir išorinis, siauras ir platus, lengvai ar sunkiai skaidomas, greitai arba sunkiai perjungiamas, koncentruotas ir paviršutiniškas. Tai priklauso nuo daugelio faktorių: intereso, sudėtingumo, supratimo ir žmogaus individualių ypatumų.

* Aktyvus (sąmoningas) dėmesys yra valdomas, t.y., pasirenkama – į ką kreipti dėmesį. Pasyvus (jį turi ir gyvūnai) reaguoja į netikėtą triukšmą, ryškias spalvas, būseną (alkis, skausmas), naujus įspūdžius.

* Pernelyg didelis dėmesys išoriniams dalykams silpnina dėmesį vidiniams procesams. Nevaldomas dėmesys turi savybę “šokinėti“ nuo vieno objekto prie kito.

* Šiuolaikinio žmogaus sąmonė “pririšta“ prie išorinio pasaulio. Jei žmogus vartotojas, tuomet jo vidinis pasaulis uždarytas, ir jis negali vystyti vidinio dėmesingumo.

* Dėmesį blaško ir informacijos gausybė – žmogaus regėjimas ir klausa nuo pat ryto veikia perkrovos režimu ir nepajėgi apdoroti tiek informacijos, todėl dirba paviršutiniškai.

* Vienu metu iš kelių šaltinių sklindanti informacija (žodinė, vaizdinė) varžosi ir sudaro viena kitai trukdžius.

* Tokiu būdu informacija persisotinama ir ji tampa tik išoriniu triukšmu. Tai atima žmogaus vidinę ramybę. Galiausiai jis pradeda bijoti pasilikti tyloje su savo mintimis.

* O juk normaliai organizmo ir psichikos veiklai – tame tarpe ir gebėjimui sutelkti dėmesį – žmogui būtina periodiškai pabūti vienam tyloje. Taip pasiekiama vidinė ramybė ir pusiausvyra, kuri reikalinga ir gautos informacijos apdorojimui.

* Informacijos gausos laikais žmogui ypač svarbu ugdyti dėmesingumą tam, kas tikrai svarbu ir negaišti laiko menkavertei informacijai.

* Jei žmogus lavina dėmesį, tuomet jis išsiugdo vertingą savybę – dėmesingumą. Dėmesys lavinamas ir tikslo iškėlimu – tai išmoko veikti sąmoningai kryptingai.

* Suaugusio žmogaus dėmesio spektras – nuo 4 iki 6 objektų vienu metu; vaiko – ne daugiau kaip 2. Jei vaikas teisingai ugdomas, jo dėmesingumas augant didėja.

* Reikia atminti, kad dėmesio koncentracijos metu yra “dėmesingumo krizės“. T.y., žmogus gali įsisavinti informaciją tam tikrais kiekiais ir intervalais: pirmasis 10-15 minučių, po kurio daroma minutės pertraukėlė; antrasis intervalas toks pat, o trečiasis jau 8-10 minučių, po kurio reikia daryti ilgesnę pertrauką.

* Beje, nuovargis dėl dėmesio koncentracijos gali būti ne mažesnis, nei po fizinio krūvio.

* Dvasiškai augančiam žmogui ypač svarbus vidinis dėmesingumas. O štai nukreiptas tik į išorinius objektus dėmesys mažina žmogaus sąmoningumą.

* Koks yra žmogus – galime spręsti pagal tai, į ką jis kreipia savo dėmesį..

* Atminkime: kas valdo žmogaus dėmesį, tas valdo ir žmogų. Nes kur mūsų dėmesys – ten mūsų mintys, mūsų veiksmai ir gyvenimiška energija. Būkime dėmesingi :).

Apie informacijos poveikį

Ko gero, nėra mūsų laikais žmonių, kurie nežinotų žodžio “informacija“ reikšmės. Ne veltui yra tiek daug posakių apie tai: turintis informaciją valdo; informacija – poveikio įrankis; informuotas – reiškia perspėtas, ir t.t..

Ir dažnas supranta, kad per informaciją yra daromas tam tikras poveikis, todėl sklando ir ironiški posakiai, pvz.: žiniasklaida nusprendžia – ką tu mylėsi ar nekęsi ateinančiais metais.. Taigi, visi mes suprantame – kokia svarbi mūsų gyvenime informacija.

Būtent apie masinės informacijos poveikį parašė Noam Chomsky – amerikiečių profesorius lingvistas, filosofas, visuomeninis veikėjas, politinis analitikas ir daugybės knygų autorius.

Jo pateiktos išvados apie masinių informavimo priemonių poveikį, kurį jis suskirstė į 10 pagrindinių metodų, yra ne tik įdomios, bet ir kviečiančios susimąstyti ir tikrai naudingos. Kokios autoriaus išvados? Peržvelkime.

1. Dėmesio nukreipimas. Pagrindinis visuomenės valdymo elementas yra žmonių dėmesio atitraukimas nuo politinių-ekonominių procesų valdytojų priimamų svarbių sprendimų ir problemų, nukreipiant dėmesį į mažareikšmius pranešimus, kuriais nuolat užpildoma informacinė erdvė.

Tai atima piliečių galimybę gauti svarbias žinias mokslo, ekonomikos, politikos, psichologijos, neurobiologijos ir kibernetikos srityse.

2. Kurti problemas, o paskui siūlyti jų sprendimus. Šis metodas dar vadinamas “problema-reakcija-sprendimas“. Sukuriama problema, kažkokia “situacija“, nukreipta į tai, kad sukeltų tam tikrą žmonių reakciją – kad žmonės patys pareikalautų imtis priemonių, kurios reikalingos valdantiesiems.

Pavyzdžiui, tai gali būti smurto protrūkiai arba teroristiniai aktai – kad piliečiai skatintų priimti įstatymus dėl saugumo stiprinimo ir politikos, ribojančios piliečių laisvę.

3. Palaipsninio poveikio metodas. Kad būtų pasiektas kažkokios nepopuliarios priemonės įgyvendinimas, reikia ją diegti palaipsniui, diena iš dienos, metai po metų. Būtent tokiu būdu buvo primestos naujos socialinės-ekonominės sąlygos.

Tai valstybės funkcijų suvedimas į minimumą, privatizacija, nestabilumas, masinė bedarbystė, darbo užmokestis, kuris jau neužtikrina oraus gyvenimo. Jei tokios priemonės būtų įgyvendintos vienu metu, iš karto – tai neišvengiamai sukeltų revoliuciją.

4. Vykdymo atidėliojimas. Kitas būdas “prastumti“ nepopuliarų sprendimą – pateikti jį kaip “skausmingą ir būtiną“ ir pasiekti piliečių pritarimą apie jo įgyvendinimą ateityje. Žmonėms žymiai lengviau sutikti kažką paaukoti ateityje, nei šią akimirką.

Pirma – todėl, kad tai neįvyks tiesiog dabar. Antra – todėl, kad žmonės nori tikėti, kad “rytoj viskas pasikeis į gerą“, ir kad tų aukų, kurių iš jų reikalaujama, pavyks išvengti. Tai suteikia žmonėms laiko susitaikyti su mintimis apie siūlomus pokyčius ir nuolankiai juos priimti, kai ateis laikas.

5. Kreiptis į liaudį tarsi į mažus vaikus. Daugumoje propagandinių pranešimų, nukreiptų į plačią publiką, naudojami tokie žodžiai, argumentai ir intonacija, tarsi kalba eitų su mažais vaikais arba su individais, turinčiais proto negalią ar vystymosi sutrikimų.

Kuo daugiau kažkas stengiasi suklaidinti, tuo daugiau naudoja infantilios kalbos priemonių. Kodėl? Jei kažkas kreipiasi į žmogų lyg į dvylikametį – taip daromas poveikis į žmogaus reakcijas, ir atsiranda didelė tikimybė, kad išnyks kritinis vertinimas (tai charakteringa vaikams iki 12 metų).

6. Daryti didesnį akcentą į emocijas, nei į apmąstymus. Poveikis į emocijas yra klasikinė priemonė, nukreipta į žmogaus gebėjimo analizuoti blokavimą, o visumoje ir į gebėjimo kritiškai vertinti įvykius blokavimą.

Iš kitos pusės, emocinio faktoriaus panaudojimas atveria duris į pasąmonę – kad galima būtų įskiepyti tam tikras mintis, norus, baimes arba stabilaus elgesio modelius.

7. Laikyti žmones nežinioje, kultivuojant vidutinybę. Siekti, kad žmonės prarastų gebėjimą suprasti metodus ir būdus, kuriais jie yra valdomi ir per kuriuos primetama svetima valia. Šiuo tikslu švietimo sistema organizuojama taip, kad ugdytų vidutinybes ir kad nemokšiškumas pasiektų tokį lygį, kurio įveikti būtų neįmanoma.

8. Skatinti žmones žavėtis vidutinybėmis. Skiepyti mintis apie tai, kad madinga būti buku, vulgariu ir neišauklėtu…

9. Stiprinti kaltės jausmą. Priversti žmogų tikėti tuo, kad jis pats kaltas dėl visų nelaimių – būtent dėl jo protinių apribojimų, negabumų ir klaidingų veiksmų. Rezultatas – vietoje to, kad suprastų ekonominius procesus, žmogus pradeda žeminti save ir pasineria į savigraužą – o tai veda į prislėgtą būseną ir neveiklumą.

10. Žinoti apie žmones daugiau, nei jie apie save žino. Praraja tarp “paprastų“ žmonių žinių ir tų, kurie turi tikrą informaciją, per pastaruosius 50 metų buvo vis didinama. Informacijos slėpimas lėmė tai, kad ją turintys žino apie žmogų daugiau, nei jis pats. Tai reiškia, kad turintys informaciją valdo tuos, kurie jos neturi.

Sutikite – drąsios, ir, jei atidžiau apsižvalgysime – labai jau atitinkančios realybę išvados… Ką jūs apie tai manote?

Viskas paprasta

Sąmoningumas (Ošo)

Vienintelė nuodėmė – mieganti sąmonė.
Vienintelė dorybė – sąmoningumas.
Tai, ką darome su miegančia sąmone – nuodėmė.
Tai, ką galima padaryti esant sąmoningu – dorybė.
Neįmanoma nužudyti, jei esi sąmoningas; neįmanoma apskritai jokia prievarta, jei esi sąmoningas.
Neįmanoma vogti, kankinti, jei yra sąmoningumas.
Tik tuomet, kai viešpatauja mieganti sąmonė, jos tamsoje visos blogybės įsibrauna į žmogų.

Trumpa pasaka apie Platų Akiratį

Kartą gyveno Platus Akiratis.
Bet mama jam nuolat sakė: “Nustok skrajoti padebesiais“.
O mokykloje reikalavo viską mokytis nuo… iki. Ir tik taip, kaip parašyta.
Ir Akiratis vis siaurėjo, siaurėjo, kol nevirto Tašku. Požiūrio Tašku.

Visuma (M. Gandis)

Žmogus negali teisingai elgtis vienoje savo gyvenimo srityje, jei neteisingai elgiasi kitose.
Gyvenimas – nedaloma Visuma.

Svarbūs klausimai ir atsakymai (Simeon Afonskij)

Koks gebėjimas rečiausias? – Gebėjimas dalintis.
Koks gebėjimas geriausias? – Gebėjimas atleisti.
Koks gebėjimas sunkiausias? – Gebėjimas tylėti.
Koks gebėjimas svarbiausias? – Gebėjimas klausti.
Koks gebėjimas reikalingiausias? – Gebėjimas klausytis.
Koks įprotis nemaloniausias? – Skandalingumas.
Koks įprotis žalingiausias? – Plepumas.
Koks žmogus stipriausias? – Tas, kuris sugeba suvokti Tiesą.
Koks žmogus silpniausias? – Tas, kuris save laiko pačiu stipriausiu.
Koks žmogus išmintingiausias? – Kuris klausosi savo širdies.
Koks prisirišimas pavojingiausias? – Prisirišimas prie savo kūno.
Koks žmogus skurdžiausias? – Tas, kuris labiausiai myli pinigus.
Kuris žmogus arčiau Dievo? – Geraširdis.
Kaip įveikti bėdą? – Džiaugsmu.
Kaip įveikti kančią? – Kantrybe.
Koks sveikos dvasios požymis? – Tikėjimas.
Koks sergančios dvasios požymis? – Beviltiškumas.
Koks neteisingų veiksmų požymis? – Dirglumas.
Koks gerų darbų požymis? – Taika širdyje.
Koks žmogus yra miręs gyvas? – Abejingas.
Koks žmogus amžinai gyvas? – Mylintis žmones.

Viskas tavyje (Č. Chilling)

Kosminė ironija: toji tavo dalis, kuri sukuria problemas, kartu yra ir ta pati dalis, kurios tu šaukiesi tų problemų sprendimui.

Šypsena – universali “kalba“

Visi pasaulio žmonės ją supranta.
Visi pasaulio žmonės šypsosi “viena kalba“ :D..

Viskas paprasta

Ilgitės ko nors? – Paskambinkite.
Norite susitikti? – Pasikvieskite.
Norite supratimo? – Paaiškinkite.
Turite klausimų? – Klauskite.
Kažko nemėgstate? – Pasakykite apie tai.
Norite kažko? – Paprašykite.
Mylite? – Pasakykite apie tai.
Neapsunkinkite savo gyvenimo. Gyvenkite paprastai!

Visiems gražaus savaitgalio! 🙂