Mintys iš K.Džibrano “Pranašo“

“…Iki pat išsiskyrimo valandos meilė nežino savo gilumo.
… Meilė teturi vieną troškimą – išsipildyti…
…Meilė augina, bet ir geni…“

“…Jūsų vaikai nėra jūsų,
…jie atėjo per jus…
Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso.
Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis,
nes mintis jie turi savo.
Jūs galite duoti buveinę jų kūnams, bet ne jų sieloms,
nes jų sielos gyvena rytojaus buveinėje, kurios jūs net svajonėse negalite aplankyti.
Jūs galite stengtis panašėti į juos, bet nesiekite juos padaryti panašius į save.
Nes gyvenimas neina atgal ir neužsibūna vakarykščioje dienoje.
Jūs – lankai, iš kurių lyg gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai…“

“… Gerai yra duoti paprašytam, bet geriau duoti neprašomam, pačiam susiprasti;
Dosniajam dar didesnis džiaugsmas nei duoti būna rasti tą, kuriam galėtų duoti.
… O jūs, imantys dovanas, – juk visi jūs priimate – neužsikraukit dėkingumo naštos, kitaip užkrausite jungą sau ir dovanojančiam.
…Nes jei pernelyg rūpinatės savo skola, tai abejojate kilnumu to, kuris dovanoja…“

“… Gyvenimas tikrai tamsa, jei nėra siekimo,
O bet koks siekimas aklas, jei nėra žinių,
O bet kokios žinios bevertės, jei nedirbate,
O bet koks triūsas tuščias, jei nėra meilės;
Kai dirbate su meile, jūs susiejate save su savimi ir su kitais, ir su Dievu.
…Dirbti su meile – tai suteikti visiems tavo daromiems daiktams savo dvasią…
Darbas – tai meilė, tapusi regima…“

“…Keisdamiesi žemės dovanomis, jūs užsitikrinsit gausą ir patenkinsit save.
Tačiau jei keisitės be meilės ir geranoriškumo, tai neišvengiamai vieni imsite gobšauti, o kiti liksite alkani.“

“…Kokį nuosprendį paskelbsite tam, kuris doras kūnu, bet vagis dvasia?
…Ir kaip nubausite tuos, kurių sąžinės graužatis yra didesnė už jo piktadarybes?
…Jūs mėgaudamiesi leidžiat įstatymus,
Bet dar mieliau juos laužote…“

“… Jūs iš tiesų laisvi ne tuomet, kai jūsų dienos be rūpesčių, o naktys be sielvarto,
bet tuomet, kai šie dalykai apipina jūsų gyvenimą, o jūs pakylate virš jų laisvi ir nevaržomi.“

…Mokytojas, jei jis iš tiesų išmintingas, nekvies jūsų užeiti į savo išminties namus, greičiau jis ves jus prie jūsų pačių proto slenksčio.
Nė vienas žmogus nieko jums neatskleis, tik tai, kas pusiau pabudę glūdi jūsų žinių aušroje…“

“…Jūs geri, kai esate santarvėje su savimi…
…jūsų gerumas ir yra begalinis noras būti savimi: ir šis noras glūdi kiekviename iš jūsų…“

“…Mes pasirenkame savo džiaugsmus ir širdgėlas gerokai anksčiau, negu juos patiriame.“

🙂 Gero visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Reklama

D.Melchizedek: majų vardu

Drunvalo Melchizedek – matematikas, fizikas, ekologas, ezoterikas, daugelio knygų autorius. Pagrindinė jo tyrinėjimų sritis – majų kultūra. D.Melchizedek daug metų gyveno majų gentyse, jam buvo suteiktas išlikusių majų genčių tarybos vado leidimas mokytis majų išminties. Jis dalyvavo šimtuose genčių ceremonijų ir iniciacijų. Galiausiai, 2007 metais majų genčių tarybos vadas, 12 kartos šamanas Don Alechandro Čirillo pats kreipėsi į šį mokslininką ir paprašė perduoti majų kreipimąsi pasauliui.

Kodėl būtent majų pranašystėms dabar skiriamas toks dėmesys? Pirmiausiai dėl jų kalendoriaus, kuris skaitomas tiksliausiu pasaulyje – tai pripažino mokslininkai. Taip pat todėl, kad įrašų kalendoriuje nedaug, tiesiogiai juos suprasti sunku, dėl to kyla daug interpretacijų ir spėlionių. Kalendoriumi dėl jo tikslumo pasitikima, bet įrašai jame kelia daug klausimų, ypač data 2012.12.21 , kuri kalendoriuje įvardinama kaip “laiko pabaiga.“

Majai teigia, kad tai tiksli ciklų susijungimo ir perėjimo iš vieno ciklo į kitą data. Majų žinios buvo perduodamos iš kartos į kartą specialiai kruopščiai atrenkamiems šamanams. Įdomu tai, kad majai nuolat gyveno izoliuotą ir uždarą gyvenimą, ypač po kolonizatorių antpuolių. Majai sako, kad pasaulis dabar pasiruošęs jų žiniai. Jie teigia, kad 2012 įvyks pilna žmonių sąmonės transformacija.

Majai aiškina, kad 2007 metų rudenį atsivėrė vadinamas “galimybių langas“ ir jis bus atviras iki 2012 pabaigos. Ši data įvardinama kaip naujos, aukštesnio sąmoningumo žmonijos gimimas. Žmonės dažniausiai girdi tik pirmąją pranašystės dalį – “laiko pabaiga“, tuo tarpu tolimesnę jos dalį – “naujos sąmonės gimimas“ – nesupranta arba negirdi.

Pagrindinis principas, “paslaptis“, kaip šis pasikeitimo šuolis įvyks yra toks: žmogaus sąmonė sujungs savyje senojo pasaulio patirtį ir šiuolaikinės žmonijos sąmonę. Tai laikotarpis, kai iš sintezės gimsta aukštesnio lygio sąmonė, dar vadinama Vienybės sąmone. Sąmonės evoliucija daro šuolį ir mes tampame kokybiškai kitokie. Žmonija panaši į drugio kokoną, iš kurio ji tuoj išeis kitokia ir išsiskleis visu grožiu.

Majai teigia, kad tai yra didingas laikas. Kiekvieno ciklo pabaigoje vyrauja chaosas, kuris yra natūralus visų ciklų pabaigoje. Natūraliai atkris viskas, kas mus sulaiko nuo šios evoliucinės transformacijos. Toks gyvenimas, kokia forma jis vyksta dabar – karai, resursų neteisingas paskirstymas, finansinės kovos – negalės gyvuoti toliau. Tai civilizacijos krizės rodikliai. Bus radikalūs pasikeitimai, kurie, kaip aiškina majai, pirmiausia įvyks mūsų sąmonėje: pasikeis sąmonė, pasikeis ir gyvenimas.

Didžioji dauguma žmonių mūsų laikais gyvena savo sukurtame sintetiniame pasaulyje, atitrūkę nuo gamtos ir sunkiai įsivaizduojame savo vienybę su mus supančiu pasauliu. Šiuolaikiniai žmonės įsivaizduoja, kad pasaulis yra kietas ir žiaurus, ir jo negalima pakeisti. Majai sako, kad pasaulis yra mūsų “kūryba“ – tai realizuoti vaizdiniai, kurie pirmiausiai gimsta žmonių sąmonėje.

Taigi, tuos vaizdinius mes galime keisti. Žmogaus sąmonė vystosi, ir šis vystymasis labai greitėja. Mes matome, kad žmogaus galimybės aprėpti, suvokti informaciją sparčiai išsiplėtė – mes jau tampame žmonėmis su aukštesne sąmone. Jei žvilgtelėsime į praeitį, pamatysime, kad mes esame visiškai kitokie, nei žmonės prieš šimtus ir tūkstančius metų. Beje, ir technikos progresas yra žmogaus sąmonės evoliucijos rodiklis.

Keičiasi ir Žemės magnetinis laukas – tai pripažįsta mokslininkai. Tą rodo ir gyvūnų elgesys: banginių išplaukimas į krantą ir paukščių migracijos pokyčiai. Mus supantis pasaulis – Žemė, gyvūnija, žmonija – visi mes esame neatskiriami ir pokyčiai liečia mus visus. Žmonija supras, kad gyvybė Visatoje yra vieninga. Tai energija, kuri yra draugiška žmogui ir viskam, kas gyva. Visos tautos turi savo aiškinimus, kaip mes turime pereiti prie vienybės suvokimo. Vienybė – tai raktas į tolimesnes permainas.

Vienintelis dalykas, ko nereikia daryti – tai bijoti. Bijosime ar ne, permainos vyks – jos jau vyksta. Nesigąsdinkime siaubo filmais apie apokalipsę – tai tėra mūsų visų baimės projekcija. Svarbiausias dalykas, kurį turime suprasti šiuo metu – tai, kad mes esame žymiai didingesni, negu manome esą. Tam, kad suvoktume būsimų pokyčių prasmę ir mastelį, mes turime susijungti su savo širdimi, su savo vidumi, nuo kurių mes buvome atskirti mūsų gyvenimo būdo. Žmonės turi pabusti ir pradėti domėtis savo dvasinėmis savybėmis.

Ir, žinoma, labai smalsu – kas gi mūsų laukia naujajame pasaulyje? Mes sparčiai pereisime prie būsenos “būti“ (sąmoningos būties), nustosime blaškytis. Realybė nepasikeis, pasikeis mūsų sąmonė ir suvokimas, o kartu ir gyvenimo būdas. Baimės neliks, palengva išnyks viskas, kas mums šiandien įprasta. Mažiau prisirišę prie senosios sistemos pasikeitimus išgyvens lengviau, labiau prisirišę – sunkiau.

Mūsų sąmonėje išnyks poliariškumo sąvoka, todėl žmonės nekariaus, nekonfliktuos ir taps Kūrėjo bendrakūrėjais. Vyraus aukščiausias altruizmas ir vienybė, suprasime, kad visi mes esame visko, kas mus supa, neatsiejama dalis. Ir dar daug įdomybių, kurių kolkas savo protu suvokti negalime, nes esame senojo mąstymo ir gyvenimo būdo įtakoje..

D.Melchizedek pateikia ir matematinių skaičiavimų, informacijos apie sakralinę geometriją, planetų išsidėstymą, auksinę proporciją, Žemės orbitos pokyčius, Apogėjaus ir Perigėjaus taškus – tai ilga dviejų valandų paskaita. Ką sudomino, galite pasižiūrėti čia, 13 filmukų maždaug po 10 minučių, įgarsintų rusiškai, kas norės – ten pat susiras ir angliškai.

D.Melchizedek primena: nepamirškime, kad tai tėra pranašystė. Mūsų gyvenimas keičiasi kas akimirką ir nėra nieko, ką galima tiksliai išpranašauti. Kaip vyks pokyčiai – tiksliai negali pasakyti niekas. Ir nepamirškime, kad tai, kokia bus mūsų ateitis – priklauso nuo mūsų. Kiekvieno iš mūsų 🙂 ..

Altruizmas

Mokslininkai teigia, kad kiekvieno iš mūsų genuose yra altruizmo ir vienybės suvokimas. Gyvųjų organizmų gyvybinės veiklos dėsniai rodo, kad organizmas suvokia savo egzistavimo priklausomybę nuo visų organų ir elementų bendro darbo, ir tai skatina ląsteles ( kurios, atskirai paėmus, yra “individualybės“), altruistiškai sąveikauti tarpusavyje – bendram ir savo labui.

Sociologai tvirtina, kad 10% žmonijos yra altruistai. Nepriklausomai nuo visuomenės įtakos ar auklėjimo, šie 10% išlieka kaip pastovus dydis. Iš šio skaičiaus galime spręsti, kad altruizmas nėra paplitęs, todėl retas turime aiškų suvokimą, kas tai yra apskritai, arba painiojame sąvokas. Painiojame todėl, kad vertiname veiksmą, o ne intenciją, slypinčią už veiksmo.

Dažniausiai altruizmas tapatinamas su kažkokiu išoriniu veiksmu. Tai gali būti “auka“, išorinis gėris vardan savo tikslų: norint kažkam įtikti, ar kažko tam tikru veiksmu pasiekti, t.y., už to veiksmo slypi aiškus savanaudiškas motyvas. Tuo tarpu altruizmas – tai veikimas kitų labui, kai nesitikima jokio atlygio, o veikiama iš nuoširdaus noro padėti. Altruizmas yra egoizmo priešingybė.

Egoizmas iš esmės yra piktybiška, parazitinio gyvavimo forma, kurios esmė – gerovė kitų sąskaita. Altruizmo esmė – veikimas kitų žmonių gerovei. Galima sakyti, kad altruizmo tikslas yra pats altruizmas. Tai yra mūsų genuose, tai mūsų prigimtis, aukščiausia žmogiškumo išraiška, žmogaus pilnavertiškumo, subrendimo rodiklis. Besąlygiškas davimas – tai vienas kito praturtinimas, keitimasis.

Kaip teigė E.Fromas, davimas yra aukščiausia žmogaus pajėgumo išraiška. Tai liečia pirmiausia dvasines savybes: juk negalime duoti tai, ko neturime. Kiekvienas galime sąmoningai vystyti savo prigimtinį altruizmą: kai suprantame savo prigimtį, galime lengvai išvystyti tai, kas mumyse jau “įrašyta“, “įdėta“ ir elgtis pagal savo prigimtį ir gamtos dėsnius.

Tam, kad išvystytume savyje altruizmą, pirmiausia turime suvokti, kad tai neturi nieko bendra su egoizmu. Pirminės altruizmo apraiškos yra gailestis, užuojauta, atjauta – kai norima pagelbėti, padėti ir palengvinti pačią situaciją. Aukščiausia altruizmo išraiška – kai suprantamos nepalankių aplinkybių priežastys ir veikiama taip, kad pašalinus kentėjimo priežastis, maksimaliai harmonizuoti situaciją, suvokiant, kad visi mes esame viena ir svetimų bėdų negali būti.

Tikrasis altruizmas yra besąlygiškas ir pasireiškia natūraliai – ne dėl kažkokių egoistinių paskatų ar užslėptų motyvų, o todėl, kad žmogus tiesiog negali kitaip elgtis. Altruizmas pirmiausiai glūdi suvokime, kad visi mes esame viena: nuo atomo iki sudėtingiausių gyvybės formų. Būdami altruistiški ne tik tampame patys geresni, bet ir harmonizuojame savo gyvenimą ir aplinką.

Šiame pasaulyje nėra nieko, ką mes darome “tik“ sau, nes viskas, ką mes darome sau, daro įtaką aplinkiniams. Taip pat nėra nieko, ką mes darome “tik“ kitiems, kas neturėtų įtakos ir mums patiems. Galime prisiminti gyvo organizmo veikimo principą: visi mes esame susaistyti gyvybiškais svarbiais ryšiais, visi mes esame viena. Atskirtinumas tėra egoizmo iliuzija.

Evoliucijos dėsnis paprastas: visada turime eiti tobulėjimo keliu, kad kiekviena sekanti akimirka (etapas) būtų geresnė už praėjusią. Tobulėjimas yra geriausių žmogaus savybių, kokias jis tik turi savyje, vystymas ir išraiška – per dvasinį poreikį padėti, dalintis – per altruizmą. Kadangi esame sąmoningos būtybės, tai mūsų evoliucija vyksta per sąmoningą altruistinių savybių vystymą.

Dabar pasaulyje tiek nevilties.. Ir visi prisimename įkvėpiančius, kupinus altruizmo šviesių žmonių gyvenimus, ir pojūtį, kurį sukelia Vienybės jausmas.. turbūt, tai pats nuostabiausias jausmas. Ir.. kažkodėl jaučiamės vieningi tik nelaimės akimirką.. O juk galime šią vienijančią savybę vystyti nuolat, kasdieniniame savo gyvenime: maži geri darbai veda link didingų tikslų..

Kiekvienas turime pradėti nuo savęs, ir savo įtikanančiu altruistišku elgesiu galėsime paveikti žmonės, tebeesančius egoistinio mąstymo įtakoje. Niekas už mus šito nepadarys. Kaip keičiamės patys, taip keičiasi ir pasaulis aplink mus – tai taip pat Vienybės dėsnis.. Per altruizmo vystymą galime eiti ne kančių keliu, o Žinių keliu, link mūsų visų bendro tikslo – harmoningo visiems gyvavimo būdo.

Kaip jūs manote ? 🙂

Smagiai :)

Sveikinuosi jau Naujuosiuose 2010 metuose 🙂 . Daugelis šventinėje nuotaikoje, todėl labai dėkoju Bagirai, atsiuntusiai smagių istorijų į elektroninį paštą 🙂 . Praskaidrino nuotaiką.. ir pagalvojau, kad tokios istorijos juk gimsta iš realių gyvenimiškų situacijų 🙂 . Taip kartais nesinori pažiūrėti tiesai į akis, o kai va taip – su humoru, tai žymiai drąsiau ir smagiau 🙂 .

🙂 Užsakymas 🙂
Vyras važiuoja miesto transportu į darbą. Jis piktas ir niūrus, ir jo mintys tokios pat: “Gyvenimas – šlamštas… , žmona – bjaurybė…, visi žmonės – priešai…“
Už vyro nugaros stovi angelas su užrašų knygele ir užrašo: “Gyvenimas – šlamštas, žmona – bjaurybė, visi žmonės – priešai.“ “Kaip keista – pagalvoja angelas, – vėl tas pats! Ech…! Bet ką padarysi: jei užsako, reikia vykdyti…“

🙂 Pasirinkimas 🙂
Buvo N mieste namas, į kurį atėjusios moterys galėjo išsirinkti savo svajonių vyrą laimingam gyvenimui. Name buvo 6 aukštai ir kiekviename iš jų gyveno tam tikrų tipų vyrai.
Viena moteris sužinojo apie šį stebuklingą namą ir labai panoro jį aplankyti. Atvažiavo, o prie įėjimo ją pasitiko užrašas:
1. Jūs galite aplankyti šį namą tik vieną kartą.
2. Kiekviename aukšte surašytos vyrų charakteristikos. Jei jums jos netinka, galite pakilti į sekantį aukštą.
3. Sugrižti negalima!
Apsidžiaugė moteris, kad tokios paprastos taisyklės ir įėjo į pirmą aukštą. Ten buvo parašyta:
“Šie vyrai turi gerą darbą ir yra dori“
Pasvarstė moteris ir nusprendė pakilti į sekantį aukštą… Antrame aukšte buvo parašyta:
“Šie vyrai turi gerą darbą, yra dori ir myli vaikus.“
Pagalvojo, pagalvojo, ir nusprendė kilti aukščiau, į trečią aukštą, kur buvo parašyta:
“Šie vyrai turi gerą darbą, yra dori, myli vaikus ir yra labai gražūs.“
Smalsumas vedė į ketvirtą aukštą.. Ten buvo parašyta:
“Šie vyrai turi gerą darbą, yra dori, myli vaikus, yra labai gražūs ir padeda namų ruošoje.“
Pasvarsčius moteris palypėjo dar aukščiau, o ten buvo parašyta:
“Šie vyrai turi gerą darbą, yra dori, myli vaikus, yra labai gražūs, padeda namų ruošoje ir yra labai turtingi.“
Moteris labai norėjo sustoti šiame aukšte, bet… po kankinančių svarstymų smalsumas ją stumte pastūmė į paskutinį aukštą: “Kokie gi tuomet TEN vyrai..?“
O šeštame aukšte ją pasitiko užrašas:
“Jūs – 460225… šio aukšto lankytoja. Šiame aukšte vyrų nėra! Tai vienišų moterų aukštas. Šis aukštas gyvuoja kaip įrodymas, kad moteriai įtikti neįmanoma. Geros dienos 🙂 “
P.S. N mieste kalba, kad iš šio namo neišėjo dar nei viena pora…

🙂 Pasaka apie Fėją 🙂
Sutuoktinių pora darniai pragyveno 25 metus. Ta proga atskrido pas juos Geroji Fėja ir sako: “Jūs taip gražiai gyvenate santuokoje ir aš nusprendžiau jus paskatinti ir apdovanoti – išpildysiu po vieną jūsų norą. Prašykite, ko norite…“
Žmona paprašė: “Aš noriu keliauti po pasaulį su savo mylimu vyru.“ Mostelėjo Fėja burtų lazdele, ir moters rankose atsirado bilietai kelionei.
Penkiasdešimtetis jos vyras pasvarstė ir paprašė: “Viskas, žinoma, labai romantiška, bet… tokia galimybė pasitaiko kartą gyvenime… Atleisk, miela žmona, bet aš noriu moters, jaunesnės už mane trisdešimčia metų…“ Mostelėjo Fėja savo burtų lazdele, ir… pavertė vyrą aštuoniasdešimtmečiu dieduku…
Išvada: Galbūt, vyrai kartais ir… kiaulės, bet juk fėjos – moterys 🙂 …

Smagių švenčių 🙂 !!!

Tiesiog istorijos.. su išminties perliukais :)

Pagal atsiliepimus supratau, kad jums jos patinka. Man taip pat 🙂 . Iš kur jos? Sunku ir prisiminti, renku jas seniai. Pirkau ir keletą knygų su tokiomis istorijomis – deja, vienoje knygoje įdomių istorijų būna tik keletas.. Todėl.. jos iš visur 🙂 . Kai tik atrandu man patikusią, užsirašau, ir taip jos kaupiasi 🙂 . Galbūt, kai kurios jums girdėtos, bet visuomet smagu prisiminti taip tobulai ir lakoniškai perduodamą išmintį 🙂 :

****************
Du vienuoliai – senas ir jaunas – išėjo aplankyti šventų vietų. Pakeliui priėjo upę, ant kurios kranto stovėjo jauna moteris, norinti persikelti į kitą krantą. Jaunasis vienuolis pasisiūlė perplukdyti moterį ant savo pečių. Senasis sunerimęs į tai žiūrėjo, ir kai persikėlė galiausiai abu į kitą krantą, o moteris nuėjo savo keliais, po kelių valandų kelionės neištvėręs pratrūko:
– Kaip tu galėjai plaukti per upę su jauna moterimi ant pečių?! Juk mes esame vienuoliai ir privalome susilaikyti nuo gundymų!..
Į tai jaunasis vienuolis atsakė:
– Aš pamiršau tą moterį tą pačią minutę, kai paleidau ją ant kranto, o tu neši ją ant savęs jau šešias valandas…

****************
Mokytojas visą savo gyvenimą buvo laimingas, spinduliavo džiaugsmą ir nuolat šypsojosi. Mokiniai jo paklausė:
– Kodėl jūs nuolat laimingas ir nuolat šypsotės, Mokytojau? Kaip jums tai pavyksta?
Mokytojas atsakė:
– Prieš daugelį metų aš atėjau pas savo Mokytoją, būdamas septyniolikmetis ir… giliai kenčiantis. Mano Mokytojui buvo per septyniasdešimt, ir jis nuolat švytėjo palaima: tiesiog, be jokios priežasties… Žinoma, aš paklausiau: “Kaip jums tai pavyksta?“ Jis atsakė: “Aš esu laisvas savo vidiniuose pasirinkimuose. Būti laimingu – mano pasirinkimas. Kas rytą, atmerkęs akis, aš klausiu savęs, ką pasirinkti šiandien: laimę ar kančią? Ir.. taip jau nutinka, kad aš nuolat renkuosi laimę – juk tai taip natūralu…“

****************
Dievas nulipdė iš molio žmogų ir liko molio gabalėlis…
– Ką tau dar nulipdyti, žmogau? – paklausė Dievas.
– Nulipdyk man laimę, – atsakė žmogus.
Dievas nieko neatsakė, tik padavė likusį molį žmogui į rankas…

****************
Pakelėje stovėjo senas apdžiuvęs medžio kamienas. Sutemus pro jį praėjo vagis ir išsigando: pagalvojo, kad tai policininkas stovi ir laukia jo.
Vėliau pro šalį praėjo įsimylėjęs jaunuolis, ir jo širdis suspurdėjo džiaugsmu: medžio kamieną jis iš tolo palaikė už savo mylimąją…
Paskui prabėgo pro medžio kamieną vaikas, skubėdamas namo, ir pravirko iš baimės: pasiklausęs baisių pasakojimų, jis medžio kamieną palaikė pabaisa…
Bet visais šiais atvejais medžio kamienas tebuvo.. medžio kamienu..
Pasaulį mes matome tokį, kokie mes esame patys 🙂 ..

****************
Gyveno kadaise Mokytojas, nuolat apsuptas savo mokinių. Į kiekvieną klausimą jis turėjo išmintingą atsakymą. Vienas mokinys nusprendė išbandyti savo Mokytoją ir jo išmintį. Jis pagavo pievoje peteliškę ir paslėpė ją tarp savo delnų. Peteliškė spurdėjo delnuose, o mokinys sugalvojo klastą, kad pasirodytų teisus: priklausomai nuo atsakymo, jis galėjo suspausti arba paleisti peteliškę.
Šypsodamasis mokinys priėjo prie Mokytojo ir paklausė:
– Sakykite, Mokytojau, kokia peteliškė mano delnuose: gyva ar mirusi?
Nežiūrėdamas į mokinio rankas, Mokytojas atsakė:
– Viskas tavo rankose…

***************
Kartą mokinys, kuris pasižymėjo grubumu ir aštriu liežuviu, ir pas Mokytoją atėjęs atsikratyti šių savybių, atsisėdo į Budos pozą ir paklausė savo Mokytojo:
– Į ką aš panašus, Mokytojau?
– Į Budą, – atsakė Mokytojas.
Bet… čia mokinys neištvėrė neįgėlęs:
– O tu man panašus į mėšlo krūvą!
Mokytojas išliko ramus ir tik šyptelėjo.
– Kodėl tu nesupykai, Mokytojau?!
Mokytojas atsakė:
– Tas, kuris suvokė savyje Budos prigimtį, mato tą Budos prigimtį kiekviename žmoguje. O tas, kuris kupinas mėšlo, kiekviename sutiktajame temato mėšlo krūvą…

***************
Ir, kaip teigiama, tikra istorija iš Leonardo da Vinčio gyvenimo. Jis buvo susidūręs su sunkumais, kurdamas savo garsiąją freską “Paskutinė vakarienė“. Leonardas da Vinčis turėjo pavaizduoti Gėrį per Jėzaus personažą ir Blogį – per Judo personažą. Dailininkas niekaip negalėjo rasti tinkamų modelių-pozuotojų, kurie perteiktų šias savybes.
Po ilgų ieškojimų jis pamatė vaikiną, dainuojantį chore, kuris visiškai atitiko įsivaizduojamą Leonardo Jėzų, ir jis buvo išraiškingai nutapytas.
Paskui sekė dar trijų metų pertrauka, nes dailininkui niekaip nesisekė rasti Judo charakterio prototipo.
Ir pagaliau pasisekė! Ilgai ieškojęs, Leonardas da Vinčis atrado gatvėje girtuoklį – jauną, bet prieš laiką susenusį: purviną, piktą, girtą ir apdriskusį. Dailininkas vargais negalais atsivedė su pagalbininkais girtuoklį į dirbtuves pozuoti. Jaunuolis nelabai nutuokė, kas vyksta, sunkiai laikėsi ant kojų, o Leonardas da Vinčis su didžiuliu įkvėpimu tapė nuodėmingumą, puolimą ir piktdžiugą, kuriuos spinduliavo jaunuolio veidas.
Kai dailininkas baigė darbą, jaunuolis išsiblaivė, išpūtė akis ir sušuko:
– Aš jau mačiau šitą freską anksčiau!
– Kada? – nustebo Leonardas.
– Prieš tris metus.. Dar prieš tai, kai visko netekau… Tuo metu aš dainavau chore ir mano gyvenimas buvo kupinas gražiausių svajonių… O kažkoks dailininkas nutapė man pozuojant Jėzų šioje freskoje..

Šiandien tiek 🙂 .. Kaip jums šios istorijos?

Unikalumas

Dažnai diskusijose iškyla ši tema: kiekvieno iš mūsų unikalumas – kas tai? Be savo unikalumo suvokimo negalime pasitikėti savimi ir jaustis pilnaverčiais, negalime būti kūrybiški ir drąsūs saviraiškoje. Nes.. nuolat į kažką lygiuojamės arba iškeliame, išskiriame save iš kitų.. Tuomet siekiame būti kažkuo, kas traukia dėmesį, kažkuo, kuo, galbūt, nesame.

Lygiuodamiesi į kažką arba atitikdami reikalavimus, mes galutinai prarandame ryšį su savimi ir savo unikalumą. Gali atrodyti, kad taisyklės ir standartai yra geras dalykas, nes lyg ir turime orientyrus ir siekiamybes. Bet.. lygiuodamiesi tik į juos, mes “rėminame“ save ir esame nuolat priklausomi nuo tų išorinių reikalavimų. Pasikeitus standartams ir nespėjus paskui juos, automatiškai tampame netinkami, senamadiški, neįsirašantys į rėmus..

Ar tikrai reikia būti “kaip visi“ arba “geriausiu iš visų“? Ką prarandame, kai atsisakome savo unikalumo? Dabar daug apie tai kalbama – unikalumas, išskirtinumas, meilė sau.. Bet.. dažnai tai suprantama kaip egoizmo apraiškos: konkuravimas, iškėlimas savęs virš kitų, darymas ką noriu ir kaip noriu.. ir tokiu būdu dar labiau nutolstama nuo tikrosios unikalumo esmės.

Tuo tarpu unikalumas – kiekvieno iš mūsų prigimtinė savybė. Tai niekaip nesusiję su apibūdinimais – geresnis, gražesnis, protingesnis ar dar kažkoks “-esnis“.. Unikalus reiškia išskirtinis, vienintelis – kitoks – nepalyginamas. Visi mes esame kitokie, ir to kitoniškumo nei apibūdinti, nei palyginti neįmanoma. Ir tik jei lygiuojamės ar lyginamės su kitais, prarandame savo unikalumą, nes jo neišreiškiame, o bandome atkartoti kažką kitą.

Labai taikliai unikalumą apibūdino Og Mandino: “Kiekvienas žmogus yra didžiausias gamtos stebuklas. Nuo pat pasaulio pradžios nebuvo nė vieno žmogaus, kuris turėtų tokius pat protą, širdį, akis, ausis, rankas, plaukus… Niekas, kas gyveno anksčiau, niekas, kas gyvena dabar, ir niekas, kas gyvens rytoj, negali vaikščioti, kalbėti, judėti ir galvoti lygiai taip pat…“

“… visi žmonės yra broliai ir seserys, bet visi mes skirtingi ir unikalūs… Nors mes esame iš gyvūnų karalystės, bet vien gyvūnams būdingi veiksmai mūsų netenkina. Kiekviename mūsų dega liepsna, kuri perėjo nesuskaičiuojamas kartas, ir jos šiluma nuolat ragina mūsų sielas, kad taptume dar sąmoningesni ir išreikštume tobuliau kiekvienas savo unikalumą.“

“…Kiekvienas mūsų turime išreikšti savo skirtumus – tai mūsų privalumai ir būdas aukščiausiai saviraiškai. Neeikvokime jėgų, bandydami tapti panašiais į kitus. Kiekvienas iš mūsų yra unikalus, o tai reiškia – vertingas – supraskime tai. Visi mes esame brandūs tūkstantmečių evoliucijos vaisiai, kiekviename iš mūsų yra tūkstantmečių išmintis – nepamirškime to…“

“…Bet mūsų įgūdžiai, protas, širdis ir kūnas sustings, jei tinkamai to neišreikšime. Visi mes turime neribotas galimybes. Visi mes šioje žemėje neatsitiktinai, mes čia esame dėl tam tikrų tikslų. Ir kiekvieno iš mūsų pagrindinis tikslas – tapti kalnu, o ne susitraukti į smėlio smiltelę. Tapkime kiekvienas didingu kalnu…“

“… Mums duotos akys, kad matytume, ir protas, kad galėtume galvoti. Nesileiskime kvailinami išore – tegul mūsų akys bus atvertos – žiūrėkime, kas slypi už išorės. Supraskime, kad visos problemos, nedrąsa ir nepasitikėjimas tėra didžiulės užslėptos galimybės. Atverkime jas…“

“..Visi mes esame didžiausi gamtos stebuklai… Nei žvėris, nei augalas, nei vėjas, nei ola, nei ežeras neturėjo tokios pat pradžios, kaip mes, nes buvome pradėti iš meilės ir atėjome čia su gebėjimu mylėti ir išreikšti save… Kiekvienas iš mūsų turime savo tikslą ir savo unikalų būdą jį įgyvendinti – nepamirškime šito…“

Sunku kažką pridurti prie šių išmintingų žodžių 🙂 .. O ką manote jūs apie unikalumą?