Kinų medicina

Vis dažniau žmonės atsigręžia į senovinius gydymo metodus. Tam yra priežasčių: paskelbti duomenys, kad gydymas aukštų technologijų paruoštais medikamentais sukelia virš 50% komplikacijų, pereinančių į lėtinius susirgimus. Sveikatos Apsaugos Organizacija medicinoje naudojamus vaistus pripažino faktoriais, teršiančiais gamtos ekologinę aplinką.. o juk žmonės yra neatsiejama gamtos dalis.

Vakarų medicina yra toli pažengusi, gydydama ūmias ligas, traumas ir krizinius atvejus. Bet dėl simptomatinio gydymo ir požiūrio į žmogų kaip į atskirų kūno dalių rinkinį ji nesugeba gydyti chroniškų ligų ir degeneracinių susirgimų. Yra net terminas – jatrogenija – tai ligos, kurias sukelia medicininis gydymas. Kodėl, nežiūrint aukštų technologijų, medicina nepadeda žmonėms būti sveikiems?

Į tai labai paprastai atsako kinų medicina: žmogus yra energetinių kanalų ir organų sistema. Žmogui sunegalavus, reikia ieškoti priežasties ir gydyti, atstatyti visą sistemą. Mes labai linkę žvalgytis ir lygiuotis į Vakarus – ten jau daugelyje šalių kinų medicina pripažįstama vienu geriausių būdų sveikatai palaikyti ir ligoms gydyti. Nuo 2007 metų kinų medicina oficialiai pripažinta JAV ir prilyginta tradicinei Vakarų laboratorinei medicinai.

Kinų medicina – tūkstantmečiais sukaupta patirtis ir išmintis. Ją galime pavadinti menu, nes tai giliai individualus darbas su kiekvienu žmogumi. Ši medicina visada teikė pirmenybę ne ligos ir negalavimų gydymui, o sveikatos išsaugojimui. Kinai teigia, kad sveikata yra ne vien ligos simptomų nebuvimas, bet ir žvali savijauta, kuri gali būti sąmoningai palaikoma. Tai praktinė patyrimų medicina.

Žmogui yra viskas svarbu – mityba, kūno konstitucija, klimatinės sąlygos, gyvenimo būdas, paveldėtos savybės, emocinė būsena ir sąveika su aplinka. Mūsų kasdieninis gyvenimas, darbas ir poilsis įtakoja mūsų kūno energiją. Jei yra disbalansas kūne ir prote, jis sukelia diskomfortą jausmuose ir ligas. Kinų medicina paaiškina, kodėl mes jaučiamės būtent taip, kai valgome tam tikrą maistą, esame tam tikrame klimate ar gyvename tam tikrą gyvenimo būdą.

Kinų gydymas grįstas gyvybinės energijos ci stebėjimu. Rytų šalyse ši gyvybinė energija vadinama įvairiai: ki, ci, prana. Mūsų pasaulis yra perpildytas gyvybinės energijos – ji supa mus, ji mūsų viduje ir išorėje. Tai natūralios, draugiškos, giminiškos žmogui energijos, kurių perpildyta gamta ir kuriomis gamta nuolat dalijasi su žmogumi, kurios dalis jis ir yra. Būtent ci energija verčia susitraukinėti širdies raumenį, varo kraują arterijomis, padeda virškinti maistą. Ši energija srūva per kiekvieną mūsų įkvėpimą ir iškvėpimą, ji veikia mumyse, kai mes mąstome ir jaučiame.

Viena iš geros sveikatos ir savijautos sąlygų yra laisvas gyvybinės energijos tekėjimas energetiniais kanalais – meridianais. Gyvybinė ci energija teka giliai kūno viduje ir netoli paviršiaus meridianais. Kiekviename kanale yra tam tikros vietos – taškai – kuriuose ci yra pasiekiama. Veikiant šiuos taškus, galima gydyti sutrikimus ne tik kanale, bet ir vidaus organuose. Kinų kalboje “xue wei“ (taškas) reiškia “kiaurymės, tuštumos vieta“. Tokį pojūtį ir patiriame, liesdami energetiškai aktyvų tašką.

Žmogaus kūne yra 12 pagrindinių meridianų, kurie jungia vidaus organus su kūno išore. Gyvybinė energija ci yra sveika ir harmoninga. Žalingą energiją žmogus sukuria pats savyje – savo mintimis, mityba, gyvenimo būdu. Ši kenksminga energija išstumia gyvybinę energiją, užpildo jos vietą ir sukuria barjerus, kurie neleidžia susijungti su gamtos gyvybine energija – taip prasideda disbalansas.

Kinų medicina siūlo ne tik pagalbą, bet ir savipagalbą, kurios išmokus, galima išlaikyti gyvybinės energijos balansą ir puikią sveikatą. Tai meditacija, kurios pagalba pasiekiama proto ramybė ir aiškumas ir tampame vientisi su gamta ir Visata. Kinai teigia, kad meditacija tiesiogiai pakeičia neigiamą proto būseną į teigiamą. Meditacija suteikia galimybę suvokti pasaulį ne vien protu, bet visa savo esybe, visu kūnu, kiekviena ląstele – tik toks pasaulio suvokimas yra tikras ir išsamus.

Iš visų kinų medicinos metodų meditacija laikoma pačiu svarbiausiu. Teigiama, kad rami ir tyra dvasia yra pagrindas ir kūno sveikatai. Neatsiejama gydymo dalis – akupunktūra, įvairios gydomosios mankštos, masažai, kvėpavimo pratimai, subalansuota mityba ir žoliniai preparatai. Rekomenduojama taip pat atkreipti dėmesį į savaiminius, natūralius organizmo procesus – rąžulį, čiaudulį, žiovulį, verkimą ir jų nestabdyti, nors elgesio taisyklės verčia nuo to susilaikyti. Pasirodo, tai savaiminis kūno energijų judėjimas, kuris leidžia vidinei energijai pačiai rasti geriausią proceso reguliavimą.

Mūsų pasaulis pagimdytas ne gyvybinės galios, o šios gyvybinės galios cirkuliavimo, judėjimo. Žmogus civilizacijos eigoje atsiskyrė nuo gyvybinių galių, iškreipė savo prigimtį. Kinų medicina teigia, kad dėl šios priežasties žmonės gyvena įtampoje ir ligose, todėl ir miršta anksčiau laiko. Mūsų viduje nėra ramybės, ten kunkuliuoja visas spektras neigiamų emocijų – baimės, įtūžis, pyktis, susierzinimas..

Tai rimties stoka – nerimas, kuris reiškia energijos sąstingį. Sąstingis ir nerimas – barjerai, neleidžiantys susijungti su gamtos gyvybine energija. Kad tęstųsi egzistencija, kupina ligų ir kančios, pakanka pavarinėti nedidelius kiekius deguonies ir neprisotintos energijos į plaučius ir atgal. Silpnam gyvybės palaikymui pakanka ir tiek, bet pilnaverčiam, sveikam ir laimingam gyvenimui – tikrai ne.

Todėl ir daugėja žmonių, kurie atsigręžia į senąją išmintį. Rytų gydymo sistemose svarbią vietą užimanti kinų medicina primena mums, kad sveikata didele dalimi priklauso nuo mūsų pačių. Ši medicina ragina prisiimti atsakomybę už savo sveikatą, saugoti ją ir siūlo tam savus laiko išbandytus metodus. Kaip teigia kinai, gyvybinė galia – tai pati mūsų prigimtis, mes sukurti iš gyvybinės galios, iš jos sudaryti. Ir išsaugoti ją galime tik mes patys 🙂 ..

Reklama

Magijos subtilybės ir įvairovė

Kas gi yra magija ir kodėl ji gyvuoja iki mūsų dienų? Alisteris Kroulis pasakė garsiąją frazę: “Kiekvienas sąmoningas veiksmas yra magiškas veiksmas“. Magija nėra sudėtinga: tai ne kas kita, kaip ritualinis valios valdymas. Pagrindinis jos tikslas – tam tikrais veiksmais, jų deriniais, suintensyvinti natūralias žmogaus galimybes. Kodėl tai gyvuoja, paaiškinti nesunku – žmonės visada norėjo sužinoti savo galimybių ribas ir jomis naudotis.

Visada atrodo paslaptinga tai, kas yra truputį už ribos to, kas suvokiama daugumai. Magai, raganos, šamanai, būrėjai ir aiškiaregiai – jie tarsi visada už tos ribos. Neretas, galvodamas apie juos, jaučia kažkokį nerimą, sumišusį su smalsumu. Visi magai atlieka tam tikrus ritualus, pasitelkdami tam skirtus daiktus, priemones ir simbolius. Paprastai jie naudojami nustatyta tvarka, kuri dar vadinama apeigine magija.

Tokia ritualinė magijos forma yra skirta sukoncentruoti valią, o kartais ir pasitelkti į pagalbą aukštesnes jėgas ar dvasines būtybes. Paprastai yra aiškiai skiriama: jei ritualų metu šaukiamos būtybės yra šviesios, angeliškos – tai yra baltoji magija ir yra įvardinta dešiniosios rankos taku. Bet.. yra magų, kurie smunka iki manipuliavimo kitų žmonių psichika, kai siekia pasiglemžti jų valią ar įgyvendinti egoistines ambicijas.

Tokie magai savo apeigoms kviečiasi demoniškas būtybes, ir tai vadinama juodąja magija arba kairiosios rankos taku. Kraštutinė juodosios magijos forma – kai magas sąmoningai sutelkia valią ir atlieka demoniškus ritualus tam, kad pakenktų žmogui ar net jį pražudytų. Galime žiūrėti į tai skeptiškai, bet dabar ir mokslas pripažįsta, kad kito žmogaus valios užvaldymas – realus dalykas. Užvaldomi paprastai dvasiškai silpni žmonės.

Okultistai visada teigė, kad yra trys pasauliai: gamtos, kurios dalis yra žmogus; aukštesnysis dvasinis pasaulis – angelų karalystė; žemesnysis demonų pasaulis. Žmogus yra nuolat balansuojantis tarp angelų ir demonų, traukiamas ir vienų, ir kitų, bet vis dėlto turintis galimybę (iki tam tikros ribos) pasirinkti ir nustatyti savo gyvenimo kryptį. Aukštesnysis dvasinis pasaulis suteikia žmogui didžiausią stiprybę, tuo tarpu demonų pasaulis padaro žmogų silpną ir valdomą.

Beje, nuoširdi malda ir garbinimas skirti dvasiniam pasauliui ir ši baltosios magijos formulė buvo religijos atstovų rankose, kurie ir buvo didžiausi baltosios magijos praktikai – juk religiniai ritualai skirti kreiptis į aukščiausias jėgas.. Tuo tarpu juodosios magijos šėtoniškos mišios, kurių metu tarnaujama tamsiosioms jėgoms, buvo išvirkštiniai bažnytiniams ritualams.

Tradiciniuose magijos tekstuose gamtos, angelų ir demonų sritys vadinamos labai įvairiai, šis trilypumas priskiriamas ne tik žmogui, bet ir visoms gyvoms būtybėms. Žmogus turi intelektualų pasaulį – angelišką, susijusį su protu, emocinį – gamtišką, susijusį su atmintimi ir jausmais, ir norų pasaulį – demonišką, susijusį su gaivalais. Kiekvienas jų atitinka tam tikrą vietą kūne ir buvo manoma, kad, atliekant magiškus veiksmus, galima juos paveikti.

Be įvairių poveikių bei kerėjimų, labai plati magijos sritis – ateities pranašavimas ir su tuo susiję įvairūs būrimai. Plačiausiai naudojami Vakarų šalyse – chiromantija, Taro kortos, runos, kristalomantija (būrimas iš kristalo), kinų “Permainų knyga“. Visi šie būdai daugiau ar mažiau susiję su astrologija, kuri neabejotinai pirmauja tarp ateities pranašavimo būdų.

Nustebino būrimų gausybė, kurių net nebuvau girdėjusi.. Apie sapnų aiškinimą ir fizionomiką – būrimą iš veido bruožų, girdėjome visi. Yra, pasirodo, ir būrimai iš oro stichijų, kuriame būrėjas bendrauja su stichijas valdančiomis būtybėmis. Kafedomantija – būrimas iš kavos tirščių, pasirodo, kilo iš senovinės skifomantijos, kai iš sklidino puodelio buvo išliejamas gėrimas, kaip auka dievams, ir tuščiame puodelyje ieškoma “atsakymo“.

Yra ir geomantija – būrimas iš žemės, halomantija – iš druskos, spodomantija – iš ugnies paliktų pelenų, sferomantija – iš raidžių ir skaičių, vitriomantija – iš smėlio. Seromantija – būrimas iš vaško, kai degančios žvakės vaško lašai varva į vandenį ir sudaro figūras, iš kurių spėjama. Taip pat yra būrimai iš gyvūnų veiksmų bei įpročių, augalų, metalų, akmenų bei mineralų..

Visa tai ne tik praeities palikimas, bet ir realiai šiomis dienomis praktikuojami dalykai. Ar jais tikėti? Pakartosiu tai, ką jau rašiau viename savo rašinyje apie magiją: veikia viskas, kuo mes tikime. Kuo tikėti, pasirenkame visada mes patys.. Gali kilti dar vienas klausimas – ar gali pakenkti piktavaliai magai?

Atsakymą atrado jau senovėje tie patys alchemikai: dvasiškai stipraus žmogaus neveikia jokie kerai, nes yra energijos išlyginimo dėsnis – jei pasiųsta energija (magiškas veiksmas) žmogui dėl jo dvasinės stiprybės “neprilimpa“, ji sugrįžta atgal pas ją pasiuntusį.. 🙂 Žinoma, žaisti vien iš smalsumo ar egoistinių paskatų tokiais dalykais neverta.

Magija laisva nuo dogmų ir suvaržymų, minties laisvė visada buvo jos ryškiausias bruožas. Šalia minties laisvės yra neatsiejama jos dalis – asmeninė atsakomybė už savo veiksmus. Kiekvienam žmogui naudinga viskas, kas padeda jam augti dvasiškai, juk tobulėjimas – visada magiškas veiksmas 🙂 ..

Alchemija

Tai plačiausia okultizmo sritis, dar vadinama transformacijos menu. Alchemiją galima būtų apibrėžti kaip gamtos tyrinėjimą dvasios kūrybos būdu. Žodynas alchemiją apibrėžia kaip medžiagų kitimo tyrimus, verčiant juos auksu, pasinaudojant gamtoje nesančia medžiaga – filosofiniu akmeniu. Saulė okultistų laikoma fiziniu dvasios įsikūnijimu. Kadangi Saulės metalu laikomas auksas, tai alchemikų siekius galima apibrėžti kaip ieškojimą, kokiu būdu tą auksą “pasigaminti“ – fizine ir dvasine prasme.

Senovės Egipto alchemikų dokumentai, taip pat vėlesni graikų tekstai liudija, kad pirmieji alchemikai išties “gamino“ materialų auksą. Viduramžių Europos alchemikai, kaip tvirtina dvarų metraščiai, turėję paslaptingų miltelių, vadinamų projekcinių miltelių, kurie galėję bazinį metalą paversti auksu. Daugelis alchemikų karalių dvaruose oficialiai dirbo aukso “gamintojais“ .. Apie tokias monetas ir medalius pasakoja ir metraščiai.

Senovės alchemikai daug eksperimentavo su materija, net bandė įkvėpti materijai gyvybę. Garsioji daktaro Frankenšteino istorija – tai karalienės Viktorijos laikų rašytojos M.Šeli vaizduotės vaisius, bet.. ji rėmėsi alchemiko K.Dipelio, realaus žmogaus, gyvenimu ir veikla. Visiems girdėtos istorijos apie jaunystės eliksyro paieškas – tai buvo dar viena alchemikų veiklos sritis. Vienas iš garsiausių istorinių personažų – grafas Sen-Žermenas, kuris, kaip teigiama, gamino tokį eliksyrą ir ne tik išoriškai buvo amžinai jaunas ir išsiskyrė ypatinga išmintimi, bet ir turėjo savybę būti keliose vietose vienu metu..

Istoriniai šaltiniai mini daug mistiškų asmenybių – visų laikų alchemikų. Tai J.Baptista van Helmontas, parašęs veikalą “Amžinasis gyvenimas“; G.Riplis, parašęs vieną žymiausių alchemijos dokumentų, vadinamą Riplio ritiniu; olandų alchemikas daktaras Tolė, pasirašinėjęs slapyvardžiu Altus ir parašęs veikalą “Mutus Liber“; M.Majeris, parašęs gausiai iliustruotą, vieną svarbiausių alchemijos knygų “Atalanta Fugiens“.

Ir, žinoma, garsusis šveicaras okultistas ir alchemikas Paracelsas, kuris ne tik pirmasis panaudojo chemines medžiagas ligų gydymui, bet ir paskelbė Naujųjų amžių principą: “Tegu nė vienas, kuris gali priklausyti sau, nepriklauso kitam“. Žymiausias jo veikalas – “Opuscula Astronomica et Astrologica“, parašytas apie 1570m.

Istorikai chemijos mokslo raidą neretai susieja su alchemija. Chemija iš pradžių buvo materializuota egzoterinė (išorinė) alchemijos forma. Ji pradėjo plėtotis tuomet, kai vėlyvieji alchemikai atmetė senąjį požiūrį, kad gamta sudaryta iš keturių elementų – ugnies, žemės, oro ir vandens. Nauji atradimai atvėrė elementų įvairovę ir didelė dalis alchemijos neteko prasmės ir tiesiog išnyko. Prasidėjo naujų ieškojimų era.

Aukso gaminimas, cheminių medžiagų nagrinėjimas ir sujungimas buvo egzoterinė, išorinė, arba neslapta alchemikų veiklos sritis. Pagrindinis, nuolatinis ezoterinis slaptasis jų darbas buvo vidinės transformacijos, žmogaus sąmonės galimybės, kūrybinių paslapčių, materijos ir dvasios sąveikos ieškojimas. Tai buvo įvardinama kaip filosofinio akmens paieškos. Būtent dvasine prasme, o ne stebuklingų miltelių gaminimo iš to mistinio akmens prasme.

Pagrindiniai alchemikų simboliai – trikampis, kvadratas ir apskritimas. Trikampis simbolizuoja tris gyvybės esencijas, triadą. Trikampio kraštines galima tęsti iki begalybės erdvėje ir laike, tokio pavidalo ji vadinama tetraktise ir siejama su Dievo vardu. Kvadrato keturios kraštinės simbolizuoja materiją, sudarytą iš keturių elementų – žemės, oro, vandens ir ugnies. Buvo aiškinama, kad tai, kas pradžioje buvo dvasiniu trikampiu, tapo žemiškuoju kvadratu. Apskritimas, ratas – alchemijoje įprastas dvasinio gyvenimo simbolis.

Kai alchemijos diagramose stačiakampis įrėmina apskritimą arba yra jame, tai reiškia apskritimo virtimą kvadratu – alcheminį transformacijos procesą. Žemiško kvadrato perėjimas į dvasiškąjį apskritimą simbolizuoja sudėtingą ir subtilų materijos transformavimo į dvasią meną. Alchemikai skaitė dvasią pirmine, įkvepiančią gyvybę, transformuojančia. Tai, ką jie demonstravo išoriškai – tebuvo jų dvasios išraiška.

Tam, kad dvasia galėtų sąmoningai veikti materiją, o ir apskritai – būti sąmoninga – ji turi būti atverta, suvokta – per asmenines pastangas ir gilias paieškas. Tai transformacijos menas, iš tiesų alcheminis stebuklas. Pasiekiamas kiekvienam iš mūsų, bet suprantamas ne kiekvienam, todėl ir apipintas legendomis ir nebūtais pasakojimais. Viskas paprasta, bet mes kažkodėl linkę į atvirkštinę “alchemiją“ – paprastus dalykus padarome sudėtingais 🙂 ..

Okultizmas

Paslaptingai skamba, tiesa? Žodyne okultizmas įvardinamas kaip slapta (lot.ocultus – slaptas, paslaptingas) pseudomokslinė doktrina, teigianti, kad žmoguje ir gamtoje slypi paslaptingos antgamtinės jėgos, su kuriomis žmonės gali sąveikauti specialiais metodais ir atitinkamai psichiškai išsitreniravę; su tuo susijusi veikla – stengimasis panaudoti tas jėgas žmogui ir gamtai paveikti.

Visuomenėje suformuotas neigiamas požiūris į okultizmą, nes manoma, kad okultizmas užsiima tik tamsiais, neaiškiais reiškiniais. Dažniausiai tai nepriimtina ortodoksinės pasaulėžiūros žmonėms, okultizme įžvelgiantiems grėsmę. Tuo tarpu okultistus, ezoterikus labiausiai domina dvasinio pasaulio tobulinimas, pripažįstant, kad egzistuoja ir tamsa. Žinoma, visais laikais buvo ir žmonių, kurie pasinaudodavo okultinėmis žiniomis piktiems savanaudiškiems kėslams.

Kas gi yra okultizmas ir kodėl jis nuolat pridengiamas paslapties šydu? Slaptos bendruomenės egzistavo visais laikais visose tautose. Jos savo veikla tyliai įtakodavo pokyčius, vykstančius visuomenėje. Tyrinėjimų sritis – dvasinė sfera, turinti gausybę įvairių formų. Jas aiškinti bandė daugybė filosofų ir mokslininkų, besidominčių paslaptingais reiškiniais. Ir šiais laikais yra daug okultizmo krypčių ir mokymų.

Tai neatsiejama žmonijos evoliucijos dalis, nes pradžioje viskas, kas nepažinta, atrodo paslaptinga. Daug okultinių mokymų yra arba kai kuriais laikotarpiais buvo uždrausti. Tyrinėjimai todėl ir buvo slapti, nes buvo uždrausti. Bet.. okultiniai reiškiniai slapti tik tiems, kurie nedrįsta be išankstinio nusistatymo pažvelgti į dar nepažintus pasaulio reiškinius. Visi, kas domėjosi pažangiomis idėjomis, prisiliesdavo prie okultizmo, ir galima vardinti daug žymių žmonių pavardžių – nuo Aristotelio iki K.G.Jungo..

Tradiciniai okultiniai mokymai yra alchemija, rozenkroicerių mokymas, kabala, astrologija, įvairios magijos – chiromantija, šamanizmas, raganystė. Astrologija, kaip ateities pranašavimo metodas, tarp okultinių mokymų užima svarbiausią vietą. Ji pasižymi racionalumu, turi tikslią terminologiją ir aiškią dvasinę sferą, susijusią su okultine filosofija. Kokia bebūtų mokslinė kosmoso samprata, okultistams Žemė yra dvasinis Saulės sistemos centras.

Okultiniai mokymai visuomet teigė, kad slaptasis, arba okultinis pasaulis yra svarbesnis, negu regimasis, materialus. Okultistai stengėsi įžvelgti dvasinius reiškinius už fizinės daiktų išorės, pamatyti ryšį. Jie dirbo, atsiriboję nuo išorinio šurmulio, dvasiniam darbui pritaikytoje aplinkoje. Dalykai, kurių mokomasi, buvo uždrausti ne todėl kad jie blogi, bet todėl, kad patekę į piktas rankas, gali kelti pavojų. Todėl šios žinios buvo perduodamos nedaugeliui, jos negali būti dalinamos visiems.

Dėl šios priežasties ir okultinių mokyklų stuktūra hierarchinė, paremta senomis tradicijomis. Anksčiau virš tokių mokyklų durų būdavo užrašas: “Mokykis ir tylėk“. Norintys sužinoti šventas tiesas, privalėjo turėti ypatingas moralines savybes ir gerai išlavintą suvokimą. Būsimasis adeptas, trokštantis pažvelgti į aukščiau ir žemiau esančius pasaulius, būdavo specialiai tam laipsniškai ruošiamas. Adeptai (lot. adeptus – pasiekęs) – tai dviejų pasaulių – aukštesniojo ir žemesniojo gyventojai.

Visi okultiniai mokymai turi specialias išraiškos priemones. Jų reikšmės yra slaptos ir tinka tik atskiroms siauroms sritims, nors ir yra susitarimas taikyti kai kuriais atvejais jas ir plačiau. Nežinant svarbiausių išraiškos priemonių reikšmių neįmanoma suprasti pačių paprasčiausių okultinių dalykų.

Mūsų laikais gimusį naujų laikų okultizmą lėmė poslinkiai pažangių žmonių sąmonėje. Naujojo okultizmo pradininkė buvo Jelena Blavatskaja, 1875 metais Niujorke įkūrusi Teosofijos draugiją. Ji viena pirmųjų atskleidė visuomenei paslaptis, iki tol žinomas tik okultinių brolijų nariams: pasakojo apie okultines mokyklas, vienijančias nepaprastos išminties vyrus ir moteris, sugebančius pažinti ir materialų, ir dvasinį pasaulį.

Žymiausi jos darbai – “Izidė be čadros“ (Isis uveiled) ir “Slaptoji doktrina“ (The secret doctrine). Savo mokiniams ji kartojo: “Nedaug šios kartos žmonių tai supras, bet kitame amžiuje tai bus suprasta ir įvertinta“. Didelė dalis jos darbų skirta Rytų, ypač indų filosofijos, populiarinimui. 1912 metais teosofas R.Šteineris pradėjo kurti ezoterinės krikščionybės srovę, grįstą būtinumu laikytis aukštos moralės ir gyventi dvasiškai naudingą gyvenimą. Ši kryptis persmelkta gilios išminties, peržengiančios dogmatiškumą ir vadinama antroposofija.

Daugelis šiuolaikinių ezoterinių mokymų teigia, kad senoji visuomenės sistema ir idėjos jau nebetinka ir trečiasis tūkstantmetis bus nauja era, pasižyminti nauja dvasia. Kokia bus sąmonė, kurioje bręs Naujojo amžiaus idėjos? Manoma, kad žmonių sąmonė radikaliai pasikeis. Kaip teigia A.Beili, tai lems trys psichikos pokyčiai. Pirmasis – daugės žmonių, turinčių aiškią sąmonę, pasiekiamą sąmoningos meditacijos būdu.

Antrasis – gims vis daugiau vaikų, turinčių žinojimą apie sielos gyvenimą. Trečiasis – daugės žmonių, išsiskiriančių aukštesniąja sąmone, kuri dar vadinama kosmine sąmone. Šie sąmonės pokyčiai netgi tuo atveju, kai nėra susiję su Naujojo amžiaus atėjimu, o tik neaiškiai jaučiami daugelio žmonių, jau iš esmės keičia daugelį žmonijos siekių. Ir mes dabar tai matome akivaizdžiai..

Matyt, nepelnytai, dažniausiai iš nežinojimo, priskiriame okultizmą kažkam.. tamsiam ir nesuprantamam. O juk jo dėka išsaugomos ir įgyvendinamos aukščiausių siekių dvasingumo idėjos.. Dabar tiek informacijos, tiek išminties.. apie tai senovės okultistai tik svajoti galėjo.. Ar norime, ar mokame tai priimti 🙂 ?

Meilės energija ir nesutarimai

Visų porų santykiai patiria svyravimus. Gyvenimas kartu nėra amžina šventė, o meilė – ne pramoga. Tai šviesi atsinaujinimo kūrybinė energija, suteikianti mums daugybę išraiškos formų. Mes esame skirtingi su savo įpročiais, nuotaikų kaitomis ir charakterio ypatumais. Kaip neįsitraukti į egoistines principų ir ambicijų kovas? Ar įmanoma taikiai susitarti, kai yra priešingos nuomonės? Žinoma, galima ir psichologai siūlo tam veiksmingus būdus.

Pirma ir pagrindinė sąlyga – niekada negalvokime apie sutuoktinį blogai. Jeigu pradėjome fiksuoti blogybes ir trūkumus, tai reiškia, kad keičiasi ne pats žmogus, o.. mūsų požiūris į jį. Juk santykių pradžioje tie “trūkumai“ netrukdė. Pažvelkime į tai kaip į mylimo žmogaus asmenybės dalį. Išmokime su tuo gyventi: dėl smulkmenų nusileiskime, o dėl esminių klausimų mokykimės susitarti.

Dažniau pažvelkime ir į save – pagalvokime, ką duos mūsų meilė kitam žmogui, ar įstengsim jam padėti išsiskleisti, žengti į priekį, ar tiesiog sukomplikuosim jam gyvenimą. Neteisinga reikalauti iš kito žmogaus be galo daug, kai patys manome galintys daryti viską, kas tik šauna į galvą. Meilė daro mus geresniais, taurina, apšviečia, o egoizmas griauna, pyksta, pavydi, ir tik nuo mūsų priklauso, ar pasiduosime egoizmui.

Kiekvienas patiriame nuotaikų svyravimus, nesėkmes, nuovargį. Ir.. visi tas nuotaikas parsinešame į namus – tai vieta, kur esame savimi. Kartais nesusivaldome, pratrūkstame ar užsiraukiame, kaip atrodo namiškiams – be priežasties. Juk artimi žmonės – vieninteliai, kuriais besąlygiškai pasitikime ir kuriems galime tokiu būdu parodyti savo būseną. Tai lyg savotiška iškrova ir labai svarbu, kad tai neperaugtų į konfliktą ar bendravimo būdą.

Konfliktų priežasčių gali būti įvairių – vidinė žmogaus įtampa, nuomonių skirtumas, nesusikalbėjimas, sunkios gyvenimo situacijos.. Jeigu kilo konfliktas, labai svarbu iš ginčo lygmens perkelti jį į pokalbio lygmenį – tam reikia pirmiausia nuleisti intonacijas. Susivaldyti – neįžeidinėti, nežeminti. Teigiama, kad įžeidžiantys keiksnojimai yra smūgio ekvivalentas, jie pažeidžia giluminius pasąmonės sluoksnius ir išprovokuoja agresiją.

Netraukime iš praeities visų blogybių, kurias patyrėme kartu, nežeminkime tarpusavio ryšių. Išmokime baigti barnį, jei matome, kad nesusitarsime. Jei konflikto metu sutuoktinis nori išeiti, nestabdykime jo – kartais naudinga pabūti atskirai, kad atvėstume. Nereikalaukime atsakymų ir problemos sprendimo tuoj pat – duokime laiko apmąstymams.

Būkime atidūs sau ir savo artimiesiems – išmokime neperkelti ant jų savo nuotaikų svyravimų. Jei nuotaika prasta, atvirai pasakykime, kaip jaučiamės. Jei matome, kad artimas žmogus paniuręs – palaikykime jį, o kartais ir suteikime asmeninę erdvę pabūti su savo mintimis. Nekonfliktuokime, tuomet ir nebus konfliktų – juk vienpusio konflikto nebūna..

Ugdykime savo šeimoje geranoriškumo dvasią 🙂 . Kol nesugebame suprasti, kartais prisitaikyti, o gal ir kažko atsisakyti, tai dar nėra meilė. Kai mylime žmogų, visuomet galvojame, kaip suteikti jam laimės. Tikra meilė pirmiausia mąsto apie kito žmogaus gerovę. Kurkime meilės energiją, o nesutarimus draugiškai išspręskime 🙂 .. Puoselėkime nuoširdžiai savo santykių “dalį“, tuomet nuoširdumas paveiks ir sutuoktinio elgesį.

Ch.Silva savo “Išminties palinkėjimuose“ vyrams linki: “Vyre, prisimink, kad buvai sukurtas tam, kad padarytum viską, kas yra tavo galioje, kad pirmiausia būtų laiminga tavo žmona, o paskui – jau tu pats“. Palinkėjimas moteriai: “Žmona, prisimink, kad buvai sukurta tam, kad padarytum viską, kas yra tavo galioje, kad pirmiausia būtų laimingas tavo vyras, o paskui – jau tu pati“. Jis teigia, kad tai vienintelis laimės šeimoje receptas 🙂 ..

Meilė be prisirišimo

Gavau keletą laiškų dėl praeitos temos. Klausimai panašūs – ar tuomet, kai rodomas dėmesys vienas kitam, sukuriama “savo kalba“ poroje, ar tiesiog gera dviese ir nesinori su kitais bendrauti, tai jau prisirišimas? Tikrai ne, jei tai yra nuoširdu ir tokiais veiksmais nesiekiame manipuliuoti vienas kitu ar kažkaip apriboti vienas kitą ar vadovauti. Meilė – pirmiausia dvasinis ryšys, kurį aiškiausiai jaučiame įsimylėjimo būsenoje.

Yra kelios įsimylėjimo fazės: tai trauka, susižavėjimas, viliojimas ir artumas. Būtent šiose fazėse mes “jaučiame“ vienas kito dvasią ir todėl jaučiamės pakylėti ir laimingi. Šios fazės vyksta natūralia seka ir turėtų peraugti į tolesnę meilės santykių raidą. Bet.. labai dažnai ties šiomis fazėmis besąlygiška meilė, dvasinis ryšys ir pasibaigia. Todėl, kad, norėdami kuo ilgiau būti tokioje būsenoje, pradedame stengtis ją dirbtinai išlaikyti. Arba “savinamės“ žmogų, pradedame juo manipuliuoti tam, kad pasijustume laimingi.

Ir vienu, ir kitu atveju tai netikra, tai prisirišimas, siekiant tam tikrų tikslų. Psichologų teigimu, pirmieji dešimt santuokos metų yra praleidžiami stengiantis suderinti mąstymo, įpročių skirtumus, smulkius kasdieninius įpročius: kas ką mėgsta, kas ko nemėgsta, kas ką įpratęs daryti. Visame šiame chaose dvasinis santuokos pagrindas pakrinka, sakralinio ryšio didingumas sudūžta į primityviausių egoizmo apraiškų konfliktus.

Tokiu atveju gimsta ambicijos, reikalavimai, pareigos.. vietoje nuoširdumo, susitarimo, supratimo, geranoriškų įsipareigojimų. Jei sugebame neįsivelti į ego žaidimus, tuomet laikiną romantišką įsimylėjimą ir sakrališkumo būseną šeima paverčia pastovia būsena. Tuomet nekyla net mintis manipuliuoti ar reikalauti, nes gimsta gilus dvasinis santykis. Tada ir dėmesys, ir elgesys yra natūralūs ir nuoširdūs, ir pasireiškia jie veiksmais, stiprinančiais tokią sąjungą.

Tai yra žengimas į aukštesniąją santykių sferą, kai gimsta ypatingas artimumas – kai jaučiame vienas kitą ir kai nereikia jokių dirbtinų stimulų tam artimumui išlaikyti – jis tiesiog yra ir reiškiasi natūraliai. Niekas neperkels į šią aukštesniąją santykių sferą, tai procesas. Šiam žengimo procesui tereikia tik išsilaisvinimo ir išlaisvinimo, tai prisirišimo keitimas neprisirišimu. Kaip sakė E.Fromas: “Meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir visdėlto išlieka abu savimi“. Meilė – vienijanti jėga, tuo pat metu leidžianti susivienyti ir išlikti savimi, išsaugoti savo orumą.

Meilė yra veikla, o ne pasyvus išgyvenimas. Tai yra veikimas, o ne buvimas paveiktu. Pačia plačiausia prasme meilė gali būti apibūdinama kaip davimas. Paplitęs klaidingas požiūris, kad duodami netenkame, aukojamės. Tuo tarpu davimas yra aukščiausia pajėgumo išraiška. Ką žmogus atiduoda kitam? Jis atiduoda save, vertingiausia, ką turi – savo gyvenimą.

Atiduodamas save, žmogus praturtina kitą žmogų, sustiprina jo gyvybingumo jausmą, tuo pačiu stiprindamas ir savąjį. Ir duoda ne tam, kad gautų – davimas jau pats savaime yra džiaugsmas. Taip besąlygiškai dalindamiesi, abu dalijasi ir džiaugsmu dėl to, ką pažadino vienas kitame gyvenimui, nes meilė yra jėga, kuri gimdo meilę.. Besąlygiška, subrendusi meilė orientuota į principą: “Aš esu mylimas, nes pats myliu“.

Tuo tarpu infantili meilė grindžiama principu: Aš myliu, nes esu mylimas“, nesubrendusi meilė teigia: “Aš myliu, nes tu man esi reikalingas“. Kad subrandintume savo meilę iki besąlygiškos, turime augti dvasiškai – tam, kad jaustume mylimo žmogaus dvasią. Jei su žmogumi bendraujame paviršutiniškai, išoriškai, tai matome tik skirtumus ir tai, kas mus skiria. Teigiama, kad su savo galia mylėti vystosi ir meilės objektas.

Žmogus apdovanotas protu, jis yra gyvenimas, suvokiantis pats save ir gali žengti į priekį, ugdydamas ir ieškodamas žmogiškosios harmonijos. Ar tikrai, anot E.Fromo, verta mokytis tik tų dalykų, kuriais uždirbami pinigai ar prestižas, o meilė, kuri naudinga “tik“ sielai, šiuolaikine prasme atrodo nenaudinga prabanga?.

Kiekvienas jaučiame, kas yra tikrosios vertybės – branginkime ir auginkime jas, nes tik mes patys atsakingi už savo veiksmus ir savo.. neveiklumą. Visi esame unikalūs, todėl ir meilės išraiška kiekvienai porai yra unikali. Viskas nuostabu, jei tai nuoširdu ir kuria harmoniją 🙂 . Tik ten, kur meilė nesiekia jokios naudos, ji ima skleistis ir tampa galinga kūrybine jėga 🙂 ..

Meilė ar prisirišimas?

Dažniausiai tapatiname prisirišimą su meile. Skirtumo paprastai neįžvelgiame, nes trokštame būtent prisirišimo. Jis vilioja tuo, kad suteikia saugumo jausmą, izoliuodamas mus nuo išorinio pasaulio. Mažybiniai vardai, savo sukurta kalba, ritualai ir nuostatos suteikia žmonėms “neįveikiamos tvirtovės“ jausmą. Bet.. šis meilės stiprinimo būdas yra itin apgaulingas, nes pagrįstas reikme, todėl tėra išplėtotas ego.

Švelniausia prisirišimo forma – troškimas būti su tuo žmogumi, kuris yra mums ypatingas. Kraštutinė forma – visapusiškas savinimasis, kai žmonės stengiasi visiškai užvaldyti vienas kito kūną ir sielą. Jei pajėgiame suvienyti savo ir kito žmogaus egoizmą, tai suteikia saugumo jausmą ir pateisina savanaudiškumą, nes tuomet egoizmas yra kaip tik tai, kuo dalijamės. Tai egoistų sąjunga, kur prisirišimas laikomas normaliu reiškiniu.

Jei prisirišimas sutvirtintų meilę ir santykius, žmonės būtų laimingi vien dėl to, kad susituokė. Tačiau tai neįvyksta, nes vien prisirišimas nėra tikrasis ryšys. Tam tikru požiūriu santuoka gali suteikti saugumo, bet dažniausiai žmonės pasijunta priešingai – suvokia, kad santuoka teatnešė dvigubą rūpesčių naštą vietoj išsvajotos nesibaigiančios meilės ir harmoningų santykių.

Kaip išsaugoti meilę sutuoktiniams, nepasiduodant vien tik reikmėms ir prisirišimui? Tam reikia išsaugoti būseną, vadinamą neprisirišimu. Tai gali pasirodyti kaip abejingumo sinonimas, tačiau iš tiesų neprisirišimas yra laisvės būsena, kuri išsaugo ir stiprina mūsų meilę vienas kitam. Mes leidžiame vienas kitam tiesiog būti savimi, kas parodo didžiausią rūpestį.

D.Chopra teigia: “Prisirišimas yra priklausomybės forma, atsiremianti į ego; meilė – tai neprisirišimas, kurios šaltinis yra dvasia. Kuo labiau jūs neprisirišęs, tuo nuoširdžiau galite mylėti. Elgesys, kuris nesusaisto, kyla tiesiogiai iš meilės“. Šeimos santykių nepagerinsime ir nesustiprinsime vien manipuliuodami emocijomis, vaidindami paviršutinišką meilės spektaklį.

Malonumas, kurį suteikia bet koks išoriškas prisirišimas – prie pinigų, galios, kito žmogaus – gali ilgainiui virsti skausmu. Dvasiškai mus sukausto tiek malonumas, tiek skausmas. Šalia prisirišimo visada eina kontrolė, kuri yra spaudimas. Mes visi esame laisvi ir mūsų širdyje kyla maištingi impulsai, kai kas nors mėgina mus kontroliuoti. Sąvoka “kontroliuoti“ yra prisirišimo sinonimas, tuo tarpu “leisti“ – neprisirišimo sinonimas..

Jei mes leidžiame, mes paleidžiame kitą žmogų būti laisvu su meile. Jei kontroliuojame – užuot išlaisvinę, supančiojame kitą žmogų savo įpročiais, įsitikinimais ir lūkesčiais. Ar galima laimė ir meilė, būnant supančiotu? Žinoma, ne. Kontroliuodamas ego išsprendžia baimės problemą. Anot D.Chopros, jeigu mes savo elgesiu linkstame kontroliuoti, vadinasi, mūsų pasąmonę veikia vienas iš scenarijų: mes bijome, kad mus atstums; arba baiminamės, kad nepasiseks; arba mes bijome, nes manome, kad esame neteisūs; ar bijome pasirodyti bejėgiai; ar net bijome, kad mūsų nesunaikintų..

Nė vienas iš šių nuogąstavimu nereiškia, kad esame silpni ar blogi. Tokios baimės apima dažną, tačiau tik tie, kurie atsisako pripažinti savo vidinius nuogąstavimus, stengiasi įveikti savo baimes, griebdamiesi kontroliuoti kitus. Deja, bet kontrolė neišsprendžia giliai po ja slypinčio nesaugumo jausmo. Priešingai, kontrolė baimes tik sustiprina. Taigi, prisidengę meilės vardu, tokiu atveju griebiamės elgesio, kuris neturi nieko bendro su meile.

Klinikinėje psichologijoje kontrolei priskiriama nemažai elgesio stereotipų. Tai perfekcionizmas, užsispyrėliškas savo nuomonės laikymasis, netolerancija, įkyrus rūpinimasis kito poreikiais, nusivylimas neišsipildžiusiais lūkesčiais, nerealistiškų lūkesčių puoselėjimas, savininkiškumas, godumas, polinkis pykti, kai nepritaria arba prieštarauja. Kaip matome, tai ištisas spektras tokių elgesio modelių, kurie daugeliui atrodo normalūs..

Todėl dauguma asmeninių santykių klostosi būtent pagal tokį modelį. Tarsi iš meilės vienas žmogus prisiima galią, o kitas jos atsižada. Bet, užuot tapę artimesni, žmonės ima jausti, kad tarp jų atsiveria dar didesnė praraja, nes tas, kurios valdo, jaučiasi kaltas. O tas, kuris paklūsta – piktinasi, kol pagaliau pradeda maištauti.. Ar tai gali būti grįsta meile?..

D.Chopra sako: “Meilė palieka laisvę jūsų mylimam būti savimi, skirtis nuo jūsų. Prisirišimui reikia, kad būtų prisiderinama prie jūsų poreikių ir troškimų. Meilė nekelia jokių reikalavimų. Prisirišimas reikalaute reikalauja.. Meilė nusidriekia už dviejų žmonių ribų. Prisirišimas stengiasi išskirti du žmonės iš viso pasaulio“ .. Meilę slopina troškimas savintis ir kabintis į kitą žmogų. Įžvelkime skirtumą tarp gilaus dvasinio ryšio – besąlygiškos meilės ir ego žaidimų 🙂 ..

Ką jūs apie tai manote? 🙂