Mąstytojai apie patarimus

* Kai nori su kuo nors pasitarti apie savo reikalus, pirmiausia pasidomėk, kaip jis tvarko savuosius. (Isokratas)

* Prašyti patarimo – didžiausias pasitikėjimas, kokį vienas žmogus gali parodyti kitam. (F. Bekonas)

* Kai žmogus prašo patarimo, jam reikalingas ne patarimas, o pašnekovas. (A. Birs)

* Mums ne tiek reikia draugų pagalbos, kiek įsitikinimo, kad prireikus jos sulauksime. (Demokritas)

* Patys naudingiausi patarimai – tie, kuriais lengva pasinaudoti. (L. Vovenargas)

* Geras patarimas niekada nebūna pavėluotas. (B. Džonsonas)

* Paklausyti gero patarimo – reiškia išplėsti savo galimybes. (J. V. Gėtė)

* Visų sunkiausia – pažinti save, visų lengviausia – patarinėti kitiems. (Talis)

* Išmanyti kitų reikalus kur kas lengviau negu savus. (F. De Larošfuko)

* Nieko nedalijame taip dosniai, kaip patarimų. (F. De Larošfuko)

* Visi mes, kai esame sveiki, lengvai žarstome patarimus sergantiems. (P. Terencijus)

* Lengva laimingam mokyti nelaimingą. (Eschilas)

* Nemokantis joti žmogus nesiryš patarinėti, kaip prajodinėti arklius. Bet moralės srityje mes visada manomės žiną ir sugebą patarti visiems. (K. Helvecijus)

* Mes dalijame patarimus kibirais, o vartojame juos lašais. (V. Oldžeras)

* Tušti patarimai užtemdo teisingus atsakymus ir atitraukia nuo reikalo. (A. Gercenas)

* Jokie patarimai negali parodyti žmogui kelio, kurio jis nenori matyti. (R. Rolanas)

* Galima kitam protingai patarti, bet negalima kito išmokyti protingai elgtis. (F. De Larošfuko)

* Patarimas, kam nors duotas kitų žmonių akivaizdoje, priimamas kaip priekaištas. (“Kabuso knyga“)

* Patarimas žeidžia… nes liudija, kad kiti pažįsta mus geriau, nei mes patys. (S. Džonsonas)

* Didelis menas laiku pasakyti savo nuomonę, bet nemažas menas ir laiku patylėti. (F. De Larošfuko)

* Kalbėk tik apie tai, ką tikrai išmanai, antraip tylėk. (L. Tolstojus)

* Nesiūlyk niekam to, ko pats nori. (B. Šo)

* Formuoti žmones pagal savo matą – vadinasi, nukrypti į siaurą protinį despotizmą. (D. Pisarevas)

* Ne gerumas, o puikybė skatina pamokslauti kitiems žmonėms. (F. De Larošfuko)

* Patarimus paprastai duoda tiems, kam jų nereikia, arba tiems, kas jais negali pasinaudoti. (Solonas)

* Mes taip lengvai daliname patarimus, ir tuo pačiu patys gerai nežinome, kaip mums pasielgti. Taip elgiamės tik todėl, kad vengiame patys sau užduoti klausimus. (O. Anina)

* Patarimas – maksimalus dalyvavimas prie minimalaus suinteresuotumo. (G. Malkinas)

* Bjaurus įprotis, kurio sunkiausia atsikratyti – įprotis dalinti patarimus. (D. Steinbekas)

* Išmintingam žmogui būdingi trys dalykai: pirma, pačiam daryti tai, ką pataria daryti kitiems; antra, niekada nenusikalsti teisingumui ir, trečia, pakančiai žiūrėti į aplinkinių žmonių trūkumus. (L. Tolstojus)

Apie patarimus

Ko gero, patarimai – vienintelis dalykas, kuo žmonės dalinasi taip dosniai, ir dažniausiai.. neprašomi. Visiems pažįstamos situacijos, kai kiti “žino“, kaip mums geriau, vertina mūsų gyvenimą, arba mesteli užslėptus patarimus-vertinimus: “aš taip negalėčiau“, “aš tavo vietoje…“, “aš to nepakęsčiau“ ir pan..

Kodėl žmonės taip elgiasi? Juk dažnas “patarėjas“ turi ir savų neišspręstų problemų, kurių dėl kažkokių priežasčių negali arba nenori spręsti. Paradoksalu, bet būtent tokie žmonės ir yra uoliausi patarimų dalintojai.. Įdomu ir tai, kad dosniai dalinantys patarimus retai būna patys juos išbandę.

Ir pataria jie ne todėl, kad nori padėti, o dėl to, kad nori pasijusti svarbūs: patardami žmogui, jie pasijunta “ekspertais“, turinčiais gerus patarimus, kurie gali ištaisyti blogą situaciją. Ir.. pranašesniais už tuos, kam pataria.

Taip jie nukreipia dėmesį nuo savų problemų į svetimas – eksperimentuoti su kitų žmonių gyvenimais paprasčiau, nei su savuoju. O besigilinant į kitų žmonių gyvenimo peripetijas, ir įtampa dėl savų problemų kuriam laikui atslūgsta..

Tokių pavyzdžių gyvenime apstu: draugai dalina patarimus visais gyvenimo klausimais, tėvai nuolat neprašomi patarinėja savo suaugusiems vaikams, patarimus dalina kolegos, kaimynai, giminės… Tačiau retas susimąsto, kad taip elgdamasis, jis tiesiog kišasi į kitų žmonių gyvenimą.

Kaip suprasti – kada žmonės nori nuoširdžiai padėti, o kada – jau pradeda kištis į kitų gyvenimą? Juk duodami patarimus, žmonės daro įtaką tiems, kam pataria, o štai apie atsakomybę už savo patarimus retas susimąsto..

Todėl peržvelkime patarimus apie tai, kaip teisingai duoti patarimus :).

Patarkite tuomet, kai jūsų prašo patarimo. Vienas iš labiausiai nemėgiamų ir destruktyvių dalykų žmonių bendravime – neprašomi patarimai ir vertinimai. Įprotis dalinti patarimus gali palaipsniui sugriauti ir geriausius santykius.

Geriau ne patarinėti, o rodyti asmeninį pavyzdį – tuomet turėsite moralinę teisę pasidalinti tuo, kaip to pasiekėte. O ir universalių patarimų nėra – mes tegalime išreikšti savo nuomonę arba remtis panašia patirtimi, nes kiekvienas yra tik savo gyvenimo “žinovas“.

Patarkite tik tuomet, kai gerai išmanote klausimą ar situaciją. Tiesiog būkite sąžiningi ir nepasiduokite pagundai “pasirodyti“. Jei išmanote tai, ko klausia – pasidalinkite. Jei ne – atvirai prisipažinkite, kad negalite padėti.

Nepirškite savo pozicijos. Jei primygtinai siūlote savo patarimą, nepamirškite, kad kartu prisiimate ir dalį atsakomybės: duodami neteisingą patarimą, galite pakenkti žmogui. Idealus patarimas – informacinis pagrindas, kuriuo remdamasis žmogus gali priimti savarankišką sprendimą.

Atsižvelkite į žmogaus psichologiją (psichinę, emocinę būseną). Kiekvienas žmogus savitas. Vyrai ir moterys priima patarimus skirtingai: vyrai jų nemėgsta (tai žeidžia vyrišką savigarbą), o moterys į tai žiūri paprasčiau, ir sudominusius patarimus mielai pritaiko. Venkite patarinėti emociškai įsiaudrinusiam žmogui – geriau padėkite jam aprimti.

Patarkite geranoriškai – taip, kaip patys norėtumėte gauti patarimą. Kiekvienas žmogus tikisi geranoriško ir pagarbaus elgesio. Ir, žinoma, niekas nemėgsta “visažinio“ iš aukšto žarstomų patarimų, todėl venkite beapeliacinio, komandinio ar atsainaus tono. Įprotis nuolat patarinėti – tiesus kelias į susireikšminimą, valdingumą, nenorą atsižvelgti į kito nuomonę.

Bet kokiu atveju, prieš patardami, atminkime: niekada nepatarinėkite to, ko patys negalite padaryti; norėdami keisti kitus, pagalvokite – ar keičiatės patys? Ir – geriau mokykimės pasitarti, o ne patarinėti.

Žinoma, patarimai – geras dalykas, jei jų klausiate ir juos gaunate :). Tačiau.. ir tokiu atveju – jums spęsti: ar pasinaudosite patarimais ir kaip jais pasinaudosite..

Pasakėlės

Vinukas

Išlindo Vinukas iš bato pasižiūrėti, kaip gyvena jo Šeimininkas, ir tą pačią akimirką išgirdo:
– Oi!
Vinukas sunerimo. Akivaizdu, kad šeimininkas turi nemalonumų?.. Ir Vinukas išlindo dar daugiau.
– Oi! Oi! – suriko Šeimininkas, ir, nusiėmęs batą, įkalė Vinuką plaktuku.
“Jis kažką nuo manęs slepia! – pagalvojo Vinukas. – Bet nieko, aš vis vien sužinosiu, kame čia reikalas!“
Ir vėl išlindo.
Šeimininkas supyko, susirado reples ir ištraukė Vinuką iš bato.
Gulėdamas sandeliuke tarp nereikalingų daiktų, Vinukas pagalvojo:
“Išdidus žmogus! Nenori, kad kiti matytų, kaip jam sunku!“

Sąsagos

Sąsagos labai dailios, jos suteikia Marškiniams elegancijos ir net rafinuotumo.
Bet jos trukdo Marškiniams pasiraitoti rankoves. O tai gyvenime tiesiog būtina…

Paveikslas

Paveikslas vertina gyvą gamtą:
– Visa tai, žinoma, neblogai – ir fonas, ir perspektyva. Bet juk reikia turėti kažkokius rėmus!

Taupyklė

– Mokykitės gyventi! – mokė molinė Taupyklė savo kaimynus bute. – Štai, pavyzdžiui, aš: užimu aukštą padėtį, nieko nedarau, o pinigai – tiesiog byra.
Tačiau kiek pinigų bemestų į Taupyklę, jai vis atrodė per mažai.
– O kad dar pinigėlį! – skambčiojo ji. – Kad dar monetėlę!
Kartą, kai Taupyklė jau buvo pilnutėlė, į ją pabandė įsprausti dar vieną monetą. Tačiau daugiau netilpo, ir Taupyklė labai išgyveno, kad pinigai atiteks ne jai.
Bet šeimininkas nusprendė kitaip: paėmė plaktuką ir…
Akimirksniu Taupyklė neteko ir pinigų, ir savo aukštos padėties.

Įtikinimo galia

– Patalpa turi būti atvira, – mįslingai ištaria Durų Rankena, kai atidaro duris.
– Patalpa turi būti uždaryta, – filosofiškai konstatuoja ji, kai duris uždaro.
Durų Rankenos įsitikinimai priklauso nuo to, kas ją paspaudžia.

Saulė

Iš apačios, tiesiog nuo žemės, akis spigina Saulė. Kas nutiko?
Ar gali būti, kad Saulė nusileido ant žemės?
Ne, tai ne Saulė, tai tik Šukė, tik mažytis stiklo gabalėlis.
Kažkas mano, kad pavasaris jai nė motais, kad ne jos reikalas dalyvauti visame tame pavasario šurmulyje.
Bet Šukė taip pat džiaugiasi pavasariu. Džiaugiasi, kaip moka.
Ir šis džiaugsmas daro ją panašią į Saulę :).

Autorius – F. Krivin, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

F. Uglovas apie G. Šičko metodą

Genadijus Šičko buvo psichologas, biologijos mokslų kandidatas, Eksperimentinės medicinos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis (jame dirbo daugiau nei 30 metų), daugelio mokslinių darbų ir monografijų autorius.

Vienas reikšmingiausių šio mokslininko darbų – unikalus alkoholizmo gydymo metodas, pavadintas Šičko metodu. Unikalus ne tik tuo, kad gydymas vyksta be vaistų ir hospitalizavimo, bet ir tuo, kad yra nepaprastai veiksmingas.

G. Šičko teigė, kad alkoholizmas – ne liga, o alkoholikas yra alkoholio vartojimui užprogramuotas žmogus, turintis įprotį ir poreikį vartoti alkoholį. Jis sakė, kad ne gydo, o tiesiog ugdo blaivybę ir siekia, kad žmogus nepatirtų abstinencijos kančių ir nesikankintų be alkoholio.

Atsisakymas nuo žalingų įpročių pagal jo metodą prasideda nuo atsakymų į anketos klausimus. Tai reikalinga žmogaus būsenos įvertinimui, o prireikus – ir individualios gydymo taktikos parengimui.

O ir pats žmogus, rašydamas, prisimindamas ir savarankiškai svarstydamas, pradeda geriau suvokti savo padėtį. G. Šičko pasakojo vieną įsimintiną atvejį – kai anketą užpildžiusi moteris jam pasakė: “Užpildžiau anketą, ir pradingo noras vartoti alkoholį“.

Paskaitų ciklo metu aiškinama esmė – tiesa apie alkoholį ir jo poveikį žmogui ir visuomenei. Pateikiama mokslinė informacija apie alkoholį, kuri patvirtinta tyrimais ir statistika. Tai vienas svarbiausių argumentų, sukeliantis pasibodėjimą alkoholiu ir naikinantis poreikį alkoholiui.

Tačiau mažinti poreikį alkoholiui – tik pirmasis ir pats lengviausias žingsnis šioje metodikoje. Žymiai sunkiau pakeisti požiūrį į alkoholį. Poreikis gali būti sumažėjęs, bet seni įsitikinimai apie alkoholį gali pastūmėti jo išgerti.

Būtent įsitikinimai, kad alkoholio vartojimas nekenksmingas, pateisinamas, normalus ir net būtinas – daro neigiamą poveikį. Šių klaidingų įsitikinimų neįmanoma pakeisti įsakymais, bauginimais ar reikalavimais, juos turime pakeisti naujais – tiesą atitinkančiais.

G. Šičko teigė, kad pagrindinė alkoholio vartojimo priežastis – sąmonės iškreipimas melagingais įsitikinimais. Tokį sąmonės iškreipimą jis pavadino “užprogramavimu alkoholio vartojimui“ – tuomet geriama todėl, kad neįsivaizduojama, jog galima apsieiti be alkoholio, ir net bandydami atsikratyti žalingo įpročio, tokie žmonės tikisi, kad pavyks išmokti gerti “saikingai“, “kaip visi“.

Alkoholio vartojimui žmogus užprogramuojamas nuo pat vaikystės, matydamas tėvų, kitų artimų žmonių ir visuomenės gyvenimą, kur alkoholis – pastovus gyvenimo palydovas. Filmai, spektakliai, knygos taip pat demonstruoja alkoholio vartojimą, kaip neatsiejamą gyvenimo dalį. Visa tai veikia mažą žmogų ir diegia tam tikrą elgesio modelį.

Kai yra teigiami įsitikinimai apie alkoholį, įprotis vartoti alkoholį išsivysto palaipsniui: iš pradžių geriama tik per šventes, veliau – savaitgaliais, paskui – norint atsipalaiduoti, nusiraminti, kažką atšvęsti ir t.t..

Taip nepastebimai įsitraukiama į pastovų alkoholio vartojimą. Žmonės, kurie įsitikinę, kad alkoholį vartoja “saikingai“, net neįtaria, kad alkoholis palengva įsijungia į organizmo medžiagų apykaitos procesus, ir tai neišvengiamai veda į priklausomybę.

Nervų ląstelių audiniuose alkoholis išsilaiko iki 18-20 dienų. Todėl išgeriantis, tarkim, 2 kartus per mėnesį žmogus (pirmiausiai jo smegenys) yra nuolat veikiamas alkoholio – kiekis neturi didelės reikšmės. Todėl visi, kas skatina vartoti alkoholį “saikingai“ – tik didina alkoholizmo mastą.

Beje, nevartojantį alkoholio žmogų, bet vis dar “užprogramuotą“ alkoholio vartojimui, t.y., turintį tvirtus alkoholio vartojimą pateisinančius įsitikinimus, negalima vadinti blaivininku, nes savo susilaikymą nuo alkoholio jis traktuoja kaip kančią ir nepilnavertiškumą.

Todėl pagal Šičko metodą pildomas blaivybės dienoraštis – kad užtvirtinti blaivią gyvenseną, naujus įsitikinimus ir įpročius. Tyrimai parodė, kad nepadeda metodas būtent tiems žmonėms, kurie nuosekliai nepildo blaivybės dienoraščio.

Pati didžiausia apgaulė, kuria patikėjo ir tebetiki žmonija – kad alkoholis yra neatsiejama gyvenimo dalis. O juk tiesa paprasta: blaivybė yra žmogaus prigimtinė būsena. Visi mes gimstame blaivūs, ir jei savo gyvenime nesutiktume alkoholį vartojančių žmonių, mums niekada nekiltų nei mintis, nei poreikis vartoti alkoholį.

Visą savo gyvenimą G. Šičko nagrinėjo alkoholizmo problemą ir nuolat tobulino savo metodą. Šičko metodas – galinga humaniška priemonė, padedanti daugybei žmonių atgauti savo natūralią prigimtinę būseną – blaivybę, ir pradėti gyventi sveiką, kūrybingą ir laimingą gyvenimą.

Pagal F. Uglovo straipsnį “Vilties adresai“, vertė ruvi.lt

F. Uglovo indėlis į blaivybės propagavimą

Akademikas Fiodoras Uglovas (1904-2008) buvo chirurgas, daugelio mokslo įstaigų garbingas narys, įvairių premijų laureatas. Jis įrašytas ir į Gineso rekordų knygą – kaip vyriausias praktikuojantis chirurgas. F. Uglovas sukūrė savo chirurgijos mokyklą, rašė mokslinius darbus, monografijas, straipsnius ir knygas.

Didžiulis akademiko indėlis ir į blaivybės propagavimą. Kaip operuojantis medikas, jis matė – kokį poveikį žmogaus organizmui daro alkoholis, ir stengėsi apie tai kuo daugiau pasakoti visuomenei. Fiodoras Uglovas propagavo G.Šičko veiklą, taip pat vystė mokslininko V. Bechterevo ir grupės to meto mokslininkų sukurtą mokslą – sobriologiją (lot. sobrietas – blaivybė).

Sobriologija nėra antialkoholinė agitacija su primityvia formule „kenkia sveikatai“, tai toks pat mokslas, kaip ir visi kiti mokslai. Jis paremtas medicininiais, psichologiniais ir socialiniais tyrimais, kurie parodo visapusiškai žlugdantį alkoholio poveikį žmogaus organizmui, psichikai ir visuomenės gyvenimui.

Blaivybės propagavimo tema F. Uglovas parašė knygas: „Iliuzijų vergovėje“, „Tiesa ir melas apie įteisintus narkotikus“, „Gyvenimo būdas ir sveikata“ ir kt. Tai buvo pripažintas autoritetas visame pasaulyje. Beje, kaip pats teigė – alkoholio niekuomet neragavo. Jis buvo ilgametis Rusijos Blaivybės Sąjungos pirmininkas, jo pavaduotojas buvo V. Ždanovas (dabar – šios sąjungos pirmininkas).

F. Uglovas sakė: „Žmonės vartoja alkoholį todėl, kad jis yra plačiai reklamuojamas, laisvai ir pigiai parduodamas. Tai įteisinti narkotikai, apie kuriuos žmonės nežino visos tiesos. Alkoholinių gėrimų prieinamumas – pagrindinė alkoholizmo plitimo priežastis. Pasaulinė Sveikatos Organizacija ištyrė pastarųjų 100 metų kovos su alkoholizmu patirtį ir pripažino: alkoholizmo plitimas reguliuojamas spiritinių gėrimų kainomis, o visų rūšių antialkoholinė propaganda be įstatyminių priemonių yra neefektyvi.“

Akademikas F. Uglovas pabrėždavo, kad reikia aiškiai skirti du iš esmės skirtingus dalykus: kovą su alkoholizmu ir blaivybės propagavimą. Nors iš pirmo žvilgsnio tai niekuo nesiskiria, bet yra labai svarbus skirtumas: kova su alkoholizmu iš esmės yra „kultūringo ir saikingo“ alkoholio vartojimo skiepijimas.

Tuo tarpu blaivybės propagavimo teorija teigia vienareikšmiškai: alkoholis yra narkotikas, todėl į jį reikia žiūrėti kaip į narkotiką ir uždrausti jo vartojimą. Akademikas nuolat pabrėždavo švietimo svarbą. Jis teigė, kad žmonės, besirūpinantys fizine bei dvasine visuomenės sveikata, neturi moralinės teisės vartoti alkoholį.

Tai prilygtų tam, lyg narkomanas mokytų kitus žmonės ir jaunąją kartą saikingai vartoti narkotikus. Gyvybė ir alkoholis (alkoholis 1975 metais PSO oficialiai pripažintas narkotiku) yra nesuderinami dalykai. Lygiai kaip ir „švietimas“, skatinantis „saikingai“ svaigintis. Žmogaus žodžiai turi atitikti jo veiksmus, todėl švietimo darbuotojai ir medikai turi pirmiausiai rodyti asmeninį pavyzdį, tik tuomet galime sulaukti gerų rezultatų – sveikos ir laimingos visuomenės.

F. Uglovas rinko duomenis ir apie tai, kaip keitėsi žmonių gyvenimas, įvedus griežtus apribojimus alkoholio prekybai ir pakėlus jų kainas, o taip pat gyvenimą vadinamo “sauso įstatymo“, t.y., visiško alkoholio uždraudimo laikotarpiais.

Surinkti rezultatai patvirtino, kad “sausų įstatymų“ ir griežtų alkoholio apribojimų periodais tautos visapusiškai atgimdavo ir suklestėdavo: sumažėdavo nusikaltimų, ženkliai pagerėdavo bendra žmonių fizinė sveikata ir psichologinė būsena.

Akademiko F. Uglovo atskleista informacija apie alkoholio žalą išties įspūdinga – ir surinktais faktais, ir apimtimi. Dabar šios informacijos propaguotojas – buvęs akademiko bendražygis V. Ždanovas. Fiodoras Uglovas sakė: „Niekada negerkite ir nerūkykite, antraip visos kitos gyvenimo gerinimo rekomendacijos netenka prasmės…“

Parinko ir vertė ruvi.lt

Kaip beždžionės išmoko bulves plauti

Nedidelėje saloje šalia Japonijos mokslininkai tyrinėjo beždžionių elgesį.

Ant smėlio jie reguliariai paberdavo bulvių beždžionėms. Jos labai mėgo bulves, bet smėlis burnoje, žinoma, joms nepatiko.

Eksperimento pradžioje viena maža beždžionėlė atrado, kad bulves galima plauti upėje – tuomet nėra smėlio burnoje.

Ši beždžionėlė pradėjo nuolat plauti bulves, ir netrukus kitos jaunos beždžionėlės pasekė jos pavyzdžiu. Taip pat kai kurių jaunų beždžionėlių tėvai pasekė jų pavyzdžiu.

Tačiau plaunančių bulves beždžionių buvo labai mažai, o jų kiekis didėjo labai lėtai. Po kelerių metų jų vis dar buvo mažuma, lyginant su bendru jų skaičiumi saloje.

Bet vieną gražią dieną įvyko neįtikėtinas dalykas – visos beždžionės pradėjo plauti bulves upėje! Maža to – tą patį pradėjo daryti ir kaimyninės salos beždžionės.

Netikėtai visos perėmė šį naują įgūdį, šį naują elgesio modelį. Tačiau tai įvyko ne per apmokymą ar pasikeitimą informacija.

Kai kurie mokslininkai, pažangūs mąstytojai ir metafizikai padarė išvadą, kad toks informacijos perdavimas gali vykti per “vieningą morfogenetinį“ arba “kolektyvinį kauzalinį“ lauką, kuris vienija visus vienos rūšies atstovus pasąmonės, arba pirminiame lygmenyje.

Manoma, kad yra dar didesni panašaus pobūdžio laukai, vienijantys visus įvairių rūšių laukus – tokiu būdu suvienijama visa Kūrinija.

Ką tai reiškia mums? Tai reiškia, kad viskas, ką mes darome, veikia ir kitus – žmones, visas gyvybės rūšis ir Visatą.

Tai reiškia, kad kaskart, kai meilė mumyse stipresnė už neapykantą – mes didiname visos žmonijos meilės jėgą. Kiekvieną kartą, kai mes atleidžiame – mes lengviname visų žmonių atleidimo procesą.

Kiekvieną kartą, kai renkamės taiką, tarnystę visų labui ir kitus pozityvius veiksmus – mes palengviname ir kitų žmonių galimybę padaryti tokį patį pasirinkimą.

Tai reiškia, kad kiekviena mūsų mintis, žodis ar poelgis stiprina arba silpnina tam tikras visų mūsų savybes. Tai reiškia, kad iš tiesų visi mes esame Viena, o mūsų mintys, žodžiai ir elgesys formuoja tą vieningą bendrą lauką.

Nedidelė grupė daro poveikį visiems – kad pasikeistų visi, pakanka vienos nedidelės grupės pirminio impulso.

Jei norime gerų pokyčių – reikia pradinės grupės žmonių, kurie suvokia vienybės svarbą, vadovaujasi aukščiausiais žmogiškais principais ir savo darbais tarnauja bendram labui.

Ir tuomet vieną gražią dieną visi vyrai, moterys ir vaikai pabus su aiškiu suvokimu – kad visi mes esame Viena, kad turime rūpintis vieni kitais ir gamta, veikti visų labui…

Jums atrodo, kad tai neįmanoma? Tačiau kito būdo nėra. Tik būti įkvepiančiu pavyzdžiu kitiems…

(Pagal R. E. Nadžemi pasakojimą)

Gero visiems savaitgalio ir saulėtos nuotaikos! 🙂

Žmonijos valdymo metodai (II dalis)

Valdymas per nevalstybines struktūras. Tai įvairios transnacionalinės korporacijos ir bankai, klubai, slaptos ložės ir ordinai ir t.t.. Tokių organizacijų kuluaruose nubrėžiami pagrindiniai žmonijos ateities kontūrai.

Valstybinės struktūros. Dauguma šiuolaikinių valstybių jau tapo fikcija, o politinis “elitas“ vykdo “užkulisių“, t.y., nevalstybinių struktūrų valią. Beveik kiekvienam valstybės veikėjui yra spaudimo svertai: kažkas slaptų sąskaitų turi, kažkas nuodėmių, kažkas nuslėptų mokesčių ar turto, ir pan.

Partijos, tame tarpe ir “opozicinės“ – sukurtos dirbtinai ir atlieka tam tikrą vaidmenį. Jos keičiasi vietomis ir metų metais “lyderiauja“. Sąžiningi, pasiryžę dirbti tautos labui žmonės visapusiškai žlugdomi ir neprileidžiami prie baigiamųjų patekimo į valdžią etapų.

Švietimo sistema. Beveik visos geros vaikų savybės – žingeidumas, iniciatyvumas, kūrybingumas – mokymosi procese sugriaunamos. Tokia sistema skirta nemąstančio “planktono“ formavimui, kurio interesai – pinigai, lytinis palaidumas, alkoholis, sporto varžybų ir koncertų stebėjimas, dykinėjimas.

Diegiami įvairūs dirbtinai sukurti jaunimo judėjimai – pankai, gotai, skinai ir pan., – ir tokiu būdu “kanalizuojama“ jaunimo kūrybinė energija.

Masinės informavimo priemonės. Melas, tiesos nutylėjimas, faktų iškraipymas ir daugybė nereikalingos, nereikšmingos ir kenksmingos informacijos. Diegiama griovimo programa per filmų ir įvairių šou “herojus“ – rūkymo ir alkoholio propaganda, keiksmažodžiai, palaidumas, grubumas, žiaurumas.

Labai retas šios srities darbuotojas užsiima tikru visuomenės informavimu ir švietimu.

Ekonomika, finansai. Sukurtas “auksinio veršio“ (pinigų) kultas, kurio dėka žmonės paverčiami vartotojais. Matuojama pinigais ir perkama bei parduodama jau beveik viskas: ne tik daiktai, bet ir santykiai, jausmai, bendravimas, sąžinė, pagalba, dėmesys, gyvenimas… O kreditų aukomis tapo ne tik daugybė žmonių, bet ir beveik visos pasaulio valstybės.

Sąmoningas natūralios sistemos “žmogus-gamta“ sąveikos griovimas. Žmonėms įskiepytas vartotojiškas požiūris į Gamtą, nes sukurta barbariška gamtos resursų išnaudojimo ekonomika. Jie atskirti nuo Gamtos, apgyvendinti megapoliuose, kur neįmanomas normalus ir sveikas gyvenimas. Žmogus atskirtas nuo natūralių sveikatos šaltinių: saulės, vandens, žemės, oro ir visos Gamtos.

Laisvalaikio degradacija. Žmogus gyvena nenormaliai, nes didžiausią savo gyvenimo dalį priverstas skirti tik pinigų uždirbimui. O likęs laikas skiriamas kelionei į ir iš darbo, kelioms valandoms prie televizoriaus ar kompiuterio ir miegui. Per laisvadienius – tolimesnis savęs griovimas: alkoholis, naktiniai klubai…

Apskaičiuota, kad normaliam ir sveikam organizmo ir psichikos funkcionavimui žmogus turėtų dirbti 4-5 valandas per parą, o likusį laiką skirti fizinei kultūrai, bendravimui, savišvietai, kūrybai, poilsiui gamtoje.

Sveikatos apsaugos ir medicinos degradacija. Totalinis vaistų vartojimas išprovokavo masę mutacinių susirgimų ir žmogaus imuninės sistemos nusilpimą. Gydomos pasekmės, simptomai, ir tik gydytojai entuziastai kalba apie ligų profilaktiką. Niekas neužsiima visuotinu sveikos gyvensenos sistemų diegimu.

Genocido priemonės. Sunku rasti kitą įvardinimą, žinant jų poveikį žmogaus organizmui – tai alkoholis, tabakas ir kiti narkotikai, chemizuotas ir genetiškai modifikuotas maistas. Kita vertus – turime pagaliau viską pradėti vadinti savo vardais.

Ginklai, masinio naikinimo priemonės. Jais žmones užmušinėja ir nuolat gąsdina mirties grėsme. Karai, terorizmas, perversmai, revoliucijos, kriminaliniai nusikaltimai… Visa tai sukelia baimę, siaubą ir netikrumą dėl ateities, atima gebėjimą aiškiai mąstyti, ir tuo pačiu padaro žmones lengvai valdomus.

(Mintys iš įvairių paskaitų ir knygų)

O pabaigai – kelios optimistinės mintys. Pirmiausia – tai, kas iškyla į viešumą – jau nėra paslaptis, todėl netenka savo galios. Ir visada geriau žinoti, nei gyventi nežinioje, apgaudinėti save ar būti apgaudinėjamam.

Nors.. teisus buvo ir M. Tvenas: “Paprasčiau kažką apgauti, nei įtikinti, kad jis buvo apgautas“… Tačiau teisus ir A. Linkolnas: “Įmanoma apgaudinėti dalį liaudies visą laiką, įmanoma apgaudinėti visą liaudį kurį laiką, tačiau neįmanoma apgaudinėti visą liaudį visą laiką“.

Ką apie tai manote?

Žmonijos valdymo metodai (I dalis)

Informacinis šuolis atliko svarbų darbą – žmonių sąmoningumas vis auga, ir daugeliui jau ne paslaptis, kad visi visuomeniniai procesai yra valdomi: kainos savaime nekyla, žmonės savaime nelinksta į blogį, valstybės savaime neišyra, karai savaime neprasideda. Visa tai yra valdoma.

Nors žmonėms tebediegiama: viskas vyksta savaime arba mistinių atsitiktinumų dėka, o tu gyvenk šia diena, nesusimąstydamas apie praeities pamokas, nepastebėk dabarties trūkumų, ir jau tuo labiau negalvok apie ateitį, nes.. tu nieko negali įtakoti ar pakeisti.

Tačiau žmonės bunda. Didėjančio sąmoningumo dėka iškyla vis daugiau akis atveriančios informacijos, tame tarpe – ir apie žmonijos valdymo metodus. Galime numoti į tai ranka, pavadinti eiline sąmokslo teorija, bet atidžiau pažiūrėję į savo gyvenimą pamatysime, kad tai paaiškina daugybę dalykų.

Kokie gi tie metodai? Pagal svarbą valdymo metodai skirstomi į informacinius (iš čia posakis “kas valdo informaciją, tas valdo pasaulį“) ir materialius. Peržvelkime plačiau prioritetinius žmonijos valdymo metodus.

Bazinės žinios apie Kūrinijos, Visatos, mūsų pasaulio ir žmogaus gyvavimo dėsnius. Tai pats svarbiausias prioritetas, nes nežinodamas šių dėsnių, žmogus yra silpnas ir lengvai manipuliuojamas.

Žmogus gali šiame pasaulyje kurti – tai Kūrėjo kelias. Dualiame pasaulyje galimas ir priešingas kelias – griovėjo: dvasinio augimo nebuvimas, degradacija, griūtis.

Sąmoningas žmogus gali rinktis (žinodamas, kad turi pasirinkimą), ir dažniausiai renkasi Kūrėjo kelią. Antruoju – griovėjo keliu, žmonės nukreipiami įvairiomis manipuliacijomis.

Istorinis prioritetas, faktologija. Iškreipiant praeities faktus, trinama tautų atmintis ir naikinama atskiro žmogaus ir visos tautos galimybė pasisemti stiprybės iš pirminių šaltinių. Taip žmogus paverčiamas būtybe be atminties ir Tėvynės. Tokį lengva valdyti ir net užsiundyti ant savo tėvynainių.

Pavyzdžiui, gali būti skiepijamos mintys apie “kvailių, girtuoklių, avinų, runkelių, bailių..“ tautą. Tokios mintys skaldo žmones, daro nepilnaverčiais, sėja svetimėjimą, susipriešinimą – todėl jie negali susivienyti nei prieš blogį, nei geriems darbams.

Valdymas religijos ir filosofijos pagalba. Kūrėjas yra vienas, Jis yra Meilė ir laukia iš savo vaikų Meilės ir ėjimo Tiesos keliu. Tai žmonės suteikė Kūrėjui žmogiškų savybių, tuo tarpu Jam nereikia nei kraujo praliejimo, nei keršto, nei susipriešinimo ar aukų.

O štai religinio fanatizmo pasekmės – kovos tarp įvairių religijų pasekėjų, inkvizicija, kryžiaus žygiai, raganų medžioklė, vergiškas paklusnumas. Įvairios filosofinės mokyklos taip pat gali nuvesti painiais klystkeliais tolyn nuo Tiesos.

Kalbos, mokslo ir meno iškreipimas. Supaprastindami kalbą, manipuliatoriai daro primityvų pavienio žmogaus ir ištisų tautų bendrą mąstymo lygį. Diegiami ir skatinami keiksmažodžiai – pastovus jų naudojimas kalboje veda į pilną žmogaus psichikos degradaciją.

Mokslas ribojamas dogmomis ir postulatais, o idėjos ir projektai, galintys pakylėti žmoniją į naują vystymosi lygmenį ir išspręsti globalias problemas – nuslepiami ir nevystomi.

Menas pridengiamas įvairiomis “modernizmo“ kaukėmis vis primityvinamas, vis atviriau kvailina žmones. Tokiu būdu žmonės nuleidžiami į “protaujančio“ gyvūno lygmenį – kai priimama viskas, kas paskelbiama “moderniu“ ir net nekyla mintis pasakyti, kad “karalius nuogas“.

Tuo tarpu tikroji meno paskirtis – harmonizuoti: žadinti geriausias žmogaus savybes, bendražmogiškas vertybes, skatinti augti dvasiškai ir tobulėti.

(Bus daugiau)

Visada yra išeitis

Norai ir veiksmai

Visi mes norime, kad mus mylėtų tokius, kokie mes esame. Besąlygiškai.
Ir… tuo pačiu keliame kitiems daugybę reikalavimų ir pretenzijų.

Mintys (Ch. I. Chan)

Mintis brėžia gyvenimo liniją.
Mūsų dorybės gimsta iš meilės, o mūsų trūkumai – iš jos nebuvimo.
Tyras gyvenimas ir tyra sąžinė – lyg du sielos sparnai.
Visuose mūsų veiksmuose turi būti pusiausvyra; būti pernelyg aktyviu arba pasyviu – vienodai blogai.
Yra tik vienas Mokytojas – Kūrėjas; visi mes Jo mokiniai.
Išmintis ne žodžiuose, o supratime.
Jei mumyse disharmonija, tai kaip mes galime skleisti harmoniją?..
Meilė gimsta harmonijoje, o iš harmonijos gimsta grožis.

Nesimėtykime purvais

Jei meti į žmogų purvą – atmink, kad jis iki jo gali nenukristi.
O ant tavo rankų pasiliks…

Apie stabilumą (B. Strugackis)

Stabilumas stabilumui nelygu.
Yra stabilus judėjimas link progreso, žinių ir įgūdžių kaupimo, tobulėjimo.
Yra ir stagnacijos stabilumas – užsistovėjimo, pelkės, socialinio puvimo.
Demokratinių principų atsisakymas automatiškai veda į autoritarizmą, o tai reiškia – į stabilią stagnaciją.
Autoritarizmas nekenčia permainų. Jokių.
Todėl, kad kiekviena naujovė yra kūrimas kažko, ko dar nebuvo – o tai autoritarizmui tolygu mirčiai.
Būtent dėl to bet koks autoritarizmas pasmerktas: net prieš savo norą ir pagrindinį tikslą (išsaugoti save be pasikeitimų) jis priverstas… keistis, – arba tapti socialiniais griuvėsiais.
Nes, žinoma, keičiasi viskas. Tai dėsnis… Nors ir lėtai, bet stabiliai keičiasi!

Apie požiūrio tašką (A. Pintas)

Požiūrio taškas nulemia mūsų gyvenimo patirtį.
Jei susitapatiname su požiūrio tašku – jo pakeisti negalime.
Keisdami požiūrio tašką, mes keičiame savo nuostatas apie tai, kas vyksta.
Jei norime pakeisti savo realybę – turime keisti požiūrio tašką.

Išmintis (O. Nolan)

Tą dieną, kai vaikas supranta, kad suaugusieji nėra tobuli, jis tampa paaugliu;
Tą dieną, kai jis jiems atleidžia, jis tampa suaugusiu;
Tą dieną, kai jis atleidžia sau, jis pasidaro išmintingu.

O juk iš tiesų…

– Kai norime išgirsti kažką protingo – mes patys pradedame kalbėti;
– Protingais vadiname tuos žmones, kurie su mumis sutinka;
– Charakteris, kurį vadiname maloniu, susideda iš mandagumo ir falšo;
– Patirtis yra tai, ką gauni, kai negavai ko norėjai;
– Kančia užgrūdina tik stiprius, silpnus ji padaro dar silpnesniais;
– Niekas taip nenuveda į kraštutinumus, kaip aukso vidurio paieškos;
– Nori gražiai kalbėti – išmok gražiai galvoti…

Apie džiaugsmą (N. D. Walsh)

Džiaugsmas – tai save išreiškiantis pats gyvenimas!
Tai, ką jūs vadinate džiaugsmu – yra laisvas gyvenimo energijos tekėjimas.

Visada yra išeitis

Išeities nėra, kai nežinai – ko nori.

Visiems gražaus savaitgalio! 🙂