Truputis dėmesio… dėmesingumui

* Žmogaus gabumai, kūrybingumas ir veiklos efektyvumas priklauso nuo gebėjimo valdyti ir sutelkti savo dėmesį. Tai lyg fakelas, nušviečiantis psichikos veiklą.

* Dėmesio priešingybė – išsiblaškymas, paviršutiniškumas, negalėjimas susikaupti, nedėmesingumas.

* Dėmesys – visų sąmonės pažinimo procesų esminė dalis. Kai žmogus dėmesingas, jo sąmonė aktyvi – jis ne tik girdi, bet ir klausosi; ne tik žiūri, bet ir mato. Būtent dėmesingumas nurodo žmogaus sąmoningumo lygmenį.

* Prigimtinis dėmesingumas duotas kiekvienam žmogui kaip įgimtas gebėjimas pasirinktinai reaguoti į kažkokius išorinius arba vidinius stimulus, turinčius naujos informacijos. O ir kiekviena gyva būtybė pasidaro dėmesinga tam, kas gali jai grėsti ar yra netikėta.

* Kiekvienas žmogus pradžioje turi tik išorinį dėmesingumą. Išorinis dėmesys nukreiptas į išorę, vidinis – į sąmonę. Vidinis dėmesys ieško ne informacijos, o žinių ir patirties.

* Vidinis dėmesingumas susietas su žmogaus tikruoju “aš“ ir širdimi. Tai gyvenimas iš vidaus į išorę, jis pasireiškia gebėjimu sutelkti savo dėmesį ir atsiriboti nuo pašalinių dirgiklių. Tuo tarpu išorinis dėmesys blaško ir atitraukia nuo vidinio “aš“.

* Dėmesys gali būti vidinis ir išorinis, siauras ir platus, lengvai ar sunkiai skaidomas, greitai arba sunkiai perjungiamas, koncentruotas ir paviršutiniškas. Tai priklauso nuo daugelio faktorių: intereso, sudėtingumo, supratimo ir žmogaus individualių ypatumų.

* Aktyvus (sąmoningas) dėmesys yra valdomas, t.y., pasirenkama – į ką kreipti dėmesį. Pasyvus (jį turi ir gyvūnai) reaguoja į netikėtą triukšmą, ryškias spalvas, būseną (alkis, skausmas), naujus įspūdžius.

* Pernelyg didelis dėmesys išoriniams dalykams silpnina dėmesį vidiniams procesams. Nevaldomas dėmesys turi savybę “šokinėti“ nuo vieno objekto prie kito.

* Šiuolaikinio žmogaus sąmonė “pririšta“ prie išorinio pasaulio. Jei žmogus vartotojas, tuomet jo vidinis pasaulis uždarytas, ir jis negali vystyti vidinio dėmesingumo.

* Dėmesį blaško ir informacijos gausybė – žmogaus regėjimas ir klausa nuo pat ryto veikia perkrovos režimu ir nepajėgi apdoroti tiek informacijos, todėl dirba paviršutiniškai.

* Vienu metu iš kelių šaltinių sklindanti informacija (žodinė, vaizdinė) varžosi ir sudaro viena kitai trukdžius.

* Tokiu būdu informacija persisotinama ir ji tampa tik išoriniu triukšmu. Tai atima žmogaus vidinę ramybę. Galiausiai jis pradeda bijoti pasilikti tyloje su savo mintimis.

* O juk normaliai organizmo ir psichikos veiklai – tame tarpe ir gebėjimui sutelkti dėmesį – žmogui būtina periodiškai pabūti vienam tyloje. Taip pasiekiama vidinė ramybė ir pusiausvyra, kuri reikalinga ir gautos informacijos apdorojimui.

* Informacijos gausos laikais žmogui ypač svarbu ugdyti dėmesingumą tam, kas tikrai svarbu ir negaišti laiko menkavertei informacijai.

* Jei žmogus lavina dėmesį, tuomet jis išsiugdo vertingą savybę – dėmesingumą. Dėmesys lavinamas ir tikslo iškėlimu – tai išmoko veikti sąmoningai kryptingai.

* Suaugusio žmogaus dėmesio spektras – nuo 4 iki 6 objektų vienu metu; vaiko – ne daugiau kaip 2. Jei vaikas teisingai ugdomas, jo dėmesingumas augant didėja.

* Reikia atminti, kad dėmesio koncentracijos metu yra “dėmesingumo krizės“. T.y., žmogus gali įsisavinti informaciją tam tikrais kiekiais ir intervalais: pirmasis 10-15 minučių, po kurio daroma minutės pertraukėlė; antrasis intervalas toks pat, o trečiasis jau 8-10 minučių, po kurio reikia daryti ilgesnę pertrauką.

* Beje, nuovargis dėl dėmesio koncentracijos gali būti ne mažesnis, nei po fizinio krūvio.

* Dvasiškai augančiam žmogui ypač svarbus vidinis dėmesingumas. O štai nukreiptas tik į išorinius objektus dėmesys mažina žmogaus sąmoningumą.

* Koks yra žmogus – galime spręsti pagal tai, į ką jis kreipia savo dėmesį..

* Atminkime: kas valdo žmogaus dėmesį, tas valdo ir žmogų. Nes kur mūsų dėmesys – ten mūsų mintys, mūsų veiksmai ir gyvenimiška energija. Būkime dėmesingi :).