Ko gero, patarimai – vienintelis dalykas, kuo žmonės dalinasi taip dosniai, ir dažniausiai.. neprašomi. Visiems pažįstamos situacijos, kai kiti “žino“, kaip mums geriau, vertina mūsų gyvenimą, arba mesteli užslėptus patarimus-vertinimus: “aš taip negalėčiau“, “aš tavo vietoje…“, “aš to nepakęsčiau“ ir pan..
Kodėl žmonės taip elgiasi? Juk dažnas “patarėjas“ turi ir savų neišspręstų problemų, kurių dėl kažkokių priežasčių negali arba nenori spręsti. Paradoksalu, bet būtent tokie žmonės ir yra uoliausi patarimų dalintojai.. Įdomu ir tai, kad dosniai dalinantys patarimus retai būna patys juos išbandę.
Ir pataria jie ne todėl, kad nori padėti, o dėl to, kad nori pasijusti svarbūs: patardami žmogui, jie pasijunta “ekspertais“, turinčiais gerus patarimus, kurie gali ištaisyti blogą situaciją. Ir.. pranašesniais už tuos, kam pataria.
Taip jie nukreipia dėmesį nuo savų problemų į svetimas – eksperimentuoti su kitų žmonių gyvenimais paprasčiau, nei su savuoju. O besigilinant į kitų žmonių gyvenimo peripetijas, ir įtampa dėl savų problemų kuriam laikui atslūgsta..
Tokių pavyzdžių gyvenime apstu: draugai dalina patarimus visais gyvenimo klausimais, tėvai nuolat neprašomi patarinėja savo suaugusiems vaikams, patarimus dalina kolegos, kaimynai, giminės… Tačiau retas susimąsto, kad taip elgdamasis, jis tiesiog kišasi į kitų žmonių gyvenimą.
Kaip suprasti – kada žmonės nori nuoširdžiai padėti, o kada – jau pradeda kištis į kitų gyvenimą? Juk duodami patarimus, žmonės daro įtaką tiems, kam pataria, o štai apie atsakomybę už savo patarimus retas susimąsto..
Todėl peržvelkime patarimus apie tai, kaip teisingai duoti patarimus :).
Patarkite tuomet, kai jūsų prašo patarimo. Vienas iš labiausiai nemėgiamų ir destruktyvių dalykų žmonių bendravime – neprašomi patarimai ir vertinimai. Įprotis dalinti patarimus gali palaipsniui sugriauti ir geriausius santykius.
Geriau ne patarinėti, o rodyti asmeninį pavyzdį – tuomet turėsite moralinę teisę pasidalinti tuo, kaip to pasiekėte. O ir universalių patarimų nėra – mes tegalime išreikšti savo nuomonę arba remtis panašia patirtimi, nes kiekvienas yra tik savo gyvenimo “žinovas“.
Patarkite tik tuomet, kai gerai išmanote klausimą ar situaciją. Tiesiog būkite sąžiningi ir nepasiduokite pagundai “pasirodyti“. Jei išmanote tai, ko klausia – pasidalinkite. Jei ne – atvirai prisipažinkite, kad negalite padėti.
Nepirškite savo pozicijos. Jei primygtinai siūlote savo patarimą, nepamirškite, kad kartu prisiimate ir dalį atsakomybės: duodami neteisingą patarimą, galite pakenkti žmogui. Idealus patarimas – informacinis pagrindas, kuriuo remdamasis žmogus gali priimti savarankišką sprendimą.
Atsižvelkite į žmogaus psichologiją (psichinę, emocinę būseną). Kiekvienas žmogus savitas. Vyrai ir moterys priima patarimus skirtingai: vyrai jų nemėgsta (tai žeidžia vyrišką savigarbą), o moterys į tai žiūri paprasčiau, ir sudominusius patarimus mielai pritaiko. Venkite patarinėti emociškai įsiaudrinusiam žmogui – geriau padėkite jam aprimti.
Patarkite geranoriškai – taip, kaip patys norėtumėte gauti patarimą. Kiekvienas žmogus tikisi geranoriško ir pagarbaus elgesio. Ir, žinoma, niekas nemėgsta “visažinio“ iš aukšto žarstomų patarimų, todėl venkite beapeliacinio, komandinio ar atsainaus tono. Įprotis nuolat patarinėti – tiesus kelias į susireikšminimą, valdingumą, nenorą atsižvelgti į kito nuomonę.
Bet kokiu atveju, prieš patardami, atminkime: niekada nepatarinėkite to, ko patys negalite padaryti; norėdami keisti kitus, pagalvokite – ar keičiatės patys? Ir – geriau mokykimės pasitarti, o ne patarinėti.
Žinoma, patarimai – geras dalykas, jei jų klausiate ir juos gaunate :). Tačiau.. ir tokiu atveju – jums spęsti: ar pasinaudosite patarimais ir kaip jais pasinaudosite..
ruvi 
Bet kodėl taip yra? Tik pradedi su kai kuriais žmonėm kalbėti, o jie tuoj pradeda berti patarimus ar bent jau komentarus. Ir klausti nereikia. Mane išmuša iš vėžių pakomentavimai tipo: aš taip negalėčiau. Ar mes jau bendraut nemokam kitaip, kad vietoj išklausymo puolam mokyti? Ir teisingai- moko to ko kartais net pats nemoka. Pastebėjau, kad tie pamokymai tušti ir visai nereikalingi. Bet kaip mandagiai tokiam patarėjui pasakyti,kad daugiau nepatarinėtų??!
PatinkaPatinka
Tikra tiesa, Daiva. Todėl tokių patarinėtojų pradedame vengti ir apie savo problemas kalbame tik su pačiais artimiausiais. Bet čia jau kita tema: “Kaip išvengti patarinėjimų“:))
PatinkaPatinka
Vida, reikalas tame, kad dažniausia artimi draugai leidžia sau komentuot ir patarinėt. Taip draugystė virsta lindimu ten kur neprašo. Čia tikrai problema, nes pati esu del to atsisveikinus su keliom draugėm. Aš ne prieš patarimus. Aš prieš neprašomus patarimus. Patarėjas gal ir gerai jaučiasi, bet jo patarimai būna kartais kaip įžeidimai ir tu pradedi vengt tokio žmogaus, nes nenori be reikalo savęs skaudint. O jis nesupranta kas čia tau atsitiko. Išvis ar tie patarimai reikalingi? Va ranką ant širdies padėjus pasakykit ar gavot gyvenime bent vieną gerą patarimą? Aš- ne.
PatinkaPatinka
Sveikos merginos, patarčiau paskaityti savo rašinėlį apie patarimus:)))
http://petrasdargis.lt/?q=ra%C5%A1iniai/patarimai-%C4%AFgriso-juodai
Priedo prie to kas parašyta tame tekste ir komentaruose, pridėčiau:
1. Kartais patarimo klausiame vien tam, kad atkreiptume į save dėmesį arba sužaistume žaidimą: “Taip, bet aš negaliu taip pasielgti nes…“:)
2. Pastebėjau, jog labai sveika į kitų žmonių duodamus patarimus pažiūrėti kaip į papildomą idėjų, kaip spręsti konkrečią problemą, šaltinį. O jau apsvarstyti ir “perfiltruoti“ gautą idėją tai jau kiekvieno asmeninis darbas.
Mano jaunėlė dukra kartą pasakė: “Mama, kodėl tu iš spagečių verdi pienišką sriubą? Jie skirti visai ne tam“. Iš ties sovietmečiu spagečių nebuvom nei akyse regėję ir visus makaronus naudodavom sriubos virimui, todėl ir spagečiai pakliuvo į pienišką sriubą. O kiek vargo paskui juos išžvejoti šaukštu iš lėkštės…:). Taigi pastebėjimas ir patarimas buvo tikrai vietoje. Panašiais atvejais patys pliaukštelim delnu į kaktą: “kaip anksčiau pats apie tai nepagalvojau“? :))
Geros dienos:))
Vladas
PatinkaPatinka
Sveiki 🙂
Gal nėra taip jau blogai.. Nors pritariu: neprašyti patarimai ir pakomentavimai tikrai nemalonūs. Visų pirma, dėl to, kad jų neprašei, o ir suabejoji – gal tikrai kažkas ne taip.. Jie visada palieka nemalonią nuosėdą.
Daugiausia patarimų savo gyvenime prisiklausiau po avarijos, po operacijos. Buvo labai keista, kai žmonės patarinėjo sveikatos klausimais, neturėdami nei žinių, nei panašios patirties. Tuomet ir atkreipiau dėmesį į žmonių įprotį patarinėti, pradėjau stebėti – ar pati to nedarau (nustebau pamačiusi, kad taip..).
O dėl gerų patarimų – net susimąsčiau.. Taip, esu gavusi gerų patarimų :), kuriais ne visada pasinaudodavau, bet kurie praplėsdavo akiratį.. Jei kyla kažkoks klausimas, geriau klausiu nuomonės (kartais iš šalies žmonės geriau mato), bet to retai prireikia, nes visada buvau linkusi viską išsiaiškinti pati.
Pritarsiu, kad abejojantis ar nusiminęs žmogus nori ne patarimo, o išklausymo, palaikymo, padrąsinimo, o gal ir nuraminimo. Be to, išsikalbėdamas žmogus labai dažnai ir atranda sprendimus :). Ir taip pat manau, kad patarinėja žmonės dažniausiai todėl, kad nori pasijusti svarbūs.
Vida, aš taip pat pastebėjau, kad privengiu dalijančių patarimus. Gyvenimas parodė, kad geriausia išeitis ta, kurią atranda pats žmogus, nes niekas taip gerai žmogaus nepažįsta, kaip jis pats save.
Vladai, ačiū už nuorodą – labai geras straipsnis. O tavo dukrelė ne patarė, o tiesiog taikliai pastebėjo. Ir labai geranoriškai: BŪTENT TAIP ir reikėtų “patarti“ – KLAUSIMU – tuomet žmogus neįsižeidžia :). Vaiko lūpomis tiesa pasakyta :).
Dėl makaronų – matyt, tarybiniais laikais tai buvo (kaip ir bulvės) pagrindinis maistas. Mes taip pat virdavome iš spagečių pienišką sriubą, tik juos sulaužydavome ;). Po tarybinių vermišelių jie atrodė labai skanūs :).
AČIŪ ir jaukaus vakaro! 🙂
PatinkaPatinka
sita tema rasau tam kad padeciau jums apsigynti nuo melo.
melas mes visi zinom kad tai blogas yprotis, ir draugu yzeidimas.
tiesa tai draugystes zenklas kuris suveda draugyste, zinoma geriau meluoti, kad paskui vikas isaisketu ir nors tu meluok bet niekada nebusi nepakliuves y tevu rankas jie issiaiskins, kaip dabar vaikai pareina is mokyklos ir tevai klausia kiek gavai, vakas sako 10 is lietuviu, o tevai atsivercia tamo ir ziuri 2 is lietuviu kalbos.
NEMELUOK……!!!!!!!!
PatinkaPatinka
Labas, Paulina 🙂
Melas negali būti kažko gero pagrindu, todėl pritariu jums: nemeluokime!
PatinkaPatinka