Kaip išvalyti proto “audinį“
Protą galime palyginti su tuščiu indu, todėl jis gali būti kūrybinės, dieviškos energijos kanalu-laidininku ir dvasinio įkvėpimo išraiškos įrankiu.
Tačiau mūsų protas dažniausiai apraizgytas įvairiais “siūlais“ – prielaidomis, baimėmis, norais, iliuzijomis, realybės interpretavimais.., supinančiais labai tankų įsitikinimų ir tikėjimų “audinį“, kuris užgožia vidinę dvasinę šviesą.
Bendraudami su žmonėmis, mes pastebime, kad labai dažnai jų dvasinė šviesa yra uždengta storu proto audiniu. Tas tankus audinys iškreipia bet kokį įvykį ir nepraleidžia pozityvaus kūrybinio polėkio, bandančio patekti į protą.
Proto audinys dar primena garų surinkėją virš viryklės, ant kurio kaupiasi vis daugiau riebalų, trukdančių sutraukti garus. Todėl didžioji įspūdžių dalis ilgam užstringa proto audinyje: net nereikšmingi žodžiai, ištarti pardavėjos ar taksisto, yra tuoj pat “pagaunami“, prilimpa..
O kaip jūsų protas – ar nelaiko jis savame audinyje daugybės seniai prabėgusių įspūdžių? Ar norėtumėte jį išvalyti ir pašalinti keletą trukdančių įpročių, stabdančių baimių, ribojančių prielaidų, įkyrių norų?
Ar norėtumėte lengvai papurtyti šį storą audinį, kad atsikratytumėte slogių praeities pergyvenimų, traumų, užslėptų pasąmonės mechanizmų?
Ko gero, kiekvienam pravartu tai atlikti.. Proto audinio papurtymas vadinamas išsivalymu. Toks apsivalymo procesas – dvasinės evoliucijos pagrindas. Tam atlikti yra daugybė įvairių metodikų.
Pačios efektyviausios iš jų – savianalizė, psichologija, meditacija. Apsivalius proto audinys pasidaro plonesnis ir laidesnis: ryškūs išgyvenimai jame ilgam neužstringa ir netampa negatyvumo šaltiniu ateičiai.
Tai nereiškia, kad mes pasidarome bejausmiai. Tai reiškia, kad mes reaguojame į tai, kas vyksta šiuo metu, bet neužsikabiname už to įvykio ir negeneruojame negatyvumo. Mes tiesiog reaguojame, sprendžiame, darome išvadas, atleidžiame ir paleidžiame.
Jei nuolat valysime savo proto audinį – palaipsniui pasieksime būseną, kai audinys išretės ir visiškai išnyks. Tokia būsena vadinama palaima, vienybės pojūčiu, visaapimančia būsena. Kai tokia būsena tampa nuolatine – ateina nušvitimas, tobulumas, dieviškumas..
Ką pirmiausiai iš savo proto audinio norėtumėte pašalinti jūs? 🙂
Pagal R. E. Nadžemi alegoriją
Visiems linkiu smagaus artėjančio savaitgalio! 🙂
Kaip motyvuoti save sportuoti
Judėjimas – tai pats gyvenimas, ir niekam dėl to nekyla abejonių. Mes esame sukurti judėjimui – apie tai byloja ir galinga žmogaus raumenų sistema. Todėl kiekvienam žmogui kartas nuo karto kyla natūralus noras mankštintis, tačiau.. jis dažnai užgęsta po 2-3 treniruočių.
Kodėl taip nutinka ir kaip motyvuoti save sportuoti? Pirmiausia – reikia turėti konkretų pasiekiamą tikslą (būti sveikam, sustiprėti, turėti dailias formas ir pan.), o ne abstraktų norą (norėčiau, reikia, gerai būtų).
Jei tikslas ilgalaikis – tarkim, numesti daug svorio – naudinga tokį tikslą suskirstyti į smulkesnius etapus. Pavyzdžiui, pradėti nuo lengvesnio fizinio krūvio kelis kartus į savaitę, o paskui po truputį jį didinti ir sportuoti dažniau.
Labai svarbu – neatidėlioti užsiėmimų pradžios (rytoj, kitą savaitę, kai įsigysiu sportinę aprangą ir pan..). Būtinai nustatyti konkrečią datą ir – kada pradėsite, kiek kartų ir kokiomis savaitės dienomis sportuosite. Svarbiausia – pradėti, o jau paskui įsigyti tai, ko pritrūks.
Pradiniame etape ypač svarbus treniruočių reguliarumas. Juk tam, kad išsiugdytume šį gerą įprotį, turime mankštintis reguliariai ne mažiau kaip mėnesį – kol išsivystys natūralus poreikis sportuoti.
Būtinai pasirinkite tokį užsiėmimą, kuris jums patinka. Nesirinkite to, kas “madinga“ ar metodikas, kur žadamas greitas rezultatas – galite nusivilti ir prarasti ūpą sportuoti. Jei sportuojate namie – pasirinkite kompleksą, kurį galima kaitalioti – kad nebūtų monotoniška ir neatsibostų. Pvz., smagiau 15 minučių mankštinimosi treniruokliu “suskaldyti“ po penkias minutes, o tarpuose atlikti pritūpimus, atsilenkimus ar tempimo pratimus. Nepamirškite įjungti mėgiamą muziką! 🙂
Dažnai norą sportuoti numuša pernelyg aktyvios pirmosios treniruotės – po jų juntamas nemalonus nuovargis ir raumenų skausmai. Tokios organizmo reakcijos priverčia vėl atidėti treniruotes.. Todėl pirmieji užsiėmimai turėtų būti lengvi, o fizinis krūvis didinamas palaipsniui.
Ypač atsargiai reikėtų pradėti mankštintis po traumų ar operacijų – nuo mažų, lengvai atliekamų pratimų (pvz., raumenų sutraukimo ir atleidimo, mažų amplitudžių judesių), palengva (kiek leidžia organizmas) atlikti sudėtingesnius judesius, didinant krūvį kas 4-5 savaites.
Neatidėkite treniruočių dėl nenoro sportuoti ar prastos nuotaikos – kai pradėsite judėti – nuotaika tikrai pagerės ir pasijusite žvalūs :). Geriau trumpesnė treniruotė, nei jokios. Kita vertus – jei teko praleisti treniruotę – nieko baisaus, tačiau.. tai neturi tapti sistema.
Motyvuoja sportuoti ir bendraminčiai arba būrelis draugų, su kuriais galite lankyti treniruotes. Su draugais ir pradėti drąsiau, o be to, jie neleis apsileisti, praleisti treniruotes dėl tingėjimo ar prastos nuotaikos.
Puikus motyvas – užsirašyti pasiektus rezultatus sportuojant – pagerėjusią savijautą, numestą svorį, dailias kūno formas, stiprius raumenis, pasitikėjimą savimi, padidėjusią energiją bei žvalumą. O štai lyginti savo pasiekimus su kitų pasiekimais neverta – juk visi esame skirtingi, todėl ir pasiekimai visų skirtingi.
Ir.. apie visus motyvus numušantį pasiteisinimą “neturiu laiko“.. Tai visada reiškia nenorą – juk visada randame laiko tam, ką norime daryti, tiesa? Todėl – šalin šį atsikalbinėjimą ir pažiūrėkime, kiek galime rasti laiko tikslingai pajudėti:
– galime mažiau žiūrėti televizorių ar mažiau praleisti laiko prie kompiuterio;
– galime anksčiau atsikelti ir iki darbo kelias stoteles paėjėti žvaliu žingsneliu;
– šiltuoju sezonu galime važinėti dviračiu;
– jei turite šunį – ryte ir vakare pabėgiokite su juo – bus naudinga ir jums, ir augintiniui;
– lipkime laiptais, atsisakykime važinėjimosi liftais ir eskalatoriais;
– ir t.t.., ir t.t.. – tereikia noro! 🙂
Manau, svarbiausias motyvas sportuoti yra sveikata. Ir ją stiprinti visada verta :). Kaip manote?
Įdomu: tikriname savo lankstumą
Kad žmogaus kūnas lengvai judėtų, nepakanka vien ištreniruotų raumenų, reikia ir lanksčių sąnarių. Ar lankstūs jūsų sąnariai – padės nustatyti šie paprasti testai.
Nesuprantantiems rusiškai – vertimas:
1 Testas. Padės nustatyti, ar lankstūs stuburo slanksteliai. Stovėdami ištiestomis kojomis lenkiamės žemyn ir pirštų galais bandome pasiekti grindis. Jei pavyko – stuburo lankstumas fiziologiškai normalus. Jei galite pasiekti delnais grindis – stuburo slanksteliai ypač lankstūs (hypermobilūs).
2 Testas. Stovėdami nuleistomis tiesiomis rankomis lenkiamės į šoną taip, kad delnas slystų koja žemyn; paskui lenkiamės taip pat į kitą šoną. Normali tokio pasilenkimo į šoną amplitudė – kai delnu pasiekiame kelio vidurį. Taip pat reikia atkreipti dėmesį – ar simetriški pasilenkimai į abi puses.
3 Testas. Dedame abi rankas iš nugaros ant liemens pirštais į apačią. Lenkiamės atgal, o delnai čiuožia klubais žemyn link kojų. Jei pirštai siekia arti kelių – stuburo lankstumas pakankamas.
4 Testas. Rankos riešo lankstumo nustatymas, pažįstamas daugeliui iš vaikystės. Lenkiame delną per riešą į priekį, o kitos rankos pirštais traukiame didįjį pirštą prie rankos. Jei didysis pirštas liečia ranką arba yra per maždaug centimetrą nuo rankos – rodo riešo hypermobilumą.
5 Testas. Pirštų lankstumui nustatyti. Viena ranka lenkiame kitos rankos pirštus atgal. Jei pirštai atsilenkia mažesniu nei 90 laipsnių kampu – lankstumas hypermobilus.
6 Testas. Alkūnės sąnario lankstumo nustatymui. Ištiesiame ranką į priekį delnu į viršų ir maksimaliai išlenkiame rankos sąnarį. Jei ranka tiesi nuo peties iki riešo – sąnario lankstumas normalus. Jei išsilenkia į šoną daugiau nei 10 laipsnių – byloja apie hypermobilumą.
7 Testas. Peties sąnario lankstumui patikrinti. Pakeliame ranką vertikaliai, sulenkiame per alkūnę ir kita ranka nukreipiame alkūnę už galvos. Jei pavyksta lengvai – peties sąnario lankstumas geras.
8 Testas. Kelio sąnariui. Sėdamės ant kėdės, ištiesiame koją į priekį, pėda statmena. Koja turi būti tiesi, be išlinkimo per kelį į viršų arba į apačią.
Padėka filmuko kūrėjams! 🙂
Išminčių pamokos
Nepamiršk savo esmės
Vienas mokinys paklausė Mokytojo:
– Aš matau tik savo kūną, o dvasios – ne, todėl ir skiriu daug dėmesio kūnui. Kaip aš galiu rūpintis dvasia, jei jos nematau?
Mokytojas atsakė:
– Tokios tavo išvados prilygsta pasakymui: “Aš galiu matyti tik medžio kamieną su šakomis, tai kaip aš galiu patikėti, kad yra medžio šaknys, jei aš jų nematau?“
Kiek patylėjęs, Mokytojas tęsė:
– Žmogus panašus į augantį medį: dvasia – tai šaknys ir gyvybės priežastis, o žmogaus kūnas su mintimis, emocijomis ir norais – tai kamienas, šakos ir lapai.. Ir juos visus maitina šaknys. Kai kamienas pradeda laikyti save svarbiausiu – jis pamiršta apie jį maitinančias šaknis. Jei nelaistysime šaknų, o tik drėkinsime šakas – medis neaugs ir pradės nykti. Nepamiršk savo esmės (šaknų), kitaip.. tiesiog negalėsi augti.
Pragaro ugnis
Kartą susitiko du išminčiai.
– Iš kur eini? – paklausė pirmasis.
– Iš pragaro, – atsakė antrasis.
– Ir ką tu ten veikei?..
– Man reikėjo ugnies, ir aš paklausiau – ar nepasidalintų ja su manimi. Tačiau pragaro prižiūrėtojas man atsakė, kad.. jie neturi ugnies.
– Kaip gi šitaip?.. Negali būti!
– Pasirodo, gali: man atsakė, kad jie neturi ugnies, nes kiekvienas ateina į pragarą su savo ugnimi..
Tokie, kokie yra
Mokinys paklausė Mokytojo:
– Kodėl vieni žmonės gražūs, o kiti – ne, vieni protingi, o kiti kvaili? Kodėl yra tokios priešingybės? Tik neminėkite karmos dėsnio: kaip atsirado tokie skirtumai iš pat pradžių, kai dar nebuvo praeities?
Mokytojas nuvedė jį į sodą ir pasakė:
– Štai didelis medis, o štai – mažas. Aš dažnai sėdėdavau po jais ir galvodavau – kodėl jie tokie skirtingi? Bet kai atmečiau svarstymus, išnyko ir klausimas. Dabar aš žinau, kad šitas medis didelis, o šitas – mažas..
Jei užteks drąsos
– Laimė – tarsi drugelis, – pasakė išminčius mokiniui, – jei gaudysi ją – nuskris, jei atsisėsi ramiai – ji pati nutūps tau ant paties. Nustok ją gaudyti.
– Tai nejaugi nieko negalima padaryti, kad būčiau laimingas?..
– Galima pabandyti ramiai atsisėsti.. jei užteks drąsos..
Paprastas sprendimas 🙂
Vieną naktį provincijoje, kur buvo vienuolynas, labai gausiai pasnigo. Ryte, perbridę per aukštas pusnis, mokiniai susirinko meditacijų salėje.
Mokytojas pasisveikino su jais ir paklausė:
– Sakykite, ką reikia daryti tokioje situacijoje?
Vienas mokinys pasiūlė:
– Reikia melstis, kad atšiltų oras.
Kitas svarstė:
– Reikia tiesiog būti savo celėje, o sniegas savaime savo laiku ištirps..
Trečiasis išmąstė:
– Pažinusiam tiesą turi būti vis vien – yra sniegas ar jo nėra..
Mokytojas atsiduso ir pasakė:
– O dabar paklausykite manęs..
Ir mokiniai susikaupė, pasiryžę išgirsti didžią išmintį..
Mokytojas pažvelgė į visus ir nusišypsojo:
– Kastuvus į rankas, ir – pirmyn sniego kasti!..
(Autorius nežinomas, surinktos ir išverstos istorijos – iš asmeninės kolekcijos)
Gražaus savaitgalio ir pavasarinės nuotaikos! 😀
Manipuliavimas visuomenės nuomone
Ar susimąstėte, kodėl turime vienokią ar kitokią nuomonę tam tikrais gyvenimo klausimais? O apie tai, kad nuo pat gimimo esame veikiami daugybės aplinkinių žmonių nuomonių?.
Ir kol patys nepradedame mąstyti giliau, mes priimame tas aplinkinių nuomones kaip tiesą.. Ir neabejotina, kad vieną iš didžiausių poveikių žmonėms padaro masinės informavimo priemonės (MIP).
Atrodytų – gerai, kad yra informavimo priemonės: juk turime žinoti apie tai, kas vyksta pasaulyje. Bet ar objektyvi ta informacija? Ar pagalvojame, kad tai ne tik informavimo, bet ir galinga manipuliavimo žmonių sąmone priemonė? Tačiau kam tokio manipuliavimo reikia?
Tai paaiškina sąvokos “manipuliavimas visuomenės nuomone“ apibrėžimai: tai žmonių mąstymo ir elgesio formavimas per psichologinį poveikį manipuliatorių interesais; paslėptas vidinio žmonių pasaulio keitimas; slapta prievarta; valios slopinimas; poveikis darant pasirinkimą; valdymas, kontrolė ir eksploatacija; požiūris į žmones kaip į priemonę ar objektą ir t.t..
Kad būtų aiškiau, peržvelkime dažniausiai naudojamas manipuliavimo visuomenės nuomone priemones (pagal S. G. Kara-Murza):
1. Įtaigos panaudojimas. Ji gali būti atvira ar paslėpta, žodinė ar vaizdinė, bet būtinai – įtaigi ir kelianti pasitikėjimą. Tuomet žmogus viską priima tiesiogiai, nereikalaudamas įrodymų (principas “nereikia galvoti, reikia tikėti“).
2. Privataus fakto perkėlimas į bendrą sferą, sistemą. Pvz., tarp mitinguojančių pastebėjus vyrą nuskustais plaukais, visus mitingo dalyvius priskirti “skustagalviams“ ir “banditams“. Kuo daugiau šokiruojanti versija iškeliama – tuo geriau. Tuo tarpu kiekvienam mąstančiam žmogui akivaizdu, kad pavienis faktas nėra sistemos rodiklis.
3. Gandų ir prasimanymų panaudojimas neaiškioje socialinėje ar politinėje situacijoje. Išsigalvojant nebūtus dalykus siekiama nukreipti visuomenės nuomonę norima linkme. Trumpalaikis, laikinas triukas, nes tiesa anksčiau ar vėliau, bet būtinai išaiškėja.
4. Metodas, kuris dar vadinamas “reikalingas kraujas“, t.y., stiprus emocinis poveikis rodant žudymus, smurtą, šaudymus, seksą, prievartą, katastrofas ir t.t.. Tai stipriai veikiantis ir pritraukiantis emocinis zombavimas, palengva skiepijantis, kad agresija, smurtas ir palaidumas – “normali“, “neatsiejama“ gyvenimo dalis.
5. Bauginimo metodas – kai visuomenę verčia rinktis “mažesnę“ iš dviejų blogybių. Vaizdingai aprašomos “didesnės blogybės“ baisybės, kad jų fone “mažesnė blogybė“ taptų tiesiog “gėriu“.. Šito apstu įvairių sričių demagogų išvedžiojimuose.
6. Vienų faktų nutylėjimas, kitų iškėlimas – plačiai taikomas bet kokiai melagingai propagandai.
7. Fragmentavimo metodas, kai informacinis srautas suskaldomas į atskirus nesusietus tarpusavyje fragmentus. Rezultatas – žmonėms nepavyksta suprasti esmės, pagrindinės minties, suformuoti pilno vaizdo.
8. Daugybinių pakartojimų metodas, kurio esmė – kartoti melą taip dažnai, kol visuomenė juo patikės. Tai įtaiga, kurioje naudojamos šokiruojančios ir įsimenančios antraštės, aštrios ir skambios frazės.
9. Nebūtų įvykių kūrimas ir mistifikacijos. Tuo užsiima bulvarinė spauda – nuo išsigalvotų, padailintų, sureikšmintų “elito“ gyvenimo istorijų iki “pasaulio pabaigų“ režisūrų.
Sunkoka paneigti, kad viso šito nėra – paimkime kelis informacinius leidinius, ir tikrai aptiksime juose kardinaliai priešingą informaciją. O riba tarp bulvarinių laikraščių ir rimtos spaudos išsitrynė visiškai. Taigi, pabandykime įsivaizduoti – kokį chaosą visa tai sukelia žmonių mąstyme..
Kaip nuo tokių manipuliacijų apsisaugoti? Džiugu, kad yra net trys išeitys: 1) neskaityti ir nežiūrėti MIP; 2) jei skaitome ir žiūrime – mąstykime; 3) pasirinkime patikrintus, patikimus informacinius šaltinius.
Sąmoningas mąstantis žmogus visada pastebi ir logines klaidas, ir tušuojamą melą, ir atvirą apgaulę, ir mistifikacijas bei išsigalvojimus. Jis nepasiduoda įmantrioms manipuliacijoms, nes stebi – ar atitinka pateikiama informacija realybę.
Mąstantis žmogus turi savo nuomonę :).
Apie nuomones
Savo nuomonės turėjimą paprastai siejame su laisve, todėl kiekvienas žmogus siekia ją turėti visais gyvenimo klausimais – net ir tais, apie kuriuos kartais neturi jokio supratimo. Kuo remiantis mes susidarome savo nuomonę ir kodėl taip svarbu ją turėti?
Nuomonės apibrėžimų radau kelis: tai nusimanymas, supratimas; teiginys, bet ne tiesa, o asmeninis požiūris; subjektyvus suvokimas; žinių ir asmeninės patirties visuma. Ir – svarbiausias dalykas: nuomonė gali remtis asmenine patirtimi ir žiniomis, arba – kitų žmonių nuomone ir autoritetu.
Tai, kad žmogus turi savo nuomonę, paremtą asmenine patirtimi ir žiniomis – parodo, kad jis mąsto, analizuoja, daro išvadas, o ne priima pažodžiui primetamas iš išorės nuomones. Savo nuomonė ypač svarbi, priimant reikšmingus asmeninius sprendimus.
O štai bet kokia nuomonė, kuri nesiremia asmenine patirtimi ar asmeniniu suvokimu – gali būti klaidinga. Žinoma, tai neliečia akivaizdžių dalykų – tiesos, kuri visiškai nesikeičia nuo nuomonių ar kitokių interpretacijų.
Tiesa gali būti akivaizdi arba nežinoma, o asmeninė nuomonė tegali būti laipteliais link tiesos. Kuo daugiau nuomonių, tuo toliau esame nuo tiesos. Ir atvirkščiai: kai sužinome tiesą, visos nuomonės pasidaro nereikšmingos. Tai tas pats, kas realiai paragauti kažkokio maisto, vietoje to, kad klausytis nuomonių apie jo skonį ir iš to susidaryti savo nuomonę.
Turėti savo nuomonę reikia – kitaip galima tapti priklausomu nuo kitų nuomonių ir būti manipuliuojamu. Taip pat svarbu nepaversti savo nuomonės “vienintele teisinga“ dogma ir nesusitapatinti su ja – tokia pozicija tiesiog atmeta bet kokią naują pažinimo pakopą ir tobulėjimo galimybę.
Jei norime sužinoti tiesą, turime suprasti, kad tai yra pažinimo procesas, todėl turime būti atviri augimui, o kartu ir.. nuomonės keitimui. Nuomonė keičiasi, kai gaunamos vis platesnės žinios ir įgyjama vis nauja patirtis. Taigi: galima ieškoti tiesos arba.. laikytis savo nuomonės.
Ne mažiau svarbu yra mokėti pasakyti savo nuomonę: juk dažniausia ginčų ir konfliktų priežastis – nuomonių nesutapimas. Tokių ginčų ypatumas – žmonės negirdi ir neklauso, ką sako kitas, o tik aklai gina arba perša savo nuomonę. Yra ir žmonių, amžinai nesutinkančių su kitų nuomone – tai savotiškas būdas atkreipti į save dėmesį.
Todėl reikia aiškiai suprasti, ko siekiame išsakydami savo nuomonę: pasikeitimo nuomonėmis, suderinimo ar susitarimo – kitaip tai virs beprasmišku ginču ar net konfliktu. Savo nuomonės turėjimas ir jos išsakymas, o tuo labiau – primetimas kitam žmogui yra skirtingi dalykai.
Ir savo nuomonės gynimas, ir nuomonės primetimas visada veda į konfliktus. Pateikdamas savo nuomonę kaip vienintelę teisingą, žmogus siekia parodyti kitam, kad jis klysta. Jis gali turėti ir konkretų tikslą – priversti kitą žmogų veikti savo interesams.
Atrodytų – žmonės visi skirtingi, tai ar apskritai įmanoma, kad nuomonės sutaptų? Žinoma. Pirmiausia – sutaria žmonės, kurie turi panašią gyvenimo patirtį. Taip pat puikiai derina savo nuomones žmonės, kurie turi vienodus ar bendrus tikslus.
Juk nesiginčijame dėl visiems akivaizdžių ir gyvenimo patvirtintų dalykų. Ginčijamės tik dėl to, ko iki galo nesuprantame ar nežinome. Iš tiesų viskas dar paprasčiau: kuo daugiau tiesos mūsų gyvenime, tuo mažiau nuomonių ir priežasčių dėl tų nuomonių ginčytis.
Tada, ko gero, išlaisvinamas laikas bei energija bendriems tikslams.. Ginčus keičia kūrybingumas ir bendradarbiavimas..
Bet.. tai tik mano nuomonė ;).. O kaip manote jūs :)?
Kaip asilėlis gyvenimo ženklus rodė
Keliu ėjo vyras, vesdamas už virvės savo asilėlį. Šis nešė sunkų nešulį, todėl ėjo sunkiai. Ir ėjo jie, matyt, ilgai, nes kai tik keliautojas pamatė medžių pavėsyje sėdintį senolį – tuoj pasuko link jo.
– Labas, seneli, – pasisveikino vyras, – ar galėčiau prisėsti šalia?
– Žinoma, – linktelėjo atsakydamas senolis. – Medžiai auga visiems, ir jų teikiamas pavėsis skirtas visiems. Sėskis.
Keliautojas nuėmė nešulį nuo asilo ir sunkiai klestelėjo ant žolės.
– Ocho-cho… koks sunkus gyvenimas, – atsiduso vyras ir ištiesė kojas.
– Ir kodėl jis sunkus? – paklausė senolis. – Argi nenupirkai turguje ką norėjai?
– Nupirkau, – atsakė keliautojas, – tik džiaugsmo iš to jokio…
– O kame reikalas? – pasmalsavo senolis.
– Supranti, aš visada perku pieną iš tos pačios šeimininkės. Jau daug metų perku, nes pienas skanus, šviežias ir nebrangus. O vakar pakeliui į turgų užsigalvojau ir pasukau ne tuo keliu – žodžiu, pasiklydau truputį… Ir asilas mano labai užsispyręs – jei nenori eiti, nepajudės iš vietos!
Vyras piktai pažiūrėjo į savo asilėlį ir tęsė:
– Tai štai, maža to, kad pasiklydau, tai dar ir asilas užsispyrė ir sustojo kaip įbestas. Na, tada aš pririšau jį prie medžio ir nubėgau į turgų. Bet pavėlavau – pieno pardavėjos jau nebuvo. Tačiau aš pamačiau žmogų, kuris paskutinis pirko iš jos pieną ir įkalbėjau parduoti tą pieną už didesnę kainą.
– Na, tai kodėl tu nepatenkintas? – paklausė senolis – Juk galų gale viskas gavosi taip, kaip tu norėjai. Ar ne taip?
Keliautojas linktelėjo:
– Lyg ir taip, bet pienas, pasirodo, buvo prarūgęs… štai ir kankinuosi visą dieną dėl pilvo skausmų.
– Tai štai kame reikalas… Viskas aišku, – nusišypsojo senolis. – Bet žiūrėk: juk visi vakar dienos įvykiai stengėsi tave nukreipti į šalį nuo pieno pirkimo! O tu nieko nepaisei, neklausei savo vidinio balso ir nematei tau rodomų ženklų. Dabar dar ir kaltini gyvenimą dėl savo bėdų.
Senolis kiek patylėjo ir pridūrė:
– Žinai, reikia mokytis atpažinti tinkamą momentą, sėkmės bangą. Tai nėra lengva, bet ir nesunku. Tiesiog stebėk gyvenimo ženklus, ir vidinis balsas tau visada nurodys, jei darai kažką ne taip. O asilėliui savo padėkok ir duok jam avižų! Matai, kaip jis rūpinosi tavo sveikata, kiek ženklų tau rodė: ir ne tuo keliu nuėjo, ir sustojo lyg įbestas… O tu to nesupratai ir neįvertinai…
(Autorius nežinomas)
Gražaus artėjančio savaitgalio!! 😀
Nuotrauka ant medinės lentelės
Labai paprasta pagaminti, tai gali būti ir netikėta dovana, ir originalus būdas “įrėminti“ savo nuotraukas.
Jums reikės:
– popierinės nuotraukos;
– lygios medinės lentelės;
– klijų dekupažui vandens pagrindu (lietuviški klijai vandens pagrindu – “Lipalas“);
– dekupažo lako, tiks ir kitoks, skirtas medienai.
Darbo eiga:
– plačiu teptuku ant lentelės užtepame klijus;
– gerąja puse lygiai uždėti nuotrauką ant lentelės;
– kruopščiai išlyginti raukšleles;
– palikti džiūti nakčiai;
– ryte sudrėkinti popierinį paviršių, ir kai atidrėks, atsargiai nuimti popierių;
– nuimti visus popieriaus likučius;
– nulakuoti.
Ačiū filmuko autorei už puikią idėją! 🙂
Tinkamo momento dėsnis
Šį dėsnį puikiai iliustruoja sėklų sodinimas į žemę pavasarį: po žiemos atšilus orui bunda gamta, todėl tai pats tinkamiausias laikas pabusti ir gyvybei sėkloje. Tinkamu momentu pasėsime – gausime gerą derlių, pasėsime ne laiku, pvz., per anksti – sušals, per vėlai – ciklas bus praleistas, natūraliai nespės išaugti.
Taip ir mūsų gyvenime: viskas, kas daroma laiku ir vietoje, yra efektyvu ir naudinga. Tačiau kaip išsiugdyti tinkamo momento pojūtį? Reikia stebėti gyvenimą – kada ir kaip gauname pozityvius rezultatus, o kada – blogus. Ir nepamiršti, kad praleidę tinkamą momentą, dažniausiai pasirenkame netinkamą, todėl geriau vėl luktelėti tinkamo..
Aiškumo dėlei galime pasitelkti dar vieną terminą – “bifurkacijos taškas“, reiškiantis išsišakojimą – tai trumpas momentas, kai sistema gali pakeisti darbo režimą viena ar kita linkme, bet sugrįžimo į pradinį tašką jau nebus.
Jei pritaikysime tai psichologijoje – tai momentas, kai žmogus gali kažką padaryti vienaip ar kitaip, ir mažiausios pastangos reikiama linkme duoda geriausią rezultatą. O jei šis momentas praleistas – pavėluota, reikiamo rezultato jau nebus. Tokių momentų gyvenime – daugybė, ir įdomiausia – kad dažnai juos praleidžiame net nesusimąstydami..
Pavyzdžiui, galime praleisti tinkamą momentą kažkokiai svarbiai pradžiai, pasidavę aplinkinių kritikai ar savo abejonėms arba baimėms. Galime prarasti ir kūrybinį įkvėpimą, “išsibarstydami“ nereikšmingiems užsiėmimams ar tuštiems pokalbiams.
Galime pasiduoti įkalbinėjimams ir reikiamu momentu pasielgti visiškai priešingai, nei norėjome.. Galime ir draugus prarasti, tinkamu laiku neišklausę, nepalaikę jų ar nesuteikę būtinos pagalbos.
Ypač svarbus šio momento pojūtis bendravime – prisiminkime, kiek būna barnių ir konfliktų “po laiko“, kai jau nieko negalima perdaryti, net posakis apie tai yra – “šaukštai po pietų“.. Juk dažniausiai priekaištaujame artimiesiems dėl to, ko jie nepadarė arba padarė (mūsų manymu) ne taip.
Ar pilsime druskos į košę ir kiek pilsime – spręskime tuomet, kai ją verdame, o ne priekaištaukime, kai ji jau išvirta ir persūdyta.. Taip pat ir vaikų auklėjime – parodykime, pakoreguokime tuo metu, kai vaikas atlieka tam tikrą veiksmą, o ne priekaištaukime tada, kai jis, galbūt, ne taip kaip reikia, jau atliktas.
Ir lentyną pakabinti prašykime vyro tuomet, kai jis turi laisvo laiko, o ne tuomet, kai jis kažkuo užsiėmęs. Jei norime, kad artimas žmogus kažką padarytų – prašykime to geranoriškai, prašykime to vietoje ir laiku. Be to, turėtume aiškiai išdėstyti savo prašymą, jei reikia – iki smulkmenų.
Kažko prašydami savo artimųjų, turime turėti omenyje, kad lygiai taip pat kaip ir mes, jie gali kažką pamiršti ar per skubėjimą nepadaryti. Tokiu atveju padės priklijuojami lapukai-atmintinės, ant kurių galima žaismingai užrašyti priminimą.
Bet kokie priekaištai ir pretenzijos bendravime visada sukelia pasipriešinimą, priešiškumą ir daugybę neigiamų emocijų – visa tai rodo, kad žmonės bendrauja neefektyviai, t.y., nepaiso (nežino) tinkamo momento dėsnio.
O jei šį dėsnį suprantame ir taikome savo gyvenime – jis veikia tiesiog stebuklingai: atneša į gyvenimą vis daugiau pozityvumo ir padaro mūsų bendravimą harmoningu.
Kai vietoje ir laiku – tuomet gerai, greitai, su įkvėpimu ir.. be jokių neigiamų emocijų ir pasekmių ;). O gal tas Tinkamas momentas ir yra Laimės paukštė?.. 🙂
