Psichologiškai kenčiančio žmogaus situacija labai panaši į situaciją žmogaus, kuris ilgai stovi ant vienos kojos.
Galiausiai tos įsitempusios kojos raumenis pradeda traukti mėšlungis.
Žmogus vos išlaiko pusiausvyrą… Ir jau skauda ne tik koją, bet ir visą kūną.
Skausmas pasidaro nepakeliamas, ir žmogus šaukiasi pagalbos.
Aplinkiniai visaip stengiasi jam padėti.
Vienas masažuoja skaudančią koją. Kitas imasi sustingusio stuburo, ir taip pat masažuoja jį pagal visas taisykles. Trečias, matydamas, kad žmogus tuoj-tuoj praras pusiausvyrą, pasiūlo jam atsiremti į savo ranką.
Stovintys aplinkui pataria žmogui pasiremti rankomis – kad būtų lengviau stovėti.
O vienas išmintingas senukas pasiūlo pagalvoti apie tai, kad stovėdamas ant vienos kojos, šis žmogus gali laikyti save laimingu, jei palygintų save su apskritai neturinčiais kojų.
Atsiranda ir toks geradėjas, kuris užkeri mūsų herojų, kad įsivaizduotų save kaip spyruoklę – ir kuo stipriau jis ties tuo koncentruosis, tuo greičiau praeis jo kančios.
Kažkoks rimtas, nuovokus senolis mįslingai pareiškia: “Rytas protingesnis už vakarą…“
Ir pagaliau pasirodo dar vienas, prieina prie vargšo kankinio ir klausia: “Kodėl tu stovi ant vienos kojos?.. Ištiesk antrą koją ir atsistok ant jos. Juk tu turi dvi kojas!“
Teisingas sprendimas visada paprastas… 😉
(Pagal N. Pezeškian pasakojimą)
Visiems šviesių ir gražių dienų! 😀
ruvi 