Mitai apie depresiją

Depresija dažnai vadiname tiesiog prastą nuotaiką. O iš tiesų tai yra psichikos sutrikimas, pasireiškiantis prislėgta emocine būsena, kuri neigiamai veikia visą žmogaus gyvenimą – asmeninius santykius, darbinę veiklą, aktyvumą ir t.t..

Depresija – ne “bloga nuotaika“ ar kaprizas – tai sutrikimas, kurį reikia gydyti. Kad geriau suprastume ir nesuklystume atpažindami šį sutrikimą, peržvelkime paplitusius mitus apie depresiją.

Depresija ir bloga nuotaika – tas pats.

Dažnai girdime frazę: “Vakar man buvo depresija“. Taip įvardinama bloga nuotaika, kuri gali būti įtakota išorinių aplinkybių: gali šiandien užplūsti, o rytoj – praeiti. Tuo tarpu depresija yra liguista būsena, kuri gali tęstis mėnesius, net metus, ir visi išoriniai įvykiai tokiu atveju bus matuojami per depresijos prizmę.

Sergant depresija, suardomas biocheminis balansas galvos smegenyse ir impulsai tarp nervinių ląstelių. Tokį anomalinį galvos smegenų aktyvumą parodo ir tomografija. Taigi, tai nėra paprastas nuotaikų svyravimas.

Depresija – tinginių liga, jie “serga“ iš neturėjimo ką veikti.

Depresija – visada žmogui reikšmingų problemų pasekmė. Tačiau reikšmingumas – itin individualus dalykas: vienas žmogus gali lengvai pakelti net sunkiausius išbandymus, o kitą gali palaužti ir kitiems atrodanti smulkmena. Bet kokiu atveju – depresiją sukėlusi priežastis visada yra reikšminga žmogui, kuris serga depresija.

Depresiją lengva įveikti pačiam – tereikia pradėti galvoti apie kažką gero ir dažniau šypsotis.

Būtų gerai, jei viskas būtų taip paprasta – geriausiu atveju tai suteiks trumpą laikiną palengvėjimą. Depresija išgydoma tik išsprendus vidinius konfliktus, t.y., pašalinus depresijos priežastis. Tų priežasčių pats sergantis žmogus arba nesupranta, arba jos atrodo jam neišsprendžiamos. Būtent dėl prislėgtos būsenos savarankiškai pasveikti sunku, todėl prireikia specialisto pagalbos.

Depresija dažniausiai serga moterys.

Tokia nuomonė vyrauja todėl, kad sunegalavusios moterys dažniau kreipiasi į specialistą. Vyrai, deja, savo prislėgtą būseną dažniau slopina alkoholiu. Depresija gali susirgti įvairaus amžiaus ir profesijų žmonės, kartais ji pasireiškia ir paaugliams dėl būdingo tam amžiui nuotaikų svyravimo.

Depresija – silpnų ir bevalių liga, stiprūs ja neserga.

Tikrai ne: neišsprendžiami vidiniai konfliktai, kurie sukelia depresiją, gali iškilti kiekvienam žmogui – nepriklausomai nuo jo valios stiprumo.

Depresija užeina ir praeina savaime.

Depresija visada turi priežastį (jos gali būti įvairios), ir jei tos priežasties nepašalinsime – depresija nepraeis savaime. Tai psichikos sutrikimas, galintis peraugti į rimtą ligą. Todėl reikėtų susirūpinti, jei pastebėjote:

– ilgą laiką trunkančius prislėgtą nuotaiką, nerimą, apatiją, baimę, nuovargį, atminties sutrikimus, negalėjimą susikaupti;
– nuo pat ryto vyraujančias negatyvias mintis;
– neadekvačią situacijai depresyvią nuotaiką;
– miego sutrikimus: sunkus naktinis miegas su dažnais prabudimais arba mieguistumas dieną;
– niūrias mintis apie gyvenimo beprasmybę, nenorą gyventi.

Visa tai rodo, kad reikia kreiptis pagalbos, kad tai nepraeis savaime. Kai tik specialistas parenka tinkamą gydymo būdą, situacija pradeda gerėti jau po kelių savaičių. Deja, statistika rodo, kad pagalbos kreipiasi vos keli procentai depresijos apimtų žmonių.

Įveikti depresiją galima sunkiu darbu.

Tai tikrai gali padėti, jei žmogus išgyvena lengvą nuotaikų kaitą, bet ne depresijos atveju. Pasinėrimas į sunkų darbą depresijos metu gali išprovokuoti ligos paūmėjimą.

Kenčiantį nuo depresijos žmogų galime atpažinti iš verksmingumo.

Sergantys depresija žmonės ne visada vaikšto paniurę ar lieja ašaras. Gali būti ir užslėptos depresijos (pvz., dėl nemėgiamo darbo) formos, kurias ir pats ligonis ne iš karto pastebi, nes išoriškai lyg ir viskas vyksta kaip įprasta. Tokios užslėptos depresijos formos dažniausiai išsivysto į psichosomatinius sutrikimus: įvairius skausmus ir negalavimus, virškinimo sutrikimus ir pan.

Galima pagerti raminančių arbatų ar antidepresantų, kuriuos gėrė draugas, ir viskas praeis.

Depresijos gydymas – kompleksinis, todėl papildomas priemones ir jų dozes gali skirti tik gydytojas. Savigyda medikamentais itin pavojinga, nes vien vaistais depresija negydoma – pirmiausia būtina išsiaiškinti ją sukėlusią priežastį.

Taigi, vienos dienos prasta nuotaika – ne depresija. Gyvenime nutinka įvairių dalykų: kai kurie įvykiai sukelia liūdesį ar nusiminimą. Tačiau ne visi jie išsivysto į depresiją – kai žmogus juos įveikia, kartu keičiasi ir jo nuotaika.

Ką apie tai manote?

Keliais žodžiais…

* Dvasingu negalima tapti. Dvasingu galima tik būti.

* Kiekvieno žmogaus gyvenime yra dvi nuostabios dienos: diena, kai jis gimė ir diena, kai suprato – kam.

* Kartais gyvenime mes nešiojame tiek kaukių, kad sunku įžvelgti tikrąjį “aš“.

* Tas, kuris neskuba žadėti – greitesnis pildyti tai, ką pažadėjo.

* Jei neišlaikėte minties – laikykitės žodžio!

* Neverta daryti skubotų išvadų apie žmogų remiantis tik kitų nuomone.

* Visi gali matyti, kaip jūs atrodote, bet mažai tokių, kurie žino, kas jūsų sieloje.

* Tiesa yra tame, kad Tiesa yra!

* Ieškokime Tiesos, nes tik teisingos mintys ir poelgiai atneša laimę.

* Vyriškumas – vidinė dvasinė jėga. Moteriškumas – vidinis grožis, švelnumas.

* Vienintelis būdas tapti gerbiamu – gerbti kitus.

* Kai žmogus nedorovingas, jis abejingas ir kitų nuodėmėms.

* Laisvė be meilės – palaidumas. Meilė be laisvės – prievarta.

* Dėmesys – kanalas, kuriuo teka energija ir maitina mintį: tokia mintis tampa kūrybine energija.

* Labai svarbus suvokimas: mūsų minčių ir veiksmų įtakojami pokyčiai gyvenime vyksta palaipsniui!

* Meno kūriniai yra lavinimas, bet ne pramoga.

* Išmintis – jei kažko nežinai, bet nori patikrinti, įsitikinti, sužinoti. Kvailumas – kai kažko nežinai ir tvirtini, kad to nėra.

* Negatyvios emocijos niekada neatneša tai, ko jūs norite, jos atneša tik tai, ko jūs nenorite.

* Tylėjimas – geriausias atsakymas į beprasmiškus klausimus.

* Nekovokite, nes neišvengiamai tapsite tuo, prieš ką kovojate. Viskas, kas yra gero Žemėje – sukurta ir padaryta tik bendradarbiavimo dėka.

* Žmogus – ne prekė. Tuščios kišenės netrukdo tapti tuo, kuo norime būti – sutrukdyti gali tik tuščia galva arba tuščia širdis.

* Jei žmogus kažką skaudina, tai greičiausiai jis pats yra nelaimingas. Laimingi žmonės nepratrūksta pykčiu namuose, nesibara eilėse ar transporte, neapkalbinėja kolegų. Jiems tai tiesiog nereikalinga, nebūdinga, svetima.

* Intuicija – širdies balsas. Jei norime ją girdėti, turime išmokti ją išgirsti prieš tai, kaip ją paveiks protas. Intuiciją gesina proto abejonės ir svarstymai.

* Tikroji meilė ne žodžiuose, ir net ne poelgiuose, ji – širdyje…

* Atiduokite pasauliui geriausia, ką turite – ir jums sugrįš geriausia, kas yra pasaulyje :).

(Mintys iš asmeninių užrašų)

Gero visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Sufijų išmintis (tęsinys)

* Kiekvienas vaikas gimsta su tendencija tikėti ir mokytis to, ko ji moko. Dvasinė suaugusiojo įtaka vaikui beribė: dvasinis tyrumas gali atverti geriausias vaiko savybes, o bedvasiškumas – sužaloti jautrią vaiko dvasią. Todėl Rytuose yra paprotys: prie naujagimio leidžiami tik tie artimi žmonės, kurių įtaka skaitoma gera ir įkvepianti.

* Tas, kuris nori kažkokio daikto, tampa mažesnis, nei tas daiktas; tas, kuris kažką atiduoda, tampa didesnis už tai, ką jis atiduoda. Atsižadėjimas turi būti natūralus ir augti kartu su žmogaus dvasiniu augimu: jei vaikas verkia dėl žaislo, užaugęs jis geranoriškai dovanos tą žaislą, dėl kurio kadaise verkė.

* Jei žmogus neauga dvasiškai, jo dvasia tarsi uždaroma, ji sustingsta. Tačiau gyvenimas yra judėjimas, ir jei dvasia užmigus, žmogus pradeda kabintis į išorines formas, išorinį blaškymąsi, kurie tik sudaro judėjimo iliuziją, bet niekaip nepadeda tobulėjimui.

* Šiuolaikiniai žmonės labai įsitraukia į pinigų kaupimą, kuris juos taip apsvaigina, kad jie pradeda nekreipti dėmesio į kitų žmonių gerovę. Maža to – jie pradeda nepastebėti ir savo vidinės disharmonijos, ir todėl tampa griovėjais.

* Visi mes esame lygūs, ir jei turime padėjėjų gyvenime, turime būti dėkingi už jų pagalbą ir jokiu būdu nežeminti jų. Vis dėl to dažnas, apsvaigintas savo viršininkavimo, pamiršta apie savo tarnystę. Niekas negali mums atrodyti menkesnis, jei mūsų širdyje meilė ir gerumas – tuomet kiekviename žmoguje matome Dievo apraišką.

* Švari sąžinė suteikia žmogui liūto jėgą, tuo tarpu nešvari sąžinė ir liūtą gali paversti kiškiu.

* Jei žmoguje disharmonija, tai kaip jis gali skleisti harmoniją?.. Kai protas ir kūnas kovoja, o dvasia trokšta kažko šviesaus – gimsta disharmonija. Žmogus spinduliuoja harmoniją tuomet, kai yra tos harmonijos šaltinis, t.y., pirmiausiai jis yra harmonijoje su savimi. Ir tik būdamas harmoningas, žmogus atranda Vienybę – su viskuo, kas gyva ir su Dievu.

* Pakanka pažiūrėti į karus bei jų sukeltą skausmą ir baisius žmonijos išgyvenimus, kad suprastume tiesą. Tai rodo, kad progresas pasuko klaidingu keliu – Vienybės trūksta visur ir viskame.

* Visuose šventraščiuose kalbama apie Vienybės svarbą. Tik Vienybėje įmanoma žmonijos laimė ir klestėjimas.

* Žmogus galvoja: “Kame ta vienybė? Ir kam ji man?“ Tačiau tik įsivaizduokite, kokią galingą atmosferą gali sukurti dešimties žmonių harmonija – ji daug stipresnė, nei vieno žmogaus harmonija. O dabar pagalvokite – kokia būtų palaima žmonijai, jei visos tautos, bendruomenės, šalys susivienytų bendram kilniam tikslui!..

* Dabar gi žmonės dažniausiai susivienija su kitais tik dėl vienodo asmeninio intereso – kad gautų pelną. Bet tai neturi nieko bendra su Vienybe, todėl žmonės kenčia dėl neteisingo Vienybės principo panaudojimo. Vienybė nereiškia vienodumo: vienodumas – jei fortepijoną derintume pagal vieną natą, o Vienybė – reiškia skirtingas natas suvienyti į harmoningą melodiją.

* Dievo žinia žmonėms – tai gyvenimas ir šviesa: saulė nieko nemoko, bet jos šviesoje mes mokomės pažinti visa ko esmę; saulė nearia ir nesėja, bet ji padeda augti, žydėti ir megzti vaisius. Sufijaus žinia ir lemtis – skleisti meilę, taiką ir harmoniją, žadinti Vienybės jausmą tarp žmonių.

* Neieškokite Dievo septintame danguje – Jis yra žmogaus širdyje. O jei norite Dievo egzistavimo įrodymų – tiesiog atidžiau pažvelkite į Gamtą ir pamatysite – kaip išmintingai ji sutverta, kiek joje grožio ir harmonijos… visa tai Dieviškojo impulso išraiškos, kuris yra visų priežasčių priežastis.

* Išmintis – tai dvasinės žinios. Kai žmogus tampa išmintingas, jis pradeda matyti visa ko priežastis. Kai kažkas skleidžia išmintį, neturi reikšmės, kokia tradicija jis seka – mes pajuntame jam pagarbą. Kodėl taip yra? Todėl, kad išminčiaus žodžiai ir veiksmai išreiškia jo dvasinį grožį, kuris pažadina atgarsį mūsų dvasioje.

* Kai mūsų širdys atsivers, ir per Meilę, atleidimą ir tarnystę mūsų visų gyvenimas suklestės – tuomet mums nereikės savęs įtikinėti, kad mes progresuojame, nes… kiekvieną akimirką mes tai matysime ir jausime 🙂 .

Parengė ir vertė ruvi.lt

Sufijų išmintis

Sufizmas – senovinis dvasinio tobulėjimo mokymas, gimęs VIII-IX amžiuose iš islamo. Tačiau sufijai teigia, kad jų mokymo negalima apriboti nei religija, nei tam tikru istoriniu periodu ar visuomene, nei kalba. Todėl sufijų apmąstymuose atrasime ir Mahometo, ir Kristaus žodžių, ir indų Vedų citavimo.

Sufizmo tikslas – Absoliučios Realybės suvokimas – būtent tokios, kokia ji yra iš tikrųjų. Toks suvokimas įgyjamas tik per širdį – dvasinio praregėjimo pagalba. Sufijaus kelias – tai ėjimas į Dievą per Meilę, kai Dievo ieškoma žmogaus širdyje.

Žodžio “sufizmas“ šaknis reiškia “tyras“. Tikrieji sufizmo meistrai tyri, laisvi nuo dogmatizmo ar fanatizmo, atviri dvasiniam augimui ir tobulėjimui. Būtent dėl jų etinės švaros jie dar vadinami Tyrumo Riteriais (Sachaba-i-Safa).

Žymūs sufijai yra Rumi, Sanaji, Chafiza, Nizami, Chajam, Ibn-Arabi ir kiti. Ir nors sufijai teigė, kad neįmanoma išreikšti žodžiais to, kas liečia dvasinį augimą, daugelis iš jų užrašė pamąstymus, kuriuos jie vadina bandymais išreikšti savo vidinę būseną.

Šiandien pasidalinsiu savo atrinktomis ištraukomis iš sufijaus Chazrat Inajat Chan knygų:

* Kas yra sufijus? Tas, kuris leidžiasi į Kelionę – į Absoliučios Realybės suvokimo kelią, ir šiuo keliu jį veda Meilė ir nuoseklumas. Jis žino, kad Absoliučią Realybę gali pasiekti tik tobulas žmogus (tas, kurio nevaldo aistros), netobulam ji nepasiekiama būtent dėl jo netobulumo. Todėl šis Kelias – keitimasis, dvasinis augimas ir vidinis praregėjimas.

* Žmogus negali tobulėti, jei jo mintis ir poelgius valdo bei tironiškai kontroliuoja aistros. Tokio užvaldymo pasekmė – silpna dorovė ir gebėjimo skirti Tiesą nebuvimas. Dėl to netobuli žmonės mato iškreiptą realybę, ir, patys to nesuvokdami, gyvena iliuzijose.

* Bendražmogiški sufizmo tikslai:
– skleisti ir realizuoti žinias apie vienybę, meilės ir išminties mokymą, kad visi klaidinantys tikėjimai ir prietarai atkristų savaime, kad žmonių širdys prisipildytų meile, kuri pašalintų visą neapykantą, kurią kursto skaldymai ir nesutarimai;
– Atverti žmoguje slypinčią šviesą ir galią, atskleisti visų religijų paslaptis, misticizmo jėgą ir laisvos nuo įtakų, papročių ir tikėjimų filosofijos esmę;
– padėti susivienyti dviems pasaulio poliams – Rytams ir Vakarams: minčių ir idėjų apsikeitimo keliu, Vieningos Brolybės kūrimu, kad kiekvienas žmogus galėtų bendrauti su kitu žmogumi, įveikęs visus siaurus ribojančius įsitikinimus.

* Kad tarnautume bendram tikslui, visiškai nebūtina laukti tinkamo momento ar paskyrimo į tam tikras pareigas. Kiekvienas pagal savo jėgas gali kasdien kažką padaryti bendram labui. Tyli kasdieninė veikla dvasiniame darbe itin svarbi. Triukšminga gali būti entuziazmo išraiška, tačiau ji greitai užgęsta kasdienybės šurmulyje.

* Geraširdiškumas prasideda namuose. Pirmiausiai turime jį praktikuoti su tais, kuo rūpinamės ir kam esame įsipareigoję. Šią savo veiklą turime plėsti, ir tokiu būdu auginti savo kilniadvasiškumą ir pasiryžimą veikti bendram labui.

* Blogiausia, ką gali žmogus padaryti – pirmasis pradėti sėti nesantaiką. Toks žmogus ardo harmoniją ir sėja priešiškumą, todėl turi dėti visas pastangas, kad atkurtų harmoniją. Namų harmonija plinta ir daro pasaulį harmoningesnį, o disharmonija namuose plisdama nuodija ir aplinkinį pasaulį.

* Spąstai siekiantiems išminties: laukti, kad aplinkiniai atitiks idealus, kai mums patiems kartais sunku net priartėti prie sau išsikeltų idealų.

* Žmogus negali iš karto įšokti į Vienybę. Yra tokių, kurie nekenčia savo artimųjų, bet myli tuos, su kuriais neturi giminystės ryšių. Jie klysta manydami, kad gali nemylėti savo brolio, o broliu laikyti kitą žmogų – tai reiškia, kad gyvenimo pamoka liko neišmokta. Nekęsdami mes didiname nesantaiką, o štai mylėdami galime pažadinti gėrį žmoguje.

* Geležis, kurios negalime perlaužti kūju, gali būti išlydyta ugnimi. Meilė – tai ugnis, o gerumas – pagrindinė jos išraiška. Yra keli būdai išreikšti gerumą: nekenkti; netapti kliūtimi (netrikdyti neatsakingais žodžiais ir veiksmais) ir būti dėmesingu aplinkiniams.

* Užmegzti draugystę turėtume lėtai, o dar lėčiau – ją nutraukti. Žmogus, kuris kiekvieną dieną užmezga draugystes, o sekančią dieną jas nutraukia – galiausiai liks be draugų. Lengva kažkam pasakyti, kad jis nevertas būti draugu, bet kaip sunku pripažinti – ar pats esi vertas būti draugu.

* Teisingumo pojūtis skirtingas kiekvienam žmogui: jis atitinka žmogaus evoliuciją, suvokimą ir idealus.

(Bus daugiau)

Pagaliau…

Aš paprašiau Kūrėjo paimti mano puikybę,

Ir jis atsakė man: “Ne“.

Jis pasakė, kad puikybės negalima pasiimti,

Puikybės galima tik atsisakyti.

Aš prašiau Kūrėjo dovanoti man kantrybę,

Ir Kūrėjas atsakė man: “Ne“.

Jis pasakė, kad kantrybė yra išbandymų rezultatas,

Jos nedovanoja, ji užsitarnaujama.

Aš paprašiau Kūrėjo padovanoti man laimę,

Ir Kūrėjas atsakė man: “Ne“.

Jis pasakė, kad gali palaiminti mane,

Bet ar būsiu aš laimingas – priklauso nuo manęs.

Aš paprašiau apsaugoti mane nuo skausmo,

Ir Kūrėjas atsakė man: “Ne“.

Jis pasakė, kad kančia atskiria žmogų nuo pasaulio šurmulio,

Ir priartina prie Jo.

Aš paprašiau Kūrėjo dvasinio augimo,

Ir Kūrėjas man pasakė: “Ne“.

Jis pasakė, kad dvasia turi pati augti,

O Jis tegali apgenėti ją, kad subrandintų vaisius.

Aš paprašiau Kūrėjo padėti man mylėti kitus taip pat,

Kaip Jis myli mane.

Ir Kūrėjas pasakė: “Pagaliau tu supratai, ko reikia prašyti…“

(Autorius nežinomas)

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio!! 🙂

Adekvatus savęs vertinimas (tęsinys)

Pernelyg aukštas savęs vertinimas. Pagrindinis požymis – žmogus jaučiasi geresnis ir pranašesnis už kitus, reikalauja savo “išskirtinumo“ patvirtinimo ir pripažinimo. Tai veda į susireikšminimą, aroganciją, savo silpnybių tenkinimą ir įsitikinimą, kad jis “nusipelno“ privilegijų jau vien dėl savo egzistavimo fakto.

Pažiūrėkime, kaip toks “sužvaigždėjimas“ įtakoja žmogaus gyvenimą:

– Jis pradeda jaustis “ypatingu“, jam atrodo, kad tik jo norai yra geri ir teisingi;
– Stengiasi visaip pabrėžti ir demonstruoti savo “išskirtinumą“;
– Linkęs šokiruoti savo elgesiu, laužyti moralines elgesio normas;
– Reikalauja ypatingo požiūrio į save, ypatingo elgesio;
– Yra egoistiški, pasipūtę, greitai įsižeidžiantys, nepakantūs kitokiai nuomonei, todėl žmonės jų privengia;
– Pasitaiko derinys – savęs pervertinimas plius aukos pozicija, kuris sudaro žemo savęs vertinimo iliuziją. Tokie žmonės dažnai sako: “esu toks koks esu (suprask – negaliu pasikeisti), o jūs jau patys taikykitės prie manęs“.

Ne veltui pernelyg aukštas savęs vertinimas juokais vadinamas “žvaigždžių liga“, kuri kankina ir patį “ligonį“, ir aplinkinius. “Pasveikti“ nuo jos sunku, dažniausiai pats gyvenimas – kaip toje vaikiškoje pasakoje “Katės namai“ – nuleidžia “žvaigždę“ ant žemės. Ko gero, tai vienintelis “vaistas“ nuo šios ligos..

O apskritai, savęs vertinimas nėra stabilus dalykas, jis gali keistis: pvz., kristi dėl negatyvios aplinkos ar įvairių stresinių situacijų. Pasitaiko ir nestabilus, “plaukiojantis“ savęs vertinimas: vieną dieną žmogus jaučiasi “žemiau nulio“, kitą dieną – “karaliumi“. Tai – neišspręstų problemų ar užsitęsusių tarpasmeninių konfliktų ženklas.

Todėl svarbu laiku pastebėti tokius svyravimus ir nenugrimzti į visišką negatyvumą ir pernelyg žemą savęs vertinimą. Kaip išsiugdyti ir palaikyti adekvatų savęs vertinimą, kaip padėti artimam žmogui pajusti pasitikėjimą savimi?

Pirmiausia – kaip padėti sau, kaip išmokti adekvačiai save vertinti:

– Sąžiningai pripažinti savo stiprias ir silpnas puses – tai padės pažvelgti į save objektyviai;
– Vystyti realius savo gabumus ir talentus, taisyti trūkumus;
– Praktikuoti pozityvumą, nepasiduoti pesimizmui: kasdien padaryti kažką, kas veda į priekį, o ne tai, kas gramzdina į niūrius apmąstymus;
– Praktikuoti meditaciją, vizualizaciją, atsipalaidavimo pratimus – tai padės neigiamas emocijas transformuoti į teigiamas;
– Vengti jūsų atžvilgiu kritiškai nusiteikusių žmonių: jiems vis vien neįtiksite, bet jų pastabos visada darys neigiamą poveikį. Teisingumo dėlei verta priminti, kad kitų žmonių vertinimai retai būna objektyvūs, todėl priimkite tik konstruktyvias pastabas;
– Nelyginti savęs su kitais – visi mes skirtingi, o lyginimas su kitais ir rungtyniavimas sėja tik negatyvumą.

O dabar – kaip padėti pernelyg žemai save vertinančiam artimam žmogui:

– Leiskite jam išsikalbėti, išklausykite – tai jam labai svarbu ir reikalinga;
– Nelyginkite jo su kitais, į palyginimus jis reaguoja skausmingai;
– Pastebėkite, nuoširdžiai pagirkite jo gerus darbus ir privalumus (nepersistenkite – jie jautrūs falšui);
– Nekritikuokite – kritika visada sukelia neigiamas emocijas;
– Jei reikia išsakyti pastabą – darykite tai subtiliai, neįžeidžiant.

Sveiko, realistiško (adekvataus) požiūrio į save formavimas ir palaikymas – pasitikėjimo savimi pagrindas ir pirmas žingsnis į visų iškylančių gyvenime klausimų ir problemų sprendimą. Todėl ugdykime jį savyje ir, kas ne mažiau svarbu – neapgalvotais žodžiais ar pastabomis nežeminkime kitų žmonių.

Ką apie tai galvojate?

Adekvatus savęs vertinimas

Savęs vertinimas – tai mūsų nuomonė apie save. Jei šis vertinimas adekvatus, t.y., teisingas, sąžiningas – tuomet mes aiškiai suprantame savo galimybes bei trūkumus ir jaučiamės tvirtai. O jei vertiname save menkai – nuolat pergyvename dėl nepilnavertiškumo jausmo, jei susireikšminame – pasijuntame “pranašesni“ už visus.

Savęs vertinimas pradeda formuotis ankstyvoje vaikystėje. Jį įtakoja šie faktoriai:

– Žmogaus mintys ir mąstymo schemos;
– Kitų žmonių reakcijos;
– Bendravimo patirtis artimoje aplinkoje (šeima, draugai, mokykla);
– Ligos, traumos;
– Visuomenė, kultūra, religija.

Didžiausią įtaką savęs vertinime daro pačio žmogaus mintys, dėl labai paprastos priežasties – savo mintis žmogus gali keisti ir formuoti. Tai, ką mes galvojame, veikia mūsų jausmus, jausmai – veiksmus, veiksmai – mūsų gyvenimą ir kitus žmones. Jei šį eiliškumą suardome, t.y., keisti pradedame nuo veiksmų (pasekmių) arba kitų žmonių nuomonės – pakliūname į užburtą ratą, iš kurio ištrūkti sunku.

Savęs vertinimas paliečia visus gyvenimo aspektus, ir tik adekvatus savęs vertinimas yra vidinio stabilumo požymis bei sėkmės gyvenime pagrindas. Ir pernelyg žemas, ir pernelyg aukštas savęs vertinimas yra neadekvatūs vertinimai. Kaip visi šie vertinimai pasireiškia?

Pradėkime nuo pernelyg žemo savęs vertinimo. Tokiam žmogui atrodo, kad viską daro ne taip, o dauguma aplinkinių – “geresni“. Jis laukia pritariančios aplinkinių nuomonės, todėl stengiasi patikti, įtikti, atitikti. Mato tik savo esamus ir įsivaizduojamus trūkumus bei klaidas. Tokia pozicija – stabdis gyvenime, trukdantis pamatyti ir vystyti savo gabumus ir talentus.

O dabar pažiūrėkime – kaip pernelyg žemas savęs vertinimas įtakoja žmogaus gyvenimą:

– Nėra pasitikėjimo savimi, iš to – negebėjimas priimti sprendimų;
– Dažni stresai, emocinis nestabilumas;
– Padidėjęs savikritiškumas, neigiama reakcija į pagyrimus ar komplimentus;
– Panikos priepuoliai susidūrus su sunkumais ar kritine situacija;
– Polinkis svaigintis (“įtampai mažinti“), su laiku peraugantis į griaunančią gyvenimą priklausomybę;
– Polinkis persivalgyti (kai stresas slopinamas maistu) – iki bulimijos, arba, atvirkščiai – dėl žemos savivertės – iki anoreksijos.
– Emocinė įtampa gali pastūmėti žmogų ir agresyviems veiksmams.

Toliau – adekvatus savęs vertinimas. Atitinkantis tikrovę: iš vienos pusės – žmogus gerai žino savo privalumus, iš kitos – teisingai vertina ir taiso savo trūkumus. Jis gerai supranta, kada elgiasi gerai, o kada – blogai; su kuria situacija gali susitvarkyti, o su kuria – ne; koks elgesys garbingas, o koks – ne. Tai harmoningos ir sveikos asmenybės požymiai.

Pažvelkime – kaip adekvatus savęs vertinimas įtakoja žmogaus gyvenimą:

– Žmogus pasitiki savimi ir geba priimti teisingus sprendimus;
– Emociškai stabilus, nuosekliai išreiškia savo nuomonę ir poreikius;
– Turi realius lūkesčius ir nėra pernelyg kritiškas kitiems;
– Moka kurti gerus, pozityvius, sąžiningus santykius;
– Turi lankstų realybės suvokimą, todėl lengviau pakelia nenumatytas situacijas ir stresus;
– Yra sveikesni, nei žemą savivertę turintys žmonės;
– Neturi polinkio į psichinius sutrikimus – depresijas, priklausomybes, ir pan.

Taigi, išvada akivaizdi: adekvatus savęs vertinimas leidžia įgyti pozityvių gyvenimiškų įgūdžių ir naudingos patirties. O štai žemas savęs vertinimas ne tik neleidžia vertinti savęs adekvačiai, bet ir atneša daugybę problemų.

Apie savęs pervertinimą-“žvaigždiškumą“ ir apie tai, kaip išsiugdyti adekvatų savęs vertinimą – sekantį kartą.

Dangaus dovana

Yra žmonės, kurie ateina į mūsų gyvenimą tam, kad atvertų mūsų širdis.

Dar daugiau. Jie ateina reikiamu metu, lyg gaivaus vėjo gūsis, atnešdami naudingas, geras žinias.

Savo atėjimu jie mums primena, kad laikas judėti toliau – aukštesnės sąmonės keliu, didingu Meilės keliu, savo Misijos keliu.

Jie – mūsų artimos Giminingos Sielos, mūsų aukščiausiojo “Aš“ pasiuntiniai.

Bendraudami su jais, mes prisipildome Dvasinio Draugo energija, Namų energija, “Aš Esu“ būties akimirka. Todėl mums gera kartu, “čia ir dabar“.

Svarbiausia – neklijuoti etikečių ant šio sakralinio bendravimo.

Kartais širdies atvėrimas mums primena įsimylėjimo būseną. Būkite kantrūs ir atsargūs su Dangaus pasiuntiniais!

Jie ateina, bet gali ir išeiti iš mūsų gyvenimo po kurio laiko, atlikę savo misiją.

Todėl neklijuokite jiems “amžinos draugystės“ etikečių bei noro visada būti šalia ir kartu.

Jūsų Sielos ir be to labai arti, jūsų širdys plaka unisonu, tai JŪSŲ laikas!

Mėgaukitės šiuo energijų šokiu, džiaukitės bendravimo spalvingumu! Išgirskite viską, ką Dangaus pasiuntinys atėjo jums pasakyti.

Galbūt, jūs bendrausite visą gyvenimą. Galbūt, jūs tapsite bendraminčiais, bendražygiais, bendrakūrėjais jūsų Misijos Kelyje. Ir tai nuostabu!

Ir… nepraraskite dvasinių draugų, neskaudinkite jų. Negailėkite jiems šiltų žodžių. Branginkite šiuos jaudinančius ir įkvepiančius santykius!

Šie žmonės – ypatingi jūsų gyvenime.

Tai – Dangaus Dovana jums!

Priimkite ją! 🙂

Autorius – A. Šinkaruk

Visiems saulėtos nuotaikos ir gero artėjančio savaitgalio! 🙂

Žmogaus psichikos tipai

Labai aktuali šiai dienai informacija, padedanti suprasti – kodėl mes visi tokie skirtingi ir kodėl tiek problemų šiuolaikinėje visuomenėje.

Nesuprantantiems rusiškai mano vertimas:

Žmogaus psichikos sandaros tipai

Yra toks posakis: “Visi mes žmonės, bet ne visi žmonės žmoniški“. Apie ką jis? Ir ko ieškojo Diogenas su žibintu rankoje, vaikščiodamas tarp daugybės žmonių Sinope tardamas žodžius: “Ieškau žmogaus“?..

Skirtingai nei kitų biologinių rūšių, žmogaus psichika vienareikšmiškai neužprogramuota: ji formuojasi veikiama išorinės aplinkos ir asmens proto.

Psichika lemia žmogaus elgesį. Ją sudaro šie komponentai:

– Įgimti instinktai ir sąlyginiai refleksai;
– Stereotipai, įpročiai, tradicijos, kultūra;
– Asmens protas, ribojamas jausmais ir atmintimi;
– Intuicija:
1)informacija, ateinanti iš nesąmoningo psichikos lygmens,
2)informacija, ateinanti iš kolektyvinės psichikos,
3)poveikiai iš aplinkos ir “apsėdimo“ būsenos;
– Dievo vadovavimas, kuris vykdomas per aukščiau išvardintus komponentus, išskyrus “apsėdimo“ būsenas.

Šiuos komponentus turi kiekvienas žmogus, tačiau skirtingai išdėstyti jie įtakoja skirtingus psichikos tipus, todėl “Homo Sapiens“ atstovai gali turėti vieną iš šių pagrindinių psichikos sandaros tipų:

“Gyvūno“ psichikos sandara. Viskas, ką toks individas daro, nukreipta į instinktų patenkinimą ir malonumus: seksą, maistą, besaikį prekių vartojimą. Iš esmės tai agresyvus, parazitinis, antisocialinis tipas. Visi ir viską jam privalo, bet jis pats niekam nieko neprivalo. Todėl po jo lieka griūtis.

“Bioroboto-zombio“ psichikos sandara. Jo elgesio pagrindas – susiformavę arba visuomenės ir kultūros primesti automatizmai-įpročiai. Toks individas mąsto remdamasis vado autoritetu, šventraščiu, tradicija arba tiesiog perima daugumos nuomonę. Jei iškyla dilema: instinktai ar įpročiai – laimi įpročiai. Jis atsisako savarankiškų sprendimų vardan senų įpročių ir kultūrinių normų.

“Demoniška“ psichikos sandara. Formuodami naujus elgesio būdus, tokie žmonės savo valios jėgos dėka gali peržengti ir per instinktus, ir per įpročius. Gavę valdžią, reikalauja besąlygiško paklusnumo, įgyvendindami pačius įmantriausius spaudimo aplinkiniams būdus. Gali būti tiek vienišiai individualistai, tiek grupės nariai, bendrai veikiantys kažkokioje organizacijoje.

Žmoniška psichikos sandara. Pagrindinis bruožas – žmogus suvokia savo misiją: būti Dievo vietininku Žemėje. Yra posakis: “Gyventi pagal sąžinę“ – tai reiškia nuoširdžiai tikėti Dievu ir veikti visos visuomenės labui. O sąveikos su Dievu indikatorius – žmogaus gyvenimo aplinkybės, kurios yra žmogaus ketinimų ir norų atspindys. Kitais žodžiais – žmogus tiki Dievu, o Jis su žmogumi bendrauja jo gyvenimo aplinkybių kalba.

Žmonės sutvėrė dar vieną psichikos tipą – puolusį, prieštaraujantį žmoniškai prigimčiai (nenatūralų, nežmonišką). Jis formuojasi, kai individas vartoja alkoholį, tabaką ir kitus narkotikus. Tai veda į rimtus pažeidimus – pradedant organų veikla, baigiant intelektu ir valios išraiška. Ir šiuo atveju išgerto ar kitaip suvartoto kvaišalo kiekis neturi didelės reikšmės. Juk mąstančiam žmogui slopinti savo valią ir intelektą nepriimtina iš esmės dėl jo pasaulėžiūros.

Su laiku žmogaus psichikos sandaros tipas gali keistis. Visos asmens žinios ir įgūdžiai yra tik psichikos tipo priedai, kurie patys savaime jo neapibūdina. T.y., individas gali būti išskirtinis specialistas, turėti turtus bei padėtį visuomenėje, ir tuo pačiu nebūti pilnaverčiu žmogumi.

Mūsų manymu, žmoniškai psichikos sandarai normalu, jei įgimti refleksai ir instinktai yra pamatas, ant kurio “statomas“ išmintingas elgesys. Normalu, jei per intuiciją gautą informaciją galime suprasti intelektualios veiklos (mąstymo) pagalba.

T.y., normalu, kai intuicija yra aukščiau proto, o protas – aukščiau nei instinktai. Tai leidžia būti žmogui darnoje su Žemės biosfera, Kosmosu ir Dievu.

Žmoniškos psichikos tipo susiformavimas jaunystės pradžioje turi tapti norma. Bet paprastai taip nenutinka dėl ydingos visuomenės kultūros ir tėvų auklėjimo klaidų. Tačiau suaugęs ir suvokęs trūkumus savo dorovėje, žmogus gali pereiti iš bet kokio psichikos tipo į žmonišką psichikos tipą.

Nežmoniškas žmonių psichikos tipas yra daugybės visuomenės problemų priežastis. Todėl ir jų sprendimas įmanomas tik daugumai žmonių sąmoningai pasirinkus žmoniškumo kelią.

Padėka filmuko kūrėjams! 🙂