Judėjimas – sveikata

Nuolat tai girdime, bet ar susimąstome – kodėl? Yra didžiulis atotrūkis tarp to, ką mes žinome apie fizinį aktyvumą ir ką konkrečiai darome šioje srityje savo gyvenime. Sportuoti imamės dažniausiai tuomet, kai norime sumažinti svorį, na, o jei esame formų “ribose“, paprastai sportuojame prišokomis, pagal nuotaiką.. Mūsų amžiaus “rykštė“ tikrąja ta žodžio prasme yra hipokinezė (sumažėjęs judėjimas) ir iš to išplaukianti hipodinamija (sumažėjusi raumenų jėga). Daromės fiziškai infantilūs..

Ar tai tik estetinė problema? Žvilgtelėkime į žmonijos tyrimus apie judėjimą. Jie prasidėjo labai seniai – jau 3000 metų prieš Kristų Kinijoje buvo sukurti gimnastikos pratimai, padedantys palaikyti sveikatą ir atstatyti kūną po ligų. Senovės indai sukūrė ir išvystė fizinės kultūros sistemą, pavadintą joga. Jogos pagrindas – gilus įsitikinimas, paremtas praktika, kad žmogaus kūną reikia tinkamai mankštinti, kad jis būtų sveikas. Indijoje plačiai buvo taikomi ir kultiniai šokiai.

Graikijoje Hipokratas parašė keletą traktatų apie pratimus, skirtus fizinio bejėgiškumo prevencijai. Aristotelis ir Platonas akcentavo fizinių pratimų naudą ištvermei ir sveikatos stiprinimui, taip pat kaip priemonę nuo streso ir nuovargio. Buvo šokami karo ir kulto šokiai, kaip ir Egipte – buvo šokama įvairių apeigų metu. Senovės Antikos laikais gimė posakis: “sveikame kūne sveika siela.“ Pirmosios olimpinės žaidynės Graikijoje buvo iššūkis tobulėti kiekvienam.

Įdomų asmenybės tobulėjimo sintezės modelį sudarė L.da Vinčis. M.J.Gelb pavadino jį “septyniais žingsniais genijaus link“. Vienas iš šių žingsnių – “corporalita“ – skatinantis lavinti kūno grakštumą, stiprinti sveikatą, harmoningai treniruoti raumenis ir siekti pusiausvyros kūne. Jis teigė, kad žmogaus gyvenimo filosofija, psichoemocinė būklė, fizinė ir dvasinė sveikata gali sudaryti sąlygas žmogaus vystymuisi – t.y, tik harmoninga visuma.

Labai noriu paminėti ir mūsų šviesuolį – Vydūną. Jo tyrinėjimai ir asmeninė patirtis įrodė, kad fizinis aktyvumas – ne tik sveikatos pagrindas, bet ir ilgaamžiškumo bei entuziazmo šaltinis. Anot Vydūno, rūpintis savo dvasine būkle ir sveikata – svarbi asmenybės kultūros ir jo atsakomybės už savo gyvenimą dalis. Vydūnas nuolat pabrėždavo, kad svarbiausias žmogaus gyvybingumo požymis yra jo judrumas.

Visų laikų fizinio aktyvumo tyrinėtojai padarė vieningą išvadą – judėjimas yra sveikata. Judėjimas – natūralus žmogaus organizmo veikimas, tai materijos egzistavimo būdas. Kūno judesiai priklauso vienas nuo kito, yra vienas kito sąlyga, o visi kartu tarnauja kūno gyvenimui – augimui, žvalumui, sveikatai. Visas žmogaus kūnas yra judesyje – judesiai kūną palaiko ir atstato. Žmogaus gyvybingumas pasireiškia per jo judesius.

Gyvybingumui būdingas ritmas. Ritmui lėtėjant, gyvybiniai procesai menkėja ir nyksta. Šiuolaikinis žmogus paprastai ignoruoja ir gyvenimo ritmą, ir judėjimo bei mitybos procesus. Todėl būtina savo gyvenimo ir judėjimo ritmą skatinti. Juk, anot Vydūno: “jei eini prieš gyvenimo ritmą, tai ir galą gausi.“ Kartais tiesiog nematome svarbaus ryšio: kūnas tarnauja žmogui, per jį reiškiasi dvasia ir visas pojūčių pasaulis. Viskas žmoguje yra susieta.

Kūno negalavimai, psichoemocinių būsenų svyravimai rodo, kad žmogus nepakankamai rūpinasi savo kūnu. Savo bendrą būklę galime ir turime stiprinti tikslingais fizinės ir dvasinės sveikatos siekiais. Tai kiekvieno mūsų sąmoningai valdomas procesas, prasminga veikla. Kiekvienas esame asmeniškai atsakingas už savo fizinio kūno būklę. Sveikata – balanso būsena. Jeigu nėra protinės, fizinės ir dvasinės veiklos balanso, mes pradedame sirgti.

Taigi, be fizinio krūvio – niekaip 🙂 .. Tai ne mados ar estetikos reikalas, tai gyvybiškai svarbu. Todėl kiekvienas turime pasirinkti tinkantį kasdieninį fizinį krūvį, būtinai 🙂 . Bet koks fizinis aktyvumas sukelia šilumos padidėjimą kūne, o šilumos padidėjimas padaro mus fiziškai stipresniais, vikresniais, žvalesniais ir sveikesniais. Judėjimas mažina stresą, žadina teigiamas emocijas.

Apie tai, kaip pasirinkti fizinį krūvį, ką pataria įvairių sveikatos sistemų sudarytojai – sekantį kartą 🙂 ..

Reklama

Pamėgtos istorijos

LANGAS

Šeima persikėlė gyventi į naują butą. Vieną rytą žmona žvilgtelėjo pro langą ir pamatė kaimynę, kuri džiaustė kieme skalbinius.
– Pažiūrėk, – tarstelėjo žmona vyrui, – kokie purvini kaimynės baltiniai..
Vyras tuo metu skaitė laikraštį ir neatkreipė dėmesio į žmonos žodžius. Tačiau.. tai kartojosi kaskart, kai tik kaimynė džiovė skalbinius:
– Na tu tik pažiūrėk, kokia nešvara.. Gal jos skalbimo priemonės prastos? Reikėtų pamokyti ją skalbti! – nuolat piktinosi žmona.
Vieną gražų rytą pažvelgus pro langą, žmona šūktelėjo iš nuostabos:
– Ooo!.. Negaliu patikėti.. Žvilgtelk, pagaliau kaimynės skalbiniai švarūs! Turbūt ji išmoko skalbti..
– Ne, brangioji, – atsakė vyras, – tiesiog šiandien aš atsikėliau ankstėliau ir išploviau langą..
… Taip ir mūsų gyvenime: viskas priklauso nuo “lango“, pro kurį mes žiūrime į pasaulį. Prieš kritikuodami kitus įsitikinkime, ar mūsų ketinimai ir širdis švarūs..

EKSPERIMENTAS

Šaltą sausio rytą vieno daugiamilijoninio miesto metro praėjime įsitaisė vyras ir ėmė groti smuiku. Per 45 minutes jis sugrojo 6 kūrinius. Per visą grojimo laiką sustojo ir pasiklausė muzikos 6 žmonės. Dar 20 nesustodami įmetė pinigus į smuiko futliarą. Tik už rankos vedami maži vaikai parodė nuoširdų susidomėjimą ir nutoldami, vis atsisukdavo. Vyras uždirbo apie 32 dolerius.

Niekas iš praeivių nė neįtarė, kad metro praėjime groja vienas iš talentingiausių pasaulio smuikininkų. Jis grojo Stradivarijaus smuiku pačius gražiausius ir sudėtingiausius smuikui sukurtus kūrinius. Prieš kelias dienas šis smuikininkas koncertavo vienoje didžiausių koncertinių salių, bilietai į koncertą buvo brangūs. Nežiūrint to, visi norintieji negalėjo ten pakliūti.

Šį socialinį eksperimentą surengė vienas laikraštis, norėdamas išsiaiškinti žmonių suvokimą, skonius ir prioritetus. Eksperimento pagrindiniai principai buvo:
… Kasdienybėje, netinkamu laiku.. ar esame jautrūs ir imlūs grožiui?
… Ar sustosime, kad tai įvertintume?
… Ar atpažįstame talentą netikėtoje aplinkoje?

Eksperimento rezultatai ir išvados buvo tokios:
Jei mes negalime rasti laiko tam, kad sustotume ir paklausytume geriausių visų laikų muzikinių kūrinių, atliekamų vieno iš talentingiausių planetos muzikanto,
jei šiuolaikinis gyvenimo tempas toks įtraukiantis, kad mes tampame akli ir kurti tokiems dalykams, tai susimąstykime – KIEK mes praleidžiame svarbaus gyvenime?..
Ar ne per daug mes prarandame rutinoje, sumaištyje ir bėgime?..

AR YRA GYVENIMAS PO GIMIMO?

Vienos būsimos mamytės pilve augo ir vystėsi du embrionai-dvyniai, būsimieji kūdikėliai. Vienas buvo Mažasis Tikintysis, antras – Mažasis Skeptikas. Ir štai kartą Skeptikas klausia savo brolio:
– Ar tu tiki gyvenimu po gimimo?
Tikintysis atsakė:
– Žinoma, tikiu! Juk tai taip natūralu ir aišku: gyvenimas po gimimo tęsiasi. Mes gyvename čia tam, kad išaugtume ir sustiprėtume, ir būtume pasiruošę tam, kas mūsų laukia – gyvenimui po gimimo.
Skeptikas paprieštaravo:
– Tikrai?! O aš manau, kad visa tai kvailystės! Jokio gyvenimo po gimimo nėra. Ar tu bent įsivaizduoji, kaip galėtų atrodyti tas gyvenimas?..
– Aš tiksliai nežinau, – šyptelėjo tikintysis, – bet manau, kad ten bus daugiau šviesos, nei čia. Ir gali būti, kad mes patys valgysime ir bėgiosime, ir…
– Visiška nesąmonė! Bėgioti neįmanoma, o valgyti patiems… juokinga prielaida. Mes turime virkštelę, kuri mus maitina. Be jos net neįmanoma įsivaizduoti gyvenimo po gimimo: virkštelė – mūsų gyvenimas. Be to – ar pastebėjai, kad ji tampa vis trumpesnė?..
– Ne. Tai tikrai įmanoma, patikėk. Tiesiog mus supantis pasaulis bus visai kitoks, nei mes esame pripratę.
– Bet juk dar niekas niekada po gimimo negrįžo! Kiekvienas embrionas žino, kad gyvenimas baigiasi gimimu. Ir, apskritai, gyvenimas – tai vandeniu užpildyta sfera, tiesiog.. kančia tamsoje…
– Iš tiesų aš tiksliai nežinau, kaip atrodys gyvenimas po gimimo… Bet kokiu atveju, mes tai tikrai pamatysime. Ir savo Mamytę pamatysime, ir.. ji būtinai pasirūpins mumis – aš tai tiksliai žinau!
– Mamytę?.. Tu tiki Mama? Cha-cha… O kur gi ji galėtų būti?
– Bet juk ji nuolat šalia, aš tai jaučiu… Mes gyvename joje, be jos mes negalėtume gyvuoti…
– Tai visiška kvailystė! Tos Mamos aš nė lopinėlio nemačiau, o tai reiškia: jei nemačiau, tai ir nėra.. ir principingai pareiškiu – būti negali!
– O aš ją jaučiu… Kartais, kai mes ypatingai ramūs, mes galime girdėti jos tylų dainavimą arba jausti, kaip švelniai ji glosto mūsų Pasaulį… Ir todėl aš tvirtai tikiu, kad mūsų gyvenimas po gimimo tęsiasi!.. 🙂

🙂 Gero visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Sekti Dao..

Būtent sekti Dao – tam kviečia Laozi. Ne aklai tikėti, spraustis į dogmų rėmus, o suprasti, ieškoti Esmės. Esmė yra sielos išraiškos pagrindas, visų natūralių išraiškų pradinis taškas. Savęs lavinimas yra Dao pažinimo pagrindas. Pažindamas save, žmogus išsivaduoja iš primestų rėmų ir tampa laisvas. Neįtakotas, laisvas mąstymas atveria Esmę. Kur yra metodas, ypač sunkus ir ribojantis, ten nėra laisvės.

Tikrasis mokymas niekada nepasako, kas yra tiesa – jis tik nukreipia, nurodo kelią link tiesos, kurią mokinys atranda pats. Dao sekėjai pirmiausiai stengiasi gerai pažinti save, o tik paskui kitus ir aplinką. Išlavinę save ir išugdę jautrumą ir pastabumą, jie palaipsniui įžvelgia ir didžiuosius būties reiškinius. Tai yra Kelias, kuris labai vaizdingai aprašomas vienoje iš mano anksčiau minėtų knygų apie Dao:

“Į kelionę išsiruošėme visi. Tačiau vieni visą kelią klupinėja aklai. Kiti laikosi bandos. Dao gi skirtas tiems, kas nori žengti sąmoningai. Rašmuo Dao vaizduoja žmogų kelyje. Tas žmogus – jūs. Ir jei perprasite Dao, visą kelionę savuoju taku spinduliuosite džiaugsmą ir išmintį… Visas jūsų gyvenimas ir ryšys su Dao yra tik jūsų dvasios reikalas. Gyvenkite dvasingai… Tai pats nuostabiausias žmogaus siekis…“

Dao sekėjai lavina tam tikras savybes, padedančias pasiekti harmoniją su savimi ir pasauliu. Pirmiausia – paprastumas. Jie neeikvoja jėgų niekams ir moka džiaugtis tuo, ką turi. Siekiama to, kas yra tikslinga ir reikalinga gyvenimui, nesiblaškoma ir nebėgama paskui ambicijas ir šlovę. Taip išlaikoma dvasinė pusiausvyra.

Jautrumas – labai svarbi savybė gyvenime. Jautrumas tam, kas tikra, grožiui. Sugebėjimas pajusti vienybę su gamta – mokomasi ir stebimos kūrybinės galios apraiškos, ciklų kaita, pajuntama viso, kas gyva, vienybė ir ryšys. Jautrumas svarbus ir kasdieniniame gyvenime: vengiama agresyviųjų, padedama tiems, kam reikia pagalbos, bendraujama su tais, su kuriais sieja dvasinis ryšys ir bendri tikslai.

Lankstumas – tai liečia kūną, protą ir dvasią. Kūno lavinimas ir priežiūra teikia kūno sveikatą ir lankstumą. Protas ir dvasia įgyja lankstumą per suvokimą, kad formos suteikimas riboja raidą ir progresą. Todėl, jei norime augti ir tobulėti, turime būti be nusistatymų.. Gali būti, kad atrasti atsakymai į klausimus koreguoja tuos atsakymus, kuriuos jau žinome, ir iškelia naujus.. Tai natūralu – tai augimas, ir augantis turi tai suprasti.

Savarankiškumas – tai nepasidavimas įtakoms, įvairiems judėjimams, madingoms pakraipoms.. Trumpiau – savarankiškas mąstymas. Suvokimas, kad viskas aplink keičiasi, įgauna naujas formas ir tendencijas, kurios dažnai kyla iš paviršutiniškumo ar egoizmo apraiškų. Dao sekėjo suvokimas plaukia iš gilesnio – dvasios lygmens, tai išmintis, kurios neturi veikti laikinos ar ribojančios įtakos.

Sutelktumas – vidinis kryptingumas. Tai gilus savo prigimties ir savitumo suvokimas ir pažinimas – per meditacijas, apmąstymus. Savo galimybių ir talentų supratimas ir maksimalus jų panaudojimas gyvenime. Užuot stengęsis tapti kažkuo kitu, Dao sekėjas vysto savuosius privalumus. Taip pat jis pripažįsta, kad kiekvienas gyvenimo etapas turi savo privalumų ir trūkumų, bet stengiasi išnaudoti privalumus.

Saviugda – nuolatinis augimas ir tobulėjimas. Gyvenimas su Dao – tai pastabumas, sugebėjimas atlikti reikiamą veiksmą reikiamu metu. Todėl ugdomos savybės, padedančios vis tobuliau sekti Dao. Gyvenimas – procesas, visos patirtys priimamos kaip pamokos ir einama toliau.

Disciplina – gebėjimas organizuotai siekti reikiamų tikslų. Dao disciplina – ne narvas, į kurį spraudžiama per jėgą, o gebėjimas susikaupti, susitelkti. Suprasti, kad norint pasiekti savo tikslų, reikia savitvardos. Šis suvokimas leidžia nesiblaškyti, nedaryti nereikalingų veiksmų ir nuosekliai siekti užsibrėžto tikslo.

Džiaugsmingumas – labai subtili savybė, prieštaringa šiuolaikiniam nuolat susirūpinusiam žmogui.. Dao sekėjo džiaugsmas kyla iš žinojimo ir visiškos pilnatvės. Jis “apčiuopia“ tiesioginį ryšį su gyvybės šaltiniu ir supranta, kad laimės būsena yra vidinis pojūtis, o ne išorinis veiksmas. Jis laimingas nuolat, čia ir dabar, vienybėje su savimi ir jį supančiu Dao ir visomis jo apraiškomis..

Tokios pagrindinės Dao sekėjų vystomos savybės. O tam, kad geriau suprastume, kokie gi tie Dao sekėjai gyvenime, iliustruosiu tai pavyzdžiu iš anksčiau minėtos knygelės: tarkim, yra trys situacijos. Pirmoji – pastatyti tiltą per plačią upę. Kai elgsis Dao sekėjai? Pirmiausia, jie paklaus, kam reikalingas tiltas, ar tikrai jis reikalingas. Jei taip – ar nepažeis tiltas pusiausvyros gamtoje, visuomenėje, ekonomikoje, o gal tai bus tiesiog neestetiška?

Antroji situacija – užpuolikas gatvėje. Dao sekėjai nepultų jo kaltinti, o pirmiausiai paklaustų savęs – ar jie patys kaip nors to užpuolimo neišprovokavo, ar galėjo jo išvengti? Žinoma, jie apsigintų, bet ne iš įtūžio, o panaudotų savo išlavinto kūno galimybes, kurį tobulina kasdien. Trečioji situacija – užsinorima pažinti ką nors, esantį toliau nuo mūsų, ir tuoj pat skrendama norimo objekto tyrinėti.

Dao sekėjas, prieš leisdamasis ko nors tyrinėti į svetimus kraštus, pirmiausiai pagalvotų, ar jau pakankamai pažįsta pats save. Daoistų įsitikinimu, išorinis pasaulis gali būti tinkamai pažintas tik remiantis savo vidine įžvalga. Todėl jie pirmiausiai stengiasi gerai pažinti save, o tik paskui kitus ir supantį pasaulį..

Neįprastas mums mokymas, nes niekuo neriboja, o skatina patį žmogų ieškoti, stebėti, atrasti ir suprasti, laisvai mąstyti. Matyt, todėl turi tiek pasekėjų ne tik rytuose, bet ir visame pasaulyje. Dar vienas išminčiaus Kelias, Laozi apibrėžtas labai paprastai: “ Dangaus įstatymas neturi artimųjų; jisai geriems žmonėms per amžius palankus.“ ..

Pagrindiniai daoizmo principai

Šis mokymas turėjo ir turi daug pasekėjų, todėl ši filosofijos kryptis vadinama daoizmu. Šis mokymas unikalus tuo, kad nėra dogmatiškas, jis skatina žmogų mąstyti, pajusti gyvenimą, įžvelgti jame egzistuojančius dėsnius. Daoizmas išryškina ne tik pasaulio pažinimo svarbą, bet ir buvimą pasaulyje, siekiant harmonijos. Šio mokymo tikslas – skatinti suvokti esminius būties ir gamtos dėsnius, ieškoti savęs, peržengiant įprastines asmeninės patirties ribas, pajusti Visatai ir žmogui – kaip Visatos daliai – būdingus ritmus, kurie patvirtina egzistencijos tikrumą.

Laozi tekstuose per daoistinius simbolius, metaforas ir vaizdinius esmė subtiliai nužymėta, todėl skaitant juos, mokomasi pajusti, suprasti ir ieškoti savarankiškai. Šie tekstai parašyti taip, kad aktyvintų kiekvieno mąstymą, padėtų pačiam atrasti tiesą ir praregėti. Laozi skatina kiekvieną gilintis į save kaip į tikrosios patirties šaltinį, Dao išraišką. Jis teigia, kad vidinių savybių lavinimas dėsningai sukelia atsaką išorėje.

Dao veikimas – tai į visas puses laisvai sklindančių materialių ir dvasinių jėgų srautai. Kūrybinės Dao galios reiškiasi kaip yin ir yang energijos, kurios nėra priešiškos – jos papildo ir pagrindžia viena kitą: kai silpsta yang, stiprėja yin, ir atvirkščiai. Svarbiausia yra šių jėgų pusiausvyra, tuomet vyrauja harmonija. Jų sąveika yra amžina ir nepaliaujama.

Laozi taip pat išryškino dualumo principą ir jo vystymosi eigą: tezė-antitezė-sintezė. Jis teigė, kad visi reiškiniai mūsų pasaulyje atsiranda dėl priešybių susidūrimo: “būti ir nebūti gimsta vienas iš kito; sunkus ir lengvas kuria vienas kitą, aukštas traukia žemą..“. Reiškinys egzistuoja tol, kol egzistuoja jam priešingas reiškinys, taip pat dvi priešingos savybės keičiasi vietomis, pasiekusios kraštutinę ribą, jos keičia savo savybes: žmogų ištikusioje bėdoje gali slypėti jo būsima sėkmė, o džiaugsmą keisti sunkumų virtinė.

Daiktų ir reiškinių raida vyksta ciklais, visi būties procesai kinta, viena priešybė energetiškai veikia kitą. Įdomus Laozi pastebėjimas, kad žvelgdami į daiktą, žmonės dažnai nepastebi jo esmės, kuri dažnai gali būti prieštaringa išorei: “ tobulai nepriekaištingas atrodo stokojantis; sklidinai pripildytas atrodo tuščias; pats iškalbingiausias atrodo lemenantis žodžius…“ Kuo arčiau mes savo esmės – Dao – tuo daugiau yra aiškumo ir tiesos mūsų išorinėje išraiškoje.

Dar viena labai svarbi šio mokymo sąvoka – wuwei – neveikimas. Aiškinamas kaip natūralus veiksmas arba intuityvus kūrybiškumas. Daugelis girdėjome, rodos, prieštaringą daoistų posakį “veikimas neveikimu“. Tačiau tai tik iš pirmo žvilgsnio prieštaringa. Tai nereiškia nieko nedarymo, nes neveiklumas yra svetimas žmogaus prigimčiai. “Neveikimas“ reiškia jėgos nenaudojimas, nesipriešinimas prigimčiai, nekenkimas, t,y., gyvenimas be smurto, agresijos ir spaudimo. Buvimas natūralioje Dao tekmėje, gyvenimo tekmėje.

Tai aukščiausių žmogaus prigimtinių savybių panaudojimas, vystymasis, augimas, keitimasis ir klestėjimas nesinaudojant spaudimu ir nesisavinant: “gimdyti, bet nesisavinti; prižiūrėti, bet nesipuikuoti; auginti, bet nepavergti; mokyti nesakymu, o pavyzdžiu…“ Žmogus turi gyventi pagal savo prigimtį, laisvas ir nevaržomas, santaikoje su kitais žmonėmis ir gamta, Visatos dėsniais.

Daoizme iškeltas žmogaus idealas – išminčius. Jis suvokia gamtos dėsnius, nenaudoja prievartos (veikia neveikdamas), laisvai, natūraliai jaučia būties pilnatvę ir džiaugsmą. Toks žmogus nebūtinai atsiskyrėlis, jis gali puikiausiai veikti socialinėje aplinkoje, bet neatitrūkdamas nuo savo būties principų. Išskirtiniai jo bruožai – harmoningas sugyvenimas, subtilumas ir išmintis, ryšys ir vienybė su gamta.

Suvokiantis Dao dėsnius dėsnius žmogus elgiasi natūraliai, jam svetimas dirbtinumas: jis nesiveržia į priekį, nesisavina, nesididžiuoja, neeikvoja energijos be reikalo.. Kadangi jis nedaro nieko nereikalingo, tai ir jo veikla yra tikslinga ir sėkminga, netrikdanti gamtos ir socialinio gyvenimo dėsnių. Jis tiesiog yra (buvimas – you) harmonijoje su savimi ir viskuo, kas jį supa – su visaesančiu ir beribiu Dao..

Sekantį kartą – apie savybes, kurias lavina Dao sekėjai, norėdami pasiekti harmoniją su savimi ir pasauliu..

Laozi: viskas yra Dao

Yra mokymų, kurie turi ypatingą trauką. Juose sukauptos sakralinės žinios ir pamatinės dvasinės vertybės, jie tampa įkvėpimo šaltiniu, kelrodžiu gyvenime, galiausiai lemia ir civilizacijos raidą. Mūsų laikais vyksta dviejų civilizacijos “mokyklų“ susiliejimas: pirmosios – ezoterikos ir filosofijos, kurios buvo vystomos pirmame tūkstantmetyje, ir antrosios – fundamentaliųjų techninių mokslų, kurie buvo vystomi antrame tūkstantmetyje, todėl prisiliesti prie senųjų mokymų ypač įdomu.

Vienas ryškiausių senųjų mokymų – Laozi “Dao De Jing“ – žymus senovės kinų filosofijos veikalas. Jame tik daugiau kaip penki tūkstančiai ženklų, bet jis kupinas savito gilumo, įžvalgumo, tikslių pastebėjimų ir poetinės įtaigos. Būtent dėl šių savybių susidomėjimas Laozi mokymu buvo nuolatinis nuo pat jo sukūrimo pradžios: jis buvo analizuojamas, komentuojamas, verčiamas į daugelį kalbų. Šis mokymas padarė įtaką ir naujų mokymų atsiradimui.

Kas gi šio mokymo kūrėjas? Metraščiai byloja, kad veikalo autorius Laozi gyveno Chungiu laikotarpiu 585-500 m.pr.Kr., ir buvo Zhou dinastijos “knygų lobyno sergėtojas“, kitaip sakant – bibliotekos metraštininkas. Išlikę duomenų, kad Laozi pavardė buvo Li, vardas – Er. “Laozi“ tos epochos laikais buvo mandagus kreipinys į žmogų, taip pat į Mokytoją. “Lao“ reiškė senas, gerbiamas, žodis “Laozi“ reikštų “gerbiamas mokytojas“.

Kitų tyrinėtojų nuomone, Lao yra žmogaus pavardė, o “zi“ nurodo “mokymo įkūrėją Lao“. Laozi kūrinys paprastai vadinamas Laozi, bet jis turi dar vieną pavadinimą – Knyga apie Dao ir De (“Dao De Jing“). Mokymas sudarytas iš 81 skyriaus ir skiriamas į dvi dalis: pirmojoje 37 skyriai, antrojoje – 44. Šie skyriai dar vadinami knyga apie Dao ir knyga apie De.

Sąvoka “Dao“ yra svarbiausia Laozi knygoje ir yra šios filosofijos kertinis akmuo. Tam, kad suprastume Laozi mokymą, pirmiausia turime suprasti sąvoką “Dao“. Šios sąvokos įtvirtinimas yra milžiniškas Laozi nuopelnas – tai ne tik praturtino filosofinę mintį, bet ir kilstelėjo pačią filosofiją iš buitinio kasdienybės lygmens į metafizikos lygmenį – Visatos ir gyvenimo esmės apmąstymų pakopą.

Iki Laozi sąvoka “Dao“ buvo vartojama kelių veiksmų būdui apibrėžti – gamtoje veikiančius dėsnius ir visuomenę reguliuojančias normas ir įstatymus. Laozi praplėčia šią sąvoką ir paskelbia Dao visko, kas egzistuoja Visatoje, gimimo ir raidos šaltiniu. Laozi aiškinimu, Dao egzistavimas yra tikras, neginčytinas ir absoliutus, tačiau kartu Dao yra beformė, begarsė ir nepažini būtis, todėl neįmanoma jos nusakyti konkrečia sąvoka.

Tai kažkas už mūsų suvokimo ir patyrimo ribų, todėl neįmanoma Dao tiksliai apibūdinti mums suprantamomis reikšmėmis, todėl pavadinimas sąlyginis. Tuo tarpu De yra Dao personifikacija, tai yra tai, per ką Dao save išreiškia. Visi materialiojo pasaulio daiktai turi formą ir pavadinimus, savo egzistencijos ribas, judėjimo kryptį, pradžią ir pabaigą. Žvelgdami į De, galime pamatyti Dao veikimą. Dao santykis su visomis esybėmis pagrįstas natūralumu ir tarpusavio ryšiu, Dao tekmė visiems vienoda.

Laozi paneigė dieviškumo teorijas, o Visatos kūrėju jis paskelbė Dao. Laozi teigė, kad Dao yra dangaus ir žemės pradžių pradžia, visko esamo ištakos, ir turi neišeikvojamą kūrybos potencialą, kad jo egzistavimas yra savaiminis procesas. Ieškodamas kosminio prado, Laozi tikėjosi rasti socialinių ir egzistencinių problemų paaiškinimą. Tų laikų kontekste tokios mintys skambėjo itin revoliucingai.

Laozi manymu, visos žmogaus bėdos atsiranda tuomet, kai jis eina prieš Dao – savo natūralią prigimtį. Jis stengėsi įžvelgti vieną bendrą dėsnį ir būties pagrindą daiktų ir reiškinių įvairovėje, jų kitime, sąveikoje ir raidoje. Laozi padarė išvadą, kad yra civilizacijos šalutiniai produktai: klasta ir godumas, kurie sukelia liguistą šlovės ir valdžios troškimą. Tai pažeidžia pačią žmogaus esmę ir to pasekoje atsiranda dvasios ligos.

Todėl Laozi skleidžia idėjas apie beaistrę ramybę, nekovingumą. Tai reiškia, kad žmogui nevalia pažeisti gamtos dėsnių principų – kitaip prarandamas žmogiškumas ir vienybė su Visata – nes eidamas prieš savo prigimtį, žmogus griauna save. Agresyvumas, tuščiagarbiškumas ir smurtas visada veda į žlugimą ir baigiasi pralaimėjimu, nes yra neteisingas gyvybinės energijos panaudojimas..

Įdomios ir aktualios mintys, tiesa? Pratęsiu pagrindinių daoizmo principų apžvalgą kitame rašinyje. O tiems, kas norėtų paskaityti šį mokymą, yra puiki “Vagos“ 1997 metais išleista knyga “Laozi“. Joje yra originalus tekstas, šalia – vertimas į lietuvių kalbą, o taip pat šio mokymo tyrinėtojų komentarai. Yra ir dvi adaptuotos šiuolaikinės knygos – “365 Dao“ įžvalgos kasdienai ir “Kasdieninis Dao“ darnaus gyvenimo menas – išleistos Kaune, leidykloje “trigrama“.

D.Čopra: mintys..

“Esama trijų absoliučių, nesunaikinamų dalykų: tai Sąmoningumas, Būtis ir Meilė.“
“Meilė yra evoliucinis impulsas, kuris išplėtoja gyvenimą.“
“Augimas yra pasirengimas leisti realybei nuolat atsinaujinti.“
“Meilė remiasi ne tavo veiksmais ar jausmais, bet tavo sąmoningumo lygiu.“
“Asmeninė meilė yra sutelkta universalios meilės forma; universali meilė yra išplėsta asmeninės meilės forma.“
“Protas vertina, kas yra gera ir kas yra bloga. Meilė atneša tik gera.“
“Kai kaltiname ir kritikuojame kitus, mes iš tiesų vengiame tiesos apie save.“
“Viskas išoriniame pasaulyje byloja apie vidinį pasaulį.“
“Meilė kaip vanduo: jei ji nesruvena, ji užsistovi.“
“Visi nesutarimai kyla iš to, kad nesuprantame kito žmogaus sąmoningumo lygio.“
“Aukščiausia meilės išraiška yra kūrybingumas.“
“Kai atrodo, kad kiti žmonės klysta, tai tik todėl, kad jų požiūris nesutampa su jūsų.“
“Meilė gydo, atnaujina, suteikia saugumo, įkvepia galios. Meilė suteikia tikrumo ir išsklaido abejones. Meilė išstumia baimes, atneša ramybę, pašalina nesutarimus, suartina.“
“Negali gauti meilės daugiau negu esi pasiryžęs priimti.
Negali gauti meilės daugiau negu pats gali suteikti.
Meilės, kurią spinduliuoja kitas žmogus, šaltinis yra tavo paties širdyje.“
“Visatos sandara skatina augimą, o augimas visuomet vyksta didesnės meilės ir laimės kryptimi.“
“Nėra jokios Dievo bausmės. Tai, kas atrodo bausmė, tėra mūsų pasipriešinimo Visatos dėsniams atspindys.“
“Tam, kad kiekvieną akimirką matytumėte meilę, turite nusivalyti savo suvokimo langus.“
“Jausti grožį reiškia pažinti tiesą. Žinoti tiesą reiškia mylėti.“
“Prisirišimas yra priklausomybės forma, atsiremianti į ego;
meilė – tai neprisirišimas, jos šaltinis yra dvasia.
Kuo jūs mažiau prisirišęs, tuo nuoširdžiau galite mylėti.
Elgesys, kuris nesusaisto, kyla tiesiogiai iš meilės.
Kitoks elgesys kyla iš ego…“
“Ten, kur nėra meilės, yra daug iliuzijų…“
“Iš meilės gimusi energija yra kūrybinga – ji atnaujina viską, ką paliečia, ji nuolat kuria.“
“Įkvėpimas yra tokia būsena, kai susijungia protas ir širdis.“
“Jūsų sąmonė yra tai, ką jūs priduriate prie realybės. Tai, ką suvokiate kaip realų, tampa realiu.“
“Meilės akyse niekas neklysta: visi žmonės daro tai, ką geriausiai sugeba, su tokiu sąmoningumu, kokį jie yra pasiekę.“

🙂 Visiems visiems gero artėjančio savaitgalio! 🙂

Įpročiai, ribojantys mūsų sėkmę

Yra daug metodikų, padedančių pasiekti sėkmę. Visi žinome, kad sėkmė yra efektyvi veikla. Efektyvių ir naudingų žmogui savybių atskleidimas yra labai svarbus, bet lygiai tiek pat svarbu žinoti, kokios mūsų savybės trukdo veiklą padaryti efektyvia. Neefektyvios savybės nepastebimai gali tapti įpročiais ir pradėti riboti mūsų gyvenimą, tuomet jokios sėkmės metodikos nepadės, kiek besistengtume.

Psichologai išskyrė ir sugrupavo dažniausiai pasitaikančius, ribojančius žmogaus veiklą įpročius. Jų yra daug, bet ryškiausi yra keli. Pirmasis – baimė žengti pirmą žingsnį. Labai daug žmonių dėl nepasitikėjimo savimi ir baimės būti nesuprastam nedrįsta žengti konkrečių žingsnių savo tikslams pasiekti. Labai gaila, bet kaip tik dėl šios priežasties daug nuostabių idėjų taip ir lieka neįgyvendintos, ir daug talentingų žmonių neatskleidžia savo dvasinio potencialo.. O juk kiekvienas žmogus yra unikalus ir talentingas..

Tai taip pat liečia ir žingsnius link pokyčių gyvenime. Šiam įpročiui pateisinti sugalvojama šimtai priežasčių: negalavimai, nuotaikos nebuvimas, aplinkybių kaltinimas ar tiesiog nenoras.. Tačiau.. jei nedarysime to pirmo žingsnio, tai nieko ir nebus – neišlavinsime kažkokių įgūdžių ar profesionalumo jų nelavindami ir nedėdami pastangų, neišmankštinsime raumenų nejudėdami, neturėsime draugų nebendraudami.. Taigi, ši baimė – kelias į niekur..

Antrasis ribojantis sėkmingą veiklą įprotis – užsiėmimas smulkiais, nereikšmingais darbais, vengiant svarbaus darbo. Paplitęs įprotis, nepastebimai įeinantis į gyvenimą.. Dideliam svarbiam darbui reikia nusiteikimo, daug laiko – tam reikia susikaupti, tai ir užsiimam viskuo, tik ne tuo darbu.. Tai atrodo, kad laiko pritrūks, tai nėra ūpo, tai atsiranda smulkių, skubesnių darbelių, kurie, rodos, užims nedaug laiko, bet susumavus atima jo ne mažiau.. o didysis darbas laukia, keldamas dar didesnę įtampą ir nenorą..

Kaip atsikratyti šio įpročio? Pirmiausia, jei jau pastebėjome tokį savo elgesį, susirašykime prioritetinių darbų planą ir nuosekliai jį vykdykime be jokių nuolaidžiavimų. Tik pabaigę svarbiausią dienos darbą, pradėkime sekantį, nesiblaškykime. Žmonės net nepastebi, kaip įgyja šį įprotį, nes užvaldo iliuzija, kad smulkūs darbai atliekami greičiau, o jie.. niekad nesibaigia. Tuo tarpu svarbūs darbai kaupiasi ir.. kelia įtampą. Todėl, pirmiausia – tai, kas svarbu, o tik paskui tai, kas skubu..

Sekantis ribojantis įprotis – atidėliojimas ir delsimas, dažnai einantis greta antrojo įpročio. Jei susikaupė darbų, kuriems “nerandame“ laiko, susikaupkime ir atlikime juos, kitaip jie kels dar didesnę įtampą. Tokius darbus patariama atlikti pirmoje dienos pusėje, kai esame darbingi ir žvalūs. Be to, atlikę sunkius ar atidėliotus darbus dienos pradžioje, pajusime entuziazmą ir pasitenkinimą atliktu darbu, o kartu ir motyvaciją tolimesnei darbų eigai.

Didelius darbus patariama suskirstyti į kelis lengvai atliekamus etapus – taip lengviau pamatyti rezultatą ir tuo pačiu motyvuoti save tolimesniam darbui. Nepamirškime prieš didelius ir sunkius darbus nusiteikti pozityviai: išgerkime kavos ar mėgiamos arbatos puodelį, paklausykime mielos širdžiai muzikos.. Ir būtinai pasidžiaukime atlikto darbo rezultatais..

Ketvirtasis paplitęs ribojantis sėkmę įprotis – polinkis pernelyg analizuoti, abejoti ir svarstyti, vietoje to, kad veiktume konkrečiai. Taip gaištamas ne tik brangus laikas, bet ir susipainiojama abejonėse. Savo veiksmus būtinai turime apsvarstyti, bet tik tiek, kiek reikia konkrečiai veiklai. Toliau turime daryti tai, kas reikalinga. Galima keisti veiklos eigą, jei to reikalauja situacija, bet svarstymus “kas būtų, jei būtų, o kas, jei taip ar kitaip“, ryžtingai stumkime į šalį, nes tai atitraukia nuo tikslų siekimo.

Dar vienas ribojantis įprotis – negatyvus požiūris į viską. Kai žiūrime į viską iš negatyvios pusės, mūsų motyvacija gęsta labai greitai.. Neįmanoma savęs motyvuoti neigiamomis nuostatomis.. Negatyvumo pinklės tame, kad toks mąstymas labai greitai ir nepastebimai tampa bjauriu įpročiu. Tuomet jau ir smulkmenose įžvelgiamos problemos, pradedama kabinėtis ir kritikuoti, kaltinti visus ir dėl visko.. Ir tuo pačiu taip dažnai pateisinamas savo neveiklumas..

Pastebėjus tokį įprotį, reikia dėti sąmoningas pastangas – palengva jungtis į pozityvumą. Sąmoningai stengtis matyti savo ir žmonių teigiamas savybes, pastebėti grožį aplinkoje, matyti gėrį. Suprasti, kad negatyvus požiūris tėra įprotis, kurį galime keisti. Negatyvumas – labiausiai ribojantis žmogaus gyvenimą įprotis, todėl, jei siekiame laimės ir sėkmės, turime jo ryžtingai atsisakyti..

Šeštasis ribojantis įprotis – nenoras pripažinti savo klaidų. Nenorėdami pripažinti klydę, mes teisiname savo klaidas ir užsidarome. Su tokiu požiūriu sunku, o gal ir neįmanoma augti ir tobulėti. Visi klystame.. ir tik pripažinę klaidas ir padarę išvadas, galime judėti į priekį. Būkime objektyvūs ir atviri informacijai, kuri padeda dvasiškai augti ir atsisakyti to, kas riboja augimą – tai tobulėjimo garantas.

Ir paskutinis iš ryškiausių ribojančių įpročių – nemokėjimas filtruoti informacijos. Informacijos gausa, pernelyg didelis jos srautas kuria chaosą galvoje, o kartu ir gyvenime. Būkime atidūs viskam, ką žiūrime, skaitome ar mokomės. Mokykimės ieškoti informacijos kryptingai, filtruokime ir atsirinkime tai, kas reikalinga ir tikslinga, kitaip.. neišvengsime painiavos ir chaoso.

Atrodytų, tų įpročių nedaug, bet kaip stipriai jie gali apriboti gyvenimą.. Juk kur mūsų mintys, ten ir mūsų gyvenimo energija.. Tik mes patys ribojame save savo mintimis ir įpročiais. O kiekviename iš mūsų.. neišsemiamos galimybės. Aukime, klestėkime – leiskime tai sau – juk augimui ribų nėra, o susitraukti galime tik į tašką..