Ne tik protas.. (tęsinys)

Dar viena svarbi O.G.Torsunovo mintis – nesekime aklai atkartodami pasirinkto mokslo žinių, ypač senųjų. Kodėl? Dėl labai paprastos priežasties: šiuolaikinis gyvenimas neatitinka senovės žmonių gyvenimo būdo ir mąstymo. Mes turime taikyti patį principą šiuolaikinėms sąlygoms, kitaip tai bus ėjimas atgal. Prisimenate Fibonačio seką – tai progresija, kur kiekvienas skaičius yra lygus prieš jį einančių dviejų skaičių sumai ( 0, 1, 1, 2, 3, 5, 8, 13, 21, 34,….)?

Tai ne tik sakralinės geometrijos, kuri yra gamtoje, simbolis (nes padalinus du iš eilės einančius skaičius vieną iš kito, gauname “aukso pjūvio“ skaičių), bet ir evoliucijos simbolis – ši seka parodo augimą, kuris vyksta tik sumavimo dėka – augimas visada yra suma. Negalime paimti skaičiaus iš sekos pradžios ir pastatyti tiesiog toliau, jis “eina“ per seką sumuojant. Taigi, ir senovės žinios negali būti nei ignoruojamos, nei ištraukiamos pradiniame pavidale, jos turi būti sumuojamos su šiandieninėmis žiniomis ir vystomos toliau – tuomet vyksta progresas. Be pradinių žinių, lygiai kaip ir tik su šiuolaikinėmis žiniomis – mes atitrūkstame nuo esmės.

Vedose aprašyti materialios energijos lygiai sukuria tam tikrą materijos tankumą ir jas atitinkančias savybes. Grubios energijos yra labiau apčiuopiamos, bet statiškesnės, energetiniu požiūriu tamsesnės. Kuo subtilesnės energijos, tuo jos judresnės ir šviesesnės. Visa kūrinija, visa jos įvairovė yra šių energijų sąveika ir išraiška. Mes esame kūrinijos dalis ir paklūstame jos dėsniams: jei gyvename pagal juos, esame harmonijoje, jei prieš juos – panyrame į grubias materialumo energijas.

Kad pasiektume švariausią – satvaguna – energijos lygį, mes turime “atitikti“ subtilius gamtos dėsnius. Tai miego, mitybos ir poilsio ritmas. Skamba labai paprastai, bet retas žmogus mūsų laikais jo laikosi. Ir ne dėl to, kad sunku, o dėl to, kad vietoje to yra sukurtas nenatūralus, dirbtinis, niekuo nepagrįstas gyvenimo ritmas, kuris sekina žmogaus energiją ir traukia jį į žemas energijas ir jų poveikį.

Koks tas kūrinijos ritmas? Pradėkime nuo ryto. Turbūt, visi pastebėjote, kad viskas, kas gyva, keliasi su saulėtėkiu – pradeda čiulbėti paukščiai, skleidžiasi gėlių žiedai, gamta bunda, išskyrus.. dabartinį žmogų. Kad būtume žvalūs, keltis ryte reikia ne vėliau 8 valandos – tuomet būsime harmonijoje su rytine energija. Atsikėlę vėliau, jausime sunkumą, mieguistumą, nuovargį.

Ryte būtinas dušas – naktį organizmas šalina šlakus ir per odą, todėl juos būtina kruopščiai nuplauti, kitaip oda juos vėl sugers. Taigi, rytinis dušas – ne tik žvalumui ir švarai, bet ir sveikatai palaikyti. Ryto metas – geriausias laikas ir įvairioms dvasinėms praktikoms ir meditacijoms, taip pat mankštai. Diena iki vakaro – tai veiklos ir aktyvumo laikas, per jį turime atlikti visus darbus. Vakaras nuo 5-6 vakaro – ramybės, bendravimo laikas, pasiruošimas poilsiui.

Labai svarbu laiku atsigulti miegoti. Mūsų centrinė nervų sistema ilsisi griežtai pagal grafiką, maždaug dvi valandas: nuo 22 valandos iki 24 valandos. Jei nesigulame šiuo metu, ypač jei tai darome pastoviai, mūsų “centrinis procesorius“ pradeda “trumpinti“, gesti, blogai veikti. Atsiranda chroniškas nuovargis, susierzinimas, įtampa. Gulimasis miegoti laiku – protinga “profilaktika“ mūsų centrinei nervų sistemai.

Dabar sąžiningai pažiūrėkime, ar atitinka mūsų gyvenimas šiuos gamtos ritmus? Drąsiai galime dėti daugybę minusų: keliamės nelaiku, gulamės ne tik nelaiku, bet dažnai gyvename naktinį gyvenimą.. Dirbame vakarais, sportuojame vakarais, savaitgalį miegame iki pietų.. Dieną, kai turime būti aktyvūs, esame vangūs, o vakarais pradedame aktyvų gyvenimą.. O, pasirodo, daugelį psichikos sutrikimų galime lengvai koreguoti, pasitelkę tik teisingą, atitinkantį gamtos dėsnius dienos režimą.

Toliau mitybos režimas. Maždaug iki pusiaudienio virškinimo sistema dar tik pasijungia po nakties “valymo“ režimo, todėl pusryčiai turėtų būti lengvi. Sotūs pusryčiai sukels mieguistumą ir apatiją. Per pietus, kai virškinimo sistema yra aktyviausia, turėtume pavalgyti sočiai. Vakare taip pat lengvas maistas, nes organizmas ruošiasi valymuisi. Suvalgytas nakčiai maistas bus neįsisavintas, pus ir rūgs, o tos nuodingos puvimo medžiagos nuodys kraują ir visą organizmą. Jei valgome nakčiai nuolat, pradedame sirgti.

Maistas taip pat turi visas materialios energijos savybes. Tamo savybių turintis maistas – mėsa, taip pat nešviežias, šildytas, ne šaldytuve ilgai laikytas maistas. Radžo savybių turintis maistas – tai maistas su “pernelyg“ savybėmis – per sūrus, per aštrus, per saldus, per aitrus, per kartus. Ir satva savybių turintis maistas – estetiškas, sultingas, skanus, saikingas. Per dieną turime gauti įvairių skonių maisto, mityba neturi būti vienpusiška.

Išskirti pieniški produktai – tai satva maistas. Moters pienas kūdikiui, suaugusiems – karvės pienas ir pieno produktai – tai ypatingas maistas, nešantis labai šviesią energiją kūnui. Nevirškina pieno produktų tų žmonių organizmas, kurie yra stipriai veikiami tamoguna energijos. Tam, kad energija skaidrėtų, patariama valgyti nors po truputį pieno produktų.

Vedose teigiama, kad jei žmogus gyvena nuolat pažeidinėdamas šiuos paprastus gamtos dėsnius, jis palengva, pats to nepastebėdamas, leidžiasi į vis žemesnes materialumo energijas. Žmonės, gyvenantys tamsiose, grubiose materialiose energijose, nepastebi savo problemų, jiems atrodo, kad kažkas kitas yra kaltas dėl jų bėdų, jiems atrodo, kad “kada nors, ateityje“ viskas bus gerai ir jie yra bėgime paskui tą “bus gerai“. Jie gali būti išoriškai sėkmingi, kryptingi, stiprūs, bet.. giliai nelaimingi viduje, nes turi gilų tuštumos ir nepasitenkinimo jausmą.

Tuo tarpu satvagunos energijoje gyvenantis žmogus yra harmonijoje, nes gyvena pagal gamtos ritmus – jis yra gyvenimo tekmėje. Jis gali atrodyti keistokas aplinkiniams, nes yra ramus ir nesiblaškantis. Jam nereikia bėgti ieškoti laimės išorėje – jis atranda laimės šaltinį savyje. Toks žmogus tarsi šviečia ir harmonizuoja tai, prie ko prisiliečia. Dirba lengvai, produktyviai ir kokybiškai, nes veikia per intuiciją.

Ir, žinoma, įdomu, kokiu būdu dirba naujieji psichologai. Pirmiausia – detalus pokalbis, kurio metu psichologas aiškiai pamato disharmonijos priežastis. Paaiškinama žmogui, kad reikės padirbėti 🙂 .. Koreguojamas palengva režimas, keičiami įpročiai, gyvenimo būdas: nieko nedaroma drastiškai – tarkim, mėsėdžiui patariama mažinti mėsos kiekį ir rūšį – valgyti paukštieną ir žuvį. Žmogus išmokomas pats spręsti iškilusius uždavinius, aiškinami bendravimo, energijų sąveikos pagrindai. Teigiama, kad vien pakoregavus dienotvarkę ir mitybos įpročius, greitai keičiasi žmogaus psichinė būklė, jis pamato savo problemos priežastis.

Pabrėžiama, kad svarbiausias dvasinio augimo ir tobulėjimo principas yra pakopiškumas: neskubėti.. Taip pat primenama, kad mes esame tai, ką mes valgome ir tai, ką į save įsileidžiame (kokias energijas). Ir.. raginama nepamiršti, kad kopiame aukštyn ilgiau, nei važiuojame žemyn..

Galime tai neigti ar priimti, bet kategoriškai tam prieštarauti sunku. Labai įsiminė paskaitų atmosfera: geranoriškumas ir šiluma. Ši sistema nepririša, neriboja tai tiesiog dar vienas Kelias.. išmokantis patį žmogų suprasti, atpažinti problemų priežastis, jas išspręsti ir gyventi laimingai 🙂 .

Reklama

Ne tik protas..

Žmogus yra gamtos dalis ir pilnai dalyvauja procesuose, kurie joje vyksta. Mokslo žinios apie šių procesų ir žmogaus sąveiką yra ribotos. Šiuolaikinės psichologijos praktikos moko keisti gyvenimą, pasitelkiant tik protą, tuo pačiu ignoruojami gamtos dėsniai. Sparčiai besivystanti trečiojo tūkstantmečio psichologija vykdo labai svarbią šiuolaikinių ir senovės žinių sintezę.

Gimstanti psichologijos sritis gal šokiruoja, atrodo keista, bet tuo pačiu patraukia savo paprastumu ir.. savotiška logika, kurią sunku paneigti. Šį kartą – santraupa iš O.G.Torsunovo paskaitos. Tai žymus psichologas, turintis medicininį išsilavinimą, dažnai studijuojantis Indijoje. Jo tyrinėjimų sritis – Vedos, remiantis kuriomis, jis pritaiko senovės žinias šiuolaikinėje medicinoje, psichologijoje, ir sėkmingai padeda žmonėms.

Pagrindinis dalykas, ko jis moko – tai harmonija su gamtos dėsniais ir su.. savimi per tai. Negalime gyventi harmoningai ir būti laimingi, jei einame prieš gamtos dėsnius. Jie yra labai paprasti, tik pamiršti ar tiesiog ignoruojami kaip atgyvena. Nežiūrint to, jie veikia – tai matome apsižvalgę aplink. Kai veikiame išvien su gamtos dėsniais, esame laimingi, mums atsiveria aukštesnioji intuicija, kuri yra mūsų sielos dvasinė jėga.

Mūsų pasaulyje yra trys materialios energijos rūšys. Kiekviena iš jų turi jai būdingas savybes. Indų asketai ir jogai teigia: supratęs šių energijų veikimą, žmogus sužino viską apie materialių ir dvasinių energijų sąveiką ir gali gyvenime pasiekti viską. Mes esame tokie (o kartu ir mūsų gyvenimas), su kokia energija mes (sąmoningai ar ne) pasirenkame bendradarbiauti.

Mūsų siela – lyg šviesa, kupina dvasinės energijos. Jos “šviesumas, švytėjimas“ priklauso nuo to, kokio “tankumo, tamsumo“ energija mes ją “pridengiame“, t.y, pasirenkame (sąmoningai ar ne) bendradarbiauti. Tam, kad lengviau įsivaizduotume šias energijas, palyginkime jas su įvairaus storio audeklais. Tankiausia, tamsiausia materialumo, gamtos energija vadinama tamoguna (sanskr.). Ji “uždengia“ sielą lyg storu neperšviečiamu audeklu, pro kurį aukščiausios sielos dvasinės savybės negali šviesti.

Šios energijos ypatybės: tamsa, inercija, abejingumas, tinginystė, mieguistumas, depresyvios būsenos. Ši energija sukausto sielą ir sąmonę, sukelia iliuziją ir neišmanymą. Tamsumas (tamoguna) suklaidina net ir mokytus žmones, juos pradeda kankinti abejonės ir nuogąstavimai, jie supainioja netiesą su Tiesa. Šios energijos įtakoje žmogus nepajėgia aiškiai mąstyti ir padaryti teisingas išvadas.

Aukštesnė, laisvesnė materialumo energija – radžoguna. Šią energiją jau galime palyginti su plonesniu audeklu, kuris uždengia sielos dvasinę šviesą – tarkim, su lininiu audeklu – pro jį jau skverbiasi sielos šviesa. Šios energijos savybės: aktyvumas, darbingumas, aistra, energija, veikla. Taip pat pavydas, godumas, troškimas išsiskirti, pojūčių malonumų ir prestižo siekis. Šios energijos poveikis – per įspūdžius, pojūčių kaitą, blaškymąsi.

Aukščiausioji materialumo energija – satvaguna. Ją galime palyginti su plonyčiu peršviečiamu audeklu, pro kurį aiškiai šviečia sielos dvasinė šviesa. Tai laisviausia energija, pagrindinės jos savybės – laimė, ramybė, žinios, meilė, tyrumas, darna. Tokie žmonės ramūs, turi aiškų realybės, Tiesos, Visatos dėsnių suvokimą ir veikia išvien su jais. Jie gabūs ir kūrybingi, su išvystyta intuicija. Šalia žmonių su tokia energija žmonės nusiramina, tampa geresni. Tokie žmonės tarsi švyti vidine šviesa..

Taigi, laimė – mūsų vidinė “šviesa“, mūsų vidinė būsena, kurią mes “pridengiame“ tam tikro “tankumo“ materialumo energijomis. Kad būtume laimingi, pirmiausia turime suprasti laimės prigimtį: ji yra mumyse. Jei ieškome jos išorėje, neišvengiamai nusivyliame, nes pradedame ieškoti laimės per pojūčius ir pojūčių objektus, nuo kurių tampame priklausomi. Čia ir įsijungia “voverės ratas“: bėgame paskui pojūčius ir jų objektus, norime iki begalybės liesti, ragauti, pajusti.. tuos pojūčius laikome laime, o pajusti pilnatvės negalime, nes jaučiame, kad “kažko“ vis trūksta..

Turbūt atkreipėte dėmesį, kad tai materialumo energijos – juk mes gyvename kūne, todėl jų poveikis gali būti reguliuojamas. Žinoma, visi norime pasiekti švariausią sielos būseną.. Yra paprastas mechanizmas: jei gyvename pagal gamtos (materialumo energijos) dėsnius, mes esame šviesūs ir laimingi, jei prieštaraujame savo elgesiu jiems – pasineriame į tamsą ir pritraukiame nemalonius įvykius į savo gyvenimą.

Kaip pasiekti harmoniją su Gamtos dėsniais ir savimi – parašysiu sekantį kartą 🙂 .

Apie Tiesą

Koks būtų pasaulis, jei iš jo išnyktų melas? Kiek daug jis savyje talpina: apgaulę, nenuoširdumą, manipuliacijas, išsisukinėjimą, veidmainystę, nutylėjimus, išdavystę.. Intuityviai visi jaučiam, kad tai kažkas.. ko tikrai nereikia gyvenime, bet visgi.. Daugiau-mažiau, tiesiogiai-netiesiogiai, kartais-dažnai, bet visi tame dalyvaujame: klausydami melo, toleruodami melą, nesuprasdami, kas yra melas, pakeisdami tiesą melu.

Painiava, iš tiesų dabar tokia painiava sąvokose.. Meluoti tapo įprastu dalyku. Ryškiausias pavyzdys, kai užduodamas paprastas konkretus klausimas: atsakoma ne į konkretų klausimą, o pradedamas interpretuoti pats klausimas, kalbama aplink užduotą klausimą, arba, išsisukinėjant nuo klausimo, užduodamas priešpriešinis klausimas. Tarkim, klausiu, kiek valandų, o žmogus man pradeda aiškinti, kaip ir kur pagamintas jo laikrodis arba paklausia, kiek man metų. Pažįstama?

Žinoma, pavyzdys humoristinis, bet visi tai matome nuolat: tarsi mes kalbėtume ne apie realų gyvenimą, o kažkokias sugalvotas-išsuktas “versijas“, ir matome tik tai, kas norima parodyti. Ir nors melas padaro gyvenimą sudėtingą ir painų, meluoti nesiliaujama. Kažkada buvusiose taisyklėse atsiranda vis daugiau išimčių, tos išimtys galiausiai tampa taisyklėmis, o iš to – tik didėjantis chaosas.

Tai realus šiandieninis mūsų gyvenimo “modelis“. Nenatūralus ir dirbtinas, grįstas melu ir manipuliacijomis. Netikri siekiai, ambicijos ir apgaulės, kurie galų gale suyra, bet.. vėl ir vėl kurpiami, klijuojami, pasitelkiant vis įmantresnį melą. Šiandien jau visi matome, kad toks gyvenimo būdas neatneša nei asmeninės, nei visuotinės laimės. Viskas, kas netikra, vystosi regreso keliu.

Kaip dirbtinoje, grįstoje melu (iliuzinėje) tikrovėje įžvelgti Tiesą? Šiuolaikinis žmogus ugdomas technokratiškas, egoistiškas ir išdidus. Visi jam primetami idealai – išoriniai (materialūs). Žmogus atitraukiamas nuo savo ištakų ir kuriama iliuzija, kad jis viską kontroliuoja, viską gali (materialiame pasaulyje). Vyraujanti nuostata – kontrolė, o dvasinės vertybės – dora, tiesa – tarsi kažkas archaiško, grupelės idealistų žaidimai.

Materialumas triumfuoja, mes svetimėjame, priešinamės ir toliau gyvename melu. Manipuliuojama mūsų silpnybėmis, gobšumu ir ambicijomis. Didėja ir vidiniai prieštaravimai, stresinės būklės, depresijos – intuityviai jaučiame savo esybe, širdimi tą neatitikimą – to, kas esame iš tiesų, ir to, kas iš bandoma nuolat primesti išoriniais tikslais. Mes galime suvaidinti laimingus, galime apgauti kitus, bet savęs neapgausime: jei mes gyvename pagal orientyrus, grįstus melu, anksčiau ar vėliau pajusime tuštumą.

Pažvelkime aplink – ar tikrai galime viską kontroliuoti, ar turime konkuruoti ir priešintis, ir ar tikrai esame “visagaliai“ materijos valdytojai?.. Saulė pateka be žmogaus pagalbos, žiemą keičia vasara, auga medžiai, žolė, gėlės, lyja, sninga, pučia vėjai.. gyvenimas aplink juda ir vystosi, ir gyvena nepriklausomą nuo žmogaus gyvenimą. Jėga, kurią kažkodėl užsispyrę daugelis neigiame, palaiko visą šitą harmoniją Žemėje ir Visatoje. Tai jėga, kuri palaiko ir patį žmogų..

Šios jėgos veikimo principas paprastas: panašumo, atitikimo, energijos bei medžiagų sąveika. Tai Tiesa, kuri egzistuoja amžinai ir nesikeičia. Joje nėra apgaulės – tai yra tai, į ką turime lygiuotis.. Kai nesuvokiame Tiesos, eikvojamės smulkmenoms ir pradedame tikėti melu – nes nesuvokdami esmės ir klystame.. Melas gimdo baimę, godumą, nepasitenkinimą, konkurenciją – visas egoizmo apraiškas. Tuo tarpu Tiesa yra atitikimas mūsų dvasinei prigimčiai, iš Tiesos gimsta ramybė, taika, meilė, altruizmas ir harmonija.

Blogiausia, kas gali nutikti bendroje veikloje – kai asmeniniai interesai užgožia visuomeninius. Kad tai darytų, žmogus pradeda dangstytis melu: įmantriai išsisukinėti ir teisinti savo elgesį. Tai primityvus elgesys, nemokšiškumas. Tarpusavio ryšio, vieningumo suvokimas – tai aukštas sąmoningumas. Žmogus negali būti atskirtas nuo kitų žmonių ir nuo savo elgesio pasekmių. Anksčiau ar vėliau melas išryškėja – tai taip pat dėsnis.

Tiesa – progreso ir vienybės kelias, tai raktas į visų problemų sprendimą. Tiesa – tai realybė be vertinimų ir išsisukinėjimų. Veidmainystės ir melo nebuvimas išlaisvina žmogų ir apdovanoja didžiule kūrybine energija. Teisingos mintys ir poelgiai turi tapti savaime suprantama kasdienybe, o ne deklaruojama gyvenimo dekoracija.

Jei žmogus gyvena Tiesoje, sako tiesą, jis tampa vieningas su Kūrinija. Jo ištarti žodžiai tampa veiksmingi, o darbai harmoningi ir neša gėrį visiems – tai progreso kelias. Gyvenimas Tiesoje – visų šviesių žmonių ir šventųjų tvirtybės ir dvasinės stiprybės šaltinis. Nėra pusiau tiesos, pusiau melo ar švento melo – tai, kas sugalvota žmonių apgaulei, yra laikina ir netikra. Tokia paprasta sąvoka – Tiesa – ir kiek ji daug gali.. Ir tereikia tiek nedaug – nemeluoti..

Ką jūs apie tai manote?

Mintys iš K.Džibrano “Pranašo“

“…Iki pat išsiskyrimo valandos meilė nežino savo gilumo.
… Meilė teturi vieną troškimą – išsipildyti…
…Meilė augina, bet ir geni…“

“…Jūsų vaikai nėra jūsų,
…jie atėjo per jus…
Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso.
Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis,
nes mintis jie turi savo.
Jūs galite duoti buveinę jų kūnams, bet ne jų sieloms,
nes jų sielos gyvena rytojaus buveinėje, kurios jūs net svajonėse negalite aplankyti.
Jūs galite stengtis panašėti į juos, bet nesiekite juos padaryti panašius į save.
Nes gyvenimas neina atgal ir neužsibūna vakarykščioje dienoje.
Jūs – lankai, iš kurių lyg gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai…“

“… Gerai yra duoti paprašytam, bet geriau duoti neprašomam, pačiam susiprasti;
Dosniajam dar didesnis džiaugsmas nei duoti būna rasti tą, kuriam galėtų duoti.
… O jūs, imantys dovanas, – juk visi jūs priimate – neužsikraukit dėkingumo naštos, kitaip užkrausite jungą sau ir dovanojančiam.
…Nes jei pernelyg rūpinatės savo skola, tai abejojate kilnumu to, kuris dovanoja…“

“… Gyvenimas tikrai tamsa, jei nėra siekimo,
O bet koks siekimas aklas, jei nėra žinių,
O bet kokios žinios bevertės, jei nedirbate,
O bet koks triūsas tuščias, jei nėra meilės;
Kai dirbate su meile, jūs susiejate save su savimi ir su kitais, ir su Dievu.
…Dirbti su meile – tai suteikti visiems tavo daromiems daiktams savo dvasią…
Darbas – tai meilė, tapusi regima…“

“…Keisdamiesi žemės dovanomis, jūs užsitikrinsit gausą ir patenkinsit save.
Tačiau jei keisitės be meilės ir geranoriškumo, tai neišvengiamai vieni imsite gobšauti, o kiti liksite alkani.“

“…Kokį nuosprendį paskelbsite tam, kuris doras kūnu, bet vagis dvasia?
…Ir kaip nubausite tuos, kurių sąžinės graužatis yra didesnė už jo piktadarybes?
…Jūs mėgaudamiesi leidžiat įstatymus,
Bet dar mieliau juos laužote…“

“… Jūs iš tiesų laisvi ne tuomet, kai jūsų dienos be rūpesčių, o naktys be sielvarto,
bet tuomet, kai šie dalykai apipina jūsų gyvenimą, o jūs pakylate virš jų laisvi ir nevaržomi.“

…Mokytojas, jei jis iš tiesų išmintingas, nekvies jūsų užeiti į savo išminties namus, greičiau jis ves jus prie jūsų pačių proto slenksčio.
Nė vienas žmogus nieko jums neatskleis, tik tai, kas pusiau pabudę glūdi jūsų žinių aušroje…“

“…Jūs geri, kai esate santarvėje su savimi…
…jūsų gerumas ir yra begalinis noras būti savimi: ir šis noras glūdi kiekviename iš jūsų…“

“…Mes pasirenkame savo džiaugsmus ir širdgėlas gerokai anksčiau, negu juos patiriame.“

🙂 Gero visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

D.Melchizedek: majų vardu

Drunvalo Melchizedek – matematikas, fizikas, ekologas, ezoterikas, daugelio knygų autorius. Pagrindinė jo tyrinėjimų sritis – majų kultūra. D.Melchizedek daug metų gyveno majų gentyse, jam buvo suteiktas išlikusių majų genčių tarybos vado leidimas mokytis majų išminties. Jis dalyvavo šimtuose genčių ceremonijų ir iniciacijų. Galiausiai, 2007 metais majų genčių tarybos vadas, 12 kartos šamanas Don Alechandro Čirillo pats kreipėsi į šį mokslininką ir paprašė perduoti majų kreipimąsi pasauliui.

Kodėl būtent majų pranašystėms dabar skiriamas toks dėmesys? Pirmiausiai dėl jų kalendoriaus, kuris skaitomas tiksliausiu pasaulyje – tai pripažino mokslininkai. Taip pat todėl, kad įrašų kalendoriuje nedaug, tiesiogiai juos suprasti sunku, dėl to kyla daug interpretacijų ir spėlionių. Kalendoriumi dėl jo tikslumo pasitikima, bet įrašai jame kelia daug klausimų, ypač data 2012.12.21 , kuri kalendoriuje įvardinama kaip “laiko pabaiga.“

Majai teigia, kad tai tiksli ciklų susijungimo ir perėjimo iš vieno ciklo į kitą data. Majų žinios buvo perduodamos iš kartos į kartą specialiai kruopščiai atrenkamiems šamanams. Įdomu tai, kad majai nuolat gyveno izoliuotą ir uždarą gyvenimą, ypač po kolonizatorių antpuolių. Majai sako, kad pasaulis dabar pasiruošęs jų žiniai. Jie teigia, kad 2012 įvyks pilna žmonių sąmonės transformacija.

Majai aiškina, kad 2007 metų rudenį atsivėrė vadinamas “galimybių langas“ ir jis bus atviras iki 2012 pabaigos. Ši data įvardinama kaip naujos, aukštesnio sąmoningumo žmonijos gimimas. Žmonės dažniausiai girdi tik pirmąją pranašystės dalį – “laiko pabaiga“, tuo tarpu tolimesnę jos dalį – “naujos sąmonės gimimas“ – nesupranta arba negirdi.

Pagrindinis principas, “paslaptis“, kaip šis pasikeitimo šuolis įvyks yra toks: žmogaus sąmonė sujungs savyje senojo pasaulio patirtį ir šiuolaikinės žmonijos sąmonę. Tai laikotarpis, kai iš sintezės gimsta aukštesnio lygio sąmonė, dar vadinama Vienybės sąmone. Sąmonės evoliucija daro šuolį ir mes tampame kokybiškai kitokie. Žmonija panaši į drugio kokoną, iš kurio ji tuoj išeis kitokia ir išsiskleis visu grožiu.

Majai teigia, kad tai yra didingas laikas. Kiekvieno ciklo pabaigoje vyrauja chaosas, kuris yra natūralus visų ciklų pabaigoje. Natūraliai atkris viskas, kas mus sulaiko nuo šios evoliucinės transformacijos. Toks gyvenimas, kokia forma jis vyksta dabar – karai, resursų neteisingas paskirstymas, finansinės kovos – negalės gyvuoti toliau. Tai civilizacijos krizės rodikliai. Bus radikalūs pasikeitimai, kurie, kaip aiškina majai, pirmiausia įvyks mūsų sąmonėje: pasikeis sąmonė, pasikeis ir gyvenimas.

Didžioji dauguma žmonių mūsų laikais gyvena savo sukurtame sintetiniame pasaulyje, atitrūkę nuo gamtos ir sunkiai įsivaizduojame savo vienybę su mus supančiu pasauliu. Šiuolaikiniai žmonės įsivaizduoja, kad pasaulis yra kietas ir žiaurus, ir jo negalima pakeisti. Majai sako, kad pasaulis yra mūsų “kūryba“ – tai realizuoti vaizdiniai, kurie pirmiausiai gimsta žmonių sąmonėje.

Taigi, tuos vaizdinius mes galime keisti. Žmogaus sąmonė vystosi, ir šis vystymasis labai greitėja. Mes matome, kad žmogaus galimybės aprėpti, suvokti informaciją sparčiai išsiplėtė – mes jau tampame žmonėmis su aukštesne sąmone. Jei žvilgtelėsime į praeitį, pamatysime, kad mes esame visiškai kitokie, nei žmonės prieš šimtus ir tūkstančius metų. Beje, ir technikos progresas yra žmogaus sąmonės evoliucijos rodiklis.

Keičiasi ir Žemės magnetinis laukas – tai pripažįsta mokslininkai. Tą rodo ir gyvūnų elgesys: banginių išplaukimas į krantą ir paukščių migracijos pokyčiai. Mus supantis pasaulis – Žemė, gyvūnija, žmonija – visi mes esame neatskiriami ir pokyčiai liečia mus visus. Žmonija supras, kad gyvybė Visatoje yra vieninga. Tai energija, kuri yra draugiška žmogui ir viskam, kas gyva. Visos tautos turi savo aiškinimus, kaip mes turime pereiti prie vienybės suvokimo. Vienybė – tai raktas į tolimesnes permainas.

Vienintelis dalykas, ko nereikia daryti – tai bijoti. Bijosime ar ne, permainos vyks – jos jau vyksta. Nesigąsdinkime siaubo filmais apie apokalipsę – tai tėra mūsų visų baimės projekcija. Svarbiausias dalykas, kurį turime suprasti šiuo metu – tai, kad mes esame žymiai didingesni, negu manome esą. Tam, kad suvoktume būsimų pokyčių prasmę ir mastelį, mes turime susijungti su savo širdimi, su savo vidumi, nuo kurių mes buvome atskirti mūsų gyvenimo būdo. Žmonės turi pabusti ir pradėti domėtis savo dvasinėmis savybėmis.

Ir, žinoma, labai smalsu – kas gi mūsų laukia naujajame pasaulyje? Mes sparčiai pereisime prie būsenos “būti“ (sąmoningos būties), nustosime blaškytis. Realybė nepasikeis, pasikeis mūsų sąmonė ir suvokimas, o kartu ir gyvenimo būdas. Baimės neliks, palengva išnyks viskas, kas mums šiandien įprasta. Mažiau prisirišę prie senosios sistemos pasikeitimus išgyvens lengviau, labiau prisirišę – sunkiau.

Mūsų sąmonėje išnyks poliariškumo sąvoka, todėl žmonės nekariaus, nekonfliktuos ir taps Kūrėjo bendrakūrėjais. Vyraus aukščiausias altruizmas ir vienybė, suprasime, kad visi mes esame visko, kas mus supa, neatsiejama dalis. Ir dar daug įdomybių, kurių kolkas savo protu suvokti negalime, nes esame senojo mąstymo ir gyvenimo būdo įtakoje..

D.Melchizedek pateikia ir matematinių skaičiavimų, informacijos apie sakralinę geometriją, planetų išsidėstymą, auksinę proporciją, Žemės orbitos pokyčius, Apogėjaus ir Perigėjaus taškus – tai ilga dviejų valandų paskaita. Ką sudomino, galite pasižiūrėti čia, 13 filmukų maždaug po 10 minučių, įgarsintų rusiškai, kas norės – ten pat susiras ir angliškai.

D.Melchizedek primena: nepamirškime, kad tai tėra pranašystė. Mūsų gyvenimas keičiasi kas akimirką ir nėra nieko, ką galima tiksliai išpranašauti. Kaip vyks pokyčiai – tiksliai negali pasakyti niekas. Ir nepamirškime, kad tai, kokia bus mūsų ateitis – priklauso nuo mūsų. Kiekvieno iš mūsų 🙂 ..

Altruizmas

Mokslininkai teigia, kad kiekvieno iš mūsų genuose yra altruizmo ir vienybės suvokimas. Gyvųjų organizmų gyvybinės veiklos dėsniai rodo, kad organizmas suvokia savo egzistavimo priklausomybę nuo visų organų ir elementų bendro darbo, ir tai skatina ląsteles ( kurios, atskirai paėmus, yra “individualybės“), altruistiškai sąveikauti tarpusavyje – bendram ir savo labui.

Sociologai tvirtina, kad 10% žmonijos yra altruistai. Nepriklausomai nuo visuomenės įtakos ar auklėjimo, šie 10% išlieka kaip pastovus dydis. Iš šio skaičiaus galime spręsti, kad altruizmas nėra paplitęs, todėl retas turime aiškų suvokimą, kas tai yra apskritai, arba painiojame sąvokas. Painiojame todėl, kad vertiname veiksmą, o ne intenciją, slypinčią už veiksmo.

Dažniausiai altruizmas tapatinamas su kažkokiu išoriniu veiksmu. Tai gali būti “auka“, išorinis gėris vardan savo tikslų: norint kažkam įtikti, ar kažko tam tikru veiksmu pasiekti, t.y., už to veiksmo slypi aiškus savanaudiškas motyvas. Tuo tarpu altruizmas – tai veikimas kitų labui, kai nesitikima jokio atlygio, o veikiama iš nuoširdaus noro padėti. Altruizmas yra egoizmo priešingybė.

Egoizmas iš esmės yra piktybiška, parazitinio gyvavimo forma, kurios esmė – gerovė kitų sąskaita. Altruizmo esmė – veikimas kitų žmonių gerovei. Galima sakyti, kad altruizmo tikslas yra pats altruizmas. Tai yra mūsų genuose, tai mūsų prigimtis, aukščiausia žmogiškumo išraiška, žmogaus pilnavertiškumo, subrendimo rodiklis. Besąlygiškas davimas – tai vienas kito praturtinimas, keitimasis.

Kaip teigė E.Fromas, davimas yra aukščiausia žmogaus pajėgumo išraiška. Tai liečia pirmiausia dvasines savybes: juk negalime duoti tai, ko neturime. Kiekvienas galime sąmoningai vystyti savo prigimtinį altruizmą: kai suprantame savo prigimtį, galime lengvai išvystyti tai, kas mumyse jau “įrašyta“, “įdėta“ ir elgtis pagal savo prigimtį ir gamtos dėsnius.

Tam, kad išvystytume savyje altruizmą, pirmiausia turime suvokti, kad tai neturi nieko bendra su egoizmu. Pirminės altruizmo apraiškos yra gailestis, užuojauta, atjauta – kai norima pagelbėti, padėti ir palengvinti pačią situaciją. Aukščiausia altruizmo išraiška – kai suprantamos nepalankių aplinkybių priežastys ir veikiama taip, kad pašalinus kentėjimo priežastis, maksimaliai harmonizuoti situaciją, suvokiant, kad visi mes esame viena ir svetimų bėdų negali būti.

Tikrasis altruizmas yra besąlygiškas ir pasireiškia natūraliai – ne dėl kažkokių egoistinių paskatų ar užslėptų motyvų, o todėl, kad žmogus tiesiog negali kitaip elgtis. Altruizmas pirmiausiai glūdi suvokime, kad visi mes esame viena: nuo atomo iki sudėtingiausių gyvybės formų. Būdami altruistiški ne tik tampame patys geresni, bet ir harmonizuojame savo gyvenimą ir aplinką.

Šiame pasaulyje nėra nieko, ką mes darome “tik“ sau, nes viskas, ką mes darome sau, daro įtaką aplinkiniams. Taip pat nėra nieko, ką mes darome “tik“ kitiems, kas neturėtų įtakos ir mums patiems. Galime prisiminti gyvo organizmo veikimo principą: visi mes esame susaistyti gyvybiškais svarbiais ryšiais, visi mes esame viena. Atskirtinumas tėra egoizmo iliuzija.

Evoliucijos dėsnis paprastas: visada turime eiti tobulėjimo keliu, kad kiekviena sekanti akimirka (etapas) būtų geresnė už praėjusią. Tobulėjimas yra geriausių žmogaus savybių, kokias jis tik turi savyje, vystymas ir išraiška – per dvasinį poreikį padėti, dalintis – per altruizmą. Kadangi esame sąmoningos būtybės, tai mūsų evoliucija vyksta per sąmoningą altruistinių savybių vystymą.

Dabar pasaulyje tiek nevilties.. Ir visi prisimename įkvėpiančius, kupinus altruizmo šviesių žmonių gyvenimus, ir pojūtį, kurį sukelia Vienybės jausmas.. turbūt, tai pats nuostabiausias jausmas. Ir.. kažkodėl jaučiamės vieningi tik nelaimės akimirką.. O juk galime šią vienijančią savybę vystyti nuolat, kasdieniniame savo gyvenime: maži geri darbai veda link didingų tikslų..

Kiekvienas turime pradėti nuo savęs, ir savo įtikanančiu altruistišku elgesiu galėsime paveikti žmonės, tebeesančius egoistinio mąstymo įtakoje. Niekas už mus šito nepadarys. Kaip keičiamės patys, taip keičiasi ir pasaulis aplink mus – tai taip pat Vienybės dėsnis.. Per altruizmo vystymą galime eiti ne kančių keliu, o Žinių keliu, link mūsų visų bendro tikslo – harmoningo visiems gyvavimo būdo.

Kaip jūs manote ? 🙂

Smagiai :)

Sveikinuosi jau Naujuosiuose 2010 metuose 🙂 . Daugelis šventinėje nuotaikoje, todėl labai dėkoju Bagirai, atsiuntusiai smagių istorijų į elektroninį paštą 🙂 . Praskaidrino nuotaiką.. ir pagalvojau, kad tokios istorijos juk gimsta iš realių gyvenimiškų situacijų 🙂 . Taip kartais nesinori pažiūrėti tiesai į akis, o kai va taip – su humoru, tai žymiai drąsiau ir smagiau 🙂 .

🙂 Užsakymas 🙂
Vyras važiuoja miesto transportu į darbą. Jis piktas ir niūrus, ir jo mintys tokios pat: “Gyvenimas – šlamštas… , žmona – bjaurybė…, visi žmonės – priešai…“
Už vyro nugaros stovi angelas su užrašų knygele ir užrašo: “Gyvenimas – šlamštas, žmona – bjaurybė, visi žmonės – priešai.“ “Kaip keista – pagalvoja angelas, – vėl tas pats! Ech…! Bet ką padarysi: jei užsako, reikia vykdyti…“

🙂 Pasirinkimas 🙂
Buvo N mieste namas, į kurį atėjusios moterys galėjo išsirinkti savo svajonių vyrą laimingam gyvenimui. Name buvo 6 aukštai ir kiekviename iš jų gyveno tam tikrų tipų vyrai.
Viena moteris sužinojo apie šį stebuklingą namą ir labai panoro jį aplankyti. Atvažiavo, o prie įėjimo ją pasitiko užrašas:
1. Jūs galite aplankyti šį namą tik vieną kartą.
2. Kiekviename aukšte surašytos vyrų charakteristikos. Jei jums jos netinka, galite pakilti į sekantį aukštą.
3. Sugrižti negalima!
Apsidžiaugė moteris, kad tokios paprastos taisyklės ir įėjo į pirmą aukštą. Ten buvo parašyta:
“Šie vyrai turi gerą darbą ir yra dori“
Pasvarstė moteris ir nusprendė pakilti į sekantį aukštą… Antrame aukšte buvo parašyta:
“Šie vyrai turi gerą darbą, yra dori ir myli vaikus.“
Pagalvojo, pagalvojo, ir nusprendė kilti aukščiau, į trečią aukštą, kur buvo parašyta:
“Šie vyrai turi gerą darbą, yra dori, myli vaikus ir yra labai gražūs.“
Smalsumas vedė į ketvirtą aukštą.. Ten buvo parašyta:
“Šie vyrai turi gerą darbą, yra dori, myli vaikus, yra labai gražūs ir padeda namų ruošoje.“
Pasvarsčius moteris palypėjo dar aukščiau, o ten buvo parašyta:
“Šie vyrai turi gerą darbą, yra dori, myli vaikus, yra labai gražūs, padeda namų ruošoje ir yra labai turtingi.“
Moteris labai norėjo sustoti šiame aukšte, bet… po kankinančių svarstymų smalsumas ją stumte pastūmė į paskutinį aukštą: “Kokie gi tuomet TEN vyrai..?“
O šeštame aukšte ją pasitiko užrašas:
“Jūs – 460225… šio aukšto lankytoja. Šiame aukšte vyrų nėra! Tai vienišų moterų aukštas. Šis aukštas gyvuoja kaip įrodymas, kad moteriai įtikti neįmanoma. Geros dienos 🙂 “
P.S. N mieste kalba, kad iš šio namo neišėjo dar nei viena pora…

🙂 Pasaka apie Fėją 🙂
Sutuoktinių pora darniai pragyveno 25 metus. Ta proga atskrido pas juos Geroji Fėja ir sako: “Jūs taip gražiai gyvenate santuokoje ir aš nusprendžiau jus paskatinti ir apdovanoti – išpildysiu po vieną jūsų norą. Prašykite, ko norite…“
Žmona paprašė: “Aš noriu keliauti po pasaulį su savo mylimu vyru.“ Mostelėjo Fėja burtų lazdele, ir moters rankose atsirado bilietai kelionei.
Penkiasdešimtetis jos vyras pasvarstė ir paprašė: “Viskas, žinoma, labai romantiška, bet… tokia galimybė pasitaiko kartą gyvenime… Atleisk, miela žmona, bet aš noriu moters, jaunesnės už mane trisdešimčia metų…“ Mostelėjo Fėja savo burtų lazdele, ir… pavertė vyrą aštuoniasdešimtmečiu dieduku…
Išvada: Galbūt, vyrai kartais ir… kiaulės, bet juk fėjos – moterys 🙂 …

Smagių švenčių 🙂 !!!