Egoizmo atspalviai (2-a dalis)

Dabar apie kitas užslėptas egoizmo atspalvius ir apraiškas, valdančius mūsų gyvenimą. Jos apėmusios visas gyvenimo sritis ir dažniausiai taip įauga į mūsų sąmonę, kad ilgainiui tampa “normaliomis“. Ir visgi – jei “normalios“, tai kodėl taip dažnai kelia nepaaiškinamą vidinį pasipriešinimą? Matyt, todėl, kad tai prieštarauja mūsų tikrąjai prigimčiai..

Kad ir dažniausiai daug ginčų sukeliančios moralinės savybės ir normos. Moralinės savybės perduodamos iš kartos į kartą. Laikmetis formuoja moralines savybes ir gimdamas vaikas perima šeimos ir tautos mentalitetą, tradicijas, papročius. Visuomenė vertinga ir kūrybinga tada, kai ji sudaryta iš orių žmonių. Todėl teigiama, kad asmenybę nuo mažens sąmoningai reikia formuoti oria. Kas gi yra orumas?

Orumas – tai aukštų moralinių savybių visuma ir pagarba šioms savo savybėms. Tai kuklumas, sąžiningumas, teisingumas, savigarba, savęs vertinimas, meilė sau. Tai savęs aukščiausias suvokimas, savo galimybių suvokimas, neturintis nieko bendra su daiktais ir materialumu. Juk nei mašina, nei pinigai ar turtai nėra asmenybės dalis. Ir kuklumas nėra menkumas, o supratimas, kad asmens savybės neleidžia jam kelti savęs virš kitų, kad ir kiti žmonės turi savo kelią ir saviraišką.

Orumas – tai garbė, vertos pagarbos žmogaus moralinės savybės ir atitinkami principai, geras vardas, gera reputacija. Taip pat kilnumas, teisingumas, tyrumas ir atvirumas. Išties, įspūdingas savybių derinys.. Dažnai pereinantis į .. puikybę ir išdidumą. Tai atsitinka tuomet, kai “įsijungia“ egoizmas, kai skaitome save vertingesniais už kitus, iškeliame save aukščiau kitų.

Puikybė (išdidumas) – tai požiūris iš aukšto, žeminantis kitus, suteikiant sau išskirtinę vertę. Puikybė atstūmia žmonės vieną nuo kito, skaldo ir supriešina visuomenę. Tai gerbėtroška, ambicingumas, puikavimasis savimi, reikalavimas ypatingo požiūrio į save, pasipūtimas. Taip pat visko matavimas materialumo matu.

Tokia pozicija gimdo didelės dalies visuomenės nepilnavertiškumą. Tų, kurie lygiuojasi į išdidžiuosius ir nusižemina savo vertingumą, pasijunta beverčiais tik dėl to, kad patys save taip vertina, lygindamiesi į “išdidžiųjų“ vertybes.. O juk kiekvieno žmogaus didžiausia vertybė – jo gyvybė ir unikalumas, nepriklausomai nuo jo materialinės padėties..

Susimąstykime – ar ugdomas mūsų visuomenėje žmogaus orumas? Menkai.. Nuo pat mažens skiepijamas lygiavimasis į kitus ir tai užgožia žmogaus unikalumą. Gerai, jei vaikas auga laisvų, kūrybingų tėvų šeimoje, kur visapusiškai ugdomas, nes tik išėjęs už šeimos ribų, jis pakliūna į lyginimo su kažkuo terpę.. Kol mažas – su kaimynų gerais vaikais, paaugęs su pažįstamų protingais ir klusniais šaunuoliais pirmūnais, vėliau su bendradarbiais, svetimais sutuoktiniais, galiausiai pasauliniais ar ES standartais..

Ar lieka tame bent plyšelis orumui ir aukštoms moralinėms savybėms išsiskleisti? Vargiai.. Išeitis? Kol ugdymo įstaigos persiorganizuos, maksimaliai savo vaikuose žadinti jų unikalumą ir skiepyti orumą. Ir patiems atsitiesti ir į nieką nesilygiuoti. Visi esame unikalūs ir orūs žmonės ir tik patys galime tą orumą pažeminti, įjungę klastingąjį egoizmą..

Paskaitos apibendrinimas – sekantį kartą..

Reklama

Egoizmo atspalviai (1-a dalis)

Neseniai klausiau labai įdomios paskaitos, noriu pasidalinti įspūdžiais 🙂 . Paskaita buvo apie egoizmą, jo atspalvius, ir kaip kartais tam tikrus paslėpto egoizmo atspalvius priimame kaip vertybę savo gyvenime ir ja vadovaujamės. Ir.. tai neišvengiamai veda į nusivylimus, nes negalima pastatyti kažko tikro ant netikro pagrindo. Taigi, kas yra egoizmas ir kaip jo paslėptos apraiškos valdo mūsų gyvenimą?

Egoizmas iš esmės, daugelio autorių nuomone ir sutarimu, skaitomas elementariu savisaugos instinktu. Jis naudingas gyvūnams, naudingas ir mums, bet.. tik kaip pavojaus atpažinimo indikatorius. Jei jis pradeda mus valdyti, tai nuveda mus nuo aukštesnių savirealizacijos tikslų ir pajungia kūno poreikių tarnystei. Egoizmas būtų logiškas, jei planetoje gyventų tik vienas žmogus arba jei žmogus neturėtų mąstymo sugebėjimo.

Kadangi gyvename visuomenėje, esame bendruomeniški, tai ir turime ieškoti būdų tartis ir bendradarbiauti. Mūsų visuomenėje yra priimta ieškoti kompromisų ir tai laikoma geriausiu būdu išspręsti prieštaravimus. Bet ar taip jau nekaltas yra kompromisas, mūsų sąmonėje įsišaknijęs kaip vienintelis bendradarbiavimo modelis? Žiūrime kompromiso apibūdinimą žodyne: tai priešingų nuomonių ir interesų atstovų susitarimas su abipusėmis nuolaidomis ir siekiant abipusės naudos.

Lyg ir teisinga. Bet.. tai susitarimas tarp dviejų egoistų. Stipresnis ar turintis didesnės įtakos, žinoma, apgaus, arba išsiderės sau palankesnių sąlygų. Ten, kur yra egoizmas, susitarimo negali būti, tai abipusės pretenzijos ir nauda iš jų. Kompromisų pavyzdžiai – tarkim, kažkurios valstybės karys, kuris žino moralinį principą “nežudyk“, yra tikintis, bet kariauja, žudo “vardan taikos“. Arba pavyzdys iš gyvenimo – jauna graži moteris išteka už daug vyresnio turtingo vyro. Tai kompromisas, paremtas abipuse nauda: vienas gauna pinigus, kitas – jauną gražią moterį, kuri jam suteikia “svorio“ visuomenėje ir tenkina jo ambicijas.

Ir, kaip teigiama, vienintelis humaniško bendravimo būdas, ateities santykiai – susitarimas. Lyg ir sunku iš pirmo žvillgsnio atsekti skirtumą tarp kompromiso ir susitarimo, bet jis esminis. Susitarime nėra egoizmo, tai bendramintiškumas, bendri sąlyčio taškai, bendri požiūriai. Susitarime nėra spaudimo ir derėjimosi. Tai bendros vertybės, bendri tikslai, pasikeitimas savo sugebėjimais bendram labui, vienybė.

Susitarimo pavyzdžiai galėtų būti situacija, tarkim, politikoje ar Žemės ekologijos išsaugojimo srityje, kai visi žino, kas yra saugu, naudinga visapusiškai, visiems besąlygiškai, ir bendromis pastangomis to siekiama. Kai dedamos aukščiausios pastangos to pasiekti, kai nesiekiama egoistinės naudos. Gyvenime tai galėtų būti šeima, kurios pagrindas – besąlygiška meilė, geranoriškumas, draugiški santykiai kiekvieno ir abiejų labui. Kai auga kiekvienas, skleisdamasis pats ir sudarydamas sąlygas skleistis visiems šeimos nariams. Tai ateities santykiai.

Pripažinsiu, ne iš karto “pagavau“ skirtumą, bet supratus esmę suvokiau, kad taip ir yra. Egoizmas bet kokiam reiškiniui, gyvenimo sričiai suteikia klastingo siauro naudingumo prasmę ir tai pradeda atrodyti teisinga. Naudinga, reiškia, teisinga. Bet.. dažnai naudinga kažkieno egoistiniams poreikiams ir ambicijoms, bet ne bendram labui. Egoizmas nuvedė mus į tokias demagogines pinkles, kai praktiškai visos gyvenimo sritys yra pakeičiamos tariamomis vertybėmis, grįstomis egoizmu ir siaura nauda.

Iš čia ir daugelis mūsų laikmečio negandų, kurios jau apėmusios visas sritis – politines valdymo sistemas, ekologiją, žmonių bendravimą. Laimė, žmonės tai suprato ir didėjantis sąmoningumas ir atsakomybė už mūsų ateitį neišvengiamai atves mus į harmoningą sistemą, paremtą humanizmu ir bendruomeniškumu. Tam nereikia nieko griauti ir kariauti, o tiesiog išsivalyti nuo netikrų vertybių, skiepyti naują mąstymą ir vadovautis senomis kaip Žeme vertybėmis – Tiesa ir Sąžiningumu.

Tai tik dalis pagrindinės paskaitos idėjos, pratęsiu sekantį kartą. O ką jūs apie tai manote?

Prietarai

Ar tai tikrai tik prietarai ir kodėl žmonės jais tiki? Panagrinėję giliau, pamatysime, kad kiekvienas prietaras turi savo istoriją, pagrindą. Galime žiūrėti į tai kaip į papročių dalį, galime tuo vadovautis, tikėti ir netikėti – valia mūsų 🙂 .. Kaip žinome, dažniausiai gyvenime suveikia viskas, kuo tikime, o kartais net pradeda mus valdyti… Man buvo įdomu žvilgtelėti į prietarų atsiradimo istorijas, kad suprasčiau, kodėl žmonės jais tikėjo.

Beveik kiekvieno prietaro šaknys siekia gilią senovę – gal todėl atrodo paslaptingai ir bauginančiai. Dažnai įtikime jais, nesusimąstydami, kad jie jau seniai prarado savo prasmę. Pagarbą kelia žmonių noras ištyrinėti supantį pasaulį ir suprasti, kas gali įtakoti likimą, tai vertinga kaip istorija. Peržvelkime populiariausius, išlikusius iki mūsų dienų prietarus.

Venk juodos katės – šis prietaras atėjęs iš viduramžių. Senovės Egipte katės buvo garbinamos, o juodos laikytos šventomis. Nuskriausti ją buvo laikoma blogu ženklu. Ir, atvirkščiai – burtų baimė juodas kates tapatindavo su velniu ar ragana. Katė, perbėgusi žmogui kelią, buvo laikoma velnio pasiuntinė.

Įmesti monetą į vandenį, kad sugrįžtum – labai senas prietaras. Tikėta, kad vandenyse gyvenantys dievai laukia dovanų ir jei žmonės jiems aukos, dievai bus palankūs.Tai toks gilus prietaras, kad paskaičiuota: kasmet labiausiai turistų lankomose vandens telkinių vietose nusėda monetomis šimtai tūkstančių dolerių..

Laimės pasaga – ne tik laimę neša, bet ir atbaido raganas.. Legenda sieja pasagos galią su garsiu Anglijos kaimo kalviu Danstanu, kuris atpažino žmogaus rūbais persirengusį velnią ir išgelbėjo kaimą nuo negandų. Velnias nuo to laiko prisiekė vengti namų, prie kurių bus prikalta pasaga.

Aplenkti kopėčias – buvo manoma, kad siena, žemė ir atremtos kopėčios sudaro magišką trikampį. Eidami pro jį, išardome harmoniją. Kopėčioms buvo suteikta išskirtinė reikšmė, jos simbolizavo žemiško ir dangiško gyvenimo jungtį, žmogaus ryšį su Dievu. Todėl buvo stengiamasi jo netrikdyti, neįkyrėti..

Keturlapis dobilas – buvo vienintelis daiktas, kurį pasiėmė prisiminimui išvaryta iš rojaus Ieva. Keltų žyniai – druidai – skelbė, kad tas, kuris ras tokį dobilą, bus tikrai laimingas. Skaičius 4 buvo laikomas pilnatvės, tvirtumo ir laikinumo paneigimo simboliu.

Neišlipk kaire koja iš lovos – kažkodėl senovėje tikėta, kad kairė žmogaus kūno pusė, nors joje ir plaka širdis, yra prastesnė.. Musulmonai lig šiol kaire ranka atlieka tuos darbus, kurie, jų manymu, yra nešvarūs. Krikščionybėje tikėta, kad kairioji pusė skirta nusidėjeliams, todėl viduramžiais kairiarankiams buvo nelengva – tai buvo skaitoma velnio ženklu.

Sudaužytas veidrodis – septyni nesėkmių metai.. Dar senovėje, kai nebuvo veidrodžių, tikėta, kad vandens atspindėtame vaizde apsigyvena jo siela, todėl vandens atvaizdo stengdavosi nedrumsti, kad nedrumstų sielos ramybės. Taip ir su veidrodžiu – tikėta, kad jam sudužus, netenkame dvasios ramybės. Kodėl septynis metus? Todėl, kad romėnai tikėjo, kad tik po septynerių metų žmogaus kūnas ir siela atsinaujina ir išnyksta buvusios nesėkmės.

Penktadienis, trylikta – lauk nesėkmių.. Skaičiaus 13 labai nemėgo Babilono gyventojai, kur skaičių sistema buvo pagrįsta skaičiumi 12. Buvo 12 mėnesių, 12 nakties ir dienos valandų, 12 Zodiako ženklų ir po 12 sekantis skaičius 13 reiškė tobulybės neigimą, pabaigą. Todėl ir vėliau pastebėtas polinkis suteikti 13 neigiamą prasmę. Judas buvo tryliktas paskutinės vakarienės dalyvis, išdavikas. Penktadienis – diena, kai buvo nukryžiuotas Kristus.

Tik ne per slenkstį – mūsų protėviams, stabmeldžiams ir ankstyviesiems krikščionims slenkstis buvo ypatinga vieta. Ne tik dėl ribos tarp namų ir išorinio pasaulio, bet ir todėl, kad po juo buvo.. laidojami mirusieji. Dažniausiai kūdikiai, gimę negyvi ar be krikšto, arba savižudžiai, mirę netikėta mirtimi, skenduoliai. Slenkstis dėl artimos kaimynystės su mirusiais buvo tarsi altorius įvairioms apeigoms ir visokių magiškų veiksmų vieta.

Pamatyti skrendantį gandrą – laimė. Jau neatmenamais laikais žmonės pastebėjo gandro protingą elgesį, todėl buvo manoma, kad gandrai kadaise buvę žmonėmis. Tai šeimyniškumo, rūpesčio, laimės simbolis. Visame pasaulyje su jais tebėra siejama daug prietarų ir būrimų.

Laimę atneš kaminkrėtys – kadaise jis buvo labai svarbus žmogus, namų židinio saugotojas tiesiogine prasme. Todėl pamatyti jį ar atrasti iš jo rūbų ištrūkusią sagą buvo laikoma laimingu ženklu.

Dar daug daug prietarų yra, kurių ir nesuminėsiu.. Gal jūs kažkuriuos priminsite? Įdomu, kad jie atėjo iki mūsų dienų ir svarbūs kaip senovės papročių, tradicijų dalis – tai gražu ir vertinga. Jų išlikimas patvirtina mūsų ryšį su praeitimi. Ar jie aktualūs mūsų dienomis, ar jais tikėti? Tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Klausiau apie tai vieno mago.. Jis tik šyptelėjo ir atsakė : “Kiekvienas pasirenka, kuo tikėti. Tik nereikia pamiršti, kad tai, kuo tikime, veikia mūsų gyvenimą“.

Viskam, kuo tikime, mes suteikiame energijos, todėl didelė tikimybė, kad tai pradės “veikti“. Dauguma tiki prietarais, kad neprarastų vilties, o gal ir dėl to, kad turėtų ką kaltinti, užklupus nesėkmėms.. Aš pasirenku tikėti tik šviesiais dalykais, protėvių paliktais ir savo atrastais ir sugalvotais, nes noriu pozityvumo savo gyvenime 😉 .. O jūs?

Gero visiems savaitgalio 🙂 !

Apie meilę kitaip

Skaitydama mano mėgiamo autoriaus K.Tepperweino knygą, aptikau įdomų apibūdinimą apie meilę. Jis nagrinėjo šią temą iš kitos pusės – kas nėra meilė, kad suprastume, kas yra meilė. Gal ir gera mintis – pažiūrėti į reiškinį iš visų pusių, kad susidarytume pilną vaizdą.. Niekada taip negalvojau, todėl buvo įdomu 🙂 .

Taigi – kas nėra meilė? Tai ne vien gražus jausmas, geranoriškos mintys ar tam tikras elgesys. Tai ne auka. Ji neturi nieko bendra su noru padaryti kitą savo nuosavybe, jį keisti ar turėti tik sau. Meilė nėra poreikis, kad kitas žmogus būtų šalia ir be jo negalime gyventi, taip pat ne mūsų pačių poreikių tenkinimas. Tai nėra situacija, kai kitas žmogus elgiasi tik taip, kaip to norime mes.

Meilė nesiejama su išoriniais dalykais ar išvaizda – juk mylime žmogų, o ne jo “pakuotę“.. Jei domina tik išorė, į turinį nesigilinama ir lengvai keičiama į naują, patraukusią akį “pakuotę“. Meilės negalima “padaryti“. Tai nėra ir aistra, kai jungia tik intymus ryšys. Nėra meilės, kai kitas žmogus “padaro“ kitą laimingu ar pildo norus. Meilė nepriklauso nuo “objekto“. Meilė nepavydi, nekontroliuoja ir nekomanduoja.

Ir.. kas gi yra meilė? Pirmasis impulsas – įsimylėjimas – tėra tik kelio pradžia meilės link. Dažnai žmonės šį impulsą ir laiko meile, o jam praėjus, ieško naujo impulso. Jie nori tik tos ypatingos būsenos, kuri tėra meilės preliudija. Esmė tame, kad dauguma žmonių domisi tik ta meilės dalimi, kurią jie patys gauna: jie nori būti mylimi, nori švelnumo ir dėmesio. Bet.. laimę teikia ne iš partnerio gaunama didelė meilė, o pačio žmogaus gebėjimas patirti meilę ir dovanoti ją kitam.

Meilė didėja tada, kai kuo daugiau jos dovanoji – tuomet ji nuolat auga. Išmintis teigia: “Meilė kaip ta vieniša trobelė kalnuose, joje rasi tik tai, ką pats atsineši“. Žmogaus gebėjimas mylėti byloja apie jo brandą. Kad ir kokia nuostabi būtų pradžia, tolesnė eiga yra mūsų rankose. Meilė yra santykis, partnerystė, kelias, kuriuo keliaujama drauge, kad galiausiai kiekvienas nukeliautume į savo “aš“ giliausią supratimą. Tai partnerystė abiejų ir kiekvieno labui, kai per santykius pažįstame save ir kitą žmogų, išmokstame bendradarbiauti.

Partnerystės prasmė nėra ta, kad, padedami kito žmogaus, susikuriame patogų gyvenimą. Kad partnerystė iš tiesų teiktų laimę, labai svarbu, kad gyvenimas iš sąvokų “aš ir tu“ taptų “mes“. Deja, dauguma porų , gyvendami kartu, išlieka viengungiais.. Labai svarbu, kokie žmonės kuria santykius – jei žmonės harmonijoje su savimi, tai ir santykiai poroje bus darnūs.

Meilės ir partnerystės pagrindas yra tarpusavio ryšys ir pagarba. Tai santykis, kurį turime nuolat vystyti. Turi būti bendri uždaviniai ir tikslai – tai entuziazmo ir šiltų santykių šaltinis. Taip pat labai svarbus geras savitarpio supratimas ir geranoriškumas. Meile reikia rūpintis ir puoselėti kaip vertybę. Juk kam nereikia jokių pastangų, dėl to dažniausiai neverta ir stengtis, nes to nevertiname..

Taigi, meilėje augame ir tobulėjame kartu. Prieiname ir krizes, kurios yra kiekvieno žmogaus, o ir santykių tobulėjimo dalis. Krizės iškyla, kai į pakitusią situaciją žengiame su senomis pažiūromis. Paradoksas, bet krizė jau yra dalis sprendimo. Tereikia pakeisti požiūrį ir krizė baigiasi. Dažnai iš baimės nesiryžtame keisti požiūrio ar situacijos. Bet.. baimė niekada negali būti santykių pagrindu, todėl būtina apie iškilusią situaciją atvirai pasikalbėti ir ją spręsti.

Jei nenorime ar bijome pažiūrėti tiesiai į santykių krizę ir stengiamės ją nustumti, atidėti, pamiršti, ji gal ir laikinai užsislopins, bet tikrai iškils viena dieną nenuspėjama lavina. Tai, ką stūmiame ir slepiame, tik sustipriname, nes nesprendžiame. To, ką paslepiame savo pasąmonėje, neįmanoma kontroliuoti, o tuo labiau – išspręsti. Tik konkrečiais sprendimais ir žingsniais galime keisti situaciją, pradžioje, aišku, pripažinę, kad problema yra.

Kas tai bebūtų – nesusikalbėjimas, netinkamas elgesys ar neištikimybė – tai uždavinys, kurį reikia spręsti abiems. Kaip teigia K.Tepperweinas, dažniausia šeimyninių krizių priežastis – vieno ar abiejų sutuoktinių savybės, kurių prieš santuoką nenorėjome pastebėti. Todėl dažnai tai, kas skaudina vieną, kitam tėra “normalus elgesys“ ir jis nemato tame jokių problemų. Neištikimybę ar laisvą požiūrį į seksualinį ryšį psichologas vertina kaip nebrandumą – paauglio egoizmą, kai koncentruojamasi tik į savo interesus.

Išeitis? Kalbėtis, tartis. Visada galima susitarti dėl naujų taisyklių, tobulinti ir keisti bendravimą. Žmonėms būdinga klysti ir visuomet turime atsiminti, kad tik taisydami klaidas, mes tobulėjame. Nusprendę keisti taisykles, nepriminkime praeito elgesio “nuodėmių“ – tai žlugdo bet kokius pasikeitimus. Būkime geranoriški ir supraskime, kad pasikeitimai nevyksta žaibiškai – mokėkime išlaukti savo veiklos rezultatų.

Taigi – ar jausmai sužlugdo, ar uždeda karūną, priklauso tik nuo mūsų pačių. Vienas išminčius sakė: “Išmokite mylėti, ir jums nieko daugiau nereikės mokytis“. Kaip pasiūlė K.Tapperweinas – viskas paprasta: atmeskime viską, kas nėra meilė ir liks tik MEILĖ 🙂 (arba nieko)..

Charizma

Paslaptinga savybė.. Įgimta ar įvaldoma? Graikiškai “charisma“ – malonė, dovana. Mes tai tapatiname su asmens trauka, patrauklumu. Tai vidinė savybė, nes išorinės savybės mažai vertos, jei žmogus neturi vidinio žavesio. Charizma dar vadinama asmeniniu magnetizmu. Žmonės seniai domėjosi šia savybe ir nustatė, kad kiekvienas ją turi ir gali atskleisti.

Kaip gi atrodo charizmatiškas žmogus? Visų pirma, kai šalia mūsų toks žmogus, mes jaučiame gilų nusiraminimą. Iš jo sklinda ypatinga vidinė jėga, kurios nepastebime šio žmogaus elgesyje ir lyg neaišku, kame ta jėga slypi. Ir visgi ji stipriai jaučiama.. Toks žmogus niekada nebūna nervingas, jis ramus ir gerai žino, ko nori, niekada neskuba. Šio žmogaus žvilgsnis labai atviras, jis lengvai įgyja palankumą, užmezga ryšį. Šalia jo gera tiesiog būti 🙂 ..

Ir, atvirkščiai, žmogaus, neturinčio tokių magnetinių savybių, draugija gali imti erzinti. Jis pagilina ir kito žmogaus nepasitenkinimą, liūdesį, gali apnuodyti džiaugsmą.. žodžiu, lengvai gali sugadinti nuotaiką 😦 .. Toks žmogus skaito save nepripažintu genijumi, keikia likimą, aplinkinius, orą ir apskritai viską. Jis nuolat nepatenkintas, įsitempęs, nelaimingas. Lengvai pasiduoda įspūdžiams, dažnai yra jų valdomas. Tai žmogus be pusiausvyros. Geriausias būdas apsisaugoti nuo tokio žmogaus įtakos – kuo mažiau bendrauti su juo.

Kas gi yra tas vidinis magnetizmas, kodėl vieni žmonės jį spinduliuoja, o kitiems jo aiškiai trūksta? Man patiko žmogaus energijos palyginimas su elektrine baterija: ji nuolat išskiria ir gauna energiją, joje be perstojo vystosi traukos ir atstūmimo srovės. Todėl žmonės ir veikia savo gyvenimus ir vienas kitą. Tai panašu į elektros srovę, kurią galėtume pavadinti dvasios srove. Kiekvienas gali išmokti naudotis šia jėga ir nukreipti ją norima linkme, valdyti.

Kodėl pritrūkstame vidinio magnetizmo? Pagrindinė priežastis – savarankiškumo stoka. Toks žmogus naudojasi kitais, kad lengviau pasiektų savo tikslus, nuolat viskuo nepatenkintas, nes iš esmės jo gyvenimas priklauso nuo kitų. Jis gali turėti daug idėjų ir planų, bet neturi energijos jiems įgyvendinti, todėl naudojasi kitais arba tik žodžiais planuoja. Dėl savo skundų ir tariamo silpnumo jis pats sau “pritraukia“ nesėkmes pagal priežasties – pasekmės dėsnį..

Kaip padidinti asmeninį magnetizmą? Pirmiausia – atkreipkime dėmesį į savo mąstymą. Mūsų mintys formuoja mūsų būdo bruožus ir, žinoma, gyvenimą. Stiprios, pozityvios mintys formuoja stiprią energiją. Labai svarbi vidinė pusiausvyra, taip pat nuoseklumas ir pasitikėjimas savimi. Kiekvienas iš mūsų – vienintelis toks ir unikalus šiame pasaulyje. Lygiavimasis į kitus atima daug energijos ir jėgų.

Taip pat labai svarbu išmokti suvaldyti savo norus, nesiblaškyti. Bet koks noras – tai jėga, energija. Ji gali turėti įvairią dvasios srovės išraišką – tai nekantrumas, nuolaidžiavimas, pataikavimas, tuščiagarbiškumas, palaidumas. Nevaldoma noro jėga gali vesti beprasmišku ratu per gyvenimą. Turime atskirti, kas išties svarbu ir kas yra tik užgaida ar silpnybė. Bet kurio noro įgyvendinimas atima magnetizmo jėgą, todėl turime aiškiai suvokti, kam verta tą jėgą atiduoti, kad nešvaistytume jos tuščiai.

Atpraskime tuščiai plepėti.. Tai atima daug gyvenimiškos energijos, kurią galime panaudoti tikslingai. Žodis – taip pat energija, ir skleisdami apkalbas ar visiems pasakodami apie savo planus, užsiėmimus, potraukius, švaistome savo energiją vėjais. Pagrindinė charizmatiško žmogaus taisyklė – kuo mažiau kalbėti apie save. Apie jį, jo pasiekimus kalba kiti 🙂 ..

Dar viena paslėpta energijos “nutekėjimo“ sritis – pritarimo troškimas. Kiekvienam būna akimirkų, kai savo kalbomis norime įtikinti aplinkinius savo nepaprastais sugebėjimais. Tai visiškai natūralus noras, slepiantis savyje didžiulę jėgą. Paklusę šiai jėgai, dažnai prarandame ir saiką, ir mandagumą.. Tokiu būdu taip pat tuščiai iššvaistome savo dvasinę srovę. Išmokime patys pasidžiaugti savo pasiekimais.. O pritarimas bus, jei tikrai darbuosimės iš širdies, nereikia jo “prašytis“ ..

Ir.. pozityvumas. Tai svarbi charizmatiško žmogaus taisyklė. Šviečia ir spinduliuoja tik šviesa 🙂 .. Patraukli tik harmonija. O ir pritraukiame į savo gyvenimą tik tai, ką patys spinduliuojame. Žadinkime, pajunkime šią stebuklingą jėgą savo ir visų labui. Mes visi tai galime. TIKRAI 🙂 ..

Metaforos

Įdomu, kodėl metaforos turi tokį poveikį ir leidžia pamatyti tai, ką paprastame pasakojime sunku parodyti ir išreikšti? Pirmiausia pažiūrėkime, kokia metaforos reikšmė. Žodis “metafora“ kilęs iš graikų kalbos “metaphora“ ir reiškia perkėlimą. Žodyne šis žodis apibūdinamas kaip vaizdingas perkeltinės reikšmės pasakymas, paslėptas palyginimas, pagrįstas faktiškai nesusijusių, bet panašių savybių turinčių daiktų, reiškinių gretinimu, tapatinimu; konstrukcija vienanarė – tai, kas lyginama, dažnai neįvardinama, atspėjama iš konteksto.

Mokslininkai įrodė, kad metaforos stimuliuoja dešinįjį smegenų pusrutulį ir skatina visuminį mąstymą. Metaforos suvokiamos ne tiek intelektualiai, kiek jutimiškai. Metaforos nebando kažkuo įtikinti, neneigia mūsų nuomonės, todėl nesukelia jokio vidinio pasipriešinimo ir noro ginčytis. Mes jas arba suprantame, arba ne. Jos gali būti ir labai sudėtingos, ir labai paprastos, naudojamos kasdieninėje kalboje, posakių pavidalu.

Sudėtingoms metaforoms priskiriamos alegorijos, įvairios analogijos, taip pat siužetai, turintys keletą prasmės lygmenų, nebūtinai aprėpiančių kažkokį ryškų turinį. Jų paskirtis – suaktyvinti ir atskleisti neprieinamus žmogaus pasąmonės resursus, stimuliuoti mąstymo procesą, kurio metu pamatomos iki tol nežinomos sritys. Kadangi kreipiamasi tiesiogiai į pasąmonę, išsijungia išankstinė kritika ir racionalizacijos.

Metafora šiame mąstymo procese tampa asociacijų katalizatoriumi, savotišku ryšininku, ji pasiūlo protui pačių sudėtingiausių uždavinių sprendimus, parodo esmę. Dažnai žmonės tiesiog negali sutikti su kažkokiu mąstymo būdu, požiūriu į pasaulį ir tai apsunkina bendravimą. Metaforos sėkmingai naikina šį bendravimo barjerą, sukuria tarpusavio ryšius, sustiprina supratimą. Mes tiesiog nepajėgūs ginčytis su metafora..

Su metaforos simbolika susijusios asociacijos labai dažnai duoda postūmį “praregėti“. Kasdieniniame bendravime metaforos padeda perduoti norimą turinį neįžeidžiant, nesukeliant pasipriešinimo ir ginčų. O esant tam tikroms aplinkybėms, jos gali pastūmėti žmogų į neregėtas kūrybos aukštumas.. Taigi, neginčijamai – metaforos kartais išties stebuklus daro 🙂 ..

Keletas pasakojimų, kurie ir nuotaiką kelia, ir priverčia susimąstyti 🙂 ..

SAVO ŽODŽIŲ NELAISVĖJE
Išminčius mokė:
– Kol žodis neištartas, jis belaisvis to, kas jį ketino ištarti. Kai žodis pasakytas, jo belaisviu tampa tas, kuris jį ištarė.

GERIAU PATYLĖTI
Išminčius prisipažino:
– Aš dažnai apgailestauju dėl to, kad kalbėjau, bet retai gailiuosi tylėjęs..

KAS KIENO TARNAS
Valdovas papriekaištavo asketui:
– Kodėl tu nenusilenki man, kaip dera daryti visiems mano tarnams?
Asketas jam atsakė:
– Suprask, kad ne aš tavo tarnas, o tu – mano tarnų tarnas. Mano valioje visi žemiški norai, ir jie man pavaldūs. O tu – žemiškųjų norų vergas, jie tave nugalėjo ir valdo, ir tu esi jų tarnas.

GALVOK APIE RYTOJŲ
Atsiskyrėlis patarė:
– Tai, ko tu nenori turėti rytoj, atsisakyk šiandien. O tai, ką nori turėti rytoj, įsigyk šiandien.

VALGYK SAIKINGAI
Gydytojas patarė:
– Nesuvirškintas maistas doroja tą, kuris jį valgė. Todėl maitinkis saikingai, kad tai, ką tu suvalgei, nepradėtų valgyti tavęs.

DRĄSI OŽKA
Ožka užsiropštė ant aukšto stogo ir nuo ten drąsiai koneveikė vilką. Jis klausėsi, klausėsi jos burnojimo ir pasakė:
-Tai ne tu, ožka, kalbi įžūlius žodžius, o toji vieta, kur tu esi.

DOSNUMO ESMĖ
Filosofo paklausė:
– Kas yra tikrasis dosnumas?
-T ikrasis dosnumas yra tuomet, kai sunkią valandą padedi reikalingam paramos, – atsakė jis.

IŠMINTINGAS ŽMOGUS
Vienas išmintingas žmogus buvo labiau linkęs klausyti, negu kalbėti. Paklaustas, kodėl jis taip elgiasi, žmogus atsakė: “Ne be reikalo kūrėjas davė žmogui vieną liežuvį ir porą ausų“..

INDĄ PAŽINSI IŠ SKAMBESIO, ŽMOGŲ – IŠ ŠNEKOS
Kaip kad molinio indo stiprumą parodo skambesys, taip žmogaus būdą parodo žodžiai, kuriuos jis ištaria..

IŠMINTIS
Išminties šventovėje viskas tinka ir neatmetama niekas iš to, ką sukuria protas, ko moko papročiai, kas ramina ir nukreipia mintis nuo negandų. Dideliame ūkyje naudojami ne tiktai sidabriniai ir auksiniai indai, bet ir indai, pagaminti iš molio. Ir kaip teisingi apaštalų pamokymai apie tai, kad nuolatos reikia gyventi džiaugsme ir lavinti protą, teisinga ir tai, kad nėra nė vieno menkaverčio pasakojimo, iš kurio negalima būtų pasisemti išminties, suvokus jo esmę..

Saulėto ir smagaus visiems savaitgalio 🙂 !

Dvasinė branda

Visi žmonės yra skirtingi, ir ne tik savo charakterio savybėmis, bet ir dvasine branda. Rytų filosofai skiria žmonės į kūdikio, vaiko, paauglio, jaunuolio, brandaus žmogaus dvasią ir sieja tai su karma. Panašią išvadą, remdamasis savo praktika, padarė ir amerikiečių psichologas D.Stivensas. Man jo išvados ir pasvarstymai pasirodė įdomūs, aktualūs ir atitinkantys realybę, todėl sutrumpintai išdėstysiu esmę.

Būti suaugusiu žmogumi dar nereiškia būti subrendusia asmenybe. Lygiai taip pat nereiškia, kad visi jauni žmonės yra nesubrendę. Dažnai tenka matyti, kaip suaugę žmonės elgiasi lyg paaugliai. Ir, atvirkščiai – jauni žmonės rodo jų amžiui nebūdingą brandą ir išmintį. Kuo brandesnis žmogus, tuo jame daugiau atsakomybės, bendražmogiškų vertybių suvokimo. Didelis egoizmas rodo nebrandų charakterį. Pažiūrėkime, kaip psichologas suskirstė brandos etapus ir jiems būdingus teiginius. Suprantama, jie yra suaugusių žmonių.

Pirmasis sąlyginis brandos etapas – kūdikio sąmonė. Šio etapo pagrindiniai teiginiai: pasaulyje tiek daug naujo ir netikėto; gyvenime taip viskas supainiota – dažnai jame nesusigaudau; mano giminaičiai ir draugai man yra viskas pasaulyje, be jų tiesiog negalėčiau gyventi; aš dažnai jaučiuosi pasimetęs ir man reikalingas žmogus, kuris galėtų pamokyti, ką reikia daryti; kiekvienas gyvenime turi elgtis taip, kaip jam patinka; tik gąsdinimu galima pasiekti tai, ko norėtum; jeigu kas nors stojo tau skersai kelio – nusikratyk juo; esu labai prietaringas..

Antrasis brandos etapas – vaiko sąmonė. Jo pagrindiniai teiginiai: tik tarp panašių į mane žmonių jaučiuosi saugiai; žmonės turi žinoti savo vietą; paprastai aš elgiuosi taip, kaip man yra sakoma; papildomas atsargumas niekada nepakenks; neverta pasitikėti nepažįstamais žmonėmis; jeigu negyvensiu pagal Dievo įsakymus, jis tikrai mane nubaus; niekada negalima pamiršti, kad visur aplinkui pilna virusų ir mikrobų; tai, kas sena ir išbandyta – geriau už viską; velnio pagundos jėga yra labai didelė; man nepatinka nežinomi produktai..

Trečias brandos etapas – paauglio sąmonė. Šio etapo teiginiai: gyvenimas – kova, visuomet turi būti pirmas; svarbiausia gyvenime – sėkmė; aš žinau, kaip išgauti naudą iš vieno ar kito dalyko; man į galvą nuolat ateina puikių idėjų – žmonėms reikėtų pasimokyti iš manęs; nesigailiu netikėlių; biznyje laimi kieta politika – negerbiu minkštakūnių; ateis laikas, kai mes visiškai pažabosime gamtą; išgyvena stipriausi, nugalėję lieka; svarbiausia padaryti gerą įspūdį; man patinka padaryti geriau už kitus ir išsiveržti į priekį..

Ketvirtasis brandos etapas yra jaunuolio sąmonė. Jam būdingi teiginiai: aš noriu save pažinti; jaučiu būtinybę padėti nelaimingiems žmonėms; man patinka stebėti žmonių elgesį; mane domina įvairios pasaulio religijos; mėgstu ragauti naujus valgius; manau, kad gamta turėtų būti apsaugota nuo negailestingo plėšimo; aš dar nesuvokiau savo paskirties šiame gyvenime; mano širdis atvira žmonėms; dažnai gyvenimas – sudėtingas dalykas; kartais jaučiu, kad manęs daugelis nesupranta; manau, kad iš esmės visi mes – broliai ir seserys šiame pasaulyje..

Ir paskutinis žmogaus brandos etapas – suaugusio žmogaus sąmonė. Jam būdingi teiginiai: gamta – svarbiausias mūsų mokytojas; tikiu, kad tarp žmonių egzistuoja glaudus ryšys; jei įskaudinau kitą, jaučiu skausmą ir pats; aš turiu savo nuomonę, kuri dažnai kertasi su visuomenėje pripažinta; aš noriu būti toks, koks esu; jaučiu savyje gilų dvasingumą, kurio nebūtina sieti su religija; aš manau, kad daugeliu atveju ligų šaltinis – savos emocijos ir nuostatos; jaučiu gilų ryšį su gamta ir gyvūnais; išorė nėra svarbu – daug svarbesnis žmogaus vidus; aš lengvai bendrauju su įvairių visuomenės sluoksnių žmonėmis; į gyvenimą žiūriu filosofiškai..

Įdomus suskirstymas, tiesa? Yra tame logikos, o ir pavyzdžių gyvenime.. D.Stivensas teigia, kad pagrindinė žmogaus brandos tendencija yra nukreipta į asmeninės patirties įgijimą. Bręsdamas žmogus vis giliau sugeba įsisavinti ir analizuoti jam pateiktas gyvenimo situacijas. Subrendęs žmogus sugeba konfliktines situacijas išspręsti taikiai ir neskausmingai. Jo mintys ir sprendimai tampa vis labiau nepriklausomi. Kuo brandesnis žmogus, tuo mažesnę jis jaučia baimę kitų žmonių ir nežinomybės akivaizdoje. Jo principai – vis labiau bendražmogiški.

Brandos ribų nėra, branda beribė. Žinoma, tai sąmoningas augimas, kai nuo egoistinių apribojimų augama iki bendražmogiškų vertybių. Arba.. užstringama ties kažkuriuo etapu, lyg sugedusi plokštelė.. Priminsiu, kad tai sąlyginis suskirstymas, bet verčiantis susimąstyti.. ir vėl prie to paties: viskas mumyse, viskas mūsų valioje.. jei tik tai suprantame 🙂 ..