Praregėjimai (44)

Kaip užauginti vartotoją? Nuo mažens skiepyti jam mintis apie įvaizdžio svarbą ir kūno poreikius, apie tai, kad svarbiausia tik tai, ką tu turi, o ne tai, kas tu esi, apie tai, kad būtinai reikia turėti viską, kas naujausia, lygiuotis į ekrane šmėžuojančias “žvaigždes“ ir nuolat varžytis su kitais.

Kaip užauginti Žmogų? Nuo mažens apgaubti jį besąlygiška meile, dėmesiu ir geranoriškumu, skatinti jo kūrybingumą ir iniciatyvą, vyresniųjų pavyzdžiu mokyti meilės, doros, darnos, vienybės ir harmoningos sąveikos su žmonėmis, visa gyvybe ir gamta.

.. Ką augina šis pasaulis?

************

Pažvelkime atidžiai į šį sudirgusį, kažkur nuolat vėluojantį, kovojantį, susipriešinusį ir besivaržantį pasaulį.. Visos šios negatyvios apraiškos taip užpildė mūsų gyvenimą, kad jame neliko vietos meilei, vienybei, santarvei, laisvai kūrybai ir tyram džiaugsmui.

Stipraus ir silpno, turtingo ir vargšo, laimingo ir nuskriausto paieškos – tai nuolatinis varžymaisi “kas geresnis“, tai išaukštinimas vieno, pažeminus ir paminus kitą. Tai lipimas per galvas, sausas išskaičiavimas, egoizmas ir bedvasiškumas. Mes taip gyvename, nes mus įtikino, kad tai vienintelis gyvenimo modelis.

Bet galima gyventi kitaip – meilėje, santarvėje, vienybėje ir kūryboje visų gerovei. Meilė – tai darni šeima, o ne suskaldytos ir supriešintos karalystės, kurios kariauja dėl planetos resursų ir sąskaitų bankuose. Meilė – tai laisvė ir harmonija, o ne išnaudojimas ir kontrolė.

Meilė – mūsų prigimtis, kiekvienas žmogus širdies gilumoje tai žino. Todėl žmonės bunda, žadinami savo širdies šauksmo, jie žino: galima gyventi kitaip. Jie žino, kad Meilė viską harmonizuoja.

************

Nevaldomas protas linkęs blaškytis, jis nepakenčia tylos ir ramybės, o todėl nuolat kelia vidinį sąmyšį, versdamas žmogų nuolat kažką daryti, spręsti begalines problemas, net jei tai tik veiksmo imitacija.

Bet jei vieną dieną žmogus staiga sustoja ir ramiai pažvelgia į savo gyvenimą iš šalies – jis kaipmat atkreipia dėmesį į tai, kad iš tiesų svarbių dalykų mūsų gyvenime – ne taip jau daug, o visa kita, kuo mes taip “užsiėmę“ – kažkoks beprasmiškas blaškymasis, kuriuo mes užpildome savo vidinę tuštumą.

Kai tik žmogus tai suvokia – jis gali tuoj pat užbaigti tą “bėgimą ratu“. O tyloje ir ramybėje prabyla širdis, ir žmogus pradeda gyventi atvira širdimi, meilės energijose.. Jis labai nustemba, kai pastebi, kad galima gyventi be viso to šurmulio ir įtampos, kuri anksčiau atrodė kaip neatsiejama gyvenimo dalis.

Protas reikalauja triukšmo, bėgimo, įspūdžių, o kai prabyla širdis – protas nurimsta, ir visi svarbūs atsakymai ateina tarsi savaime. Ir tie atsakymai visada teisingi, nes Meilė visada teisi..

************

Angelai neturi paukščio sparnų, o Kūrėjas  – senolio barzdos..

Žmonės – ne biorobotai, o dvasingos būtybės, gebančios mylėti, kurti ir vienytis bendrai gerovei.

Pragaras – ne įkaitinta velnio skarda, ant kurios jis negailestingai degina nusidėjėlius, pragaras – tai žmogaus potencialo sukaustymas šablonais ir kūrybinės laisvės apribojimas.

Rojus – ne laimė po gyvenimo, Rojus – tai pilna ir aukščiausia žmogaus kūrybinės laisvės išraiška, kai kiekvienos minties ir veiksmo paskata – besąlygiška Meilė..

Kurkime Rojų Žemėje 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Praregėjimai (43)

Kaip manote, kodėl mums nepavyksta nuolat būti savimi? Kodėl taip dažnai gyvenimo situacijos reikalauja vis naujos kaukės? Juk tai labai išsekina, nes išorinės aplinkybės verčia mus būti tuo, kuo nesame, nors iš tiesų gyvenime dedame tiek daug pastangų, kad atrastume save ir būtume savimi..

Tokie svyravimai tarp savęs-tikrojo ir išorinių kaukių atima daug energijos ir pasėja begalę abejonių, dėl to mes daug lengviau pasiduodame išoriniams poveikiams. Todėl būtina sustoti, pažvelgti į save ir atsakyti sau – kodėl mes taip elgiamės?

O kad suprastume – kodėl taip elgiamės, pradžioje reikia suprasti – kuo mes tikrai nesame. Ir tuomet paaiškėja, kad visos tos kaukės – tai lyg savotiška apsauga šiame pasaulyje, kad galėtume jame prisitaikyti ir išgyventi.

Tačiau jei norime keisti šį pasaulį – nesuaukime su tomis kaukėmis, pasistenkime jų apskritai nesidėti. Su jomis mes gyvename ne savo gyvenimą. Ir visada turėkime ryšį su savo vidiniu “aš“ – tai vienintelis būdas išlikti sąmoningais ir būti savimi tikruoju.

************

Momentas “čia ir dabar“ – tai taškas, kuriame sąmonė sujungia praeities ir ateities srautus ir priima sprendimus. Jei žmogus sąmoningas – tai atlieka žmogaus aukštesnysis “aš“, o protas atlieka padėjėjo vaidmenį įgyvendinant sprendimus.

Jei žmogaus sąmonė miega – praeitį ir ateitį sujungia protas arba išorinės (sociumo) programos, t.y., tokiu atveju žmogus yra valdomas. Tuo tarpu gebėjimas būti sąmoningu “čia ir dabar“ akimirkoje leidžia pilnai valdyti savo mintis ir savo gyvenimą.

Juk akimirka “čia ir dabar“ ir yra pats gyvenimas..  Tai akimirka, kur kiekvienas žmogus gali tapti savo gyvenimo Kūrėju.

************

Vienas iš pagrindinių Kūrinijos dėsnių – tai energijų apykaitos dėsnis. Pagrindinė energija, kuri palaiko ir susieja viską Visatoje – tai Besąlygiška Meilė. Ši energija susieja Kūrėją su visomis gyvomis esybėmis.

Jei žmogaus širdyje nėra pykčio, godumo, pavydo ir kitų egoizmo apraiškų – jo širdis atsiveria Besąlygiškai Meilei, kuri suteikia žmogui vienybės su visa Kūrinija palaimą. Ir kai žmogus dalinasi šia Meile su aplinkiniais – ji auga ir harmonizuoja viską aplinkui.

Taip veikia dar vienas dėsnis: dalinama Meilė auga ir sugrįžta Gėriu pas tuos, kas ją besąlygiškai dovanoja kitiems. Šis harmonijos principas atveria žmonių širdis ir atneša pasauliui santarvę, vienybę ir laimę.

Besąlygiška Meilė – didelė Jėga, kuri viską harmonizuoja. Vienintelė kliūtis, trukdanti jai laisvai tekėti mūsų gyvenime – tai egoizmas, užpildantis žmonių širdis savo negatyviomis apraiškomis, kurios ir tampa visų nelaimių šaltiniu.

Valykimės nuo egoizmo. Atverkime savo širdis gaivinančiai Besąlygiškos Meilės energijai.. Mylėkime.. Tai vienintelė gyvenimo Tiesa, tai Esmių Esmė.

************

Nesibraukime į kitų žmonių pasaulį, nes jie dėl to tik dar labiau užsidarys savyje. Tapkime laukiamais “svečiais“ jų gyvenime, ir tuomet jie atvers savo širdis..

Eikime pas žmones su Meile širdyje, prieš kurią atsiveria visos durys, nes Meilė, nors ir nepastebima akiai, bet ir yra tas stebuklingas raktas, kuris atrakina bet kurios širdies užraktą, net tą, kuris jau seniai nebuvo rakinamas.

Neieškokime Meilės ten, kur jos nėra, bet atneškime Meilę ten, kur jos nėra.. Būkime tarsi gėlės – juk jos nesivejoja bičių, bet kviečia jas savo skleidžiamu nektaru.

Tegul mūsų Meilė bus tarsi nektaras, kuris dovanoja žmonėms širdies šilumą, džiaugsmą ir gerumą.

Pakaks ginčytis, kovoti, varžytis..

Liaukimės laužtis pro uždaras duris.  Liaukimės gūžtis nuo baimės.

Pradėkime augti ir skleistis Meilėje..

Tegul dabar Meilė bus visko Pradžia, Pagrindas ir Priežastis 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Bėgimas nuo realybės

Šiuolaikinės visuomenės gyvenimas kupinas negatyvumo, nusivylimo, priešiškumo ir paradoksų. Žmonės neturi bendrų vienijančių tikslų, neturi galimybės pilnai išreikšti ir pritaikyti savo prigimtinių gebėjimų, todėl atsiranda gilūs vidiniai prieštaravimai, kurie stumia maksimaliai atsiriboti nuo slegiančios gyvenimo sistemos.

O ir asmeninis žmonių gyvenimas dėl diktuojamo gyvenimo tempo ir primetamų gyvenimo šablonų tampa paprasčiausiu išgyvenimu, nuolatiniu bėgimu ir kova už būvį, o buitis – nuobodžia rutina.

Kai esanti realybė pradeda visapusiškai netenkinti žmogaus, jis pradeda nuo jos bėgti visais įmanomais būdais. Juk kiekvienas žmogus turi gilų prigimtinį poreikį realizuoti savo kūrybinį potencialą, savo talentus ir gebėjimus, todėl pradeda bėgti nuo primetamos realybės ir kurti savąją.

Būtent nepasitenkinimas gyvenimu ir savęs nerealizavimo stresas verčia žmones bėgti nuo realybės – toks “pabėgimas“ vadinamas eskapizmu (nuo angl. k. žodžio “eskape“ – pabėgti, išsigelbėti), kai bėgama ir gelbėjamasi gyvenime nuo to, kas slegia į savo sukurtas “paralelines“ realybes, kuriose žmogus jaučiasi gerai.

Taip žmogus nors trumpam palengvina savo vidinę kančią, nes realybėje, į kurią jis pabėga, nėra prieštaravimų jo vertybėms ir tikslams. Ir žmogaus pabėgimo būdas bus toks, koks yra jo dvasinis brandumas, jo asmeninės gyvenimo vertybės ir tikslai, t.y., kiekvienas pagal savo suvokimą bandys realizuoti tai, ko jam labiausiai trūksta gyvenime.

Kadangi žmonės labai skirtingi, tai ir jų pabėgimo būdai skirtingi. Ir kartais nubėgama nuo esamosios realybės taip toli, kad susikurta realybė atrodo daug tikresnė už esamą, kuri nustumiama į antrąjį planą, o prisirišimas prie susikurtos tampa liguista priklausomybe.

Pavyzdžiui, labiausiai paplitęs dabar – pabėgimas į virtulią erdvę. Mūsų jau nestebina žmonės, kurie visą parą nepaleidžia iš rankų mobiliųjų telefonų, o virtualus bendravimas jiems pakeičia realų bendravimą. Arba – kompiuteriniai žaidimai, kuriems žmonės aukoja labai daug laiko ir su kurių herojais jie pilnai susitapatina.

Lakios vaizduotės žmonės pasineria ir į virtualų romantikos, svajonių ir fantazijų pasaulį – tai įvairūs filmai, televizijos serialai, spektakliai, meilės istorijų, detektyvų ar fantastinių knygų pasaulis.., nes pilka kasdienybė jiems sukelia stresą.

Labai paplitęs pabėgimo į paralelinę realybę būdas – vartojimo lenktynės. Tokių žmonių gyvenimas pavirsta materialių daiktų kaupimu. Jiems visko reikia, jie uoliai seka reklamos siūlomas “naujienas“, mėgsta vaikščioti į parduotuves, superka visas įmanomas madingas naujoves, gali dėl jų pasinerti į begalines skolas. Dažnai jų namuose būna vieta, skirta įsigytiems daiktams kaupti, ir dažnai jie patys pamiršta, ką turi.

Kiti žmonės bėga nuo realybės į ekstremalius išgyvenimus – tai pavojingos sporto šakos, auto-moto lenktynės dideliu greičiu, šokinėjimas iš didelio aukščio su guma ir kitos pavojingos “pramogos“ – t.y., viskas, kas sukelia jiems didelį adrenalino antplūdį. Be jo gyvenimas tokiems žmonėms atrodo prėskas ir neįdomus.

Ramesni žmonės renkasi pramogas, kurios suteikia būtinai naujus ir labai ryškius, bet nepavojingus gyvenimui įspūdžius – saugias egzotiškas keliones, pasiplaukiojimą laivu, pasivažinėjimą kupranugariais ir pan.

Nemažai žmonių bėga nuo realybės vartodami įvairius svaigalus. Su jų pagalba jie tarsi “atsijungia“ nuo realybės ir visų problemų ir išgyvena būsenas, kurių nepatiria savo kasdieniniame gyvenime. Tai dirbtinai sukelta, trumpalaikė euforijos būsena, kurią jie vis siekia pakartoti, todėl tampa liguista priklausomybe.

Yra dar vienas būdas pabėgti nuo realybės – tai gyvenimas prisiminimais. Tokiems žmonėms viskas, kas buvo praeityje, yra vertingiausia. Toks “pabėgimas“ labiau būdingas pagyvenusiems žmonėms, kurie, deja, su amžiumi tampa nereikalingi šiuolaikinei visuomenei.

Dalis žmonių bėga į iliuzines dvasingumo paieškas. Kodėl iliuzines? Todėl, kad tai nuolatinės paieškos be kasdieninės praktikos ir stebėjimo – ar tikrai jos veiksmingos, ar yra geri rezultatai gyvenime?

Tokie žmonės nuolat skaito psichologinę, dvasinę, ezoterinę literatūrą, lanko seminarus ir paskaitas, ieško vis naujų “guru“. Tačiau jų pačių elgesio būdas ir gyvenimas nesikeičia, neretai namuose ar bendravime su žmonėmis jie elgiasi visiškai priešingai, nei deklaruoja.

Žmonės skirtingi, todėl pabėgimai nuo realybės būna įvairūs, tačiau bendras jų bruožas – tai liguistas prisirišimas, priklausomybės, beprasmiška rizika ar kitų gyvenimo sferų (pavyzdžiui, šeimos) ignoravimas arba negatyvus poveikis ar net kenkimas kitiems žmonėms.

Tačiau ir kaltinti žmonių dėl tų bandymų pabėgti nuo slegiančios realybės negalima – turime pripažinti, kad mūsų visuomenėje nebeliko sričių, kur žmonės susivienytų įkvepiančiai veiklai visų labui ir savo gebėjimais galėtų prisidėti prie bendros gerovės: visur kova, susipriešinimas, melas.

Ir nepainiokime pabėgimo nuo realybės su tais žmonių pomėgiais ar talentais, kurie praturtina ir praskaidrina, palengvina ir gerina gyvenimą, suteikia kitiems žmonėms džiaugsmą ir juos įkvepia, o todėl jų veikla yra prasminga. Tokių žmonių yra visada, nežiūrint į nieką.

Ir jų vis daugiau, ir jų dėka mūsų visų gyvenimas po truputį keičiasi: žmonių sąmoningumas auga, jie pradeda vienytis ir kurti kitokią – Harmoningą Realybę Visiems 🙂 ..

Vijoklis

Kai žaliasis vijokliukas buvo dar visai mažas, jis susižavėjęs žvelgė į šalimais augantį didžiulį vešlų medį.

Jis atrodė toks išdidus ir neprieinamas! Besivejantis prie jo šaknų laibas vijokliukas galėjo tik pasvajoti apie tokį aukštį ir grožį..

Laikas ėjo, vijokliukas augo ir pamažu pradėjo vytis aplink medžio kamieną, šlovindamas jo galią ir grožį. Ir medis buvo nieko prieš, nes jam labai jau patiko šio mažo vijoklio žodžiai..

Na, nieko baisaus, galvojo jis, jei tas vijoklis palypės truputį ir pamatys pasaulį iš aukštai, juk jis visai netrukdo, bet užtat jo saldžios kalbos tokios mielos ausiai..

O vijoklis kasdien kilo vis aukščiau ir aukščiau, jo stiebas darėsi vis tvirtesnis ir vis stipriau spaudė medžio kamieną.

Ir vieną dieną medis suprato, kad jau negalės išsilaisvinti nuo vijoklio įkyrumo ir kad jam teks susitaikyti su šia įžūlia kaimynyste, viliantis, kad jis stipriai neišsikeros.

Bet vijoklis nė nemanė sustoti: savo tvirtomis lianomis jis jau apsivijo visas medžio šakas ir lipo vis aukščiau ir aukščiau.

Galiausiai medis pradėjo džiūti, trokšdamas be oro ir vandens, bet vijokliui tai buvo nė motais! Iš tolo medis dar atrodė vešlus ir žalias, bet priėjus arčiau matėsi, kad tai tik sausas kamienas, apvytas vešlaus vijoklio lianomis.

Vijoklis triumfavo: jis pasiekė tokias aukštumas, apie kurias net nedrįso svajoti! Jam tai pavyko! Jis svaiginančioje aukštumoje!..

..Na, o medžio likimas jo jau visai nedomino..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (42)

Kantrybė – tai ne vergiškas nuolankumas, ne žmogaus pažeminimas ar kompromisas su blogiu, tikrai ne.

Kantrybė – tai gebėjimas išsaugoti vidinę ramybę situacijose, kurios tą ramybę drumsčia. Kantrybė – tai gebėjimas eiti link savo tikslo, kai kelyje pasitaiko įvairios kliūtys.

Kantrybė – tai gebėjimas išsaugoti tylų vilties džiaugsmą širdyje, kai apima liūdesys dėl nesėkmių. Kantrybė – tai vidinės stiprybės forma.

************

Sutelkdami savo dėmesį į negatyvumą, mes nuolat didiname negatyvumą savo gyvenime. Štai kodėl dabar tiek negatyvumo mūsų pasaulyje.. Visos informavimo priemonės – televizija, radijas, laikraščiai ir žurnalai – tai negatyvumo koncentratas, transliuojantis prievartą, nusikaltimus, melą, žiaurumą, paleistuvystę, agresiją, dorovinį nuopolį ir t.t..

Mes visada tarnaujame arba tamsai, arba šviesai. Mes visada atiduodame savo energiją arba meilei, arba baimei. Mūsų pasirinkimai – labai subtilus, pasąmoninis procesas, o todėl nepastebimas žmogui.

Mums reikia mokytis mąstyti pozityviai, kitaip ir toliau didinsime negatyvumą. Kaip to išmokti? Atsijungti nuo negatyvumo šaltinių ir stabdyti bet kokias neigiamas mintis jų užuomazgoje.

Tiesiog atminkime: negatyvumas griauna, pozityvumas – kuria ir harmonizuoja. Ir sąmoningai rinkimės, ko mes siekiame, ko iš tiesų norime – kurti ar griauti? Sąmoningas pozityvumo pasirinkimas ir yra mūsų dvasinis darbas, mūsų dvasinis tobulėjimas. Vardan to mes visi atėjome į šią Žemę.

Jei žmonės sutelks savo dėmesį į pozityvumą – pasaulis ims keistis į gera, o negatyvumui, netekusiam neigiamų minčių palaikymo, tiesiog neliks terpės gyvuoti.

************

Seni įpročiai ir seni mąstymo šablonai – pagrindinė kliūtis dvasinio augimo kelyje. Net tuomet, kai mes su įkvėpimu ir entuziazmu žengiame vis toliau ir su džiaugsmu pastebime gerus pasikeitimus savyje ir savo gyvenime..  staiga vėl pakliūname į nemalonias pasikartojančias situacijas.. Ir tada ateina suvokimas, kad vėl pakliuvome į senų įpročių spąstus.

Tai gali nutikti ne vieną kartą – seni įpročiai gali vėl ir vėl nutraukti atgal į senus įprastus mąstymo ir elgesio šablonus.. Taip yra todėl, kad dar gerai neįtvirtinome savo naujo mąstymo – mes galime tai palyginti su alpinisto kopimu į kalno viršūnę: kildamas aukštyn, jis tam tikru atstumu tvirtina uolų kablius, kurie užtikrina, kad jis nenukris žemyn.

Taigi, įtvirtinkime savo svarbius pasiekimus dvasiniame augime – taikykime praktiškai tobulėjimo principus gyvenime. Jie suteiks mums atramos tašką sunkiu metu ir neleis nuslysti į senų įpročių spąstus. O vieną dieną jie taps neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi – taps pačiu gyvenimu..

************

Jūsų pasas – tai jūsų Dvasia. Jūsų gyvenamoji vieta – Visata. Jūsų profesija – Šviesos Darbuotojas. Jūsų darbo vieta – Žemės planeta. Jūsų tikslas – Kosminė Evoliucija Meilės energijoje.

Kai jūsų dvasinis augimas pasieks tam tikras aukštumas, jums pradės rūpėti šie gyvenimo aspektai: Kiek Meilės jūsų mintyse. Kiek meilės jūsų veiksmuose. Kiek Meilės jūsų bendravime. Kiek Meilės jūsų poelgiuose. Kiek Meilės jūsų kūryboje.

Jūs pradėsite matuoti gyvenimą ne pinigais, bet Meile 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Griaunančios elgesio programos

Šiuolaikinėje visuomenėje yra daug negatyvių elgesio programų, kurios griauna žmonių gyvenimą. Dauguma jų yra įgytos per auklėjimą vaikystėje, per informavimo priemones arba tiesiog kartojant daugumos elgesį, t.y., jos yra sąmoningai ar ne, bet visada skiepijamos iš išorės.

Tokių programų klasta tame, kad visuomenė jas kartoja metų metais, jos perduodamos iš kartos į kartą (dėl to jos gali tapti ir giminės elgesio programomis), todėl žmonėms jos pradeda atrodyti normalios ir įprastos. Jos atrodo stabilios ir nepajudinamos, apie tai žmonės sako: “Nieko čia nepakeisi – taip visada buvo, yra ir bus..“

Ir nors dauguma žmonių mato mūsų visuomenės negeroves – skurdą, ekonomines krizes, karus, korupciją, bedarbystę, susipriešinimą, nusikaltimus ir t.t., tačiau retai susimąsto, kad būtent negatyvių programų kartojimas visada duoda tuos pačius rezultatus – visas negeroves. Žmonės gali ir turi jas pakeisti, bet tam, kad kažką keistume, reikia žinoti – ką keisti, reikia suprasti visų negerovių priežastis.

Dž. Krišnamurtis sakė: “Kol žmonės nesupranta – kokioje realybėje jie gyvena, tol negali būti nei kalbos apie dvasinį augimą ir žmonijos tobulėjimą.“ Kitaip tariant, nesupratęs gyvenimo įvykių priežasčių ir pasekmių, žmogus neturi kriterijų, pagal kuriuos galima atpažinti ir lygiuotis į tikrąsias, į amžinąsias vertybes.

Tos griaunančios programos – tarsi virusai, kurie plačiai plinta ir aktyvuoja įvairiausius negatyvius scenarijus mūsų gyvenime, ir būtent dėl jų gausos jos darosi vis labiau pastebimos, matomos ir juntamos daugumai žmonių.

Trumpai apžvelkime ryškiausias destruktyvias visuomenės programas – jos veikia ir buitiniame lygmenyje, ir santykiuose tarp tautų. Manau, dauguma jas atpažins..

Priešiškumo programa. Paplitusi labai plačiai ir pasireiškia kaip išankstinis negatyvus nusistatymas prieš aplinkinius, kuriam nėra jokio pagrindo. Tokie žmonės tarsi užkrėsti negatyvumu, jie viską mato tik per negatyvumo prizmę.

Gyvenime visa tai pasireiškia kaip nepaaiškinama agresija ir neapykanta žmonėms: tai piktos apkalbos ir ginčai, pažeminimas, smerkimas, despotiškumas, konfliktiškumas.

Intrigų programa. Tai pranašumo iliuzija, kai leidžiama sau savanaudiškais tikslais pasinaudoti ir manipuliuoti kitais (kaip taisyklė, atvirais ir patikliais) žmonėmis. Jos pagrindas – atviras ar užslėptas melas ir apgaulė, liguista garbėtroška.

Gyvenime pasireiškia kaip iškėlimas savęs virš kitų, susireikšminimas, “visagalio“ sindromas, kai į kitus žvelgiama kaip į “paprastus žmones“, “minią“, “bandą“, “nevykėlius“.

Konkurencijos ir pavydo programa. Nuolatinis varžymasis, nuolatinis siekis būti geriausiu iš visų ir neapykanta tiems, kas, jo manymu, kažką padarė geriau ar įdomiau.

Ši programa paverčia gyvenimą amžinomis sekinančiomis varžybomis, o kiekvieną “geresnį“ ar “sėkmingesnį“ žmogų – priešu.

Materializmo programa. Kai materialūs daiktai, pinigai ar kūno malonumai žmogui – didžiausia vertybė gyvenime. Dėl jų jis pasirengęs viskam, visą savo gyvenimą jis skiria daiktų įsigijimui, kaupimui ir kūno malonumams.

Gyvenime tai pasireiškia besaikiu vartojimu, nuolatinių daiktų troškimu, pastovia jų kaita ir atnaujinimu, vis naujų įspūdžių ir malonumų paieškomis. Tokio žmogaus manymu, tik tam tikri daiktai arba jų kiekis suteikia jam vertingumą ir prestižą.

Savęs griovimo programa. Tai įvairios priklausomybės (alkoholis, tabakas ir kiti narkotikai),  kenksminga mityba (persivalgymas, maistas su kenksmingais cheminiais priedais), piktnaudžiavimas vaistais, nusikalstamas elgesys ir bet koks elgesys, kuriuo žmogus kenkia sau.

Žmonės su šia programa kenkia sau, kartais patys to nesuvokdami. Visa tai skatina sistema: lengvai prieinamas alkoholis, kenksmingas sveikatai maistas parduotuvėse, įkyriai peršama vaistų reklama, sunkios išgyvenimo sąlygos, kurios provokuoja nusikalstamą elgesį ir pan..

Autoritetų poreikio ir jų garbinimo programa. Kai žmonės įtiki, kad yra “išrinktieji“, kurie žino, kas žmonėms geriau ir kad patys žmonės nieko negali be autoritetų.

Ši programa pasireiškia gyvenime kaip nuolatinės autoritetų paieškos ir jų garbinimas. Tokiu atveju žmogus nepasitiki savimi, ir vietoje savo kūrybinio potencialo realizacijos nuolankiai atiduoda savo gyvenimą autoriteto valiai.

Konformizmo programa. Tai baimė neatitikti daugumos elgesio šablonų, išsiskirti iš kitų. Tai visiškas prisitaikymas ir aklas paklusimas daugumai, priklausomybė nuo daugumos nuomonės.

Konformistui net mintis apie savo unikalumą, laisvę ar saviraišką yra baugi, jam saugumas gyvenime siejasi su sekimu paskui daugumą ir atitikimu visuotinai priimtiems standartams.

Tokių programų yra daugiau, ir visos jos negatyviai veikia visuomenę. Visi žinome, kad nuolat kartodami kažkokį negatyvų veiksmą, mes niekada nepasieksime pozityvaus rezultato. Jei visuomenėje daug negatyvumo – reiškia, yra ir to negatyvumo šaltinis, arba – priežastis.

Kad apsivalytume nuo negatyvumo, turime pirmiausiai pašalinti jo priežastis, kitaip tai tikrai bus pasaka be galo, nes nestabdomas, nuolat palaikomas negatyvumas plinta, plečiasi ir bujoja lyg virusas.

Jei žmonės tą negatyvumo virusą atpažįsta ir sustabdo jį ištakose – jis netenka palaikymo, terpės augimui ir pamažu senka, kol galiausiai visiškai išnyksta. Ir kuo daugiau žmonių tai atliks – tuo greičiau pasibaigs visų negatyvių programų veikimas.

Dabar, kai taip ryškiai matomos visų griaunančių programų poveikis ir pasekmės, kiekvienas žmogus gali sąmoningai jų atsisakyti, tuo pačiu paspartindamas ne tik savo, bet ir visos žmonijos apsivalymą nuo negatyvumo.

Liaukimės griauti.. Pradėkime kurti visų labui ir gerovei 🙂 !

Parengė ruvi.lt

Tikroji pagalba

Vienam žmogui bėda nutiko: įpuolė jis į balą ir pradėjo verkti iš nevilties..

Atėjo “geri“ žmonės palaikyti jį – išreikšti jam savo apgailestavimus ir užuojautą. Atsisėdo jie šalia nelaimėlio ir pradėjo kartu su juo raudoti.

“Štai kokie geri žmonės, kaip pergyvena dėl manęs“, – pagalvojo žmogus ir ėmė dar smarkiau verkti.

O bala tuo tarpu nuo jo ašarų ir nuo “gerų“ žmonių ašarų pradėjo didėti, o nelaimėlis ėmė grimzti į ją vis labiau ir labiau.

Sužinojo apie šį įvykį vienas žmogus. Jis nebuvo panašus į kitus susirinkusius žmones. Pamatęs, kokioje sunkioje padėtyje atsidūrė nelaimėlis, jis ryžtingai pasakė:

– Žmogau, pakaks jau verkti, juk tu tuoj paskęsi.. Geriau čiupk virvę, kurią aš tau numečiau, laikykis už jos kuo tvirčiau ir plauk į krantą.. Aš tau padėsiu išlipti iš balos!

Nesuprato nelaimėlis tokio rūpesčio, nes nesulaukė gailių paguodos žodžių, todėl pasipiktino ir liepė eiti šalin gelbėtojui, apkaltinęs jį abejingumu, beširdiškumu ir žiaurumu.

Tas dar pastovėjo ant kranto, pabandė įkalbėti žmogų lipti į krantą, tačiau per kitų žmonių raudas šis nieko negirdėjo. Tada gelbėtojas išėjo, bet prieš išeidamas pririšo virvę prie artimiausio medžio.

Ėjo laikas. Nelaimėlio ir jo “draugų“ ašaros tekėjo upeliais, todėl natūralu, kad bala darėsi nuo to vis didesnė. Kai vanduo pradėjo siekti kaklą, noras gyventi nugalėjo savęs gailėjimosi jausmą.

Teko jam čiupti virvę ir pradėti lipti iš balos. Labai daug jėgų tam prireikė, o kai išlipo į krantą, jį tuoj pat apsupo “geri“ žmonės ir su ašaromis akyse ėmė džiaugtis tokia netikėta “sėkme“.

Bet žmogus, pamatęs savo guodėjų ašaras, pabėgo nuo jų, nes baiminosi, kad nuo tų ašarų susikaups nauja bala. Susirado jis savo tikrąjį gelbėtoją – žmogų, kuris paliko pririštą virvę, ir padėkojo jam, nes kol lipo iš balos, daug ką suprato.

Žmogus suprato, kas yra tikroji pagalba, jis suprato, kad kitų žmonių ašaros jam ne tik nepadėjo, bet atvirkščiai – tik pablogino jo padėtį.

Jis suprato, kad jei anksčiau būtų priėmęs pagalbą, kol dar bala buvo maža, tuomet būtų išlipęs lengviau, nes jam dar padėtų išlipti ir jo tikrasis gelbėtojas..

Autorius – S. Šepel, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Įveikti depresiją..

Depresija – slegianti psichikos būsena, kuriai įveikti reikia pastangų ir kantrybės. Ji visada turi priežastį, bet kiekvienas žmogus ją išgyvena skirtingai – vieni atsigauna greičiau, kiti dėl menkiausių išorinių negatyvių įvykių ar neatsargių aplinkinių žodžių vėl puola į gilius ir sunkius pergyvenimus.

Depresija sukausto žmogaus mąstymą ir kūną, ir žmogus atsiduria tarsi užburtame negatyvumo rate, iš kurio išeiti nėra paprasta. O kai žmogus yra prislėgtos būsenos, jam apskritai sunku net pagalvoti apie tai, kad ir jis pats gali valdyti sveikimo procesą.

Bet labai svarbu suprasti, kad be specialistų pagalbos, pats žmogus taip pat turi prisidėti prie savo pasveikimo. Ir gerų rezultatų galima pasiekti tuomet, kai kiekvieną dieną padarote nors vieną mažą, bet sąmoningą pozityvų žingsnelį, t.y., elgiatės atvirkščiai, nei verčia slegianti depresyvi būsena.

Tam reikia kantrybės, nes tie maži žingsneliai gali pasirodyti nereikšmingi, tačiau jei būsite nuoseklūs, maži žingsneliai po truputį sumuojasi ir rezultatai galiausiai tampa akivaizdūs: pagerėja savijauta, atsiranda poreikis kažką nuveikti, gerėja nuotaika.

Taigi, nuo ko pradėti?

Kai žmogus yra depresijoje, atsiranda polinkis užsidaryti ir atsiriboti nuo žmonių, nuo supančio pasaulio. Net bendravimas su artimais ir jį mylinčiais žmonėmis jį gali slėgti.

Tačiau aplinkinių palaikymas yra būtinas įveikiant depresiją, todėl neatsiribokite nuo žmonių ir neužsidarykite savyje!

Pabandykite pasikalbėti su žmogumi, kuriuo pasitikite – svarbiausia, kad jus išklausytų, palaikytų ir užjaustų, kad nesmerktų, nežemintų ir neskaudintų neapgalvotais komentarais ar patarimais.

Jei jaučiate, kad neturite į ką kreiptis – paieškokite žmonių, kuriems reikia pagalbos – tai padeda pasijusti reikalingu. Galite internete susirasti palaikymo grupes ar forumus žmonių, kurie taip pat išgyvena depresiją.

Arba – susisiekite su geru draugu, su kuriuo seniai bendravote: malonūs prisiminimai tikrai praskaidrins niūrią būseną. Atsigauti padeda ir rūpestis naminiais gyvūnais – tai taip pat padeda pasijusti reikalingu.

Dar vienas svarbus žingsnis įveikiant depresiją – judėjimas. Ir nors depresijos metu net rytinis atsikėlimas iš lovos kartais atrodo neįveikiama užduotimi, tačiau būtent fizinis aktyvumas padeda įveikti depresiją – tai jau įrodyta tyrimais.

Nustatyta, kad 10 minučių pasivaikščiojimas pagerina nuotaiką 2 valandoms. Patartina užsiimti tuo, kas patinka – bėgioti, minti dviratį, eiti pasivaikščioti, šokti, plaukti ir t.t., bet ne mažiau kaip 30 minučių per dieną. Judėjimas padeda išvengti ir recidyvų po būsenos pagerėjimo – tai labai svarbu.

Kad sąmoningai įveiktumėte depresiją, labai naudinga užsiimti veikla, kuri jums teikia džiaugsmą ir įkvepia. Tai veikla, kuria galite užsiimti bet kada, net jei tuo metu to nenorite – ji visada jus įtraukia ir sudomina, ir net jei iš karto nepajusite pagerėjimo, ši veikla galiausiai jus išjudins.

Juk kiekvienas žmogus turi kažkokį pomėgį, ir dažnai ne vieną: tai gali būti darbas sode, piešimas, mezgimas, muzika, meistravimas, mėgiama sporto šaka, skaitymas, eilių rašymas ar kažkokia kitokia kūryba.

Įveikti depresiją padeda ir dienos režimas bei rūpestis savo sveikata. Reikia pakankamai išsimiegoti ir sveikai maitintis. Vengti kofeino, alkoholio, cukraus ir rafinuoto maisto. Valgyti daug žalumynų – vaisių, daržovių, uogų.

Be to, depresiją gydo ir saulės šviesa – labai naudinga bent 15 minučių per dieną pabūti saulėje ar dienos šviesoje. Naudingos taip pat meditacijos ir įvairūs atsipalaidavimo pratimai.

Vienas iš svarbiausių faktorių, įveikiant depresiją – reikia atsikratyti negatyvaus mąstymo įpročio. Toks įprotis susiformuoja per daugelį metų, o kartais ir per visą gyvenimą, todėl keisti jį reikėtų palengva. Ir tam reikia laiko, nuoseklumo ir kantrybės.

Pradžioje reikia atsekti savo negatyvų mąstymą ir jį pripažinti, po to stabdyti savo negatyvias reakcijas ir pamažu jas keisti pozityviomis. Taip pat sąmoningai atsisakyti negatyvių apibendrinimų, smerkimo, savęs ir kitų kaltinimų, skubotų išvadų.

Ir tai nereiškia, kad nematysite negatyvių reiškinių, kurių yra gyvenime, ar juos ignoruosite, tačiau išmoksite juos vertinti adekvačiai, be neigiamų emocijų ir dramų. O pozityvus požiūris į gyvenimą padės išsiugdyti vidinę dvasinę stiprybę, įveikti gyvenimo sunkumus ir nepalūžti.

Depresija – tai užburtas negatyvių emocijų ratas, iš kurio išeiti be pačio žmogaus pastangų neįmanoma. Svarbiausia – neužsidaryti savyje, ieškoti pagalbos ir informacijos. Ir, žinoma, veikti – padaryti viską, ką galite, kad pasveiktumėte.

Parengė ruvi.lt