Kaip užauginti vartotoją? Nuo mažens skiepyti jam mintis apie įvaizdžio svarbą ir kūno poreikius, apie tai, kad svarbiausia tik tai, ką tu turi, o ne tai, kas tu esi, apie tai, kad būtinai reikia turėti viską, kas naujausia, lygiuotis į ekrane šmėžuojančias “žvaigždes“ ir nuolat varžytis su kitais.
Kaip užauginti Žmogų? Nuo mažens apgaubti jį besąlygiška meile, dėmesiu ir geranoriškumu, skatinti jo kūrybingumą ir iniciatyvą, vyresniųjų pavyzdžiu mokyti meilės, doros, darnos, vienybės ir harmoningos sąveikos su žmonėmis, visa gyvybe ir gamta.
.. Ką augina šis pasaulis?
************
Pažvelkime atidžiai į šį sudirgusį, kažkur nuolat vėluojantį, kovojantį, susipriešinusį ir besivaržantį pasaulį.. Visos šios negatyvios apraiškos taip užpildė mūsų gyvenimą, kad jame neliko vietos meilei, vienybei, santarvei, laisvai kūrybai ir tyram džiaugsmui.
Stipraus ir silpno, turtingo ir vargšo, laimingo ir nuskriausto paieškos – tai nuolatinis varžymaisi “kas geresnis“, tai išaukštinimas vieno, pažeminus ir paminus kitą. Tai lipimas per galvas, sausas išskaičiavimas, egoizmas ir bedvasiškumas. Mes taip gyvename, nes mus įtikino, kad tai vienintelis gyvenimo modelis.
Bet galima gyventi kitaip – meilėje, santarvėje, vienybėje ir kūryboje visų gerovei. Meilė – tai darni šeima, o ne suskaldytos ir supriešintos karalystės, kurios kariauja dėl planetos resursų ir sąskaitų bankuose. Meilė – tai laisvė ir harmonija, o ne išnaudojimas ir kontrolė.
Meilė – mūsų prigimtis, kiekvienas žmogus širdies gilumoje tai žino. Todėl žmonės bunda, žadinami savo širdies šauksmo, jie žino: galima gyventi kitaip. Jie žino, kad Meilė viską harmonizuoja.
************
Nevaldomas protas linkęs blaškytis, jis nepakenčia tylos ir ramybės, o todėl nuolat kelia vidinį sąmyšį, versdamas žmogų nuolat kažką daryti, spręsti begalines problemas, net jei tai tik veiksmo imitacija.
Bet jei vieną dieną žmogus staiga sustoja ir ramiai pažvelgia į savo gyvenimą iš šalies – jis kaipmat atkreipia dėmesį į tai, kad iš tiesų svarbių dalykų mūsų gyvenime – ne taip jau daug, o visa kita, kuo mes taip “užsiėmę“ – kažkoks beprasmiškas blaškymasis, kuriuo mes užpildome savo vidinę tuštumą.
Kai tik žmogus tai suvokia – jis gali tuoj pat užbaigti tą “bėgimą ratu“. O tyloje ir ramybėje prabyla širdis, ir žmogus pradeda gyventi atvira širdimi, meilės energijose.. Jis labai nustemba, kai pastebi, kad galima gyventi be viso to šurmulio ir įtampos, kuri anksčiau atrodė kaip neatsiejama gyvenimo dalis.
Protas reikalauja triukšmo, bėgimo, įspūdžių, o kai prabyla širdis – protas nurimsta, ir visi svarbūs atsakymai ateina tarsi savaime. Ir tie atsakymai visada teisingi, nes Meilė visada teisi..
************
Angelai neturi paukščio sparnų, o Kūrėjas – senolio barzdos..
Žmonės – ne biorobotai, o dvasingos būtybės, gebančios mylėti, kurti ir vienytis bendrai gerovei.
Pragaras – ne įkaitinta velnio skarda, ant kurios jis negailestingai degina nusidėjėlius, pragaras – tai žmogaus potencialo sukaustymas šablonais ir kūrybinės laisvės apribojimas.
Rojus – ne laimė po gyvenimo, Rojus – tai pilna ir aukščiausia žmogaus kūrybinės laisvės išraiška, kai kiekvienos minties ir veiksmo paskata – besąlygiška Meilė..
Kurkime Rojų Žemėje 🙂 !
************
Parengė ruvi.lt
ruvi 