Tinklapiui – (jau?) devyneri

Kovo pradžioje šis tinklapis pradeda savo dešimtuosius gyvavimo metus 🙂 ! Net nesitiki, kad taip daug.. ir labai tikiuosi, kad aš dar jums neatsibodau 😉 .. Ta proga trumpai apžvelgsime – kas čia atlikta ir kokie planai ateičiai.

Šiuos metus iki sekančių metų kovo dar tikrai bendrausime, o paskui jau žiūrėsime, ar atšventus dešimtmetį šią veiklą užbaigti, ar pradėti sekantį (dešimtmetį 🙂 ). Temų straipsniams tikrai netrūksta, nes dvasinių ieškojimų kelias, pasirodo, yra begalinis.. ir kiekvienas rastas atsakymas į rūpimą klausimą iškelia daugybę naujų klausimų.

Ir toliau dalinuosi čia savuoju gyvenimo pažinimu, savo patirtimi, tuo, kas, mano manymu, yra svarbu mums visiems. Ir nors gyvename nelengvais pokyčių laikais, aš visa širdimi tikiu, kad žmonija nusimes visas klaidinimų pinkles ir atsities, suklestės visu grožiu bendrai gerovei. Būtinai 🙂 !

Turime palaikyti, padrąsinti vieni kitus, todėl kviečiu visus aktyviau bendrauti komentaruose – pasidalinti savo nuomone, savo patirtimi, padiskutuoti. Jūsų išsakytos mintys gali būti kažkam labai svarbios ir reikalingos, o ir mane dažnai paskatina naujų temų parašymui. Rašykite ir man laiškus (reruvi@gmail.com), esu atvira bendravimui ir visiems atsakau.

Laiškuose manęs dažnai klausia – ar rašau šiame tinklapyje viena ir kas man padeda čia tvarkytis. Taip, rašau ( ir darau vertimus) aš viena, taip pat stengiuosi tvarkytis tinklapyje pati, o kai pritrūksta žinių kažkokiu techniniu klausimu – kreipiuosi į šio tinklapio kuratorių Donatą. Jis visada geranoriškai man padeda, už tai jam didelis dėkui 🙂 !

Kadangi įrašų tinklapyje vis daugėja (jų dabar yra 1449), juos reikia kartais peržiūrėti ir tvarkyti, suskirstyti į smulkesnes kategorijas (dabar jų yra 14), kad būtų lengviau ir man, ir jums. Todėl kartais bus savaitės ar kelių dienų techninės pertraukėlės, apie kurias pranešiu iš anksto. Apimtis didelė, todėl bet kokiems patvarkymams reikia skirti papildomą laiką.

Apskritai, apie bet kokius pasikeitimus tinklapyje būtinai perspėsiu. Jaučiu atsakomybę už tai, ką darau ir, svarbiausia – atsakomybę prieš tinklapio skaitytojus. Jei turite kažkokių pasiūlymų dėl tinklapio ar galite pasiūlyti naujų temų – parašykite man.

Dėl senų įrašų – buvo sumanymas juos trinti, nes keičiuosi aš, keičiasi kartais ir mano požiūris į kai kuriuos gyvenimo klausimus. Bet iš skaitytojų laiškų man supratau, kad tinklapį skaito įvairaus amžiaus ir įvairiuose savo dvasinių paieškų etapuose esantys žmonės, todėl šio sumanymo atsisakiau. Ištrinu tik tuos įrašus, kurie neaktualūs arba paskelbtus čia filmukus, kuriuos ištrina Youtube kanalų autoriai.

Dėkoju kitų tinklapių autoriams, kuriems įdomūs mano straipsniai ir kuriuos jie skelbia savo tinklapiuose su aktyvia nuoroda. Taip pat kviečiu skaitytojus, kurie rašo, pasidalinti savo kūriniais mano tinklapyje.

Dėkoju visiems, kas rašo man ir klausia apie mano sveikatą – ačiū už jūsų gerą širdį ir rūpestį! Dėkoju visiems, kas paremia tinklapį pinigais. Dėkoju už visus gerus atsiliepimus apie tinklapį!

Draugausime toliau 🙂 .. Aš visada jūsų laukiu čia. Ačiū, kad esate 🙂 !

Rūta

Laimės stiklainis

Aš turiu pilną stiklainį laimės!

Štai jis – mano rankose..

Kiekvieną dieną, tiksliau – kiekvienos dienos gale, ant popieriaus lapelio aš užrašau vieną laimingą savo gyvenimo akimirką. Ir dedu jį į stiklainį.

Ir viskas.

Tai užima 30 sekundžių.

Taip paprasta.

Visada yra kažkas, ką galima užrašyti ir įdėti į šį stiklainį. Net prasčiausioje dienoje yra laimės akimirkos (na, arba kažkas mažiau blogo už blogiausią..)

Aš rašiau tokiuose lapeliuose apie dėkingumo ir džiaugsmo akimirkas pačiais sunkiausiais savo gyvenimo periodais, išgyvendama skausmą ar nusivylimą.

Tai galėjo būti nepažįstamo žmogaus gerumo gestas. Kava, kuria mane pavaišino.

Ta minutė, kai pavyksta nusimesti batus po ilgos bėgiojimo su reikalais dienos gale. Arba – staiga baigėsi lietus..

Visada yra šviesos prošvaistė. Užrašykite ją.

Įmeskite į stiklainį.

Ir išsaugokite.

Autorė – E. Gilbert, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (53)

Dabar pasaulis skęsta pačios prieštaringiausios informacijos sraute, teisinančios bet kokius elgesio modelius ir leidžiančios kiekvienam žmogui elgtis taip, kaip tik jis užsimanys, nes, atseit, taip elgiasi “įžymybės“ arba tai pateisina kai kurie mokslininkai.

Tai veda į vis gilėjančią visuomenės poliarizaciją: linkę į amoralius ir destrukcinius veiksmus žmonės daro tai vis atviriau ir nebaudžiamai; kiti gi šiame sparčios degradacijos fone pradeda sąmoningai siekti dvasinio tobulėjimo, harmoningo bendravimo ir mokosi sveikos gyvensenos.

Ir šioje poliarizacijoje atsiskiria tiesa nuo melo, meilė nuo neapykantos, gėris nuo blogio, dvasingumas nuo bedvasiškumo.. Atsiskiria tam, kad žmonės išmoktų atpažinti gėrį ir blogį, kad sąmoningai atsisakytų destrukcijos ir sąmoningai rinktųsi dvasinės evoliucijos kelią.

************

Šiuolaikiniai žmonės gauna didžiulį kiekį informacijos, bet didžioji jos dalis yra ne tik nenaudinga, bet neretai ir kenksminga. Paradoksalu, bet turėdami tiek daug informacijos, žmonės nežino elementariausių dalykų apie save, savo sveikatą, savo psichiką, sveiką sąveiką su žmonėmis ir gamta, galiausiai – apie pasaulį, kuriame jie gyvena.

Žmonės atitolo nuo natūralumo, tikrumo, gamtos.. Atitolo nuo sveiko ir nuoširdaus tarpusavio bendravimo. Akivaizdu, kad toks tarpusavio susvetimėjimas ir atitrūkimas nuo gamtos įtakoja beprasmiškumo ir vidinės tuštumos pojūtį.

Ir tas pojūtis toks gilus ir kartais toks nepakeliamas, kad gena žmogų kažkaip užpildyti tą vidinį vakuumą.. kažkuo: daiktais, malonumais ar išoriniais įspūdžiais. Bet tai – bėgimas ratu ir trumpalaikis nusiraminimas.

Atgauti vidinę pilnatvę galime pažindami save ir mus supantį pasaulį. Jokie daiktai ir jokie turtai nepakeis žmogui dvasinio augimo, vienybės su žmonija ir gamta ir laisvos kūrybinės išraiškos.

Tik.. mokykimės atskirti informaciją, kuri mums padeda tapti dvasingais žmonėmis ir harmonijos visų labui kūrėjais.

************

Žmonės turi būti laisvi – tai prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė. Jie neturi būti priklausomi nuo pinigų, politikų, dogmų, primetamų taisyklių ar elgesio šablonų, kurie neša žmonėms kančią ir degradaciją. Atvirkščiai: visos suformuotos sistemos turi tarnauti žmonėms ir palaikyti juos, o ne išnaudoti ir žlugdyti juos.

Kiekvienas žmogus gimsta laisvas, todėl bet kokios sistemos, suvaržymai ir veiksmai, kurie kausto prigimtinę žmogaus laisvę, yra grubus pažeidimas, todėl turi būti evoliucijos ištrinti.

Visi žmonių įstatymai turi nešti visuotinę naudą ir gali būti keičiami tik dar didesnei visos žmonijos gerovei, o ne žmonių išnaudojimui, priešiškumo kurstymui, suskirstymui į socialinius sluoksnius ar atskirų grupių pasipelnymui.

Žmonių laisvos valios pažeidimai ir nukrypimai nuo evoliucijos ir harmonijos kelio vyksta dėl įtraukimo ir pasinėrimo į tamsą: egoizmą, melą, agresiją, priešiškumą, godumą, prievartą ir t.t.. O tamsa visada veda į degradaciją.

Žmonija turi vystytis, tobulėti ir kurti bendrą gerovę, o visi pokyčiai turi vesti į vis didesnę harmoniją visą pasaulį ir visą gyvybę Žemėje. Mes turime mokytis visko, kas atneša visuotinę naudą ir gerovę ir nuolat tai vystyti.

Mes visi gimėme šioje nuostabioje Žemėje tam, kad savo geriausiomis žmogiškomis savybėmis vestume pasaulį į Šviesą – mylėdami, kurdami ir veikdami visų mūsų ir visos gyvybės Žemėje bendram labui 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Mes panašūs į metų laikus

Jei pažvelgsime atidžiau – mes tokie panašūs į metų laikus, mes keičiamės kartu su jais!

Pavasarį mes tarsi atgimstame kartu su gamta.. Vis ilgėjančios dienos ir vis ryškesnė saulė pažadina gražiausias viltis ir svajones, o švelni šiluma ir pirmoji žaluma viliote vilioja į miškus, pievas ar pakrantes. Pirmas griaustinis, pirma vaivorykštė, pirmas vieversys, pirma žibutė..

Ir kartu su visa šia bundančia, žaliuojančia, čiulbančia, žydinčia, čiurlenančia gamtos didybe mes ir patys atgauname jėgas, o mūsų širdys prisipildo meile, šiluma, lengvumu ir gerumu. Pavasaris mus kviečia mylėti, džiaugtis, kurti.. mes jaučiame jį visa savo širdimi.

O vasara jau kvepia jūra, gėlėmis ir braškėmis! Kelionės, žygiai, vakaro laužai, kerintys saulėtekiai ir saulėlydžiai, susitikimai su draugais.. Darbai sode, pirmosios uogos, pirmas agurkas, pirmas sodo gėrybių krepšys ir jūra gėlių.

Ir mes – saulės nubučiuoti, vėjų nugairinti, atviri tam besikeičiančiam vasaros grožiui.. Kupini jėgų, džiaugsmo ir entuziazmo, mes ir patys tarsi trumpam virstame vasara.

Ankstyvas ruduo – lyg skambus vasaros atgarsis: dar šiltas, kviečiantis pasidžiaugti gražiomis dienelėmis ir dovanojantis gausų vasaros ir rudens gėrybių derlių. Jaučiamės pailsėję ir gamtos numylėti.

O štai vėlyvas ruduo su vis trumpėjančiomis dienomis, krentančiais medžių lapais, lietumi ir šaltais vėjais jau pradeda migdyti gamtą ir kartu tarsi sulėtina ir mus. Vis daugiau būname namuose, siaučiamės į minkštus pledus ir šildomės kvapnia arbata..

Žiema – ramybės, apmąstymų ir namų jaukumo metas. Tai kepamos duonos ar pyragų kvapas namuose, šilti megztiniai, rankdarbiai, kūryba, pietūs su artimais žmonėmis ir smagios žiemos šventės.

Ir – baltas sniegas, rogutės, sniego seniai, slidės, pačiūžos, pasivaikščiojimai apledėjusiu ežeru, nuostabus apsnigtas miškas.. Ir – pavasario nuojauta..

Mes tokie panašūs į metų laikus! Nes mes esame gamtos vaikai 🙂 ..

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Gerumas – šalia..

Gyvenimo sunkumai, problemos, blogos naujienos, prastos nuotaikos.. Kartais atrodo, kad gerumo, žmoniškumo, nuoširdumo pasaulyje apskritai nebeliko..

O, pasirodo, gerumas – šalia, tereikia apsižvalgyti 🙂 ! Tai istorijos, kuriomis internete dalinasi žmonės iš viso pasaulio. Jos tikrai pakelia ūpą ir pastūmėja mus pačius daryti gerus darbus 🙂 ..

************

Mano draugė su savo sūneliu susiruošė į kiną. Pakeliui mažylis renka visus reklaminiu lapelius, kuriuos dalina platintojos merginos. Maža to – jis pats prie jų prieina, tarsi jam tai būtų labai svarbu ir reikalinga.

Mano draugė klausia: “Vaikeli, kam tau tie lapukai? Ką tu su jais darysi?“ Vaikas jai atsakė: “Nieko nedarysiu, mamyte. Tiesiog tos mergaitės visada tokios liūdnos stovi, nes niekas tų lapelių neima. O aš imu lapukus, kad jos būtų nors truputį laimingesnės..“

************

Vėluoju į savo pirmą egzaminą, labai skubu, nes jei pavėluosiu – griežtas dėstytojas neleis laikyti egzamino. Bėgu į stotelę per gatvę, o mane stabdo policininkas, grasina bausme, nes bėgu neleistinoje vietoje. Iš nevilties pravirkstu graudžiomis ašaromis ir pradedu pasakoti savo istoriją..

O jis tokiu akmeniniu veidu staiga griežtai man sako: “Eikite, prašom, į policijos automobilį.“ Mes įlipame į automobilį, o jis atsigręžia ir su šypsena man sako: “Na, nieko, suspėsime, sakyk, kur tau reikia?“ Ir su švyturėliais mane nuveža. Suspėjau!..

************

Žmona laukiasi kūdikio. Nusprendėme su ja vakarienei paruošti žuvį, nusipirkome karpį. Namuose išėmėme jį iš paketo – o jis gyvas, žiopčioja.. Žmona paleido jį į vonią su vandeniu. Sėdi šalia, žiūri, kaip jis plaukioja, net vardą jam sugalvojo – “Karlas“.

Aš paruošiau visus prieskonius ir atėjau į vonią žuvies, o žmona – į ašaras.. Galų gale mes apie dvyliktą valandą nakties keliaujame su kibiru du kilometrus iki upės ir paleidžiame karpį į upę. Tikiuosi, su Karlu viskas gerai..

************

Prieš pusmetį išvažiavau studijuoti į kitą miestą. Šiandien mama atsiuntė man siuntinį su žieminiais rūbais, o į šaliką suvyniojo šokoladą. Kai jį radau, pusvalandį žliumbiau.. Labai ilgiuosi namų. Branginkite savo tėvus, mes jiems visą gyvenimą esame vaikai, kuriuos jie taip nuoširdžiai ir besąlygiškai myli..

*************

Turiu labai gerą atmintį. Įsimenu perskaitytą tekstą beveik pažodžiui. Dirbu istorijos dėstytoju, ir studentai žino šią mano savybę: aš ne tik matau, kad darbas iš interneto, bet kartais net galiu pasakyti, iš kokio jis tinklapio.

Neseniai vienas studentas atidavė man eilinį kartą perrašytą kursinį darbą. Skaitau ir suprantu, kad teksto turinys man lyg ir pažįstamas, bet nematytas. Pasirodo, studentas nukopijavo tekstą ir pilnai jį perrašė, beveik kiekvieną žodį pakeisdamas sinonimu. Už išradingumą ir pastangas parašiau jam gerą įvertinimą..

************

Šiandien aš per klaidą nusiunčiau telefonu savo patėviui žinutę, kurią norėjau nusiųsti savo vyrui. Gerai, kad žinutėje aš parašiau tik: “Aš tave myliu“. Patėvis man atsiuntė gražų atsakymą ir pasirašė: “Myliu, tavo tėtis“ – pirmą kartą gyvenime..

************

Mūsų laiptinėje gyvena vien pensininkai. Jie visi anksčiau dirbo vienoje gamykloje ir todėl visi gavo butus viename name. Mūsų laiptinėje jie visi panašaus amžiaus – apie 80 metų ir vyresni.

Vienos močiutės anūkas, jau suaugęs 35 metų pasiturintis vyras, kartą į mėnesį atvažiuoja su savo padėjėju, apeina visus butus, skambina į duris ir šaukia: “Močiutės! Pagalbos komanda jau čia!“

Tai reiškia, kad visos močiutės turi sudaryti pirkinių ir vyriškų darbų sąrašus. Ir viskas superkama, suremontuojama. Ne, jos ne vienišos, ir vaikai jų nepamiršo. Tiesiog šis jaunas vyras nori joms padėti. Ir padeda.

***********

Eilinė darbo diena, nuotaika pakili, ausinėse – mano mėgiama muzika. Išlipu iš traukinio stotyje ir patraukiu link išėjimo iš stoties. Matau priešais, kad susidarė žmonių spūstis, o apsižvalgęs aplink, pastebiu surūgusius  žmonių veidus.

Neilgai svarstydamas susikaupiu ir sušunku: “Labas rytas, žmonės!“ Ir iš karto pastebiu, kaip pradeda keistis žmonių nuotaika, jie pradeda šypsotis, o šalia stovinti močiutė timpteli mane už rankovės ir sako: “Ačiū, sūneli..“

************

Parengė ir vertė ruvi.lt

Būkime geri vieni kitiems 🙂 .. Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Gėriuosi. Mokausi. Dėkoju. Myliu.

Mane žavi ŽMONĖS, į kuriuos žiūri, ir staiga toks grožis ir giluma atsiveria, kad žado netenki nuo viso to žavesio ir nuostabos: čia tai bent! Gražūs išoriškai? Ne, nebūtinai. Visai ne. Bet tokių žmonių išvaizdoje visada yra kažkas pritraukiančio žvilgsnį. Kažkas nenusakomai nuostabaus, kad norisi vėl ir vėl žiūrėti į tą grožį ir žavėtis: čia tai bent!

Jie dosnūs? Taip, viskuo: Savo Meile, Savo Nuoširdumu. Ir pinigais taip pat. Būtinai. Vidinis dosnumas ir per požiūrį į pinigus pasireiškia. Ne, šie žmonės visai ne turtuoliai ir ne švaistūnai. Jie dažniausiai taupūs – savo sąskaita. Bet jie gali kažkam padėti, negailėdami nei laiko, nei pinigų, nes tiesiog negali kitaip. Ir tu gauni tą pagalbą, o gerklę gniaužia: čia tai bent!

Jie geri? Taip, ir jų gerumas tikras ir nuoširdus. Jie apkabina vien savo buvimu šalia. Ir vien nuo minties, kad tavo gyvenime yra Toks Žmogus, kad tu jį pažįsti, širdis sušyla, tarsi apgaubta šiltu pledu, ir švelniai tuksena: čia tai bent!

Jie nuoširdūs ir drąsūs? Žinoma, taip. Bet tokie, kurie be kardo ir skydo. Kurie nebijo būti savimi, nebijo mylėti, nebijo skausmo. Kurie gyvena. Taip, tokiems žmonėms labai dažnai būna sunku, bet jie gyvena. Ir jų gyvenimas visai ne kova. Jie tyri ir šviesūs. Nežiūrint į nieką. Ir jie dėkingi. O gyvenimas žiūri į juos plačiai atvertomis akimis su nuostaba: čia tai bent!

Žodžiu, mane žavi ŽMONĖS…

Ne schemos, ne vaizdiniai ir ne šablonai – gyvi žmonės. Žmonės, kurie nepamatuojamai įdomesni ir nuostabesni už viską, ką tik galima sugalvoti. Gyvi žmonės, kuriuos tik ir verta mylėti.

O jei jūs staiga pagalvosite, kad dabar aš pasakysiu, jog tokių žmonių labai mažai – jūs klystate. Nepasakysiu. Nes aš pažįstu daug tokių žmonių. O kai kuriuos net artimai.

Gėriuosi. Mokausi. Dėkoju. Myliu.

Pagal Tatjanos Allionovos kūrinį, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

Deficito mentalitetas

Deficito mentalitetą dažnai minėdavo Žakas Fresko, pasakodamas apie aplinkos faktorius, kurie įtakoja žmonių pasaulėžiūrą. Kas gi tai yra? Tai toks mąstymo būdas, kai žmonės galvoja, kad gyvenime yra kažko (arba visko) stygius, nepriteklius, trūkumas.

Toks mąstymas neatsiranda savaime, jį įtakoja mūsų aplinka – ekonominė sistema, kurioje mes gyvename. Tai labai naudinga sistemai, marketingui ir reklamos gamintojams, nes jei žmonės tiki, kad yra kažko trūkumas, tuomet galima jais savanaudiškai manipuliuoti (pvz., nustatant atlyginimų dydį), ar visaip skatinti kažko siekti ar pirkti.

Toks mąstymas kuriamas dirbtinai, ir nors tai labai naudinga dabartinei ekonominei sistemai ir prekeiviams, bet žmonėms toks mąstymas labai kenksmingas, nes sukuria daugybę beprasmiškų įtampų, konfliktų, baimių, nevilties, pesimizmo, konkuravimo ir nusivylimo.

Deficito mentalitetas – tarsi piktybiškas negatyvumo virusas, nuodijantis visą žmonių gyvenimą ir skiepijantis įsitikinimą, kad yra ribota gerovė, todėl reikia skubėti gauti savo dalį, nes kitaip jos neliks.. Deficito mentalitetas pavojingas tuo, kad greitai apima ne tik materialią gyvenimo pusę, bet ir visas kitas gyvenimo sritis.

Su tokia pasaulėžiūra žmogus jaučiasi šiame pasaulyje vienišas, apdalintas, niekam nereikalingas, priverstas nuolat kovoti už savo “vietą po saule“, varžytis ir įrodinėti kitiems, kad daug daro, kad kažką pasiektų, kad yra kažko vertas.

Juolab, kad už bet kokią nesėkmę ar trūkumą gyvenime jis kaltinamas, esą – jis nepakankamai veiklus, tinginys, nemokša, nevykėlis.. Todėl žmogus nuolat verčiamas siekti “savo pyrago dalies“ – kovodamas, pavydėdamas, kerštaudamas, meluodamas, išnaudodamas, apgaudinėdamas, lipdamas per kitų žmonių galvas ir.. pamindamas žmoniškumą.

Prisimenate: “Tai tik biznis, nieko asmeniško“ – todėl svarbiausias yra tikslas, o ne priemonės jam pasiekti. Tokie žmonės net sukaupę daug turtų skundžiasi stygiumi, atsisako padėti kitam bėdoje, smerkia nepasiturinčius. Jie nuolat kaupia “juodai dienai“, atsargai, nes jiems visada dar vis kažko trūksta..

Ir retas susimąsto, kad tai griauna patį žmogų ir sveikus žmonių tarpusavio ryšius, o  galiausiai demoralizuoja ir visuomenę. Ir kad tokia gyvenimo pozicija skatina pačias blogiausias žmonių savybės.. Nes dabar patys įžūliausi ir landžiausi, visais įmanomais ir neįmanomais būdais susikrovę daugiausiai “pyrago“  laikomi sėkmingiausiais ir ryžtingiausiais, o jų pavyzdys – sektiniausias.

Todėl žmogus dabar vertinamas ne už savo žmogiškas savybes, dorovę, kūrybingumą ir veiklą visų labui, o pagal tai, kiek jam pavyko susikrauti gėrybių, kurių visiems taip trūksta.. “Pasiseka“ vienetams, na, o visiems kitiems kartais tenka bėgti per kelis darbus, aukojant laisvalaikį, bendravimą, poilsį ir kaupiant įtampą dėl nuolatinio trūkumo.

Deficito mentalitetas neišvengiamai paveikia ir bendravimą su kitais žmonėmis. Juk deficito sąlygomis visi – konkurentai ir priešai. O žmogaus reikšmingumas priklauso nuo palyginimo savęs su kitais žmonėmis: vienus žmogus laiko “žemesnio lygio“, kitus – “aukštesnio“.

Ir atsižvelgdamas į tai, jis bendrauja su žmonėmis: renkasi draugus, kuria šeimą.. Žinoma, tokie pasirinkimo kriterijai negali įtakoti nieko gero, todėl apie šiltus žmogiškus santykius – besąlygišką meilę ir draugystę,  pasitikėjimą, atvirumą, geranoriškumą ar nuoširdumą – negali būti nė kalbos..

Klaidinga manyti, kad deficito mentalitetą turi tik skurdžiai gyvenantys žmonės. Esmė tame, kad visiems žmonėms su deficito mentalitetu visada kažko trūksta – ir tiems, kurie gyvena prabangoje, ir nepasiturintiems. Vieniems – dar daugiau turtų, kitiems – būtiniausių daiktų, kad išgyventų.

Akivaizdu, kad toks mentalitetas – liguistas ir labai kenksmingas žmonijai. Tai supriešina, suskaldo žmones ir įtraukia į beprasmišką varžymąsi ir kovas dėl pinigų, turtų, žemių, resursų ar įtakos.

Kaip tai pakeisti? Supraskime: deficito mentalitetas yra dirbtinai sukurtas ir palaikomas su tam tikrais tikslais. Mes priimame tai tik todėl, kad nežinome, jog galima gyventi kitaip – vieningai, taikiai, kūrybingai – tereikia išmintingo resursų paskirstymo ir bendradarbiavimo visų gerovei.

Juk visuotinė gerovė ir gausa – ne perteklius, tai optimalios gyvenimo sąlygos ir būtinų poreikių patenkinimas, kurių dėka galime augti dvasiškai, vystyti savo geriausias savybes ir gabumus, dirbti bendram labui, nešvaistydami savo gyvenimo energijos tam, kas nereikalinga ar net kenksminga.

Pradėkime valyti sąmonę nuo šio mąstymo viruso: pažvelkime į savo gyvenimą, į savo pasaulėžiūrą, į būtinus ir primestus poreikius, į savo bendravimą su žmonėmis ir atsisakykime palaipsniui visko, kas mus griauna.

Mokykimės pajusti ir išreikšti kasdieniniame gyvenime savo dvasingumą ir šiltus žmogiškus jausmus – meilę, vienybę, draugiškumą, rūpestį, geranoriškumą, nuoširdumą, pozityvumą, dėkingumą, džiaugsmą..

Tai padės mums atsigręžti vieniems į kitus ir pajusti mūsų vienybės galią, kuri pažadina visų žmonių geriausias savybes, talentus ir siekį kurti ir bendradarbiauti visų gerovei.

Parengė ruvi.lt

Visiems gražios savaitės 🙂 !

Tokia paprasta džiaugsmo priežastis..

Kas suteikia žmogui džiaugsmą?

Lietus už lango, mėtos lapeliai karštame arbatos puodelyje, duonos trupinėliai delne ir alkani žvirbliai ant kiekvieno piršto galo – tarsi dangaus klavišai.

Grok sielos muziką, žmogau, rašyk gyvenimo simfoniją..

Ir tuoj pat gimsta skambėjimas – juoku, palaimingu atodūsiu, nuostaba: “kaip gražu šiame pasaulyje, kaip gražu!“

O neseniai aš sužinojau, kad taip pat galiu atnešti žmogui džiaugsmą.

Aš, ir labai paprastai. Taip paprastai, neįtikėtinai ir nenusakomai nuoširdžiai – tiesiog atsisėdu šalia žmogaus, o tas žmogus staiga pradeda plačiai šypsotis ir tarsi šviesesnis iš vidaus pasidaro.

Ir ta jo vidine šviesa sutapatina mane su lietumi, su paukščiais, su arbatos aromatu, su neaprėpiama jūros platybe ar žvaigždėtu dangumi, su visa didžiule žydinčia planeta, kupina kerinčio grožio.

Aš taip pat – džiaugsmo priežastis..

Ir taip norisi dažniau sėdėti šalia, kad šypsena nuo šito žmogaus veido niekada neišnyktų, kad jis šypsotųsi visada, nuolatos ir amžinai.

Todėl, kad jo šypsena – mano džiaugsmo priežastis..

Autorė – Alina Lion, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !