Klampus įtarimų šešėlis..

Kartą pas išminčių senolį atėjo vienas žmogus ir pradėjo pasakoti jam savo istoriją.

– Mokytojau, man gėda prisipažinti, bet mane apniko įkyrūs įtarimai po to, kai vienas iš draugų pagyrė mano žmoną ir patarė ją atidžiau saugoti nuo pašalinių žvilgsnių. Ir nors žinau, kad mano žmona labai gera ir ištikima moteris, bet abejonės taip pradėjo kankinti mane, kad net sapnuoju kovas su savo varžovais.. Pasakyk, kaip man išsivaduoti nuo šios prapulties?

Išminčius pagalvojo ir atsakė:

– Aš papasakosiu tau vieną istoriją, o išvadas tu jau pats padaryk..

Kartą gyveno vienas sodininkas, kuris turėjo nuostabų vyšnių sodą. Jis su didele meile puoselėjo savo sodą, laistė ir genėjo medžius, o jo nuoširdų rūpestį kasmet vainikuodavo gausus vyšnių derlius.

Pavasarį vešlios medžių šakos apsipildavo rausvais žiedais, o jų švelnus kvapas sklido toli už sodo ribų. Ir taip tęsėsi iki tol, kol vieną dieną pas sodininką užsuko vienas pavydus žmogus ir pasakė: “Koks puikus tavo sodas, tik gaila, kad, ko gero, į jį naktimis dažnokai užsuka vagys..“

Tas žmogus išėjo, bet jo ištarti žodžiai pasėjo įtarimus sodininko širdyje. Ir nuo to laiko jis prarado ramybę.. Naktimis jis pradėjo budėti sode, tykodamas vagių, o dieną, išsekintas naktinių budėjimų, buvo priverstas miegoti.

Dėl tų naktinių budėjimų sodas galiausiai liko be priežiūros – medžiai pradėjo nykti, sode pradėjo augti piktžolės ir dygūs krūmokšniai.

Na, o tame nykstančiame sode naktimis vis klaidžiojo paklaikęs sodininkas, kuris seniai pamiršo vyšnių uogų skonį..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio ir saulėtos nuotaikos 🙂 !

Praregėjimai (57)

Panašu, kad visas pasaulis dabar serga skubėjimo karštine. Žinote, kokie žodžiai dabar labiausiai paplitę? “Greičiau“, “Paskubėk“, “Neturiu laiko“.. Ir juos kasdien ištaria visi, nes visi kažkur skuba.

Lekia gatvėmis nesibaigiantis mašinų srautas, bėgte vejasi autobusą žmonių grupelė, skuba suspėti pereiti gatvę pėstieji ties šviesoforu, motina tempia už rankos užsimiegojusį vaiką į mokyklą, šalikelėje lenkia vienas kitą dviratininkai..

Ir kai visoje šioje sumaištyje ir bėgime pamatome šaligatvio pakraštyje neskubiai einančius ir besišnekučiuojančius močiutę su anūkėliu – mes suprantame, kad tai ir yra normalus gyvenimas..

Bėgime, skubėjime, sumaištyje mes prarandame svarbiausias vertybes gyvenime. Mes prarandame vienas kitą.. Ramybė, nuoširdus bendravimas, meilė, vienybė – štai ko mums visiems dabar labai labai trūksta.

************

Mes kaltiname savo tėvus dėl vaikystės nuoskaudų, baramės su jais, pykstame ant jų, o kažkas jų apskritai neturi. Mes nekenčiame savo darbo, kivirčijamės su bendradarbiais ir viršininku, o kažkas ir darbo neturi.

Mes esame pernelyg išrankūs maistui, o kažkas pasaulyje badauja. Mes pykstame ant savo mylimo žmogaus, o kažkas jo neteko, ir niekas jo nesugrąžins. Mums nepatinka mūsų namai, mes svajojame apie erdvų namą, o kažkas svajoja nors apie mažą, bet atskirą kambarėlį..

Mūsų nepasitenkinimas ir pretenzijos nuodija mūsų pačių, mūsų artimųjų ir mus supančių žmonių gyvenimą. Vertinkime ir branginkime tai, ką turime dabar.

************

Veikti gyvenime galime dviem būdais: nuoširdžiai – iš įkvėpimo, ar kažkieno verčiami.

Kai esame verčiami kažką daryti, tai natūraliai sukelia vidinį pasipriešinimą. Paprastai mums sako “Tu privalai, taip reikia, tai tavo pareiga!“ Ir tai sako pirmiausiai tėvai, o vėliau mokytojai, politikai, valdininkai – jie reikalauja, kad mes padarytume tai, ką jie liepia.

Ir nors mes patys to nenorime, bet galiausiai paklūstame, nes žinome, kad jei nepaklusime – vienaip ar kitaip mus privers jėga tai padaryti. Ir mes paklūstame, kaip vergai, nors tai ne mūsų pasirinkimas, ne mūsų laisva valia.

Tai sunku, tai sukelia vidinę įtampą, nuovargį, kūno sutrikimus, apatiją ir nenorą apskritai kažką daryti. Žmogus jaučiasi auka – prievarta niekada nemotyvuoja, bet galiausiai ji tiesiog išsekina žmogų.

Bet yra ir kitas būdas veikti, kuris nereikalauja jokios įtampos, atvirkščiai – tame yra betarpiškumas ir lengvumas. Tai veikimas iš įkvėpimo, nuoširdžiai – o tai reiškia veikti pagal savo prigimtį, gabumus ir talentus visų gerovei.

Toks veikimas motyvuoja, nes žmogus ne tik realizuoja savo kūrybinį potencialą, bet ir jaučiasi naudingas ir reikalingas visuomenei. Kai taip veikia visi žmonės – žmonija nuolat tobulėja ir klesti, nes tobulėjimui nėra ribų..

************

Kartais mes žvelgiame į šį pasaulį ir jaučiamės bejėgiai, o kartais pajuntame gėdą ir kaltę už tuos, kurie lemia pasaulio likimus. Kyla tiek klausimų – kodėl, ir kaip jie taip gali, ir vardan ko?.. Puikybė? Godumas? Ambicijos?..

Bet tai vis tamsos baimės ir melo pinklės – išeinančio senojo pasaulio grimasos. Tamsa mus užvaldė: mūsų gyvenimą ir mūsų širdis. Taip, gyvenimas tamsoje nebuvo lengvas, nes pasiduodavome pagundoms, pasukdavome klystkeliais, pasinerdavome į iliuzijas.

Tačiau mumyse visada buvo vidinė kelrodė Šviesa – Meilė. Kartais ji švietė blankiai, nes pridengdavome ją baimės ir neapykantos šydu, o kartais nedrįsdavome į ją pažvelgti, nes buvome užsidėję melo kaukes.

Bet Meilė visada vedė mus į priekį. Nežiūrint į nieką. Ji kalbėjo su mumis per nepažįstamus žmones, kaimynus, knygas, išgirstą frazę, gaivų pavasarinio vėjo dvelksmą, vaiko šypseną, mylimo žmogaus prisilietimą, draugo pagalbą sunkią akimirką..

Todėl širdies gilumoje jautėme ir tikėjome – ateis laikas, kai viskas pasikeis.. Užgims naujas pasaulis. Meilės jėga apšvies ir sušildys kiekvieną žmogų, ir kiekvieno širdyje atgims meilė, gerumas, nuoširdumas, vienybė..

O tamsa pasitrauks. Visiems laikams. Ji jau dabar traukiasi – iš mūsų gyvenimo ir iš žmonių širdžių.. Nes ten, kur yra Šviesa – tamsos nebelieka. Atverkime savo širdis, skleiskime Meilės Šviesą – ir pasaulis suklestės 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Tiesos pojūtis

Kiekvienas žmogus turi prigimtinį tiesos pojūtį, o tai reiškia, kad žmogus turi ir gebėjimą skirti tiesą nuo melo. Tai stiprus apsauginis mechanizmas nuo destruktyvumo mūsų dualiame pasaulyje.

Dualiame pasaulyje yra poliariškumas, ir čia labai svarbu – ką mes renkamės, nes nuo to priklauso ne tik žmonių pasaulėžiūra, bet ir bendra žmonijos ateitis. Todėl mes turime suprasti – kokias pasekmes turi mūsų pasirinkimai.

Tiesa ar melas – tai ne tik priešingos sąvokos, tai ir pasirenkama gyvenimo pozicija, kuria vadovaujamės gyvenime. O melas – tai viso blogio ištakos.. Ir būtent tiesos pojūtis leidžia mums pasirinkti teisingą poziciją, o sąžinė yra teisingo pasirinkimo indikatorius.

Ir tas gebėjimas atskirti tiesą toks stiprus, kad sąmoningai ar nesąmoningai meluodamas ar darydamas kažką blogo, žmogus širdies gilumoje vis vien jaučia, kad tai blogai, net jei bando tą tiesos pojūtį kažkaip slopinti ar ignoruoti.

Galime tai palyginti su pojūčiu, kai girdime grojant klaidingas natas muzikos kūrinyje – mums nereikia specialių žinių ar išsilavinimo, kad pajustume tų natų sukeliamą falšą ir disharmoniją.

Tačiau jei nuolat girdėsime neharmoningas melodijas – mes prarasime gebėjimą suprasti, kad jos neharmoningos. Taip nutinka ir tada, kai mūsų gyvenime pradeda dominuoti melas ir visa iš jo kylanti destrukcija – tuomet žmonės praranda prigimtinį tiesos pojūtį.

Destruktyvumo srautas griauna žmogų, iškreipia jo pasaulėžiūrą, pastūmėja vadovautis iliuzijomis. Todėl svarbu neprarasti tiesos pojūčio ir sugebėti atpažinti – kaip, kokiu būdu mes pasiduodame melagingai informacijai ir destrukcijai.

Kad geriau tai suprastume, pasitelkime paprastą pavyzdį iš gyvenimo – duonos kepimą. Duona – tai pagrindas (tiesa). Kad ją iškeptume, mums reikia sumaišyti 3 ingredientus:  miltus, vandenį ir raugą.

Tačiau.. virėjas prie to pagrindo dar prideda cukraus, kiaušinių, vanilės, grietinės ir iškepa sluoksniuotą tortą (melą). Paskui dar gausiai viską sutepa kremu, papuošia cukrinėmis rožėmis, apibarsto šokoladu..

Ir kuo toliau – tuo daugiau maišoma naujų ingredientų, cheminių priedų, ir vis labiau nuklystama nuo pradinio recepto, kol.. galiausiai apskritai pamirštama – kas yra ta duona.

Tokiu būdu labai paprasta, sveikatą teikianti, bet prėskoka duona (tiesa) pakeičiama skaniu, ryškiu, kvapniu, saldžiu, bet labai kenksmingu tortu (melu). Su tokia gausybe priedų pagrindą jau sunku beatpažinti..

Tas pats daroma ir su tiesa mūsų gyvenime – į ją nuolat įmaišoma melo: tiesos elementai apipinami melagingomis dogmomis, iliuziniais šablonais, mistika, prognozėmis.. kurie ne tik veda vis tolyn nuo tiesos, bet ir griauna tyrą žmogaus vidinį pasaulį, iškreipdami pasaulėžiūrą.

Melo skleidėjai tiesą naudoja kaip melą palaikančią konstrukciją, kad priviliotų žmones. Tai tarsi spąstai, jaukas: mes “užkimbame“ ant tiesos, kartu “prarydami“ ir visą melą.. Tačiau jei neprarandame prigimtinio tiesos pojūčio ir sugebame atpažinti tą konstrukciją, ją ištraukti – melas kaipmat griūva kaip kortų namelis..

Melas visada sudėtingas, daugiasluoksnis, painus, daugiažodis, kibus – kad pritrauktų, supainiotų ir nuvestų kuo toliau nuo tiesos. O tiesa – visada paprasta ir aiški. Todėl pasaulyje, kur dabar tiek daug melo, labai sunku patikėti, kad tiesa tokia paprasta..

Ir jos nereikia ieškoti sudėtinguose ritualuose ar kažkur išorėje – mes visi gimstame su prigimtiniu tiesos pojūčiu. Tiesa atveria kūrinijos išmintį, kuri pajuntama širdimi ir lengvai pritaikoma gyvenime, bet nenusakoma žodžiais, todėl tiesa nedalina instrukcijų, negąsdina, neverčia ir negrasina.

Vadovaudamasis tiesos pojūčiu, žmogus pats atranda atsakymus į visus gyvenime iškylančius klausimus. Tiesa – tai mūsų gyvenimo raktai, kelrodžiai ir ženklai, vedantys mus į vis didesnę harmoniją 🙂 ..

Geros savaitės, pavasarinės atgaivos mums visiems 🙂 !

Šventas nuovargis

Tavo nuovargis turi privalumą! Neskubėk nuvertinti ar nustumti jo, nes nuovargyje yra daug informacijos, net terapijos.

Tu įveikei ilgą kelionę iš žvaigždžių, drauge. Nulenk galvą prieš savo nuovargį ir daugiau nekovok su juo.

Nėra nieko gėdingo tame, kad tu pripažįsti, jog negali eiti toliau. Net didvyriams reikalingas poilsis.

Jis reikalingas didingai kelionei, kuri atsiveria tau prieš akis. Ir tam prireiks visų tavo jėgų.

Ateik, prisėsk prie Būties ugnies. Tegul kūnas atsipalaiduoja ir pasineria į tylą. Pamiršk vakarykštę dieną, pamiršk kelionę, tegul tave apkabina ši vakaro šiluma.

Kiekvienas didingas nuotykis yra palaikomas širdies ramybe.

Tavo nuovargis natūralus, drauge, jame yra gaivinanti jėga…

Tik išgirsk tai…

 Autorius – J. Foster, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

Savęs link..

*Tai, ką mes bandome atrasti savyje – yra tai, kuo mes jau esame. Išraiška gali turėti daugybę formų, bet visų šių formų pagrindas yra sąmonė, be kurios niekas negali egzistuoti.

*Tarp tyros sąmonės ir suvokimo, kurį atspindi protas, yra praraja, kurios protas negali įveikti: saulės atspindys rasos lašelyje nėra pati saulė.. Sąmonės transformacijos pradžia yra gilus vidinis nepasitenkinimas gyvenimu – tai yra sąmonės posūkio taškas į vidų: posūkis į ištakas, į pirmapradiškumą, į esmę.

*Intelektualus suvokimas grįstas linijine seka: priežastimi, pasekme ir laiku, todėl rūšiuoja viską, kas pasitaiko jo akiratyje, planuoja, numato ir vertina. Intuityviame suvokime nėra laiko, o priežastis ir pasekmė yra nedalomas vienetas. Tikrasis suvokimas eina iš vidaus, per intuityvius pojūčius, jame nėra jokių laiko-erdvės rėmų, todėl viskas akivaizdu ir aišku.

*Intelektas sukelia ir baimės jausmą, nes protas atmeta pokyčius ir trokšta stabilumo. Todėl žmogus gyvena nuolatinėje baimėje, kad laimė, kurią jis patiria dabartiniame momente, gali išnykti jau sekančią akimirką. Bet būtent gilus suvokimas, kad gyvenimas ir yra nuolatiniai pokyčiai, yra žingsnis į priekį dvasinio tobulėjimo kelyje.

*Kiekvienas žmogus nori būti laimingas. Ieškodamas laimės, diena iš dienos, jis tikisi atrasti galutinį pasitenkinimą išoriniame pasaulyje per daiktus ar kitus žmones. Tačiau ateina laikas, kai žmogus visapusiškai pavargsta nuo tų nuolatinių paieškų, nes suvokia, kad joms nėra galo. Maža to – jis padaro stulbinančią išvadą, kad bet kokiame pasitenkinime yra kančios ir skausmo šaknys.. Ši išvada pastūmėja jį į vidinės palaimos paieškas, kuri nepriklauso nuo išorinių daiktų ir aplinkybių.

*Ten, kur yra troškimai, ten yra ir kančia. Išsilaisvinimas iš kančios gali įvykti tuomet, kai sąmoningai, natūraliai išsivaduojama iš troškimų. Bet šis išsivadavimas neįmanomas per kažkokias pastangas ar priemones, kurios pačios grįstos troškimu (pvz., būti ypatingu, išsiskirti iš kitų).

*Be savo tikrojo “aš“ suvokimo negali būti dvasinio augimo, be jo žmogus negali mylėti besąlygiškai. Tik tuomet, kai žmogus aiškiai suvokia, kad tas pats gyvenimas teka per visas esybes ir kad jis ir yra tas gyvenimas – tada jis gali pradėti besąlygiškai mylėti ir tobulėti natūraliai, spontaniškai.

*Paprastai žmonės meilę supranta kaip savininkiškumą, audringas emocijas ar prisirišimą, tuo tarpu tikroji meilė nieko nepririša ir neskirsto į savus ar svetimus, nes kai mylime besąlygiškai, mes esame viena su visais. Tyra, besąlygiška meilė palaiko pasaulį pusiausvyroje ir vienybėje.

*Kai vanduo ramus, jo paviršius lygus lyg veidrodis. Taip ir protas: kai jis ramus, jis aiškiai atspindi realybę. Bandymai jėga kontroliuoti protą panašūs į bandymus lenta išlyginti bangas vandenyje – tai sukelia tik dar didesnę proto sumaištį. Pasiduoti neramaus proto išvedžiojimams – reiškia sekinti save prieštaravimais, emocijomis ir egoizmu.

*Egoistas išoriniame pasaulyje mato tik priešus. Tačiau tas griaunantis dualumas, iš kurio gimsta konfliktai ir agresija, yra ne išoriniame pasaulyje, o klaidingame savęs suvokime, kai žmogus nemato pasaulio kaip savo būsenos tęsinio. Todėl kovoti su išoriniu pasauliu beprasmiška – reikia valyti, keisti, harmonizuoti savo vidinę būseną. Tas, kas sujungtas su savo vidiniu “aš“, su visatos pulsu, tas harmonizuoja šį pasaulį ir tampa neprieinamas išorėje siaučiančiam chaosui.

*Senieji Mokymai ir išminčiai bandė parašyti žodžiais tai, ko žodžiais neįmanoma išreikšti. Esmė tame, kad jie dualiame pasaulyje bandė aiškinti tai, kame nėra nei lašo dualumo. Tik aukštesnė sąmonė gali pakilti virš dualaus pasaulio, pamatyti tai, kas jame vyksta ir parodyti žmonėms aukštesniuosius siekius ir amžinas vertybes.

*Išminčiai niekada nekvietė jais tikėti, jie tik nurodydavo tiesą, kurią mokiniai patys turėjo ištirti ir suvokti. Tikrojo Mokymo reikšmingumas yra jo veiksmingume – tokio Mokymo jėga ne žodžiuose, o galimybėje pritaikyti jį gyvenime ir harmonizuoti pasaulį.

*Savęs pažinimas – tiesus kiekvieno žmogaus kelias į dvasinį augimą, saviraišką ir bendrą visų gerovę. Tiesa labai paprasta ir akivaizdi, tereikia pažvelgti į savo vidų, pažvelgti į sąveikos dėsnius gamtoje, bet žmonės labai užsiėmę išoriniu proto keliamu šurmuliu, todėl tiesos nemato.

*Viena iš didžiausių proto iliuzijų yra tame, kad žmonės laiko save atskirais nuo kitų, kad nesijaučia vieningi. Visi konfliktai ir žmonijos nelaimės kyla iš šio klaidingo įsitikinimo.. Žmonija yra vieninga, visa gyvybė Žemėje, viskas joje yra susieta nematomais ryšiais. Kai tik žmonija prisimins ir pajus šią vienybę – ji žengs didžiulį žingsnį į priekį savo evoliucijoje.

Iš paskaitų apie budizmą, parengė ruvi.lt

Meilės, išminties šviesos ir gerumo mums visiems 🙂 !

Praregėjimai (56)

Nei žodžiai, nei raštai, nei pamokymai neatveria mums tiesos. Tiesa nesuvokiama protu – jis aktyvus ir triukšmingas, jis visada juda horizontaliai, klasifikuodamas, fiksuodamas ir rūšiuodamas viską, kas pasitaiko jo kelyje.

Protas – tarsi uolus kanceliarinis darbuotojas, kuris savo aktyvumu kartais užgožia tylų širdies balsą, užmigdo sąmonę ir pradeda valdyti žmogų, perjungdamas jo dėmesį į išorinius įvykius.

Tuo tarpu tiesa pajuntama be žodžių, kai protas nutyla. Mes jaučiame tiesą savo aukštesniąja esybe – širdimi, siela. Tai sakralinis vertikalus ryšys su Savimi Tikruoju ir su visa Kūrinijos išmintimi.

Klausykimės savo širdies – ji niekada neapgaus. Kai protas paklūsta širdžiai, mes turime nuolatinį “tiesioginį ryšį“ su tiesa ir mums atsiveria visa gyvenimo išmintis.

************

Bet kokie visuomenės suskirstymai į sluoksnius – išgalvoti ir dirbtini. Tai nepagrįstai žemina vienus žmones ir išaukština kitus. Ir žeminami būtent tie žmonės, kurie atlieka tuos darbus, be kurių visuomenė tiesiog neišgyventų.

Pažvelkime į pačius “žemiausius“ visuomenės sluoksnius: kiemsargius, pardavėjus, slauges, valytojus, darbininkus, vairuotojus ir t.t.. Kodėl jie “apačioje“ ir kuo jų atliekamas darbas prastesnis už gydytojo, mokytojo ar valdininko darbą?

Juk iš tiesų jokio suskirstymo nėra, o ši idėja iš esmės neteisinga ir pavojinga, nes rūšiuoja žmones, žemina jų orumą ir supriešina. Tiesiog kiekvienas yra savo vietoje, visi yra svarbūs ir reikalingi, todėl visi verti pagarbos ir oraus atlygio už savo darbą.

************

Mus įpratino viską vadinti kompleksais: kuklumą, jaunatvišką tyrumą, drovumą, gėdą.. Mus skatina būti drąsiais, įžūliais, nepaisyti aplinkinių nuomonės, eksperimentuoti ir siekti malonumų.

Filmai, žurnalai, televizijos laidos mirgėte mirga šokiruojančiomis intrigomis, peršamais patarimais, aistromis, neapykanta ir skandalais. Ir visa tai mes jau priimame kaip neatsiejamą gyvenimo dalį..

Šiandien mums beveik nieko negėda: garsiai kalbame apie tai, apie ką tyliai pasikalbėdavo tik dviese, o vaikus primygtinai mokome to, kas jiems nesuvokiama, drovu girdėti ir matyti.

Ir kur gi mes su tuo nukeliausime? Kokią ateitį sukursime savo vaikams?

Mes – štai tokie be kompleksų, pasileidę, be gėdos ir drovumo jausmo, be sąžinės ir atsakomybės, pasiryžę šokiruoti ir elgtis iššaukiančiai? Kas toliau?..

************

Gyvenimo patirtis suteikia išminties ir ramybės. Pagyvenusiam žmogui gyvenime teko daug kartų atleisti, suprasti, priimti svarbius sprendimus, patirti savo klaidų pasekmes ir daryti išvadas.

Jis mato gyvenimą per savo patirties prizmę ir gali ja pasidalinti – o tai yra labai vertingas išminties klodas visuomenei, apsaugantis nuo klaidų ir klystkelių evoliucijos kelyje.

Nepagarbus, o kartais žeminantis požiūris į pagyvenusius žmones, į senatvę užkerta galimybę dalintis jų sukaupta išmintimi.

Pažvelkime sąžiningai – ko dabar labiausiai trūksta šiuolaikiniam pasauliui? Akivaizdu, kad tai ne vis nauji telefonai ir kompiuteriai, ne vis greitesni automobiliai ir ne naujausios mados rūbai.

Mums dabar tiesiog gyvybiškai trūksta dvasingumo, išminties, santarvės, pusiausvyros – būtent to, kuo gali su visais pasidalinti pagyvenę žmonės..

************

Juk iš tikrųjų mes nesikeičiame.. Mes tik vis labiau tampame Savimi, vis labiau sutampame su Savimi ir prisimename Save. Visos tos prasmės ir tiesos paieškos – tai kelias į Save Tikrąjį, pakeliui atsikratant visko, kas netikra, primesta ir nereikalinga.

O tą akimirką, kai sutampame su Savimi Tikruoju – mes pajuntame vidinę pilnatvę, kai visu ryškumu įsižiebia mūsų vidinė šviesa, tarsi apčiuoptume jungiklį tamsiame kambaryje.. Ir mes pamatome save ir supantį pasaulį tokį, koks jis yra.

Tai panašu į švelnų pavasarinį dvelksmą, pabudimą iš gilaus miego, gaivų polėkį, švelnų būties prisilietimą.. Nušvitimą 🙂 .

************

Parengė ruvi.lt

Tiesiog atsakyk tuo pačiu..

Taip tik iš pradžių atrodo: šis pasaulis, neaprėpiamos Visatos dalis, toks didžiulis, o tu – smiltelė, trupinėlis, maža dulkelė jame, ir nežinai, kur tau prisiglausti, kur dėtis ir ką tau čia daryti.

Atrodo, kad viskas čia jau seniai pasidalinta, o jei tiksliau – sudėliota, o tu čia jautiesi tarsi mozaikos detalė iš kitos dėžutės: niekur nepritinki, neatitinki. Nors ir labai stengiesi.. Todėl nuliūsti, nuleidi rankas.

Tačiau juk iš tiesų viskas yra ne taip.

Ši planeta įsimylėjo tave dar iki tavo gimimo, ir viskas joje – kalnai, pievos, vandenynai, augmenija, gyvūnai, žvaigždynai, dangus – sukurti tau.. Ir šviesos čia tiek, kad visada turėtum jėgų ir energijos, čia šviesos tiek, kad tavo sielos šviesa neužgestų. Čia viskas tau..

O tu skundiesi, kad neturi jėgų, kad pavargai. Tau atrodo, kad viskas aplink atsirado savaime, lekia pro šalį ir tavęs neliečia. Bet visa šia savo spalvų, formų ir garsų įvairove pasaulis kalbasi su tavimi.. O tu to nepastebi ir negirdi.

Todėl ir gimsta liūdesys – tu nesupranti supančio pasaulio kalbos. Nesupranti, kad jis kalbasi su tavimi, todėl nemoki jam atsakyti. Ir jautiesi vienišas, atskirtas, nereikalingas. Bet vieną dieną pabandyk su juo pasikalbėti, atsakyk jam.

Kaip tai padaryti? Paprastai: nusišypsok ryte, pasveikink saulę ir naują dieną, pažvelk su meile į akis artimiesiems, dovanok savo švelnumą ir gerumą žmonėms, paglostyk nuliūdusį, palaistyk gėlę, pasikalbėk su kaimynu, paskambink draugui..

Dovanok savo vidinę šviesą ir meilę pasauliui!.. Juk pasaulis įsimylėjęs tave dar iki tavo gimimo.. Tiesiog atsakyk jam tuo pačiu 🙂 .

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražių, šviesių švenčių visiems 🙂 !

Pokyčių keliu

Vos pažvelgę į masinio informavimo priemones, žmonės neišvengiamai gauna eilinę porciją negatyvumo: čia liejasi agresija, neapykanta, nuolat pranašaujama niūri ateitis, diegiami įvairūs negatyvaus elgesio modeliai, skiepijamas vartotojiškas požiūris į gyvenimą, palaidumas ir t.t..

O negatyvumas visada turi tokias pačias negatyvias pasekmes: visuomenė skendi baimėje, neviltyje, priešiškume, ydose, skurde, o žmonės paverčiami bevale, lengvai valdoma ir kontroliuojama minia. Matant visa tai, kiekvienam sveikos nuovokos žmogui darosi aišku: mūsų civilizacija keliauja kažkokiu neteisingu, iškreiptu keliu.

Bet šalia viso šito negatyvaus informacijos poveikio ir visų niūrių prognozių yra visiškai priešinga informacija apie evoliucinius pokyčius: apie tamsos eros pabaigą ir naujos – išsilaisvinimo nuo iliuzijų eros pradžią, kurioje žmonės sugrįžta prie dvasingumo ištakų, amžinųjų vertybių ir pradeda harmoningą, kūrybingą ir darnų gyvenimą.

Susidaro keistas ir labai prieštaringas įspūdis: iš vienos pusės matome kraštutinių negatyvumo formų darkomą ir griaunamą pasaulį, o iš kitos – informaciją apie šviesią ateitį visai žmonijai, ir tai atrodo niekaip nesuderinama..

Tačiau tai ir yra patvirtinimas, kad senuoju būdu gyventi jau neįmanoma, nes dominuojantis negatyvumas veda į degradaciją, ir žmonės jau pavargo nuo negatyvumo nuolat keliamos įtampos ir nesibaigiančių problemų, todėl jie intuityviai ieško kelio į harmoniją.. tiesiog į paprastą žmogišką laimę ir visų gerovę.

Šis nelengvas pokyčių metas žmonijai – tai ir yra senojo gyvenimo būdo, grįsto negatyvumu ir bedvasiškumu pabaiga, ir naujojo, visai kitokio gyvenimo pradžia: kai turime sąmoningai nusimesti visus sukauptus minusus, ydas, iliuzijas ir žengti evoliucijos – taikos, vienybės, meilės ir visų gerovės – keliu. Ir šis pokyčių metas nelengvas būtent todėl, kad žmonėms reikia iš pagrindų keisti savo pasaulėžiūrą ir elgesį: iš vartotojiško egoizmo – į dvasingumą ir vienybę.

Taigi, ateitį kurs, ir jau pradeda kurti dvasingi, mylintys, geraširdiški ir kūrybingi žmonės. Tačiau kraštutinio negatyvumo pasekmės sunkios, o įdiegti negatyvaus elgesio šablonai dar vis veikia žmonių sąmonę. Bet ir evoliucijos niekas negali sustabdyti: nėra nieko stipresnio už evoliucinius pokyčius, kuriuos atėjo laikas įgyvendinti, o harmoninga gyvensena, grįsta žmonių dvasingumu ir sveika sąveika su supančiu pasauliu taps visiems “leidimu“ į naująją žmonijos erą.

Šiandien dar sunku net įsivaizduoti, kaip atrodys mūsų visų naujasis pasaulis, nes žmonija buvo nuolat vedama susipriešinimo, konfliktų, melo ir prievartos keliu, todėl atrodė, kad tai vienintelis įmanomas gyvenimo būdas – kai blogai, bet.. įprasta. Tačiau žmonių dvasinė prigimtis stipresnė už bet kokią įtaką, ji gali būti prislopinta, bet būtinai atsibunda, kai ateina evoliucinių pokyčių metas.

Kiekvienas žmogus atsibus ir prisimins, kas jis toks, prisimins savo dvasinę prigimtį. O pirmieji pabudę savo būsena, savo kasdieniniais veiksmais – meile, gerais darbais, pagalba kitiems, kūrybingumu – žadina kitus ir skatina juos skleisti savo geriausias dvasines savybes. Ir štai taip, po žingsnelį, vyksta pokyčiai: gęsta senoji realybė, o šalia gimsta naujoji realybė.

Pokyčių kelias būna sunkus tuomet, kai priešinamės pokyčiams arba nesuprantame, kad turime keistis. Bet.. Amžinosios Vertybės – Tiesa, Meilė, Dorovė, Vienybė – būtinai suklestės mūsų nuostabioje Žemėje, tik reikia atminti, kad atsiverti šios Vertybės gali tik per žmones – per visus mus, per kiekvieną iš mūsų 🙂 . Todėl  keliaukime drąsiai pokyčių keliu – juk viskas mūsų rankose 🙂 !

Gražaus pavasario, geros savaitės mums visiems 🙂 !

Kiekvienam savo laikas

Kartą mokinys paklausė Mokytojo:

– Mokytojau, aš girdėjau, kad tu pasiekei kažkokią ypatingą būseną, kuri ne kiekvienam žmogui pasiekiama.. Ar galėtum apie tai papasakoti?

Mokytojas nusišypsojo.

– Aš nieko ypatingo nepasiekiau. Tiesiog aš nustojau miegoti, aš pabudau.

Mokinys apsidžiaugė:

– O, tai tikrai paprasta! Aš taip pat galiu net naktį nemiegoti..

– Tai tik atrodo paprasta, – atsakė Mokytojas, – bet aš dabar kalbu apie kitokį, apie sąmonės miegą – tokie žmonės iš pirmo žvilgsnio mažai kuo skiriasi nuo pabudusių.

– Bet jei ir miegantys, ir pabudę vaikšto, kalba, bendrauja, galvoja.. Kuo tada ypatingi pabudusieji?

– Pabudusiųjų tarpe nėra ypatingų, tiesiog jų sąmonė gyva, – atsakė Mokytojas. – O miegančių protas sapne yra perpildytas iliuzijomis, todėl jie gali būti labai aktyvūs..

– Bet kaip, kaip gi man atskirti miegančius nuo pabudusių? – neatlėgo mokinys.

– Pabudusį pirmiausiai atskirsi, pažvelgęs jam į akis – jo žvilgsnyje tu pamatysi gyvą sąmonės šviesą.

– Bet gal yra daugiau skirtumų? Juk ir miegantys vaikšto atsimerkę, o man dar sunku įžvelgti tą sąmonės šviesą.. – paklausė mokinys.

Mokytojas vėl nusišypsojo – jį džiugino toks mokinio žingeidumas.

– Tavo sąmonė jau bunda, todėl tau kyla tiek klausimų.. Greitai tu viską ir pats pamatysi: miegančiojo protas panašus į rėtį, į kurį pilama viskas be didelių apmąstymų, jis gyvena įspūdžiais ir reakcijomis, jo meilę greitai keičia neapykanta, jį valdo emocijos, o gyvena jis praeitimi, miglotai suvokdamas dabartį.

– Bet kas užmigdo žmogų?..- smalsavo mokinys.

– Apribojimai. Rėmai. Šablonai.. Viskas, kas sukausto jo dvasią, jo kūrybinį potencialą. Pradžioje žmogus dar priešinasi, maištauja, o paskui.. galiausiai susitaiko, paklūsta, o jo sąmonė užmiega.

– Liūdna.. Bet, turbūt, pabudus prasideda nuostabus gyvenimas?

– Ne iš karto, – atsakė Mokytojas. – Miegančio kelias ilgas, o pabudusio kelias nelengvas, nes pabudęs pasijunti labai vienišas tarp miegančių. Tau jau keisti atrodo jų sapnuojami džiaugsmai ir rūpesčiai, o pabudusi sąmonė dar turi apsivalyti nuo sapnų iliuzijų ir išskleisti savo sukaustytą dvasinę jėgą.

– O kas tada?..

– Tada aiškiai pamatai ir save, ir realybę tokią, kokia ji yra. Pajunti ir išmoksti valdyti savo dvasinę jėgą. Tampi kūrėju – skleidi meilę, gėrį, šviesą ir harmonizuoji šį pasaulį. Ir, aišku, švelniai žadini kitus miegančius kūrėjus..

– O kada, kada gi jie visi pagaliau atsibus? – paklausė mokinys.

– Sapnas nesitęsia amžinai, visada ateina pabudimo metas. O kiekvienas pabudęs žadina dešimtis, šimtus miegančių, o jie – tūkstančius, milijonus.. Kantrybės.. Atsibus visi. Bet.. kiekvienam savo laikas pabusti.

Visiems pavasarinės nuotaikos 🙂 !

Praregėjimai (55)

Miegančios sąmonės žmogus gyvena reagavimo režimu. Kažkas pasirodo jo aplinkoje, įžeidžia ar supykdo jį – ir žmogus kaipmat reaguoja, tarsi paspaudus mygtuką. Ir tai ne sąmoningas veiksmas, o reakcija.

Arba – kažkas pagiria žmogų, pakaitina jo egoizmą ir puikybę, o žmogus vėl reaguoja: pasijunta pakylėtas ir džiaugiasi. Jis visiškai priklauso nuo to, ką kalba arba daro aplinkiniai – jie įjungia arba išjungia žmogaus reakcijas ir lengvai manipuliuoja jomis.

Ir žmogus tokiu atveju – ne šeimininkas pats sau.. Bet kas kitas gali akimirksniu išvesti jį iš kantrybės arba sukelti jam euforiją.

Tuo tarpu sąmoningi žmonės išmoksta žvelgti į supančią aplinką ir žmonių elgesio išraiškas be emocinių kraštutinumų. Jie jaučia kitų nuoširdumą ir moka atpažinti melą, o į kitų negatyvumą reaguoja kiek galima ramiau, nes supranta: tai tų žmonių vidinės būsenos išraiška, reiškia, dabar jie negali elgtis kitaip.

Bet tai nereiškia, kad sąmoningi žmonės abejingi supančiai aplinkai, atvirkščiai – tiesiog jų vidinė būsena su negatyvumu jau nerezonuoja, todėl jų širdis atvira meilei, gėriui, harmonijai..

************

Dauguma žmonių jau supranta, kad tai, ką mes vadiname pozityvumu (sąmoningumas, nuoširdumas, besąlygiška meilė, vienybė..), atveria tikrąją žmogaus prigimtį – dvasingumą ir vidinę pilnatvę. Žmogus tampa savimi tikruoju..

Dvasingi žmonės eina evoliucijos keliu – jie atviri ir žingeidūs, siekia harmonijos visose gyvenimo srityse, kuria ir tarnauja visų gerovei.

O štai negatyvumas rodo mums – kuo mes nesame. Pasinėrę į jį, mes neišvengiamai patiriame visą gamą negatyvių jausmų ir emocijų, kurie veda į vis didesnį negatyvumą ir disharmoniją, kol galiausiai tampa akivaizdu, kad negatyvumo negatyvumu nepanaikinsime ir kad negatyvumas atitolina mus nuo mūsų pačių esmių esmės.

Bet.. negatyvumas savaime palaipsniui išnyksta, kai pradedame keisti jį pozityvumu – kai mylime ir skleidžiame visas šviesiausias savo žmogiškas savybes.

************

Jei kompiuteriniai žaidimai, kinas ir virtualūs santykiai keičia realų žmonių bendravimą, reiškia, tokioje visuomenėje yra didelės problemos.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad elektronika ir kompiuterinių pramogų industrija padaro mūsų gyvenimą įdomesniu, tačiau iš tiesų tai nerimą keliantis signalas, atkreipiantis dėmesį į tai, kad mes patys jau nemokame bendrauti, kad neturime bendrų visus įkvepiančių ir suvienijančių tikslų, o realybę pamažu keičia virtualus pasaulis.

Žmogus tapo žiūrovu, jis nenori būti kūrėju – jam patinka žiūrėti filmus apie meilę ar virtualiai bendrauti, bet nesinori kurti santykių realybėje; kompiuteriniuose žaidimuose jis atlieka žygdarbius, o realybėje abejingas svetimo bėdai; internete skaito straipsnius apie dvasingumą, o gyvenime apgaudinėja ir įžeidinėja kitus.

Mes užsižaidėme.. Atėjo  laikas rinktis kitą kelią – sąmoningų kūrėjų kelią. O virtualus pasaulis lai užima pagalbininko vietą naujos realybės kūrybos procese.

Atverkime širdis, pažvelkime vieni kitiems į akis, išeikime į gamtą ir pajuskime vienybę, tiesiog nuoširdžiai pasikalbėkime apie tai, kas mums visiems svarbu..

Ir – pradėkime kurti visi drauge mūsų nuostabią realybę 🙂 !

*************

Rožės grožis – tai ne visų jos atskirų dalių suma. Grožis – tai kažkas daug daugiau, tai kažkas, ko negalima suskaidyti į smulkias dalis, nes tuomet ta visuma dingsta.

Taip ir nematomas, neapčiuopiamas, bet svarbiausias mūsų visų gyvenime dvasingumas ir aukščiausios dvasinės vertybės: tai vientisumas, visuma, nuoseklumas, pilnatvė, harmonija – ir visa tai pajuntama tik širdimi..

************

Parengė ruvi.lt