Tiesos pojūtis

Kiekvienas žmogus turi prigimtinį tiesos pojūtį, o tai reiškia, kad žmogus turi ir gebėjimą skirti tiesą nuo melo. Tai stiprus apsauginis mechanizmas nuo destruktyvumo mūsų dualiame pasaulyje.

Dualiame pasaulyje yra poliariškumas, ir čia labai svarbu – ką mes renkamės, nes nuo to priklauso ne tik žmonių pasaulėžiūra, bet ir bendra žmonijos ateitis. Todėl mes turime suprasti – kokias pasekmes turi mūsų pasirinkimai.

Tiesa ar melas – tai ne tik priešingos sąvokos, tai ir pasirenkama gyvenimo pozicija, kuria vadovaujamės gyvenime. O melas – tai viso blogio ištakos.. Ir būtent tiesos pojūtis leidžia mums pasirinkti teisingą poziciją, o sąžinė yra teisingo pasirinkimo indikatorius.

Ir tas gebėjimas atskirti tiesą toks stiprus, kad sąmoningai ar nesąmoningai meluodamas ar darydamas kažką blogo, žmogus širdies gilumoje vis vien jaučia, kad tai blogai, net jei bando tą tiesos pojūtį kažkaip slopinti ar ignoruoti.

Galime tai palyginti su pojūčiu, kai girdime grojant klaidingas natas muzikos kūrinyje – mums nereikia specialių žinių ar išsilavinimo, kad pajustume tų natų sukeliamą falšą ir disharmoniją.

Tačiau jei nuolat girdėsime neharmoningas melodijas – mes prarasime gebėjimą suprasti, kad jos neharmoningos. Taip nutinka ir tada, kai mūsų gyvenime pradeda dominuoti melas ir visa iš jo kylanti destrukcija – tuomet žmonės praranda prigimtinį tiesos pojūtį.

Destruktyvumo srautas griauna žmogų, iškreipia jo pasaulėžiūrą, pastūmėja vadovautis iliuzijomis. Todėl svarbu neprarasti tiesos pojūčio ir sugebėti atpažinti – kaip, kokiu būdu mes pasiduodame melagingai informacijai ir destrukcijai.

Kad geriau tai suprastume, pasitelkime paprastą pavyzdį iš gyvenimo – duonos kepimą. Duona – tai pagrindas (tiesa). Kad ją iškeptume, mums reikia sumaišyti 3 ingredientus:  miltus, vandenį ir raugą.

Tačiau.. virėjas prie to pagrindo dar prideda cukraus, kiaušinių, vanilės, grietinės ir iškepa sluoksniuotą tortą (melą). Paskui dar gausiai viską sutepa kremu, papuošia cukrinėmis rožėmis, apibarsto šokoladu..

Ir kuo toliau – tuo daugiau maišoma naujų ingredientų, cheminių priedų, ir vis labiau nuklystama nuo pradinio recepto, kol.. galiausiai apskritai pamirštama – kas yra ta duona.

Tokiu būdu labai paprasta, sveikatą teikianti, bet prėskoka duona (tiesa) pakeičiama skaniu, ryškiu, kvapniu, saldžiu, bet labai kenksmingu tortu (melu). Su tokia gausybe priedų pagrindą jau sunku beatpažinti..

Tas pats daroma ir su tiesa mūsų gyvenime – į ją nuolat įmaišoma melo: tiesos elementai apipinami melagingomis dogmomis, iliuziniais šablonais, mistika, prognozėmis.. kurie ne tik veda vis tolyn nuo tiesos, bet ir griauna tyrą žmogaus vidinį pasaulį, iškreipdami pasaulėžiūrą.

Melo skleidėjai tiesą naudoja kaip melą palaikančią konstrukciją, kad priviliotų žmones. Tai tarsi spąstai, jaukas: mes “užkimbame“ ant tiesos, kartu “prarydami“ ir visą melą.. Tačiau jei neprarandame prigimtinio tiesos pojūčio ir sugebame atpažinti tą konstrukciją, ją ištraukti – melas kaipmat griūva kaip kortų namelis..

Melas visada sudėtingas, daugiasluoksnis, painus, daugiažodis, kibus – kad pritrauktų, supainiotų ir nuvestų kuo toliau nuo tiesos. O tiesa – visada paprasta ir aiški. Todėl pasaulyje, kur dabar tiek daug melo, labai sunku patikėti, kad tiesa tokia paprasta..

Ir jos nereikia ieškoti sudėtinguose ritualuose ar kažkur išorėje – mes visi gimstame su prigimtiniu tiesos pojūčiu. Tiesa atveria kūrinijos išmintį, kuri pajuntama širdimi ir lengvai pritaikoma gyvenime, bet nenusakoma žodžiais, todėl tiesa nedalina instrukcijų, negąsdina, neverčia ir negrasina.

Vadovaudamasis tiesos pojūčiu, žmogus pats atranda atsakymus į visus gyvenime iškylančius klausimus. Tiesa – tai mūsų gyvenimo raktai, kelrodžiai ir ženklai, vedantys mus į vis didesnę harmoniją 🙂 ..

Geros savaitės, pavasarinės atgaivos mums visiems 🙂 !

Šventas nuovargis

Tavo nuovargis turi privalumą! Neskubėk nuvertinti ar nustumti jo, nes nuovargyje yra daug informacijos, net terapijos.

Tu įveikei ilgą kelionę iš žvaigždžių, drauge. Nulenk galvą prieš savo nuovargį ir daugiau nekovok su juo.

Nėra nieko gėdingo tame, kad tu pripažįsti, jog negali eiti toliau. Net didvyriams reikalingas poilsis.

Jis reikalingas didingai kelionei, kuri atsiveria tau prieš akis. Ir tam prireiks visų tavo jėgų.

Ateik, prisėsk prie Būties ugnies. Tegul kūnas atsipalaiduoja ir pasineria į tylą. Pamiršk vakarykštę dieną, pamiršk kelionę, tegul tave apkabina ši vakaro šiluma.

Kiekvienas didingas nuotykis yra palaikomas širdies ramybe.

Tavo nuovargis natūralus, drauge, jame yra gaivinanti jėga…

Tik išgirsk tai…

 Autorius – J. Foster, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

Savęs link..

*Tai, ką mes bandome atrasti savyje – yra tai, kuo mes jau esame. Išraiška gali turėti daugybę formų, bet visų šių formų pagrindas yra sąmonė, be kurios niekas negali egzistuoti.

*Tarp tyros sąmonės ir suvokimo, kurį atspindi protas, yra praraja, kurios protas negali įveikti: saulės atspindys rasos lašelyje nėra pati saulė.. Sąmonės transformacijos pradžia yra gilus vidinis nepasitenkinimas gyvenimu – tai yra sąmonės posūkio taškas į vidų: posūkis į ištakas, į pirmapradiškumą, į esmę.

*Intelektualus suvokimas grįstas linijine seka: priežastimi, pasekme ir laiku, todėl rūšiuoja viską, kas pasitaiko jo akiratyje, planuoja, numato ir vertina. Intuityviame suvokime nėra laiko, o priežastis ir pasekmė yra nedalomas vienetas. Tikrasis suvokimas eina iš vidaus, per intuityvius pojūčius, jame nėra jokių laiko-erdvės rėmų, todėl viskas akivaizdu ir aišku.

*Intelektas sukelia ir baimės jausmą, nes protas atmeta pokyčius ir trokšta stabilumo. Todėl žmogus gyvena nuolatinėje baimėje, kad laimė, kurią jis patiria dabartiniame momente, gali išnykti jau sekančią akimirką. Bet būtent gilus suvokimas, kad gyvenimas ir yra nuolatiniai pokyčiai, yra žingsnis į priekį dvasinio tobulėjimo kelyje.

*Kiekvienas žmogus nori būti laimingas. Ieškodamas laimės, diena iš dienos, jis tikisi atrasti galutinį pasitenkinimą išoriniame pasaulyje per daiktus ar kitus žmones. Tačiau ateina laikas, kai žmogus visapusiškai pavargsta nuo tų nuolatinių paieškų, nes suvokia, kad joms nėra galo. Maža to – jis padaro stulbinančią išvadą, kad bet kokiame pasitenkinime yra kančios ir skausmo šaknys.. Ši išvada pastūmėja jį į vidinės palaimos paieškas, kuri nepriklauso nuo išorinių daiktų ir aplinkybių.

*Ten, kur yra troškimai, ten yra ir kančia. Išsilaisvinimas iš kančios gali įvykti tuomet, kai sąmoningai, natūraliai išsivaduojama iš troškimų. Bet šis išsivadavimas neįmanomas per kažkokias pastangas ar priemones, kurios pačios grįstos troškimu (pvz., būti ypatingu, išsiskirti iš kitų).

*Be savo tikrojo “aš“ suvokimo negali būti dvasinio augimo, be jo žmogus negali mylėti besąlygiškai. Tik tuomet, kai žmogus aiškiai suvokia, kad tas pats gyvenimas teka per visas esybes ir kad jis ir yra tas gyvenimas – tada jis gali pradėti besąlygiškai mylėti ir tobulėti natūraliai, spontaniškai.

*Paprastai žmonės meilę supranta kaip savininkiškumą, audringas emocijas ar prisirišimą, tuo tarpu tikroji meilė nieko nepririša ir neskirsto į savus ar svetimus, nes kai mylime besąlygiškai, mes esame viena su visais. Tyra, besąlygiška meilė palaiko pasaulį pusiausvyroje ir vienybėje.

*Kai vanduo ramus, jo paviršius lygus lyg veidrodis. Taip ir protas: kai jis ramus, jis aiškiai atspindi realybę. Bandymai jėga kontroliuoti protą panašūs į bandymus lenta išlyginti bangas vandenyje – tai sukelia tik dar didesnę proto sumaištį. Pasiduoti neramaus proto išvedžiojimams – reiškia sekinti save prieštaravimais, emocijomis ir egoizmu.

*Egoistas išoriniame pasaulyje mato tik priešus. Tačiau tas griaunantis dualumas, iš kurio gimsta konfliktai ir agresija, yra ne išoriniame pasaulyje, o klaidingame savęs suvokime, kai žmogus nemato pasaulio kaip savo būsenos tęsinio. Todėl kovoti su išoriniu pasauliu beprasmiška – reikia valyti, keisti, harmonizuoti savo vidinę būseną. Tas, kas sujungtas su savo vidiniu “aš“, su visatos pulsu, tas harmonizuoja šį pasaulį ir tampa neprieinamas išorėje siaučiančiam chaosui.

*Senieji Mokymai ir išminčiai bandė parašyti žodžiais tai, ko žodžiais neįmanoma išreikšti. Esmė tame, kad jie dualiame pasaulyje bandė aiškinti tai, kame nėra nei lašo dualumo. Tik aukštesnė sąmonė gali pakilti virš dualaus pasaulio, pamatyti tai, kas jame vyksta ir parodyti žmonėms aukštesniuosius siekius ir amžinas vertybes.

*Išminčiai niekada nekvietė jais tikėti, jie tik nurodydavo tiesą, kurią mokiniai patys turėjo ištirti ir suvokti. Tikrojo Mokymo reikšmingumas yra jo veiksmingume – tokio Mokymo jėga ne žodžiuose, o galimybėje pritaikyti jį gyvenime ir harmonizuoti pasaulį.

*Savęs pažinimas – tiesus kiekvieno žmogaus kelias į dvasinį augimą, saviraišką ir bendrą visų gerovę. Tiesa labai paprasta ir akivaizdi, tereikia pažvelgti į savo vidų, pažvelgti į sąveikos dėsnius gamtoje, bet žmonės labai užsiėmę išoriniu proto keliamu šurmuliu, todėl tiesos nemato.

*Viena iš didžiausių proto iliuzijų yra tame, kad žmonės laiko save atskirais nuo kitų, kad nesijaučia vieningi. Visi konfliktai ir žmonijos nelaimės kyla iš šio klaidingo įsitikinimo.. Žmonija yra vieninga, visa gyvybė Žemėje, viskas joje yra susieta nematomais ryšiais. Kai tik žmonija prisimins ir pajus šią vienybę – ji žengs didžiulį žingsnį į priekį savo evoliucijoje.

Iš paskaitų apie budizmą, parengė ruvi.lt

Meilės, išminties šviesos ir gerumo mums visiems 🙂 !

Praregėjimai (56)

Nei žodžiai, nei raštai, nei pamokymai neatveria mums tiesos. Tiesa nesuvokiama protu – jis aktyvus ir triukšmingas, jis visada juda horizontaliai, klasifikuodamas, fiksuodamas ir rūšiuodamas viską, kas pasitaiko jo kelyje.

Protas – tarsi uolus kanceliarinis darbuotojas, kuris savo aktyvumu kartais užgožia tylų širdies balsą, užmigdo sąmonę ir pradeda valdyti žmogų, perjungdamas jo dėmesį į išorinius įvykius.

Tuo tarpu tiesa pajuntama be žodžių, kai protas nutyla. Mes jaučiame tiesą savo aukštesniąja esybe – širdimi, siela. Tai sakralinis vertikalus ryšys su Savimi Tikruoju ir su visa Kūrinijos išmintimi.

Klausykimės savo širdies – ji niekada neapgaus. Kai protas paklūsta širdžiai, mes turime nuolatinį “tiesioginį ryšį“ su tiesa ir mums atsiveria visa gyvenimo išmintis.

************

Bet kokie visuomenės suskirstymai į sluoksnius – išgalvoti ir dirbtini. Tai nepagrįstai žemina vienus žmones ir išaukština kitus. Ir žeminami būtent tie žmonės, kurie atlieka tuos darbus, be kurių visuomenė tiesiog neišgyventų.

Pažvelkime į pačius “žemiausius“ visuomenės sluoksnius: kiemsargius, pardavėjus, slauges, valytojus, darbininkus, vairuotojus ir t.t.. Kodėl jie “apačioje“ ir kuo jų atliekamas darbas prastesnis už gydytojo, mokytojo ar valdininko darbą?

Juk iš tiesų jokio suskirstymo nėra, o ši idėja iš esmės neteisinga ir pavojinga, nes rūšiuoja žmones, žemina jų orumą ir supriešina. Tiesiog kiekvienas yra savo vietoje, visi yra svarbūs ir reikalingi, todėl visi verti pagarbos ir oraus atlygio už savo darbą.

************

Mus įpratino viską vadinti kompleksais: kuklumą, jaunatvišką tyrumą, drovumą, gėdą.. Mus skatina būti drąsiais, įžūliais, nepaisyti aplinkinių nuomonės, eksperimentuoti ir siekti malonumų.

Filmai, žurnalai, televizijos laidos mirgėte mirga šokiruojančiomis intrigomis, peršamais patarimais, aistromis, neapykanta ir skandalais. Ir visa tai mes jau priimame kaip neatsiejamą gyvenimo dalį..

Šiandien mums beveik nieko negėda: garsiai kalbame apie tai, apie ką tyliai pasikalbėdavo tik dviese, o vaikus primygtinai mokome to, kas jiems nesuvokiama, drovu girdėti ir matyti.

Ir kur gi mes su tuo nukeliausime? Kokią ateitį sukursime savo vaikams?

Mes – štai tokie be kompleksų, pasileidę, be gėdos ir drovumo jausmo, be sąžinės ir atsakomybės, pasiryžę šokiruoti ir elgtis iššaukiančiai? Kas toliau?..

************

Gyvenimo patirtis suteikia išminties ir ramybės. Pagyvenusiam žmogui gyvenime teko daug kartų atleisti, suprasti, priimti svarbius sprendimus, patirti savo klaidų pasekmes ir daryti išvadas.

Jis mato gyvenimą per savo patirties prizmę ir gali ja pasidalinti – o tai yra labai vertingas išminties klodas visuomenei, apsaugantis nuo klaidų ir klystkelių evoliucijos kelyje.

Nepagarbus, o kartais žeminantis požiūris į pagyvenusius žmones, į senatvę užkerta galimybę dalintis jų sukaupta išmintimi.

Pažvelkime sąžiningai – ko dabar labiausiai trūksta šiuolaikiniam pasauliui? Akivaizdu, kad tai ne vis nauji telefonai ir kompiuteriai, ne vis greitesni automobiliai ir ne naujausios mados rūbai.

Mums dabar tiesiog gyvybiškai trūksta dvasingumo, išminties, santarvės, pusiausvyros – būtent to, kuo gali su visais pasidalinti pagyvenę žmonės..

************

Juk iš tikrųjų mes nesikeičiame.. Mes tik vis labiau tampame Savimi, vis labiau sutampame su Savimi ir prisimename Save. Visos tos prasmės ir tiesos paieškos – tai kelias į Save Tikrąjį, pakeliui atsikratant visko, kas netikra, primesta ir nereikalinga.

O tą akimirką, kai sutampame su Savimi Tikruoju – mes pajuntame vidinę pilnatvę, kai visu ryškumu įsižiebia mūsų vidinė šviesa, tarsi apčiuoptume jungiklį tamsiame kambaryje.. Ir mes pamatome save ir supantį pasaulį tokį, koks jis yra.

Tai panašu į švelnų pavasarinį dvelksmą, pabudimą iš gilaus miego, gaivų polėkį, švelnų būties prisilietimą.. Nušvitimą 🙂 .

************

Parengė ruvi.lt

Tiesiog atsakyk tuo pačiu..

Taip tik iš pradžių atrodo: šis pasaulis, neaprėpiamos Visatos dalis, toks didžiulis, o tu – smiltelė, trupinėlis, maža dulkelė jame, ir nežinai, kur tau prisiglausti, kur dėtis ir ką tau čia daryti.

Atrodo, kad viskas čia jau seniai pasidalinta, o jei tiksliau – sudėliota, o tu čia jautiesi tarsi mozaikos detalė iš kitos dėžutės: niekur nepritinki, neatitinki. Nors ir labai stengiesi.. Todėl nuliūsti, nuleidi rankas.

Tačiau juk iš tiesų viskas yra ne taip.

Ši planeta įsimylėjo tave dar iki tavo gimimo, ir viskas joje – kalnai, pievos, vandenynai, augmenija, gyvūnai, žvaigždynai, dangus – sukurti tau.. Ir šviesos čia tiek, kad visada turėtum jėgų ir energijos, čia šviesos tiek, kad tavo sielos šviesa neužgestų. Čia viskas tau..

O tu skundiesi, kad neturi jėgų, kad pavargai. Tau atrodo, kad viskas aplink atsirado savaime, lekia pro šalį ir tavęs neliečia. Bet visa šia savo spalvų, formų ir garsų įvairove pasaulis kalbasi su tavimi.. O tu to nepastebi ir negirdi.

Todėl ir gimsta liūdesys – tu nesupranti supančio pasaulio kalbos. Nesupranti, kad jis kalbasi su tavimi, todėl nemoki jam atsakyti. Ir jautiesi vienišas, atskirtas, nereikalingas. Bet vieną dieną pabandyk su juo pasikalbėti, atsakyk jam.

Kaip tai padaryti? Paprastai: nusišypsok ryte, pasveikink saulę ir naują dieną, pažvelk su meile į akis artimiesiems, dovanok savo švelnumą ir gerumą žmonėms, paglostyk nuliūdusį, palaistyk gėlę, pasikalbėk su kaimynu, paskambink draugui..

Dovanok savo vidinę šviesą ir meilę pasauliui!.. Juk pasaulis įsimylėjęs tave dar iki tavo gimimo.. Tiesiog atsakyk jam tuo pačiu 🙂 .

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražių, šviesių švenčių visiems 🙂 !

Pokyčių keliu

Vos pažvelgę į masinio informavimo priemones, žmonės neišvengiamai gauna eilinę porciją negatyvumo: čia liejasi agresija, neapykanta, nuolat pranašaujama niūri ateitis, diegiami įvairūs negatyvaus elgesio modeliai, skiepijamas vartotojiškas požiūris į gyvenimą, palaidumas ir t.t..

O negatyvumas visada turi tokias pačias negatyvias pasekmes: visuomenė skendi baimėje, neviltyje, priešiškume, ydose, skurde, o žmonės paverčiami bevale, lengvai valdoma ir kontroliuojama minia. Matant visa tai, kiekvienam sveikos nuovokos žmogui darosi aišku: mūsų civilizacija keliauja kažkokiu neteisingu, iškreiptu keliu.

Bet šalia viso šito negatyvaus informacijos poveikio ir visų niūrių prognozių yra visiškai priešinga informacija apie evoliucinius pokyčius: apie tamsos eros pabaigą ir naujos – išsilaisvinimo nuo iliuzijų eros pradžią, kurioje žmonės sugrįžta prie dvasingumo ištakų, amžinųjų vertybių ir pradeda harmoningą, kūrybingą ir darnų gyvenimą.

Susidaro keistas ir labai prieštaringas įspūdis: iš vienos pusės matome kraštutinių negatyvumo formų darkomą ir griaunamą pasaulį, o iš kitos – informaciją apie šviesią ateitį visai žmonijai, ir tai atrodo niekaip nesuderinama..

Tačiau tai ir yra patvirtinimas, kad senuoju būdu gyventi jau neįmanoma, nes dominuojantis negatyvumas veda į degradaciją, ir žmonės jau pavargo nuo negatyvumo nuolat keliamos įtampos ir nesibaigiančių problemų, todėl jie intuityviai ieško kelio į harmoniją.. tiesiog į paprastą žmogišką laimę ir visų gerovę.

Šis nelengvas pokyčių metas žmonijai – tai ir yra senojo gyvenimo būdo, grįsto negatyvumu ir bedvasiškumu pabaiga, ir naujojo, visai kitokio gyvenimo pradžia: kai turime sąmoningai nusimesti visus sukauptus minusus, ydas, iliuzijas ir žengti evoliucijos – taikos, vienybės, meilės ir visų gerovės – keliu. Ir šis pokyčių metas nelengvas būtent todėl, kad žmonėms reikia iš pagrindų keisti savo pasaulėžiūrą ir elgesį: iš vartotojiško egoizmo – į dvasingumą ir vienybę.

Taigi, ateitį kurs, ir jau pradeda kurti dvasingi, mylintys, geraširdiški ir kūrybingi žmonės. Tačiau kraštutinio negatyvumo pasekmės sunkios, o įdiegti negatyvaus elgesio šablonai dar vis veikia žmonių sąmonę. Bet ir evoliucijos niekas negali sustabdyti: nėra nieko stipresnio už evoliucinius pokyčius, kuriuos atėjo laikas įgyvendinti, o harmoninga gyvensena, grįsta žmonių dvasingumu ir sveika sąveika su supančiu pasauliu taps visiems “leidimu“ į naująją žmonijos erą.

Šiandien dar sunku net įsivaizduoti, kaip atrodys mūsų visų naujasis pasaulis, nes žmonija buvo nuolat vedama susipriešinimo, konfliktų, melo ir prievartos keliu, todėl atrodė, kad tai vienintelis įmanomas gyvenimo būdas – kai blogai, bet.. įprasta. Tačiau žmonių dvasinė prigimtis stipresnė už bet kokią įtaką, ji gali būti prislopinta, bet būtinai atsibunda, kai ateina evoliucinių pokyčių metas.

Kiekvienas žmogus atsibus ir prisimins, kas jis toks, prisimins savo dvasinę prigimtį. O pirmieji pabudę savo būsena, savo kasdieniniais veiksmais – meile, gerais darbais, pagalba kitiems, kūrybingumu – žadina kitus ir skatina juos skleisti savo geriausias dvasines savybes. Ir štai taip, po žingsnelį, vyksta pokyčiai: gęsta senoji realybė, o šalia gimsta naujoji realybė.

Pokyčių kelias būna sunkus tuomet, kai priešinamės pokyčiams arba nesuprantame, kad turime keistis. Bet.. Amžinosios Vertybės – Tiesa, Meilė, Dorovė, Vienybė – būtinai suklestės mūsų nuostabioje Žemėje, tik reikia atminti, kad atsiverti šios Vertybės gali tik per žmones – per visus mus, per kiekvieną iš mūsų 🙂 . Todėl  keliaukime drąsiai pokyčių keliu – juk viskas mūsų rankose 🙂 !

Gražaus pavasario, geros savaitės mums visiems 🙂 !

Kiekvienam savo laikas

Kartą mokinys paklausė Mokytojo:

– Mokytojau, aš girdėjau, kad tu pasiekei kažkokią ypatingą būseną, kuri ne kiekvienam žmogui pasiekiama.. Ar galėtum apie tai papasakoti?

Mokytojas nusišypsojo.

– Aš nieko ypatingo nepasiekiau. Tiesiog aš nustojau miegoti, aš pabudau.

Mokinys apsidžiaugė:

– O, tai tikrai paprasta! Aš taip pat galiu net naktį nemiegoti..

– Tai tik atrodo paprasta, – atsakė Mokytojas, – bet aš dabar kalbu apie kitokį, apie sąmonės miegą – tokie žmonės iš pirmo žvilgsnio mažai kuo skiriasi nuo pabudusių.

– Bet jei ir miegantys, ir pabudę vaikšto, kalba, bendrauja, galvoja.. Kuo tada ypatingi pabudusieji?

– Pabudusiųjų tarpe nėra ypatingų, tiesiog jų sąmonė gyva, – atsakė Mokytojas. – O miegančių protas sapne yra perpildytas iliuzijomis, todėl jie gali būti labai aktyvūs..

– Bet kaip, kaip gi man atskirti miegančius nuo pabudusių? – neatlėgo mokinys.

– Pabudusį pirmiausiai atskirsi, pažvelgęs jam į akis – jo žvilgsnyje tu pamatysi gyvą sąmonės šviesą.

– Bet gal yra daugiau skirtumų? Juk ir miegantys vaikšto atsimerkę, o man dar sunku įžvelgti tą sąmonės šviesą.. – paklausė mokinys.

Mokytojas vėl nusišypsojo – jį džiugino toks mokinio žingeidumas.

– Tavo sąmonė jau bunda, todėl tau kyla tiek klausimų.. Greitai tu viską ir pats pamatysi: miegančiojo protas panašus į rėtį, į kurį pilama viskas be didelių apmąstymų, jis gyvena įspūdžiais ir reakcijomis, jo meilę greitai keičia neapykanta, jį valdo emocijos, o gyvena jis praeitimi, miglotai suvokdamas dabartį.

– Bet kas užmigdo žmogų?..- smalsavo mokinys.

– Apribojimai. Rėmai. Šablonai.. Viskas, kas sukausto jo dvasią, jo kūrybinį potencialą. Pradžioje žmogus dar priešinasi, maištauja, o paskui.. galiausiai susitaiko, paklūsta, o jo sąmonė užmiega.

– Liūdna.. Bet, turbūt, pabudus prasideda nuostabus gyvenimas?

– Ne iš karto, – atsakė Mokytojas. – Miegančio kelias ilgas, o pabudusio kelias nelengvas, nes pabudęs pasijunti labai vienišas tarp miegančių. Tau jau keisti atrodo jų sapnuojami džiaugsmai ir rūpesčiai, o pabudusi sąmonė dar turi apsivalyti nuo sapnų iliuzijų ir išskleisti savo sukaustytą dvasinę jėgą.

– O kas tada?..

– Tada aiškiai pamatai ir save, ir realybę tokią, kokia ji yra. Pajunti ir išmoksti valdyti savo dvasinę jėgą. Tampi kūrėju – skleidi meilę, gėrį, šviesą ir harmonizuoji šį pasaulį. Ir, aišku, švelniai žadini kitus miegančius kūrėjus..

– O kada, kada gi jie visi pagaliau atsibus? – paklausė mokinys.

– Sapnas nesitęsia amžinai, visada ateina pabudimo metas. O kiekvienas pabudęs žadina dešimtis, šimtus miegančių, o jie – tūkstančius, milijonus.. Kantrybės.. Atsibus visi. Bet.. kiekvienam savo laikas pabusti.

Visiems pavasarinės nuotaikos 🙂 !

Praregėjimai (55)

Miegančios sąmonės žmogus gyvena reagavimo režimu. Kažkas pasirodo jo aplinkoje, įžeidžia ar supykdo jį – ir žmogus kaipmat reaguoja, tarsi paspaudus mygtuką. Ir tai ne sąmoningas veiksmas, o reakcija.

Arba – kažkas pagiria žmogų, pakaitina jo egoizmą ir puikybę, o žmogus vėl reaguoja: pasijunta pakylėtas ir džiaugiasi. Jis visiškai priklauso nuo to, ką kalba arba daro aplinkiniai – jie įjungia arba išjungia žmogaus reakcijas ir lengvai manipuliuoja jomis.

Ir žmogus tokiu atveju – ne šeimininkas pats sau.. Bet kas kitas gali akimirksniu išvesti jį iš kantrybės arba sukelti jam euforiją.

Tuo tarpu sąmoningi žmonės išmoksta žvelgti į supančią aplinką ir žmonių elgesio išraiškas be emocinių kraštutinumų. Jie jaučia kitų nuoširdumą ir moka atpažinti melą, o į kitų negatyvumą reaguoja kiek galima ramiau, nes supranta: tai tų žmonių vidinės būsenos išraiška, reiškia, dabar jie negali elgtis kitaip.

Bet tai nereiškia, kad sąmoningi žmonės abejingi supančiai aplinkai, atvirkščiai – tiesiog jų vidinė būsena su negatyvumu jau nerezonuoja, todėl jų širdis atvira meilei, gėriui, harmonijai..

************

Dauguma žmonių jau supranta, kad tai, ką mes vadiname pozityvumu (sąmoningumas, nuoširdumas, besąlygiška meilė, vienybė..), atveria tikrąją žmogaus prigimtį – dvasingumą ir vidinę pilnatvę. Žmogus tampa savimi tikruoju..

Dvasingi žmonės eina evoliucijos keliu – jie atviri ir žingeidūs, siekia harmonijos visose gyvenimo srityse, kuria ir tarnauja visų gerovei.

O štai negatyvumas rodo mums – kuo mes nesame. Pasinėrę į jį, mes neišvengiamai patiriame visą gamą negatyvių jausmų ir emocijų, kurie veda į vis didesnį negatyvumą ir disharmoniją, kol galiausiai tampa akivaizdu, kad negatyvumo negatyvumu nepanaikinsime ir kad negatyvumas atitolina mus nuo mūsų pačių esmių esmės.

Bet.. negatyvumas savaime palaipsniui išnyksta, kai pradedame keisti jį pozityvumu – kai mylime ir skleidžiame visas šviesiausias savo žmogiškas savybes.

************

Jei kompiuteriniai žaidimai, kinas ir virtualūs santykiai keičia realų žmonių bendravimą, reiškia, tokioje visuomenėje yra didelės problemos.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad elektronika ir kompiuterinių pramogų industrija padaro mūsų gyvenimą įdomesniu, tačiau iš tiesų tai nerimą keliantis signalas, atkreipiantis dėmesį į tai, kad mes patys jau nemokame bendrauti, kad neturime bendrų visus įkvepiančių ir suvienijančių tikslų, o realybę pamažu keičia virtualus pasaulis.

Žmogus tapo žiūrovu, jis nenori būti kūrėju – jam patinka žiūrėti filmus apie meilę ar virtualiai bendrauti, bet nesinori kurti santykių realybėje; kompiuteriniuose žaidimuose jis atlieka žygdarbius, o realybėje abejingas svetimo bėdai; internete skaito straipsnius apie dvasingumą, o gyvenime apgaudinėja ir įžeidinėja kitus.

Mes užsižaidėme.. Atėjo  laikas rinktis kitą kelią – sąmoningų kūrėjų kelią. O virtualus pasaulis lai užima pagalbininko vietą naujos realybės kūrybos procese.

Atverkime širdis, pažvelkime vieni kitiems į akis, išeikime į gamtą ir pajuskime vienybę, tiesiog nuoširdžiai pasikalbėkime apie tai, kas mums visiems svarbu..

Ir – pradėkime kurti visi drauge mūsų nuostabią realybę 🙂 !

*************

Rožės grožis – tai ne visų jos atskirų dalių suma. Grožis – tai kažkas daug daugiau, tai kažkas, ko negalima suskaidyti į smulkias dalis, nes tuomet ta visuma dingsta.

Taip ir nematomas, neapčiuopiamas, bet svarbiausias mūsų visų gyvenime dvasingumas ir aukščiausios dvasinės vertybės: tai vientisumas, visuma, nuoseklumas, pilnatvė, harmonija – ir visa tai pajuntama tik širdimi..

************

Parengė ruvi.lt

Žingsniai į sąmoningumą

*Viena iš didžiausių gyvenimo paslapčių yra tame, kad mes visi gimstame su tobula palaima savo esybėje, bet suaugę jaučiamės nelaimingi, nes savo dėmesį išblaškome išoriniams įspūdžiams ir niekada nepažvelgiame į savo vidų. Ir mes pasiryžę nuvykti nors ir į Mėnulį ieškodami tos palaimos – o mums tereikia iš naujo atverti ją savyje..

*Jei žmogus nesąmoningai naudojasi prigimtine dvasine energija, savo gyvenimą jis gali paversti pragaru. Tuo tarpu sąmoningumas tą pragarą gali paversti rojumi. Tai vienas iš svarbiausių praregėjimų, kuris gali padaryti žmogų savo gyvenimo šeimininku.

*Sąmoningas žmogus imasi atsakomybės už savo mintis ir veiksmus. Jis pradeda keistis, ir jam jau nereikia laukti, kad kažkas pakeistų jį ar išgelbėtų. Tiesiog jis pradeda stebėti save ir suprasti – kokie jo veiksmai kuria pragarą, o kokie – rojų.

*Stenkitės kuo daugiau veiksmų daryti sąmoningai. Net pačius paprasčiausius kasdieninius veiksmus – kai valgote, bendraujate su artimaisiais, vairuojate automobilį, einate pasivaikščioti it t.t. – atlikite dėmesingai. Taip po truputį atsikratysite daugybės automatizmų, kurie linkę kauptis ir kurie galiausiai pradeda mus pilnai valdyti.

*Tačiau visuomenei nereikalingas jūsų sąmoningumas, ji stengiasi vystyti jumyse automatizmus (tai elgesio šablonai, mada, prestižas, įvaizdis ir pan.), kad galiausiai taptumėte lengvai valdomu ir efektyviu “mechanizmu“. Jei paklūstate – iš tiesų tampate efektyvesniu, bet netenkate ir sąmoningumo, ir dvasingumo, ir kūrybingumo.

*Kaip dažnai žmogaus galvoje – dūzgiantis įvairiausių minčių avilys, kurios niekaip tarpusavyje nesusijusios ir kartais net prieštarauja viena kitai, kurdamos tikrų tikriausią chaosą. Todėl sąmoningumas – ne tik raktas į “tvarką“ galvoje, bet pirmiausiai – raktas į gebėjimą atskirti ir pasirinkti reikiamą informaciją.

*Yra toks dėsnis: auga tai, į ką mes kreipiame savo dėmesį. Pavyzdžiui, vaikai geriau vystosi, kai tėvai skiria jam savo dėmesį ir meilę, ir net augalas geriau auga, jei sodininkas juo nuolat rūpinasi. Žmogaus viduje vyksta tas pats: jei skiriate dėmesį meilei ir pozityvumui – jūs tai dauginate ir skleidžiate į aplinką. O jei skiriate daug dėmesio negatyvumui ir kančiai – tai taip pat auga. Nebūkite pats sau priešu..

*Daugiausiai iliuzijų ir klystkelių sukelia egoizmas. Neatsiejama egoizmo išraiška – ambicijos, kurios užkrečia, todėl venkite ambicingų žmonių, nes pakliūsite į jų įtaką. Ambicingi žmonės yra agresyvūs, godūs ir valdingi, jie amžinai skuba ir lekia į kažkokias susigalvotas “aukštumas“ ir manipuliuoja kitais žmonėmis, kad jas pasiektų. Jų karštligiškas blaškymasis – tarsi liga, tarsi nuolatinis bėgimas paskui horizontą.

*Jei žmogų traukia alkoholis ar kiti kvaišalai – reiškia, jis jaučiasi nelaimingas ir kenčia, todėl jų pagalba stengiasi kažkaip pamiršti savo kančią. Tačiau visi svaigalai kartu su problemomis padeda pamiršti ir.. save patį ir kuria pragarą to žmogaus ir jo artimųjų gyvenime. Svaigalai ir sąmoningumas – nesusiejami dalykai.

*Gyvenimas su savo formų įvairove gyvuoja kaip organiška visuma. Ir mes esame tos visumos dalys, o tai reiškia, kad dalis turi gerbti visumą, kaip ir visuma – dalį. Tai yra ir pagrindinė vegetarizmo idėja – nekenkti gyvybei, nes žudydami mes griauname visumą. Mes tampame tuo, ką valgome, ir jei valgome tai, kas grįsta prievarta ir žudymu – patys pildomės žudynių ir prievartos energijomis. Vegetarizmas – tai sąmoningas žingsnis išeiti iš šio agresijos rato, ir tai ne tik sąmonės transformacija, bet ir aukštesnė evoliucijos pakopa.

*Geraširdiškumas, dorumas ir gerumas turi būti sąmoningumo rezultatu. Jūs turite tapti toks sąmoningas, kad tiesiog nesugebėsite padaryti nieko blogo – ne todėl, kad kažkas draudžia, bet todėl, kad jūs aiškiai matote ir suvokiate: tai – blogis.

*Gyvenime viskas susieta: mes negalime atsiskirti nuo visumos ir gyventi atskirai. Viskas nuo visko ir visi nuo visų priklauso – ir tai ne tik ryšys, bet ir giliausia tarpusavio sąveika ir vienybė. Ar bangos yra priklausomos nuo vandenyno? Nei ne, nei taip – jos ir yra vandenynas. Tą patį galima pasakyti ir apie mūsų gyvenimą: mes visi esame kosminės sąmonės vandenyno bangos..

Iš paskaitų apie budizmą, parengė ir vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Mažasis burtininkas

Ką tik nukreiptas darbuotis į Žemę jaunasis Angelas sėdėjo ant medžio šakos ir klausėsi nedidelio vaikų būrelio pokalbio.

– Vakar tėtis padovanojo man kaspiną, tik pažiūrėkite, koks jis gražus! Mama sakė, kad gauti dovanas žmogui yra didelis džiaugsmas, – pasakė viena mergaitė, kedendama plaukų galiukus.

Vaikai susidomėję pažiūrėjo į jos kaspiną.

– O aš… turiu… pieštukus. Spalvotus. Man juos taip pat neseniai nupirko. Reiškia, ir aš galiu džiaugtis? – paklausė kita mergaitė.

Vienas iš berniukų kiek pagalvojo ir pasakė:

– O man dviratį nupirko, tik aš dar nemoku juo važiuoti. Juk tai irgi dovana, tiesa?

– Mano mama sakė, kad dovana yra tada, kai tu gauni dovaną ir džiaugiesi, – pasakė mergaitė su kaspinu.

– O jei tau dovanų nedovanoja, reiškia, tu neturi džiaugsmo? – paklausė berniukas, žvilgčiodamas į kitą berniuką, kuris statė iš smėlio pilį.

– Reiškia, ne, – pamokančiai atsakė mergaitė su kaspinu, – reiškia, niekas tavęs nemyli, jei nieko tau nedovanoja.

Ir dabar visi sužiuro į berniuką, kuris statė pilį – vaikai žinojo, kad jis gyvena su močiute ir dovanas retai gauna, galima sakyti, kad beveik visai negauna.

Ir jiems pagailo savo draugo.

Tačiau berniukas, nujausdamas, kad jo tuoj pradės gailėtis, smagiai pašoko ir pasakė:

– O aš taip pat turiu džiaugsmo! Vakar miškas padovanojo man grybų pintinę, įsivaizduojate? Pilnutėlę pintinę grybų.

Vaikai susidomėję pažiūrėjo į berniuką.

– Tai nesiskaito, juk tu pats juos surinkai. Reikia, kad kažkas kitas padovanotų, – pareiškė mergaitė su kaspinu.

Berniukas minutėlei susimąstė, o paskui išpyškino:

– O vakar lijo, ar prisimenate? Jūs visi namo išsibėgiojote, o aš pavėsinėje sėdėjau, močiutės iš parduotuvės laukiau. Tai va, lietus vakar man didžiulę vaivorykštę padovanojo! Tokią gražią, įvairiaspalvę. Ir džiaugsmo – iki pat dangaus!

Vaikai vėl su nuostaba sužiuro į berniuką.

– Ir dar po lietaus balose žuvytės sidabrinės plaukiojo… Tikrai, aš pats mačiau. Ir visa tai lietus padovanojo, – pridūrė berniukas.

Vaikai susižavėję klausėsi jo pasakojimo..

O Angelas išsiėmė savo ataskaitų knygelę ir užrašė: “Pirmoji darbo diena. Sutikau mažąjį burtininką.“

Paskui minutėlei susimąstė ir pridūrė: “O mane tikino, kad jų nėra..“

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Saulėtos pavasarinės nuotaikos visiems 🙂 !